Search

Content

Kaip keliauti po pasaulį be santaupų: Italija, UK, Australija, Kambodža (III)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014.
Kai apsnūdusi nuo n-tojo filmo mažame lėktuvo ekrane pažvelgiau pro langą, virš dykumų jau aušo. Per praeitą parą mačiau Himalajus ir tvankų Guangzhou oro uostą, per praeitą parą laiko juostos patyrė egzistencinę krizę ir liovėsi bandyti įrodyti laiko ypatybes, mat ryto spinduliai virto į vakaro prieblandą vos per porą valandų, nebežinojau kada buvo vakar ir kada bus rytoj. Bet šita aušra buvo kuo tikriausia ir niekas nebesiruošė iš manęs atimti dienos ar valandos. Beveik žvalus pilotas entuziastingai nuspaudė raudoną mygtuką - ar bent norėčiau taip įsivaizduoti - ir mažutėliai ratai ėmė skrosti orą kol švelniai prilietė šiltą pakilimo taką. Tuomet nužengiau ant Australijos žemės.

Sidnėjaus oro uoste kabo didžiulis mėlynas plakatas, skelbiantis 'Sveiki atvykę namo'. Tai žadėjo gerą pradžią, nes svetingas sutikimas būnant nutolus nuo namų penkiolika tūkstančių kilometrų leidžia jaustis kiek jaukiau. Pro langus plūdo saulė, kaip ir pridera Australijai, atradau interneto ryšius, kad paliudyčiau, jog esu gyva ir laiminga. Po kelių valandų susigaudžiau skrydį į priedykumes, po dar kelių valandų kirtau laukus automobiliu ir už kelių metrų ta pačia kryptimi šokavo būrys kengūrų rausvų kalnų fone ir visas vaizdas buvo visiškai nerealistiškas, mano smegenys atsisakė tai priimti kaip realybę, lyg žiūrėtum vaidybinį filmą, bet manytum, jog tai animacija. Nes kengūrų būrių nesuvaidinsi. Bet jie buvo ten. Ir ilgainiui įpratau rytais pro langą matyti kengūras, busti nuo paukščių klyksmų, paukščių kuriuos iki tol mačiau tik mažuose zoologijos sodų narveliuose ar nemačiau niekur. Čia jie skraidė laisvėje, raudonai balti, melsvi ir ryškiai rožiniai, naktim po medžius laipiojo oposumai, tingūs milžinai driežai vilkosi per raudono smėlio takus, musės neleido ramiai kvėpuoti pravėrus duris, vorai - nuodingiausi pasaulyje gyveno kaip tik kaimynystėje - taip pat kartais aplankydavo, bet per daug nebaugino. Labiau gąsdino pasakojimai apie rudąsias gyvates, kurios kaip ir minėti vorai patenka į pasaulio nuodingiausiųjų sąrašo priekį. Bet mano akyse pasirodžius išgąsčiui šalia buvęs australas tik numodavo ranka sakydamas, kad jos nors nuodingos, bet gan taikios, užtat jo vaikystės namų regione gyveno gyvatės, kurios vaikėsi žmones lyg niekur nieko išėjusius pasivaikščioti kokią ramią popietę. Niekad nežinai, kuri popietė gali būti paskutinė. Ypač jei nepalaikai draugiškų ryšių su aplinkinėm gyvybės formom.

Draugiškus ryšius bandžiau palaikyti ir su žmonėmis. Nes nuo pat pirmos dienos Australijoje apsigyvenau su australo ir taivanietės šeima, auginusiais dvimetę tik kiniškai kalbančią mergaitę ir ketverto mėnesių jokia kalba nebendraujantį berniuką. Jų dėka išsiaiškinau kaip veikia Australijos politinė sistema ir kaip gaminti kiniškas sriubas, išmokau krauti hibridinio automobilio baterijas namų sąlygomis ir kaitalioti energijos šaltinius tarp saulės ir generatoriaus, dar išmokau migdyti sergantį kūdikį ir išsilaikyti ant žirgo jam vaikštinėjant po laukus. Gyvendamas su vietiniais gali pažinti kraštą, dirbdamas jiems gali pažinti krašto žmones ir aprūpinti save pakankamai, kad galėtum tame krašte keliauti. Tad skridau į šiaurę plaukioti barjeriniame rife ir vaikščioti po atogrąžų mišką. Kadangi kalbam apie keliavimą minimaliomis santaupomis, galiu paminėti, jog dažna mano mitybos dalis kelyje buvo riešutų sviestas, kuris yra gan nuostabus išradimas, turint minty tai, jog neužima daug vietos kuprinėje ir suteikia pakankamai energijos ir maisto medžiagų minimaliu tūriu ir kaina. Australijos maisto (kaip ir visko, kas toje šalyje) kainos yra gan nemažos, o ir kulinarinių aukštumų šalis dar nespėjo pasiekti (visgi, kilusi iš britų), bet riešutų sviestu siūlyčiau neapsiriboti, koks puikus jis bebūtų. Jie gamina kuo nuostabiausius daržovinius burgerius su burokėliais (nežinau, iš kur tiek meilės šitai daržovei), jie kasdien valgo papajas, naši, ir šaukšteliais skobia pasifloras. Ir visa tai yra verta išbandyti.

Keliavimas šalies viduje nėra vien hedonistinis spalvų ir kvapų pažinimas, tai ir būdas atrasti santykį su žmonėmis. Dėl to smagu važiuoti traukiniu, mat tau priskiriama vieta ir pakeleivis, nuo kurio negali pabėgti artimiausias šešias valandas, ir dažnu atveju tai labai kalbus žmogus pasiryžęs tave supažindinti su šalies istorija, su savo istorija ir išsiaiškinti tavąją. Man visada atrodė, kad svarbiausias kelionių aspektas yra bendravimas su vietiniais, nes būtent per juos gali atrasti kraštą. Ir tam, kad įgytum šias puikiausias patirtis tau nereikia mokėti ar daryti išankstinių užsakymų, užtenka atsakyti į 'labas', užtenka pačiam užkalbinti ir vynioti pokalbį apie tai, kas ateina į galvą. 

Po poros mėnesių rūpinimosi vaikais su savaitės pertrūkiu pakeliavimams, išsiskyriau su australo ir taivanietės šeima. Kaip kartais nutinka, mes tikėjomės vieni iš kitų skirtingų dalykų. Tad buvo toks keistas momentas toje tolimoje šalyje, kai vieną rytą atsidūriau traukinių stotyje su bilietu į Sidnėjų rankoje, su skrydžiu iš šalies vis dar už trijų savaičių, su gan daug streso ir baimės užsilikusių nuo pastarųjų dienų ir savaičių, ir gan mažai minčių, ką galėčiau daryti toliau. Blogiausiu atveju būčiau pagyvenusi mėnesį Sidnėjuje minimaliomis išlaidomis, kas, tiesą sakant, neskamba kaip tradicinis blogiausias atvejis. Bet aš norėjau santykio su vietiniais, norėjau reabilituoti Au Pair profesiją savo akyse, norėjau aplinkos, kuri primintų namus. Dėl to susisiekiau su keliomis šeimomis esančiomis regione, su kuriomis kalbėjau dar žiemą. Ir man atsakė amerikietė vardu Lisa, atsakė, jog labai smagu, jog parašiau, nes būtent šiandien išvyksta jų Au Pair. 

Taip, man sekasi.

Po kelių dienų susitikau su Lisa ir paskutines savaites Australijoje leidau su ja ir jos trimis dukterimis mažam pajūrio miestely, pro kurį migravo banginiai. Lisa man suteikė namus ir leido pasijausti naudinga ir reikalinga, ji priėmė mane į savo šeimą taip paprastai ir betarpiškai. Kartu vykom į koncertus, mokyklų šventes, gaminom risotto, gėrėm chai sojos latę ir išleidusios vaikus į avokadų fermą rengėm vakarėlius namie. Rytais eidavau prie jūros rankioti milžiniškų kriauklių ir skaityti kol nebeatlaikydavau vėjo. Vakarais skaitydavau penkiametei pasakas apie Australijoje labai populiarų kiškį. Jaučiausi saugi, ir tai buvo daugiausia, ką tuo metu man galėjo suteikti bet kuri aplinka.

Ir tai yra gan įdomus aspektas - taip, gera turėti finansines galimybes išnaršyti šalies kraštus ir atrasti jos virtuvę per prabangius restoranus, prisikimšti kišenes spalvotų suvenyrų, pirkti turus, pirkti pramogas, pirkti patirtis. Bet kartais daugiausia, ką gali įgauti iš ilgalaikės kelionės yra visiškai nemokama. Taip, lėktuvo bilietai kainuoja, bet tuomet gali iškeisti turą į pasivaikščiojimą su vietiniais, gali iškeisti geriau apmokamą darbą į gerokai kuklesnį, bet aprūpinantį tave laime, saugumu ir istorijomis, gali iškeisti erdvius viešbučius į nutrintus hostelius, pilnus žmonių išmaišiusių visą pasaulį ir siūlančių savo laiką ir energiją, kad galėtų savo istorija pasidalinti su tavimi, gali iškeisti muziejus į gyvųjų pasakojimus. Tai, kas mano mintyse išlieka ilgiausiai po kelionių yra žmonės, vienareikšmiškai. Ne vyriausybiniai pastatai, katedros, turistiniai autobusai ar kiek apdulkėjusios galerijos. Jie yra įdomūs ir naudingi, bet žmonės man rodosi esą esminis faktorius, kuris padeda iš tiesų atrasti kraštą.

Vieną rytą pažvelgiau į vandenyną, atsisveikinau su tąryt horizonte išnirusiais banginiais, atsisveikinau su Lisa ir jos mergaitėmis, kaimynais ir draugais, ir mano trečiaisiais namais šitame pasaulyje, ir iškeliavau į Sidnėjų susigauti skrydžio, nugabensiančio mane į Kambodžą. 

Kai išgirstu žodį 'Australija', mano galvoje kyla šitiek asociacijų, ir vis dėlto viena ryškiausių yra žvaigždynai giedrą naktį, kai per artimiausius penkiasdešimt kilometrų nėra jokios civilizacijos, kai per artimiausius šimtus kilometrų nėra jokio didesnio miesto - žvelgti į Paukščių taką gulint ant vis dar įšilusios žemės ir tyliai dainuoti Keistuolių teatro "Australijai valio". Kaip bebūtų, tai šitoks didus žemynas, kuriame atrasi tai, ką atrasti tikiesi. Kaip ir visur kitur, galimas daiktas.




0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas