Search

Content

Laiškai iš Australijos: gyvenimas fermoje

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014

Prietema. Tolumoje čirškia paukščiai. Pramerkiu akį ir patraukiu į šoną sunkias užuolaidas. Jau senokai išaušę, ir, kas nuteikia dar smagiau, kiemas pilnas tiršto rūko. Išeinu laukan. Rūkas juda padrikais debesimis. Rodosi, kad pakilau kur arčiau dangaus. Arba kad dangus nusileido ant žemės. Benagrinėdama tokį trapų ryto peizažą pamanau, jog gražu būtų, jei australiškam rūke pasirodytų kengūra (ir vaizdas pataptų, žinoma, dar labiau australiškas). Pakeliu akis. Pasirodo kengūra. Kol praneriu pro kelias spygliuotos vielos tvoras (fermose nuo gyvūnų kiemai saugomi solidžiai) ji sustingsta ir po akimirkos pasileidžia bėgti. Akimirką dar spėju pasigrožėti ir nufotografuoti. Kartais užtenka akimirkos.

Per pusvalandį kaitri australiška saulė (sklinda gandai, kad Ozono sluoksnis virš Australijos labai jau varganas ir spinduliai krenta bene kiaurai) rūką išvaiko. Ir stoja dar viena įprasta rudens diena. Giedra ir šilta. Bet šiandien diena ne tokia ir įprasta, nes išsiruošiam į tolimesnius fermos kampus, kuriems pasiekti reikia automobilio. Ir šiek tiek laiko. Mėgstu rytinius pasivažinėjimus, nes iš aukštų žolių, išgąsdintos automobilio, kyla spalvotos papūgos, šalikelėse mėtosi medvilnės pūkai (netoliese esančiuose laukuose šiuo metu kaip tik nuimamas medvilnės derlius) ir dar žydi viena kita saulėgrąža. Greit pasiekiam reikiamą fermos kampą ir paaiškėja, jog mūsų tikslas šiandien - iš laukų į aptvarą nulydėti dvidešimt keturis kelių mėnesių amžiaus jaučius. 

Žinoma, procesą labiau stebiu nei tiesiogiai padedu įvykdyti, bet įsitraukti į fermos darbus yra visai smagu. Nuoširdžiai, tikrai smagu. Jodamas ant žirgo Matthew suveja pirmą bandą ant kelio, tuomet važiuojame jų link, skatindami judėti aptvaro pusėn. Vartai jau atidaryti ir kai jaučiai išsirikiuoja ant pievos, tenka lipti iš automobilio ir sparčiu žingsniu nuvyti juos į kitą lauko kampą, kur veriasi durys į medinį kuklų aptvarą. Ši atsakinga užduotis patikima man. Tuo tarpu Matthew entuziastingai perima fotoaparatą ir ima fotografuoti kaip žengiu per apdžiuvusią australišką žolę, išsidraikiusiais plaukais ir milžiniška skrybėle (be kurios čia nieks neįsivaizduoja gyvenimo, net žiemą), jaučiai paklusniai bėga prieš mane ir už minutės patenkinta užremiu vartus. Akimirka įamžinta. Esi gimusi būti kauboje, sako Matthew (iš tiesų sakė cowgirl, bet gražus tiesioginis vertimas lyg ir neegzistuoja). Kaip atlygį už didį darbą man pasiūlo pajoti ant arklio, kuris, nors suplukęs po kelių valandų darbo, sutinka mane panešioti po laukus, ir jaučiuosi visai saugiai (nors, pamąsčius, jog paskutinį kartą ant arklio sėdėjau pradinės mokyklos laikais, toks saugumas labai jau apgaulingas). Ilgai šios kumelės (vardu Treasure) nekankinu ir prisėdu po eukalipto medžiu papietauti.

Bet sėkmė mus lanko ne visą dieną (tiesa, kol dar lanko, pakelėj randu dolerį, kurie čia dailūs ir graviruoti kengūrų siluetais). Likusi dalis bandos nėra tokia paklusni ir nuvyta prie kelio išsilaksto į visas puses. Į miškus, peršokdami per tvoras į kaimynų žemes, kas kur. Kiek nusivylę važiuojam iki kaimynų fermos susirinkti keletą kupetų šieno ir milžiniškų gertuvių jaučiams. Kaimynų ferma verta paminėjimo, nes joje ganosi keli profesionalų parodose dalyvaujantys žirgai, kurie yra aprengti nuo galvos iki kanopų (visada juos matydama iš tolo mąsčiau, kodėl dalis žirgų yra aprengti. Taip ir nepaklausiau, bet spėju, kad (atsakymas, tinkamas daugumai su Australija susijusių klausimų) dėl intensyvios saulės). O nuo žirgų aptvaro veriasi slėnis su keliais kukliais krūmais, išmaudytais pavakario saulėj. Čia gera. Kiek atsipalaidavę judam namų link, kalbam apie pušų rūšis ir kur geriausia stebėti paukščius, kai netikėtai šalikelėj pamatom vieną savų jaučių. Jis tankiam žemų Kipro pušų miškely, kiek pasimetęs (ir jo nekaltinu), tad vėl paliekam automobilį ir bandom nuvyti juodą sutrikusį gyvūną kelio link. Situaciją apsunkina augalų tankumas, nes jaučio staiga nebematyti. Tad tiesiog sustingstam. Ir klausom. Ir išgirstam jo žingsnius kažkur prieky. Taip lėtai, beklausydami, jautį atvedam į kelią. Mano naujai atrastas gabumas medžioti jaučius neįregimuose miškuose pagiriamas, ir vėl šypsausi, nuvargusi, bet įgijusi autentiškos australiškos fermos patirties.

Kai po kurio laiko važiuojam lankyti kitų kaimynų, jau artėjant prie fermos pasitinka jų gyvūnai. Avys vaikštinėja pakele, mažos lamos klapsi akimis (sakė, kad čia iš tiesų net ne lamos, o jų porūšis, pavadintas alpaca, jei netyčia domitės lamų rūšimis). Įvažiavus į kiemą pasitinka keturi garsiai lojantys šunys ir kai išlipu iš automobilio fermeriai juokiasi, jog vengdama šunų atsistojau per arti didžiulio skruzdėlyno (kuris Australijoje gali padaryti gerokai daugiau žalos nei keturi agresyviai nusiteikę šunys). Su jais greit susidraugaujam (ir su fermeriais, ir su šunimis) ir kieme pastebiu milžinišką cockatoo papūgą, dideliam narve, pakabintam ant medžio šakos. Papūga man bando kažką papasakoti apie maisto gaminimą (aiškiai kartodama cooking), bet abipusiai nusprendžiam, kad mūsų turimų kalbos įgūdžių negana. Verandoje, kol aplink kojas trinasi mano keturi nauji kailiuoti draugai, Rick pasiūlo alaus ir akimirką tiesiog mąstau, kad negali būti australiškesnio dalyko, nei australiškoje fermoje gerti australišką alų su australų fermeriu (kuris ir atrodo kaip tipiškas fermeris, toks, kokį vaizduotų kokia komiksų knygelė - su barzda ir šiaudine skrybėle, auliniais batais bei traktorių kolekcija už namo). Australiškų patirčių kolekcija pildosi iš lėto, bet gan efektingai.

Tačiau bene svarbiausi man čia - pasivaikščiojimai. Nes tuomet iki galo pajaučiu, jog tikrai esu Australijoje. Laukai neaprėpiami, kalnai tolumoje. Raudona akmenuota žemė ir skurdi žolė. Artimiausi žmonės - už kelių kilometrų. Ir kai apsirūpinusi bent litru vandens, fotoaparatu ir skrybėle išeinu į laukus, pasijaučiu kuo tikriausia Australijos užkariautoja, žengianti per civilizacijos nepaliestas žemes ieškoti nuotykių. Nuotykiai netrunka aplankyti, kai iš už krūmų manęs link staigiai ima judėti didelis gyvūnas. Kadangi iš už krūmų, akimirką nežinau, koks susidūrimas laukia ir sustingstu. Pasirodo, kad tai viso labo didelė išsigandusi kengūra. Pakeliui dar sutinku šerną. Bendroje statistikoje, jei jau pradėjau vardinti, yra ir echidna (mačiau porą kartų, juokingomis mažomis kojytėmis besiiriančią per kelią), iguana, lapės, laukinės katės ir kiškiai. Tiesa, ilgą laiką svajojau pamatyti oposumus. Nes girdėjau, kad jų čia turėtų būti. Ir manęs vis klausė: Migle, ar jau matei oposumus?! Ir vis atsakydavau, kad juos galima pamatyti gal kartą per keletą metų. Bent taip teigia vietinių statistika. Tad vieną vakarą nustebau, kai mane skubiai pašaukė išeiti į lauką, perlįsti po spygliuota tvora (kaip jau turbūt supratot, dažnai tai greičiausias kelias pasiekti savo tikslą šiose fermose) ir žibintuvėliu pamojavo prieiti arčiau. Vedama šviesos spindulio aukšto medžio šakose netrunku išvysti ir oposumą. Gan simpatišką. Paršiuko snukiu, tik su kailiu ir didelėm tamsiom akim. Sako, kad oposumai yra Australijos voverės. Man tai skamba keistokai, nes į šiaurės pusrutulio voveres jie nė kiek nepanašūs. Kaip bebūtų, esu labai laiminga juos pagaliau išvydusi ir savotiškai įvykdžiusi savo Australijos faunos pažinimo misiją.

Noriu patikinti, kad gyvenant fermoje ne kasdien tenka nardyti pro spygliuotos vielos tvoras, išgyventi kengūrų atakas ar vejoti jaučius pievose. Dauguma dienų - gerokai ramesnės. Patys australai - ramūs. Kai vieną pavakarę namuose išvystu didelį minkštą vorą (tokį tarantulo kiek smulkesnį giminaitį) ir išplėtusi akis paklausiu, ar jis nenuodingas (nes prieš atvykdama čia prisiskaičiau apie mirtinus Australijos vorus, jei ką, jų rūšių yra daugiau nei reikia), jie gūžtėli pečiais ir sako, kad turbūt nuodingas, ir juo atsikrato be didelių ceremonijų. Namai vėl saugūs. Siena prabėgantis driežas juk jokios žalos nedaro. Tad  kalbėdama apie visą šią patirtį nenoriu akcentuoti žodžių sunku ar lengva, smagu ar liūdna, svarbiausia - kad ši erdvė įdomi, patirtys - autentiškos, aš - tobulėjanti. Ir drąsiai judanti Australijos užkariavimo link.


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas