Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Italija, 2013

Prieš tūkstančius metų (ir gerokai toliau, nei už devynių girių, devynių marių, sakyčiau, už kokių devyniasdešimt upių) gyveno princas vardu Sidharta Gautama ir vienąsyk prisėdęs po figmedžiu jis nušvito ir įgavo Budos vardą. Žinoma, viskas neįvyko taip greit ir paprastai, bet šitokia yra trumpoji istorijos versija. Tuo tarpu, kiek toliau nuo minėto figmedžio, gyveno kitas šviesus jaunuolis, taip pat vardu Sidharta. Tokį pasakojimo siūlą pradeda vynioti Hermann Hesse. Ir vynioja poetiškai, mintimi ir forma. Kerėdamas žodžių paprastumu ir grožiu, minčių paprastumu ir grožiu, idėjomis atverdamas ištisas visatas.

Sidharta augo ieškodamas. Nesvarbu, ar ieškojimai vedė prie asketo gyvenimo, ar prie pirklio, ar prie atsiskyrėlio, pati forma, rodos, nė neturi tiek reikšmės, tai tėra kelio dalis. Bet ji teikia patirties, kuri teikia išminties. Tad kiekviena patirtis gali tapti vertinga. Per kiekvieną patirtį galima augti. Nes nėra vienos tiesos, nėra vieno teisingo kelio, ką bedarytum - judi, ir suvokimas gilėja (galbūt net visomis trijomis (keturiomis?) dimensijomis). Todėl atrasti ramybę (laimę, nirvaną, nušvitimą) gali tik savo jėgomis, ne mokymais, ne istorijomis (ne TV laidų, filmų ar žurnalų pasakojimais), tik pats, eidamas, klysdamas, patirdamas. Tai labai graži Hessės įžvalga, naikinanti baimes (nes, rodos, kuriuo keliu bejudėtum, jei turi kiek sąmoningumo ir dar gyvą vidinį balsą - kryptis yra teisinga), leidžianti gyventi ir patirti, ir nesigailėti. Rodanti, kad visada yra dėl ko gyventi. Bent jau kol teka upės.

Upė moko. Tereikia klausytis, ką ji pasakys. Sidharta vienąsyk išgirdo paslaptį - upė pašnibždėjo, kad laikas neegzistuoja. Nes upė yra visur vienu metu: ištakose, prie šlaitų ir žiotyse, šalia laivų ir kalnuose, visur vienu metu, tad upei egzistuoja tik dabartis, joks kitas laikas. Kiekviena patirtis moko, kiekvienas daiktas moko: “love this very stone, and the river, and all these things we are looking at and from which we can learn. I can love a stone, Govinda, and also a tree or a piece of bark.” Tereikia įsižiūrėti, įsiklausyti. Ir išmokus, kad laikas neegzistuoja, kad galima mokytis iš kiekvieno daikto ar gyvasties, bandyti nusikratyti ir kitų nuostatų. “The world itself, what exists around us and inside of us, is never one-sided. A person or an act is never intirely Sansara or entirely Nirvana, a person is never entirely holy or entirely sinful. It does really seem like this, because we are subject to deception, as if time was something real. Time is not real, Govinda, I have experienced this often and often again. And if time is not real, then the gap which seems to be between the world and the eternity, between suffering and blissfulness, between evil and good, is also a deception.” Taip smagiai ir plūduriuojam amžinybėj, gimdami, mirdami ir atgimdami, nuolat, per visus laiko vienetus.

Upė tampa gyvenimo simboliu, bene omniprezenciniu: esančiu nuolatos, visur, visa apimančiu. Tokią paralelę vis naudoja ir Alessandro Baricco. Jis sako, kad "mes esame tik upės vingis, upės, atplaukiančios iš toli ir po mūsų niekada nesustojančios". Kitoje knygoje pridėdamas, kad upė vingiuoti privalo. Nors tekėdama vingiais ji sukoria tris kartus ilgesnį kelią, kiekviena vingiuoja, lyg būtų kokia taisyklė, rašo Baricco. Taisyklė, galinti galioti ir mums, nes "ir mes elgiamės panašiai, tas svyravimas į šonus, tarsi būtume išprotėję, ar, dar blogiau, pasimetę, iš tiesų yra mūsų būdas judėti tiesiai pirmyn, moksliškai tiksliai, sakytum iš anksto apibrėžtai, nors tai neabejotinai panašu į netvarkingą klaidų ar dvejonių seką, tačiau tik iš pažiūros, nes iš tiesų toks yra mūsų būdas eiti ten, kur privalome atsidurti." Hesse neklydo, upės išties moko.

Visas kūrinys - tai savotiška odė mąstymui, ieškojimams mintimis, asmeninės filosofijos kūrimui, nesiremiant jokia hierarchija ar kieno prikišta taisykle. Iš tokios laisvės kyla daugybė pasirinkimų, iš jų - daugybė patirčių, iš jų - mintis ir išmintis (rodos, neatsiejamos ir lingvistiškai). Visų savo ieškojimų atradimu Sidharta galiausiai įvardina vienio idėją: "to think every moment, while living his life, the thought of oneness, to be able to feel and inhale the oneness". Ir niekaip negalėčiau sugalvoti tinkamesnės kūrinio išvados. Kaip ir laiko nebūtis, taip ir vienio idėja (ir tai, drįsčiau teigti, galbūt tėra viena ir tas pats) teigia drąsą veikti savaip, klausant savo vidinio balso, teigia atjautą ir meilę kiekvienam gyvam (ir daiktų pasaulio) objektui. Nes jei laikas neegzistuoja, ateitis yra dabartis, ir vikšras tuo pat metu yra ir drugelis, valkata tuo pat metu yra ir Buda, kūdikis tuo pat metu yra ir išmintingas senelis. Tad ir elgtis su jais reikia atitinkamai. Kol egzistuoja galimybė, tol ji priimtina kaip realybė. Tad galbūt jau tapot tuo, kuo svajojot tapti. Galbūt viskas jau įvyko. Galbūt upė jau nuvingiavo savo nelygiu keliu, tapo jūra, tebūdama upe, tapo lietumi, tebūdama upe, nusileido ant žemės, tebūdama upe, ir pradėjo viską iš pradžių. Ir taip tūkstančius kartų. Nepaisydama laiko.

“The years passed by, and nobody counted them.”

"Artinantis tobulos išminties bei atjautos akimirkai jaunas šventasis viską - žmones, sėdinčius giraitėse, medžius, dangų, skirtingus požiūrius į sielą, skirtingus "aš" - regėjo kaip vientisą tuštumą ore, kaip įsivaizduojamą žiedą, kurio prasmė yra vientisumas ir nedalomumas, kaip jau patirtą sapnų karaliją, visaapimančią ir paslaptingai tyrą."

Taip Jack Kerouac pasakoja apie Sidhartos nušvitimą, knygoje "Pabusk. Budos gyvenimas". Tai ne tradicinė Kerouac knyga, mat jos pagrindas - ne autoriaus vaizduotės vaisius, o įvairių raštų rinkinys, perrašytas į vieną kūrinį autoriaus. Tad atsispindi jo kūrybiška prigimtis - sakiniai užpilami dailiomis detalėmis - tačiau mintis išlieka:

"Buda aiškiau ar blankiau atsiminė garso sąmonę, nors kaip tokia ji visada buvo tas pats nekintantis garsas, tik Budos paties garso suvokimas kito ir slūgo lyg atoslūgis šnypščiant ir susigeriant žemėn, o garsas skambėjo ne ausies išorėje ir ne jos viduje, bet visur , - tyra girdėjimo jūra, Transcendentinis Nirvanos Skambesys, kurį vaikai girdi savo lovelėse, kuris girdimas mėnulyje ir staugiančių vėtrų židinyje..."

Ką su visu tuo turi bendro Albert Einstein, paklausit? Ogi požiūrį:

“A human being is part of the whole, called by us ‘Universe’; a part limited in time and space. He experiences himself, his thoughts and feelings as something separated from the rest – a kind of optical delusion of his consciousness. This delusion is a kind of prison for us, restricting us to our personal desires and affection for a few persons nearest us. Our task must be to free ourselves from this prison by widening our circle of compassion to embrace all living creatures and the whole nature in its beauty. Nobody is able to achieve this completely but striving for such achievement is, in itself, a part of the liberation and a foundation for inner security.” 

Savęs iliuzija, atsiskyrimas nuo kitų būtybių, išsilaisvinimas, atjauta? Ar neprimena pirmosios "Pabusk" citatos?

Bendros temomis sietinos ne tik pora šių citatų. Bet ir daugybė kitų. Skaidant pastarosios motyvus, jie atsispindi ir Kerouac'o knygoje, ir Einstein žodžiuose:

...kaip Iliuzija:

"Atmindamas, kad visai daiktai yra iliuzija, išmintingas žmogus jų negeidžia." - J. K. 

"Sidharta žinojo, kad žvelgiant teisingai mąstančiojo akimis, visi daiktai atrodo lyg pasakiškos oro pilys." - J. K.

"Saulės šviesumas, kurį regi tavo akis, užgimsta ne tavojoje Esminio Proto tikrovėje, - ji nei šviesi, nei tamsi, - bet egzistuoja vien tik tavo akims ir pačiose tavo akyse." - J. K.

"Reality is merely an illusion, albeit a very persistent one." - A. E.

...kaip Atskirtis (ir, panaikinus ją, jos randamas Vienis):

"Ananda, ar nori pasakyti, kad štai šitas akmuo ir ana va bala yra skirtingi dalykai? Būtų geriau, jei pasakytum, kad kiekvienas jų yra Buda ir kad mums tereikia vieno Budos, nes visi daiktai yra Ne-Daiktai, todėl jie visi - Budos." - J. K.

“It is a magnificent feeling to recognize the unity of complex phenomena which appear to be things quite apart from the direct visible truth.” - A. E.

...kaip Išsilaisvinimas:

"...Budos laukų palaimoje regėjau, kad visas mano gyvenimas - didžiulis tuščias lapas ir aš galiu daryti viską, ką panorėsiu." - J. K.

"The true value of a human being is determined primarily by the measure and the sense in which he has attained liberation from the self." - A. E.

...kaip Atjauta:

"Atiduodami maistą, įgyjame daugiau jėgų, atiduodami drabužius, daromės gražesni, įkurdami dosnumo vaisius, mes neieškome naudos sau ir nesitikime nieko už tai gauti, todėl mūsų širdis atsigauna ir nurimsta." - J. K.

"Peace cannot be achieved through violence, it can only be attained through understanding." - A. E.

Pasak J. Kerouac, Buda teigė, jog "Mano žodžiai tėra kaip pirštas, rodantis į tiesą, bet jo negalima laikyti pačia tiesa" bei "Nėra nei Tiesos, nei Netiesos, tėra viena esmė", tad visas tiesas ir prasmes reiktų priimti ir taikyti sau ne dogmatiškai, o randant su jomis savo asmeninį santykį. Žvelgiant aklai, vargu ar galima ko pasiekti, ypač kalbant apie suvokimą. Tad tikiuosi, kad kažkurią mintį atradot kaip vertingą ir artimą, ir reikalingą.

"Tačiau jei tarsi, kad aš jaunas ir geros širdies, kad ieškojimų metas man dar neatėjo, žinok, jog tikrajam tikėjimui ieškoti nėra netinkamo meto. Mus visada persekios nepastovumas, laikinumas ir mirties baimė, todėl aš naudojuosi šia diena ir neabejoju, kad dabar - kaip tik metas ieškoti."

Meditacija mūsų sąmonėse dažnai apsipynusi pasakomis ir legendomis, lyg koks mistinis ritualas. Bet iš tiesų yra visiškai priešingai - tai paprastas procesas. Jo esmingiausias detalė yra koncentracija ties tuo, ką veiki, išgyvenimas tų emocijų, kurias išgyveni, tiesiog buvimas su savimi.

“Knowing what you are doing while you are doing it is the essence of mindfulness training” - Jon Kabat-Zinn. Būtent šio autoriaus knygą "Wherever you go, there you are" čia ir apžvelgsiu. Iš pradžių reiktų išskirti keletą pagrindinių sąmoningumo (mindfulness) meditacijos aspektų.

Pirma - susitelkimas, nukreiptas į tam tikrą detalę. Pavyzdžiui, kvėpavimo ritmą. Arba mantrą.

Antra - buvimas čia ir dabar. Savęs stebėjimas ir jautimas, aplinkos stebėjimas ir jautimas. Ši dalis ypač svarbi, nes, kaip teigia autorius, kartais nugyvename bene visą gyvenimą planuodami ateitį ir grauždamiesi dėl praeities (ar prisimindami senus gerus laikus) ir praleidžiam velniškai didelę dalį gyvenimo grožio.

Tai, kartoju dar sykį, nėra kokia ypatinga praktika - meditacija yra tiesiog minčių-sąmonės treniravimas patirti dabarties akimirką, patraukti į šoną mintis, kurios bando atitraukti mūsų dėmesį nuo šio momento ir būti atviram bei budriam šios akimirkos atžvilgiu. Nors norint praktikuoti mindfulness meditaciją nereikia jokių ypatingų bruožų, ji yra populiari rytiečių religijose, pavyzdžiui, budizme. Bet nesvarbu, kokią religiją išpažįstat ar kur gyvenat - svarbiausias yra noras būti atidžiam. "When I was a Buddhist, I drove my parents and friends crazy, but when I am a Buddha, nobody is upset at all." Ne pavadinimas, o buvimas.

Jon Kabat-Zinn rašymo stilius - raminantis (dėl to tinkamas prieš miegą!), kiek meniškas, pasakojant apie skirtingas meditacijos technikas. Nevengiama pakartojimų, bet aš dėl to tik džiaugiausi - kaskart kartojant panašias idėjas, jos šviečiasi vis iš kitos pusės ir leidžia šaknis vis gilyn į sąmonę. Jis pristato meditaciją itin laisvai - teigia, jog nėra teisingų ar neteisingų meditacijos būdų, skatina turėti valios atsispirti tokiam tobulumo poreikiui ir bandyti, net nematant jokio poveikio. O poveikis nebūtinai ir turi būti akivaizdus, nes medituoti reiktų dėl paties proceso, pragmatiškas praktikos tikslas iškreipia meditaciją, bent taip jau teigia autorius.

Kelios siūlomos meditacijos asociacijos:

Kalno meditacija - meditacija sėdint, kurios esmė - perimti kalno savybes: jo monumentalumą, ramybę, obektyvumą aplinkybėms. Kaip pasakoja autorius, keičiasi metų laikai, keičiasi orai, bet ar lytų lietus, ar spigintų saulė, kalnas tiesiog sėdi ir tiek.

Ežero meditacija - tai meditacija sėdint ar gulint, įsivaizduojant save kaip ežerą, vandenį, kurį turi išlaikyti kūnas. Ežerą, kurio paviršius gali būti lygus, o vanduo - skaidrus, taip pat paviršiaus ramybė gali būti sudrumsta, vanduo nebe toks kiaurai peržvelgiamas, bet abiem šiais atvejais ežeras tiesiog yra.

Galima medituoti sėdint, gulint ar net stovint. Dar daugiau - netgi vaikštant. Šiuo atveju siūloma vaikščioti ratais ar pirmyn atgal - monotinija reikalinga, kad būtų paprasčiau susitelkti į procesą, o ne kažkokį konkretų tikslą, kur norėtųsi nueiti. Galima medituoti ir šiaip vaikščiojant ar stovint lauke, pavyzdžiui, autobusų stotelėje. Vieta nėra tokia svarbi, kaip susikaupimas ir ryžtas.

Pats autorius dirba ligoninėje, kur meditacija - tai gydymo priemonė. Apart paprasčiausio nusiraminimo ir aiškumo mintyse, ji, įrodyta, mažina nerimą, gerina nuotaiką ir imunitetą bei IQ, ką jau kalbėti apie priekinės smegenų dalies (prefrontal cortex) aktyvavimą. Žinoma, visos išdavos - kasdienių ritualų pasekmė. Penkios minutės ar pusvalandis - ne taip ir svarbu.

“The riches banquet, the most exotic travel, the most interesting, attractive lover, the finest home—all of these experiences can seem somehow unrewarding and empty if we don’t really attend to them fully—if our minds are elsewhere, preoccupied with disturbing thoughts. By the same token, the simplest of life’s pleasures—eating a piece of fresh-baked bread, seeing a work of art, spending moments with a loved one—can be amply rich if we bring a full attention to them. The remedy to dissatisfaction is inside us, in our minds, not in groping for new and different outer sources of satisfaction.” - Tara Bennett Goleman.

Tad sąmoninga meditacija gali būti priežastis dėkingumui reikšti, priežastis džiaugsmo kibirkščiai nušvisti iki skausmo nugludintoje kasdienybėje. Be to, kuo labiau esam įsitraukę į veiklą, tuo smagiau ją vykdyti, joje būti. Apie flow esu kalbėjus apkalbėjus jau ne kartą.

“The process itself has some extraordinary qualities, but not necessarily the subject. The important idea is that this process is within the reach of anyone who applies himself or herself with enough determination.”  - Lama Oser.

Linkiu pakankamai ryžto ir valios pastebėti akimirkos spalvą.

Spalvoto savaitgalio!

Pučia ledinis vėjas, priversdamas įsisupti į plonytį paltą, priversdamas pamiršti mėnesio pavadinimą, tokio nenuspėjamo mėnesio. Tad su dideliu malonumu šmurkštėli į šiltus namus, kur užlieja obuolių pyrago kvapas, klimpsti meduje ir cinamone, dar vakar čia pat jautęs miško grybų prieskonį. Taip ruduo kviečia, pratina, įsiskverbdamas į vasarą ir, rodos, bent trumpam ją užvaldydamas. Užvaldydamas ir mus. Stingdydamas, bet pažerdamas - rašydama apie rudenį negaliu išvengt šito žodžio, kaip banaliai beskambėtų, - jaukumo.

Ir vos spėjus sušilti namie, išdavikas dangus pragiedrėja ir žemėn ima ropštis vienas kitas spinduliuojantis vasaros pėdsakas.

Bet dabar atsiribokim nuo visų juslių, nuo šimtų aplink esančių daiktų ir nerkim į vieną viskam skirtą srautą, vieną teegzistuojančią terpę, kuo vientisiausią pasaulį. Ir pakalbėkim apie Budizmą. Juk nebūtina būt budistu, kad susidomėtum šia filosofija. Nes daleles jų galime įterpti ir į savo gyvenimus - materialistiškus, skubius ir užimtus, sudėtingus ir apkrautus. Galim atsižvelgt į patarimus, atsižvelgt į pamokymus žmonių, jau kelis ar keliasdešimt metų gyvenančių atsiskyrus nuo kitų, žmonių, vos pradedančių eiti taku į nušvitimą, žmonių, kurie jau spinduliuoja, iš taip giliai, kad nė neaišku, ar iš paties savęs. Pamatyti Budizmą gyvą žmonėse, jų akyse, jų gyvenime. Pamatyti, kad tai ne vien filosofija, gyva popieriuose, gyvavusi senovėje. Tai gyva, dar ir dabar. Gyva kaip upeliukai kalnuose. Filme "Amongst White Clouds". Filme, kuris ne kalba apie budizmą, bet kalba pačiu budizmu.

Vienas svarbesnių dalykų, į kurį verta atkreipti dėmesį, yra atidumas, susitelkimas (mindfulness). Nuolatinis susitelkimas, lyg per meditaciją, savęs pajautimas, aplinkos pajautimas, savęs pajautimas aplinkoje. Paprastai - darydamas kažką, tedarai tai. Maišydamas košę neplanuoji rytdienos dienotvarkės, nemąstai, ką gaminsi vakarienei, nebandai palaikyti dar kelių pokalbių ar nugirsti žinių. Tiesiog susitelki ties tuo, ką darai - maišai košę. Ir viskas. Susitelkti, veikti kokybiškai, veikti prasmingai. Nebūti "busy for nothing", kaip sako vienas Mokytojų filme, "busy for Me", sako kitas. Tai atveria naujas erdves. Ir leidžia kiek kitaip pažvelgti į kasdien atliekamus darbus. (Tarkim, pamėginkit valgyti - tyloje, atskirai nuo bet kokių trikdžių, per daug nemąstant, tiesiog valgyti, pajaučiant skonius, tekstūras, šilumą ir vėsą. Visiškai nauja patirtis). Taip nešvaistai energijos, atsiriboji nuo to, kas nereikalinga. Gyveni esme.

Atjausti. Dalintis, kai nepakanka pačiam (nors niekad nepripažinsi, kad tau nepakanka. Tau bus gana). Pabandyti paleisti. Žinoma, paleisti sunku. Žmones, daiktus, vietas, veiklas. O dar labiau - pasaulį. Atsikratyti kontrolės, nusistatymų, įpročių. Susivokti, kur yra tikras noras, poreikis, jausmas, o kur tik įprotis tą jausmą išgyventi. Ir susivokti tame nėra taip jau lengva. Bet lengva ir neturi būti. Per išbandymus ateina išmintis, sako Mokytojai. O tuo galime įsitikinti žvilgtelėję į savo patirtis, ar kitus gyvenimus. Patirtis moko. Svarbu išmokti surasti tai, kas svarbiausia.

"The most important thing is to find out

what is the most important thing. "

Shunryu Suzuki

Galbūt mūsų tikslas nėra tapt Budom, galbūt užtenka atjausti, atsigręžti, įsiklausyti, atverti akis. Kartais išklyst į šoną nuo skubančios minios, ne visad žinančios, kodėl skuba. Žinoti, kuo ir dėl ko gyveni. Surasti tai, kas svarbiausia.

Ant palangės šokinėja maži ledo lašiukai, katė pramerkia akį, aš ilsiuos šalia, padėjus galvą ant knygos apie budizmą (Steve Hagen "Buddhism: plain and simple"). Aš esu ir katė, aš esu ir ledo lašiukai, aš esu ir knyga, nes nėra jokio aš. Tik realybė, gyvenimas, viena galinga srovė, nenugalimas vienis, kuriame mes visi, kuris esam mes visi. Nes, pavyzdžiui, kur prasideda knyga? Ar rašytojo mintyse? Bet jos juk sąlygotos kitų jo praeities įvykių. Sakysite, paprasčiausiai popieriuje? Bet popierius gaunamas iš medžių, medžiai gyvena vandeniu ir saule, o iš kur tas vanduo ir saulė? Galų gale, kažkas kažkada (jei tiksliau, Ts'ai Lun, antrame amžiuje) išrado popierių, o Gutenbergas išrado spausdinimo būdą, ir taip toliau, ir panašiai. Viskas susipynę - išradimų idėjos, gamta (vanduo, saulė, medžiai), žmogus, taip susipynę, kad vargu ar gali pasakyt, kur prasideda vienas ir baigiasi kitas, kaip keistai tai beskambėtų. Viskas susiję ir susaistyta, tiksliau, yra viena nenutrūkstanti srovė, srautas įvykių, judesio ir pokyčių. Nes jokia pasaulio detalė nėra tokia pat bėgant akimirkoms. Visa kinta, ir kinta nuolat, mainosi, nors mes ne visad tai pastebim, ne visad pripažįstam, bet čia jau turbūt mūsų suvokimo trūkumai (privalumai?). Ir dėl to labai smagu visą tą kitimą matyti. O tam, kad galėtumėm matyti, reikia atsimerkti. Iš tiesų, žodis see kartojamas bene kiekviename šios knygos puslapyje. Iš pradžių įdomu, vėliau į tuos atsikartojimus imi žiūrėt kreivai, o tada supranti, kad tai tik į naudą. Nes įtikina. Paaiškina. Parodo, kaip viskas paprasta. Nes jei galvosi, kad yra sudėtinga ir nepasiekiama, niekad nepasieksi. Taip paprastai. Tiesiog matai pasaulį, jauti jį, esi jame, gyveni, neforsuoji gyvenimo, bet žengi ir žengi šviesia galva, kiek įmanoma labiau. Ne tik matai, bet ir neignoruoji to, ką pamatai, neignoruoji to, ką supranti, ką žinai. Ir tada pajauti tą keistą vienybę su pasauliu, nes tu ir esi pasaulis, ir dėl to nėra ko bijoti, nėra ko nerimauti. Nes apskritai, dauguma mūsų minčių ir realybė išsiskiria, dauguma minčių yra tik idėjos, sąvokos, koncepsijos, bet jos nebūtinai atitinka realybę (tą gyvą, kvėpuojančią ir alsuojančią, esančią dabar ir čia) , tad dar vienas dalykas - atvert akis ir nesibaimint to, ką pats sukūrei (kaip dažnai nervinamės dėl to, kas neįvyko, ar dėl savo pačių iškeltų standartų/norų/tikslų, kurių mums nė nereikia? Tai yra, kenčiam nuo dalykų, kurie nė neegzistuoja, o yra tik mūsų galvose, mūsų pačių intencija atsiradę). Nesibaimint, nes supranti, kad viskas ateina išvien: šviesa ateina su tamsa, gyvenimas su mirtim, imdamas vieną, gauni antrą dovanų ir negali atsisakyt. Taigi, tuo pačiu ir negali pasiimt vien "gėrio" ar "blogio", nes viskas yra sumišę į viena (ir šviesa, ir tamsa), taip, kad paprasčiausiai negali atskirti. Džiaugsmas netrunka amžinai, o liūdesys praeina. Vien ta apsimestinė stabilumo iliuzija sukelia tiek neigiamų emocijų - įsivaizduojam, kad viskas truks, kaip norim, kad truktų, amžinai. O tereikia suprast, kad niekas nestovi vietoje. Bus ir geriau, ir blogiau, ir dar kitaip, bet, viena aišku - tikrai nebus sustingę, stabilu ir nuspėjama. Ir tai natūralu, nes viskas nuolat keičiasi. Mainosi, nesustoja. (Aš bandau viską įsivaizduot - vėlgi, tik įsivaizduot - kaip vandens upeliuką, tokį ryškų, žvilgantį saulėj, kiekvieną sekundę vis kitu kampu, vis kitom spalvom, nepaliaujantį judėti. Su nenusakoma galybe vandens lašelių savyje, tarp kurių nėra jokių regimų tarpų, jokios pradžios ir pabaigos - vieną, judantį, gyvą.) Juk tuo ir žavus pasaulis - besikeičiantis, kas akimirką vis kitoks, gyvas, alsuojantis, vienas organizmas, vienas. Ir jei tik atidžiau įsižiūrėtumėm, pasistengtumėm pamatyti, kas slypi jame, mumyse, mūsų akys nušvistų. Taip greit, paprastai ir neskausmingai.

Šiandien išgyvenau kelias akimirkas tokios ramybės šiltą šviesią popietę, kurios ilgai nepamiršiu. Tobulos ramybės, kai aplink tylu, bet ne spengiančiai, o labai maloniai. Šviesu, bet šiltai, o ne akinančiai, ir taip gera gera. Žiema, atrodo, traukiasi.

Kaip ir žadėjau, pasakoju apie savąsias "Kino pavasario" patirtis. Šįkart - apie Kim Ki-duk, Pietų Korėjos režisieriaus, filmą "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... Ir vėl pavasaris" ("Bom yeoreum gaeul gyeoul geurigo bom"). Filmas, nufilmuotas nuostabiame gamtos kampelyje. Tarp kalnų, apaugusių miškais, telkšo ežeriukas, vidury kurio - namas, kuriame gyvena vienuolis su savo mokiniu. Toks fonas puikiai padeda atspindėti metų laikus, kurie pabrėžiami šiame filme, su kuriais susiejamas visas gyvenimo ciklas. Vienuolis savo mokiniui teikia pamokas, kasdienes ir gyvenimo. Priverčia suvokti, kad visada turi pagalvoti, kaip tavo veiksmai įtakos kitus, kad kartais privalai kažko atsisakyti dėl aukštesnio gėrio, kad visada turi stengtis išlaikyti vidinę ramybę, galų gale, kad viskam yra savas laikas.

Pats filmas spinduliuoja tokį dvasingumą, ramybę, būtent tai, dėl ko į jį ėjau, ko tikėjausi eidama. Parodomas ir gėris, ir blogis, ir grožis, ir baisumai, bet po filmo vistiek lieka šviesus įspūdis. Ta šviesa - vienas didžiausių šio filmo privalumų, manyčiau. Galbūt iki galo jo suvokti neleidžia rytietiškų tradicijų ir apskritai, jų kultūros supratimo stoka, tačiau filmas leidžia savo europietišką protą bent kuriam laikui patalpinti į kiek kitą pasaulį, kas, manau, yra neabejotinas pliusas. Akiračio plėtimas, įvairesnių požiūrių supratimas, kai gali palyginti save ir žmogų kitame pasaulio krašte. Ir žinot, ne taip smarkiai ir skiriamės.

Beje, šioje juostoje vaidino ir pats režisierius Kim Ki-duk, kurio dauguma filmų yra sulaukę tarptautinio pripažinimo. Ne išimtis ir šis.

Juosta, spinduliuojanti grožį ir šviesą, leidžianti paganyti akis po nuostabią gamtą ir įkvėpti kitokios kultūros dvasios. Puiki savaitgalio pradžia.

Dienos po truputį stingsta, šąla ir sustabarėja, vos juda vėjo perpučiamos. Tokios aplinkos akivaizdoj norisi kažko prikeliančio iš sąstingio ir įkvepiančio gyvybės. Mano atveju tai - knyga. Jack Kerouac "Dharmos valkatos". Stipriai ir aktyviai spinduliuoja savo tiesą, savo žinią. Ir sužavi ja. Pasakoja apie vienybę su gamta, kiekvienu padarėliu ir augalu, vienybę su pasauliu, visa yra viena, tuštuma, visa yra tuštuma. Pasakoja apie gaivią, vėsią, žmonių nenukamuotą gamtą, žvaigždėtas naktis, monotoniškus žingsnius kopiant, nuostabias patirtis, suvokus tai, apie ką anksčiau nė nenutuokei. Kaip: "Juk galiu padaryti ką panorėjęs, tik dar nemėginau" ar "Neįmanoma nukristi nuo kalno". Ar tiesiog: "Staiga man paaiškėjo, kad per savo gyvenimą turiu daug ko išmokti." Realiai juk suprantam tiek nedaug, tiek nedaug. Ir meditacija, buvimas vien su savim ir tyla, padeda atrasti daugybę paslėptų dalykų, kurių šiaip galbūt nė nepastebėtumėm. Pasakoja:

"Visas pasaulis pilnas klajoklių su kuprinėmis, Dharmos valkatų, kurie atsisako paklusti bendram reikalavimui vartoti produktus ir dirbti dėl privilegijos įsigyti visą tą mėšlą: šaldytuvus, televizorius, automobilius, bent jau naujus madingus automobilius, plaukų laką, dezodorantus ir kitą šlamštą, kuris po savaitės šiaip ar taip atsidurs šiukšlių dėžėje, aplinkui vien darbo sistemos kaliniai - gamink, vartok, dirbk, gamink, vartok, aš regiu didžiulę kuprinių revoliuciją, tūkstančiai, milijonai jaunų amerikiečių bastosi po pasaulį su kuprinėmis, kopia į kalnus melstis, linksmina vaikus, guodžia senius, džiugina jaunas drauges, o senas - juolab, visi jie - Dzeno Pamišėliai, klajoja ir kuria eiles, tiesiog iš galvos, šiaip, be jokios priežasties, jie geraširdžiai, jie savo keistais netikėtais poelgiais rodo kiekvienam, visoms gyvoms būtybėms, amžiną laisvę."

Jie išmąsto tiek įdomių, nuostabių, paprastų dalykų. Sako: "Kai užkopsi į viršūnę, nesiliauk kopęs". Ar: "Aš jaučiausi laisvas, todėl ir buvau laisvas."Arba pareiškia: "Tu nė neįsivaizduoji, kokia privilegija yra dovanoti dovanas". Ar galiausiai: "Neverta galvoti, žiūrėti į priekį ar jaudintis, tiesiog eik <...> ir džiaukis gyvenimu."

Turi tiesas, kuriomis tiki, ir pasakoja jas kitiems, skleidžia jas:

"Tavo protas atskiria apelsiną matydamas jį, girdėdamas, liesdamas, užuosdamas, ragaudamas ir galvodamas apie jį, bet be šio proto, pagalvok, apelsino nematytum, negirdėtum, neužuostum, nejaustum jo skonio ir netgi mintyse nepastebėtum, jis iš tiesų, tas apelsinas, pats jo egzistavimas priklauso nuo tavo proto! Argi nesupranti? Pats jis - joks daiktas, iš tikrųjų tai psichinis reiškinys, jį regi tik tavo protas."

"Pasaulis - ne kas kita kaip protas, bet kas tas protas? Protas - ne kas kita kaip pasaulis, velniai griebtų. Paskui Arklių Protėvis pasakė: "Šis protas - Buda". Ir pridūrė: "Joks protas nėra Buda."

"Atskiriame budizmą nuo krikščionybės,  Rytus nuo Vakarų, koks gi, po velniais, skirtumas? Mes visi dabar danguje, ar ne?"

Dalinasi savo patirtimis:

"Pasaulyje tiesiog nėra tokio nakties miego, kuris prilygtų miegui dykumoje žiemos naktį - su sąlyga, kad tau gera ir šilta žąsies pūkų miegmaišy. Tyla tokia intensyvi, kad gali išgirsti, kaip ausyse gaudžia tavo kraujas, ir vis dėlto dar garsesnis tas mistiškas gausmas, kurį aš visada tapatinu su išminties deimanto gaudesiu, paslaptingu pačios tylos gaudesiu, didžiuoju "Šššš", primenančiu tai, ką, atrodo, seniai pamiršai per savo dienų įtampą po gimimo."

"Regėjau, kad visas mano gyvenimas - didžiulis žėrintis tuščias lapas ir aš galiu daryti su juo viską, ką panorėsiu."

"Tada vėl šokau į traukinį ir pučiau į akį visą likusią naktį, skriedamas palei neįtikėtiną pakrantę ir - o Buda, pro tavąją mėnesieną, o Kristau, pro tavo bangolaužį jūroje, pro jūrą, Serfą, Tangerį, Gaviotį traukinys lėkė aštuoniasdešimt mylių per valandą greičiu, o aš miegmaišy šiltas kaip skrebutis skridau, skubėdamas namo švęsti Kalėdų."

Suprantat? Skaidru, gyva, tikra, bet ir kažkiek magiška, paprasta, bet nelengva, užtat aišku ir ramu. Ramu, tyra ir teisinga. 

Kūrinys, kuris man šiandien atrodo taip pat kiek magiškas, o dar ir pavadinimas jo labai jau tinka prie "Dharmos valkatų". Taigi, Coldplay - "Don't Panic".

"Galiausiai viskas bus gerai."