Search

Content

Laiškai iš Australijos: prie vandenyno arba kaip gyvena Australijos aborigenai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014
Taip, draugai, atrodo vandenynas. Bet iki jo dar ilga kelionė.

Vėl paryčiai, vėl prietemoj trenkiuosi į traukinių stotį. Švieslentės nesuteikia pakankamai informacijos ir kreipiuosi į šalimais snūduriuojantį darbuotoją, kuris atsako "nežinau" ir kai (gal kiek per greitai) padėkojusi pasisuku eiti, jis pradeda nuoširdžiai juoktis ir raminančiai užmetęs ranką ant mano peties išsamiai atsako bei nurodo, kur galiu eiti, norėdama gauti daugiau informacijos. Darkart padėkoju. Nežinau, ar labiau už informaciją, ar už galimybę nusišypsoti pirmąkart šįryt.

Jau vidudienį pasiekiu Kempsey. Tai mažas miestukas ir, kaip vėliau paaiškėja, vienas skurdžiausių Australijoje. Su vienu didžiausių nusikalstamumo procentų. Su vienu didžiausių aborigenų gyventojų procentų. Koreliacija liūdna ir taip susiduriu su skaudžia šalies realybe - aborigenai yra bene žemiausias visuomenės sluoksnis. Kalbant apie bene bet kurią gyvenimo sritį - sveikatą, gyvenimo trukmę, išsilavinimą, nusikaltimus, nedarbą. Ir taip toliau. Prieš išvykdama į Australiją skaičiau nekart - ką bedarytumėt, nekalbėkit su vietiniais apie aborigenus. Bet kai vietiniai ima kalbėti, atidžiai klausausi. Ir leidžiu sau užduoti keletą klausimų.

Tąvakar užsukam į tipišką tradicinį australišką pub'ą-klubą. Kiekvienas miestelis turi tokį. Tai erdvė susitikti vietiniams, pilna alaus bokalų, kolos skardinių, lėkščių su kepsniais, lošimo automatų, dienos loterijų (kurių prizai - dėžė daržovių, ar, už brangesnį loterijos bilietą, - jūros gėrybių) ir skrybėlėtų fermerių. Virginia, gyvenanti čia jau ne vienerius metus, atsargiai apsidairo ir sako besidžiaugianti, jog mato net keletą staliukų, prie kurių sėdi aborigenai. Kiek pritildžiusi balsą prataria, kad prieš porą dešimčių metų jų čia nebūtų aptarnavę. Kad tuo metu jie negalėjo balsuoti rinkimuose. Ir kad net dabar yra begalė gyvų stereotipų, rasizmo ir diskriminacijos. Net iš vyriausybės pusės? - paklausiu. Ypač iš vyriausybės pusės - su susirūpinimu veide atsako ji. Pavyzdžiui, kol įprastoms australų šeimoms parama vaikų auginimui išmokama pinigais, aborigenų šeimoms ji atiduodama maisto talonais. Nes jų pinigų leidimo įgūdžiais, akivaizdu, pasitikima nepakankamai. Vietinės mokyklos statistika irgi verčia sunerimti - 80 procentų jos mokinių patenka tarp ketvirčio prasčiausių šalies mokinių pagal raštingumą. Aborigenų kilmės vaikų šioje mokykloje - vienas didžiausių procentų šalyje.

Puse lūpų papasakotą išgirstu ir nekart skaitytą istoriją - istoriją apie Pavogtąją Kartą. Apie pirmosios dvidešimtojo amžiaus pusės tragediją, kai vyriausybė, nusprendusi, jog aborigenai tinkamai savo vaikų auginti negali, ėmė juos masiškai atskirinėti tėvų (vėliau - ir nuo brolių bei sesių). Tad užaugo kelios kartos našlaičių. Virginia darkart apsidairo ir sako, jog visi aplink sėdintys vidutinio amžiaus aborigenai turbūt užaugo nepažinodami savo tėvų. Nė nereikia aiškinti, kokia tai traumuojanti patirtis visai šaliai, aborigenų bendruomenei bei kiekvienam jos paliestam individui. Tad ir problemos, egzistuojančios pastaraisiais metais galimai siekia istoriją, prasidėjusią prieš šimtmetį. Bet padėtis gerėja, viltingai linksi Virginia. Nors pasekmės turbūt tęsis dar ilgai, susimąstau.

Virginia gyvena mažame sklypelyje šalia miesto ir laisvą laiką leidžia besimokydama kinų ir indonezijiečių kalbų, keliaudama (prieš savaitę grįžo iš Naujosios Kaledonijos), gerdama baltąjį vyną savo sode ir profesionaliai stebėdama paukščius (ji turi žiūronus, keletą storų enciklopedijų apie australiškus paukščius ir ilgą jų rūšių sąrašą, kurio trečdalis jau tvarkingai išbraukytas.) Tad nemažai laiko praleidžiam kalbėdamos apie gandrus ir gerves. Ir kuo kakadu skiriasi nuo cockatoo (jei ką, cockatoo yra didelė balta papūga geltona skiautere, kurią lietuviškai mes vadinam kakadu. O iš tiesų Kakadu yra nacionalinio parko Australijos šiaurėje pavadinimas. Painu, sutinku). Gera pasidairyti ir po tradicinį australišką namą. Su daug langų ir galimybių skersvėjui sudaryti. Su senais mediniais baldais, kurių pakampės aptrauktos voratinkliais, o sunkios rankenos slepia naminį mandarinų džemą. Su aukštomis lentynomis knygų (sako, perskaitytų bent du tris kartus) tarp kurių ir "Brave New World", "Unbearable Lightness of Being", "Sense and Sensibility" bei (maloniai nustembu tarp klasikos aptikusi) "Cloud Atlas". Sode auga mandarinų medis, naktimis užsuka didieji šikšnosparniai (skraidančios lapės) ir džiūgauju vakarą išvydusi palmes ir paukščių taką tame pačiame žvilgsnyje.

Palmės lydi ir kitą rytą. Lydi iki pat vandenyno. Ir kai išvystu jį iš viršaus - su bangomis, plaunančiomis baltą smėlį, žaliais kalnais tolumoje, saule, trinančia ribas tarp dangaus ir žemės - pajaučiu, kad keliauti čia buvo verta. Net jei ir vien dėl šio vaizdo. Nes jis užburiantis. Ir tuo pat metu visiškai realus. Lipu iki švyturio, skaisčiai balto mėlynais krašteliais (nesubtiliai primenančio Graikijos architektūros spalvas) ir stebiu vienišą laivą kažkur toliuose, ir mažą uolą (šalia kurios, sako, yra ir kiek koralų). Nusileidžiu iki vandens, iki milžiniškų akmenų, aplipusių gyvomis kriauklėmis (kurios, sako, gali ir sugelti negyvai, tad kriaukles stebiu iš pagarbaus atstumo, kaip ir daugumą kitų gyvių šiame žemyne). Vandenynas šiltas. Aplink taškosi vaikai. Ruduo pervirto į antrą pusę, bet man čia - kuo tikriausia vasara. Pakeliui, rinkdamasi iš negausios maisto pasiūlos, išbandau australiškus burgerius (ir kiek nustembu ten atradusi burokėlių, bet mane greit patikina, kad tai visiškai tradiciška ir įprasta), tad laiminga paragavusi kažko tradicinio vaikštau pakrante, vaikštau palei uolas. Stebiu laimingus žmones. Laimingi žmonės užsimena, kad saulė žmones keičia. Yra tiesos. Ir tuo pat metu labai norisi paprieštarauti. Bet sunku prieštarauti objektyviai, kai pastaruoju metu saulė aplink kasdien. 

Imam tolti nuo vandenyno. Važiuojam greitkeliu ir pasiekiam atogrąžų mišką (jau antrąjį man per pastarąsias porą savaičių), apvytą vijokliais ir senais aukštais medžiais. Pietaujam čia pat po jais, diskutuodami aplikosauginius argumentus vegetarizmui, didžiąsias Taivano šventes, Australijos upes, bangų tinkamumą banglentėms ir elektros generavimą mūsų hibridiniam automobiliui. Tuomet važiuojam kalnų keliuku, matom vandenyną lyjant, matom ilgaspyglę echidną bandančią nusigauti į kitą gatvės pusę, matom žalius kalnus ir juose užsiliekam nakvynei. Aš laiminga. Nes galiu vaikščioti po saulės nuspalvintas kalnų pievas, galiu eiti paupiu, kur, sako, nėra krokodilų (bet yra vienas kitas ančiasnapis). Nes naktis ir šitaip beprotiškai giẽdra. Žiba trys vertikaliai išsidėsčiusios žvaigždės (kurių vis dar neidentifikavau, bet jaučiu, kad tai ne atsitiktinumas, o kuo tikriausias žvaigždynas), šalia jų pienu plaukia paukščių takas, iš įpročio dairausi Grįžulo Ratų (kurių šioje pasaulio dalyje nematyti), užtat išvystu rausvai gelsvą masyvų tašką, visai nežvaigždiškai išrodantį. Kai nupasakoju, man sako - turbūt Marsas. Tad galimas daiktas, jog šiąnakt mačiau Marsą. Vien tikimybė iš kojų verčianti, pripažinkim. Grimztu į australiškus patalus su tuzinu pagalvių ir kalnų vaizdu pro langą. 

Prieš savaitę nusprendžiau neskubėti, gyventi šiandiena, per daug nesibaiminant dėl ateinančio laiko. Ir tai, rodos, veikia. Patalai šilti, cikados neįkyrios. Ir galvoje pagaliau sklando ramybė.


6 komentarai (-ų):

  1. Migle, jei kada nor parašysi knygą, - būsiu viena pirmųjų, norinčių ją nusipirkti :) Dievaži, atrodo, kad savo akimis viską matau. Labai labai gražu!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū. :) Pažadu ir autografą bei personalizuotą palinkėjimą!

    AtsakytiPanaikinti
  3. Aš irgi pasikarsiusiu, kad ir man labai gražu :D... O vaizdas kaip iš filmo, kol pati dar ten nesu buvusi :)! Ach... Šauni Tavo patirtis! Tik nenustok rašyti!

    AtsakytiPanaikinti
  4. Renata, tas jausmas, kad vaizdas velniškai ypatingas liko net ir po apsilankymo. O dar kai įvardini jį ne kaip jūrą, o vandenyną, išvis magiška rodosi :)

    AtsakytiPanaikinti

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas