Content

0 komentarai (-ų)

Ko išmokau lapkritį: Bėgti į problemą atviromis rankomis

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

Už penketo metrų jūra - šiais audringais laikais dera laikytis atstumo. Saulė leisis į ją už keturiasdešimt aštuonių minučių, nors ir pakyla taip neaukštai, kad visos nuotraukos rodosi kaip saulėlydžiai. Vienas amžinas saulėlydis. Ar saulėtekis. Perspektyva. Skamba operos arija. Galvoju, neprastas įrašas, tada suvokiu, kad nesigirdi jokių instrumentų. Apsidairiusi suprantu, kad netoliese atliekama opera šeštadienio popietę po pakrantę plaukiantiems praeiviams. Pamenu, vos prasidėjus masiniam pandemijos chaosui, opera tapo populiari, pamenu, kaip dar balandį žiūrėjau Sevilijos Kirpėją. Tik, pamanau, yra šioks toks skirtumas tarp operos stebėjimo ir operos atlikimo. Rodosi, tai du populiariausi du tūkstančiai dvidešimtųjų keliai. Ieškoti džiaugsmo pabėgime į kitą dimensiją arba generuoti džiaugsmą kuriant kitą dimensiją. Du lyg panašūs, bet labai skirtingi tikslai.

Gyvenimas yra sudėtingas video žaidimas, rašo E.C., visi bando žaidime išlikti kuo ilgiau, bet retai kas bando jį laimėti - tam, kad laimėtum, turi padėti kitiems (ir sau!) patirti kuo daugiau laimės, ir jei visi bent jau bandytų, gyventi būtų gerokai maloniau. Bet viskas ne taip paprasta, pasakysit, ir būsit teisūs (man rodos, čia viena tų frazių, kuri yra bene visad įkyriai teisinga). Paskaitose apie Senovės Graikijos filosofiją R.J. sakė, kad yra labai sunku būnant jaunam galvoti apie kažką kito nei save - nežinau, ar tai paaiškinimas, ar ir pateisinimas, bet turbūt ne taip svarbu, svarbiau suvokimas to, kaip mąstai ir, dar, svarbiau, kaip elgiesi. Kaip dažnai vertinam kitus žmones pagal jų veiksmus ar žodžius, o save, pagal savo mintis? Jei niekad to nedarėt, meskit į mane akmenį (ką, aišku, šiais saugaus atstumo laikais ne taip sunku pasakyti). Kuo daugiau kenti, tuo daugiau dėmesio natūraliai skiri sau, kad galėtum panaikinti savo skausmą ir grįžti prie šiokios tokios pusiausvyros, ir, žinoma, tuomet negali skirti dėmesio kitiems. Bet jei darytum prielaidą, kad visad truputį kentėsi, ir, dar svarbiau, darytum prielaidą, kad visi visados truputį kentės, tuomet paprasčiau sąmoningai pradėti kreipti žvilgsnį nuo savęs į pasaulį. Į boružę ant lapo, į aplinkinius žmones. Ypač į aplinkinius žmones. Ir kuo daugiau dėmesio kreipsi į aplinką, tuo mažiau galvosi apie save, dėmesys yra nedalomas - tikėkit manimi arba pasiskaitykit mokslinius straipsnius apie tai - mintims apie praeitį ar ateitį paprasčiausiai neliks tiek vietos. 

Skaitau istoriją parašytą prieš dešimtį metų. Joje rašoma, kad po pasaulinės gripo pandemijos, klimato krizės ir ekonominės sistemos chaoso, žmonija daugiausia laiko praleidžia virtualioje realybėje, nes gyventi realioje realybėje per daug skausminga ir daug mažiau smagu. Kam kentėti skurdą, ligas ir neviltį, kai gali skraidyti tarpgalaktinėse erdvėse? Tad kol žmonės bėga nuo skausmo, planeta toliau griūna. Nes skauda pasitikti problemas akis į akį, skauda jas spręsti, skauda pripažinti, kad jas spręsti labai sunku ir tam reikės aukotis, aukotis ne vien dėl savo ateities, bet ir dėl kitų, ypač dėl kitų, kuriems iškrito daug prastesnės geografinės ar socioekonominės kortos, visiškai atsitiktinai - gimimo loterija - galėjai gimti bet kur, bet kam, bet kada, kaip tau pasisekė, tu laimėjai loteriją, šitą pokerio partiją, bet šitiek žmonių gavo prastas kortas, ar negavo kortų išvis, o tu nori pasakyti, kad skirtumas tarp jūsų tas, kad jie yra jie ir tu esi tu? Jie yra tu ir tu esi jie, jus skiria viso labo atsitiktinumas. Ir, pripažinkim, atsitiktinumas nėra solidus argumentas. 

Skaitau istoriją, išleistą į pasaulį prieš savaitę. Žmonės bando išgelbėti pasaulį iš paskutiniųjų, kol kiti neria dar giliau į pabėgimą nuo realybės. Kodėl realybė yra vertingesnė nei jos simuliacija? Į šitą klausimą nėra taip paprasta atsakyti, kaip rodosi intuityviai. Ir kodėl gelbėti tai, kas jau beveik prarasta? To klausiama istorijoje, kuri vyksta du tūkstančiai keturiasdešimt šeštaisiais. Verta daryti tik tai, kas neįmanoma - byloja citata be patikimo šaltinio. Man ji velniškai patinka. Kaskart ją perskaičius mąstau, kad tikrai, tai, kas paprasta ir visuotinai priimta kaip įmanoma, bus daroma visų, visada, gal net nekreipiant į tai per daug dėmesio. Kai priimi, kad judi link to, kas gali būti neįmanoma, suvoki, kad nesi visagalis, kad gal reikia kelių gyvenimų, kad būtų nuveikta bent kas verta dėmesio, gal dėl to žmonija gyvena kaip bendruomenės, ne atskiri individai - tavo gyvenimas tęsiasi už tavo ribų, jį perima kiti, tokia egzistencinė estafetė. Galų gale, veiki ne tam, kad nuveiktum, veiki tam kad veiktum - šokio tikslas yra šokime, sakė A.W. 

Atmetus detales, skirtingas perspektyvas ir išimtis, tebandau pasakyti du dalykus - gali nuo pasaulio bėgti arba aktyviai jį kurti, gali daug dėmesio skirti sau, arba kitiems. Tiesa ta, kad detalės, skirtingos perspektyvos ir išimtys egzistuoja. Sakytum, filmai ir knygos yra eskeipizmo forma, bet juk yra tiek kvapą gniaužiančiai įkvepiančios literatūros ir kino, kurie tampa atspirties taškais mintims ir veiksmams. Juolab, norisi pusiausvyros - negali vien tapyti peizažų dainuodamas operą, bėgioti pakrante, kurti labdaringų organizacijų ir rašyti filosofinių veikalų. Tuo pačiu metu, turbūt nenori viso laiko atiduoti kitiems - verta skirti laiką analizuojant, ką ir kodėl darai, apart to irgi maža prasmės. Tas pats R.J. sakė, kad pirmiausia turi į save gerti pasaulį, kad vėliau galėtum jį išspindėti - mokymasis juk irgi tėra informacijos vartojimas, gal net šioks toks pabėgimas nuo realybės, sakytum, bet jis reikalingas (nors koks ir kaip, galima diskutuoti). 

Šie metai labai aiškiai parodė šitų kraštutinumų kontrastus. Žmonės atsiribojo nuo kitų arba puolė jungtis į kiekvieną Zoom vakarėlį. Žmonės ėmė aktyviai kurti, arba peržiūrėjo visus Netflix prieinamus serialus. Ir jei labai nori ieškoti pozityvumo pasaulinėje pandemijoje, galbūt gali sutikti, kad savo elgesio dėsningumų suvokimas yra labai sveikas reikalas. Ką darai, kai išgyveni klaikų stresą, nerimą, liūdesį, pyktį? Koks pirmas tavo veiksmas? Koks jausmas seka likusią dienos dalį? Taip aiškiai pamatom, ką reiškia gyventi sau ir su kitais, koks jausmas savaitei pasinerti į paralelinę realybę ar išbūti su mintimis ir kūnu, nepaisant, kur jie norėtų bėgti. 

Turint minty, kad tai vieną dieną baigsis (ir pagal apibrėžimą nieko nėra amžino), galėsim remtis į šį laikotarpį kaip kuo keisčiausią galimybę pažinti save ir galbūt priartėti prie tokios savo versijos, kuria norisi būti. Tuo žmogum, kuris kreipia dėmesį į aplinką, ir ne tik į boružes ant lapų, bet kitų žmonių mintis, skaito ne vien knygas, bet ir aplinkinių veidus, kuriuose šitiek užrašyta, bet lyg ir nedrąsu studijuoti žmones, kai gali analizuoti asfalto plyteles. Gal įmanoma pakelti akis, nebebėgti nuo problemų, apsisukti ir bėgti link jų, atvirom akim ir rankom, sakant, labas, problema, kaip gyveni, pasišnekam? Bėgti į žmones atvirom rankom, apskritai, bėgti, ne vien žiūrėti filmus apie bėgimą, arba eiti, įkvėpti orą nešamą nuo jūros, operos ariją nuo kranto ar atviro lango. Ir jei tai rodosi neįmanoma, gal tuomet tik dar labiau verta pabandyti. 


Norėtumėt straipsnius ir daugiau istorijų apie juos rasti savo pašto dėžutėje?

Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta jūsų (ir mano) laiko - naujausius tekstus, istorijas apie juos, įkvėpimą išmintingų knygų ir kitų žmonių minčių pavidalu. Kartą per mėnesį.

Jei norit išbandyti, rašykit adresu migle@sviesu.lt





0 komentarai (-ų)

Ko išmokau spalį: Kaip vienas veiksmas gali pakeisti visą gyvenimą

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.


Kiekvienas įprastas žingsnis gali transformuoti ateitį. Kiekviena perėja yra šioks toks teleloto, gal net per daug apie tai nemąstai, tik apsidairai, kaip mokydavo nuo darželio laikų - į kairę, tada į dešinę - ir eini, galvodamas, ką gaminsi vakarienei ar ką nuveiksi, kai tapsi prezidentu. Per akimirką gali mirti ar būti negrįžtamai sužalotas, per akimirką gali ateiti geniali idėja, per akimirką parašu gali įsipareigoti tą idėją įvykdyti. Viskas taip neįtikėtinai trapu, kad kartais man itin keista, kaip užtikrintai gyvenam, kurdami planus metams į priekį, investuodami dešimtmečiams į priekį, atidėliodami viską, kas svarbu, į rytojų, kuris toks pats tikras, kaip tavo vakarykštis sapnas - lyg ir realybė, bet sunkiai apčiuopiama ir dažniausiai pamirštama vos išaušta rytas.

Kartais atrodo, kad aktyviai apie tai mąstyti yra bene dar blogiau už nesąmoningą plaukimą per gyvenimą - jei suvoki, kad kiekvieną akimirką prieš tave yra begalybė galimybių, ir kad bent nemaža dalis jų yra panašiai realistiškos, priimti bet kokį sprendimą gali tapti velniškai sudėtinga - pasirinkdamas vieną kelią, nebegali eiti kitais, taip atsisakydamas jų, kaip smalsu bebūtų jais eiti. Dėl to rodosi daug maloniau stovėti nuliniame taške, stebint, kaip iš jo išsišakoja begalybė kelių - taip, tu nepatiri jokio kelio, bet ir neprarandi galimybės eiti nei vienu. Nors iš tiesų, jei nieko taip ir nepasirenki, prarandi galimybes eiti visais. Aišku, gali sakyti, kad ši metafora nerealistiška - kas sekundę darai spendimus ir neturi prabangos mėnesį žiūrėti į vieną tašką. Tačiau didesni rimtesni sprendimai dažnai gali atspindėti metaforą - žinai, kad parašysi kvapą gniaužiančią knygą, bet kol nepasirinkai, apie ką ji, kol nepradėjai rašyti, ji gali būti apie bet ką (apie viską!), ji gali gyventi tavo minčių lygmenyje, švytinti ir tobula, dar nesusidūrusi su žemišku ydingumu. Dėl to gali pateisinti neveiksnumą, knygos nerašymą iki gyvenimo galo, nes pasirinkti sunku, nes pasirinkimas bene pagal apibrėžimą apriboja idėją iki labai žemiškų dimensijų. Ir daug smagiau turėti tobulybę, net jei tik mintyse, nei netobulą lapų krūvą ant virtuvės stalo ir galvos skausmą metams. 

Sprendimų paralyžius. Žmonės vis dažniau jį atpažįsta. Kuo daugiau variantų, tuo sunkiau pasirinkti. Nori pasirinkimą išsaugoti, jį nutolindamas. Renkiesi dar vienas (ir tuomet dar vienas) studijas, idant nereiktų žvelgti į darbo rinką ir pasirinkti, kur pradėsi dirbti. Rodosi, kad tas sprendimas apibrėš likusį gyvenimą, o yra turbūt visai priešingai (jei apskritai galim sutarti, kas yra, o ko nėra objektyvioje realybėje). Sprendimų gausa ir įvairovė atneša stipriausią pajautimą, kas yra kryptis, kuria norisi judėti.

Labai ilgą laiką bandžiau racionaliai išmąstyti, kokioje srityje norėčiau dirbti, nuoširdžiai. Mokykloje buvo labai paprasta, nes visada žinojau, ką norėsiu studijuoti. Bet suprantu, kad daugumai žmonių tai rodosi toks kertinis sprendimas - studijos apspręs gyvenimą. Priėjus studijų galą, specializacija ar kitos studijos rodosi, turės tą pačią galią nusakyti tavo ateitį. Tuomet ateina pirmo darbo paieška ir tai rodosi tikrai (dabar jau tikrai!) tas momentas, kai turėsi priimti sprendimą, kas esi ir kuo būsi. Bet darbai keičiasi, vienas po kito, ir taip - kartais studijos ar pirmasis darbas diktuoja visą likusią karjerą, bet dažniausiai sprendimai tavęs nepalieka ir toliau tave atakuoja, ir turi privilegiją toliau formuoti savo kelią ir savęs suvokimą. Galų gale suvoki, kad iš esmės nėra jokio kertinio pokyčio taško, ir viskas mainosi iš vienos būsenos į kitą.

Galimybėse yra daug žavesio. Po studijų blaiviai suvokiau, kad dabar galiu tapti neuromokslų profesore, padavėja, fotožurnaliste, terapeute, rašytoja. Galiu gyventi Italijoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose, prie jūros ar kalnuose, vidury didelio miesto ar karvių apsuptame priemiestyje. Galiu sekti tipiško gyvenimo rėmais. Galiu juos laužyti. Ir galimybės tai daryti niekad nesibaigia. 

Kai nepasirenki pats, už tave sprendimą padaro kiti. Neįgyvendini savo svajonės? Tave įdarbins kažkas kitas, kad įgyvendintum jų. Su kiekvienais metais auga atsakomybės ir įsipareigojimai, kaip tos netobulos knygos lapų krūva ant virtuvės stalo, atsakomybės ir įsipareigojimai randa būdą įslinkti į tavo gyvenimą ir užrakinti duris. Negali nuneigti paskolų-vaikų-verslų rūpesčių realybės. Bet, norisi tikėtis, jie atrakina dar daugiau galimybių. 

Sprendimų neužtenka, reikia veiksmų. Reikia yra toks keistas žodis. Sustokim, grįžkim atgal, išmeskim jį, jis visiškai nesvarbus. Nes, tikiu, tu nori veiksmų, nori ne vien planuoti, bet ir pradėti dėlioti žingsnius, vieną paskui kito. 

Jei galėtum nuveikti absoliučiai bet ką, kažką, kas pranoksta tavo didžiausius lūkesčius, kas išpildo tavo didžiausias svajones, net jei tai neatrodo realistiška - kokia veikla tai būtų? Ir koks pirmas žingsnis jai? Ką gali padaryti jau šiandien? 

(Suprantu, kad tai skamba kaip kalbėjimas klišėmis, bet klišės ir patapo klišėm, nes buvo dažnai kartojamos, o jei kartojamos dažnai, reiškia, buvo ir yra svarbios.)

Kai viskas taip trapu, norisi kuo drąsiau ir aktyviau versti savo svajonių tobulumą į netobulą realybę.

Norėtum straipsnius rasti savo pašto dėžutėje? Atsiųsk savo el. pašto adresą migle@sviesu.lt - pradedu siųsti naujienlaiškį su tekstais ir prasmingais priedais - interviu, mėnesio knygomis ir kitais dalykais, kurie rūpi mums visiems. Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta jūsų (ir mano) laiko. Rašykit adresu migle@sviesu.lt - galit atsiųsti tuščią laišką tik su savo el. pašto adresu, galit papasakot, koks oras jūsų mieste arba pasidalinti savo didžiausia baime. Jūsų pasirinkimas. Iki susirašymo!






2 komentarai (-ų)

Ko išmokau rugsėjį: Tau netrūksta laiko, tau trūksta drąsos

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.


Mokytis verta, kai žinias pritaikai. Antraip tai didi nepagarba savo ribotam laikui. Jei investuoji keliasdešimt valandų, kad išanalizuotum naujausius miego kokybės tyrimus ir toliau miegi po penkias valandas per parą, koks tikslas buvo išleisti laiką skaitant tyrimus? Verčiau būtum pamiegojęs.

Kartais aktyviai stengiesi atrasti pamokas - skaitai knygas, eini į paskaitas, nagrinėji mokslinių tyrimų publikacijas ar kalbi su išmintinga močiute. Kartais pamokos šviesos greičiu tėškiasi į tavo veidą nori tu jų, ar ne. Ir tik nuo tavęs priklauso, ar pamoka pasinaudosi, ar leisi jai save pritrėkšti prie asfalto. 

Prieš dešimtmetį supratau, kad geriausi dalykai ateina tuomet, kai priimu sprendimą daryti kažką, kas atrodo per daug drąsu ir netikėta. Nauja veikla pripildo energija ir džiaugsmu, nors visad baisu, kad nedrįsi ar nesugebėsi suvaldyti laiko išteklių. Laikas yra keista medžiaga, jis plečiasi ir traukiasi priklausomai nuo subjektyvių aplinkybių - laikas visada prisitaiko. Ir tu prisitaikai prie jo. Laikas praeis. Patirtys liks. Bandyti save nustebinti visada verta. Bene dar svarbiau - prisiminti tuos atvejus, kad įtikintum save, jog verta tokius sprendimus priimti vėl.

Kai man buvo šešiolika, norėjau prisidėti prie emocinės sveikatos srities ir pradėjau keletą metų trukusią savanorystę psichologinės paramos centre. Tai buvo nemažos atsakomybės reikalaujanti veikla ir anuomet savanorystė nebuvo tokia dažna ir savaime suprantama. Tuomet suvokiau, koks galingas yra įsipareigojimas - savo parašu pažadi bent kelias dienas per savaitę po pamokų trenktis į kitą miesto galą, atsakyti į sudėtingus skambučius ir sutikti žmones sudėtingose būsenose. Ir tai buvo nuostabu - laikas būtų praėjęs bet kokiu atveju, bet mano pažadas (organizacijai ir sau) padėjo atrasti naujus pasaulius. Pamokas iš ten sau ir kitiems cituoju iki šiol, bet apie tai kitąsyk.

Kai man buvo aštuoniolika, norėjau keliauti ir toliau gilinti psichologijos žinias. Kadangi būdai buvo riboti ir darbas su vaikais buvo siūlomas kaip puikiausia psichologinių žinių praktika (nors dabar nebesugebu paaiškinti, kodėl), sugalvojau tapti Au Pair - gyventi su vietinėmis šeimomis padėdama prižiūrėti jų vaikus. Taip pusmetį praleidau Venecijoje, rūmuose ant Didžiojo Kanalo kranto ir dar keletą mėnesių blaškiausi Australijoje - nuo priedykumių su kengūromis kieme iki vandenyno kranto. Ar tai buvo paprasta? Ne. Ar tai buvo išmintinga? Tikrai ne iki galo. Bet tai buvo sprendimas, sudėliojęs struktūrą metams ir apsisprendusi nebeturėjau kur trauktis ir turėjau susidurti su savim ir pasauliu pačiom netikėčiausiom aplinkybėm.

Kai man buvo dvidešimt, norėjau tapti smegenų mokslininke. Nuo pat pirmos psichologijos studijų savaitės rašiau laiškus savo dėstytojams siūlydama pagalbą tyrimuose. Kildavau į pastato viršų, surinkdavau kodą laboratorijai atrakinti, po vieną priimdavau studentus ir kol jie savo sprendimais generuodavo duomenis didžioms mokslinėms mįslėms įminti, kalbėdavau su kitais tyrėjais mažame kambaryje stiklo sienomis. Po metų ėmiau rašyti laiškus ir į neuromokslų skyrių, taip išmokau dirbti su EEG (Elektroencefalografija) ir dienų dienas leidau tamsioje laboratorijoje, prijungdama elektrodus prie krėsle primenančiame dantisto kėdę sėdėjusių studentų, jiems krykštaujant, kai pasirodydavo jų smegenų bangos. Turbūt tai neskamba kaip idealus studijų metų leidimo būdas. Bet aš suvokiau, kaip veikia tyrimai ir mokslas, kokio vaidmens noriu tame. Jau net neminint fantastiškų pokalbių laboratorijoje ir jausmo, kad veiki kažką nuoširdžiai įspūdingo sau.

Kai man buvo dvidešimt dveji (šita kas dvimetinė struktūra nutiko visiškai atsitiktinai, ir visgi nutiko), apsiėmiau rūpintis viena didžiausių debatų organizacijų šalyje. Ar man trūko streso? Ar turėjau per daug laiko? Lyg ir ne. Bet vėl atsikartojo ta pati istorija - kai negrįžtamai prisiėmiau atsakomybę, gyvenimas tapo šešiolika kartų dinamiškesnis, laiko planavimo metodika patobulėjo bent šešiais tūkstančiais procentų ir suvokiau, kad visa investicija yra tokia verta jausmo, kai buri bendruomenę, suteiki galimybes žmonėms, kurie anksčiau jų neturėjo, kai pats jautiesi bendruomenės dalis, kai žaidi rimto žmogaus gyvenimą derindamas biudžetus ir tau visai gerai sekasi. Tai nebuvo sprendimas praturtinęs studijas, sveikatą ar laiką ieškant darbo po studijų. Bet tai buvo drąsus žingsnis nustebinęs mane pačią ir pakeitęs mano gyvenimą, kaip turbūt ir kiti čia išvardinti dalykai. Ir to užtenka.

Rugsėjį pasilikau laisvą. Kaip tarpą tarp ką tik baigto darbo ir tuoj prasidėsiančio naujo. Jei paklausit, ką nuveikiau, pateiksiu jums neprastai skambantį sąrašą, bet jame nebus nieko, ką pavadinčiau drąsiu, mane nustebinusiu sprendimu. Jei ką išmokau rugsėjį, tai atsigręžti atgal ir suvokti -

Tau nereikia daugiau laiko. 

Tau reikia drąsaus sprendimo, kuris džiugiai stebintų tave patį. Sprendimo, kuris įmestų tave į situaciją, kur privalėtum dirbti ties tuo, kas tau svarbu. Kur nebūtų paprasto kelio atgal. 

Laikas praeis. Patirtys liks.

Kaip paprasta tai pamiršti. Ypač kai esi nuvargęs, ir būkim atviri, mes taip dažnai nuvargę, ypač šįmet. Atrodo, kad vienintelis sveiką protą primenantis dalykas turėtų būti laiko taupymas ir šalinimas  visų veiklų, kurios nėra esminės. Bet tai priverčia pamąstyti, kas yra esmė ir dažnam žmogui, tikiu, ir jums, tai yra prasmingos veiklos, kurių trūksta kasdienybėje. Ne visi savo darbe gelbėja karo pabėgėlius, kovoja už žmogaus teises ir bando išgydyti vėžį. Ne visi to ir nori, bet tai ir svarbiausia - pagalvoti, ką iš esmės nori nuveikti. Jei galėtum išsirinkti tik keletą dalykų, jei galėtum išsirinkti tik vieną dalyką, kas tai būtų? Ką darai kasdien, kad priartėtum prie to? Jei kažko nori, bet tai ignoruoji, turbūt tai nėra geriausias pasaulyje jausmas. Dėl to kai pagaliau išvelki svajones į dienos šviesą ir pradedi ties jomis dirbti, darbas ne toks varginantis, laiko ne tiek gaila. Tas jausmas, tas jausmas, atperka viską.

Suprantu, kad tai skamba kaip labai privilegijuoto žmogaus pozicija - kai augini kelis vaikus ir turi kelis darbus, viskas, ko rodos reikia, ir yra daugiau laiko. Kokie drąsūs sprendimai. Kokie savęs stebinimai. Apie ką mes kalbam. Turbūt yra mažas procentas žmonių, kurie yra šioje grupėje, bet tie žmonės neskaitys šio teksto. Jei turit laiko ir, darau prielaidą, noro skaityti šį tekstą, jūs tarp privilegijuotųjų, kurie gali rinktis. Ir iki paskutinės sekundės rinktis galėsit. Ir kadangi visiškai neaišku kada bus toji paskutinė sekundė, ypač šiais pandemijos laikais, kodėl neatsigręžus į savo vertybes ir tikslus, ir neįmetus savęs į fantastiškai smagų nuotykį.

Ateities Tu Tau padėkos.

Norėtum straipsnius rasti savo pašto dėžutėje? Atsiųsk savo el. pašto adresą migle@sviesu.lt - pradedu siųsti naujienlaiškį su tekstais ir prasmingais priedais - interviu, mėnesio knygomis ir kitais dalykais, kurie rūpi mums visiems. Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta jūsų (ir mano) laiko. Rašykit adresu migle@sviesu.lt - galit atsiųsti tuščią laišką tik su savo el. pašto adresu, galit papasakot, koks oras jūsų mieste arba pasidalinti savo didžiausia baime. Jūsų pasirinkimas. Iki susirašymo!





0 komentarai (-ų)

Ko išmokau rugpjūtį: Kodėl gėda kalbėti apie gėdą?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.


Ko sieki?

Ką konkrečiai dėl to darai?

Susivokti, ko nori (juolab kodėl) nėra taip paprasta. Bet turbūt praleidus kiek laiko mąstant, rašant, analizuojant savo mintis ir veiksmus gali sudėti sąrašą dalykų, kuriuos nori nuveikti per šį gyvenimą. Kaip tuos tikslus realizuoti yra bene dar sudėtingesnis klausimas, turbūt įdomiausia mąstyti ar išvis skiri tam laiko, ir jei ne, kodėl egzistuoja tokia atskirtis tarp to, ko nori ir to, ką darai. Jei atskirtis didelė, tuomet ar tikrai to nori? Jei tikrai nori, tuomet ką gali daryti kasdien, kad priartėtum prie to, kas tau svarbu? Tikslai visai nereikalingi jei nėra poreikio jiems. Bet jei kas vis graužia ar erzina, tai turbūt ryškiausias ženklas, kad egzistuoja kukli bedugnė tarp siekių ir veiksmų, ir kad verta kažką dėl to daryti.

Didžiausias džiaugsmas yra tapti savimi, sako JSF. Ištikimybė savo vertybėms ir siekiams atneša gerokai gilesnį pilnatvės jausmą nei akimirka džiaugsmo paaukojant vertybes. Citatą išplėšiau iš klimato kaitos aktyvizmo konteksto, nes man rodosi, jog ji platesnė, apie santykį su savimi ir savo veiksmais, ar, svarbiau, neveiksnumu.

Kodėl žmonės pasirenka nesiimti veiksmų? Ar tai išvis pasirinkimas, ar tiesiog per ilgai užtrukęs svarstymas, kokį sprendimą verta priimti? Galim kalbėti apie objektyvias aplinkybes - finansai, laiko resursai - bet dažniausiai joms galima rasti sprendimus, dėl to man daug įdomiau, kaip žmonių mąstymas ir požiūris paveikia jų veiksmus. Ar svarbiausia yra drąsa? Kas yra drąsos nebuvimas? Kodėl žmonės elgiasi drąsiai net bijodami? Man rodosi, kad atsakymas yra susijęs su gėda. Kraupu pagalvoti, kiek gėdos yra įpinta į kultūrą. Tau turi būti gėda, jei mąstai kitaip nei žmonės aplinkui, gėda, jei neatitinki lūkesčių, savo arba kitų (kas šiaip jau dauguma atveju reiškia, kad gėda bus bet kokiu atveju, nes dažnai tie lūkesčiai nėra vienodi). Gėda neturėti darbo, gėda turėti darbą, kuris neatitinka (savų ar kitų) lūkesčių. Gėda turėti emocinių problemų, gėda eiti į terapiją, kad jas spręsti. Gėda kalbėti apie gėdą. 

Šį mėnesį skaičiau apie tai, kaip žmonės imasi veiksmų prieš gėdą. Kaip bando suvokti, kas ją iššaukia, kokios asociacijos, baimės, pagrįsti ar nepagrįsti įsitikinimai. Kaip mėgina normalizuoti tą jausmą - pamažu pradėdami matyti, kad visi žmones turi panašias problemas ir panašius klaikiai painius ir kartais prieštaringus jausmus. Ir tai daro kalbėdami, perlipdami per save ir sakydami, leisk man papasakoti istoriją. Ir kai kas drįsta dalintis savo jausmais, išklausydami su empatija. Man rodosi, kad kalbėjimas yra svarbiausia, aš nekalbu apie kalbėjimą apie orą, rūbus, draugus ar pyrago receptą (nors iš esmės nieko blogo su jais nėra), labiau apie betarpišką dalinimąsi tuo, kuo baisu dalintis. Visi stipriausi ryšiai kuriuos turiu, išsirutuliojo kalbant per daug atvirai, nesirūpinant, ką apie tave pagalvos. Rašydamas turi jaustis truputį per nuogas, sakė NG ir man atrodo, kad tas pats pasakytina apie komunikaciją. Kada paskutinį kartą turėjot pokalbį, kuriame prisipažinot, kad jūsų santykiai griūva? Kad jaučiatės esanti bloga mama? Kad atrodo, jog praleidot savo galimybes išpildyti savo svajones? Kad nekenčiat savo kūno? Kad atšaukėt susitikimą ne dėl kitų planų, o dėl to, kad tris dienas nesugebėjot išlipti iš lovos? Klausimai tipiški vakarienės stalui, apie depresiją gali papasakot prieš prašydamas paduoti duonos. Apie tai, kaip norisi išnykti gali paminėti bendradarbiui, papasakojęs apie rytinius kamščius.

Kokia laisvė tekėtų venose, jei galėtum nuo stogų (balkonų ar palangių) šaukti apie tai, kas skauda, ko bijai, kas rodosi nepriimta, idant suprastum, kad visi yra ten pat, iš ten pat, ir judantys ten pat. Tai, kas baisiausia, dažnai gali būti atsakymu (taip, yra ekstremalūs pavyzdžiai ir yra išimtys, mes dabar ne apie tai). Ir jei visi esam tokie panašūs, tuomet žmonės sukūrę didžius verslus, nėra protingesni ar labiau privilegijuoti nei mes. Žmonės sukūrę didžias prasmingas nevyriausybines organizacijas turi tiek pat laiko paroje ir tiek pat poreikių, kaip ir mes, turėdami panašias baimes ir gėdas. Ir kai suvoki, kad tu nesi prastesnis, kad tu nesi vienas, tu gali įgauti prieigą prie panašių įrankių, kad visos tavo problemos buvo kažkada išspręstos kažko kito, prarajos tarp siekių ir veiksmų tampa peršokamos, ir viskas tampa truputį paprasčiau.

Ko išmokau rugpjūtį? Kad pasitikėjimas, kurį rodau savo jėgoms bus atspindėtas žmonių, kurie su manimi bendrauja (sakai, gali dirbti šį darbą? Štai darbas, ką manai?) Kad kelius užtveri dažniausiai pats sau, atsisakydamas nusiimti antklodę nuo galvos ir apsidairyti (skaityti drąsias knygas, drąsiai kalbėti su žmonėmis, kalbėti su didele baime, bet vis tiek kalbėti, jaučiant, kaip su kiekvienu žodžiu tos baimės telieka tiesiog žodžiais).

Koks gražus pasaulis būtų, jei save gerbtumėm ir mylėtumėm taip, kaip labiausiai mylimus žmones. Koks gražus pasaulis būtų, jei visus žmones gerbtumėm ir mylėtumėm taip, kaip labiausiai mylimus žmones. Be gėdinimo. Be teisimo. Be išlygų.





0 komentarai (-ų)

Ko išmokau liepą: Kuo žaidimas skiriasi nuo gyvenimo

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

- Migle, kas yra žaidimas?

Sėdėjau, žiūrėjau į akmenis saulėje. Elegantiškas apibrėžimas akimirksniu neaplankė.

- Neapibrėšiu tiksliai, bet galiu nupasakot savybes. Pirmiausia, egzistuoja taisyklės ir dėsniai. Antra, egzistuoja kažkoks tikslas.

- Būna ir žaidimų kurie neturi jokio apibrėžto tikslo, bet taip, dėsniai ir taisyklės labai svarbūs ir dažnai visas žaidimo įdomumas yra tų dėsnių atradime.

- Trečia, yra pradžia ir pabaiga - kai sakau visa tai garsiai, suvokiu, kad tai gyvenimo apibrėžimas, nemanai?

- Taip, nors ne visai, gali būti, kad tavo partija žaidime baigiasi, bet žaidimas tęsiasi. Nepaminėjai dar vienos svarbios dalies. Dauguma ją pamiršta.

Žiūrėjau į jūrą lygią kaip stiklas ir žmones gulinčius prie jos vidury darbo dienos popietės. Ar visi jie (mes) dabar bedarbiai? Ar visi jie (mes) tiesiog pasirinko atostogas?

- Pasirinkimas, laisvas pasirinkimas - turi pats nuspręsti žaisti.

- Būtent - jei kas nors tave verčia žaisti, tai nėra žaidimas. Žaidimas skatina ir žadina motyvaciją ir įtraukia tave į procesą, ir tai sudėtingiausia žaidimo kūrimo dalis. Bet tuo pat metu tai yra vienas efektyviausių mokymosi mechanizmų. Žmonės ir kiti gyvi sutvėrimai visad mokėsi žaisdami.

- Nes žaidžiant nėra pasėkmių, ar ne? Jei dabar apsisukčiau ir atsistočiau vidury gatvės, mane nutrenktų mašina. Būčiau nutrenkta. Žaidime pasekmės nėra tokios tiesioginės ir apčiuopiamos, dėl to gali eksperimentuoti. Ir iš to mokytis. Man įdomu, kur susitinka gyvenimas ir žaidimas. Kaip atrodo pati gyvenimiškiausia žaidimo forma? Pats žaidybingiausias gyvenimas? (Google dabar man sako, kad tokio žodžio nėra, reiškia, ką tik jį išradau). Kaip galima priartinti gyvenimą prie žaidimo? Dievaži, kodėl mes tokie susirūpinę? Tik kelios partijos, keli kauliuko metimai, ir reikės reikės atsisveikinti. Žaidimas tęsis. Mes - ne visai. Kodėl tuomet nepasirinkus žaisti, kol gali?

Pokalbis su E., kuris kadaise kūrė žaidimus, vyko kevirtadienį.

Antradienį sužinojau, kad užsidaro kompanija, kurioje turiu (turėjau?) fantastišką darbą su fantastiškais žmonėmis. Niekada nesu turėjusi prasmingesnio darbo, iš kurio būčiau išmokusi daugiau. Tąvakar susitikau su S. ir sėdėjom prie jūros, kol juokėmės iš fakto, kad mes bedarbės. Kartais nebelieka nieko kito, nei juoktis. Žiūrėjom į saulę bangose ir sakiau, kad vienintelis peizažas, kuriame norėčiau prarast darbą, yra šis. Nors šiaip darbo prarast nesinori jokiom aplinkybėm. Mintyse prasidėjo tradicinis, senas kaip pasaulis konfliktas - ar pykti už teisininkų neaplaidumą, investicijų neaktyvumą, už požiūrį į situaciją? Ar paleisti, atleisti, nes visi darė ką galėjo geriausiai? Nemažai mano draugų ir kolegų pyko ir kažkiek to pykčio perėmiau pati, nors mano pastarųjų metų požiūris yra labiau iš trenk man ir aš tave apkabinsiu serijos. Kam plėsti skausmo šaltinius.

Kai tąnakt negalėjau miegoti, į galvą atėjo M.O. citata - kai jie puola žemyn, mes kylam aukštyn. Kitą dieną klausiau E., kaip manai, ką ji turėjo minty kalbėdama apie buvimą aukščiau? Ar buvimas aukščiau yra pagarba sau ir su tuo susijęs pyktis dėl neteisybės? Ar buvimas aukščiau yra atleidimas ir besąlygiškas priėmimas, besąlyginė meilė? E. sakė, kad priklauso, ko paklausi - gali matyti santūrumą ir atlaidą kaip kilnesę poziciją, bet kovą už savo teises taip pat. Skirtingos politinės srovės. Tuomet apie tai kalbėjom su D., ne apie citatą, apie kartėlio jausmą. D. kaip visad išmintingai sakė, jog jis buvo pradėjęs jausti pyktį, bet tuomet suvokė, kad tai reiškia, jog pyktis nukreiptas į kompanijos vadovą ir jis čia kenčia labiausiai. Mes dar turim begalę galimybių išbandyti savo jėgas, kurti projektus ir prisidėti prie vertės bei prasmės kūrimo. Didelė tikimybė, kad čia buvo paskutinis jo pabandymas. Empatija. Žinau, kad jis teisus, ir kad kitom aplinkybėm kitam žmogui sakyčiau tą patį. Kartais verta apsupti save žmonėm panašiais į save, kad momentais, kai esi per silpnas, jie tau primintų, ką tu pats vertini ir už ką kovoji. Empatija. Besąlyginė. Parašiau kompanijos vadovui ir paklausiau, kaip jis jaučiasi.

Pykti sveika, kol pyktis nepradeda naikinti tavęs paties, ir šiaip, tai tik proceso dalis. Neigiam, pykstam, liūdim, priimam. Randam prasmę.

Liepą rūpinausi savo gėlėm ir žolelėm. Sodininkystė yra filosofija. Jei prisėsi per tankiai, daigai bus per arti, augs lėtai, bus kiek paliegę, jie niekad nepasieks savo potencialo. Bet nerizikuosi, žinosi, kad bent kažkas turbūt išdygs. Jei pasėsi vienintelę sėklą, rizika bus nemaža, tą sėklą gali sulesti kokia veganė žuvėdra, sėkla gali būt tiesiog nelaiminga ir visai neplanuojanti sudygti, kas ten žino. Bet jei sudygs, ji turės visą vazono erdvę sau, visą vandenį sau, ji bus pilnai aprūpinta ir galės sparčiai augti ir stiprėti. Ar verta susitelkti ties vienu dalyku, kad galėtum jį įvaldyti, kad jis būtų išmaitintas laiku ir dėmesiu? Tiek kiekvieną sekundę, tiek kiekvieną dieną. Reikia erdvės, pakankamai vandens ir saulės. Drugelio ant lapo.

Kai sunku rūpintis savimi, nori rūpintis kitais. Ir tai padeda. Net jei tie kiti yra saulėgrąžos vazone. Atsiranda kažkiek prasmės - pabundi ir girdai jas. Visi man pasakoja tą patį - D. pasakoja kaip skynė jau trečią cukiniją, E. vis pasakoja apie savo paprikas, kurias prausia duše, kad neįsiveistų klastingi kenkėjai. Visi randam kuo rūpintis. Svarbiausia, rūpinamės vieni kitais.

Yra ritmas, kurio nepakeisi, ir ta bejėgystė yra išlaisvinanti. Jūra banguos - laimėk loteriją, prarask darbą, vesk, mirk - jūra banguos. Kai einu palei uolas ir matau bangas dūžtančias į krantą, kai sėdžiu ant kranto ir matau artėjančias ir tolstančias bangas, ta konstanta yra tokia raminanti. Žinai, kad priartės. Žinai, kad nutols. Ateis. Praeis. Praeis. Žiūriu į bangas ir kartais į krantą tėškiasi kokia didesnė, suvokiu, kad kiekvieną kartą tokia agresyvesnė banga atkreipia mano dėmesį, gal ji tam ir yra, kad atkreipčiau dėmesį į visas likusias? Įvyksta kas didesnio, kad ištrauktų tave iš tavo minčių, nuolatinio šurmulio ir chaoso, kuriam taip sėkmingai užsisuki. Tuomet atrandi perspektyvą. Kontrastą. Ir staiga viskas atrodo visai kitaip. Staiga vakarykštės problemos atrodo absoliučiai niekingos. Mažos nekenksmingos musės. Staiga turi Problemą. Kitas darbas? Koks darbas? Ar keisti sritį? Ar kraustytis? Į kitą miestą? Šalį? Žemyną? Tuomet suvoki, kad viskas visai gerai, ir tai toli gražu ne didžiausia problema, kurią gali turėti. Yra tiek scenarijų, tiek tikimybių, kad gali atsitikti kažkas tragiško. Tiek scenarijų, kur atsisuktum į dabartį ir galvotum - TAI buvo tavo didžiausia problema, rimtai? Taip sunku įvertinti tai, ką turi, ypač, kai galvoji, kad pasaulis ne visai teisingas ir kad kažkas kitas yra atsakingas už tavo laimę, bet tiesa (subjektyvi, bet tiesa) yra ta, jog tai yra tik pasirinkimas. Kaip žiūrėsi į save, į savo galimybes. Su kuo lyginsi savo gyvenimą. Ar lyginsi. Ko iš to išmoksi. Ar išmoksi. Ar pradėsi mąstyti, ko išvis nori gyvenime, ir galbūt kaip tas netikėtumas gali padėti ir priartinti tave prie Tikslo? Tik pasirinkimas.

Tu laisvas rinktis, laisvas besąlygiškai mylėti žmones, laisvas kraustytis prie jūros, kad galėtum kasdien žiūrėt į bangas ir atrast jose visas gyvenimo metaforas. Nes jei viskas yra tik žaidimas, daug smagiau bent dalį jo praleist ten, kur šitaip gera.




0 komentarai (-ų)

Ko išmokau birželį: Kuo sunkesnis kelias, tuo geresnė istorija

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

Kai pirmąsyk prisėdau prie kompiuterio, atradau, kad galiu pakeisti praeitį. Po undo mygtuku slypėjo milžiniška galia. Kai nerangiai judindama pelę bandžiau ant ekrano nupiešti kažką panašaus į realybę, kaskart nuslydus per daug toli savo tikslo - kreiva linija, baisoka spalva - galėjau tiesiog pašalinti pastarąjį veiksmą ir grįžti į saugią praeitį. Ir per metų metus taip prie to įpratau, kad kartais norisi tokio mygtuko realybei, net ne norisi, toks jausmas, lyg jis turėtų būti, tiesiog yra kur paslėptas, nematomas, o aš jo besidairydama tik skėsčioju rankom. Tada žiūriu į šukes po kojom (ar, baisiau, mintyse) ir galvoju, kaip keista, kad to, kas įvyko, nebegaliu pakeisti.

Gal nieko keisti ir nereikia. Gal nereikia tobulo veiksmo ir tobulos pradžios, užtenka pratęsti tai, kas vyko prieš tai - jei nežinai, kur pradėti, tiesiog tęsk. Nėra jokių naujų pradžių, visas susikuriam patys, sudalindami laiką į metus, dienas ir sekundes. Jei pradžios yra, tuomet jos kiekvieną sekundę, su kiekvienu įkvėpimu. A.W. sakė, kad mirtis nebaisi, nes mirštam kas sekundę iškvėpdami. Tuomet vėl gimstam įkvėpdami. Turim daugiau egzistencinės patirties nei galim numanyti. 

Prieš porą dienų šeštą ryto nuėjau skaityti prie jūros. Bangos kilo ir leidosi, artėjo ir tolo, dužo ir rimo, be pertraukos, bet ir be chaoso. Neatrodė, kad jūrai būtų neramu. Ji tiesiog kilo ir leidosi, artėjo ir tolo. Dužo ir rimo. Sėdėdama ant kranto skaičiau savo mėgstamiausią vaikystės knygą. Kartais pavojus gąsdinęs veikėjus pasiekdavo tokį įtampos tašką, kad norėjau nustoti skaityti, mano pulsas pakildavo ir pasidarydavo lengvai negera - visiškai fizinė reakcija į visiškai fikcinę visatą. Bet tuomet pamatydavau, jog kiekvienas veiksmas turi tikslą, jog atsidūrimas pavojuje tave atveda arčiau to, ko tu nori ir, svarbiausia, ko tau reikia, tiesiog kitais būdais, tokiais, kokių pats negalėjai įsivaizduoti. Taip, šitiek pavojaus, taip, neramu, užtat kokia istorija, kiek nuotykių ir pamokų. Man rodos, tai gyvenimo apibrėžimas. 

Viskas tėra istorija, trumpa stebuklinė pasaka. Ją rašai savo veiksmais. Ir kol gyveni, tol gali ją keisti. Atvesti į ją naujų veikėjų, atrasti naujų takų per girias, išeiti į pasaulį laimės ieškoti ir grįžti šimtus kartų. Ne visada veiksmą galėsi suvaldyti pats, bet visada galėsi veikti. Kol kas nesuriš tavo rankų, nepalauš minčių, bet tai tik dar viena istorija. Ir būdamas gyvas įgauni teisę prisidėti prie jos kūrėjų komandos. Gali mokytis būti scenarijaus autorium ir režisierium, gal net prodiuseriu. Tiesa, tiksliai nežinai, kas dar tavo komandoje. Turbūt visas likęs pasaulis, pasaulį apibrėžiant labai plačiai. Visata neabejotinai išbando savo jėgas režisūroje. Man rodos, gali būti ir blogesnių bendradarbių nei Visata, taip kad rodosi, jog viskas mums klojasi visai neblogai. Kuriam labai neprastą (visuotinę) istoriją.

Sausį mąsčiau, ką čia pakeitus. Jau keliasdešimt mėnesių gyvenau tam pačiam dideliam (nuostabiam!) mieste, dirbdama darbus, kuriuose atradau pasakiškų galimybių, bet praradau save. Tuomet palikau darbą. Tuomet prasidėjo pandemija. Kaip ir nutinka pasakose, žinoma. Vasarį nusprendžiau, kad noriu dirbti srityje, kuri padėtų žmonėms geriau jaustis, srityje susijusioje su išsilavinimu ar psichine sveikata. Kovą buvau pasiruošusi keletą mėnesių keliauti ir tyrinėti pasaulį (praradot neprastą dienoraščių rinkinį iš Nepalo, draugai), bet tada teko atšaukti planus ir grįžti prie naujos keistos realybės. Balandį pradėjau naują darbą, kaži kokiais mistiniais būdais sugebėjau atrasti darbą, sujungusį išsilavinimą ir psichinę sveikatą, mano įgūdžius ir norus, ir protingus geros širdies žmones. Ir pats darbas buvo prie jūros - ten, kur visad ir svajojau gyventi. Gegužę bandžiau suplanuoti kraustymąsi, kol kiekviena diena darbe sproginėjo naujais atradimais. Birželį persikrausčiau į pajūrį. Laukiau persikraustymo kaip išganymo, pagaliau nurims chaosas. Tik, žinoma, chaosas niekad ilgam nenurimsta. Iš pradžių būna laukimo chaosas, tuomet planavimo chaosas, tuomet pats kraustymosi chaosas, tuomet chaosas, susijęs su įsikūrimu naujoje erdvėje, ir, žinoma, šalia dar susidaro naujos srovės rūpesčių, kurių net negalėjai prieš tai įsivaizduoti. Chaoso bangos kilo ir leidosi, artėjo ir tolo, dužo ir rimo. Gal turėdama galimybę kasdien žiūrėti į jūrą pagaliau išmoksiu, kad niekas iki galo nesibaigia ir iš nieko neprasideda. Tik kyla ir leidžiasi. Artėja ir tolsta. Dūžta ir rimsta.

J.P. dažnai sako, kad kuo žemiau pradedi, tuo aukščiau gali kilti, kad kuo didesnė ta erdvė tarp to, kur esi, ir ten, kur nori patekti, tuo geresnė istorija. Ir jei dabar patiri klaikius sunkumus klaikioje vietoje klaikiame darbe klaikiuose santykiuose, tik pagalvok, kaip toli gali nueiti ir kiek daug gali nuveikti. Gali sukurti fantastišką istoriją. Ir vieną dieną prisėsti ją papasakoti. Nors kai pagalvoji, tu jau ją pasakoji, savo mintimis, veiksmais, buvimu. Dėl to verta pasistengti, kad būtų ką pasakoti - pasakojimas neišvengiamas, nerimas neišvengiamas, bet prasmė, kuri bus visa tam suteikta, yra tavo rankose. Tavo, ir likusio pasaulio. Dėl to visai verta pasistengti ir dėl jo. 




Atradimams

Užsisakyk Šviesu.lt naujienlaiškį

Vardas

El. paštas *

Pranešimas *

Archyvas