Search

Content

Laiškai iš Australijos: traukinių pakeleivių istorijos

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014

Rytas skęsta rūke, kai per daug nekalbėdami (ar kalbėdami niekus) važiuojam tuo pačiu vargiai asfaltuotu keliu. Ir iš rūko kyla būriai baltų papūgų. Ir iš rūko debesų kyšo medžių viršūnės. Rūkas pilkai gelsvas ir tirštas kaip gaisro dūmai. Rūkas simbolizuoja nežinomybę. Bet greit atsiduriu traukinių stotyje. O traukinių stotys jau kurį laiką simbolizuoja laisvę. Ir papildyta laisve nežinomybė skamba jau kiek geriau.

Traukinyje šalia manęs sėdi vidutinio amžiaus žmogus, ir po apsikeitimų tradicinėm frazėm „kaip sekasi“, „kur važiuoji“, seka tradicinės „iš kur esi“. Pakeleivis man pasako, kad yra iš Tongos karalystės. Tongos karalystė, pasirodo, yra sala Ramiajame vandenyne. Su puse milijono gyventojų, išplėtota žemdirbyste, tropiniu klimatu ir konstitucinės monarchijos valdymo forma. Dar jie turi savo kalbą. Ir yra, pabrėžia mano kaimynas (beje, vardu Čarlis), vienintelė nepriklausoma (ir nekolonijinė) sala regione. Supažindinęs su savo sala Čarlis papasakoja ir apie savo brolį, kuris planuoja balotiruotis rinkimuose į Tongos parlamentą, kurie vyks jau lapkritį. Panaikinti visą korupciją ir pakeisti viską į gera. Norai skamba gražiai ir linkiu Čarlio broliui sėkmės.

Tuomet, kaip jau tampa įprasta traukiniuose, mano kaimynas ima siūlyti man pietus, ir nors atsisakau, kad nuvogčiau dar valandą miego, esu dėkinga už tokį rūpestį. Išvis, rodos, visi aplinkiniai čia tokie rūpestingi. Stoties darbuotojai sustoja pasišnekučiuoti ir pokalbis nesibaigia „kaip sekasi“, jie dar pasidomi išsamiu mano maršrutu bei nuomone apie šalį (ir nurodo, kur galiu rast artimiausią nemokamą wifi tašką man nė nepaklausus). Uždavus klausimą padaro viską, kad į jį atsakytų, ir jei nepavyksta atsakyti iškart, grįžta vėliau ir perduoda visą įmanomą informaciją. Kai išlipau Sidnėjaus centrinėje stotyje ir ieškojau kelio į viešbutį, paklausiau praeivio, kuria kryptimi galėčiau rasti ieškomą gatvę. Jis savo išmaniojo ekrane suorganizavo žemėlapį, išaiškino maršrutą (dar procese keletą kartų atsiprašė, kad žemėlapis kraunasi sunkiai, turbūt jau baiginėjasi interneto limitas) ir palinkėjo sėkmės. Labai ramiai, rūpestingai, neskubėdamas. Tokių sutiktųjų lydimas negali nepamilti šalies.

Tad einu vakariniu Sidnėjumi, ir švyti miestas, ir žiba mėnulis. Matyti visas tamsus mėnulio diskas ir šviesus mėnulio pjautuvas. Pasirodo, nereikia trenktis į užmiestį, kad išvystum tokį mėnulį. Turbūt geriau tai išsiaiškinti vėliau, nei niekada.

Ir tuomet pasiekiu savo nakvynės vietą, kuri yra prabangiausia per visą mano kelionę. Čia lyg ir hostelis, bet administracija su kostiumais, lovos kambaryje didelės ir vienaukštės, ir net yra terasa. Bei orų prognozė lifte. Tuo tarpu iš keturių kambario lovų be maniškės užimta tik dar viena ir greit susipažįstu su jos savininke, kuri įpuola į kambarį berdama žodžius greitakalbe. Labai greit išaiškėja, jog ji australė, bet šiuo metu gyvena Maljorkoje ir dirba Sidnėjuje ir greit važiuos pas mylimąjį į Merlburną. Ir kad vakar nusipirko dvi poras pirštinių. Išeidama iš kambario sako paskambint, jei ko prireiks. Žinoma, sakau. Nesvarbu, kad numerio neturiu. Svarbu geri norai.

Vakaras virsta į naktį ir pirmąkart per pastarąsias dienas ramiai kvėpuoju, ir žinau, kad šiąnakt pavyks užmigti. Ir laisvė šiuo metu yra viskas. Suvokti, kad esi laisvas viename puikiausių pasaulio miestų, vienoje puikiausių pasaulio šalių ir gali daryti bet ką – suvokimas vertas potyrio. Palengva dingsta įtampa, grįžta nuotykių troškimas, grįžta ramybė. Ir noras keliauti. Bei pažinti.


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas