Content

0 komentarai (-ų)

Kodėl mes nieko neišmokstam

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2019.

Ko išmokai per pastarąjį mėnesį? Taip nuoširdžiai, iš tikrųjų?

Klausimas stebėtinai sudėtingas. Jei pažvelgtum į pastaruosius metus, turbūt atsakyti būtų lengviau. Pastaruosius dešimt metų? Atsakymas visiškai paprastas.

Mokomės iš lėto. Galim rytą prisėsti ir perskaityti kažkieno viso gyvenimo išmintį ar italų kalbos gramatiką ir vakarą būsim kažką sužinoję, bet vargu ar išmokę. Turbūt dėl to tiek daug svarbių dalykų atrodo visiškos klišės - kai matai tik išvadą, bet nesi patyręs kelionės iki jos, ta išvada atrodo kaip eilinė gražiai skambanti, bet iš esmės beprasmė citata. Kai iš klampios, sudėtingos, daugiametės patirties išsunki vienintelę pamoką, ji atrodo aukso vertės. Net jei kalbam apie visiškai tą pačią idėją. 

Prieš kelias savaites skaičiau knygą apie moterį vadovaujančią dramblių rezervatui ir ji pasakojo, kaip per daugelį metų stebėdama dramblių bandos vedlę ji išmoko, ką reiškia išmintingai vadovauti. Jos išvada buvo tokia paprasta, išgirstum ir pamestum, bet jai tai buvo įžvalga kainavusi pusę gyvenimo darbo ir įkūnijusi visą per tą darbą įgytą patirtį. Gal dėl to ir knygų vertė taip priklauso nuo skaitytojo - jei atrandi idėją, kurią atradai per pastangas, pamoką, kurią išmokti skaudėjo, tuomet ir idėja atrodo kvapą gniaužiančiai vertinga. Kam kitam - be kelionės iki idėjos - ji gali pasirodyti kaip eilinė knygos eilutė.

Kelionė svarbi.

Dėl to dažnai kieno kito išmintis atrodo bevertė - tai tik informacija, ne internalizuota pamoka. Tam, kad ką išmoktum, reikia patyrimo ir laiko. 

Patyrimo, kad galėtum ne vien suvokti, bet pajausti - ir tam dažnai reikia gan gilaus suvokimo, kuris atspindi gerai išmoktą pamoką. Skausmas padeda mokytis. Sakykim, evoliucijos pasekmė.

Laiko, kad pamokos kartotųsi tol, kol nugultų į atmintį, kad mokymosi dienas keistų gilaus miego naktys, idant nereikalinga informacija būtų švelniai pašalinama, o pakartotos pamokos įrašomos dar ryškiau. Laikas taip pat suteikia ir perspektyvą, lyg būtum prikišęs nosį prie paveikslo ir staiga įgautum progą žengti dešimt žingsnių atgal - prabėgęs laikas leidžia suvokti, kas ir kodėl nutiko, ir kaip iš to galima pasimokyti. Žinoma, laikas yra būtina bet nepakankama sąlyga. Reikia aktyvių pastangų.

Dėl to tokie svarbūs įpročiai, tai kas nutinka kas dieną ar kas savaitę, veiksmai, kurie kartojasi tol, kol tampa bene automatiniai, kol nebereikia sąmoningai galvoti, nes rankos pačios gali groti, nes kojos pačios neša prie rašymo stalo. 

Dėl to taip pavojinga pradėti mokytis rytoj ar kai turėsi pakankamai laiko - nes, būkim atviri, rytojus neišauš ir pakankamai laiko neturėsi niekad. Mes esam pastrigę amžinoje šiandienoje, kur esam amžinai užsiėmę, kartais visiškai neaišku kuo, bet neabejotinai užsiėmę. Skirti laiko sąmoningiems lėtiems veiksmams ir įpročiams? Niekas neturi tam laiko.

Niekas neturi laiko gyventi.

Sakom, gyveni ir mokaisi, bet kartais pradeda atrodyti, kad ne visai mokaisi - turbūt dėl to, kad ne visai gyveni. Tie sąmoningi veiksmai kurie virsta automatiniais įpročiais? Dažnai tai pamokos, kurios visiškai neveda į gera - pamokos, kaip bijoti, kaip įprasti prie darbo kurio nekenti, kaip nemąstyti apie tai, apie ką nori rašyti savo gyvenimo istoriją. Dalykai, kuriuos kartojam kasdien, vis tobuliau. Įpročiai gali atsisukti prieš mus, ypač kai nustojam sąmoningai juos formuoti. Giliai išmokti tai, kas tave žlugdo, nėra geriausia pamoka. 

Dėl to reikia sąmoningų veiksmų, skirti laiko tam, kas mums svarbu nuolat, sistemingai. Dar svarbiau, reikia sąmoningų minčių, laiko, kai sustoji pamąstyti kas vyksta, be televizoriaus, muzikos ar podcasto fone. Mokytis sunku. Bet sunku ir turi būti, kreivė turi judėti nuo sąmoningų atidžių veiksmų, prie automatinių ir išmoktų, negali peršokt kreivės, negali išmokti nesimokęs.

Prieš kelias dienas skaičiau knygą apie arbatos ceremoniją Japonijoje, apie moterį, kuri mokėsi ceremonijos atlikimo kas savaitę dvidešimt penkerius metus. Dvidešimt penkerius metus. Kas savaitę. Jos kelionė prasidėjo visiškomis smulkmenomis - kaip įeiti į kambarį, kaip sėdėti, kaip sulankstyti šluostę - sakytum, ne esminės detalės, jei vertintum jas atskirai, bet kartu jos suformavo proceso pagrindą. Kai kelių mėnesių pastangos pradėjo atsipirkti ir procesas patapo kiek labiau pažįstamas, vieną rytą mokytoja įžengė su naujais įrankiais ir naujomis instrukcijomis. Ten buvo vasaros arbatos ceremonija, čia yra žiemos arbatos ceremonija. Pamoka nuo nulio. Viskas nuolat keičiasi, negali to suvaldyti, bet gali išmokti prisitaikyti, ir tas prisitaikymas padės pasijausti pokyčių dalimi. Kaip maudymasis jūroje, kai bangos nebetalžo, o plauki kartu su jomis. 

Norėtum straipsnius ir daugiau istorijų apie juos rasti savo pašto dėžutėje?

Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta tavo (ir mano) laiko - naujausius tekstus, istorijas apie juos, įkvėpimą išmintingų knygų ir kitų žmonių minčių pavidalu. Kartą per mėnesį.

Rašykit adresu migle@sviesu.lt






2 komentarai (-ų)

Minimalizmas: Kaip naudoti tai, ką jau turi - daiktus, žinias, galimybes

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2021.

Kadaise, laikais, kai pandemija atrodė tolygi apokalipsei, kasryt bėgiodavau palei kanalą klausydama dialogo tarp bėgimo ir meditacijos mokytojų. Metafora, kurią girdėjau gan dažnai, pasakojo, kad ramybės ar laimės neatrasi, nes ją jau turi, tereikia ją atkasti, lyg kokią pernykštę bulvę iš pašalusios žemės (žinau, tokia agrokultūrinė metafora, bet man rodos, ji visai pritinka). Jie kalbėjo apie dangų, kuris visuomet (visuomet!) ryškiai mėlynas ir sklidinas saulės šviesos, ir tai taip sunku prisiminti, kai užplaukia solidus debesų sluoksnis. Bet debesys plaukia, ir nuplauks. Dangus liks. Pasiilgstu tos metaforos atsiveriančios prieš akis kylant lėktuvui. Dar vienas pandeminis praradimas. Laikinas. Kaip ir visa kita.

Viską, ko reikia, jau turi. Suprantu, kad gali prireikti naujų kojinių ar universiteto diplomo, bet turi visus įrankius tam, kad kojinės ir diplomai leistųsi į tavo rankas. Arba, turi įrankius, kad atrastum įrankius. Visa reklama paremta idėja, kad neturi kažko, kas gali pakeisti tavo gyvenimą - tu nepakankamai laimingas ar išmintingas, gražus ar veiklus, tavo gyvenimas per daug nuobodus ar per daug pilnas streso, per daug chaotiškas ar per mažai spontaniškas. Tu pilnas ydų ir netobulumų, spragų ir skylių, pro kurias pučia vėjas, bet jas gali sėkmingai užkamšyti naujais batais ir telefonais, šokoladu ir cigaretėmis, žmonėmis, keptuvėmis, serialais, automobiliais ar vienu kitu straigtasparniu. Jei tavo savigarba nėra susieta su daiktais ir apskritai išorinėmis aplinkybėmis - ką turi, ką apie tave sako kiti žmonės - gyventi kiek paprasčiau, ir tavo emocinius plyšius išnaudoti kiek sudėtingiau.

Minimalizmo grožis yra sąmoninguose pasirinkimuose. Man patinka idėja pirkti, ar apskritai dėmesį kreipti į tai, ko tikrai reikia, arba tai, kas kelia didį džiaugsmą. Man patinka idėja susitvarkyti namus taip, kad juose liktų tik tai, kas atrodo verta užimamos vietos. Bet man rodosi, kad nepakankmai dėmesio skiriama naudojimui to, ką jau turi. Daug smagiau dovanoti nei išmesti, bet apskritai, kiek daiktų galima panaudoti, ar perdaryti. 

Tavo spintelės turbūt pilnos maisto produktų, kurie ten gyvena jau kurį laiką, bet vis perki naujus. Tavo stalčiai turbūt pilni rūbų, kurie galbūt dėvėti paskutinįsyk prieš dešimtmetį, bet vis tiek dairaisi kitų, kurie bus truputį patogesni, truputį gražesni, kurie pavers tave truputį mažiau nepilnaverčiu.

Tavo atmintis pilna perskaitytų knygų, bet tų žinių nepritaikai. Ir jei žinių nepritaikai, ar apskritai gali sakyti, kad jas turi, kad žinai ir išmanai? Jei žinių nepritaikai, neturi galimybės mokytis. O man rodosi, kad mokytis svarbu, ir nekalbu apie formules ar mūšių datas, labiau apie gebėjimą keisti savo veiksmus priklausomai nuo patirčių, antraip gyvenimas primintų prastos knygos herojų - be jokio asmenybės vystymosi, bėgantį ratu, žinantį tiek pat ir besielgiantį taip pat tiek knygos pradžioje, tiek knygos pabaigoje. Nenoriu skaityti tokios knygos.

Tavo rankos pilnos galimybių, jei turi interneto ryšį (ir, jei skaitai šiuos žodžius, jį turi), gali pasiekti bet kokią informaciją, kurios tau gali prireikti bet kokiai idėjai įgyvendinti. Galimybės nenusileis į tavo pašto dėžutę, turėsi, pirmiausia, nugalėti savo nepilnavertiškumą ir sutikti, kad gali jas susikurti, tuomet nugalėti baimę, kad nenusipelnai to, ko nori, tuomet turėsi atidžiai dairytis, kreipti dėmesį į aplinką ir žmones - galimybės kartais slepiasi po nematomu apsiaustu, bet jos šalia, toks nematomas pasaulis. Ir tavo atsakomybė yra jas atrasti ir panaudoti. Niekas kitas nebus kaltas - valdžia ar tėvai, partneriai ar draugai, sveikata ar darbas, vaikai ar augintiniai. Tu vienintelis nešiesi atsakomybę, kas šiaip jau yra gan nelengvas nešulys, bet ir tokia didi galia. 

Kartais mąstau, kiek laiko praleidau ieškodama. Daiktų, žmonių, minčių, ar, blogiau, ne ieškodama, o galvodama, kad gal turėčiau ieškoti. Taip gera naudoti tai, ką jau turiu - daiktus, žinias, ir galimybes. Suvokti, kiek nedaug reikia. Geriausi dalykai nemokami.

Bet tam, kad tai suvoktum, reikia erdvės, nustoti vien siekti ir planuoti ne vien susitikimus su žmonėmis bei pramogas, bet ir susitikimus su savim bei pertraukas - antraip neliks laiko ir erdvės, kad suvirškintum, kas vyksta, ko nori, ko reikia ir ką visa tai reiškia. Kadaise, kai buvau mažas vaikas, kurį prastomis laidomis bombardavo televizorius, išgirdau pasakymą, kad kai žmonės patenka į sektą, jų dienos būna suplanuotos taip, kad jie neturėtų nė akimirkos atsikvėpti ir pamąstyti, kas vyksta. Ta mintis liko su manim ir man kartais rodosi, kad savo noru įeinam į būseną, kurioje užbombarduojam savo mintis veiksmais ir informacija, kol visiškai nebelieka erdvės ir laiko susivokti, kas vyksta, ir kas galėtų vykti kitaip.

Laikas, kai nieko neveiki, yra toks svarbus, ypač daugumai mūsų apsėstų tobulėjimu. Gal tame ir ironija, negali tobulėti, jei vien vaikaisi tobulėjimo. Gali medituoti, gali rašyti apie savo mintis, gali daryti jogą ar bėgioti, gali tiesiog prisėsti ir pamąstyti. Mąstymas, nustatė britų mokslininkai, yra sveika. Jei nesinori mąstyti, gali aktyviai nemąstyti, tiesiog kreipdamas dėmesį į aplinkinių žmonių veidus ar debesų formas. Pasaulis daug įdomesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. 

Viską, ko reikia, jau turi. Sėkmės (ir drąsos) tai atkasant ir atrandant. Visa kita - tik už kampo. 


Norėtum straipsnius ir daugiau istorijų apie juos rasti savo pašto dėžutėje?

Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta tavo (ir mano) laiko - naujausius tekstus, istorijas apie juos, įkvėpimą išmintingų knygų ir kitų žmonių minčių pavidalu. Kartą per mėnesį.

Jei nori išbandyti, rašykit adresu migle@sviesu.lt






2 komentarai (-ų)

Ko išmokau gruodį: Kaip šie metai atrodys iš 2021 perspektyvos?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

Atrodytų, kad šįmet tapom atriboti nuo likusio pasaulio - nekeliavom, neapkabinom artimųjų, atšaukėm daugumą planų nuveikti ką naujo ir įspūdingo. Bet gal nutiko visai atvirkščiai - ribos nusitrynė ir saitai sustiprėjo. Klausiausi Kalėdinių giesmių transliuojamų iš Čikagos, džiazo iš Ženevos ir operos iš Niujorko. Kalėdų rytą išėjus pasivaikščioti, praeiviai nepaliovė sveikintis ir linkėti smagių švenčių. Tai visai nauja ir įspūdinga.

Kalėdos ateina nepaisant nieko. Nori to ar ne. Gali džiūgauti ar voliotis nevilty, išaušus gruodžio dvidešimt penktąjai prasidės Kalėdos, ir nieko joms nepadarysi. 

Mažai ką gali suvaldyti. Girdėjau budistinį pasakymą - bloga žinia ta, kad tu krenti žemyn, be apsaugos, be parašiuto; gera žinia ta, jog apačioje nėra žemės. Rodosi, kad esi nuolatiniame chaose, kuris gali kelti nemažai nerimo, nerimas visada bus šalia, bet didelė to nerimo dalis neturi realaus pagrindo, neturi pasekmių - neatsitrenksi į žemę. Mintis, kuri gąsdina ir išlaisvina, kaip ir daugelis minčių šįmet. Man rodos, tie du jausmai dažnai vaikšto kartu. 

Drąsa reikalinga idant nuveiktum ką svarbaus. Bet sunku nuveikti ką įspūdingo iš pradžių įspūdingai nesusimovus. Išties, sunku išvis kažką nuveikti nepajautus gėdos ar nejaukumo, ir nepanaudojus visų drąsos resursų, kad iki to taško nusigautum. Tad iš vienos pusės, visi prisiminimai, kurie verčia raukytis ir galvoti, kaip galėjai taip kvailai elgtis ir mąstyti atrodo lyg klaidos, kurias norėtum panaikinti, bet iš kitos pusės, suvokiu, kad siekdama elgtis ir mąstyti drąsiai negaliu to išvengti, jie surišti kaip priežastys ir pasekmės. Jei išlįsi už įprasto scenarijaus ribų, pokalbis taps nejaukus, nes netikėta, neaišku kaip su tuo dorotis. Jei darysi netradicinį sprendimą, bus neramu, nes nepažįstama, neaišku kaip su tuo dorotis. Priežastis ir pasekmė. Negali siekti vienos pusės, bandydamas nuneigti kitą.

Kai galvoju apie tai, apima šioks toks paralyžius - gal geriau nesistiebti per aukštai (Aukštai kilęs žemai krisi sako lietuvių liaudies patarlė, tiek pat pamokanti ir paskatinanti kaip Daug žinosi, greit pasensi - kartais atrodo, kad dauguma patarlių buvo sukurtos laikotarpiu, kai liaudies nuotaika buvo labai nekokia). Bet jei pagalvoji geriau, kiekvienas didesnis pasiekimas reikalavo pastangų ir, dažnai, drąsių sprendimų. Dėl to man rodosi verta bandyti, nusišinekėti, daryti dalykus, kurie po penkmečio gali atrodyti kaip klaidos - bet daryti. Tobulybės siekis yra pagrindinis stabdis, kurį matau aplinkiniuose ir savyje. Kiek tikslų būtum jau įgyvendinęs jei nebijotum pradėt ties jais dirbti? Pripažink, bijai. Aš irgi bijau. Kiekviena gera idėja mano mintyse gauna bent penkis argumentus, kodėl ji nepakankamai įdomi, originali ar veiksminga. Jei ji neturėtų būti pakankamai įdomi, originali ar veiksminga, galėčiau bent bandyti pradėti ją kalbinti. Bet kol idėjos turi būti tobulos, tol liksiu sustingus, nepradėjus pirmo knygos puslapio, pirmo organizacijos misijos sakinio, pirmo sakinio žodžio. Drąsa ir nejaukumas eina koja kojon. Jei priimtum netobulumą ir nejaukumą kaip proceso dalis, drąsą irgi būtų kiek paprasčiau prisikalbinti. Senovės Graikijoje ir Romoje stoikai savo noru susikurdavo sudėtingesnes, nepatogesnes gyvenimo aplinkybes, kad būtų pasiruošę, kai užklups tikri rūpesčiai. Tad galima žiūrėti į savo sprendimų drąsą kaip būdą pasiekti tikslus, bet tai gali būti ir tiesiog praktika, pratimai sustiprėjimui, kaip bėgimas ar svorių kilnojimas. Vienas nepatogus sprendimas kasryt. 

Kuo labiau apsiprantam su nepatogumu, tuo daugiau galim atrasti. Šie metai daugeliui žmonių padėjo atrasti, kas jiems iš tiesų svarbu. Kaip atrodysi, kai tavęs nieks nematys - ar ieškosi išvaizdos tobulumo, ar rūbų patogumo? Kaip švęsi, kai būsi vienintelis prie šventinio stalo - kaip formuosi savo tradicijas, ar gaminsi ir veiksi tai, kas tau patinka, ar tai, ko tikisi kiti? Kaip apskritai dėliosi savo gyvenimą, kai tavo veiksmai dominuoja kalendoriuje ir niekas kitas nebediktuoja jų ritmo? Nusilupa sluoksnis po sluoksnio beprasmio triukšmo, pasirodo, ne taip svarbu dėvėti blizgančius batus, bet svarbu kartą per kelias savaites pasikalbėti apie pasaulį su žmonėm, kuriuos myli. Ne taip svarbu pagaminti 274 patiekalus, bet svarbu pasveikinti vienas kitą sveikai ir laimingai sulaukus švenčių, nuoširdžiai linkint kuo didžiausio džiaugsmo. Ne taip svarbu dovanoti dovanas, bet taip svarbu dovanoti dėmesį ir laiką, ne taip svarbu atitikti lūkesčius, bet taip svarbu jausti palaikymą, ne taip svarbu pirkti daiktus, bet taip svarbu būti apsuptam kultūros ir meno - literatūros, filmų, muzikos ir visais kitais kūrybiniais pavidalais.

Apskritai, kokia pamoka apie perspektyvą! Praeitų metų gale turėjom didžias viltis ir didžius planus. Šių metų gale didžiausias noras yra grįžti į praeitų metų galą, į tą tuo metu neutralų tašką, kuris dabar rodosi nutolęs keleto stebuklų atstumu - vakcinos, kuri prieinama visiems ir priimama visų, žmonių elgesio, kuris atsargus ir apgalvotas, teikiant prioritetą kaimyno apsaugojimui. Praeitais metais visai nereikėjo akimirksniu išrastos vakcinos ir racionalaus elgesio - visa tai turėjom (apart racionalaus elgesio, žmonės lieka žmonėm), ir vis tiek norėjom daugiau. Dabar, turbūt, nemažai atiduotumėm, kad grįžtumėm į gruodžio trisdešimt pirmosios dieną du tūkstančiai devynioliktaisiais, kai galėjom šitiek daug, bet visa tai priėmėm kaip duotybę, kuri neverta dėmesio. Ar ir dabar ignoruojam dalykus, kurie laikini? Ar po metų žiūrėsim į gruodžio trisdešimt pirmąją du tūkstančiai dvidešimtaisiais ir galvosim, kiek daug turėjom ir kiek nevertinom?

Geriausias būdas to išvengti turbūt yra vertinti viską ir visuomet, kiek įmanoma labiau, ir nieko nepriimti kaip duotybės (jei visi to imtųsi, visuomenės struktūros galimai greit sugriūtų, tad nepriimkit to visiškai už gryną pinigą - pritaikykit tai gal kokiais aštuoniasdešimt procentų.) Kiti metai gali ir neateiti, dievaži, rytojus gali ir neateiti, tavo mintys niekad nebus išgirstos, jei jų neišsakysi, tavo svajonės niekad nebus įgyvendintos, jei ties jomis nedirbsi - tavo ir visų, į kuriuos esi bent sykį pažvelgęs, laikas yra labai ribotas, bet tu laisvas tose ribose žaisti. 

Pagalba nėra garantuota, sveikata nėra garantuota, laimė nėra garantuota. 

Grožis nėra garantuotas, bet kaip gera staiga apsidairius suvokti, kad aplinkui šitiek grožio.

Sukurkit kuo gražiausius du tūkstančiai dvidešimt pirmuosius. 


Norėtum straipsnius ir daugiau istorijų apie juos rasti savo pašto dėžutėje?

Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta tavo (ir mano) laiko - naujausius tekstus, istorijas apie juos, įkvėpimą išmintingų knygų ir kitų žmonių minčių pavidalu. Kartą per mėnesį.

Jei nori išbandyti, rašykit adresu migle@sviesu.lt





2 komentarai (-ų)

Ko išmokau lapkritį: Bėgti į problemą atviromis rankomis

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

Už penketo metrų jūra - šiais audringais laikais dera laikytis atstumo. Saulė leisis į ją už keturiasdešimt aštuonių minučių, nors ir pakyla taip neaukštai, kad visos nuotraukos rodosi kaip saulėlydžiai. Vienas amžinas saulėlydis. Ar saulėtekis. Perspektyva. Skamba operos arija. Galvoju, neprastas įrašas, tada suvokiu, kad nesigirdi jokių instrumentų. Apsidairiusi suprantu, kad netoliese atliekama opera šeštadienio popietę po pakrantę plaukiantiems praeiviams. Pamenu, vos prasidėjus masiniam pandemijos chaosui, opera tapo populiari, pamenu, kaip dar balandį žiūrėjau Sevilijos Kirpėją. Tik, pamanau, yra šioks toks skirtumas tarp operos stebėjimo ir operos atlikimo. Rodosi, tai du populiariausi du tūkstančiai dvidešimtųjų keliai. Ieškoti džiaugsmo pabėgime į kitą dimensiją arba generuoti džiaugsmą kuriant kitą dimensiją. Du lyg panašūs, bet labai skirtingi tikslai.

Gyvenimas yra sudėtingas video žaidimas, rašo E.C., visi bando žaidime išlikti kuo ilgiau, bet retai kas bando jį laimėti - tam, kad laimėtum, turi padėti kitiems (ir sau!) patirti kuo daugiau laimės, ir jei visi bent jau bandytų, gyventi būtų gerokai maloniau. Bet viskas ne taip paprasta, pasakysit, ir būsit teisūs (man rodos, čia viena tų frazių, kuri yra bene visad įkyriai teisinga). Paskaitose apie Senovės Graikijos filosofiją R.J. sakė, kad yra labai sunku būnant jaunam galvoti apie kažką kito nei save - nežinau, ar tai paaiškinimas, ar ir pateisinimas, bet turbūt ne taip svarbu, svarbiau suvokimas to, kaip mąstai ir, dar, svarbiau, kaip elgiesi. Kaip dažnai vertinam kitus žmones pagal jų veiksmus ar žodžius, o save, pagal savo mintis? Jei niekad to nedarėt, meskit į mane akmenį (ką, aišku, šiais saugaus atstumo laikais ne taip sunku pasakyti). Kuo daugiau kenti, tuo daugiau dėmesio natūraliai skiri sau, kad galėtum panaikinti savo skausmą ir grįžti prie šiokios tokios pusiausvyros, ir, žinoma, tuomet negali skirti dėmesio kitiems. Bet jei darytum prielaidą, kad visad truputį kentėsi, ir, dar svarbiau, darytum prielaidą, kad visi visados truputį kentės, tuomet paprasčiau sąmoningai pradėti kreipti žvilgsnį nuo savęs į pasaulį. Į boružę ant lapo, į aplinkinius žmones. Ypač į aplinkinius žmones. Ir kuo daugiau dėmesio kreipsi į aplinką, tuo mažiau galvosi apie save, dėmesys yra nedalomas - tikėkit manimi arba pasiskaitykit mokslinius straipsnius apie tai - mintims apie praeitį ar ateitį paprasčiausiai neliks tiek vietos. 

Skaitau istoriją parašytą prieš dešimtį metų. Joje rašoma, kad po pasaulinės gripo pandemijos, klimato krizės ir ekonominės sistemos chaoso, žmonija daugiausia laiko praleidžia virtualioje realybėje, nes gyventi realioje realybėje per daug skausminga ir daug mažiau smagu. Kam kentėti skurdą, ligas ir neviltį, kai gali skraidyti tarpgalaktinėse erdvėse? Tad kol žmonės bėga nuo skausmo, planeta toliau griūna. Nes skauda pasitikti problemas akis į akį, skauda jas spręsti, skauda pripažinti, kad jas spręsti labai sunku ir tam reikės aukotis, aukotis ne vien dėl savo ateities, bet ir dėl kitų, ypač dėl kitų, kuriems iškrito daug prastesnės geografinės ar socioekonominės kortos, visiškai atsitiktinai - gimimo loterija - galėjai gimti bet kur, bet kam, bet kada, kaip tau pasisekė, tu laimėjai loteriją, šitą pokerio partiją, bet šitiek žmonių gavo prastas kortas, ar negavo kortų išvis, o tu nori pasakyti, kad skirtumas tarp jūsų tas, kad jie yra jie ir tu esi tu? Jie yra tu ir tu esi jie, jus skiria viso labo atsitiktinumas. Ir, pripažinkim, atsitiktinumas nėra solidus argumentas. 

Skaitau istoriją, išleistą į pasaulį prieš savaitę. Žmonės bando išgelbėti pasaulį iš paskutiniųjų, kol kiti neria dar giliau į pabėgimą nuo realybės. Kodėl realybė yra vertingesnė nei jos simuliacija? Į šitą klausimą nėra taip paprasta atsakyti, kaip rodosi intuityviai. Ir kodėl gelbėti tai, kas jau beveik prarasta? To klausiama istorijoje, kuri vyksta du tūkstančiai keturiasdešimt šeštaisiais. Verta daryti tik tai, kas neįmanoma - byloja citata be patikimo šaltinio. Man ji velniškai patinka. Kaskart ją perskaičius mąstau, kad tikrai, tai, kas paprasta ir visuotinai priimta kaip įmanoma, bus daroma visų, visada, gal net nekreipiant į tai per daug dėmesio. Kai priimi, kad judi link to, kas gali būti neįmanoma, suvoki, kad nesi visagalis, kad gal reikia kelių gyvenimų, kad būtų nuveikta bent kas verta dėmesio, gal dėl to žmonija gyvena kaip bendruomenės, ne atskiri individai - tavo gyvenimas tęsiasi už tavo ribų, jį perima kiti, tokia egzistencinė estafetė. Galų gale, veiki ne tam, kad nuveiktum, veiki tam kad veiktum - šokio tikslas yra šokime, sakė A.W. 

Atmetus detales, skirtingas perspektyvas ir išimtis, tebandau pasakyti du dalykus - gali nuo pasaulio bėgti arba aktyviai jį kurti, gali daug dėmesio skirti sau, arba kitiems. Tiesa ta, kad detalės, skirtingos perspektyvos ir išimtys egzistuoja. Sakytum, filmai ir knygos yra eskeipizmo forma, bet juk yra tiek kvapą gniaužiančiai įkvepiančios literatūros ir kino, kurie tampa atspirties taškais mintims ir veiksmams. Juolab, norisi pusiausvyros - negali vien tapyti peizažų dainuodamas operą, bėgioti pakrante, kurti labdaringų organizacijų ir rašyti filosofinių veikalų. Tuo pačiu metu, turbūt nenori viso laiko atiduoti kitiems - verta skirti laiką analizuojant, ką ir kodėl darai, apart to irgi maža prasmės. Tas pats R.J. sakė, kad pirmiausia turi į save gerti pasaulį, kad vėliau galėtum jį išspindėti - mokymasis juk irgi tėra informacijos vartojimas, gal net šioks toks pabėgimas nuo realybės, sakytum, bet jis reikalingas (nors koks ir kaip, galima diskutuoti). 

Šie metai labai aiškiai parodė šitų kraštutinumų kontrastus. Žmonės atsiribojo nuo kitų arba puolė jungtis į kiekvieną Zoom vakarėlį. Žmonės ėmė aktyviai kurti, arba peržiūrėjo visus Netflix prieinamus serialus. Ir jei labai nori ieškoti pozityvumo pasaulinėje pandemijoje, galbūt gali sutikti, kad savo elgesio dėsningumų suvokimas yra labai sveikas reikalas. Ką darai, kai išgyveni klaikų stresą, nerimą, liūdesį, pyktį? Koks pirmas tavo veiksmas? Koks jausmas seka likusią dienos dalį? Taip aiškiai pamatom, ką reiškia gyventi sau ir su kitais, koks jausmas savaitei pasinerti į paralelinę realybę ar išbūti su mintimis ir kūnu, nepaisant, kur jie norėtų bėgti. 

Turint minty, kad tai vieną dieną baigsis (ir pagal apibrėžimą nieko nėra amžino), galėsim remtis į šį laikotarpį kaip kuo keisčiausią galimybę pažinti save ir galbūt priartėti prie tokios savo versijos, kuria norisi būti. Tuo žmogum, kuris kreipia dėmesį į aplinką, ir ne tik į boružes ant lapų, bet kitų žmonių mintis, skaito ne vien knygas, bet ir aplinkinių veidus, kuriuose šitiek užrašyta, bet lyg ir nedrąsu studijuoti žmones, kai gali analizuoti asfalto plyteles. Gal įmanoma pakelti akis, nebebėgti nuo problemų, apsisukti ir bėgti link jų, atvirom akim ir rankom, sakant, labas, problema, kaip gyveni, pasišnekam? Bėgti į žmones atvirom rankom, apskritai, bėgti, ne vien žiūrėti filmus apie bėgimą, arba eiti, įkvėpti orą nešamą nuo jūros, operos ariją nuo kranto ar atviro lango. Ir jei tai rodosi neįmanoma, gal tuomet tik dar labiau verta pabandyti. 


Norėtum straipsnius ir daugiau istorijų apie juos rasti savo pašto dėžutėje?

Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta tavo (ir mano) laiko - naujausius tekstus, istorijas apie juos, įkvėpimą išmintingų knygų ir kitų žmonių minčių pavidalu. Kartą per mėnesį.

Jei nori išbandyti, rašykit adresu migle@sviesu.lt





0 komentarai (-ų)

Ko išmokau spalį: Kaip vienas veiksmas gali pakeisti visą gyvenimą

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.


Kiekvienas įprastas žingsnis gali transformuoti ateitį. Kiekviena perėja yra šioks toks teleloto, gal net per daug apie tai nemąstai, tik apsidairai, kaip mokydavo nuo darželio laikų - į kairę, tada į dešinę - ir eini, galvodamas, ką gaminsi vakarienei ar ką nuveiksi, kai tapsi prezidentu. Per akimirką gali mirti ar būti negrįžtamai sužalotas, per akimirką gali ateiti geniali idėja, per akimirką parašu gali įsipareigoti tą idėją įvykdyti. Viskas taip neįtikėtinai trapu, kad kartais man itin keista, kaip užtikrintai gyvenam, kurdami planus metams į priekį, investuodami dešimtmečiams į priekį, atidėliodami viską, kas svarbu, į rytojų, kuris toks pats tikras, kaip tavo vakarykštis sapnas - lyg ir realybė, bet sunkiai apčiuopiama ir dažniausiai pamirštama vos išaušta rytas.

Kartais atrodo, kad aktyviai apie tai mąstyti yra bene dar blogiau už nesąmoningą plaukimą per gyvenimą - jei suvoki, kad kiekvieną akimirką prieš tave yra begalybė galimybių, ir kad bent nemaža dalis jų yra panašiai realistiškos, priimti bet kokį sprendimą gali tapti velniškai sudėtinga - pasirinkdamas vieną kelią, nebegali eiti kitais, taip atsisakydamas jų, kaip smalsu bebūtų jais eiti. Dėl to rodosi daug maloniau stovėti nuliniame taške, stebint, kaip iš jo išsišakoja begalybė kelių - taip, tu nepatiri jokio kelio, bet ir neprarandi galimybės eiti nei vienu. Nors iš tiesų, jei nieko taip ir nepasirenki, prarandi galimybes eiti visais. Aišku, gali sakyti, kad ši metafora nerealistiška - kas sekundę darai spendimus ir neturi prabangos mėnesį žiūrėti į vieną tašką. Tačiau didesni rimtesni sprendimai dažnai gali atspindėti metaforą - žinai, kad parašysi kvapą gniaužiančią knygą, bet kol nepasirinkai, apie ką ji, kol nepradėjai rašyti, ji gali būti apie bet ką (apie viską!), ji gali gyventi tavo minčių lygmenyje, švytinti ir tobula, dar nesusidūrusi su žemišku ydingumu. Dėl to gali pateisinti neveiksnumą, knygos nerašymą iki gyvenimo galo, nes pasirinkti sunku, nes pasirinkimas bene pagal apibrėžimą apriboja idėją iki labai žemiškų dimensijų. Ir daug smagiau turėti tobulybę, net jei tik mintyse, nei netobulą lapų krūvą ant virtuvės stalo ir galvos skausmą metams. 

Sprendimų paralyžius. Žmonės vis dažniau jį atpažįsta. Kuo daugiau variantų, tuo sunkiau pasirinkti. Nori pasirinkimą išsaugoti, jį nutolindamas. Renkiesi dar vienas (ir tuomet dar vienas) studijas, idant nereiktų žvelgti į darbo rinką ir pasirinkti, kur pradėsi dirbti. Rodosi, kad tas sprendimas apibrėš likusį gyvenimą, o yra turbūt visai priešingai (jei apskritai galim sutarti, kas yra, o ko nėra objektyvioje realybėje). Sprendimų gausa ir įvairovė atneša stipriausią pajautimą, kas yra kryptis, kuria norisi judėti.

Labai ilgą laiką bandžiau racionaliai išmąstyti, kokioje srityje norėčiau dirbti, nuoširdžiai. Mokykloje buvo labai paprasta, nes visada žinojau, ką norėsiu studijuoti. Bet suprantu, kad daugumai žmonių tai rodosi toks kertinis sprendimas - studijos apspręs gyvenimą. Priėjus studijų galą, specializacija ar kitos studijos rodosi, turės tą pačią galią nusakyti tavo ateitį. Tuomet ateina pirmo darbo paieška ir tai rodosi tikrai (dabar jau tikrai!) tas momentas, kai turėsi priimti sprendimą, kas esi ir kuo būsi. Bet darbai keičiasi, vienas po kito, ir taip - kartais studijos ar pirmasis darbas diktuoja visą likusią karjerą, bet dažniausiai sprendimai tavęs nepalieka ir toliau tave atakuoja, ir turi privilegiją toliau formuoti savo kelią ir savęs suvokimą. Galų gale suvoki, kad iš esmės nėra jokio kertinio pokyčio taško, ir viskas mainosi iš vienos būsenos į kitą.

Galimybėse yra daug žavesio. Po studijų blaiviai suvokiau, kad dabar galiu tapti neuromokslų profesore, padavėja, fotožurnaliste, terapeute, rašytoja. Galiu gyventi Italijoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose, prie jūros ar kalnuose, vidury didelio miesto ar karvių apsuptame priemiestyje. Galiu sekti tipiško gyvenimo rėmais. Galiu juos laužyti. Ir galimybės tai daryti niekad nesibaigia. 

Kai nepasirenki pats, už tave sprendimą padaro kiti. Neįgyvendini savo svajonės? Tave įdarbins kažkas kitas, kad įgyvendintum jų. Su kiekvienais metais auga atsakomybės ir įsipareigojimai, kaip tos netobulos knygos lapų krūva ant virtuvės stalo, atsakomybės ir įsipareigojimai randa būdą įslinkti į tavo gyvenimą ir užrakinti duris. Negali nuneigti paskolų-vaikų-verslų rūpesčių realybės. Bet, norisi tikėtis, jie atrakina dar daugiau galimybių. 

Sprendimų neužtenka, reikia veiksmų. Reikia yra toks keistas žodis. Sustokim, grįžkim atgal, išmeskim jį, jis visiškai nesvarbus. Nes, tikiu, tu nori veiksmų, nori ne vien planuoti, bet ir pradėti dėlioti žingsnius, vieną paskui kito. 

Jei galėtum nuveikti absoliučiai bet ką, kažką, kas pranoksta tavo didžiausius lūkesčius, kas išpildo tavo didžiausias svajones, net jei tai neatrodo realistiška - kokia veikla tai būtų? Ir koks pirmas žingsnis jai? Ką gali padaryti jau šiandien? 

(Suprantu, kad tai skamba kaip kalbėjimas klišėmis, bet klišės ir patapo klišėm, nes buvo dažnai kartojamos, o jei kartojamos dažnai, reiškia, buvo ir yra svarbios.)

Kai viskas taip trapu, norisi kuo drąsiau ir aktyviau versti savo svajonių tobulumą į netobulą realybę.

Norėtum straipsnius ir daugiau istorijų apie juos rasti savo pašto dėžutėje?

Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta tavo (ir mano) laiko - naujausius tekstus, istorijas apie juos, įkvėpimą išmintingų knygų ir kitų žmonių minčių pavidalu. Kartą per mėnesį.

Jei nori išbandyti, rašykit adresu migle@sviesu.lt







2 komentarai (-ų)

Ko išmokau rugsėjį: Tau netrūksta laiko, tau trūksta drąsos

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.


Mokytis verta, kai žinias pritaikai. Antraip tai didi nepagarba savo ribotam laikui. Jei investuoji keliasdešimt valandų, kad išanalizuotum naujausius miego kokybės tyrimus ir toliau miegi po penkias valandas per parą, koks tikslas buvo išleisti laiką skaitant tyrimus? Verčiau būtum pamiegojęs.

Kartais aktyviai stengiesi atrasti pamokas - skaitai knygas, eini į paskaitas, nagrinėji mokslinių tyrimų publikacijas ar kalbi su išmintinga močiute. Kartais pamokos šviesos greičiu tėškiasi į tavo veidą nori tu jų, ar ne. Ir tik nuo tavęs priklauso, ar pamoka pasinaudosi, ar leisi jai save pritrėkšti prie asfalto. 

Prieš dešimtmetį supratau, kad geriausi dalykai ateina tuomet, kai priimu sprendimą daryti kažką, kas atrodo per daug drąsu ir netikėta. Nauja veikla pripildo energija ir džiaugsmu, nors visad baisu, kad nedrįsi ar nesugebėsi suvaldyti laiko išteklių. Laikas yra keista medžiaga, jis plečiasi ir traukiasi priklausomai nuo subjektyvių aplinkybių - laikas visada prisitaiko. Ir tu prisitaikai prie jo. Laikas praeis. Patirtys liks. Bandyti save nustebinti visada verta. Bene dar svarbiau - prisiminti tuos atvejus, kad įtikintum save, jog verta tokius sprendimus priimti vėl.

Kai man buvo šešiolika, norėjau prisidėti prie emocinės sveikatos srities ir pradėjau keletą metų trukusią savanorystę psichologinės paramos centre. Tai buvo nemažos atsakomybės reikalaujanti veikla ir anuomet savanorystė nebuvo tokia dažna ir savaime suprantama. Tuomet suvokiau, koks galingas yra įsipareigojimas - savo parašu pažadi bent kelias dienas per savaitę po pamokų trenktis į kitą miesto galą, atsakyti į sudėtingus skambučius ir sutikti žmones sudėtingose būsenose. Ir tai buvo nuostabu - laikas būtų praėjęs bet kokiu atveju, bet mano pažadas (organizacijai ir sau) padėjo atrasti naujus pasaulius. Pamokas iš ten sau ir kitiems cituoju iki šiol, bet apie tai kitąsyk.

Kai man buvo aštuoniolika, norėjau keliauti ir toliau gilinti psichologijos žinias. Kadangi būdai buvo riboti ir darbas su vaikais buvo siūlomas kaip puikiausia psichologinių žinių praktika (nors dabar nebesugebu paaiškinti, kodėl), sugalvojau tapti Au Pair - gyventi su vietinėmis šeimomis padėdama prižiūrėti jų vaikus. Taip pusmetį praleidau Venecijoje, rūmuose ant Didžiojo Kanalo kranto ir dar keletą mėnesių blaškiausi Australijoje - nuo priedykumių su kengūromis kieme iki vandenyno kranto. Ar tai buvo paprasta? Ne. Ar tai buvo išmintinga? Tikrai ne iki galo. Bet tai buvo sprendimas, sudėliojęs struktūrą metams ir apsisprendusi nebeturėjau kur trauktis ir turėjau susidurti su savim ir pasauliu pačiom netikėčiausiom aplinkybėm.

Kai man buvo dvidešimt, norėjau tapti smegenų mokslininke. Nuo pat pirmos psichologijos studijų savaitės rašiau laiškus savo dėstytojams siūlydama pagalbą tyrimuose. Kildavau į pastato viršų, surinkdavau kodą laboratorijai atrakinti, po vieną priimdavau studentus ir kol jie savo sprendimais generuodavo duomenis didžioms mokslinėms mįslėms įminti, kalbėdavau su kitais tyrėjais mažame kambaryje stiklo sienomis. Po metų ėmiau rašyti laiškus ir į neuromokslų skyrių, taip išmokau dirbti su EEG (Elektroencefalografija) ir dienų dienas leidau tamsioje laboratorijoje, prijungdama elektrodus prie krėsle primenančiame dantisto kėdę sėdėjusių studentų, jiems krykštaujant, kai pasirodydavo jų smegenų bangos. Turbūt tai neskamba kaip idealus studijų metų leidimo būdas. Bet aš suvokiau, kaip veikia tyrimai ir mokslas, kokio vaidmens noriu tame. Jau net neminint fantastiškų pokalbių laboratorijoje ir jausmo, kad veiki kažką nuoširdžiai įspūdingo sau.

Kai man buvo dvidešimt dveji (šita kas dvimetinė struktūra nutiko visiškai atsitiktinai, ir visgi nutiko), apsiėmiau rūpintis viena didžiausių debatų organizacijų šalyje. Ar man trūko streso? Ar turėjau per daug laiko? Lyg ir ne. Bet vėl atsikartojo ta pati istorija - kai negrįžtamai prisiėmiau atsakomybę, gyvenimas tapo šešiolika kartų dinamiškesnis, laiko planavimo metodika patobulėjo bent šešiais tūkstančiais procentų ir suvokiau, kad visa investicija yra tokia verta jausmo, kai buri bendruomenę, suteiki galimybes žmonėms, kurie anksčiau jų neturėjo, kai pats jautiesi bendruomenės dalis, kai žaidi rimto žmogaus gyvenimą derindamas biudžetus ir tau visai gerai sekasi. Tai nebuvo sprendimas praturtinęs studijas, sveikatą ar laiką ieškant darbo po studijų. Bet tai buvo drąsus žingsnis nustebinęs mane pačią ir pakeitęs mano gyvenimą, kaip turbūt ir kiti čia išvardinti dalykai. Ir to užtenka.

Rugsėjį pasilikau laisvą. Kaip tarpą tarp ką tik baigto darbo ir tuoj prasidėsiančio naujo. Jei paklausit, ką nuveikiau, pateiksiu jums neprastai skambantį sąrašą, bet jame nebus nieko, ką pavadinčiau drąsiu, mane nustebinusiu sprendimu. Jei ką išmokau rugsėjį, tai atsigręžti atgal ir suvokti -

Tau nereikia daugiau laiko. 

Tau reikia drąsaus sprendimo, kuris džiugiai stebintų tave patį. Sprendimo, kuris įmestų tave į situaciją, kur privalėtum dirbti ties tuo, kas tau svarbu. Kur nebūtų paprasto kelio atgal. 

Laikas praeis. Patirtys liks.

Kaip paprasta tai pamiršti. Ypač kai esi nuvargęs, ir būkim atviri, mes taip dažnai nuvargę, ypač šįmet. Atrodo, kad vienintelis sveiką protą primenantis dalykas turėtų būti laiko taupymas ir šalinimas  visų veiklų, kurios nėra esminės. Bet tai priverčia pamąstyti, kas yra esmė ir dažnam žmogui, tikiu, ir jums, tai yra prasmingos veiklos, kurių trūksta kasdienybėje. Ne visi savo darbe gelbėja karo pabėgėlius, kovoja už žmogaus teises ir bando išgydyti vėžį. Ne visi to ir nori, bet tai ir svarbiausia - pagalvoti, ką iš esmės nori nuveikti. Jei galėtum išsirinkti tik keletą dalykų, jei galėtum išsirinkti tik vieną dalyką, kas tai būtų? Ką darai kasdien, kad priartėtum prie to? Jei kažko nori, bet tai ignoruoji, turbūt tai nėra geriausias pasaulyje jausmas. Dėl to kai pagaliau išvelki svajones į dienos šviesą ir pradedi ties jomis dirbti, darbas ne toks varginantis, laiko ne tiek gaila. Tas jausmas, tas jausmas, atperka viską.

Suprantu, kad tai skamba kaip labai privilegijuoto žmogaus pozicija - kai augini kelis vaikus ir turi kelis darbus, viskas, ko rodos reikia, ir yra daugiau laiko. Kokie drąsūs sprendimai. Kokie savęs stebinimai. Apie ką mes kalbam. Turbūt yra mažas procentas žmonių, kurie yra šioje grupėje, bet tie žmonės neskaitys šio teksto. Jei turit laiko ir, darau prielaidą, noro skaityti šį tekstą, jūs tarp privilegijuotųjų, kurie gali rinktis. Ir iki paskutinės sekundės rinktis galėsit. Ir kadangi visiškai neaišku kada bus toji paskutinė sekundė, ypač šiais pandemijos laikais, kodėl neatsigręžus į savo vertybes ir tikslus, ir neįmetus savęs į fantastiškai smagų nuotykį.

Ateities Tu Tau padėkos.

Norėtum straipsnius ir daugiau istorijų apie juos rasti savo pašto dėžutėje?

Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta tavo (ir mano) laiko - naujausius tekstus, istorijas apie juos, įkvėpimą išmintingų knygų ir kitų žmonių minčių pavidalu. Kartą per mėnesį.

Jei nori išbandyti, rašykit adresu migle@sviesu.lt





Atradimams

Užsisakyk Šviesu.lt naujienlaiškį

Vardas

El. paštas *

Pranešimas *

Archyvas