"Jaučiuosi tokia gyva" - sakė M. Ji šypsojosi ir jos akys blizgėjo. Ar dėl džiaugsmo, ar ašarų, ar dėl abiejų, nesvarbu. Svarbu pats pojūtis. Kai tau įšvirkščiamas gražiausias įkvėpimas, koks tik gali būti: prisiminimų, patarimų, palinkėjimų pavidalu. Vaikiškais eilėraščiais. Vienybe, kurią pajauti stovėdamas ant laiptų ir pamąstydamas, kaip neapsakomai myli žmones, stovinčius šalia, iš abiejų pusių. Tuo metu tau nebereikia nieko, nebenori procesų sugreitinti ar palėtinti, gauti ar praleisti, nori tiesiog būti, nejausdamas savo ribų, išsiliejęs į erdvę, būti kaip koks fizikos reiškinys, prabangi epocha ar senas medis. Tik ramiai linguot vėjy. Ir tiek.
Jie sakė, kad pasaulis toks, koks esi tu. Tai tavo projekcija. Gyvenimas toks, koks esi tu. Tai tavo projekcija. Jei tu drąsus, gyvensi drąsiai. Į kurią pusę eisi, ten ir judėsi.
Jie sakė, kad svarbu susikurti meilę. Ne susirasti, o susikurti. Ir žvelgt į pasaulį su meile ir pagarba, net kai negerbia tavęs. Turėt tokį pozityvų santykį su gyvenimu.
Jie sakė daug svajoti, ir konkrečiai. Kad žinotum, ties kuo turi dirbt. Ko siekt. Dėl ko visko siekt.
Jie sakė, kad priešai yra velniškai puikus veiksnys. Mat parodo, kur yra silpnosios tavo pusės. O tada jau gali dirbt ties jom. Ir tobulėt.
Jie sakė, kad reikia gyvent su aistra. Kasdien. Domintis, mokantis, kuriant, mąstant, bendraujant. Pajaučiant, kad esi gyvas, suprantat.
Ir suvokiu, koks turtas esat jūs. Blizgančiom akim. Nesvarbu dėl ko. Svarbus pats pojūtis. Pojūtis vėjo aplink, vėjo, nes ruošiesi skristi, vėjo, nes kažkas keičiasi, vėjo, kurį sukeli pats, kartu su visu būriu jūsų. Nesvarbu, į kurias puses išsisklaidysim. Svarbu, kad būsim laimingi, ir ne dėl blizgančių daiktų, o dėl blizgančių akių, dėl gyvybės, besismelkiančios per kūną, kasdien, tikros, kaip sunku bebūtų, puoselėjamos, auginamos. "Kuo sunkiau, tuo įdomiau" - sakė J. Gyvenimas įdomus. Mes įdomūs. Laužomi, daužomi, mėtomi. Ir kai esam numetami į tamsiausią kampą, gūdžiausią akligatvį, nebeturim kitos išeities. Privalom išmokt skrist. Nes mokėjimas vaikščiot nebepagelbės. O skraidyt juk daug smagiau, nei vaikščiot, pripažinkit.
Esi gyvas, kai pamiršti apie gyvenimą, paskęsti jo smulkmenose ar momentalume, paties susikurtame, ar nuleistame ant siūlo, pririšto prie debesies. Ne pasyviai. Sakyčiau, gyvybė - paskęsti aktyviame jausme. Na, ir paskęsti - gal ne tobulas žodžio pasirinkimas. Irtis lyg per ežerą ar upę. Irtis aktyviame jausme. Štai ką reiškia jaustis gyvu.
kaip gražu visa tai. tas mylimų akių žibėjimas.
AtsakytiPanaikintiTiesa :)
AtsakytiPanaikintiIr ačiū, kad užsukai.