Content

0 komentarai (-ų)

Interviu su Byron iš Filipinų: Kaip mokyti atvirumo žmonėms ir jų įvairovei



Byron gimė Filipinuose, užaugo Singapūre, studijavo verslą Olandijoje, ir vis dar bando susiprasti, kuria kryptimi nori judėti. Apie tai ir kalbam.

M: Kas yra svarbiausias dalykas, kurio išmokai besikraustydamas po šitiek šalių?

B: Atvirumas kitiems žmonėms. Kai esi apsuptas kitų užsieniečių, šalyje, kuri nėra tavo, labai greit pripranti prie žmonių įvairovės, tad būtų keista nebūti atviram idėjoms ir žmonėms aplinkoje, kur visi žmonės skirtingi. Žinoma, yra visokių žmonių, ir visuomet yra erdvės tobulėjimui.

M: Ar užtenka būti apsuptam įvairovės, kad taptum atviresnis? 

B: Kai studijavau, vienas iš mano kursų buvo apie tarpkultūrinę komunikaciją, ir ten buvo dėstoma, kad kultūros yra skirtingos, dėl to kai vystai verslo santykius, turi prisitaikyti prie vietinės kultūros - taip gan tiesiogiai bandyta mokyti kultūrinio jautrumo bei atvirumo. Man tai atrodė savaime suprantama. Bet turbūt tai akivaizdu ne visiems, ir suprantu, kad aplinka, kurioje užaugau, daro nemažą įtaką.

M: Tad ar pakanka vien teorinės dėstomos informacijos?

B: Mokytis iš vadovėlio apie atvirumą kultūroms ir įvairovei, ir patirti tai savo kailiu yra dvi labai skirtingos patirtys. Tad nemanau, kad gali pakakti vadovėlių ir paskaitų, turi tai patirti.


Visus šio interviu klausimus anglų kalba rasite čia. Klausytis galite Spotify, Apple Podcasts ar Google Podcasts.

Daugiau informacijos https://www.beyondwalls.show/





0 komentarai (-ų)

Interviu su Ed iš Ispanijos: Kaip mokyti empatijos



Ed gimė Ispanijoje, studijavo biologiją ir tuomet ėmė kurti kompiuterinius žaidimus bei programuoti - kalbam apie kelionę nuo mokslinio mąstymo grįsto vien faktais iki zen budizmo ir kovos menų, suvokiant, kad ne viską gali išmąstyti racionaliai. 

M: Kas yra svarbiausias dalykas, kurio išmokai šiam pasauly?

E: Turbūt empatija. Kai pagalvoji, beveik kiekviena pasaulio religija kalba apie empatiją. Ne be reikalo. Tai mąstymo dosnumas, galvojimas ne apie save. Nebūtinai bus paprasta, bet jei tiesiog sakysi - štai žmogus, jis gali būti kitoks nei tu, gali būti net tavo priešingybė, bet jei gali sustoti ir suvokti, išjausti bendrą žmogiškumą, tu jau judi teisinga kryptimi. 

M: Kaip galim mokyti empatijos?

E: Bandėm mokyti empatijos tūkstančius metų pasitelkę religiją. Galbūt vieniems žmoniems paprasčiau nei kitiems, galbūt jie turi aštresnį moralinį kompasą ar šiltesnę širdį, galbūt jie tiesiog labiau jaučia ir supranta kitus žmones. Bet ar gali to išmokyti? Turbūt. Turbūt svarbu ne mokyti, bet leisti kitiems mokytis iš tavo pavyzdžio, tavo rodomas pavyzdys daug svarbesnis nei tavo žodžiai. Ir jei nuo mažų dienų vaikai galės mokytis iš mūsų, tai taps kultūra, bene refleksu, jų gyvenimo dalimi. Bet mūsų pasaulyje empatija dažnai nėra svarbiausias mokymas ar svarbiausia vertybė. 

Visus interviu klausimus anglų kalba rasite čia . Klausytis galite Spotify, Apple Podcasts ar Google Podcasts.

https://www.beyondwalls.show/





0 komentarai (-ų)

Interviu su Vivi iš Izraelio: Apie patarimus ir investavimą į save



Vivi gimė Izraelyje, kiek paaugusi persikraustė į Australiją ir galiausiai ėmė kurti verslą Jungtinėje Karalystėje. Ji man vienas įdomiausių sutiktų žmonių. 

M: Vivi, koks yra geriausias tavo gautas patarimas?

V: Svarbu išlikti ištikimu sau, nors suprantu, kaip naiviai tai gali skambėti. Lyginti save su kitais labai žmogiška, bet kuo daugiau investuoji į save, tuo labiau save ištobulini, tuo daugiau turi kuo didžiuotis, tad gali žiūrėti į kitus ir suvokti, kad nors kiti turi vieną ar kitą pranašumą, tu turi neabejotinų privalumų, turi savo gyvenimą, kurį pats pastatei. Tai turbūt vienas sunkiausių dalykų, bet ir labiausiai įgalinančių - žiūrėti į veidrodį ir tikėti, kad tavo buvimas šiame pasaulyje jį praturtina. Ir nereikia nuveikti nieko per daug didaus ar įspūdingo, tikiu, kad didžioji dauguma žmonių praturtina šią planetą savo buvimu. 

M: Ir kai sakai "investuok į save", ką turi minty, ar turi kokių pavyzdžių?

V: Dieve, tiesiog auk, tobulėk! Jei nė kiek nepasikeitei per pastaruosius metus, tai labai negeras ženklas. Skaitau daug politinių knygų ir turiu taisyklę, kad kiekvienai perskaitytai knygai apie politinę kairę, būtinai skaitysiu po knygą apie dešinę. Vienos pažiūros man artimesnės nei kitos, bet esu atvira alternatyvoms - ant mano knygų lentynos rasit ir Owen Jones, ir Douglas Murray. Labai svarbu kvestionuoti savo nuomonę, savo mąstymą, savo pasaulio matymą. Ir nieko blogo, jei kitiems nepatinka, kaip tu matai pasaulį, bet svarbu suvokti, kodėl tiki tuo, kuo tiki - kalbėk su žmonėmis, kurie su tavim nesutinka. Kai kalbu mokyklose, dažnai patariu vaikams - nebūk įsikibęs savo nuomonės ir kalbėk su tais, kurių nuomonės priešingos, aktyviai ieškok tokių žmonių - kitaip niekad netobulėsi. Ir tobulėjimas yra pats svarbiausias dalykas. Apart, žinoma, kokybiškos mitybos, kokybiško miego, sporto, ir taip toliau. Bet tobulėjimas svarbiausia.

Visus interviu klausimus anglų kalba rasite čia . Klausytis galite SpotifyApple Podcasts ar Google Podcasts.

https://www.beyondwalls.show/





0 komentarai (-ų)

Pakalbėkim apie žmogaus teises

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Olandija, 2015.


Vakar darbo susitikime vis netilo bendradarbės telefonas. Galiausiai ji tiesiog jį išjungė ir atsiduso. Karinės raketos - pasakė, lyg kasdien gautumėm pranešimus, kad mūsų gimtasis miestas bombarduojamas, o jame esantys draugai bando išgyventi bunkeriuose. Šią savaitę jos namuose diegiama saugumo sistema, nes žmonės už lango organizuoja antisemitinius protestus ir žada išprievartauti žydų motinas ir seseris. 

Du tūkstančiai dvidešimt pirmieji metai.

Laikai neramūs.

Protestai vyksta ir kitur, protestai, kur žmonės bando apsaugoti tuos, kurie jau saugūs, paniekindami tuos, kurie panieką ir smurtą išgyvena nuolat. Jiems irgi grasinama. Jie irgi nesijaučia saugiai. Dar blogiau, nes tai net nebestebina. Homofobiniai išpuoliai net save išsivysčiusiomis laikančiose šalyse nutinka, ir apskritai žmonės savęs nelaiko homofobais, jie tik nenori, kad žmonės per daug demonstruotųsi, nes kažkaip nepatogu, ką vaikams pasakysi. Vaikai dažniausiai problemų neturi, o nepatogumas lieka, kaip giliai įsišaknijęs pajautimas, kad turbūt kažkas visgi negerai, jei žmonės elgdamiesi taip, kaip visi kiti, priverčia tave jaustis nejaukiai.

Šitiek nelaimingų žmonių. Ir tas skausmas transformuojamas į pyktį ir pagiežą, kuri laisvai laistoma ant kitų, taip skausmas virsta skausmu, virtinė, kuri plinta per visuomenę, per kartas, ir jai nėra galo - tave skaudina, tu skaudinsi, dažnai net nesąmoningai. Ir ne taip paprasta sustabdyti tą skausmo grandinę. Bet privalu.

Jokios politinės ar religinės nuostatos negali užtemdyti žmogiškumo. 

Ir žmogiškumas nėra mandagumas, nėra tolerancija, kai lyg ir neapkenti, bet to neišreiški. Žmogiškumas yra pagarba kitai gyvai būtybei ir suvokimas, kad mes visi susiję ir lygūs, skirtingi, bet lygūs. Kad visi nusipelnėm atjautos, nepaisant aplinkybių. Nes visi vienais ar kitais būdais dalinasi tą patį skausmą. Ir tai galioja visiems. Kaliniai nusipelno atjautos. Žudikai nusipelno atjautos. Visi nusipelno atjautos. Ir šiaip jau, jei nuoširdžiai tai išjaustumėm ir suvoktumėm, gyventi būtų daug paprasčiau. Atjausti nelygu pateisinti. Bet be atjautos ir emocinio intelekto lavinimo niekur nenukeliausim, ir ilgai neišgyvensim. 

Kartais apsidairius norisi klykti iš siaubo. Aš ramus žmogus, kaskart sutikę mane žmonės sako, kad bene spinduliuoju ramybę, bet žmogaus teisių pamynimas mane veda iš kantrybės, tai turbūt vienintelis mano pykčio šaltinis, nes nesuvokiu, kaip toks esminis santykis gali būti taip ignoruojamas. Suprantu, kad ignoruoti patogu. Bet kaip neišmintinga. Suprantu, kad visi turi rūpesčių, bet kaip ištisų visuomenės dalių niekinimas gali pašalinti problemas. Ir kaip naikinti tą skausmo mašiną, kuri dirba kiaurą parą. Man rodos, nėra kito būdo, nei matyti žmones tiesiog kaip žmones. Žmonės skirtingi, bet lygūs. Ir nusipelno tiek pat pagarbos. Ir tų pačių teisių. 

Kai galvoju apie žmogaus teises, pati sąvoka skamba bene biurokratiškai nuobodžiai. Žmogaus teisių deklaracija. Problema ta, kad deklaracijos neužtikrina teisių - jas užtikrina žmonės. Jei pagalvoju, kaip išvis atsitrenkiau į šią sąvoką, mąstau apie mokyklą, turbūt buvo koks vadovėlis, kuris kalbėjo apie žmogaus teisių deklaraciją, gal net paminėjo jos datą. Bet ką ji reiškia? Iš esmės? Kaip ji pasireiškia mūsų gyvenimuose? Visuomenėje? Ar tikrai egzistuoja lyčių lygybė, kai dauguma moterų bijo eiti vienos vėlų vakarą? Ar tikrai egzistuoja lytinės orientacijos lygybė, kai žmonės bijo laikytis už rankų, net nekalbant apie vėlų vakarą? Sąrašo netęsiu, pagailėsiu jūsų širdies, nes nežinau kaip jums, bet man nuoširdžiai skauda rašyti (ir truputį gaila mano naujos klaviatūros, nes ją pirštais daužau lyg bandydama įkalti teisybę kam į galvą).

Bet tame ir esmė - teisybė dažnai yra gan subjektyvus reikalas, priklausantis nuo perspektyvos, ir galima ginčytis ilgai, kas teisūs, konservatoriai ar liberalai, katalikai ar ateistai, pats ginčas niekur nenuves, žmonės turi pažiūras, suformuotas aplinkybių, tos pažiūros tvirtos ir gilios, nes mums patinka tai, kas patvirtina mūsų nuomonę, dėl to neatrodo verta klausyti ko kito. Dėl to reikia kažko, kas yra aukščiau pažiūrų ir įsitikinimų, aukščiau bet kokių žmogaus sugalvotų taisyklių. 

Žmogiškumas.

Negalėjai pasirinkti, kur gimsi - su tuo labai sunku ginčytis. Ir kadangi visi dalyvavom tokioje gimimo loterijoje, galim suprasti, koks tai didis atsitiktinumas, pasaulinio masto teleloto. Kartais pasiseka, ir laimi kampus, ir gimsti šalyje, kurioje žmonės jaučiasi gan saugiai, jaučiasi gerbiami ir šypsosi kaimynams. Kartais pasiseka mažiau, gerokai mažiau, ir nuo pirmųjų dienų kenti alkį ir smurtą. Galėjai gimti Indijoje ar Kanadoje, Sirijoje ar Japonijoje. Galėjai gimti žmonėms, kuriems rūpi, ar žmonėms, kurie tiesiog perduoda skausmą, kurį kadaise įgavo patys. Tai, kad esi, kur esi, ir jautiesi sąlyginai saugus, sąlyginai gerbtinas, sąlyginai sveikas - tai visiškas atsitiktinumas. Sveikinu! Bet ne visiems pasisekė, ir dėl to man rodosi taip svarbu suvokti, kodėl lygybė yra nenuneigiamas argumentas - visi į pasaulį atkeliauja su tiek pat teisių, atsitiktinėm aplinkybėm. Tu turi tiek pat teisių, kaip žmogus šalia. Ir jei tas žmogus yra engiamas, tik laiko klausimas, kada bus tavo eilė.

Dėl to verta kalbėti, idant suprastum žmogų šalia, neskubėtum jo smerkti, tuomet nereiks tiesiog toleruoti, nes tau nuoširdžiai rūpės. Klausti, kaip jaučiasi, ir kodėl, nes taip suprasi, kad turim tas pačias baimes ir siekiam tų pačių tikslų.

Dėl to verta ne vien instinktyviai reaguoti, bet ir mąstyti, kodėl reaguoji būtent taip, ir kas iššaukia tavo skausmą, ir kaip su juo dorotis, ir kaip jo neperduoti kitiems, išbrendant iš to klaikaus užburto rato.

Dėl to verta į pasaulį žiūrėti su meile, nes nėra kito kelio, nes tavo laimė yra mano laimė ir tavo skausmas yra mano skausmas, ir tai meilės apbrėžimas. Ir kuo aiškesnis tas ryšys tarp manęs ir tavęs, tuo mažiau paskatos skaudinti, nes jei skaudinsiu tave, skaudinsiu save. O tai neišmintinga.

Šiam pervargusiam pasauly taip sunku matyti šviesą tunelio gale, bet aplink tiek šviesių poelgių ir žvilgsnių. Ir net jei jų nematyti, paknopstomis bėgi tunelio galo link ir uždegi laužą, ir imi nepadoriai energingai šokti aplink, kol išsekęs krenti ant žemės, ir viskas, kas lieka su tavim, tegali būti apibūdinta kaip meilė pasauliui, kuris šoka tavo viduje. 





0 komentarai (-ų)

Kodėl mes nieko neišmokstam

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2019.

Ko išmokai per pastarąjį mėnesį? Taip nuoširdžiai, iš tikrųjų?

Klausimas stebėtinai sudėtingas. Jei pažvelgtum į pastaruosius metus, turbūt atsakyti būtų lengviau. Pastaruosius dešimt metų? Atsakymas visiškai paprastas.

Mokomės iš lėto. Galim rytą prisėsti ir perskaityti kažkieno viso gyvenimo išmintį ar italų kalbos gramatiką ir vakarą būsim kažką sužinoję, bet vargu ar išmokę. Turbūt dėl to tiek daug svarbių dalykų atrodo visiškos klišės - kai matai tik išvadą, bet nesi patyręs kelionės iki jos, ta išvada atrodo kaip eilinė gražiai skambanti, bet iš esmės beprasmė citata. Kai iš klampios, sudėtingos, daugiametės patirties išsunki vienintelę pamoką, ji atrodo aukso vertės. Net jei kalbam apie visiškai tą pačią idėją. 

Prieš kelias savaites skaičiau knygą apie moterį vadovaujančią dramblių rezervatui ir ji pasakojo, kaip per daugelį metų stebėdama dramblių bandos vedlę ji išmoko, ką reiškia išmintingai vadovauti. Jos išvada buvo tokia paprasta, išgirstum ir pamestum, bet jai tai buvo įžvalga kainavusi pusę gyvenimo darbo ir įkūnijusi visą per tą darbą įgytą patirtį. Gal dėl to ir knygų vertė taip priklauso nuo skaitytojo - jei atrandi idėją, kurią atradai per pastangas, pamoką, kurią išmokti skaudėjo, tuomet ir idėja atrodo kvapą gniaužiančiai vertinga. Kam kitam - be kelionės iki idėjos - ji gali pasirodyti kaip eilinė knygos eilutė.

Kelionė svarbi.

Dėl to dažnai kieno kito išmintis atrodo bevertė - tai tik informacija, ne internalizuota pamoka. Tam, kad ką išmoktum, reikia patyrimo ir laiko. 

Patyrimo, kad galėtum ne vien suvokti, bet pajausti - ir tam dažnai reikia gan gilaus suvokimo, kuris atspindi gerai išmoktą pamoką. Skausmas padeda mokytis. Sakykim, evoliucijos pasekmė.

Laiko, kad pamokos kartotųsi tol, kol nugultų į atmintį, kad mokymosi dienas keistų gilaus miego naktys, idant nereikalinga informacija būtų švelniai pašalinama, o pakartotos pamokos įrašomos dar ryškiau. Laikas taip pat suteikia ir perspektyvą, lyg būtum prikišęs nosį prie paveikslo ir staiga įgautum progą žengti dešimt žingsnių atgal - prabėgęs laikas leidžia suvokti, kas ir kodėl nutiko, ir kaip iš to galima pasimokyti. Žinoma, laikas yra būtina bet nepakankama sąlyga. Reikia aktyvių pastangų.

Dėl to tokie svarbūs įpročiai, tai kas nutinka kas dieną ar kas savaitę, veiksmai, kurie kartojasi tol, kol tampa bene automatiniai, kol nebereikia sąmoningai galvoti, nes rankos pačios gali groti, nes kojos pačios neša prie rašymo stalo. 

Dėl to taip pavojinga pradėti mokytis rytoj ar kai turėsi pakankamai laiko - nes, būkim atviri, rytojus neišauš ir pakankamai laiko neturėsi niekad. Mes esam pastrigę amžinoje šiandienoje, kur esam amžinai užsiėmę, kartais visiškai neaišku kuo, bet neabejotinai užsiėmę. Skirti laiko sąmoningiems lėtiems veiksmams ir įpročiams? Niekas neturi tam laiko.

Niekas neturi laiko gyventi.

Sakom, gyveni ir mokaisi, bet kartais pradeda atrodyti, kad ne visai mokaisi - turbūt dėl to, kad ne visai gyveni. Tie sąmoningi veiksmai kurie virsta automatiniais įpročiais? Dažnai tai pamokos, kurios visiškai neveda į gera - pamokos, kaip bijoti, kaip įprasti prie darbo kurio nekenti, kaip nemąstyti apie tai, apie ką nori rašyti savo gyvenimo istoriją. Dalykai, kuriuos kartojam kasdien, vis tobuliau. Įpročiai gali atsisukti prieš mus, ypač kai nustojam sąmoningai juos formuoti. Giliai išmokti tai, kas tave žlugdo, nėra geriausia pamoka. 

Dėl to reikia sąmoningų veiksmų, skirti laiko tam, kas mums svarbu nuolat, sistemingai. Dar svarbiau, reikia sąmoningų minčių, laiko, kai sustoji pamąstyti kas vyksta, be televizoriaus, muzikos ar podcasto fone. Mokytis sunku. Bet sunku ir turi būti, kreivė turi judėti nuo sąmoningų atidžių veiksmų, prie automatinių ir išmoktų, negali peršokt kreivės, negali išmokti nesimokęs.

Prieš kelias dienas skaičiau knygą apie arbatos ceremoniją Japonijoje, apie moterį, kuri mokėsi ceremonijos atlikimo kas savaitę dvidešimt penkerius metus. Dvidešimt penkerius metus. Kas savaitę. Jos kelionė prasidėjo visiškomis smulkmenomis - kaip įeiti į kambarį, kaip sėdėti, kaip sulankstyti šluostę - sakytum, ne esminės detalės, jei vertintum jas atskirai, bet kartu jos suformavo proceso pagrindą. Kai kelių mėnesių pastangos pradėjo atsipirkti ir procesas patapo kiek labiau pažįstamas, vieną rytą mokytoja įžengė su naujais įrankiais ir naujomis instrukcijomis. Ten buvo vasaros arbatos ceremonija, čia yra žiemos arbatos ceremonija. Pamoka nuo nulio. Viskas nuolat keičiasi, negali to suvaldyti, bet gali išmokti prisitaikyti, ir tas prisitaikymas padės pasijausti pokyčių dalimi. Kaip maudymasis jūroje, kai bangos nebetalžo, o plauki kartu su jomis. 

Norėtum straipsnius ir daugiau istorijų apie juos rasti savo pašto dėžutėje?

Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta tavo (ir mano) laiko - naujausius tekstus, istorijas apie juos, įkvėpimą išmintingų knygų ir kitų žmonių minčių pavidalu. Kartą per mėnesį.

Rašykit adresu migle@sviesu.lt






2 komentarai (-ų)

Minimalizmas: Kaip naudoti tai, ką jau turi - daiktus, žinias, galimybes

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2021.

Kadaise, laikais, kai pandemija atrodė tolygi apokalipsei, kasryt bėgiodavau palei kanalą klausydama dialogo tarp bėgimo ir meditacijos mokytojų. Metafora, kurią girdėjau gan dažnai, pasakojo, kad ramybės ar laimės neatrasi, nes ją jau turi, tereikia ją atkasti, lyg kokią pernykštę bulvę iš pašalusios žemės (žinau, tokia agrokultūrinė metafora, bet man rodos, ji visai pritinka). Jie kalbėjo apie dangų, kuris visuomet (visuomet!) ryškiai mėlynas ir sklidinas saulės šviesos, ir tai taip sunku prisiminti, kai užplaukia solidus debesų sluoksnis. Bet debesys plaukia, ir nuplauks. Dangus liks. Pasiilgstu tos metaforos atsiveriančios prieš akis kylant lėktuvui. Dar vienas pandeminis praradimas. Laikinas. Kaip ir visa kita.

Viską, ko reikia, jau turi. Suprantu, kad gali prireikti naujų kojinių ar universiteto diplomo, bet turi visus įrankius tam, kad kojinės ir diplomai leistųsi į tavo rankas. Arba, turi įrankius, kad atrastum įrankius. Visa reklama paremta idėja, kad neturi kažko, kas gali pakeisti tavo gyvenimą - tu nepakankamai laimingas ar išmintingas, gražus ar veiklus, tavo gyvenimas per daug nuobodus ar per daug pilnas streso, per daug chaotiškas ar per mažai spontaniškas. Tu pilnas ydų ir netobulumų, spragų ir skylių, pro kurias pučia vėjas, bet jas gali sėkmingai užkamšyti naujais batais ir telefonais, šokoladu ir cigaretėmis, žmonėmis, keptuvėmis, serialais, automobiliais ar vienu kitu straigtasparniu. Jei tavo savigarba nėra susieta su daiktais ir apskritai išorinėmis aplinkybėmis - ką turi, ką apie tave sako kiti žmonės - gyventi kiek paprasčiau, ir tavo emocinius plyšius išnaudoti kiek sudėtingiau.

Minimalizmo grožis yra sąmoninguose pasirinkimuose. Man patinka idėja pirkti, ar apskritai dėmesį kreipti į tai, ko tikrai reikia, arba tai, kas kelia didį džiaugsmą. Man patinka idėja susitvarkyti namus taip, kad juose liktų tik tai, kas atrodo verta užimamos vietos. Bet man rodosi, kad nepakankmai dėmesio skiriama naudojimui to, ką jau turi. Daug smagiau dovanoti nei išmesti, bet apskritai, kiek daiktų galima panaudoti, ar perdaryti. 

Tavo spintelės turbūt pilnos maisto produktų, kurie ten gyvena jau kurį laiką, bet vis perki naujus. Tavo stalčiai turbūt pilni rūbų, kurie galbūt dėvėti paskutinįsyk prieš dešimtmetį, bet vis tiek dairaisi kitų, kurie bus truputį patogesni, truputį gražesni, kurie pavers tave truputį mažiau nepilnaverčiu.

Tavo atmintis pilna perskaitytų knygų, bet tų žinių nepritaikai. Ir jei žinių nepritaikai, ar apskritai gali sakyti, kad jas turi, kad žinai ir išmanai? Jei žinių nepritaikai, neturi galimybės mokytis. O man rodosi, kad mokytis svarbu, ir nekalbu apie formules ar mūšių datas, labiau apie gebėjimą keisti savo veiksmus priklausomai nuo patirčių, antraip gyvenimas primintų prastos knygos herojų - be jokio asmenybės vystymosi, bėgantį ratu, žinantį tiek pat ir besielgiantį taip pat tiek knygos pradžioje, tiek knygos pabaigoje. Nenoriu skaityti tokios knygos.

Tavo rankos pilnos galimybių, jei turi interneto ryšį (ir, jei skaitai šiuos žodžius, jį turi), gali pasiekti bet kokią informaciją, kurios tau gali prireikti bet kokiai idėjai įgyvendinti. Galimybės nenusileis į tavo pašto dėžutę, turėsi, pirmiausia, nugalėti savo nepilnavertiškumą ir sutikti, kad gali jas susikurti, tuomet nugalėti baimę, kad nenusipelnai to, ko nori, tuomet turėsi atidžiai dairytis, kreipti dėmesį į aplinką ir žmones - galimybės kartais slepiasi po nematomu apsiaustu, bet jos šalia, toks nematomas pasaulis. Ir tavo atsakomybė yra jas atrasti ir panaudoti. Niekas kitas nebus kaltas - valdžia ar tėvai, partneriai ar draugai, sveikata ar darbas, vaikai ar augintiniai. Tu vienintelis nešiesi atsakomybę, kas šiaip jau yra gan nelengvas nešulys, bet ir tokia didi galia. 

Kartais mąstau, kiek laiko praleidau ieškodama. Daiktų, žmonių, minčių, ar, blogiau, ne ieškodama, o galvodama, kad gal turėčiau ieškoti. Taip gera naudoti tai, ką jau turiu - daiktus, žinias, ir galimybes. Suvokti, kiek nedaug reikia. Geriausi dalykai nemokami.

Bet tam, kad tai suvoktum, reikia erdvės, nustoti vien siekti ir planuoti ne vien susitikimus su žmonėmis bei pramogas, bet ir susitikimus su savim bei pertraukas - antraip neliks laiko ir erdvės, kad suvirškintum, kas vyksta, ko nori, ko reikia ir ką visa tai reiškia. Kadaise, kai buvau mažas vaikas, kurį prastomis laidomis bombardavo televizorius, išgirdau pasakymą, kad kai žmonės patenka į sektą, jų dienos būna suplanuotos taip, kad jie neturėtų nė akimirkos atsikvėpti ir pamąstyti, kas vyksta. Ta mintis liko su manim ir man kartais rodosi, kad savo noru įeinam į būseną, kurioje užbombarduojam savo mintis veiksmais ir informacija, kol visiškai nebelieka erdvės ir laiko susivokti, kas vyksta, ir kas galėtų vykti kitaip.

Laikas, kai nieko neveiki, yra toks svarbus, ypač daugumai mūsų apsėstų tobulėjimu. Gal tame ir ironija, negali tobulėti, jei vien vaikaisi tobulėjimo. Gali medituoti, gali rašyti apie savo mintis, gali daryti jogą ar bėgioti, gali tiesiog prisėsti ir pamąstyti. Mąstymas, nustatė britų mokslininkai, yra sveika. Jei nesinori mąstyti, gali aktyviai nemąstyti, tiesiog kreipdamas dėmesį į aplinkinių žmonių veidus ar debesų formas. Pasaulis daug įdomesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. 

Viską, ko reikia, jau turi. Sėkmės (ir drąsos) tai atkasant ir atrandant. Visa kita - tik už kampo. 


Norėtum straipsnius ir daugiau istorijų apie juos rasti savo pašto dėžutėje?

Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta tavo (ir mano) laiko - naujausius tekstus, istorijas apie juos, įkvėpimą išmintingų knygų ir kitų žmonių minčių pavidalu. Kartą per mėnesį.

Jei nori išbandyti, rašykit adresu migle@sviesu.lt






Atradimams

Užsisakyk Šviesu.lt naujienlaiškį

Vardas

El. paštas *

Pranešimas *

Archyvas