Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2013

Būkite pasveikinti! Olandams apsilankius draugo gimimo dienos šventėje, jie vieni kitus (ne vien laimingąjį draugą!) sveikina gimtadienio proga, ir iš tiesų, juk šventė, o su švente dera sveikinti kiekvieną sutiktąjį. Tad šiandien su šio tinklaraščio penkmečiu sveikinu ir jus. 

Naršiau savo nuotraukų archyvus ieškodama kokio įamžinto vaizdo simbolizuojančio penkis. Skaičiumi, žodžiu, delnu, romėniška V. Nieko padoraus neradusi (bet praleidusi gerokai per daug laiko žvalgydamasi į pastarųjų poros metų kadrus) suvokiau, kad laikrodis būtų visai neprasta iliustracija. Ne tokia tiesioginė kaip "penki", bet mes juk išsilavinusi publika ir gebam įžvelgti perkeltines prasmes, o būtent jas ir siūlė ta netikėtai užsitęsusi simbolio paieška, nes suvokiau, kiek vietų pabūta, kiek žmonių sutikta, kiek istorijų išgirsta vos kelis kartus žemei spėjus apsisukti aplink saulę. 

Ir šio tinklaraščio turinys juda kartu su mano nuotraukų ir veiklų archyvais. Prieš metus buvo daug kelionių, artimų ir tarpžemyninių. Tuo tarpu pastarieji metai buvo kiek sėslesni, ieškant idėjų ir atradimų šalia namų (ignoruojant faktą, kad namais patapo bent dar vienas taškas žemėlapyje). Sakyčiau, tekstų atžvilgiu - patys kokybiškiausi metai, tikrai. Daugiau rašymo remto idėja ir patyrimu, o jei mintis pašalinė - tuomet iš kokios velniškai išmintingos knygos. Jei norite tuo įsitikinti, štai sąrašas mano pačių mėgstamiausių pastarųjų metų tekstų:

• Apie minimalizmą
• Apie emocinę nepriklausomybę ir realybės kūrimą
• Apie savaitgalį Paryžiuje: Pirma ir Antra dalys
• Apie kritimą ir bedugnes išklotas cukraus vata ir zefyrais
• Apie stiprybės, komforto ir ramybės sintezę
• Apie pažeidžiamumą
• Apie du rudenis per metus
• Apie Australijos vandenynus ir apie patirtis Kambodžoje

Visa rodosi rašyta, juolab išgyventa, taip seniai. Ir tame yra tiesos, mat žiemą ėmiausi idėjos, kuri rangėsi mintyse jau seniai ir pagaliau tapo kūnu internetinėje erdvėje. Sukūriau tinklalapį, kuriame rašau ieškodama bendrų sankirtos taškų tarp mokslo ir filosofijos, minties ir materijos, analizuodama juos kartu ir atskirai. http://www.incircles.org/ laukia jūsų apsilankymų ir tikrai nuoširdžiai didžiuojuosi jo egzistavimu. 

Taip, pastaruoju metu tekstai čia pasirodo rečiau, bet turiu planų susijusių ir su šios erdvės atnaujinimu, nes čia yra itin jauki terpė dalintis mintimis ir atradimais, nes šių tekstų skaitytojai yra tokie nuoširdūs dalintis pamąstymais ir dosnūs gražių žodžių. Tad kiti metai bus dar labiau grįsti idėjų tekstais, pačios temos laisviau vaikščios tarp The Pursuit of Happiness ir In Circles, kad tekstas iškalbėtų mintį kuo artimesne tau forma.

Tuo tarpu - lenkiuosi dėkodama už atsiliepimus ir padrąsinimus, už per tekstus atrastus žmones ir įkvepiančias pažintis su jais, už siekį rašyti vis tikslingiau ir vertingiau.

Taip kuriam, augam, tobulėjam. 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2014

Prieš ketverius metus birželio penkioliktąją dieną pradėjau rašyti čia. Ir birželio penkioliktosios gan natūraliai tapo progomis dėkoti ir pasidžiaugti gražiais žodžiais, laiškais ir kitokiu grįžtamuoju ryšiu iš jūsų, tapo progomis planuoti, progomis žadėti. Prieš metus žadėdama kelionių istorijų nė neįsivaizdavau, kokiu mastu savo pažadą ištesėsiu. Viskas rodosi taip paprasta, nebūtinai lengva, bet paprasta. Nes užtenka turėti tikslą ir užsispyrimo. Prieš metus nė už ką nebūčiau patikėjusi, kad rašysiu šį tekstą iš Australijos. Bet rašau. Nustebinusi pati save. Ir turbūt visai svarbu yra nepaliauti savęs stebinti.

Kelionių ir bėgančio laiko dėka pradedu kitaip žvelgti ir į blog'o pavadinimą. The Pursuit of Happiness. Laimės vaikymasis. Pirmajame įraše tokį pavadinimą įvardinau kaip būseną. Dabar tai labiau proceso stebėjimas. Sukant kiek į šoną nuo tiesioginio siekio, mat suprantu, kad laimė visad šalia, nes ji manyje. O savęs vaikytis nereikia. Uždusi nė nepajudėjęs iš vietos. Užtenka ramiai pasivaikščioti.

Kelionių netrūks ir kitąmet. Kelionių tolyn ir kelionių namo (svarbiausia - kad visad lauktų kelionė namo). Jau visai greitai rašysiu iš Azijos kraštų. Iš vakarų Europos. Ir iš namų. Kai žemė po kojomis sukasi taip greitai, dar labiau išsilieja fonas ir dar labiau ryškėja konstanta vidinės ramybės bei vertybių pavidalu. Tad tikrai ne itin svarbu kur esi ir ką veiki. Kol gebi atrasti ašį, aplink kurią sukasi tavo pasaulis. Kartais tekstai, kuriuos rašau, tėra tokios ašies paieškos forma. Tikiuosi, kad ieškojimų netrūks. Ir atradimų, žinoma.

Galiausiai - ačiū už skaitymą, palaikymą, už įspūdžių perdavimą - man tai velniškai svarbu ir jau ketverius metus tai padėjo judėti į priekį. Prasideda penktieji.

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013

Štai ką mačiau šįryt pro langą. Vėjas, saulė, medžiai. Nė nereikia didesnės dovanos. Dovanos, nes šiandien sueina lygiai trys metai, kai buvo pradėtas rašyti šis tinklaraštis. Kiek keičiasi turinys, kiek keičiasi detalės, bet intencija lieka panaši. Iš tiesų aš tiesiog norėjau rašyti. Apie ledonešio pralaužtas tvoras, pavasarines obelis. Savotiškus laiškus draugams, kurie teigė, kad to visai reiktų. Knygos ir filmai šiuose tekstuose radosi natūraliai, kaip dalis mano gyvenimo, projektuoto į ekraną. Ir tuomet nutiko keisčiausias dalykas - kažkas pasakė, kad tai įkvepia. Aš visiškai nesitikėjau nieko įkvėpti (vis dar nesitikiu). Tekstų pabaigos pačios prašėsi pozityvumo. Ir atkreiptas į tai dėmesys tik dar labiau mane paskatino giliau ir šviesiau jausti bei tuo dalintis. Iš tiesų tai jūs mano įkvėpimo šaltinis, su laiškais, komentarais ir visokiom kitokiom palaikymo formom. Ir aš esu už tai labai dėkinga. Tad prisidėkit prie šito proceso ir toliau - pasakokit, ką jums įdomu bei svarbu čia skaityti. Dalinkitės tuo su kitais. Galiausiai, tiesiog karts nuo karto užsukit - pažadu ypatingų vaizdų ir žodžių. Jau labai labai greit.

"Jaučiuosi tokia gyva" - sakė M. Ji šypsojosi ir jos akys blizgėjo. Ar dėl džiaugsmo, ar ašarų, ar dėl abiejų, nesvarbu. Svarbu pats pojūtis. Kai tau įšvirkščiamas gražiausias įkvėpimas, koks tik gali būti: prisiminimų, patarimų, palinkėjimų pavidalu. Vaikiškais eilėraščiais. Vienybe, kurią pajauti stovėdamas ant laiptų ir pamąstydamas, kaip neapsakomai myli žmones, stovinčius šalia, iš abiejų pusių. Tuo metu tau nebereikia nieko, nebenori procesų sugreitinti ar palėtinti, gauti ar praleisti, nori tiesiog būti, nejausdamas savo ribų, išsiliejęs į erdvę, būti kaip koks fizikos reiškinys, prabangi epocha ar senas medis. Tik ramiai linguot vėjy. Ir tiek.

Jie sakė, kad pasaulis toks, koks esi tu. Tai tavo projekcija. Gyvenimas toks, koks esi tu. Tai tavo projekcija. Jei tu drąsus, gyvensi drąsiai. Į kurią pusę eisi, ten ir judėsi.

Jie sakė, kad svarbu susikurti meilę. Ne susirasti, o susikurti. Ir žvelgt į pasaulį su meile ir pagarba, net kai negerbia tavęs. Turėt tokį pozityvų santykį su gyvenimu.

Jie sakė daug svajoti, ir konkrečiai. Kad žinotum, ties kuo turi dirbt. Ko siekt. Dėl ko visko siekt.

Jie sakė, kad priešai yra velniškai puikus veiksnys. Mat parodo, kur yra silpnosios tavo pusės. O tada jau gali dirbt ties jom. Ir tobulėt.

Jie sakė, kad reikia gyvent su aistra. Kasdien. Domintis, mokantis, kuriant, mąstant, bendraujant. Pajaučiant, kad esi gyvas, suprantat.

Ir suvokiu, koks turtas esat jūs. Blizgančiom akim. Nesvarbu dėl ko. Svarbus pats pojūtis. Pojūtis vėjo aplink, vėjo, nes ruošiesi skristi, vėjo, nes kažkas keičiasi, vėjo, kurį sukeli pats, kartu su visu būriu jūsų. Nesvarbu, į kurias puses išsisklaidysim. Svarbu, kad būsim laimingi, ir ne dėl blizgančių daiktų, o dėl blizgančių akių, dėl gyvybės, besismelkiančios per kūną, kasdien, tikros, kaip sunku bebūtų, puoselėjamos, auginamos. "Kuo sunkiau, tuo įdomiau" - sakė J. Gyvenimas įdomus. Mes įdomūs. Laužomi, daužomi, mėtomi. Ir kai esam numetami į tamsiausią kampą, gūdžiausią akligatvį, nebeturim kitos išeities. Privalom išmokt skrist. Nes mokėjimas vaikščiot nebepagelbės. O skraidyt juk daug smagiau, nei vaikščiot, pripažinkit.

Esi gyvas, kai pamiršti apie gyvenimą, paskęsti jo smulkmenose ar momentalume, paties susikurtame, ar nuleistame ant siūlo, pririšto prie debesies. Ne pasyviai. Sakyčiau, gyvybė - paskęsti aktyviame jausme. Na, ir paskęsti - gal ne tobulas žodžio pasirinkimas. Irtis lyg per ežerą ar upę. Irtis aktyviame jausme. Štai ką reiškia jaustis gyvu.

Jei šįryt žvilgtelėję į kalendorių neradote draugo gimtadienio, giminių vardadienių ar kitų įsimintinų datų, skubu pranešti, kad gimtadienis šiandien, vis dėlto, švenčiamas. Ir švenčia jį ši erdvė, šis tekstų rinkinys, prieš porą metų nedrąsiai pradėtas pildyti, o dabar besivystantis (kaip ir pranašiškai skelbia pavadinimas) į mažą mano laimės kelionę, papildytą įvairaus plauko rekomendacijomis, o kartais tiesiog ant liežuvio galo besisukančiomis mintimis, kuriomis nuolat nekantrauju dalintis.

Nepraleisiu progos išreikšti dėkingumą. Už nuoširdžius laiškus, kuriuos visad su džiaugsmu skaitau. Už įdomius ir dažnai šyptėlt priverčiančius rašytinius ir žodinius komentarus. Už tai, kad apskritai esat, skaitot (ir nepailstat nuo ilgų pastraipų) bei randat kažką sau artimo, vertingo ar kitaip prasmingo. 

Gera rašyti, jausti žmones, kuriems rašai, net jei tai vos pora netyčiom užklydusių interneto praeivių. Jei bent vienas kitas žodis už akies užkliuvo, jei bent viena kita mintis patraukė dėmesį, jei nors kartą pajutot ryšį ar tą išganingą vienybės jausmą - jaučiuosi savo laiką mainanti į rašymą čia tikrai ne veltui. 

Tad ačiū, kad suteikiat galimybę dalintis. Nes kartais dalintis, dievaži, yra daug smagiau, nei tiesiog gauti. Nes dalindamasis ir gauni, ir dovanoji, ir sukuri ryšį. Ryšį tarp žmonių ir procesų. Tad taip paprastai ir paslaptingai mes patampam kūrėjais. Esam ir kūriniai, ir kūrėjai. Tad kurkit save, leiskitės kuriami ir, galų gale, kurkit pasaulį. Aš prie šio vyksmo karts nuo karto taip pat stengsiuos prisidėti. 

Tylutėliai į mūsų kiemus atkeliauja jaukiausios metų šventės. Smagios, gražios ir, svarbiausia, prasmingos. Šia proga siūlau jums pažiūrėti keletą išties gerų, laiko išbandymus atlaikiusių, bene nesenstančių ir beveik visame pasaulyje itin vertinamų filmų. Šiltų, gan šviesių ir įkvepiančių laukti ir tikėtis - kažko ypatingo ir stebuklingo, Kalėdom vadinamo.

"The Bishop's Wife" - jei esi taip užsiėmęs, kad nerandi laiko nė patiems artimiausiems žmonėms, nenustebk vieną dieną išvydęs angelą (net jei jis neatrodo panašus į būtybę, kuria sakosi esąs). Maži ir didesni stebuklai, angelai ir žmonės, panašūs į angelus, čiuožyklos ir gerumas aplink. Ir dar kartą patvirtinta idėja, kad jei prašai, tai gausi, jei šauksi, tai atsilieps. Tikrai. Tik turi truputėlį plačiau atverti akis.

Daili, teisinga Kalėdinė juosta, kurią nuoširdžiai rekomenduoju.

"Meet Me in St. Lois" - ne visas filmas yra Kalėdinis, tik dalį jo užima ši šventė. Tačiau kaip! Tai juosta, kurioje suskambėjo "Have Yourself a Merry Little Christmas". Tai muzikinis filmas, bet muzika su įprastais pokalbiais dera taip puikiai, kad žiūrėti - vienas malonumas. Tai beprotiškai estetiškai gražus filmas, papuoštas ne vien elegantiškomis suknelėmis, bet ir gražiais poelgiais. Maloni akiai ir ausiai, lengva ir bene būtina pamatyti (vien dėl muzikos, dėl aktorių, dėl vaizdų) juosta!

"Miracle on 34th Street" - ar tiki fėjomis? Pasakom? Kalėdų seneliu? Ne? O veltui, sako Kalėdų senelis, juk taip gražu kažkuo tikėti, juolab tuo, kas tikra. Tikra? Tik panorėk, ir pamėginsiu išpildyti tavo norą. Tik panorėk, panorėk stipriai, iš tiesų nuoširdžiai...

Labai graži istorija apie tikėjimą ir tikrą Kalėdų senelį. Ir dar apie pačius tikriausius stebuklus.

"Holiday Inn" - tai filmas, kuriame pirmą kartą išgirdau skambant "White Christmas". Pasakojantis apie žmogų, įkūrusį užeigą, veikiančią tik per šventes ir (ne visada) smagų jo gyvenimą. Ryškūs pasirodymai, sniego pusnys, šilti jausmai ir šventės šventės šventės (ne tik Kalėdos!)

"A Christmas Story" - istorija apie mažąjį Ralfį: jo Kalėdas, ypatingą dovaną ir daug nuotaikingų (ir kiek liūdnesnių) akimirkų, nutikusių belaukiant viso to. Linksmas filmas visai šeimai, pakeliantis Kalėdų dvasią. 

"It's a Wonderful Life" - turbūt pati garsiausia Kalėdinė juosta. Istorija žmogaus, globojusio kitus, padėjusio jiems, žmogaus, kuris numodavo ranka į save vardan kito, nors svajonių turėjo didelių, idėjų - gyvų ir įspūdingų. Bet būna, kad gyvenimas apvelia kasdienybę rūpesčiais, ar daug blogiau - didelėmis problemomis, ir tuomet nebežinai į kurią pusę mestis, kur eiti, kur trauktis, kaip kapstytis. Bet tu nesi vienas. Ypač kai rūpiniesi kitais. Net jei nebūtum rūpinęsis, net jei neturėtum to tunto draugų, pasiryžusio paaukoti kelis paskutinius pinigėlius dėl tavo gerovės. Tu nesi vienas.

"White Christmas" - dar vienas muzikinis filmas, šįkart su dar didesne porcija dainų ir šokių. Gal net per didele. Bet jei norit atsipalaiduoti prieš ekraną - kodėl gi ne? Vien jau paskutinė scena yra puiki paskata pažiūrėti filmą - tokia jauki ir šventiška, kur atliekama garsioji Bing Crosby "White Christmas". Su viltimi sulaukti baltų Kalėdų. Šio filmo veikėjams sniego sulaukt pavyko. Kažin, kaip seksis mums?

"Christmas in Connecticut" - apie savo kasdienybę ir receptus rašanti moteris paprašoma Kalėdoms priimti ir pasirūpinti kareiviu, tapusiu bene tautos didvyriu. Neatrodo ypatinga, tačiau atskleidus keletą faktų - kad toji moteris gaminti nė nemoka, o jos straipsnių puslapiuose krykštaujantis mažylis išvis neegzistuoja - situacija tampa keista, komiška ir dėl to tik dar smagesnė. Mielas, šiltas filmas su plačiomis senovinėmis rogėmis, užsnigtu kiemu ir puikiais dialogais. 

Dauguma šių filmų - nominuoti Oskarams, ar apdovanoti net keliais, be to, ir daugybe kitų apdovanojimų. Dauguma jų įtraukiami į geriausių visų laikų Kalėdinių filmų sąrašus. Daugumai - daugiau nei penkiasdešimt metų. Bet ta ypatinga šventinė dvasia, galim pajusti, nuo metų nepriklauso. 

Noriu paminėti ir dar keletą filmų: truputį naujesnių, truputį ir šiaip puikiai žinomų. Kai pagalvoju apie Kalėdas, pirmas filmas ateinantis į galvą yra... Taip, tikrai ne koks kitas, o "Home Alone" (taip pat ir antroji dalis). Ir kas keisčiausia, kuo toliau (t.y. kuo daugiau kartų juos pamatau), tuo labiau prie jų prisirišu, tuo jie man brangesni tampa. Juk ir pasakoja jie apie tikras vertybes ir, bene svarbiausia, sugeba perteikti tikrą Kalėdų dvasią.

Kitas filmas, užkrečiantis meile Kalėdoms, tai Tim Burton darbas "The Nightmare Before Christmas". Apie Halloween'o miestelio gyventojus, bandžiusius sukurti Kalėdas savo namuose. Dailus ir ypatingas - kaip ir dauguma Burton darbų, taip ir šis vertas dėmesio. 

Yra ir dar dvi senovinės juostos, kurių nepaminėjau didžiąjame sąraše - tai "Holiday" ir "The Shop Around the Corner". Abi labiau meilės istorijos, nei Kalėdiniai filmai, ir vis dėlto, visai smagūs ir simpatiški, jei tradicinius Kalėdinius filmus jau esat matę. Juk gerų, Kalėdų šilumos įkvepiančių filmų (kaip ir paties įkvėpimo ir visokio kitokio gėrio, kaip nekart esu rašiusi) negali būti per daug.

Ramaus Kalėdų laukimo ir šildančių širdį filmų.