Search

Content

Laiškai iš Australijos: banglentės, banginiai ir pokalbiai Newcastle pajūryje

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014


Kartais geriausi sprendimai priimami neplanuotai. Newcastle miesto mano maršrute niekad nebuvo. Bet kai pasitaikė galimybė čia užsukti, pajutau, kad paskutiniąsias savaites praleisti gyvenant šalia vandenyno, kaip ir įprasta daugumai australų, būtų visai įdomu. Tik šiame kontekste žodis "įdomu" skamba taip niekingai. Nes Newcastle, kasdien įsitikinu vis labiau, įkūnija viską, kas man Australijoje gražiausia. Per pastaruosius pustrečio mėnesio mačiau įspūdingos gamtos, bet bendra atmosfera paveikia stipriau. Ir Newcastle gatvėmis dažnai negaliu vaikščioti nesišypsodama. 

Kai prabudau čia pirmąjį rytą, iškart išsiruošiau prie jūros. Be lūkesčių, tenorėdama pamatyt kiek smėlio ir vandens. Ir buvau apstulbinta. Nes jūra čia banguoja kelių metrų aukščio bangomis. Jei šviečia saulė, lūžtančios bangos purslai pažerti į orą kelioms akimirkoms sudaro vaivorykštę. Tarp bangų nardo banglentininkai. Krantus nuklojusios milžiniškos spalvotos kriauklės. Snaudžia, klykia ir sklando kirai. Ir įpratau eiti prie jūros kasdien. Vaikščioti palei krantą, rankioti kriaukles ir akmenis, sušlapti batus bangose, bristi be batų, filmuoti bangas, laipioti į kalvas ir palei uolas, skaityti šalia vandens, rašyti šalia vandens, kvėpuoti jūra ir vargiai sugebėti atsidžiaugti laime būti čia. Ir vos spėjau bent kiek su šiais vaizdais ir pojūčiais apsiprasti, bangos pakilo dar aukščiau, kranto linija priartėjo dar labiau. Ir išgirdau, kad įsižiūrėjus galima pastebėti banginių ir delfinų, nes jie migruoja šiuo metų laiku. Ir kad netoliese gyvena keli ruoniai. Ir, lyg to būtų negana, prieš kelias dienas pamačiau pulką praskrendančių pelikanų. Pelikanų! Kai besileidžiant saulei grįžinėjau namo, ant elektros laidų išvydau baltą cockatoo papūgą. Ramiai stebinčią eismą. Būnant čia sunku pamiršti, kur esi, nes aplinka labai aktyviai tai bando priminti. Ir aš vertinu kiekvieną viso to akimirką.

Bet aplinkiniai žmonės teikia dar daugiau laimės. Būdami tokie skirtingi, tokie stiprūs, tokie išsilavinę, tokie, dievaži, įkvepiantys. Tąvakar susirinkom name aukštomis lubomis. Rikiavosi taurės raudono australiško Shiraz, aplink nosį vyniojosi indiški smilkalai, kas kelias minutes vis atsiverdavo durys ir įeidavo žmogus, pasakydavo, kuo vardu, ir apsikeisdavom žodžiais "malonu su tavimi susipažinti". Ir tikrai, kaip velniškai malonu buvo su jumis susipažinti. Su Joe, kuri dirba migracijos departamente, kovoja už aborigenų teises ir yra vienintelė mano sutikta australė apsilankiusi Vilniuje. Su Anette, kuri klausė, ar visi lietuviai turi tokį balsą (mat jie manęs paprašė padainuoti ką lietuviško, ir dainavau Jurgos "Prie žalio vandens", kurioje skamba ir vienas kitas tautinis elementas, pamaniau, tinkama. Ir buvo velniškai gera). Su Rohan, kuris jau porą dešimčių metų savarankiškai studijuoja neuro mokslą, natūraliąją mediciną, daro tyrimus, viską apjungia ir gydo žmones, net nevaikštančius sugeba paskatinti vaikščioti, o tai jau labai įspūdinga, pripažinkim. Su Aqua, turinčia bene visus įdomių disciplinų diplomus, kokius tik įmanoma turėti, skrendančią šiomis dienomis į Paryžių, medicinos specialistų konferenciją ir iš ten planuojančią eiti pėsčiomis iki Šveicarijos. Ir su kitais. Tiek žmonių, tiek spalvų, tiek istorijų. Tiek pavyzdžių, kaip prasmingai, turiningai, ramiai gyventi. Ir jaučiuosi dėkinga kiekvienam iš jų. Už pokalbius, žvilgsnius ir linkėjimus.

Eilinį sykį esu laiminga galėdama pasidalinti keliais žodžiais su nepažįstamaisiais. Ir dviratininkas klausia kaip einasi, ir pro šalį einanti pora klausia ar pavyko pagauti bangą ją fotografuojant, ir senyva besišypsanti australė dalinasi džiaugsmu, kad pastatyta nauja požeminė perėja. Ir atsakau - puikiai, ačiū, rodos, pavyko, tikrai, kaip patogu! Ir toliau einu link kalvos, palei jūrą, šaligatviu. Kitąryt eidama užkliūnu, ir pašoku į orą, ir perdėm žaismingai nusileidžiu ant žemės, prieš mane ėjęs žmogus nusišypso, nusišypsau ir aš. Ir kai jis praeina, pradedu šypsotis bene nepadoriai plačiai. Nes gera jausti aplinkinius žmones, ypač per tokias smulkmenas, ypač, kai toks kontaktas yra kasdienis ir įprastas ir organiškai įaugantis į bendrą atmosferą.

Ir kasdienybė čia tikrai šviesi. Prieš porą dienų popietę sušokom į automobilį ir ėmėm riedėti autostrada, ir klausėm Cat Stevens, leidosi saulė ir aplankė toks stiprus laisvės jausmas - štai važiuoju Australijos greitkeliu ir dangus oranžinis, ir nieko netrūksta. Lankėm draugų draugus, vėlgi, tokius originalius ir mielus. Net kavos gėrimas virto ceremonija, kai Angie, tų namų šeimininkė, paklausė, ko norėtum. Ir pamaniau, kad ji turi mintyse cukrų ar pieną. Bet iš kitų atsakymų supratau, kad klausimas kiek platesnis. Ji visų išklausė, atkartojo atsakymus (taikos, meilės, laimės..) maišydama kavinuką ir galiausiai pasiūlė cukraus. Tuomet važiavom į The Crooked Fiddle Band koncertą. Jis vyko tokiame gan hipsteriškai išrodančiame rūsyje, nudengtame pagalvėmis ir alaus buteliukais. Muzika buvo puiki. Būgnai, gitara, kontrabosas ir smuikas. Smuikininkė muziką pakėlė kažkur iki palubės ir supratau, kad instrumentinės muzikos galima klausyti ir ją išjausti su tokia energija ir džiaugsmu. Grįžom paryčiais, mėnulio pjautuvas kabojo lyg šypsena (niekad neatkreipiau dėmesio, ar taip būna namuose. Ar būna? Dažniausiai nepilnas mėnulis būna apšviestas iš šono. Kaip bebūtų, prie akimirkos ypatingumo tokios anomalijos tik prisidėjo), palmės šlamėjo vėjyje ir pro jų lapus buvo matyti žvaigždės.

Visa ko kulminacija įvyko šiandien, kai ėjau palei krantą, jūra buvo gan rami (nors vanduo pilnas banglenčių, mat šiandien, skelbė plakatas, tarptautinė banglentininkų diena!) ir dėl to lygiame horizonte buvo matyti šioks toks judėjimas. Mintyse perklausiau, ką Aqua man pasakojo apie banginių stebėjimą. Kad dauguma žmonių jų nemato, nes nežiūri ir neįsižiūri, kad pamatai pliaukštelėjimą uodega - banginio uodegą bei vandens šleifą. Ir supratau, kad matau banginį. Stovėjau ir stebėjau, kol jis uodegos pliaukšėjimu ramiai yrėsi į priekį. Ir kiekvienas baltos uodegos išnirimas į vandens paviršių vertė greičiau kvėpuoti, stebėtis, ir net tyliai aikčioti. 

Švilpia virdulys, be jokių ceremonijų geriu cinamoninę arbatą ir mano mintyse uodegomis vis dar pliaukši banginiai, dūžta bangos, šypsosi žmonės. Gyvenu gerai.


2 komentarai (-ų):

  1. Ačiū Tau už šią gėrio, grožio ir optimizmo dozę. Kaip visuomet nuostabiai! :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tai Tau ačiū, Vaida! Pastarosiom dienom kaip tik skaitau Taviškius straipsnius apie išsiruošimą į Pietryčių Aziją : )

    AtsakytiPanaikinti

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas