Search

Content

Laiškai iš Australijos: Didysis Barjerinis Rifas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014
Bendrojoje kultūroje yra įsivyravusi sąvoka “natūralios spalvos”. Sako, gamtos spalvos. Į galvą ateina samanų žalia, medienos ruda, dar kokia dangaus mėlyna. Bet benardant Didžiajame Barjeriniame Rife šis suvokimas kelia juoką (tik juoktis negaliu, kol plūduriuoju vandeny, tad juokiuosi mintyse). Nes iriuosi pro melsvai švytinčių žuvų būrį, pro mane netikėtai praplaukia neoninių geltonos ir rožinės spalvų žuvys, lyg plastiškos masyvios vaivorykštės, nuspalvintos biure rastais markeriais. Dar kartą įsitikinu, kad realybė nestatiška, kintanti, asmeninė. Nuo to, kaip gyveni, priklauso ir, pavyzdžiui, natūralių spalvų suvokimas. Tad jei nuvyksti į Australiją panardyti, žiūrėk, gali pasirodyti, kad ir sąvokos šiek tiek pakito, bet tik asmeninės – juk tos žuvys gyvena jau amžių amžius. Realybė ta pati, tik talpina ji gerokai daugiau, nei kartais rodosi. Ir gera tai suvokti. Kiek dar neįprastų, mintyse į dėžutes netalpančių dalykų galima atrasti.

Tuo tarpu rifas šypsosi. Ne, rifas juokiasi. Taip rodosi, kai pro šalį plaukia burnas pravėrusios raudonos žuvys (su baltais taškeliais) ir baltomis lūpomis. Ir nuoširdžiai tikiu, kad jei nebūčiau vandens pilnomis ausimis, išgirsčiau klegantį, kvatojantį vandenyną.

Labai aiškiai justi, kaip gyva visa aplink. Milžiniškus moliuskus primenantys koralai išsižioja ir užveria lūpas. Atsimerkia ir užsimerkia. Įkvepia ir iškvepia. Jei priartėji per arti – susitraukia. Ir kiek atsipalaiduoja kai grįžteli nutolęs. Šalia banguoja pailgų rusvai raudonų koralų jūra. Lyg kokie javai lietuviškam lauke viduvasario vėjy. Kartas nuo karto patenku į žuvų būrio vidurį. Mėgaujuosi sau suteikta garbe ir galimybe bent akimirkai apsimesti vandenyno dalimi.

Ir kai pamanau, kad nieko jau nebeišvysiu - mat koralų dariniai liko už nugaros ir jau kurį laiką plaukiu virš smėlėto dugno - vidury jo aptinku jūros žvaigždę. Vienintelę. Aplink – daugybę metrų į visas puses – tuščia. Ta žvaigždė sužadina mano simboliais ir atsitiktinumais tikinčią dalį ir aplanko jausmas, kad viskas bus gerai. Ne tik šiandien. Apskritai.

Prasmės ieškojimą atsitiktinumuose dar labiau suaktyvina laive išgirsta muzika. Visą popietę skambėjo, rodos, bene visos egzistuojančios dainos su žodžiu “believe”. Tad stebiu vandenis klausydama “Don't Stop Believing”“What A Feeling Is Believing” ir taip toliau. Noriu įsivaizduoti, kad tokiu būdu laivo įgula man nori kažką pasakyti. Kad ir, pavyzdžiui, tikėk, kad rytoj nevėluos lėktuvas, kad užteks riešutų sviesto pusryčiams, kad dar grįši į Rifą. Man tokia mintis patinka ir patenkinta žiūriu į saulę, vis sparčiau artėjančią prie horizonto.

Kūnas sūrus, oda šilta nuo saulės. Ramiai banguoja vandenynas. Atsistoju, užverčiu galvą, išvystu vėjyje plazdančias bures. Pasukus galvą link horizonto – kalnai apaugę atogrąžų miškais. Reiškia, artėjam prie uosto. Vėjas draiko plaukus, rūbus, vėjas valo mintis. Bet vos per daug užsigalvoju, banga perkopia bortą, tėškia per kojas ir primena, kur esu, grąžindama į (mano) realybę.

Išlipant iš laivo įgula neleidžia (labai tiesiogiai – tiesiog nepraleidžia) išeiti, kol nepaspaudi rankos visiems jos nariams. Momentinės dienos nuotrupos, susijusios su kiekvienu, atsispindi veiduose ir taip gera matyti juos besišypsančius, gal net nuoširdžiai – besijuokiančius – linkinčius sėkmės – kratančius galvą dėl mano bandymo pabėgti neatsisveikinus. Tai, visiškai nenorom ir tuo pat metu neišvengiamai, įžiebia šypseną ir mano veide. Nes pastaruoju metu visai norėjau pabėgti. Ir štai atsirado kažkas, kas pabėgti neleidžia, ko darbas yra neleisti man pabėgti. Tokia komercinė smulkmena, bet tokia svarbi, kai namai už kelių mėnesių atstumo. Tad tąnakt pabėgti norisi jau kiek mažiau. Vis dėlto, šalis graži. Ir yra ką pamatyti. Bei suvokti bematant.


2 komentarai (-ų):

  1. Fantastika! Nardyti prie Didžiojo Barjerinio rifo - viena iš mano svajonių, kurią kada nors ruošiuosi išpildyti :) Baltai baltai pavydžiu :)

    P.S. Kaip giliai nėrėte? Kokį sertifikatą turi? Ką nors įdomaus matėte be gražuolių žuvyčių ir koralų? :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tikiu, kad ir išpildysi - dar prieš metus nebūčiau patikėjus, kad apsilankysiu Australijoje, o štai gyvenu pusantro mėnesio čia jau kaip niekur nieko :)
    Giliai nenardžiau (mat ir sertifikato neturiu, tai buvo pirma panašaus pobūdžio mano patirtis), bet nardžiusieji giliau pasakojo, kad matė didelių vėžlių beplaukiojančių bei ryklių. Būtų smagu dar kada grįžt ir panardyt rimčiau, bet kaip pirmam kartui buvo ir taip pakankamai įspūdinga.

    AtsakytiPanaikinti

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas