Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013

Dar šiąnakt buvo tiesiami raudoni kilimai "Oskarų" ceremonijai ir žiebėsi ekranai. Rugsėjį lankytas Venecijos Kino Festivalis (nuotraukoje) leidžia kiek geriau tokią kino oazę įsivaizduoti, tad su dar didesniu nekantrumu laukiau ceremonijos. Kaip ir ankstesniųjų metų "Oskarų" įrašuose (The Oscars 2013, The Oscars 2012, The Oscars 2011), taip ir šiame komentuoju tik matytas juostas. Savo kino seanso vis dar laukia "Gravity", atidaręs minėtąjį Venecijos Kino Festivalį, itališkasis "La Grande Bellezza" bei dar vienas kitas nominantas. Tuo tarpu - sąrašas filmų, patekusių tarp šių metų pačių geriausiųjų.

"Blue Jasmine" - ilgai lauktas Woody Allen produktas, nominuotas trim reikšmingiems "Oskarams" (Cate Blanchett pretenduoja tapti geriausia pagrindine aktore, Sally Hawkins - geriausia antraplane aktore, o filmo scenarijus nominuotas geriausio originalaus scenarijaus kategorijoje). Aktorės šių nominacijų neabejotinai vertos. Ypač stipri ir įvairiapusė yra Cate Blanchett vaidyba. Taip pat ši juosta paženklinta tipišku Allen'išku "likimo netikėtumu", kai vienas atsitiktinumas pakeičia visą veiksmo eigą ir įvykdo šiokį tokį teisingumą. Kiek absurdiškas, ironiškas ir tuo pačiu metu gan solidus filmas, gerokai pranokstantis praeitą Woody Allen filmą "To Rome with Love".
Laimėjo 1 "Oscar" apdovanojimą: Cate Blanchett buvo apdovanota kaip geriausia pagrindinė aktorė.

"The Broken Circle Breakdown" - "Oskarui" (kaip geriausias užsienio filmas) nominuota jautri belgų drama. Su pakerinčiu bluegrass garso takeliu, pavyzdžiui, Wayfaring Stranger ir If I Needed You. Tai drama apie poros santykius ir jų lūžį susirgus dukrai. Sudėtingos dabarties ir idiliškos praeities supriešinimas. Ir santykis, išreikštas menu (vizualiuoju bei jau minėta muzika). Nuoširdžiai tikiuosi, kad būtent ši juosta triumfuos  "Oskarų" geriausio užsienio filmo kategorijoje. 

"The Croods"- animacinis filmas, nominuotas "Oskarui" geriausios animacijos kategorijoje. Apie didelį spalvotą pasaulį, kurį pamatai išlindęs iš savo saugaus urvo. Graži alegorija, skatinanti tiek mažuosius žiūrovus, tiek jiems kompaniją palaikančius nebijoti ištrūkti iš komforto zonos ir gyventi smagiau. Tai istorija apie vienos šeimos gyvenimą viename baugiame pasaulyje. Tad lengva pajausti ryšį su ja ir atrasti savų asociacijų. Ir vis dėlto, šių metų animuotų filmų kategorijoje "The Croods" nublanksta prieš konkurentus.

"Dalas Buyers Club" - tikrais faktais paremta drama, nominuota šešiems "Oskarams" (Matthew McConaughey pretenduoja tapti geriausiu pagrindiniu aktoriumi, Jared Leto - geriausiu antraplaniu aktoriumi, taip pat "Oskarams" nominuotas  filmo montažas, rekordiškai mažo biudžeto makiažas bei orginalus scenarijus. Ir, svarbiausia, "Dalas Buyers Club" nominuotas "Oskarui" geriausio metų filmo kategorijoje). Tai filmas paperkantis įspūdinga vaidyba, socialine tematika bei scenarijaus vingiais, ką ir atspindi "Oskarų" nominacijos. Tai emocionaliai paveiki drama, vaizduojanti įspūdingą atkaklumą, požiūrių virsmus bei gan įvairialypius charakterius.

Laimėjo 3 "Oscar" apdovanojimus: Matthew McConaughey buvo apdovanotas kaip geriausias pagrindinis aktorius, Jared Leto - geriausias antraplanis aktorius, taip pat buvo apdovanoti pasiekimai makiažo srityje.

"Frozen" - animacinis filmas, pretenduojantis gauti "Oskarą" už garso takelį (originalią dainą "Let It Go") bei tapti geriausia šiųmete animacija. Turiu nuojautą, kad triumfuos būtent "Frozen". Dėl puikių muzikinių partijų (kurios vietomis rimtumu priminė netgi praeitais metais "Oskarus" susižėrusį miuziklą "Les Miserables"), dėl charakterių nevienpusiškumo (kurio dažnai taip trūksta vaikams skirtuose filmuose) bei scenarijaus, kurio epizodai neištęsti, neperkrauti ir susižiūri itin maloniai.
Laimėjo 2 "Oscar" apdovanojimus: buvo apdovanotas už garso takelį (originalią dainą "Let It Go") bei buvo išrinktas geriausiu šių metų animaciniu filmu.

"The Great Gatsby" - garsiojo F. Scott Fitzgerald romano ekranizacija, nominuota "Oskarams" už filmo režisūros bei kostiumų dizainą. Ir filmas išties pirmiausia nustebino vizualumu, prie kurio teko priprasti. Stilius, spalvos, formos - viskas taip intensyvu, jog filmo pradžioje sunku susivokti, tačiau ilgainiui tokie vizualiniai sprendimai laimi simpatijas kaip savitumo ženklas. Ypatingas ir garso takelis - senesnė muzika maišosi su šiuolaikine, tad, rodos, pats filmas pristatomas kaip dabartinė "Didžiojo Getsbio" interpretacija. Gerai pažįstami Leonardo DiCaprio, Carey Mulligan bei Tobey Maguire padeda dar geriau susivokti laikmetyje ir pasakojime.
Laimėjo 2 "Oscar" apdovanojimus: buvo apdovanotas už kostiumų bei režisūros dizainą.

"Her" - modernus mokslinės fantastikos bei romantinio filmo derinys, nominuotas penkiems "Oskarams" (už garso takelį, originalų scenarijų, režisūrinį dizainą bei pretenduojantis tapti geriausiu metų filmu). Tai drama, kritikų giriama už paprastumą bei skaitmeninių santykių ironizavimą, išlaikant nuoširdų ir empatišką pasakojimo toną. Tai ateitis, ant kurios slenksčio stovim. "We are only here briefly and in this moment I want to allow myself joy." Kartais formos ir būdai ne visai tradiciniai. Bet tai nereiškia, jog jie netinkami. Puiki režisūra ir kinematografija, puiki istorija.
Laimėjo 1 "Oscar" apdovanojimą: originalus filmo scenarijus išrinktas geriausiu.

"Philomena" - tikrais faktais paremta kelionė, ieškant prarasto sūnaus (nominuota keturiems "Oskarams" už geriausią originalų garso takelį bei adaptuotą scenarijų, Judi Dench nominuota kaip geriausia aktorė, o pats filmas pretenduoja tapti metų geriausiuoju). Tai komiškai pasakojama istorija su tragiška priešistore, kuomet iš pagrindinės veikėjos buvo atimtas jos sūnus. Kitas svarbus istorijos herojus - darbą neseniai praradęs žurnalistas, sutinkantis padėti kadaise prarasto vaiko paieškose. Abiejų veikėjų paralelės dailiai vaizduojamos vizualiai, gretinant skirtingų amžių, profesijų, pažiūrų žmones bei atskleidžiant praeities paslaptis.

"12 Years of Slave" - šių metų Akademijos favoritas, nominuotas net 9 "Oskarams" (Chiwetel Ejiofor pretenduoja tapti geriausiu pagrindiniu aktoriumi, Michael Fassbender - geriausiu antraplaniu aktoriumi, o Lupita Nyong - geriausia antraplane aktore. Taip pat šis filmas nominuotas apdovanojimams už kostiumų dizainą, režisūrą, montažą, režisūros dizainą, adaptuotą scenarijų bei pretenduoja tapti geriausiu metų filmu). Įspūdinga vergovės laikus menanti istorija. Įspūdingi kadrai - kiekvienas atskirai ir visi kartu yra meno kūrinys. Socialiai bei bendražmogiškai reikšmingos idėjos. Visa tai grindžia tiesų kelią "Oskarų" link. "I don't want to survive. I want to live." Be kompromisų.
Laimėjo 3 "Oscar" apdovanojimus: Lupita Nyong buvo apdovanota kaip geriausia antraplanė aktorė, filmo scenarijus apdovanotas kaip geriausias adaptuotas scenarijus, ir, svarbiausia, "12 Years of Slave" tapo geriausiu metų filmu.

Tradiciškai - įkvepiančio kino!

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013

Visad svajojau aplankyti rimtą tarptautinį kino festivalį. Tad būdama čia, Venecijoje, negalėjau praleisti galimybės kiek atidžiau pažvelgti į septyniasdešimtąjį Venecijos kino festivalį. Rinktis filmus peržiūrai - procesas sudėtingas, mat dauguma jų dar nėra viešai rodyti, tad ir kritikų nuomonių, žiūrovų apžvalgų ir vertinimų nėra daug (arba, dažnai, nėra išvis). Tad tenka kliautis filmo aprašymu, autoriais, aktoriais bei intuicija. Aptikau "Kill Your Darlings". Aprašymas man patiko. 1944-ieji, Columbia universitetas ir bitnikų (beat) judėjimo pradininkai: Allen Ginsberg, William Burroughs, Jack Kerouac bei Lucien Carr. Istorija, paremta tikrais faktais. Šalia aprašymo minimi aktoriai tik dar labiau sustiprino gerą įspūdį: jau paaugęs Daniel Radcliffe ir Elizabeth Olsen (puikiai pasirodžiusi "Liberal Arts"). Tad nusprendžiau šią kino juostą peržiūrėti. Ir intuicija neapgavo.

Jaunasis Allen Ginsberg atvyksta į Columbia universitetą studijuoti literatūros. Ten jis pastebi kiek ekscentrišką Lucien Carr. Ir Lucien pastebi drąsų klausti Allen. Užsimezga ryšys. Dar tą patį vakarą Lucien pradeda pasakoti Allen'ui savo (iš literatūros perimtą) idėją, jog gyvenimas - tai ratas, ciklas tarp gimimo ir mirties, tad gimimas reiškia mirtį, o mirtis - atgimimą. Kažkam reikia tą ciklą pertraukti. Lucien siūlo ciklą pertraukti kokiu netikėtumu (ir tikina, kad tai padaryti gali Allen), bet, panašu, nutinka priešingai ir paties Allen rutina yra suardoma nuotykių su naujaisiais draugais. Smagus studentiškas gyvenimas įgyja filosofinę prasmę. Jie turi viziją. Nepalaikyti institucijų ir taisyklių. Literatūroje ir gyvenime. Tad imasi (gan simboliškai) plėšyti klasika tapusias knygas. Ir ignoruoti universiteto nuostatas.  Narkotikų, cigarečių ir alkoholio pakanka ne tik pasilinksminimams, bet ir įkvėpimui rašyti. Kurį dar labiau kursto pagrindinių herojų santykiai. Lucien - veiksmo ašis, jis supažindina Allen Ginsberg su, jo žodžiais, "tikru rašytoju" Jack Kerouack ir keistuoliu William Burroughs. Tuo pat metu Lucien yra labiausiai emociškai sužeistas bei pasimetęs. Bet net taip besijausdamas jis teigia "I love complicated". Šiuo sakiniu galima grįsti visą filmą.

"Kill your darlings" - tai rašytojams skirta frazė, rekomenduojanti žudyti (išbraukti, ištrinti, panaikinti) labiausiai autoriui patinkančias detales. Kai į parašytus žodžius sudedama visa širdis, nesinori jų redaguoti ar pakeisti kitais. Tokią stagnaciją (per daug gerai pažįstamą ir man) ir bando sustabdyti šis patarimas. Rašytojas turi išmokti prisitaikyti, tai padeda ne tik tobulinti tekstus, bet ir įgauti pasitikėjimo (nes nebaisu keisti(s), nebaisu priimti pastabas). Tad kodėl filmo pavadinimas yra būtent toks? Galimai egzistuoja dvi plotmės. Pirma - aprašytoji. Pagrindiniai veikėjai yra literatūros studentai, pradedantys judėjimą, kuris siūlo keisti ir laužyti tradiciją, be to, patys bandantys rašyti, ir ne visad sėkmingai. Kita vertus, pavadinimas - gan akivaizdi aliuzija į pagrindinį filmo įvykį - žmogžudystę. Ja pradedama juosta, ja ir baigiama (tokia žiedinė kompozicija galbūt taip pat simbolizuoja cikliškumo idėją). Nužudomas draugas. (Neminiu vardų tikėdamasi nesugadinti būsimos jūsų pačių filmo peržiūros.) Toji žmogžudystė savotiškai sujungia jau spėjusius kiek išsiblaškyti draugus. Siejant ją su jau minėta gyvenimo kaip uždaro rato vizija, rodosi, jog besdamas peilį veikėjas bando nutraukti negandų virtinę, suardyti ciklą. Bet vargu ar įmanoma aistrų ratą (bandau išsiverst be budizmo terminologijos) pertraukt aistra. Tad žmogžudystė jos autorių įklampina tik dar labiau. Iš kitos pusės, galbūt net tradicijos laužymas yra tradicijos dalis (jei gyvenimo ciklas - tai tradicija, jei jos laužymas - tradicijos (t.y. ciklo) dalis, tuomet pertrūkis tampa neįmanomas.) Galiu tik pakartot Lucien žodžius - "I love complicated".

Įstabus yra ne tik turinys ir jo kontekstai, bet ir vaizdų vizualumas. Spalvų paletė. Net kadrai, stebimi po vieną, pasiduoda fotografijos taisyklėms. Realybė pereina į iliuziją taip pat meistriškai. Kadrai seka vienas kitą taip ritmingai, jog net pamanau, kad čia pat bus pristatytas ir bitnikų pavadinimas (angl. beat - ritmas). Apskritai, režisieriaus (John Krokidas) darbas yra vertas pastebėjimo ir pagyrų. Tai nėra visiškai lengvas filmas - jis pilnas aistros ir skausmo. Yra ir humoro. Neblogas santykis tarp pastarųjų, sakyčiau. Verta prisiminti, jog ši juosta yra sukurta pagal tikrus įvykius, tad viskas ganėtinai gyvenimiška. Kad ir prieš pusę amžiaus nutikę. Rodos, yra dalykų, kurie nesikeičia.

Juostą vainikuoja mintis, jog kai ką nors myli, net norėdamas nebegali to kažko atsikratyti, nes tai tampa tavo dalimi. Tavo tampa tu. Mintis, kurią galima nagrinėt daugybe siužeto linijų. Pavyzdžiui, Lucien Carr tikrajame gyvenime bandė panaikinti savo ir Allen Ginsburg santykių ženklus. Vien jau sukurtas apie juos filmas yra įrodymas, kad atsikratyti to nepavyko. Nes jie tapo vienas kito gyvenimų dalimis. Nors iš tiesų savotiška chemija tarp šių aktorių buvo jaučiama jau nuo pirmų filmo minučių. Profesionalumas - kai užtenka vienintelio žvilgsnio likusiam filmui lemti.

Nauji metai, nauja "Oskarų" ceremonija, nauji atradimai. Siūlau kartu pažvelgti į keletą šįmet nominuotų "Oskarams" filmų bei jų pergalių.

"Silver Linings Playbook" - nuoširdumu žavinti juosta, nominuota aštuoniems "Oskarams" (Bradley Cooper nominuotas kaip geriausias pagrindinis aktorius, Robert De Niro - kaip geriausias antraplanis aktorius; Jennifer Lawrence nominuota kaip geriausia pagrindinė aktorė, tuo tarpu Jacki Weaver pretenduoja į geriausios antraplanės aktorės apdovanojimą. David O. Russell nominuojamas geriausio režisieriaus bei adaptuoto scenarijaus autoriaus nominacijose, o pats filmas dar gali būti apdovanotas geriausio redagavimo bei geriausio metų filmo srityse)  Dar rudenį buvau užmetus akį į šio filmo aprašymą ir jau tada pamaniau, kad jis turėtų būt labai neprastas, bent jau mano skoniui. Neklydau. Pirmiausia, ryškus paprastumas. Į galvą kilo mintis, maždaug, negi toks filmas gali susikraut tiek "Oskarų" nominacijų? Bet kai imi nagrinėt po gabalėlį (vaidybą, režisūrą, scenarijų), suvoki, koks profesionalus darbas atliktas. Pats scenarijus pasakoja apie vyrą, grįžtantį iš psichiatrinės ligoninės ir bandantį susigrąžinti prarastą žmoną. Tačiau norėdamas palaikyti ryšį su ja jis turi prašyti pagalbos vienos kaiminystėje gyvenančios merginos ir mainais pasižada jai kartu šokti viename šokių konkurse. Į galvą ateina du filmai - "It's Kind of a Funny Story" ir "Dirty Dancing". Kažkas tarp šių dviejų ir yra šis filmas. Ne tiek turiniu, kiek emocija. Pozityvus, bet ne saldus, lengvas, bet prasmingas, intelektualus ir siūlantis daug neprastų idėjų. Dažnai neaišku, kas šioj visuomenėj serga, o kas yra sveikas, koks požiūris - sveikintinas, o koks - vengtinas. Bent jau stebint šią juostą rodos, jog viskas gerokai susivėlę. Tad filmas ne tik malonus, bet ir sveikas, sakyčiau. Tikiuosi, "Oskarų" jam bus nepagailėta.

Laimėjo "Oskarą": Jennifer Lawrence tapo geriausia metų pagrindinė aktorė.

"Life of Pi" - įspūdingas filmas apie išlikimą, pelnęs net 11 "Oskarų" nominacijų (už režisūrą, kinematografiją, vaizdo efektus, adaptuotą scenarijų, filmo redagavimą; net keletą - už muziką, vienas jų - geriausia originali daina. Taip pat šis filmas pretenduoja tapti geriausia metų juosta) Iš pradžių kiek baidžiausi šio filmo, mat maniau, kad visas jis - žmogaus ir tigro draugystė su daug nenatūralių efektų. Ne. Labai gražus įvadas į visą istoriją, Pi vaikystė. Vizualiai, ypač ta filmo dalis, buvo absoliučiai tobula. Kita dalis - jūroje - taip pat per daug nenusaldinta, nors yra kur šypsotis ir nusijuokt. Tokia spalvota fantastinė istorija su gražia pabaiga. Ar tai tiesa - rinktis jums.  Mane šis filmas pakerėjo savo daugialypumu, humoro jausmu, vaizdais, spalvom ir emocijų gausa. "Above all: don't lose hope."

Laimėjo 4 "Oskarus": už kinematografiją, režisūrą, muziką bei vaizdo efektus.

"The Impossible" - tikrais įvykiais paremta drama, kurios pagrindinė aktorė Naomi Watts nominuota "Oskarui". Ar dar pamenat 2004 metais praūžusį cunamį? Būtent apie jį ir pasakojama šiame filme - tai vienos šeimos istorija, kai jiems atvykus praleisti Kalėdų Tailande, užklupo viena tragiškiausių gamtos stichijų. Nebežinia, kas lieka gyvas, o kas - nebe, šeimos nariai ieško vieni kitų, bando patys išlikti ir padėti kam gali. Nedažnai žiūriu tokio stiliaus filmus, tad šis strigo gan giliai ir tikrai paliko ryškų įspaudą mintyse. Tiesa, keistai atrodė nuo pat pirmų akimirkų vandenyno kaip grėsmės vaizdavimas, užleidus baugią muzikėlę. Gera įvestis, tačiau kiek per akivaizdi ir kartais net pašaipią šypseną kelianti. O šiaip jau - neprasta juosta su sprogstančia kulminacija ir pelnyta atomazga. Mes esam laimingi, kad turim vieni kitus.

"Moonrise Kingdom" - kaip visada nepakartojamas Wes Anderson darbas, už kurį jis nominuotas "Oskarui" kaip originalaus scenarijaus autorius. Vos prasidėjus filmui, pajauti išskirtinę Wes Anderson ranką ir akį. Kadangi ne taip seniai žiūrėjau "The Royal Tenenbaums"  veikėjų elgesys, pati šios kino juostos estetika jau buvo pažįstama ir sava. Jau nekalbant apie puikiai pažįstamus aktorius: Bruce Willis, Edward Norton, Bill Murray ir kitus. Kiekviena detalė ekrane, rodos, įgauna savo prasmę, turi savo vietą, kiekvienas žodis tik dar geriau išreiškia prasmę ir bendrą atmosferą. Koncentruotas filmas, sakyčiau. Apie ką gi, galų gale? Apie skautų stovyklą ir berniuką, pabėgusį iš jos, šeimą ir mergaitę, pabėgusią iš namų, policininką, Nojaus arką, kairiarankių žirkles, muziką, tapybą, santuoką ir magišką galią matyti toliau, nei kiti. Itin estetiška, itin ryški kino juosta, meno kūrinys, net kiek primenantis spektaklį. Kokybiškas kinas.

"Beasts of the Southern Wild" - neįprasta juosta apie neįprastą gyvenimą, nominuota keturiems "Oskarams" (mažoji Quvenzhané Wallis pretenduoja tapti geriausia pagrindine aktore, taip pat šis filmas nominuotas geriausio adaptuoto scenarijaus, geriausios režisūros (Benh Zeitlin debiutas) bei geriausio metų filmo srityse). Tai istorija, pasakojama šešiametės mergaitės vardu Hushpuppy. Visas pasaulis tampa kiek pasakiškas, su priešistoriniais mitiniais gyvūnais, nykstančiais ledynais, čia pat tvindančiais namus, ir seniai ją palikusia mama, kuri, rodos, yra šalia. Tai puikus filmas visom plotmėm. Tiesiogine tėčio ir duktės santykių, savęs tapatinimo su savo žeme, fantastinių elementų grožiu, vidinės kovos išraiška. Įspūdingas momentas, kai tie milžiniški mitiniai gyvūnai artėja, o mergaitė įveikia savo baimę, stoja prieš juos, stoja prieš savo baimę. Ir nuo tos akimirkos jie lieka jos valioje, baimė lieka pačios mergaitės valioje. Šviesu, skaidru, vertinga. "I see that I am a little piece of a big, big universe, and that makes it right."

"Les Misérables" - pagal garsųjį Victor Hugo romaną pastatytas miuziklas, nominuotas aštuoniems "Oskarams" (Anne Hathaway nominuota kaip geriausia antraplanė aktorė, Hugh Jackman - kaip geriausias pagrindinis aktorius, taip pat skirtos nominacijos už geriausią originalią dainą ir kitus su garso takeliu susijusius pasiekimus, kostiumų dizainą, net aktorių kosmetiką bei šukuoseną ir, galiausiai, - šis filmas pretenduoja tapti geriausias šįmet). Nesu didelė muzikinių filmų mylėtoja, tačiau šis, turiu prisipažint, visiškai papirko ir drąsiai sakau, kad mano akimis - tai vienas geriausių šiųmečių filmų. Taip, kostiumai, dekoracijos, visa vizualinė dalis - įspūdinga. Vien jau mąsteliai yra kvapą gniaužiantys. Bet emocinė dalis - dar ryškesnė ir stipresnė. Dėl to labai palaikau Anne Hathaway ir Hugh Jackman jų nominacijose, nes abu savo vaidmenis perteikė pasakiškai, ypač - Anne Hathaway. Atrodytų, kad tos ilgos dainavimo scenos gali būti nuobodžios, bet jos vietomis tampa netgi įdomesnės, nei veiksmo epizodai - vėlgi, dėl tos pačios itin išreikštos jausminės pusės. Tad net jei miuziklų nemėgstat - suteikit šansų šiam. Pabandyt verta.

Laimėjo 3 "Oskarus": Anne Hathaway pripažinta geriausia antraplane aktore, taip pat filmas pripažintas geriausiu aktorių kosmetikos bei šukuosenos ir garso takelio srityse.

"Brave" - istorija apie užsispyrusią raudonplaukę princesę, nominuota tapti geriausiu metų animacinių filmu. Visas pasakojimas grįstas šeimos santykiais. Vaizduojama mergaitė, besimokanti valdyti savo laisvę ir atsakomybes, o labiausiai - santykius su šeima. Rodoma ir rūpestinga mama, ir darbais užsiėmęs geraširdis tėtis, ir trys velniškai žavūs broliukai-trynukai. Tipiška pasakų struktūra - konfliktas, neatsakingas veiksmas, bandymas tai atitaisyt ir atomazga. Tačiau detalės nėra tokios nuobodžiai girdėtos, kaip tik - ryškios ir įspūdį galinčios palikti ne tik vaikams, bet ir tėvams (ne veltui tai "Pixar" ir "Disney" kūrinys). Graži pasaka, skatinanti nuoširdžius šeimos satykius ir iniciatyvą pačiam kurti savo gyvenimą.

Tapo geriausiu metų animacijos filmu.

"ParaNorman" - "Coraline" kūrėjų darbas, gavęs geriausio metų animacinio filmo nominaciją "Oskarui", kaip ir jo pirmtakė "Coraline". Ši animacija pagyrų nusipelnė ne vien už smagius personažus ar juokelius, bet ir prasmingą filmuko potekstę. Pagrindinis veikėjas - berniukas, kitoks, nei kiti, kitoks, nes mato mirusių žmonių dvasias. Vieną naktį dvasios sukyla, o tarp jų, - ir seniai mirusios raganos siela. Žmonės bijo raganos, bando apsiginti nuo kitų dvasių, nė nesustodami susimąstyti, nuo ko jie ginasi, ar dvasios tikrai puola. Galbūt nėra nuo ko gintis, tik nuo savo baimės ir nežinojimo. Labai graži kulminacinė pokalbio scena, atradimas, kad žmonės, kurie atrodo tolimi, pikti ar kitaip nepriimtini, yra labai panašūs į mus ir tik empatijos trūkumas bei leidimas įsigalėti baimei mus skiria nuo jų. Graži istorija su puikiu veiksmo ir prasmės santykiu, tinkama ir vaikams ir jau kiek paaugusiems. Dėl to slapta tikiuosi, kad būtent šis animacinis pasakojimas bus apdovanotas "Oskaru".

"Paperman" - dailus Disnėjaus kūrinys, pretenduojantis gauti "Oskarą" kaip geriausias metų trumpametražis animacinis filmas. Septynios minutės apie atsitiktinumus, akimirkos žavesį ir kasdienybės ypatingumą. Tiesą sakant, eidama žiūrėti "Wreck-It Ralph" itin džiaugiausi, kad prieš šią animaciją pamatysiu ir "Paperman". Lūkesčiai išties pasiteisino, nes filmas pavergia paprastumu, skaidrumu, minimalizmu. Daug laiko neužima, tad tikrai rekomenduoju peržiūrėt.

Tapo geriausiu metų trumpametražiu animuotu filmu.

"Wreck-It Ralph" - istorija apie vieno žaidimo piktojį herojų ir jo norą blogiuku nebebūti (nominuota "Oskarui" kaip geriausia animacinė juosta). Jis imasi žygių, kad gautų auksinį medalį ir taptų gerbiamas bei mylimas savo žaidimo draugų, tačiau, žinoma, atsiranda daugybė kliūčių, kurios virsta nuotykiais, įsivelia kiti veikėjai, ir, na, prasideda visas filmuko smagumas. Jei išmanot senuosius (ir dabartinius) kompiuterinius žaidimus ir jų herojus, šis filmas - vienas malonumas. Jei ne - taip pat rasit kuo pasidžiaugt. Tai juosta apie savitumą, pasitikėjimą, apie svajones. Puiki vaikams, ne itin nuobodi ir kiek paaugusiems.

"The Master" - solidi, kiek gluminati drama, nominuota trim "Oskarams". (Joaquin Phoenix pretenduoja tapti geriausiu pagrindiniu aktoriumi, Philip Seymour Hoffman bei Amy Adams - geriausiais antraplaniais aktoriais). Veiksmas sukasi ties karo veteranu, atsitiktinai patekusiu į paslaptingos bendruomenės ir jos lyderio globą. Pati juosta susukta išties meistriškai - galima atsekti detalių atsikartojimą skirtingose filmo dalyse, pavyzdžiui, prožektorių ir fotografijos motyvą. Philip Seymour Hoffman man primena "Synecdoche, New York", taip pat ir filmo atmosfera panaši - lyg ir viskas paprasta, akivaizdu, bet tuo pat metu jauti, kad kažkas nuo tavęs slepiama, kažkas čia neaiškaus. Tiesa, aiškaus darbo iš "Magnolia" kūrėjo ir nesitikėčiau. Nors kai kurios idėjos išsakomos itin tiesiai, pavyzdžiui, kaip ši, kurią pavadinčiau esmine šios juostos kontekste: "If you figure out a way to live without a master, any master, be sure to let the rest of us know, for you would be the first in the history of the world." Tad interpretuot visą juostą galima visai plačiai. Sakyčiau, kiekvienas žmogus gali būt  The Master. Pritartumėt? Beje, ir filmo stilius - puikus. Skaidrūs, ryškūs kadrai, įdomus jų pateikimas. Kokybiška juosta.

Ryškaus kino!

Įkvėpti gyventi gali banalus holivudinis filmas su laiminga pabaiga. Paskatinti pagaliau susiimti gali giedras dangus ir saulės šviesa. Padėti atrasti motyvaciją tikrai gali keliolikos minučių video internete. Mažos mažos detalės, nes visi jas interpretuoja skirtingai. Kažkas gražioje filmo pabaigoje įžvelgia save, kažkam saulės šviesa - tai pagaliau atėjęs aiškumas. Skirtingos interpretacijos, skirtingos reakcijos lemia skirtingas būsenas. Nes kai kam dieną praskaidrina netikėtas skambutis iš seno draugo, kitam reikia gerokai daugiau. Arba, būna, prisimeni praeitį, vaikštai prieš dešimt metų mintais takeliais ir šypsaisi, nes pamiršai visa, kas tuokart nutiko blogo, atsimeni tik gėrį. Mes kiek linkę idealizuoti praeitį. Šiek tiek to idealizavimo būtų visai neblogai pritaikyt ir dabartyje, nemanot? Nekalbu apie rožinius akinius, tiesiog apie šiokį tokį vertinimą gėrio, priėmimą sudėtingesnių dalykų. Supratimą, kad būna visko ir dėl to gražius dalykus reikia labai vertinti. Ir pasistengti matyti, žinoma, kad turėtum ką vertinti. Nes suvokti dabartį gali labai skirtingai. Tas pačias nelaimes suvokt gali labai skirtingai. Vienas netekęs kažko labai svarbaus gali pult į paniką, begalinį liūdesį ir apatiją. Kitas gali tai priimt kaip iššūkį kažko geresnio ieškojimui, savo jėgų išbandymui ir netgi jausti savotišką malonumą. Dieve, kaip žaviuosi tokiais žmonėmis. Nes laikas bėga labai greit, diena prie dienos, dar viena diena, ir štai praėjo keletas metų, akies mirksniu, vieninteliu. Bėga magiškai greitai, nes viskas kartojasi. Na, darbas, namai, miegas, mokslas, namai, suprantat. Viskas atminty nugula į vienodus raštus. O jei įtraukti save į ką įvairesnio, kas, pasak atminties, verta atsiminimo, vaizdas tampa margesnis. Ir tuomet atmeni šį tą daugiau nei darbus ir mokslus. Ir pats pradedi jaustis geriau. Nes atrandi kažką naujo, nes įsijauti į tas veiklas, pamiršdamas viską aplink, pamatai, kiek daug gali pats, koks spalvotas pasaulis, jei tik peržengi slenkstį. O būna, kad tai užmiršti ir užsikonservuoji viduj, mąstydamas, kad už lango - nieko naujo. Nors už lango - visas pasaulis. Kuris, žinoma, yra ir jūsų viduj, bėgdamas laukan vargu ar pabėgsi nuo savęs, bet padėti susivokti tai gali. Nes būna veiksmai ir būna atoveiksmiai, ką mes kartais pamirštam. Kartais mažutė smulkmenėlė gali grįžti atgal dievišku grožiu, ir atvirkščiai, apdairumas gali atsigręžti prieš mus. Dėl to harmonija tarp norų, svajonių, siekių ir realių veiksmų yra tokia svarbi. Vidinė ramybė, jausmas, tylus balsas, sakantis, kad viskas yra visai gerai. Jei netikit manim, patikėkit Will Smith, kuris nepaliauja tvirtinęs, kaip svarbu daryti tai, ko trokšti. Ir kaip svarbu daryti tai, ko velniškai bijai. Nes baimių atakavimas išeina į naudą. Nes meilė savo darbui išeina į naudą. Arba Robin Williams ir Matt Damon, sukūrusius pasakiškus dialogus "Good Will Hunting", kuris taip pat skatina neleisti baimėms užvaldyti savęs, skatina atsiverti pasauliui, nebijoti ir tikėti žmonėmis. O tokios idėjos, ypač pastaroji, skamba kiek naivokai mūsų laikų kontekste, ir vis dėlto, to nereiktų ignoruoti. Viena teta prieš porą savaičių pasakė, kad šiuolaikiniame pasaulyje iš tiesų egzistuoja burtų lazdelės. Nes gali pasiekti visko. Suvokimas - pirmas žingsnis. Ir niekad nepaliaut ieškojus, kaip sakė Steve Jobs. Ir niekad nepamiršt, kiek daug gali maži žingsneliai, kasdien padedant vieną plytą tobulai ir taip per keletą metų pastatant puikią sieną, kaip sakė Will Smith. Ir dar pridūrė tai, ką kartą pasakė jo tėtis : "Don't you ever tell me that you can't do something". Nes kasdien dėdamas po vienintelę plytą atidžiai, nuoširdžiai ir rūpestingai, ilgainiui išauginsi nuostabią sieną. Kasdien rūpindamas gėlėmis ir pasodindamas po vieną mažutėlę jų, ilgainiui turėsi pasakišką sodą. Kasdien stengdamasis dėl savęs ir tų, kuriuos myli, nė nepajusi, kokią laimę išauginai. Iš lėto, paprastai, užtikrintai.

Vasariui einant į pabaigą, tradiciškai į iškilmingą ceremoniją susirenka ir apdovanojimus išsidalina geriausių metų filmų kūrėjai ir aktoriai. Kas jie šiemet? Rezultatai prieš jūsų akis! (Beje, kaip ir praeitais metais, taip ir šiais, miniu tik matytus filmus, o nematytų vertinti nesiimu.)

"The Descendants" - gražus filmas apie šeimos vertybes, nominuotas penkiems "Oskarams" (George Clooney nominuotas kaip geriausias pagrindinis aktorius, taip pat šis filmas paminėtas ir geriausio filmo, montažo, scenarijaus ir režisieriaus nominacijose). Drama, galinti sukelti šypseną, skaudus filmas, bet tuo pačiu neprarandantis gero humoro, įdomių personažų. Ir puikių vaizdų: gamta priduoda tikrai nemažai grožio šiai juostai. Tai filmas apie meilę, apsisprendimus, gyvenimą, tokį, kokį turim. Šilta ir nuoširdu.

Gavo "Oskarą" už adaptuotą scenarijų.

"The Artist" - tikrą sensaciją sukėlusi nespalvota nebyliojo kino drama, nominuota net dešimčiai "Oskarų" (šis filmas nominuotas kaip geriausias, kitos nominacijos: už geriausią pagrindinį aktorių (Jean Dujardin), geriausią antraplanę aktorę (Bérénice Bejo), kostiumų dizainą, režisūrą, scenarijų...). Išties originali idėja: pastatyti tokį filmą dvidešimt pirmąjame amžiuje. Ir pats filmas apkaišytas daugybe prasmių, minčių ir nestandartinių kampų. Juosta apie aktorius, pokyčius ir naujoves, netikėtumus ir vienišumą, šlovę ir gražius jausmus.

Jean Dujardin apdovanotas "Oskaru" kaip geriausias pagrindinis aktorius, "The Artist" tapo geriausiu metų filmu, taip pat gavo "Oskarus" už kostiumų dizainą, režisūrą ir muziką. 

"Beginners" - švelni smagi juosta, kurioje vaidinantis Christopher Plummer yra nominuotas "Oskarui" kaip geriausias antraplanis aktorius. Filmas mane sužavėjo jau pirmaisiais kadrais. Estetiškas, su žavia muzika, originaliu požiūriu į pasaulį, dabartį ir ateitį. Per visą filmą tęsiasi paveikslėlių ir palyginimų intarpai, taip puikiai pagyvinantys filmą ir suteikiantys jam savitumo. Tai jame man labiausiai ir patiko. O ir turinys nėra prastas.

Christopher Plummer gavo "Oskarą" kaip geriausias antro plano aktorius.

"The Help" - toks šviesus spalvomis, gražus ir teisingas mintimi filmas, pelnęs keturias "Oskarų" nominacijas (Viola Davis buvo nominuota kaip geriausia pagrindinė aktorė, Jessica Chastain ir Octavia Spencer - kaip geriausios antraplanės aktorės, o pats filmas pretenduoja gauti "Oskarą" kaip geriausia metų juosta). Kaip gražu, kai mergytei kasdien pasakoma, kad ji miela, protinga, o svarbiausia, svarbi. O mergytė tai dedasi į galvą ir nepamiršta. Kaip gražu, kai kažkas rūpinasi ne vien savimi ir turi drąsos užtarti ir kitą, kad ir ne visiškai akivaizdžiai. Kaip gražu, kai kažkas nuoširdžiai apsidžiaugia ir lieka tau dėkingas, o tu savo ruožtu esi labai dėkingas jam. Ir šiaip, kaip gražu ir gera, kai nėra aklai sekama minia, o matoma tiesa, ryški, dėl to ne visų ištveriama, bet matoma, kai yra veikiama tai, kas iš tiesų reikšminga ir svarbu. Taigi, emociškai šilta juosta su tolerancijos ir skvarbesnio žvilgsnio lašeliu. Ir saule.

Octavia Spencer apdovanota "Oskaru" kaip geriausia antraplanė aktorė.

"Midnight in Paris" - išties magiška, ypatingą atmosferą turinti ir nepaliaujanti stebinti juosta, pretenduojanti pelnyti keturias "Oskarų" statulėles (šis filmas nominuotas kaip geriausias metų filmas, be to, įvertinta ir jo režisūra bei scenarijus). Puiki romantinė komedija, šilta šviesi istorija apie stebuklus Paryžiuje, pasakiškas naktis, pripildytas pokalbių su legendinėmis asmenybėmis, keistus atsitiktinumus, drąsą ir ryžtą būti ten, kur jautiesi geriausiai. Nesvarbu, ką sako kiti.

"Midnight in Paris" apdovanotas "Oskaru" už scenarijų.

"The Tree of Life" - dar vienas šįmet labai lauktas filmas, nominuotas trims "Oskarams" (jis nominuotas kaip geriausias metų filmas, taip pat pagirta filmo kinematografija ir režisūra). Tai tikrai neįprastas filmas, tiek savo turiniu, tiek forma. Ypač forma. Veiksmas kartas nuo karto pertraukiamas (gal net netinka toks žodis, labiau - papildomas) vaizdais, kurie kartais atrodo tiesiog kaip spalvų šokis, kartais - kosmoso vaizdų nuotrupos. Dar vienas jo aspektas - palikta nemažai erdvės pamąstymams, filosofavimams ir interpretacijoms, tad kiekvienas susidaro vis kitokią nuomonę apie šią juostą. Taigi, originalus, dėmesio vertas kūrinys.

"Hugo"- pasakiškai daili, jaudinančiai graži drama, nominuota netgi dešimčiai "Oskarų" (nominacijos už geriausią filmą, kinematografiją, kostiumų dizainą, režisūrą, scenarijų, muzikos ir vaizdo efektus ir kitas nepamirštamas šio filmo detales). Tai filmas apie žmones, kaip mechanizmus, mechanizmus, kaip žmones, apie našlaičius, praeitį ir ateitį, kuri gali būti visai graži, jei tik neslopinsi dabarties galimybių. Filmas, sakantis, kad skausmas gimdo skausmą, o meilė, taip pat paprastai, gimdo meilę. Ir iškart aiškiau, kaip elgtis ir kokį kelią rinktis. Juosta, kažkiek man priminusi "Extremely Loud and Incredibly Close" (knygą), pačiu siužetu, jog berniukas, praradęs tėvą, despratiškai bando surasti, ką jam tėtis norėjo pasakyti, ką jam paliko, įminti paslaptį, susijusią su raktu. "Maybe that's why broken machines make me so sad. They can't do what they're meant to do. Maybe it's the same with people. If you lose your purpose, it's like you're broken." Ši juosta pasakoja apie kiną ir kino meistrus, apie įvairiausius sraigtelius ir varžtelius, bet ne tai svarbiausia. Žmonės svarbiausia. "I'd imagine the whole world was one big machine. Machines never come with any extra parts, you know. They always come with the exact amount they need. So I figured, if the entire world was one big machine, I couldn't be an extra part. I had to be here for some reason." Švelnus, šmaikštus, taip, kiek vaikiškas, bet toks gražus akiai, primenantis "Charlie and the Chocolate Factory", ir ne veltui, nes prie "Hugo" nagus yra prikišęs ir Johnny Depp, tik šįkart ne kaip aktorius, o kaip prodiuseris. O dar ir režisierius šio filmo yra ne kas kitas, kaip Martin Scorsese. Taigi, prieš jūsų akis - kelios valandos pasakos. "Come and dream with me".

"Hugo" apdovanotas net penkiais "Oskarais" už kinematografiją, režisūrą, garso ir vaizdo efektus. 

"My Week With Marilyn" - tikrais faktais paremta drama, gavusi dvi "Oskarų" nominacijas (Michelle Williams nominuota kaip geriausia pagrindinė aktorė, o Kenneth Branagh kaip geriausias antraplanis aktorius). O ir šiaip aktoriai šiame filme tokie žavūs ir patrauklūs - kad ir Eddie Redmayne ar Emma Watson. Kaip jau nesunku nuspėti iš pavadinimo, tai juosta apie Marlyn Monroe, besifilmuojančią kino filme ir apie vaikiną, prisidėjusį prie to filmo kūrybos ir vėliau išleidusį savo prisiminimus, pagal kuriuos "My Week With Marilyn" ir yra susuktas. Nors ir atrodo visai neblogai, bet filmas, mano akimis, užsibaigė kiek per greitai, vos prasidėjęs veiksmas tuoj pat nutrūko. Suprantu, kad fikcijos čia ne tiek daug, ir vis dėlto, būtų labai smagu pamatyti labiau išplėtotą šios juostos versiją.

"Chico & Rita" - muzika ir meile alsuojanti rimta animacinė juosta, nominuota "Oskarui" kaip geriausias animuotas filmas. Puiki, puiki juosta. Neapsigaukit su animacija, taip dažnai būna - filmas nurašomas, nes jis animuotas, taigi, vaikams. Tiesa, dažnai taip būna, bet egzistuoja ir gerų rimtų filmų, vertų peržiūros, kaip "Chico & Rita". Muzika, šokis, kelionės, jausmas, muzika, jausmas. Jausmas. Ryšku spalvom, ryšku emocija, ryšku garsu. Daug iš šios juostos nesitikėjau, bet mano akimis, bent vienos peržiūros ji tikrai nusipelno.

"A Cat in Paris" - kitas puikus animacinis filmas, gavęs "Oskaro" nominaciją, kaip geriausia animuota juosta. Mielas, vaikiškas, ypatingas ir smagus. Apie šeimą, mažą tylią mergaitę, tamsų paslaptingą katiną, vienišą atsiskyrėlį, piktus dėdes ir visa pakeliančius Paryžiaus stogus. Pažiūrėkit vieni ar su vaikais - geras laikas garantuotas.

Ir tai dar ne viskas. Kaip ir praeitąmet, taip ir šiemet, "Harry Potter and the Deathly Hallows", tik dabar jau antroji dalis, yra nominuota "Oskarams" už vaizdo efektus, grimą, meninę režisūrą. Šio filmo nė nemanau komentuoti, nes suvokiu jį labiau kaip istoriją, ne kaip filmą, nors pati šios knygos vizualizacija, reikia pripažinti, yra tikrai neprasta. Įspūdinga ir emocijas sukelianti, nors netikslumų, kaip visad, pažerianti. Bet kaip kitaip. Per daug nesiplėsdama noriu paminėti porą kitų, man dar nematytų filmų: "Moneyball" (nominuotas net šešiems gan rimtiems "Oskarams") ir "Extremely Loud & Incredibly Close" (besitaikantis į geriausio filmo bei geriausio antraplanio aktoriaus apdovanojimus). Pirmasis - rekomenduotas ir kitų išgirtas, antrasis - pastatytas pagal mano vos prieš porą savaičių skaitytą knygą, tad tiesiog degu smalsumu šį filmą kuo greičiau pamatyti. Nes knyga tikrai puiki, papasakosiu jums apie ją už keleto dienų.

Įkvepiančios savaitės. Įkvepiančio kino.

Tylutėliai į mūsų kiemus atkeliauja jaukiausios metų šventės. Smagios, gražios ir, svarbiausia, prasmingos. Šia proga siūlau jums pažiūrėti keletą išties gerų, laiko išbandymus atlaikiusių, bene nesenstančių ir beveik visame pasaulyje itin vertinamų filmų. Šiltų, gan šviesių ir įkvepiančių laukti ir tikėtis - kažko ypatingo ir stebuklingo, Kalėdom vadinamo.

"The Bishop's Wife" - jei esi taip užsiėmęs, kad nerandi laiko nė patiems artimiausiems žmonėms, nenustebk vieną dieną išvydęs angelą (net jei jis neatrodo panašus į būtybę, kuria sakosi esąs). Maži ir didesni stebuklai, angelai ir žmonės, panašūs į angelus, čiuožyklos ir gerumas aplink. Ir dar kartą patvirtinta idėja, kad jei prašai, tai gausi, jei šauksi, tai atsilieps. Tikrai. Tik turi truputėlį plačiau atverti akis.

Daili, teisinga Kalėdinė juosta, kurią nuoširdžiai rekomenduoju.

"Meet Me in St. Lois" - ne visas filmas yra Kalėdinis, tik dalį jo užima ši šventė. Tačiau kaip! Tai juosta, kurioje suskambėjo "Have Yourself a Merry Little Christmas". Tai muzikinis filmas, bet muzika su įprastais pokalbiais dera taip puikiai, kad žiūrėti - vienas malonumas. Tai beprotiškai estetiškai gražus filmas, papuoštas ne vien elegantiškomis suknelėmis, bet ir gražiais poelgiais. Maloni akiai ir ausiai, lengva ir bene būtina pamatyti (vien dėl muzikos, dėl aktorių, dėl vaizdų) juosta!

"Miracle on 34th Street" - ar tiki fėjomis? Pasakom? Kalėdų seneliu? Ne? O veltui, sako Kalėdų senelis, juk taip gražu kažkuo tikėti, juolab tuo, kas tikra. Tikra? Tik panorėk, ir pamėginsiu išpildyti tavo norą. Tik panorėk, panorėk stipriai, iš tiesų nuoširdžiai...

Labai graži istorija apie tikėjimą ir tikrą Kalėdų senelį. Ir dar apie pačius tikriausius stebuklus.

"Holiday Inn" - tai filmas, kuriame pirmą kartą išgirdau skambant "White Christmas". Pasakojantis apie žmogų, įkūrusį užeigą, veikiančią tik per šventes ir (ne visada) smagų jo gyvenimą. Ryškūs pasirodymai, sniego pusnys, šilti jausmai ir šventės šventės šventės (ne tik Kalėdos!)

"A Christmas Story" - istorija apie mažąjį Ralfį: jo Kalėdas, ypatingą dovaną ir daug nuotaikingų (ir kiek liūdnesnių) akimirkų, nutikusių belaukiant viso to. Linksmas filmas visai šeimai, pakeliantis Kalėdų dvasią. 

"It's a Wonderful Life" - turbūt pati garsiausia Kalėdinė juosta. Istorija žmogaus, globojusio kitus, padėjusio jiems, žmogaus, kuris numodavo ranka į save vardan kito, nors svajonių turėjo didelių, idėjų - gyvų ir įspūdingų. Bet būna, kad gyvenimas apvelia kasdienybę rūpesčiais, ar daug blogiau - didelėmis problemomis, ir tuomet nebežinai į kurią pusę mestis, kur eiti, kur trauktis, kaip kapstytis. Bet tu nesi vienas. Ypač kai rūpiniesi kitais. Net jei nebūtum rūpinęsis, net jei neturėtum to tunto draugų, pasiryžusio paaukoti kelis paskutinius pinigėlius dėl tavo gerovės. Tu nesi vienas.

"White Christmas" - dar vienas muzikinis filmas, šįkart su dar didesne porcija dainų ir šokių. Gal net per didele. Bet jei norit atsipalaiduoti prieš ekraną - kodėl gi ne? Vien jau paskutinė scena yra puiki paskata pažiūrėti filmą - tokia jauki ir šventiška, kur atliekama garsioji Bing Crosby "White Christmas". Su viltimi sulaukti baltų Kalėdų. Šio filmo veikėjams sniego sulaukt pavyko. Kažin, kaip seksis mums?

"Christmas in Connecticut" - apie savo kasdienybę ir receptus rašanti moteris paprašoma Kalėdoms priimti ir pasirūpinti kareiviu, tapusiu bene tautos didvyriu. Neatrodo ypatinga, tačiau atskleidus keletą faktų - kad toji moteris gaminti nė nemoka, o jos straipsnių puslapiuose krykštaujantis mažylis išvis neegzistuoja - situacija tampa keista, komiška ir dėl to tik dar smagesnė. Mielas, šiltas filmas su plačiomis senovinėmis rogėmis, užsnigtu kiemu ir puikiais dialogais. 

Dauguma šių filmų - nominuoti Oskarams, ar apdovanoti net keliais, be to, ir daugybe kitų apdovanojimų. Dauguma jų įtraukiami į geriausių visų laikų Kalėdinių filmų sąrašus. Daugumai - daugiau nei penkiasdešimt metų. Bet ta ypatinga šventinė dvasia, galim pajusti, nuo metų nepriklauso. 

Noriu paminėti ir dar keletą filmų: truputį naujesnių, truputį ir šiaip puikiai žinomų. Kai pagalvoju apie Kalėdas, pirmas filmas ateinantis į galvą yra... Taip, tikrai ne koks kitas, o "Home Alone" (taip pat ir antroji dalis). Ir kas keisčiausia, kuo toliau (t.y. kuo daugiau kartų juos pamatau), tuo labiau prie jų prisirišu, tuo jie man brangesni tampa. Juk ir pasakoja jie apie tikras vertybes ir, bene svarbiausia, sugeba perteikti tikrą Kalėdų dvasią.

Kitas filmas, užkrečiantis meile Kalėdoms, tai Tim Burton darbas "The Nightmare Before Christmas". Apie Halloween'o miestelio gyventojus, bandžiusius sukurti Kalėdas savo namuose. Dailus ir ypatingas - kaip ir dauguma Burton darbų, taip ir šis vertas dėmesio. 

Yra ir dar dvi senovinės juostos, kurių nepaminėjau didžiąjame sąraše - tai "Holiday" ir "The Shop Around the Corner". Abi labiau meilės istorijos, nei Kalėdiniai filmai, ir vis dėlto, visai smagūs ir simpatiški, jei tradicinius Kalėdinius filmus jau esat matę. Juk gerų, Kalėdų šilumos įkvepiančių filmų (kaip ir paties įkvėpimo ir visokio kitokio gėrio, kaip nekart esu rašiusi) negali būti per daug.

Ramaus Kalėdų laukimo ir šildančių širdį filmų. 

Štai ir nuskambėjo nuaidėjo ilgai lauktų 2011 metų "Oskarų" apdovanojimų nugalėtojai. Pateikiu kelis savo matytus filmus su nominacijomis bei laimėjimais.

"The King's Speech" - puiki istorinė drama, nominuota net 12 "Oskarų" nominacijų (Colin Firth nominuotas kaip geriausias aktorius, Geoffrey Rush kaip geriausias antro plano aktorius, Helena Bonham Carter kaip geriausia aktorė, nepamirštas ir kostiumų dizainas, garso takeliai, režisieriaus darbas ir dar daugiau).Tad gan drąsiai galima teigti, kad šių metų "Oskarų" ceremonijoje karaliauja ne kas kitas, kaip "The King's Speech". 

Tai filmas pasakojantis istoriją karaliaus, turėjusio kalbos defektą. Ir jo pastangas to atsikratyti. Nors istorinis ir solidus, bet tikrai neprailgstantis ir ne tuščias. Ar filmas sudomins, ar ne, vienas klausimas, bet nepaisant to ryškiai juntama jo kokybė. Filmas paliečia, įtraukia ir įtikina. O puikūs aktoriai šį įspūdį tik dar labiau sustiprina.

Colin Firth gavo "Oskarą" kaip geriausias aktorius, taip pat šis filmas gavo "Oskarus" už režisūrą, geriausią scenarijų, o ir buvo apdovanotas kaip geriausias filmas.

"Inception" - neabejotinai viena didžiausių šių metų kino pasaulio sensacijų. Šio filmo pavadinimą galime rasti 8 nominacijose.(Nominuotas  "Oskarams" kinematografijos, garso takelių, meno, specialiųjų efektų ir kitose nominacijose). Vėlgi, garsūs puikūs aktoriai: Leonardo DiCaprio,  Joseph Gordon-Levitt, Ellen Page. Fantastika perpinta su kiekvieno iš mūsų kasdienybe - sapnais. Pasauliu, kuris domina žmones nuo seno ir kurio mes vis nepajėgiame iki galo įminti. Balansuojama tarp realybės ir fantastikos, o kartais tos ribos išvis nebelieka. Vien vaizdais šis filmas tikrai padaro nemažą įspūdį. Ką jau kalbėti apie vidinę dramą. Tad bent vienos peržiūros ši juosta tikrai verta.

Gavo "Oskarus" už kinematografiją, garso ir vaizdo efektus.

"Social Network" - dar vienas kandidatas į 8 "Oskarų" nominacijas. (tarp jų - Jesse Eisenberg nominuotas kaip geriausias aktorius) Stiprus, gyvas filmas apie šiuo metu populiariausio socialinio tinklalapio pasaulyje "Facebook" sukūrimą. Turint galvoje, kad sukurtas pagal tikrus faktus, patraukia net labiau.

Gavo "Oskarus" už muziką, scenarijų ir montažą. 

"Black Swan" - skandalingoji drama, susižėrusi 5 "Oskarų" nominacijas (Natalie Portman nominuota kaip geriausia aktorė). Apie baleto šokėją, jos svajones, jos realybę. Ir išėjimus už realybės ribų. Nuolat jaučiama įtampa, nuolat tiesiai į jūsų kraują pumpuojamos emocijos. Kažkuo dailus, kažkuo šiurpus filmas. Jausmingas ir šaltas. Bet įspūdį palieka visiems. Vienokį ar kitokį.

Natalie Portman gavo "Oskarą" kaip geriausia aktorė.

The Kids Are All Right" - rodos, paprasta amerikiečių juosta, tačiau paminėta 4 nominacijose. (Mark Ruffalo nominuotas kaip geriausias antrojo plano aktorius, Annette Bening -  kaip geriausia aktorė). Taip pat šiame filme galite pamatyti ir Julianne Moore. Filme vaizduojami šeimos santykiai: brolis ir sesuo susiranda savo biologinį tėtį ir tas faktas nulemia jų pačių šeimos santykių pokyčius. Lyg ir nieko ypatingo, bet kažką žavaus šis filmas savyje turi.

"Blue Valentine" - dar viena žemiška drama, kurioje Michelle Williams nominuota "Oskarui" kaip geriausia aktorė. Manau, visai pelnytai. Sudėtingi poros santykiai, meilės suteiktos kibirkštėlės akyse, jų atsiradimas ir išnykimas, viskas taip trapu. Tas trapumo įspūdis tęsiasi per visą filmą. Sudėtingo pasaulio, sudėtingų santykių įspūdis. Beje, šioje juostoje galite išvysti ir Ryan Gosling, kurį turbūt jau žinote iš filmų "The Notebook" ar "The United States of Leland".

"Winter's Bone" - savotiškas filmas su savo spalvom ir charakteriu. Pelnė 4 "Oskarų" nominacijas. (Tarp jų: Jennifer Lawrence nominuota kaip geriausia aktorė, o John Hawkes - kaip geriausias antraplanis aktorius) Tuo tokiu atšiauriu natūralumu kažkodėl šiek tiek priminė "Into the Wild". Pasakojama apie merginą, kuri turi išlaikyti savo brolį ir sesę, sergančią mamą ir dar surasti nežinia kur esantį tėvą, tam kad galėtų saugiai gyventi savo namuose. Ir tai toli gražu nėra lengva. Sužavėjo tas mažybinių vardų (Teardrop, Sweat Pea ir panašiai) kontrastas su šiurpia kasdienybe, ta šiluma susimaišanti šalčiu, saulė vidury žiemos. Garbė ir orumas aukščiau už kasdienius poreikius. Gražu. Ir tyra.

"In a Better World" - itin estetiškai graži ir harmoninga drama, nominuota kaip geriausia užsienietiška juosta. Prasmingos, svarbios temos pateikiamos patraukliai, įtaigiai, pasitelkiant įtampą ir nebanalų skausmą. Kiekviena smulkmena susijusi su kažkuo didesniu. Tarp visko egzistuoja ryšys. Visuose pasaulio kraštuose, kiekvienoje pievos pakampėje, kiekvieno žmogaus širdyje rasi kažką panašaus. Nes mes nesam paprasti - mes sudėtingi. Turim priimti sudėtingus sprendimus, kurie lems daug, nuspręsti, numatyti, ištverti. Bet smurtu smurto nenukausi. Ir nesvarbu, ką manys kiti. Svarbu, kad pats jausies palikęs konfliktą kaip nugalėtojas. Visada yra kita išeitis, tereikia truputį geriau apsižiūrėti aplink. Ir tada, galbūt, prieš akis atsivers geresnis pasaulis.    

Stiprus, vertingas filmas.

Gavo Oskarą kaip geriausias užsienio filmas. 

Be nominacijų neliko ir "Harry Potter and the Deathly Hallows" pirmoji dalis bei "Alice in Wonderland" .

Kaip geriausias animacinis filmas nominuotas ir "How to Train Your Dragon" (pamenat, toks mielas filmukas apie vikingus ir drakonus?). (Čia šiek tiek rašiau apie Alisą, o čia - apie drakonų prijaukinimą).

Manau, laimėtojai verti visų šių apdovanojimų, gal kiek gaila, kad dalis neblogų filmų liko be įvertinimo, bet juk iš vienos nominacijos išrenkamas tik vienas nugalėtojas, o praeitais metais buvo išties nemažai ryškių filmų, kurie ir nustelbė blankesnius ir ne taip garsiai apie save rėkusius. 

Geros savaitės. Ir gero kino.