Search

Content

Laiškai iš Australijos: gyvenimas tropikuose

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014

Ketvirta valanda ryto, Sidnėjaus oro uostas. Vargiai miegojusi slenku išvykimo salių link. Šalia eina pilotas. Toks sunkus rytas, prataria jis, nesveika taip anksti keltis. Tikrai, pritariu ir paklausta, kur skrendu, atsakau, į šiaurę, Cairns miestą. Ten turėtų būti šilčiau, padrąsinančiai žvelgia pilotas. Ir audros jau nurimo. Tikiuosi, nusišypsau ir padėkoju išgirdusi gero skrydžio palinkėjimą.

Dar važiuodama traukiniu į Sidnėjų girdėjau perspėjimus dėl audrų. Kai sužinojo, kur skrendu, mano pakeleivė sukluso: nejau negirdėjai, kas įvyko prieš kelias dienas? Ne, dabar suklusau jau ir aš, o kas? Dievaži, kuo nuoširdžiausiai nustebo ji, kur tu buvai? Keliavau... - nutęsiau ir leidau jai toliau mane informuoti. Pasirodo, prieš porą dienų į šiaurę nuo Cairns praūžė galingas ciklonas, nuplėšė kelių miestelių stogus ir paliko dalį vietovių nepasiekiamų. Nė nežinau, ar veikia oro uostas, baigė pasakojimą mano pakeleivė. Viskas bus gerai, neprapulsiu, nusijuokiu.

Ir tikrai, oro uostas veikė kuo ramiausiai. Pakrantė buvo kiek paveikta – smėlis nuklotas šakomis, vanduo sumišęs su smėliu – bet tai tik smulkmenos. Visa kita veikė be trukdžių – atvira keliavimui bei tyrinėjimui. Tiesa, supratau, kad atskridau į ypatingą vietą dar nė nenusileidusi. Mat iš lėktuvo buvo matyti milžiniškos rausvos (ir be didelių sunkumų mirtinai galinčios sugelti 30 žmonių, vienos pajėgomis) medūzos, mirkstančios vandenyne. Mačiau ir atogrąžų miškus, dengiančius kalvas, kurios juosė tamsius vandenis. Ir vos išlipus iš lėktuvo trenkė šilumos ir karščio banga. Gal net ne trenkė, labiau – nuvilnijo. Atvykau į tropikus - mintis keista, bet maloni.

Kai nusigaunu iki hostelio, keturviečiame kambaryje randu jau įsikūrusią taivanietę vardu Boa (sakė, dauguma tapatina su gyvate ir tai jai jau gerokai pabodo). Atrodo ji kaip mokyklą dar belankanti, kokių 17 metų, bet sakė, jai 27-eri ir labai ilgai juokėsi dėl tokio netikslaus spėjimo. Azijiečių nesupaisysi. Kai komunikacija sudėtinga, galima naudoti universalią kalbą. Pavyzdžiui, norėdama papasakoti apie kokį lankytiną objektą, kuriam ji jaučia prielankumą, Boa išsišiepia ir pakelia nykštį, entuziastinai sušunka good! ir intensyviai palinksi galva. Suprask, tikrai vertas dėmesio objektas. Tokią rekomendaciją gavau apie blyninę šalia Sidnėjaus uosto. Ką gali žinoti, gal net ir apsilankysiu.

Tačiau rytą traukiu į artimesnes vietoves. Palei pakrantę einu į atogrąžų mišką, taip kasdieniškai, lyg į kokį rajono parką. Pakrantė yra gan įdomi erdvė stebėjimui. Vieninteliai žmonės, kuriuos matau audros kiek paniokotam, o ir šiaip ne itin saugiam (čia į vandenį geriau nelįsti dėl jau minėtų nedraugiškų medūzų ir krokodilų) paplūdimyje yra grupelė aborigenų. Vieninteliai, rodos, neskubantys x kryptimi, tiesiog besišnekučiuojantys prigulę. Ir maitinantys kirus. Picos gabalėliais. Gan įdomi kultūrų samplaika.

Einu toliau, pakrantė lieka už nugaros, judu per pramoninę ir ne itin patrauklią miesto dalį, bet galiausiai (o kaip kitaip) savo tikslą pasiekiu. Pirmiausia įžengiu į botanikos sodus. Čia auga bambukai ir teka upė, įrėminta palmių eilėmis. Upė rodosi lyg tikra tropinė upė (gal dėl to, kad tai ir yra tikra tropinė upė), iš kurios tuoj iššoks koks krokodilas. Mano įspūdis patvirtinamas gan greitai, kai prieinu ryškiai geltoną ženklą, šaukiantį, atsargiai! Čia gyvena krokodilai, į vandenį neikit ir išvis geriau prie jo nesiartinkit. Tad palaikydama pagarbų atstumą ir kiek spartesnį žingsnį (ką gali žinoti) gan greit pamatau ir takelį, vedantį pro atogrąžų mišką. Medinį, siaurą, iškeltą virš milžiniškais lapais nudengtos žemės. Čia vyrauja prietema, mat aukšti medžiai nepraleidžia itin daug saulės šviesos. Čia kvepia. Samanomis, šiluma ir vaisiniais guminukais. Pro šalį praskrenda drugelis. Margas – juodai baltas. Dydžio kaip delnas. Čia pajuntu rudenį. Nes krenta lapai ir taip žaviai sukasi ore, kol paliečia žemę. Nes ima lyti, bet lietų tik girdžiu – pro tankią lapiją vanduo skverbiasi lėtai ir šlapti pradedu tik už kelių minučių. Net ir lietus gan malonus bei atgaivinantis nuo 30+ laipsnių karščio. Norisi praleisti čia visą dieną, bet galiausiai kojas pakerta nuovargis, drėgmė ir uodai. Jų įkandimai čia ne tokie nekalti kaip namuose, o keliauti planuoju dar artimiausius porą mėnesių, tad sveikata nusprendžiu per daug nerizikuoti. Juolab, kad ir diena ritasi į pabaigą.

Rytą prie pusryčių stalo mane užkalbina britas, klausia iš kur aš ir visai nudžiunga žinąs Lietuvą, sako, iš Eurovizijos! Pasirodo, šioks toks šalies garsinimas šio konkurso pagalba galimas (tai patvirtina kita, jau vėliau Brisbane sutikta, britė). Draugiškai besidalindami riešutų sviesto likučius kalbam apie gyvenimą čia. Šis britas, sakė, Australijoje gyvena jau metus. Planuoja antrus. Ir namų nesiilgi. Gal kažkiek ilgisi draugų (pripažįsta, kai perklausiu, ar tikrai), su kuriais kartais susirašo. Bet namo negrįš. Dabar mano šeima ir draugai čia, šypteli. Sidnėjuj. Kažkuriam Naujosios Zelandijos krašte. Mažos šeimos. Skamba gražiai. Vargu, ar to užtektų man, bet šis entuziastingas, nors ir visą naktį nemiegojęs britas (kurio vardo taip ir nespėjau paklausti), priverčia susimąstyt, jog gal ir įmanoma gyventi šia diena, šia vieta, keliaujant, klaidžiojant ir kuriant vietines šeimas pakeliui. Turbūt tai įmanoma, kurį laiką, bet toks gyvenimo modelis ilgalaikėje perspektyvoje man nėra artimas. Karts nuo karto norisi saugumo, ramybės, komforto. Ir tai yra vadinama namais.

Bet namų horizonte dar nematyti. Tad įveikiu jau pradėjusį augti ilgesį. Juolab, kad kitą dieną laukia velniškai ypatinga išvyka. Dauguma žmonių tai įvardina kaip geriausią gyvenimo patirtį. Jau rytoj rytą leisiuosi į Didįjį Barjerinį Rifą.

0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas