Content

0 komentarai (-ų)

Verta daryti tik tai, kas neįmanoma

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Italija, 2022.

Du tūkstančiai dvidešimtųjų metų pradžioje pasakiau sau, kad noriu nuveikti viską, ką iki tol atidėliojau. Pradėjau planuoti kraustymąsi į kitą šalį, naują darbą, Kalėdas Niujorke. Į metus telpa daug, ir talpinti verta, nes niekada nežinai, kiek ilgai gyvensi, niekada nežinai, kada aplinkybės pasikeis.

Viskas keičiasi.

Nors tais metais sviro rankos, kai rodėsi, kad visi planai nuplaukė į tolimą ateitį, ryžtas gyventi taip, kaip seniai norėjosi, dar labiau sustiprėjo - nes sustiprėjo pajautimas, kad niekada nežinai, kada mirsi, ir kad puikiai žinai, jog niekad nebebūsi toks jaunas kaip šiandien. 

Vakar atsitiktinai radau prieš dešimtmetį išmąstytą norų sąrašą - noriu to paties ir šiandien. Keitėsi miestai ir veiklos, keičiausi aš, bet yra kertiniai dalykai, prie kurių mintys grįžta kiekvieną gruodį. Ar kiekvieną dieną. Dalykai, kurie palengva tampa mitiniais - kuo labiau sieki, tuo, rodos, jie labiau tolsta - bet nori jų taip, kad verti naują lapą ir pradedi sąrašą iš pradžių.

Niekas nesikeičia.

Kas, aišku, nenuostabu - aš esu aš, aš elgiuosi kaip aš, tad ir mano sprendimai atrodys kaip mano sprendimai, dabar, ar prieš dvidešimt penkerius metus. Juolab, kad išaugau tam tikram kultūriniam fone, kuris įsismelkė į mane (šioje teksto dalyje bandau išvengti kokio (ne)poetiško palyginimo su cigaretėm ar laužo dūmais), ir gali būti sunku atskirti, kur baigiasi auklėjimas ir prasidedu aš. Taip lengva švelniai įstumti save į upės vagą - universitetas-darbas-vestuvės-vaikai-pensija-mirtis. Upė srauni, vaga plati, šlaitas arti.

Kaip ištrūkti?

Turbūt vienas pandemijos privalumų yra tai, kaip ji mus emociškai supurtė - įvyko tai, ko neplanavom, ko net neįsivaizdavom. Jei gali prasidėti pandemija, kas dar gali įvykti? Klausimas gali skambėti kraupiai, bet iš kitos pusės, galbūt yra dalykų, kurie staiga atrodo įmanomi, nors niekad nemanei, kad galėtum jų pasiekti.

Kitas būdas laužyt ribas yra savęs pažinimas - žinau, kad nesu linkusi rizikuoti, tai lyg filtras, savotiški mėlyni akiniai nuo saulės, pro kuriuos žiūriu priimdama kiekvieną sprendimą. Vien žinojimas padeda - jei viskas ryškiai mėlyna, žinau, kad realybėje spalvos gali būti kiek šiltesnės - ir jei kokioj idėjoj man nepatinka būtent jos rizikingumas, suvokiu, kad tai yra būtent ta sritis, kurią suvokiu itin šališkai - kaip elgtųsi žmonės, kurių akinių stiklai gelsvi, žalsvi, ar raudoni su violetiniais taškeliais? Dėl to taip reikia kitų žmonių - kaip besinorėtų nuo jų pabėgti.

Galiausiai, žinoma, klausimas, kodėl išvis nori to, ko nori - ir jei nori pakankamai stipriai, ir dėl priežasčių, kurios tau atrodo pakankamai svarbios, tuomet tampa paprasta investuoti laiką ir energiją į tikslo įgyvendinimą.

Visad norėjau sukurti ką prasmingo, kažką, kas padėtų žmonėm jaustis labiau suprastais šitam chaotiškam ir nuostabiam, ir nuostabiai žiauriam, pasauly. Mintis, kad galiu įkurti kompaniją ar ne pelno siekiančią organizaciją, atrodė tokia artima - ir tokia nerealistiška. Bet yra tiek nerealistiškų dalykų, kurie jau įvyko, ir jie įvyko, nes juos įvykdžiau, ir baisu, nes, jei atvirai, viskas yra baisu, žvėriškai baisu, bet dėl to ir verta kurti kažką, dėl ko norisi gyventi. 

Gal čia esmių esmė, kurti tai ir siekti to, dėl ko norisi gyventi. Visa kita neverta laiko. Gal baisu mesti darbą, kad galėtum kopti į aukščiausias pasaulio viršukalnes, gal tai išvis skamba absurdiškai, bet galbūt net blogiausias atvejis nėra toks blogas, kai suvoki, kiek gali išmokti ir suprasti tame kūrybos ir atradimo procese. Nes, apskritai, vardan ko gyveni? Ne dėl taupomosios sąskaitos, ne dėl metų praleistų darbe, ne dėl tvoros dažų atspalvio. Nors negaliu atsakyti už jus. Aš gyvenu, kad giliai patirčiau pasaulį, ir ne visi patyrimai yra smagūs, nemažai kertinių gyvenimo patirčių yra velniškai emociškai intensyvios - terapija gali būti skausminga, bet gali ir pakeisti tavo gyvenimą, kopimas į kalnus gali būti skausmingas, bet gali ir tapti viena ryškiausių patirčių. Kai pagalvoji, svarbiausi dalykai dažnai nėra malonūs. Tad gal ne malonumo verta siekti. Ir ne džiaugsmo linkėti. Bet drąsos bandyti ir patirti.

Prieš porą metų girdėjau pasakymą, kad verta daryti tik tai, kas neįmanoma. Vis dėlto, gal čia esmių esmė. Pastangoje siekti, nepaisant to, kas baisu, kas realistiška, kas patogu. Laikas ribotas. Galimybės beribės.




0 komentarai (-ų)

Ko labiausiai trokšti?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Italija, 2021.

Kiekviena istorija turi pagrindinį veikėją, ir kiekvienas pagrindinis veikėjas turi Didį Troškimą - tokį didį, kad verta bristi per Didį Pavojų, kuris dažniausiai virsta Didžiu Nuotykiu ir suteikia prasmę visai istorijai, nes kartais prasmė ne tame, ko nori, o tame, ko tau reikia.

Didis Troškimas aidi kiekviename pasakojime, kiekviename herojuje. Jei mano gyvenimas irgi istorija, ir aš jos veikėja, koks mano Didis Troškimas, kas per pavojų veda mane?

Toks paprastas klausimas, kai pagalvoji. Ko tu nori? Paprasti klausimai nebūtinai turi paprastus atsakymus.

Kai buvau antroje klasėje, prieš tėvų susirinkimą mokytoja išdalino popieriaus lapus su klausimu, ko nori iš savo ateities. Man nereikėjo savaitės meditacijos ar mėnesių terapijos, man viskas buvo aišku. Perskaičius klausimą mintyse pamačiau židinį ir užrašiau, kad noriu turėti "gerą šeimą ir šiltus namus" - praėjo dvidešimt metų ir vis dar atsimenu tikslius žodžius. Kai mama grįžo iš susirinkimo, sakė, kad mokytoja dalinosi klasės atsakymais - dauguma vaikų rašė, jog nori būti turtingais, ir mano atsakymas buvo keistai neįprastas.

Nieko blogo norėti būt turtingu, jei žinai, kodėl to nori, nes iš esmės tai šioks toks sukčiavimas, nepasakai, ko nori, tik kad nori turėti įrankių gauti to, ko nori. Jei žinai kodėl, tikslas suteiks prasmę ir ves per pavojus, ir mokys, ir net jei tam procese suprasi, kad Didis Troškimas jau nebe tas, tai didis laimėjimas - nes tiek išmokai, supratai ir patyrei.

Dažnai suprasti savo norus (ir apskritai pasaulį) gali tik žiūrėdamas atgal, į praeitį, nes žinai daugiau, nes supranti giliau. Dėl to kartais verta klausti savęs ne ko norėtum dabar ar ateityje, bet kas teikė daugiausiai laimės ir prasmės pajautimo praeityje. Kadaise man atrodė, kad savo tobulą dieną apibūdinčiau kaip gerų knygų skaitymą, keliavimą, darbą ties įdomiais projektais. Bet kai ėmiau mąstyti apie savo mėgstamiausias gyvenimo dienas, suvokiau, kad jos visos iš esmės apie tą patį - apie ryšį su žmonėm (ir muziką), ir taip, kartais kelionės tampa gražiu fonu tam, bet fonu ir lieka. Gal net baisu suvokt, kaip tai neambicingai skamba - ne karjera, ne socialiniai projektai, ne daiktai, bet stiprus ryšys su žmonėmis. Kas šiaip, kai pagalvoji, skamba kaip pats paprasčiausias ir tuo pat metu pats sudėtingiausias tikslas.

Svarbu kelti klausimą, kad žinotum atsakymą, ir svarbu žinoti atsakymą, kad galėtum statyti gyvenimą kiek išmintingiau. Ir jei žinojimas, ko nori, rodosi sudėtinga, imtis veiksmų, kad tą žinojimą realizuotum yra dar sudėtingiau. Nes dažnai nori to, ko trūksta ir ko sunku pasiekti.

Bet sunku ir turi būti, kitaip nebūtų įdomu, kitaip nieko neišmoktum, kitaip nepatirtum nuotykių. Geriausios istorijos nesibaigia vidury sunkumų, jos tęsiasi tol, kol veikėjas randa pakankamai jėgų baimei įveikti, kol atsitiktinumai susidėlioja taip, kad tobuliau veikėjas ir pats nebūtų sumąstęs. Sunkumų įveikimas apibrėžia istoriją. Ir tada ji baigiasi. Ir tada, už uždangos, spėju, auga nauji norai ir naujos kliūtys, ir gimsta naujos istorijos - ir taip toliau ir toliau į ateitį. Norai nesibaigia, kliūtys nesibaigia, pamokos nesibaigia. 

Ir kai pagalvoji, gražiausia, ką gali iš viso to gauti, tėra patirtis, nepaisant to, ko pasiekei ar kaip pasiekei, jei tik sugebėjai giliai patirti ir atidžiai išgyventi tokį Didų Gyvenimą.




0 komentarai (-ų)

Pirmas mėnuo Toskanoje: Kodėl verta kraustytis kas kelias savaites

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Italija, 2021.


Nuo birželio nebeturiu pastovaus gyvenamojo adreso. Mainais sau suteikiau teisę į lagaminą, kuprinę ir daugybę airbnb rezervacijų. Jaučiuosi kaip dvidešimt pirmojo amžiaus klajoklių genčių atstovė.

Gyvenimas susidėliojo į kelių savaičių etapus - bene kiekvienas mėnuo prasideda vis kitame mieste ar kitoje šalyje - ir žinojimas, kad nors ką tik čia atvykai, greit jau išvyksi, keičia požiūrį į kasdienybę pačiais gražiausiais kampais. Nes, kai pagalvoji, nieko nėra gražiau už laikinumą.

Visą spalį praleidau Toskanos kaime su keliais tūkstančiais gyventojų, gatvėm, į kurias kartais tenka lipti kaip į nekuklią kalvą, draugiškais duonos pardavėjais, kurie sveikina įėjusius žmones vardais, pelėdom ant stogų ir driežais ant sienų, alyvmedžių giraitėm ir vynuogių krūmais, kuriuos turi praeiti idant pasiektum kalnų takus ir viršukalnes.

Kai žinai, kad čia būsi tik mėnesį, kad tavo laikas čia ribotas, labiau vertini savo kasdienybę, nes nežinai, ar kada čia grįši, ir gal net geriau manyti, kad negrįši, nes tuomet tyrinėji kiekvieną taką, kiekvieną vabalą ant sienos, sakai taip pietums ir vakarienėms, nors šiaip jų vengi.

Ir kai ateina laikas iškeliauti, viską pradedi vertinti dar labiau, lyg ligšiolinio vertinimo būtų negana, paskutinį vakarą valgom picą vakarienei kalbėdami apie Vakarų Europos šalių imperializmą, Cecilia įlenda į židinį surūkyti cigaretės (kas man pasirodo gan išmanu) kalbėdama apie Kinijos socioekoniminę plėtrą, bandau suprasti pokalbio subtilybes itališkai, vietom atsakydama angliškai, jos sūnaus draugas atneša man parodyt savo pokemoną ir sako, kad supranta angliškai, duodamas pavyzdį dead bird (kas, reikia pripažinti, yra gan originalus pavyzdys). Rodos čia atvykau dar vakar, kai jie rodė man kaip naudoti moką ir pasakojo apie alyvmedžių derlių, bet praėjo penkios savaitės ir šeštadienio rytą einu į centrinę miesto aikštę pasigauti autobuso, mane pamato draugiškas duonos pardavėjas ir per aikštę mojuoja ir šaukia arrivederci, autobusas rieda per kitus Toskanos kaimus, ir negaliu suvokti, kodėl staiga jaučiu jiems nostalgiją, lyg būčiau čia gyvenus penketą metų, o ne penketą savaičių.

Galvoju, ar yra panašių pavyzdžių, suvokiu, kad panašus pavyzdys yra visas gyvenimas, jis turi vertę, nes nesitęsia amžinai, jo pradžia teikia tiek džiaugsmo viską tyrinėti, ir kuo labiau priartėji prie pabaigos, tuo labiau jį vertini. Nors, aišku, dažniausiai visiškai neaišku, kada gyvenimas baigsis, tad kartais užmiegi iliuzijoje, kad jis nesibaigs niekada, ir nebeprabundi. Bet įdomu apie tai galvoti, įdomu galvoti, ką veiktum su savo gyvenimu, jei turėtum tik metus, kaip savo gyvenimą matytum, jei tau būtų devyniasdešimt aštuoneri - ką vertintum, ko gailėtumeisi, kas atrodytų kaip didžiausias laimės ir šviesos šaltinis.

Galbūt kiek mažiau filosofiškai egzistencinis pavyzdys yra atostogos, jos turi aiškias ribas, sakykim, savaitė, ir dažnai tą savaitę jautiesi visiškai kitaip, jei kur išvyksti, naują vietovę tyrinėji atvirom akim, bandai iš kiekvienos dienos išgauti tiek džiaugsmo ir gilaus patyrimo, kiek įmanoma, vertini kiekvieną keistą statulą ar dailią gatvę. Nors šiaip, kai pagalvoji, galėtum tai daryt daugmaž kasdien, bet kasdienybė atrodo amžina, ji tęsėsi tiek metų, ji tęsis tiek pat ar dar daugiau, miegas-maistas-darbas. Ir dėl to gera tą kasdienybę kiek sulaužyti, miegoti, valgyti ir dirbti kiek kitur, kiek kitaip. 

Kai daug planuoji, gan keista suvokti, kad net neįsivaizduoji, kur būsi po metų. Bet kaip sveika. Pastovumas tokia iliuzija, kontrolė tokia iliuzija - niekada negali žinoti, kas bus rytoj, ir yra aibė dalykų, kurių nesuvaldysi, tad visai gera susidraugaut su nežinomybe ir tiesiog bandyti nugyventi dar vieną įdomų prasmingą mėnesį.





0 komentarai (-ų)

Jogos pamokos - ir jų metaforos

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Lietuva, 2021



Ko labiausiai trokšti?

Šįryt skaičiau, kaip žmonės iš viso pasaulio atsako į šį klausimą. Daugiausia troškimų tokių, kurių nesuplanuosi ir nesuvaldysi. Tuo pat metu, daugiausia baimių tokių, kurių nesuplanuosi ir nesuvaldysi. Mirtis ir praradimai, meilė ir santykiai su šeima, sveikata ir vidinė ramybė. Sėkmės bandant tai sukontroliuoti.

Ir kai mąstau apie gražiausius savo gyvenimo nutikimus, suvokiu, kad didelė dalis jų yra apie tai, kas nutinka neplanuotai, kai mažiausiai to tikiesi. Kai ateina pasiūlymai, kurių nesuplanuosi, parkeliauja naujienos, kurių nesuplanuosi, užsimezga ryšys, kurio nesuplanuosi. Bijom laikinumo, neapibrėžtumo ir chaoso, bet iš esmės nieko labiau nenorim nei jų, nes per juos atkeliauja didysis gyvenimo žaidimo grožis. 

To moko joga.

Kai tiesiog keliauji nuo pratimo prie pratimo, nieko per daug neišmoksti. Bet kai susvyruoji, atkreipi dėmesį į pusiausvyrą. Kai raumenys ima drebėti, mintys prasisklaido ir belieka raumenų drebėjimas, jokių bereikalingų baimių. Kai jauti tą nepatogumą ir nuovargį, suvoki, kad jis terodo, ko dar reikia išmokti. Skausmas tarnauja tau, ne tu jam.

Pastarosiom savaitėm beveik kasdien dariau jogą ir kasryt išsinešdavau iš jos bent po pamoką, ir kassyk suvokdavau, kokia tai graži metafora visam likusiam gyvenimui.

Supratau, kad viskas rodosi gan paprasta, jei tiesiog kvėpuoju šią sekundę. Ir darosi sudėtinga, kai pradedu mąstyti, kad panašus ritmas tęsis, ir imsiu vargti, ir tas mąstymas atneša apsunkimą ir nuovargį. Nuvargstu nuo minties labiau nei nuo judesio. Nes iš esmės fizinis judesys nevargina, jis atneša minčių švarą ir ramybę, nes aiškiai žinai, ką darai. 

Ir taip išmoksti labai svarbaus dalyko, išmoksti išbūti su jausmu ir patirtim, o ne bandyti ją išmąstyti ir racionalizuoti. Jei nuolat bėgsi į savo mintis ir planus, niekad iki galo neišbūsi čia, tavo patirtys bus neišgyventos, tad ir prisiminimai bus neryškūs, pro minčių rūką. Tad iš esmės neturėsi nei gilaus dabarties patyrimo, nei prisiminimų.

Kantriai sėdėti su savo išgyvenimais sunku. Ypač kai tai skausmas ar pyktis, sumišimas ar nežinomybė. Bet kokia didi privilegija yra pažinti savo skausmą ir jį suprasti, priimti nežinomybę ir nebandyti apsimesti, kad gali kontroliuoti visą savo gyvenimą, nes iš esmės negali nė velnio, ir vien dėl to, kad renkiesi žaisti su šia iliuzija, realybė nepasikeičia. Tad prisiliesti prie realybės - realaus jausmo, realaus patyrimo, ypač tokio, kuris nejaukus, neplanuotas, nesudėliotas, - yra didi laimė ir pamoka.

Jausmas yra bene viskas. Bet taip bijom jausti, ir kokybiško jausmo trūksta, tad bandom jį simuliuoti. Per pastaruosius metus suvokiau, kad filmus ar serialus dažnai renkuosi kaip jausmo injekciją. Ar knygas. Ir tuomet suvoki, kad praėjo kelios savaitės, ir nieko naujo nepatyrei ir nesukūrei, tik naudojai kažkieno kito kurtus įrankius, kad susileistum kažkiek jausmo ir prisimintum, ką reiškia jaustis gyvu. Vartojai kitų gyvenimų atspindžius vietoj to, kad kurtum savo.

Jausti baisu, nes vaikomės laimės ir bijom skausmo, nesuvokdami, kad jie yra ta pati moneta, kaip ir tavo jautrumas pasauliui, kuris tau leidžia kurti gražiausius tekstus ir stipriausius ryšius su žmonėm, bet atneša klaikų nerimą ir nesugebėjimą išlipti iš savo minčių pasaulio. Jei gyventum amžinai, nejaustum laiko vertės, laikinumas leidžia ją suvokti. Be nakties nesuvoktum, ką reiškia aušra. Suprantu, kad jau sukam į klišių pusę, bet man rodosi, kad tai suvokti be galo svarbu. Nes kitaip nesugebėsim priimti fakto, kad chaosas, nežinomybė, nekonkretumas atneša ne vien stresą, bet ir gražiausias gyvenimo patirtis.

Rugsėjį skaičiau brito, atnešusio vakarams Zen budizmo filosofiją, autobiografiją. Jis vardu Alan Watts, jo autobiografija vardu In My Own Way, ir jis apskritai linkęs juoktis iš vardų, mat taip mėgstam dalinti vardus kiekvienai pasaulio dalelei, nesuvokdami, kad dažnai tos dalelės yra vienas ir tas pats kūnas, tiesiog sudalintas žodžiais. Knyga man patiko, sunaudojau kelias pakuotes spalvotų skirtukų, kad susižymėčiau citatas, bet kai pradėjau rašyti apie ją, sakiniai nesilipdė, ir rodos taip jaučiau, taip suvokiau, bet nesugebėjau paaiškinti ir papasakoti tekstu. Kas, žinoma, reiškė, kad nesuvokiau. Nes tai buvo tik žodžiai, kyboję ore, susiję su jo gyvenimu, bet ne mano. Tuomet atkeliavo diena, kai savo kailiu patyriau, kai iš niekur nieko nutinka dalykai, kurių nė velnio nesitiki, atnešdami chaoso ir neužtikrintumo, kai supranti, kaip švaistai patirtį ją racionalizuodamas, supranti, koks grožis laikinume, ir visgi kaip visa savo kvailoka žmogiška patirtim trokšti nelaikinumo. Ir šitiek knygos idėjų staiga įgavo prasmę, ne vien lingvistinį grožį. Nes dalis knygų ir idėjų yra bevertės, kol neatsitrenki į gyvenimą (ar kol gyvenimas švelniai netrenkia tau, taip draugiškai, per petį, kad atkreiptum dėmesį į tai, kas aplink).

Tiek laiko praleidžiam planuodami, bandydami sugriebti slystančias iš rankų vadžias, nors iš esmės visa kontrolė tokia iliuzija, tikrai, ką gali iki galo suvaldyti? Kai pradedi apie tai mąstyti, suvoki, kad bemaž nieko, ir net jei galėtum, ar tikrai norėtum gyventi struktūroje, kurią pats sudėlioji savo neišmintinga galva, neleisdamas daug išmintingesniam Atsitiktinumui įterpti kokio įdomesnio siužeto posūkio?

Nors galėtum sakyti, kad kasdien renkiesi, ką veiksi ir kaip gyvensi savo gyvenimą, ir tai yra tiesa, ir taip grįžtam atgal prie jogos. Rinkdamasi kasryt atsistoti ant jogos kilimėlio, galiu stiprinti kūną ir mintis, galiu ruoštis visai nežinomybei, kuri laukia. Gal taip ir gali sudalinti gyvenimą, į mažus kasdienius veiksmus, kurie gyvenimą keičia švelniai ir iš lėto, ir milžiniškus nekasdienius nutikimus, kurie gyvenimą keičia greitai ir garsiai, bet tam, kad juos sutiktum atvirom rankom, tau reikia praktikos. Mažos kasdienės praktikos. Kad mažutėlis judesys padėtų suprasti, ką reiškia sutelkti dėmesį ar išbūti su nepatogumu, ką reiškia judėti į priekį neignoruojant skausmo, ką reiškia įrodyti sau, kad esi stipresnis nei manei.

Ir kai lieki visiškoje nežinomybėje, atrodo, nieko negali padaryti, suvaldyti ar pakeisti, suvoki, kad tame ir yra gyvenimo vertė, nes aiškumas ne toks ir reikalingas, kai suvoki, koks jis retas gamtoje, nes nenori, kad būtų lengviau, tiesiog nori būti stipresnis, nes klausimuose slypi atsakymai. Ir pabaigose slypi pradžios.




1 komentarai (-ų)

Vienintelis būdas tapt nemirtingu

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2015.


Vakar galvojau, ar šie metai kol kas lengvesni už praeitus. Turbūt skiriasi tik sunkumo atspalvis. 

Lyg bėgum maratoną - ir jei pradžioje nutinka kas netikėto, pavyzdžiui, koks vinis sulenda į bato kulną, turi greitai reaguoti ir rasti būdus kaip tvarkytis su skausmu, šoku ir neužtikrintumu, ar maratoną pavyks baigti. Čia du tūkstančiai dvidešimtieji. Netikėtumas, skausmas, šokas, neužtikrintumas. 

Po pirmųjų sprendimų ir kilometrų, prie skausmo pripranti, ir viskas gal net kiek prašviesėja, nes suvoki, kad jau esi pusiaukelėje. Bet tada laiko ir edvės kontinuumas kiek išsikreipia ir rodosi, kad paskutiniai kilometrai tęsiasi keletą amžinybių. Ir tai, kas rodėsi pakenčiama, pradeda pasiekti ir peržengti ribas - gilus kūno ir minčių nuovargis įsiskverbia ir neapleidžia, nebežinai, ar finišo liniją pasieksi išvis. Ir čia aš matau du tūkstančiai dvidešimt pirmuosius, tiksliau, mus visus du tūkstančiai dvidešimt pirmaisiais, iš paskutiniųjų tempiančius save prie tos beveik mitinės finišo linijos, kuri turėtų būti lyg ir netoli, bet jos vis dar nesimato, ir kojos vos velkasi, mintys vos juda.

Visi truputį sulaužyti. Visi ant ribos. Visi truputį per vieniši. Kas, žinoma, skamba paradoksaliai. Bet sunku galvoti apie kitus, kai jauti, kad kasryt lūžta dar vienas kaulas ar dūžta vilties likučiai. Skausmas neišvengiamai gimdo egoizmą, ne kaip kokią nedorybę, tiesiog kaip dėmesio sutelkimą ties savimi - nes kaip kitaip savimi pasirūpinsi. Problema, kai dėmesys nuteka vien į save, kai tampi savo visatos centru, tuomet viskas, ką tematai, ir esi tu - ir yra tas skausmas.

Bet man rodosi, kad čia ir esmė, čia ir didžioji pamoka, čia ir vieta, kurioje verta stabtelėti.

Yra viena daina, kurios žodžius dažnai vartoju savo gyvenimo prasmei apibrėžti. 

Sako tu padaugink, o paskui dalinki
Dar sako niekad nieko neatimk
Net kai pridėsi visko visko priauginsi
Vis tiek tiktai dalink dalink, dalink
Sako visą save atiduoki
Negailėk iki trupinio paskutinio
Išdirbk, iškentėk, išdainuoki
Ir visą visą save atiduoki

Bet jeigu aš bus visas visas atiduotas
Nudirbtas, iškęstas ir visas visas išdainuotas,
Tai kas tada numirs - kas numirs?
Jeigu aš visas atiduotas, kas tada numirs?

(Ją parašė Liūdni Slibinai. Ir aš ją cituoju, nes ji verta valstybinio egzamino rašinio literatūrinės analizės (šiaip jau, ji verta daugiau) - ir kiek žiūrėjau, neradau pačių žodžių internete, tad šia citata tiesiog darau internetui paslaugą. Ir jums, jei dainos negirdėjot).

Kai šiandien paskendusi neišmintingoje savigailoje žiūrėjau pro langą, suvokiau, kad atsakymas vis dar toje dainoje. Nes iš tiesų visiškai nesvarbu, ko tu tikiesi, viliesi, ko lauki, ko nori. Mes įpratę prie tokio dvikrypčio eismo. Tu man, aš tau. Aš tau, tu man. Tu pasauliui, jis tau. Visur paslėptas lūkestis. Bet esmė save išdalinti. Žodžiais, veiksmais, pagalba. Apkabinimais, obuoliais, meile. 

Išdalinti ir nesitikėti nieko atgal. Tai dovanos apibrėžimas. Aš tau dovanoju, nes dovanoti noriu, tu man neprivalai nieko duoti atgal, jokių įsipareigojimų. Dovanas vertinam. Jas imam atsargiai ir iš lėto, nes dvejojam, ar nusipelnėm, nejaučiam, kad jos mums pirklauso. Visa kita pasauly mums rodosi, jog priklauso, dėl to imam ir tiek. Bet niekas neprivalo nieko dovanoti. Dovanos mums nepriklauso. Žmonės mums nepriklauso.

Tai vienas tų retų dalykų, kurie nors nepriklauso mums, bet priklauso nuo mūsų. Galim rinktis dalintis daugiau. Ir išdalinti save. Po žodį, po žingsnį. Kol galiausiai gyveni begalėje žmonių, begalėje prisiminimų, begalėje vietų, begalėje veiklų. Tavo žodžiai skamba žmonių mintyse ir lūpose, tavo veiksmai sukūrę daiktus, nutikimus, idėjas, tu juose įspaustas kaip kokia fosilija.

Ir jei pasidalini viskuo, ką turi, jei atiduodi viską, ką turi, jei gyveni žmonėse, daiktuose ir nutikimuose, kam tada lieka numirti, ar išvis gali numirti?

Man rodos, tai vienintelis būdas tapt nemirtingu.

Ir ramiu. Nes mes kalbam apie išdalinimą, o ne davimą ir tikėjimąsi gauti atgal. 

Vienpusis eismas. 

Gal tai rodosi kažkaip nesąžininga iš pirmo žvilgsnio - taip gali atrodyti, nes mes galvojam, kad viską išmanom. Iš tiesų galbūt viskas grįžta visai kitais būdais.

Eismas keliais aukštais, keliom dimensijom. Išvažiavai automobiliu, į tave atskrido oro balionas, išėjai pėsčiom, štai jau parplaukia laivas.

Nežinau, ar dar sekat metaforas, bet bandau pasakyti, kad šiaip mes esam gan neišmintingi. Mes nežinom visko. Šiaip jau, mes nežinom beveik nieko. Ir vien todėl, kad mums rodosi, jog dalykai turi klostytis taip ir ne kitaip, nereiškia, kad taip išties geriausia. Dalykai žino geriau. Ir jie dėliojasi. Tad neverta prisirišti prie savo neišmintingų lūkesčių.

Nesiekti, nesikabinti, palikti.

Dėl to ir kančia turi prasmę - būti iškentėta. Gal tai išvis gan praktiškas požiūris į resursus: išnaudok tai, ką turi - išnaudok galimybes, ištobulink talentus, išjausk išgyvenimus. Viskas turi savo vietą, viskas turi savo vertę, ir kvaila būtų išmesti nutikimą ar jausmą, vien dėl to, kad tau truputį nepatogu ar nesmagu.

Tuomet su laiku ima blukti ir skausmas, nes visatos centras nebe tiek tu, kiek pasaulis, kurio dalis esi, nes kai esi mažiau lūkesčių priraišiojęs prie savęs ir kitų, truputį paprasčiau judėti. Ir gali tiesiog vertinti tai, kas yra ir buvo, save čia ir dabar, save jau išdalintą, save gyvenantį ne vien savyje, ne vien už save - ir turbūt nėra gražesnio būdo atrasti vienį tarp savęs ir pasaulio. Viskas girdėti vėjy. 




0 komentarai (-ų)

Pakalbėkim apie žmogaus teises

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Olandija, 2015.


Vakar darbo susitikime vis netilo bendradarbės telefonas. Galiausiai ji tiesiog jį išjungė ir atsiduso. Karinės raketos - pasakė, lyg kasdien gautumėm pranešimus, kad mūsų gimtasis miestas bombarduojamas, o jame esantys draugai bando išgyventi bunkeriuose. Šią savaitę jos namuose diegiama saugumo sistema, nes žmonės už lango organizuoja antisemitinius protestus ir žada išprievartauti žydų motinas ir seseris. 

Du tūkstančiai dvidešimt pirmieji metai.

Laikai neramūs.

Protestai vyksta ir kitur, protestai, kur žmonės bando apsaugoti tuos, kurie jau saugūs, paniekindami tuos, kurie panieką ir smurtą išgyvena nuolat. Jiems irgi grasinama. Jie irgi nesijaučia saugiai. Dar blogiau, nes tai net nebestebina. Homofobiniai išpuoliai net save išsivysčiusiomis laikančiose šalyse nutinka, ir apskritai žmonės savęs nelaiko homofobais, jie tik nenori, kad žmonės per daug demonstruotųsi, nes kažkaip nepatogu, ką vaikams pasakysi. Vaikai dažniausiai problemų neturi, o nepatogumas lieka, kaip giliai įsišaknijęs pajautimas, kad turbūt kažkas visgi negerai, jei žmonės elgdamiesi taip, kaip visi kiti, priverčia tave jaustis nejaukiai.

Šitiek nelaimingų žmonių. Ir tas skausmas transformuojamas į pyktį ir pagiežą, kuri laisvai laistoma ant kitų, taip skausmas virsta skausmu, virtinė, kuri plinta per visuomenę, per kartas, ir jai nėra galo - tave skaudina, tu skaudinsi, dažnai net nesąmoningai. Ir ne taip paprasta sustabdyti tą skausmo grandinę. Bet privalu.

Jokios politinės ar religinės nuostatos negali užtemdyti žmogiškumo. 

Ir žmogiškumas nėra mandagumas, nėra tolerancija, kai lyg ir neapkenti, bet to neišreiški. Žmogiškumas yra pagarba kitai gyvai būtybei ir suvokimas, kad mes visi susiję ir lygūs, skirtingi, bet lygūs. Kad visi nusipelnėm atjautos, nepaisant aplinkybių. Nes visi vienais ar kitais būdais dalinasi tą patį skausmą. Ir tai galioja visiems. Kaliniai nusipelno atjautos. Žudikai nusipelno atjautos. Visi nusipelno atjautos. Ir šiaip jau, jei nuoširdžiai tai išjaustumėm ir suvoktumėm, gyventi būtų daug paprasčiau. Atjausti nelygu pateisinti. Bet be atjautos ir emocinio intelekto lavinimo niekur nenukeliausim, ir ilgai neišgyvensim. 

Kartais apsidairius norisi klykti iš siaubo. Aš ramus žmogus, kaskart sutikę mane žmonės sako, kad bene spinduliuoju ramybę, bet žmogaus teisių pamynimas mane veda iš kantrybės, tai turbūt vienintelis mano pykčio šaltinis, nes nesuvokiu, kaip toks esminis santykis gali būti taip ignoruojamas. Suprantu, kad ignoruoti patogu. Bet kaip neišmintinga. Suprantu, kad visi turi rūpesčių, bet kaip ištisų visuomenės dalių niekinimas gali pašalinti problemas. Ir kaip naikinti tą skausmo mašiną, kuri dirba kiaurą parą. Man rodos, nėra kito būdo, nei matyti žmones tiesiog kaip žmones. Žmonės skirtingi, bet lygūs. Ir nusipelno tiek pat pagarbos. Ir tų pačių teisių. 

Kai galvoju apie žmogaus teises, pati sąvoka skamba bene biurokratiškai nuobodžiai. Žmogaus teisių deklaracija. Problema ta, kad deklaracijos neužtikrina teisių - jas užtikrina žmonės. Jei pagalvoju, kaip išvis atsitrenkiau į šią sąvoką, mąstau apie mokyklą, turbūt buvo koks vadovėlis, kuris kalbėjo apie žmogaus teisių deklaraciją, gal net paminėjo jos datą. Bet ką ji reiškia? Iš esmės? Kaip ji pasireiškia mūsų gyvenimuose? Visuomenėje? Ar tikrai egzistuoja lyčių lygybė, kai dauguma moterų bijo eiti vienos vėlų vakarą? Ar tikrai egzistuoja lytinės orientacijos lygybė, kai žmonės bijo laikytis už rankų, net nekalbant apie vėlų vakarą? Sąrašo netęsiu, pagailėsiu jūsų širdies, nes nežinau kaip jums, bet man nuoširdžiai skauda rašyti (ir truputį gaila mano naujos klaviatūros, nes ją pirštais daužau lyg bandydama įkalti teisybę kam į galvą).

Bet tame ir esmė - teisybė dažnai yra gan subjektyvus reikalas, priklausantis nuo perspektyvos, ir galima ginčytis ilgai, kas teisūs, konservatoriai ar liberalai, katalikai ar ateistai, pats ginčas niekur nenuves, žmonės turi pažiūras, suformuotas aplinkybių, tos pažiūros tvirtos ir gilios, nes mums patinka tai, kas patvirtina mūsų nuomonę, dėl to neatrodo verta klausyti ko kito. Dėl to reikia kažko, kas yra aukščiau pažiūrų ir įsitikinimų, aukščiau bet kokių žmogaus sugalvotų taisyklių. 

Žmogiškumas.

Negalėjai pasirinkti, kur gimsi - su tuo labai sunku ginčytis. Ir kadangi visi dalyvavom tokioje gimimo loterijoje, galim suprasti, koks tai didis atsitiktinumas, pasaulinio masto teleloto. Kartais pasiseka, ir laimi kampus, ir gimsti šalyje, kurioje žmonės jaučiasi gan saugiai, jaučiasi gerbiami ir šypsosi kaimynams. Kartais pasiseka mažiau, gerokai mažiau, ir nuo pirmųjų dienų kenti alkį ir smurtą. Galėjai gimti Indijoje ar Kanadoje, Sirijoje ar Japonijoje. Galėjai gimti žmonėms, kuriems rūpi, ar žmonėms, kurie tiesiog perduoda skausmą, kurį kadaise įgavo patys. Tai, kad esi, kur esi, ir jautiesi sąlyginai saugus, sąlyginai gerbtinas, sąlyginai sveikas - tai visiškas atsitiktinumas. Sveikinu! Bet ne visiems pasisekė, ir dėl to man rodosi taip svarbu suvokti, kodėl lygybė yra nenuneigiamas argumentas - visi į pasaulį atkeliauja su tiek pat teisių, atsitiktinėm aplinkybėm. Tu turi tiek pat teisių, kaip žmogus šalia. Ir jei tas žmogus yra engiamas, tik laiko klausimas, kada bus tavo eilė.

Dėl to verta kalbėti, idant suprastum žmogų šalia, neskubėtum jo smerkti, tuomet nereiks tiesiog toleruoti, nes tau nuoširdžiai rūpės. Klausti, kaip jaučiasi, ir kodėl, nes taip suprasi, kad turim tas pačias baimes ir siekiam tų pačių tikslų.

Dėl to verta ne vien instinktyviai reaguoti, bet ir mąstyti, kodėl reaguoji būtent taip, ir kas iššaukia tavo skausmą, ir kaip su juo dorotis, ir kaip jo neperduoti kitiems, išbrendant iš to klaikaus užburto rato.

Dėl to verta į pasaulį žiūrėti su meile, nes nėra kito kelio, nes tavo laimė yra mano laimė ir tavo skausmas yra mano skausmas, ir tai meilės apbrėžimas. Ir kuo aiškesnis tas ryšys tarp manęs ir tavęs, tuo mažiau paskatos skaudinti, nes jei skaudinsiu tave, skaudinsiu save. O tai neišmintinga.

Šiam pervargusiam pasauly taip sunku matyti šviesą tunelio gale, bet aplink tiek šviesių poelgių ir žvilgsnių. Ir net jei jų nematyti, paknopstomis bėgi tunelio galo link ir uždegi laužą, ir imi nepadoriai energingai šokti aplink, kol išsekęs krenti ant žemės, ir viskas, kas lieka su tavim, tegali būti apibūdinta kaip meilė pasauliui, kuris šoka tavo viduje. 





Atradimams

Užsisakyk Šviesu.lt naujienlaiškį

Vardas

El. paštas *

Pranešimas *

Archyvas