Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Estija, 2015

Gal paradoksalu, bet štai kalbėsiu su jumis apie tylą. Britų rašytoja Sara Maitland apie tai parašė visą knygą, pavadinusi ją (nieko netikėto) Tylos knyga ir iškėlusi keletą labai aktualių idėjų, kurių interpretacijomis noriu pasidalinti. 

Tyla yra "ne kalbos stygius, bet kitokia, skirtinga kalbos forma, ne garsų nesatis, bet buvimas kažko, kas nėra garsas". Tai pirmoji ir pagrindinė idėja, kurią aktyviai bando įrodyti autorė. Nes tyla dažnai suvokiama kaip žodžių nebuvimas, taigi, negatyvi erdvė (reikšme ne neigiama, bet nesanti) ar kartais - neutrali. Tačiau knygoje teigiama, kad tyla gali būti ne žodžių vakuumas, o labai aiškiai pajaučiama, pilna erdvė, suteikianti skirtingus pojūčius. Ir tai įdomu, nes kalbama apie tylą ne kaip šalutinį (ir dažniausiai ne itin malonų) bendravimo efektą, bet kaip apie gilią ir kompleksišką patirtį, kurios verta siekti.

Siekti verta, nes tyla išryškina aplink esantį pasaulį ir leidžia aktyviai išgyventi dabartį. "Ne galvojau apie vėją, bet klausiausi jo."  Ir tai yra smagu, tai skamba labai neprastai (kur galėčiau to užsisakyti?) Tačiau kiek kritiškiau pamąsčius iškyla praktinė problema - sunku gyventi visiškai tyliose erdvėse neišsikrausčius į laukus. Apart erdvės apribojimų yra ir kitas, dar aktualesnis aspektas - autorė pasakoja apie debesų formų bei avių kojų stebėjimą valandų valandas, bet akivaizdu, kad vargiai galim sau tai leisti turėdami mintyje savo laiko išteklius. Būtų gera žvelgti į upelį pusdienį, bet turiu kitų darbų. Iš kitos pusės, tokia mintis leidžia ir atsisukti į savo veiklas ir klausti kiek jos iš tiesų reikalingos. Dar Henry David Thoreau rašė, jog "turtą turėtume vertinti ne pagal tai, kiek jo turime ar kas mums priklauso, bet kiek turime laisvo laiko. Geriausias turto matas – tai mums liekantis laikas, patenkinus savo poreikius. Žinoma, tai reiškia, kad kuo mažesni jūsų poreikiai, tuo esate turtingesnis." Tad kritiškumas savo užimtumo atžvilgiu svarbus, nes, panašu, tampa labai populiaru būti užsiėmusiu, bet neįsigilinti, ar visas tas šurmulys tikrai reikalingas ir ar įmanoma išsiversti be jo. Kartais galvodama apie tai mėgstu laiką suvokti kaip valiutos atitikmenį - ribotą, vertingą, jį išleisti gali tik viena kryptimi vienu metu. Ir taip apmąsčius savus darbus kartais pasirodo, kad jie ne visi tokie būtini. Įdomūs, tobulinantys, plečiantys akiratį - taip, bet negali nuveikti visko, turi rinktis. Ir kartais gera turėti keletą valandų visiškos ramybės per savaitę. Tokiu atveju, atsirastų ir daugiau progų pievoje žvalgytis į debesis. Tačiau atidžiau pažvelgus, harmonija tarp veiklų ir neveiklumo, tarp laiko pajautimo ir laiko švaistymo taip pat turi būti. Ir menas visa tai suderinti.

Tokią poziciją ir norėčiau užimti - nuosaikią, bandančią suderinti veiklas ir kūrybinę ramybę, bendravimą ir poilsį. Knygos autorė šiuo atveju man rodosi gan radikali, triukšmo nebetoleruojanti nei gatvėse, nei oro balione. Ir kiek per daug akcentuojanti religinį kontekstą. "Kartą Trosthole vienas dzeno vienuolis man tarė: „Keista, visi sako norį sutikti šventąjį, bet iš tikro nė vienas nenori juo būti. Pernelyg išvargsti vien apie tai galvodamas.“" Nes man tyla neatitinka šventumo siekio, ar bandymo atsiskirti nuo visuomenės. Man tyla rodosi būdas dar aktyviau susisieti su pasauliu, dar gyviau jį patirti, jį išgirsti, tylą derinant su triukšmingais pokalbiais ir veiklomis, kaip trumpas akimirkas, ne tobulesnes, bet kitokias, suteikiančias kitokią perspektyvą. Man neatrodo, kad šiuo atveju priemonė turėtų tapti tikslu - noras patirti tylą virstų į gyvenimą duodant tylos įžadus, religinius ar visuomeninius. Atvirkščiai, tyla gali tapti dar vienu būdu suvokti pasaulį ir jį vertinti, kaip koks padidinamasis stiklelis ar šviesą laužianti prizmė. Dėl to neabejotinai pritariu, kad tyla gali būti pozityvi ir teikianti džiaugsmingą ramybę. Tyloje irgi galima atrasti santykius ir jauki tyla pokalbyje gali būti itin prasminga, bet aš nenoriu tylėti viso susitikimo metu, aš noriu išgirsti, kas dedasi tavo vidiniame pasaulyje, noriu dalintis patirtimi, noriu dainuoti ir garsiai skaityti pasakas, vaikams ar sau. 

Tyla ypatinga, nes joje išryškėja garsas. Ir tai suteikia progą vertinti tiek vieną, tiek kitą. Tad savotiškas vidurio kelias rodosi kuo puikiausias būdas išgyventi tai, kas geriausia šiuose skirtinguose, bet nepaneigiamai susijusiuose pasauliuose.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Estija, 2015

"Mes reinkarnuojamės, tačiau tai ne seka, tai polifonija, visus savo gyvenimus mes gyvename vienu metu, kiekviena mūsų sekundė yra skilusi. Aš – kiekvienoje skeveldroje."

Taip teigia Kęstutis Navakas savo esė knygoje "Begarsis skambutis". Ir rašo jis ne apie fizikinę laiko ir erdvės sąvoką, o apie savo ryšį su aplinka, su nepažįstamaisiais prie gretimo staliuko, su praeiviais už lango, su benamiais, su miesto gatvių vyksmu. Tai tekstai, kuriuose tyrinėjamas miestas ir taip ištyrinėjamas savas vidinis pasaulis. Lyg tai būtų pasiekiama tuo pačiu procesu. Šalia atradimų yra ir kūryba, kūryba kaip tema, kūryba kaip savęs kūrimas. "Atvirukiniai miestai jai gražu ir patogu, man visai nebūtina, nes galiu susikurti juos bet kur." Taip dažnai šią mintį kartoju, bet šįsyk tai ne emocinės nepriklausomybės filosofija, tai vienio su erdve ir tuo pačiu žvilgsnio giliau ženklas, ignoruojant paviršių ir tampant viršesniu už matomą aplinką - aplinką gali kurti, kaip atmosferą, emociją, kaip patyrimą. Miestas vaizduojamas kaip erdvė gyvenimui, kaip fizinė vieta talpinanti jausminius prisiminimus, visos parduotuvės ir arbatinės, koncertų salės ir bažnyčios, kur eita, kalbėta, išgyventa. 

Mieste, kuris teikia bene beribes galimybes atsiranda ir mažesnė erdvė - tai namai, keli dulkėti kambariai, pilni daiktų, pasakojančių istorijas. Savotiški mikro ir makro kosmosai kūrėjo gyvenime. Dėl to atsiranda žmogaus ir daiktų paralelių, vis įsikišant išoriniam pasauliui apjungiančiam jas. "Kartais žmones ir teliudija daiktai. Kodėl mes mažiau patvarūs už daiktus? Kodėl įbrėžimas mano sekretere mane pergyvens? Tik viena paguoda – daiktai nekuria. Jie jau sukurti ir jiems to pakanka. O mums lemtas pats didžiausias prakeikimas – kurti. Kurti kiekvieną savo akimirką, nes kitaip ji neateis. Girdžiu, kaip gatvėje tebeūbauja trisdešimtmečiai vaikai, bet nesuprantu, ką jie kuria." Gražu, kaip apie kūrybą čia kalbama plačiąja prasme - ne vien rašyti knygą ar spalvinti sienas, bet kurti patirtį, kurti save. Lyg kūryba būtų prilygintina sąmonei, tam, kas žmogų skiria nuo kitų gyvūnų. Tuo pačiu visa tai primena žmogaus galią - galią susikurti sau miestą ar namus kaip erdvę, galią kurti akimirką - iš esmės, tai galia kurti gyvenimą, nepriklausomybė nuo išorinių jėgų ir tai yra taip pat puiki terapinė žinutė-priminimas skaitytojui, kad jo šiandiena yra jo rankose. Kaip laisvė ir atsakomybė, palaima ir prakeikimas. 

Tai gan ramus tekstas, nepurtantis itin stipriomis emocijomis ir panašu, kad tai liudija tvirtą veikėjo vidinį pasaulį, kurio ramybės netrikdo išoriniai nutikimai. "Nebūna geros ar blogos patirties, yra tiesiog patirtis." Taip ir vaizduojamas gyvenimas per kūną ir daiktus, per miestą ir įvykius jame, neteisiant savęs ar kitų, gyvenant ir savęs neplakant, kad gyvenimas einasi kažkaip ne taip, kaip reikėtų, kad reikėtų naują rytą pradėti kaip nors visiškai netikėtai, ryškiau ar įspūdingiau. Kiekvienoje patirtyje galima atrasti vertę, kiekvienoje erdvėje galima atrasti save, dėl to ir ribos tarp visų fizinių objektų ar minčių darinių trinasi, palikdamos vienį tarp šios akimirkos manęs ir visų kitų versijų, per visus kitus gyvenimus. Ir baigiam kuo pradėję.

"Mes reinkarnuojamės, tačiau tai ne seka, tai polifonija, visus savo gyvenimus mes gyvename vienu metu, kiekviena mūsų sekundė yra skilusi. Aš – kiekvienoje skeveldroje."

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Lietuva, 2015

Jau buvau pamiršusi kaip gera skaityti Kurto Voneguto tekstus. Tokia tiksli visuomenės kritika, ironija atskleidžianti nuoširdumą ir ateities vaizdai analizuojantys dabartį. Dar daugiau - skaitomas tekstas beguldamas mintyse generuoja ir papildomą tekstą, įkvėptą knygos idėjų, kurį ir turite prieš savo akis. Ką tik užverčiau jo antrąją knygą "Titano sirenos", kur fantastika turbūt ryškiausia iš visų kitų iki tol skaitytų Voneguto kūrinių, tačiau didžiausią įspūdį palieka visiškai ne tarpgalaktiniai reikalai, o labai paprasti bendražmogiški dalykai. Nieko netikėto, kai fantastika tėra forma, o turinys - itin aktualus, itin realistiškas. 

Vieną rytą hipotetinis asmuo prabunda ir gauna labai neprastą darbo pasiūlymą - dirbti vyriausybei, su kelionės apmokėjimu ir gyvenimo išlaidų padengimu vietoje, ką jau bekalbėti apie atlyginimą. Dažniausiai hipotetinis asmuo sutinka. Ir čia rodoma pirma visuomenės spraga - sprendimai nemąstant, neįsigilinant, tesivaikant pelno. Nes, paaiškėja, kad po sutikimo mūsų hipotetinis asmuo išgabenamas į Marsą, kur prisijungia prie armijos ir, jei jam ne itin pasiseka (o hipotetiniai asmenys mėgsta skųstis nesėkme, tad turbūt taip ir nutinka), jis tampa dauguma, valdoma galvoje įtaisytomis antenomis, kurios kiekvieną neteisingą mintį ar veiksmą palydi velnišku skausmu. Toks paprastas ir genialus būdas valdyti žmones, žaidimas pojūčiais, o iš kitos pusės, klasikinis sąlygojimas, atrastas Ivano Pavlovo prieš šimtmetį - jei specifinę mintį nuolat lydės didžiulis skausmas, galiausiai nebesinorės ir vaikytis minėtosios minties vien dėl skausmo baimės ir minties asociacijos su juo. Visas šis vaizdas tėra kontekstas mažam epizodui, kurį noriu nupasakoti. Kai vienas tokių nelaimėlių grįžta iš ligoninės po atminties išvalymo (nes atsiminti yra tiek nepatogu, tiek pavojinga), jis aptinka laišką, kur rašoma:

"Beveik viską iš to, ką žinau iš tikrųjų, suvokiau, nugalėdamas skausmą, sklindantį iš antenos. Vos tik pradedu dairytis, norėdamas ką nors geriau įžiūrėti, man ima žiauriai skaudėti, bet aš vis tiek nesiliauju, nes žinau, kad tuojau pamatysiu tai, ką man draudžiama matyti. Jei vos tik iškilus kokiam klausimui prasideda tas skausmas, aš žinau, kad klausimas teisingas."

Ir tai yra ne tik nuostabi citata šiam epizodui kaip pasipriešinimo ir stiprybės simbolis, bet ir naudojant ją kituose kontekstuose - kuo daugiau diskomforto, tuo veikla yra reikalingesnė. Ir jei seniai nukelinėjamas darbas, apie kurį mąstai sukelia labai jau negerą jausmą (baimės taip ir jo neįgyvendinti, gėdos, kad taip jame ir neištobulėjai, pykčio, kad negalėjai jo nudirbti anksčiau), tai yra kuo aiškiausias ženklas, kad kažką dėl to reikia daryti. Kad ir, viso labo, pradėti darbą. Jei matai penkiamečius grojančius pianinu ir nudiegia širdį, jog kadaise mokėjai groti, kad praradai įgūdžius ir palaidojai svajonę - ta aktyvi savigailos mintis indikuoja, kad noras mokytis ir siekti yra, jis gyvas, ir galėtų suteikti nemažai laimės. Jei tik būtų realizuotas. 

Tuo pačiu metu tai sąmoningumo pergalė prieš automatinius veiksmus, atkaklumas ir ištvermė prieš momentinį pasitenkinimą. Tai drąsa gyventi nebijant išjautimo, tai yra, paties gyvenimo proceso, kuris gali būti ne visai patogus ir malonus, užtat - įvairus ir mokantis. Tai nepasakytina apie televizijos ekraną sėdint ant patogios sofos.

Bet grįžkim prie laiško. Cituotus žodžius skaitantis, atmintį neseniai praradęs asmuo štai susižavi laiško autoriumi, jo narsa ir žingeidumu. Tačiau jis mano, kad yra kitoks. Kad, pirmiausia, jis negali pakelti tokio skausmo kaip laiško autorius ir kad nėra toks susidomėjęs aplinka ir informacija. Arba, galų gale, jis tęsia savo racionalizavimą, jis tiesiog jautresnis ir jei laiško autoriui tektų kęsti skausmą, kenčiamą minėtojo skaitytojo, narsusis autorius neatsilaikytų ir prarastų žinių troškimą.

Tačiau - ir tai yra smagiausia šio epizodo dalis, kurią turbūt jau nutuokiate - laiškas pasirašytas skaitytojo vardu. Tad asmuo kentęs skausmą vien dėl to, kad suvoktų, kurie jo keliami klausimai yra teisingi, buvo tas pats, kuris rado begalę pa(si)aiškinimų, kodėl negalėtų tokiu būti. Štai turime velniškai gražų pavyzdį mąstymo įvairialypumo, kai kartais taip lengva pamiršti kilnius tikslus, ir tam nereikia atminties valymo, užtenka, kad patogumo poreikis užvaldytų norą kurti ir mąstyti. Ir taip nutinka per daug dažnai. Dėl to reikia prisiminti ryžto momentus, laimės momentus (nes jie dažnai koreliuoja su ta neįveikiama energija ir drąsa griauti (ar statyti) kalnus), galbūt apie juos rašyti, galbūt įamžinti nuotraukose, gal kitokios formos žodžiuose, garsuose ar paveikslėliuose - idant prisimintum ir kitą savo pusę, kai mintys sminga kur tamsiai ir giliai, kas visiškai natūralu, mat jau senokai atradom, jog gyvenam banguojančių sinusoidžių grafiku, tad prisiminti tiek aukštuosius, tiek žemuosius taškus vertinga - tam, kad būtų kontrastas ir pagrindas lyginti emocijas ir būsenas, rasti joms atskaitos taškus. Ir neleisti savo paties mintims įvilioti savęs į ankštų troškų kampą, kuris minkštas ir šiltas, bet nesuteikiantis jokios erdvės augti, pažinti ar kurti.

Kitas aspektas - tai rūpestis ir meilė, kurie taip pat leidžia priešintis nesąmoningam judėjimui iš inercijos. Nors dažnai jausmas sulyginimas su kaži kokiu gyvuliškumu ir mąstymo stygiumi (kas, nė nereikia sakyti, rodosi gerokai supaprastinta), į jausmą galima žiūrėti kaip į kuo kilniausią žmogiškumo išraišką, gyvenimo pagrindą ir tikslą - drąsą patirti gyvenimą visu savimi ir tuo patyrimu dalintis. Minėtoje knygoje išrasta ne itin išmintinga religija, tačiau jos šūkis man visai patiko, tad leiskit pasidalinti:

"Rūpinkis žmonėmis, o Visagalis Viešpats savimi pasirūpins pats."

Taip paprasta ir aišku. Ir pati knygos išvada paprasta ir aiški. Gal net per daug, skubu parašyti dar prieš cituodama, gal kiek pasiraukysit ir sakysit, kad per daug banalu ar nieko naujo, bet tokiu atveju, jei mintis rodosi teisinga, bet girdėta ir nepageidautina girdėti dar kartą, siūlau pamąstyti, kiek dienų per pastarąją savaitę ar mėnesį turėjot būtent tokį tikslą, kiek dienų sąmoningai išgyvenot siekdami jo, o ne monetos, ne garbės sau, ne paprasčiausio malonumo jausmo.

"Mums reikėjo tiek daug laiko suvokti, jog žmogaus gyvenimo, kad ir kas jį kontroliuotų, yra viena prasmė ir tikslas – meilė aplinkiniams, laukiantiems tos meilės."

Nes aš labai pritariu Vonegutui šiuo klausimu ir, man rodosi, šiais laikais nėra taip lengva nutrinti minčių siūlomą banalumo antspaudą kaip kokį aprasojusį stiklą, kad pamatytum, kas už lango, nes dažnai dalykai patampa banalūs kai yra kartojami, ir net ne iš blogos valios, problema yra, kad į prasmę neįsiklausoma, nėra net jokios intencijos klausyti. Atpažįstamas žodis ir jis iškart nurašomas, pamatai žodį meilė ir po akimirkos mintyse blyksteli banalu. Ir man tai panašu į tą patį klasikinį sąlygojimą.

Dėl to ir rodosi, kad išeitis yra sąmoningume - sąmoningai priimant mintis ir jausmus, išgirstus pašnekovo žodžius ir išvadas išmintingų rašytojų knygose. Sąmoningai svarstant įstatymus ir protestuojant, jei jie neatitinka žmogaus teisių. Sąmoningai svarstant poreikius ir mėginant suvokti, ko iš tiesų reikia ir ko norisi, ko norisi išties, o kokie norai yra įteigti reklaminės ar/ir politinės erdvės. Tai gali sukelti kažkiek priešpriešos su aplinka, pokalbiai iš malonių pasišypsojimų gali virsti į diskusijas ar net konfliktus, kurie ne visada baigsis maloniais pasišypsojimais, tačiau toji minties ir jausmo autentika, tas teisingas skausmas yra vertas kiek nepatogių pokalbių. Juolab, skirtingos perspektyvos tik padeda plačiau mąstyti, tad net aršios diskusijos (jei tik argumentacija yra prasminga) atneša naudos visiems pokalbio dalyviams. 

Rodytųsi, jog dalis teksto teigtų individualizmą - savotišką yrimąsi prieš srovę, kita - kolektyvizmą rūpesčio ir jausmo atžvilgiu, bet tai ir vėl skamba kaip gerokai supaprastintas modelis. Menas, žinoma, yra atrasti harmoniją tarp grupės ir individo, tarp savęs ir kito, bet visada galima nuo kažko pradėti - kad ir nuo sąmoningo minčių ir jausmų stebėjimo ar kuo nuoširdžiausios meilės artimam žmogui. Patikinu - abu būdai kuo puikiausiai veikia kaip prasmingo gyvenimo elementai.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Lietuva, 2015

Prietema, ore džiazas, į jį vyniojasi cigarečių dūmai. Prie staliuko sėdi Džeromas Selindžeris ir Oona O'Neill. Jie tyli stebėdami aplinkinių šurmulį ir kažkelintoje tylos akimirkoje susivokia, kad pirmasis susitikimas negali tapti paskutiniu. Gal dėl to Oona pavogia klubo peleninę ir slapčia ją įmeta į Selindžerio švarko kišenę. Peleninę, kurią jis naudoja jų susitikimo vasarą, karo lauke ir rūkydamas kartu su Hemingvėjumi, nepamiršta jos ir pradėjęs savo atsiskyrėlio gyvenimą, tol, kol vėl susitinka su Oona, po daugybės metų, šįkart be džiazo, be dūmų, be prietemos. Bet su labai panašiu jausmu.

Vos prieš metus Frédéric Beigbeder parašytą Džeromo Selindžerio ir Oonos O'Neill istoriją pasiėmiau į kelionę tikėdamasi lengvo skaitinio. Autorius žadėjo tikrais biografiniais faktais remtą istoriją, pavadinimas žadėjo pasakojimą apie vieną mano mėgstamiausių autorių, tad, na, nebuvo ko prarasti. Bet ši istorija mane sugebėjo nustebinti, dievaži, kaip maloniai nustebinti! Skaičiau automobilyje ir vos jam sustojus šokinėjau aplink savo pakeleivius neduodama jiems ramybės: ar žinojai, kad prieš karą Selindžeris buvo pamilęs Ooną O'Neill, kurios geriausias draugas buvo Trumenas Capote? Ar žinojai, kad Selindžeris itin mėgo Francis Scott Fitzgerald kūrybą ir dalinai dėl to pasisiūlė vykti į karą - nes Fitzgerald visad gailėjosi, to nepatyręs? Ar žinojai, kad karo metu Selindžerio kūrybą jau buvo girdėjęs Hemingvėjus ir jie keletą kartų buvo susitikę tuometėje šovinių draskomoje Prancūzijoje? O gal esi girdėjęs, kad tuo pat metu Oona O'Neill ištekėjo už Čarlio Čaplino ir jie savo namuose sulaukdavo tokių svečių kaip Jean Renoir, Albertas Einšteinas, Thomas Mann?

Tuomet atsikvėpdavau nuo klausimų besigėrėdama visų to meto iškilių asmenybių saitais, mąstydama, ar jie suvokė, kad jų vardai jau nugulę į istoriją. Kaip nuostabu sėdėti viename kambaryje su vienais genialiausių to meto, ar, galimai, visų laikų mokslininkais, menininkais ir mąstytojais. Kokie pokalbiai turėjo ten suktis. Telieka įsivaizduoti, ką taip meistriškai ir daro Beigbeder. Jo tekstas prikaišiotas aliuzijų į klasikinį ir modernų kiną bei kitus kultūrinius reiškinius, autorius net nurodo vaizdo įrašą, kurį galima pasižiūrėti, idant aprašoma scena ryškiau įsirėžtų į įspūdžius ir atmintį. Tai sklandus pasakojimas, tai ir dalis autoriaus gyvenimo, skyriai, kuriami kontrastuojant Selindžerio ir Oonos patirtis (šliaužiojimas purve tarp jau atvėsusių draugų kūnų, tą pačią akimirką kitame pasaulio krašte teniso žaidimas privačiuose kortuose saulėtą rytą su nepriekaištingai balta suknele). Ir, paskutinė techninė detalė, - tai labai neprastas vertimas. Taip rašau ne todėl, kad skaičiau originalą ir galiu lyginti, ne, taip rašau, nes skaitymas buvo maloni patirtis, nestabčiojant ties kas antru sakiniu dėl bespalvių ar neaiškiai skambančių žodžių derinių - ir tai nutinka ne taip jau dažnai. Dėl to retai raukiausi ir dažnai šypsojausi ir taip nusakyti skaitymo patirtį norėtųsi kuo dažniau.

Tai knyga, kur gali susipažinti su Džeromu Selindžeriu ir sužinoti, kodėl jo kūrinių veikėjai dažnai yra maištaujantys paaugliai, kodėl jo tekstuose neatsispindėjo karas, kurio buvo tiek daug jo gyvenime, kodėl ilgainiui jo kūryboje atsirado ir budizmo motyvai (pavyzdžiui, apsakyme "Aukščiau gegnes, dailidės"). Tai knyga su neprastą humoro jausmą perteikiančiu stiliumi; filmų, knygų autorių ir muzikos rekomendacijomis, kurių dėka jautiesi lyg ne vestum akimis raides, o tiesiog kalbėtum su draugu. Knyga, parodanti žmonių bendrumą ir patį žmogiškumą - kokie nedrąsūs dėl savo veiklos rezultatų gali būti didūs žmonės, bet kokie užsidegę, kokie pasiryžę savo veiklą paversti didžia, dar prieš suvokdami, kokio masto darbus gali sukurti.

Ir visa tai įkvepia. Skaityti Selindžerio, Hemingvėjaus, Capote knygas, žiūrėti Čaplino filmus, bet jau visai kitomis akimis, žinant keletą biografijos detalių, ieškant tekstuose simbolikos, kuri galėtų atspindėti asmeninius išgyvenimus. Tai įkvepia rašyti knygą, jei nori rašyti knygą, įkvepia pasakoti istorijas, jei nori pasakoti istorijas, įkvepia kiekviename garsiame varde ar atsitiktiniame praeivyje įžvelgti unikalią daugialypę istoriją ar bent nuspėti, kad tokią turi kiekvienas ir grožėtis jos buvimu iš lėto ją atrandant.

Jei pabaigai pageidaujate citatos, kurią panaudoti turbūt pridera bent kiek vykusioje apžvalgoje, nurašau šiuos istorijos žodžius, mano akimis, ją įkūnijančius tiksliausiai:

"Meilė yra dviejų vienišų egoistų, norinčių padėti vienas kitam, kad jų prakeiksmas taptų pakenčiamas, utopija." 

Utopija, nepaliaujama siekti. Turbūt, panašiai apibrėžti galima tiek šį romaną, tiek visą gyvenimą.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014

Prieš vienuolika mėnesių Boeing 787 (iškalbingu pavadinimu Dreamliner) atsiplėšė nuo Europos žemės, su manimi žvelgiančia žemyn pro jo mažutėlį langą, ir prasidėjo kelionė. Po šešių tūkstančių dviejų šimtų mylių, vienuolikos valandų ir pusiau bemiegės nakties (su vaizdu į Himalajus pusryčiaujant) leidausi Kinijoje. Buvau įkritus į nepertraukiamo stebėjimosi absoliučiai visa kuo būseną, kai tiesiog dairiausi ir mintyse kartojau sau "aš Kinijoje". Ir netrukus sėdau jau į kitą lėktuvą. Dar keturi tūkstančiai septyni šimtai mylių, dar devynios valandos ir mano mantra pasikeitė į "aš Australijoje". Su nė kiek nemažiau nuostabos balse. Tądien pradėjo tiksėti mano trijų mėnesių Australijoje laikas.

Vos už kelių dienų tame pačiame žemyne leidosi dar keli lietuviai, nors suplanavę tik mėnesio kelionę, užtat - ne mažiau ryžtingai. Tik pastarosiom savaitėm paėmiau į rankas Martyno Starkaus rašytą pasakojimą "Žemyn galvą į Australiją" apie jo ir jo bičiulių nuotykius tame pasiutusiai keistame krašte. Keliavom panašiu metu, tad kiekviena paminėta šventė, įsimintinesnė diena ir net uraganas (būta ir jų) sugrąžindavo mane atgal ir prisimindavau, kaip pati gyvenau tuose kontekstuose. 

Jie susiduria su Australijos gamta gan greitai, vos pasukę tolyn nuo oro uosto. Mat užtinka grupę bundančių kengūrų. Kai atvykimo dieną važiavau Australijos laukais, taip pat vos praėjus kelioms valandoms nuo nusileidimo, man šūktelėjo "žiūrėk, kengūra!", ir tuomet išvydau tą mitinį žvėrį, šuoliuojantį horizonte ir būčiau nustebusi ne mažiau vietoj kengūros pamačiusi vienaragį. Nuoširdžiai. Nes, įsivaizduokit, leidosi saulė, uolos tolumoje buvo žalsvai raudonos, laukai perdžiuvę, medžiai iškraipytomis šakomis tolumoje, ir kengūra į australišką peizažą tiko kuo puikiausiai. Vėliau jas mačiau dar nekart, ypač rytą ir pavakarę, kuomet joms nebe taip karšta ieškotis maisto. Mačiau šokuojančias, stebinčias, miegančias. Mačiau kengūrą su jau gerokai paūgėjusiu jaunikliu sterblėje. Tačiau pirmasis susidūrimas su šiuo Australijos simboliu man, turbūt, amžinai išliks magijos liudijimu (nebent spėsiu sutikt vienaragį dar kur bekeliaudama, niekada negali žinoti).

Jie važiuoja per įkaitusius smėlėtus kelius ir orą tirštą musių. Ir tai verčia mane galvoti apie tą rudenį, prasidėjusį kovo gale, kuris sveikindavo rytus trisdešimties laipsnių šiluma ir papūgų tauškėjimu rytą (kuris kartais rodydavosi panašus į klyksmą, kartais - į avių mekenimą, paukščių įvairovė laukuose, kur kurį laiką buvau apsistojusi, tiesiog stulbindavo ir kasryt dar nepramerkus akių primindavo, kad prabusiu toli gražu ne savoje lovoje.) Ir žemę, ryškiai raudoną suskeldėjusią nuo sausros žemę, gal kiek pradėjusią žaliuoti, jei netyčiom pasitaikė kiek naktinio lietaus, aukštas žoles laukuose, kur, žinojau, gyvena gyvatės (viso labo, nuodingiausia pasauly jų rūšis), kalvą, nuo kurios matėsi apylinkės ir sulinkusius eukaliptus vaškiniais lapais. Jie sugebėjo tų priedykumių apsupty pakliūt į rodeo, ir tai primena man apie vieną sekmadienį gainiojant jautukus po pievas ir vėliau sėlinant miške bandant išgirst vieną jų paklydusį. Turėjau skrybėlę, vartus prieš akis, nurodytą tikslą nuvyt kelis jų pro skylę tvoroje. Ir pažadėtą pajodinėjimą (kiek pavargusiu) arkliu po viso ilgo, kiek varginančio (bet neabejotinai smagaus) proceso. 

Jie nesibodi kalbinti sutiktų žmonių ir sutikti su netikėtais pasiūlymais. Man rodosi, jog tai yra viena kelionių esmių - priimti tai, ką kelionė duoda, žinoma, išmintingai, tačiau - kuo atviriau. Ir kalbėti su vietiniais. Vietiniai pasakoja savas istorijas ir taip padeda pažinti kraštą, pasaulį ir, na, žmones apskritai. Važiuodama traukiniu sužinojau apie pietryčių Australijos vynų gaminimo tradicijas, apie salą kažkur Atlanto vandenyne, pavadintą Tongos karalyste, sutikau tiek fantastiškų, įkvepiančių žmonių. Jei ko ir išmokau per tą keliavimo etapą, tai kad tokie atsitiktiniai pokalbiai praturtina dieną tiek kultūriškai, tiek emociškai ir kad toks kontaktas yra tiesiog būtinas, norint iš tiesų pažinti kraštą. 

Prieš aštuonetą metų lietuvių būrys išvažiavo iš savo kiemų į pietus. Į Afriką. Ir kai vėliau stebėjau kelionės įrašą, visi vaizdai, garsai ir, net rodos, kvapai tiesiog kaustė prie ekrano ir svajonės kažkada keliauti taip toli ir taip giliai. Ir dabar taip keista suvokti, jog tie patys žmonės nusitrenkė į dar tolimesnį kraštą ir kad mano pėdos žengė panašiais keliais (ir net tolyn į šiaurę, pasiekdamos koralų rifą), tad eilinį sykį priimu šį faktą kaip liudijimą, jog net ir labiausiai neįveikiami-tolimi-bauginantys-visokeriopų išteklių reikalaujantys tikslai (ar taškai svajonių sąrašuose) yra visiškai šalia, galbūt čia pat už kampo, nes visuomet yra būdas prie jų priartėti, vienais ar kitais keliais. Ir tai net ne geriausia dalis. Geriausia dalis - kad vieną kartą pasiekęs tokią svajonę pamatai, kad visos jos yra realios ir supranti, kad kuo puikiausiai gali pasiekti ir visų kitų. Nieks nesako, kad bus lengva, bet jei gali įsivaizduoti, gali tą idėją ir įgyventi, sakė Disnėjus, tad galima pradėti nuo vaizduotės lavinimo. Kad ir kokios kengūros šuoliuojančios rausvuose horizontuose.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Italija, 2013

Nuo šiol kaskart pamačiusi apytamsį benamį katiną žvelgsiu į jį su smalsumu ir pagarba, nes - kas žino - galbūt tai Šrėdingerio katinas, superpozicijos principu ir gyvas ir miręs, dėl tokios dviprasmybės atveriantis atidžiam praeiviui kvantinės fizikos pasaulį. Kuris stebina ir žavi, tad, iš pirmo žvilgsnio, rodosi, jog yra visiškai atskiras nuo įprasto, tačiau nesunku greit suprasti, kad šie pasauliai yra neatsiejami ir šiaip jau daugiskaitos šiame sakinyje nė nebūtina vartoti.

Lygindama ir jungdama šių pasaulių idėjas Sonia Fernandez-Vidal pasakoja apie "Niko kelionę per erdvę ir laiką", kurios prasminis formatas dalinai primena Jostein Gaarder "Sofijos pasaulį" - vaikas yra supažindinamas su visiškai neįtikėtinu, kvestionuoti realybę skatinančiu ir jį ugdančiu pasauliu, kuris, pasirodo, jau yra dabartinio pasaulio dalis, tik nepažinta iki šiol. Sofija susipažįsta su filosofija, Nikas - su kvantine fizika. Ir skaitant apie tai fizikos sąvokos dėliojasi į savotišką filosofiją.

Kuo greičiau judi, tuo lėčiau slenka laikas. Galima tokius žodžius sutalpint į formulę ir švaistytis faktais apie šviesos greitį. Bet akimis bėgdama pro šį faktą ėmiau mąstyti apie kasdienį laiko bėgimą ir kas antrą dieną kartojamą nuostabą (o gal skundą, o gal abu kartu), kad laikas bėga velniškai greitai. Ir esu diskutavusi ne kartą apie hipotezę, jog kuo daugiau veiklos turi, ypač įsimintinos ir prasmingos, tuo labiau, pažvelgus atgal, laikas rodosi gausiai pripildytas pokalbiais ir nutikimais, ir dėl to ištemptas, dėl to - ne taip greitai prabėgantis. Kitaip tariant, jei visos dienos vienodos, jos supanašėja ir savotiškai sukrenta viena ant kitos į krūvą lyg ant vienodų trafareto rėmų, tad viskas, ką gali prisiminti apie praeitį - identiška rutina, nes vargiai egzistuoja skiriamieji ženklai. Jei dauguma dienų skiriasi viena nuo kitos, jos dėliojasi šalia, jos plečia reliatyvią neapčiuopiamą erdvę, tad ir laikas ne taip stebina savo pagreičiu. Ir pirmasis pastraipos sakinys, minimas knygoje, tik paliudija tokią idėją: kuo daugiau veiklos - kuo daugiau ir greitesnio judėjimo (fizinio ar minčių) - tuo lėčiau slenka laikas. Ir kuo lėčiau slenka laikas, tuo, rodos, daugiau jo turi. Net jei ir realiatyviai.

Su laiku susijęs ir superpozicijos principas, teigiantis, jog visos galimybės egzistuoja vienu metu. Ir kad galimybių gausa išnyksta, vos superpozicija imama stebėti. Pavyzdžiui, jei lauki laiško su atsakymu, ar esi priimtas į naują (taip siektą, taip išsvajotą) darbą, ir galų gale jau laikai laišką rankose, tik dar neatplėštą, racionalumas lyg ir siūlytų, jog atsakymas jau apspręstas, nesvarbu, kaip greit jį sužinosi. Tačiau remiantis superpozicijos principu - tol, kol neatplėši laiško, tol nepaliaus egzistuoti tiek tavo priėmimas, tiek atmetimas. Bet vos pažvelgsi į laiško tekstą - liks tik vienas atsakymas. Skamba lyg ir keistai, bet, nežinau kaip jūs, - aš visad tikėjau (ir kartais vis dar tikiu) panašia idėja, jog kol neišsiaiškinau vienareikšmės įvykio baigties, tol toji baigtis, na, nėra baigtinė. Tol atsakymai nesudėlioti į teisingus langelius, tol jie gali keistis. Ir galbūt mintys gali keisti įvykių baigtis (kol nepradėjot raukytis ir lipdyti šiai minčiai ezoterikos etiketės, skubu patikinti, jog ši idėja irgi iš kvantinės fizikos sferos). Nes masė gali virsti energija. Ir energija gali virsti mase. Taip elektronų greitintuve dalelės įgyja energijos, kuri naudojama naujoms dalelėms susidaryti. Tad, remiantis tuo, galima mąstyti ir apie kitus energijos virsmo mase atvejus. Kad ir minčių virsmą į materiją.

Galiausiai, kvantinė fizika siūlo parodymų ir tarpusavio saitams. Pasakojama apie kvantinį susietumą - egzistavimą dalelių, kurios susietos kvantiškai ir nepaisant jas skiriančio atstumo kinta priklausomai viena nuo kitos. Taip gali būti susietos pora dalelių. Ir taip gali būti susieta visa visata. Nes, sako, didžiojo sprogimo metu visos dalelės gimė kartu, dėl to jos visos kvantiškai susietos. Tad ir mes susiję su viskuo, kas aplink. Su medžiais, žmonėmis ir žvaigždėmis. Taigi asmeniniai veiksmai daro įtaką visai aplinkai. Medžiams, žmonėms ir žvaigždėms. Ir įtakos mastas šiuo atveju ne toks svarbus, reikšmingesnis pats saito egzistavimas ir įtakos kaip galios bei atsakomybės suvokimas. Aš buvau dalele žvaigždės - manyje žvaigždžių dulkės, aš esu susieta su žvaigždėmis, kaip ir tu. Ir aš susieta su tavimi. 

Viso to akivaizdoje sustoju ir bandau suvokti ryšių gausą bei pasaulio funkcionavimą jų kontekste. Kvantinis, filosofijos, fizinis pasaulis - visa tai viena, bene kvapą gniaužianti realybė, kurioje man ir tau teko laimė atsidurti.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Lietuva, 2014

Pasakokit man istorijas. Pasakokit apie stiklo lelijas kuriančią japonę, apie vikingą ne laiku ištarusį myliu, pasakokit apie viduramžių vienuolyno raštininkes ir sužeistą kareivį, apie kalvį ruošiantį maru sergančiai žmonai vakarienę. 

Kiekvienas turi savo istoriją ir tik tu renkiesi, ar ja tikėti. Tikėdamas ją savotiškai materializuoji, paverti realybe - bent savo mintyse. "Kiek daug reikia, kad patikėtum" - pasakodama šias istorijas sako knygos veikėja. Taip lengvai patiki niekais, kasdienybėje sklandančiais beverčiais faktais. Ir taip nenori įtikėti į save ar į šalia esančio žodžius. Patikėjęs tampi pažeidžiamas - gali būti apgautas, įskaudintas, gali nukentėti. Bet kartais tikėjimas tampa esmine sąlyga pasakai tapti tikrove. Kartais tikėjimas sukuria istoriją.

Andrew Davidson romaną "Chimera" pradėjau skaityti gan vangiai. Rodėsi, jog tai kažkur girdėta, rodėsi, kad knyga manęs nepaliečia. Ir tada ji ėmė man kalbėti. Nes įtikėjau istorijomis, kol jomis dar netikėjo patys veikėjai. Ėmiau pastebėti ryšius tarp įvykių. Tarp istorijų, religijų, tautų, stichijų ir literatūros kūrinių. Įpusėjusi kūrinį nebegalėjau sustoti. Versdama paskutinius puslapius nebenorėjau priartėti prie galutinio. Nes ten, kur baigiasi kitos istorijos, ši tik prasideda. 

Viskas prasidėjo Didįjį Penktadienį, kai pagrindinis veikėjas po apdegimų avarijoje pateko į ligoninę, kur jį ėmė lankyti nepažįstamoji, tikinanti, kad jam tai jau trečias apdegimas. Ir kad pirmieji įvyko tryliktame amžiuje. Ji pasakoja istorijas iš tų laikų. Ir iš dar ankstesnių, aprėpdama skirtingas tautas (japonus, islandus, italus, vokiečius, britus), skirtingus tikėjimus (kalbėdama apie krikščionis, budistus, žydus ir senovės vikingų dievus), skirtingas stichijas (veikėjus pražudo ugnis, žemė, vanduo ar oras, jų amatai, gyvenimai taip pat tiesiogiai paremti jomis). 

Šioji veikėja (kuri, tikina ligoninės personalas, serga šizofrenija) pasakoja istorijas iš savo jaunystės. Jaunystės, kuri praėjo prieš septynis šimtus metų. Jos istorijų išklausytojas neskuba teisti ir diagnozuoti. Jis priima šias istorijas kaip dėmesio ir rūpesčio, kaip meilės formą. Meilė tampa esmine sąlyga apjungiančia visus laikus, kalbas ir tikėjimus pasakojimuose. Meilė tampa nepavaldi laikui. Nepavaldi mirčiai. Teegzistuojanti iš savęs ir dėl savęs, kaip vienetinė kuriamoji jėga. Išgelbėjanti net pragare.

Istorijų pasakotoja (beje, vardu Mariana) skaito pagrindiniam veikėjui Dantės "Pragarą". Sakytum, kiek ironiška, turint minty, jog jis apdegęs po avarijos. Bet stichijos kūrinyje itin svarbios. Pagrindinis veikėjas paženklintas ugnies. Jam istorijas sekančią Marianą traukia vandenys. Pagrindinis veikėjas privalo pereiti per pragarą. Asmeninį. Pragaro ratus skiria tekančios upės. Per ugnį jis įgauna galimybę pažinti Marianą. Per vandenyną ją praranda. 

Čia tiek ženklų, tiek simbolių. Kad ir avarijos diena, Didysis Penktadienis. Tarsi pagrindinis veikėjas taip atpirktų nuodėmes, savas ir svetimas, tarsi tai būtų atgaila už praeitą gyvenimą (Mariana sako, jis buvęs kariu ir atėmęs ne vieną gyvybę). Ir gyvatės simbolis. Gyvatės, neduodančios ramybės ir besislepiančios veikėjo stubure. Gyvatės kaip baimės įkūnijimo, tu tai aš sako ji, bandydama įtikinti, kad niekur nuo jos nepabėgsi. Tikėjimas suteikia drąsos. Meilė veja baimę šalin. Tampa akivaizdu, kad mano baimė nėra aš. Mano baimė tik iliuzija. 

"Šiuos žodžius taip norėčiau ištrinti, jog esu tikras, kad privalau juos palikti." Nes baimes privalu sutikti akis į akį. Kaip ir nerimo, nusivylimo ar gėdos šaltinį. Akivaizdu, jog noras tai panaikinti rodo, kaip tai svarbu. Ir likęs prisiminimas tampa galimybe mokytis. 

Galėčiau jums pasakoti istorijas be galo, pasakoti kaip skirtingi čia vaizduojami amatai sietini su skirtingomis stichijomis, kaip mitologinės figūros sietinos su romano siužetu, kaip veikėjų tipai dera tarpusavyje, galėčiau net pamokyti jus kaip pasakyti aš tave myliu mažiausiai penkiomis skirtingomis senovės kalbomis ar išanalizuoti panaudotų laiko ir erdvių juostų sintezę. Bet apart visa to itin svarbu paminėti dar ir kitą idėją - jog tavo kūnas nesi tu, tai galioja tiek apdegus visą kūno paviršių, tiek svarstant galimybę, jog buvai vienuole tryliktame amžiuje. Nes tu esi per amžius, tavo gyvenimas nesibaigia apmirus kūnui, ir jei nesi tas kūnas, tu niekados nepaliauji būti. Vandeniu upelyje, vėjo gūsiu, prieš milijardus metų susprogusių žvaigždžių dulkėmis. Tai kiek primena "Debesų atlasą". Ir, jei atvirai, patį gyvenimą. Nes kas paneigs, kad susipažinom jau kadaise, kas paneigs, kad kartu gaminom valtis prieš tūkstantmetį Islandijoje ar kalėm akmenines chimeras viduramžių Vokietijoje. Kas paneigs, kad mudu jau negrįžtamai susiję. Ir kad toji kiek per dažnai jaučiama tuštuma viduje tėra kito susitikimo laukimas. Kas paneigs, kad tas susitikimas nutiks jau netrukus. Akimirkai ir amžiams.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2014

Pasieny papuoštos kelios kalėdinės eglutės ir automobilių šviesos pavakarę atsispindi nerūpestingai išsidraikiusiuose blizgučiuose. Pirmą kartą sieną iš žemyninės Europos į Jungtinę Karalystę kertu ne oro keliu, tad tenka praeiti pasų patikrą, kuri, netikėtai, kiek praskaidrina jau prailgusią kelionę, nes tas ne itin didelis pastatas pilnas vaikų, prancūzų pradinukų, nė nesiekiančių pasieniečių stalo aukščio. Pirmą kartą matau pasienio apsaugos darbuotojus taip sutartinai besišypsančius. Tuomet įvažiuojam į pritemusį vagoną, užsidaro durys ir pajudam žemyn. Po vandeniu. Taip kertam Lamanšą.

Jau pasiekusi Londoną pradedu skaityti istorijas, parašytas Alessandro Baricco, autoriaus, kurio tekstai prieš keletą metų man padarė tokį įspūdį, jog tuomet perskaičiau viską, ką tik radau lietuviškai išversto. Istorija vardu "Misteris Gvynas" Londone skaitosi dar smagiau, mat kūrinio veiksmas vyksta būtent šiame mieste. Ir skaitau, kaip pagrindinis veikėjas vaikšto Regents parke priimdamas svarbius sprendimus ir atranda meistrą, gaminantį vaikiško atspalvio lemputes Camden Town'e (tarp kitko, beveik neabejoju, jog toks ar koks panašus meistras toje miesto zonoje išties egzistuoja, nes, rodosi, kad Camden Town'e išties gali atrasti viską, ko tik ieškai). Tad visa Baricco knygose skleidžiama magija dar labiau priartėja prie realybės, kai rodosi, kad vaikščioji tomis pačiomis gatvėmis su knygos veikėjais. Tesiskiria laikas. Ar kuri kita dimensija.

Pagrindinis misterio Gvyno tikslas yra užrašyti portretą. Nežinau, kiek šie žodžiai perteikia ieškojimų metaforą, kiek - paprasčiausią idėją, tačiau tokia mintis leidžia patyrinėti žmogaus šerdį, pačią esybę, tai, kas galėtų būti nupiešta. Ar užrašyta. Ir tampa akivaizdu, jog svarbios ne detalės ir ne antakių linkis, ne, svarbi istorija. "Įsikalam į galvą, jog esame koks nors personažas, pasinėręs į dievaižin kokią avantiūrą, kad ir paprasčiausią, bet mes turėtume suprasti vieną dalyką - kad visa toji istorija esame mes patys, o ne tik šis personažas. Esame miškas, per kurį einama, piktadarys, kuris jį dergia, visa ta velniava aplinkui, visi tie praeinantys žmonės, daiktų spalvos, triukšmas." Priimant tai matyti, jog kiekviena istorija yra vertinga, nes vertinama ne tik personažo iliuzija, bet ir visa, kas aplink, aplinka irgi yra personažas, personažas irgi yra aplinka. Dar mokykloje sakydavo, jog analizuojant literatūros kūrinį svarbu atkreipti dėmesį į būdą, kaip rašytojas kuria aplinką, kaip kalba apie vaizdus ir detales, nes tai suteikia informacijos ir apie veikėjus. Ir kartais atrodo, kad jei patyrinėtumėm tokią situaciją realybėje, ji ne itin skirtųsi nuo literatūros kūrinio. Nes atkreipiu dėmesį į dalykus, kurie man įdomūs ar artimi. Kai stabtelėjusi prieš šį sakinį pažvelgiu pro langą ir matau gelsvas kalėdines lemputes šalia esančio daugiabučio lange, tvirtai žinau, kad jis susijęs ir su mano istorija. Taip grįžtam prie savotiško vienio idėjos. 

Išties pats Baricco taip susižavėjo savo nupasakotomis istorijomis (užrašytais portretais), jog neiškentė neparašęs jų kaip atskiros knygos. Taip atsirado "Triskart aušroje". Trys pasakojimai apie du žmones, susitinkančius auštant. Sako, visiškai nepažįstamus. Bet sunku atsikratyti įspūdžio, jog tai tas pats vyras ir ta pati moteris, tik skirtingose laiko juostose, susitikę per anksti ar per vėlai, kaip kartais nutinka, nors, paaiškėja, dažniausiai susitikimai įvyksta pačiu laiku. Visos istorijos tokios vizualiai patrauklios - perskaičius knygą mintyse lieka velniškai dailūs trumpi filmai, paveikslėliai, nors ir negausūs detalių, bet tokie gražūs pažiūrėti atsitraukus (kaip kokios Monet lelijos). Gelsvų prieaušrio atspalvių viešbučių vestibiuliai ir bundančios senamiesčio gatvės, tuščios autostrados ir pajūris. Veido išraiškos žmonių, bandančių gyventi, išgyventi, statyti namus kaip pareigą (bandyti sukurti kažką savo, kažką saugaus, kažką, ko kūrybai galėtum pašvęsti gyvenimą). Ir teigiančios, jog privalu saugotis pykčio - nes įpranti prie šviesos, kurioje gyveni, ilgainiui tebematai viską joje, ir sunku pabėgti nuo tos perspektyvos, tad verta ją susikurti kuo skaidresnę. Dar viena graži idėja yra santykis tarp žmonių. Kuo mažas berniukas gali padėti suaugusiai moteriai, kuo jauna mergina gali padėti senam naktiniam sargui. Ir atvirkščiai. Kuo žmonės gali padėti vienas kitam, žvilgsniu ir žodžiais, būdami nepažįstami, besidalindami tuo, kas turima bendra, tik gal dar neatrasta vienos ar kitos pusės. Atpažindami, kad yra vienas kito istorijų dalys. Ir kai priimi save kaip istoriją, tuomet ir nepažįstamas praeivis taręs žodį, ir akį patraukusios kalėdinės lemputės tampa prasmingi, nes juos priimu kaip dalį savęs. Kartais iki nuoširdaus rūpesčio, atjautos ar susidomėjimo tetrūksta pastangos atrasti ryšį tarp savęs ir šalia esančio objekto. Jį atradus jauti giliau ir matai detaliau. Ir visas magiškasis realizmas, kurtas Baricco ar savų minčių, išsiveržia į kasdienybę, nes, pripažinkim, tarp jų niekad ir nebuvo didelės atskirties. 

Traukinių stotyje paryčiais bunda keliautojai. Moteris sėdasi, aunasi raudonus aukštakulnius, gurkštėli seniai atšalusios kavos ir kalbasi su priešais snaudusiu nepažįstamuoju. Ji sako kaip nekenčia Polo ir kaip jis turbūt nekenčia jos ir kaip svarbu būti visiškai savimi, ir jos pašnekovas po kurio laiko atitaria, kad dažnai žmonėms dalykai atrodo per daug sudėtingi. (Tuo metu geriu arbatą ir skaitau kaip misterio Gvyno studijoje perdega pirmosios lemputės). Po valandos centrinėje stotyje jau daug daugiau šurmulio, balandis praskrenda vos sprindžiu nuo viršugalvio, kol indė su bandančiu pabėgti (nors rodos, vos išmokusiu vaikščioti) kūdikiu dairosi kažko pamesto. Tuo metu nebeskaitau, tik dairausi. Išvažiuoju iš Londono ir matau eglutėm nukrautas gatves ir spalvotas karuseles šalimais, detalių gausa išsilieja į spalvotą foną. Važiuoju ir mąstau, kokias istorijas pasakosiu apie šias gatves. Ir kokias istorijas apie mane pasakos šios gatvės.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2014

Mano širdyje gyvena du vilkai. Vilkas meilei, vilkas neapykantai. Ir aš žinau, kad viskas priklauso tik nuo to, kurį vilką maitinu kasdien. 

Taip skamba senas indėnų pasakymas, kuris matomas ir populiariojoje kultūroje, matomas, bet ne itin dažnai apmąstomas. Idėjos, kurias dabar skaitysite, paremtos neįprastai įžvalgia neoropsichologo Rick Hanson knyga "Buddha's Brain" ("Budos smegenys"), kurioje pasakojama, kaip mintys ir jausmai keičia smegenų struktūrą, įrodant, kokia svarbi yra kiekviena patirtis. Kad ir žodžiai, kuriuos skaitote dabar.

Meilės vilkas žvelgia toli ir mato plačius horizontus, kuriuose visos būtybės priklauso tam pačiam ratui - mes. Neapykantos vilko ratas yra gerokai siauresnis, tad tik tos pačios tautos ar šeimos narys (ar net tik pats individas) telpa į savųjų ratą, apsuptą grėsmingų būrių kitų. Kartais ratas tiek susiaurėja, jog viena žmogaus dalis neapkenčia kitos.

Taigi, ratui siaurėjant, kyla klausimas - kas lieka už ribos? Kitos kultūros, kitos religijos žmonės? Kaimynai, su jums nepatraukliomis politinėmis pažiūromis? Sunkiai sukalbami giminaičiai ar kadaise įskaudinę draugai? Ir kai tik išstumiam ką nors iš savųjų rato, imam nuvertinti išstumtąjį ir pateisinti nekokį elgesį jo atžvilgiu. Ir tai žadina neapykantą, tai kelia neapykantos vilką ant kojų.

Ir tai natūralu. Kad ir pažvelgus evoliuciškai - bendradarbiavimas grupėje prieš tūkstančius metų buvo žūtbūtinė išlikimo sąlyga, kaip ir priešiškumas, nukreiptas kitos grupės adresu. Kitos - reiškia, nepažintos, reiškia, galimai keliančios grėsmę. Tad noras palaikyti atstumą tarp savęs ir įtartino individo iš kokių tolimų neregėtų kraštų yra visai suprantamas kaip tiesiog saugumo mechanizmas. Taigi, suprantama, bet ar dėl to verta vadovautis priešistorinėmis baimėmis?

Paeksperimentuojam? Pabandom pasekti savo mintis ir pabandyti pagauti save mąstant, kiek kartų per dieną skirstom žmones į "panašius į mane" ir "ne tokius kaip aš". Ir kas būtų, jei paliktumėm skirtumus ramybėje ir susitelktumėm ties tuo, ką turim bendro?

Jei dažniau bendrautumėm su skirtingų tautų, skirtingų socialinių sluoksnių, skirtingų profesijų, skirtingo amžiaus, skirtingų ideologijų žmonėmis, pamatytumėm, kokie mes visi panašūs. Pamatytumėm, jei panašumų ieškotumėm. Tas vyras su keista kepure, sėdintis autobuse už tavęs, kadaise lankėsi tavo gimtajame mieste ir nešiojasi dešimtis istorijų apie jį. Tas vaikinas su riedlente irgi dažnai mąsto apie globalią pasąmonę. Ta penkiametė venecijietė irgi dažnai žiūri į mėnulį ir svajoja ten nuvykti. Tavo kaimynė, kurios šaknys Irane, gimtadienį švenčia tą pačią dieną su tavim. Ir praeinantis budistų vienuolis oranžiniais rūbais nusišypso, nes abu mirkstat tam pačiam lietuje. 

Kartais gyvenam toje pačioje šalyje, kartais kalbam ta pačia kalba. Kartais dalinamės sentimentais pienui su medum prieš miegą. Ir kartais svajojam apie tuos pačius dalykus, tikimės tų pačių dalykų, tik žinoma, to nė nenumanom, tik praeinam pro šalį, ignoruodami ar net kiek susiraukdami, mat nepatiko praeivio kalba ar pasakota istorija. Bet žmogus yra daug daugiau nei kalba ar jo pasakojamos istorijos. Kiekvienas žmogus, net neabejoju, yra neišsemiamas ir ne iki galo pažinus, kiekvienas talpina šitiek daug. Ir rasti panašumų - tik atkaklumo ir noro, žinoma, reikalas.

Ta latvė irgi mėgsta saldainius "Miglė". Kas galėjo pamanyti. 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014

"Neįmanoma patikrinti, kuris sprendimas geresnis, nes nėra su kuo lyginti. Žmogus viską išgyvena pirmą kartą ir be jokio pasiruošimo. Tarsi aktorius vaidintų scenoje be repeticijų. Bet ko gi vertas toksai gyvenimas, jei jau pirmas bandymas gyventi ir yra tikrasis gyvenimas?" - klausia Milan Kundera, rašydamas "Nepakeliamą būties lengvumą". Pasakojimo linija, istorinis kontekstas, kultūrinė simbolika ir filosofija, jungianti visus šiuos dėmenis, leidžia grožėtis meistrišku žaidimu detalėmis, kai visa rodosi taip nevienprasmiška ir tuo pačiu - taip harmoningai sulipdyta. Nes būtent atsitiktinės detalės kuria svarbą, teigia autorius, dar daugiau - kuo daugiau atsitiktinumų lemia įvykį, tuo jis reikšmingesnis. Ir tai siūlosi atsakymu į pirmąjį klausimą - galbūt toks vien bandymais grįstas gyvenimas ir yra vertingas, nes jis - pilnas atsitiktinumų, kurių negali suplanuoti?  Žinoma, daug lengviau būtų pabandyti priimti sprendimą ir vėliau situaciją išgyventi dar ketvertą kartų, kol penktasis pasirinkimas užtikrintų visišką sėkmę. Taip, būtų paprasčiau, bet tik tai, kas sunku, turi vertę, toliau teigia autorius, rodosi, besigailėdamas patirties stokojančio gyvenimo dalyvio - besigailėdamas ne vien dėl repeticijų stygiaus, bet ir dėl jo aklumo - nes būtent situacijos sudėtingumas ir suteikia jai vertę.

"Tas, kuris nuolat stengiasi pakilti „aukščiau", turi būti pasiruošęs, kad vieną kartą jam apsisuks galva. Kas yra galvos sukimasis? Baimė nukristi? Bet kodėl mums apsisuka galva ir saugiai aptvertoje apžvalgos aikštelėje? Mat galvos sukimasis - tai visai kas kita negu baimė nukristi. Galvos sukimasis reiškia, kad mus traukia gelmė po mumis, ji vilioja, žadina mumyse norą kristi, bet jam išsigandę priešinamės." Pakelk mane - tokia yra kiekvieno krentančiojo žinutė, teigia autorius. Ir galbūt noras kristi rodo paramos siekį. Siekį ryšio, supratimo, žmogaus. Bendrumo. Nes buvimas svetimoje šalyje (kur kuriam laikui pasitraukia veikėjai) yra lyg ėjimas lynu, kai apačioje nėra jokio tinklo, kuris suteiktas šeimos, draugų ir kalbos, žinotos nuo vaikystės. Tačiau tokia situacija atskleidžia individą nesavoje aplinkoje kaip visiškai pažeidžiamą, o tikras žmogiškas gerumas gali būti atpažįstamas tik tuomet, kai jo gavėjas neturi jokios galios, svarsto autorius, taip parodydamas, kad buvimas nesaugioje, nejaukioje padėtyje suteikia bene gausiausias galimybes patirti paramą ir artimą ryšį, kurio taip nesąmoningai trokštama.

"Gyvenimas rojuje nebuvo panašus į bėgimą nežinion vedančia tiese, nebuvo nuotykis. Gyvenimas ratu sukosi apie pažįstamus dalykus. Jo vienodumas nebuvo nuobodus, jis reiškė laimę." Čia ir slypi žmogaus būklės keblumas, samprotauja autorius, nes laikas nesisuka ratu, jis juda tiesia linija, tad žmogus ir negali būti laimingas - mat laimė yra pasikartojimų ilgesys. Bet, mąstau, galbūt galima pačiam susikurti motyvus pasikartojimams? Arba, galbūt čia ir slypi paradoksas - gyvenimas nerepetuotas, pilnas atsitiktinumų ir kryčių, bet būtent tai ir padaro jį vertingą, prasmingą, būtent tai ir sukuria ryšius, kurie gali formuoti motyvus, simbolizuojančius laimę. Galbūt tai, nuo ko norisi nusigręžti yra tai, kam verta atsiverti, su kuo verta susipažinti. Galų gale, galbūt laikas nė velnio neteka tiese, galbūt jis sukasi ratu ar kokia neįprasta spirale, vis kildamas, vis keldamas mus ir galbūt taip ir kyla noras kristi - į kažką patirto, į kažką pažinto ir artimo. Tačiau tai, ko trūksta spiralės viršuje, visada galima sukurti. Juolab, kad kūryba knygoje vaizduojama kaip priemonė išgyventi, ir tik tai, kas sukurta paties, kas pasirinkta paties, gali būti laikoma savu laimėjimu. Kitu atveju - tai tik dar vienas atsitiktinumas. 

"Dabar [ji] jautė tokią pat kaip tada keistą laimę ir tokį pat keistą liūdesį. Tas liūdesys reiškė: esam paskutinėje stotelėje. Toji laimė reiškė: esame kartu. Liūdesys buvo forma, o laimė - turinys. Laimė pripildė liūdesio erdvę." Tad galbūt laimė ir liūdesys gali egzistuoti kartu, galbūt sunkumas ir lengvumas gali egzistuoti kartu. Galbūt visa gali būti greta, gali būti viena jėga, ta pati būtis, kur lengvumas ir slėgis susipynę, kur nėra didelio skirtumo, kokiais vardais kas vadinama, nes visame kame toji laimė ir lengvumas gali būti atrasti, išpinti ir atpažinti.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Italija, 2013

"Praeitas dvi savaites praleidau muzikos kambaryje perkurdamas metų laikotarpio fragmentus į „sekstetą konkuruojantiems solistams“: pianinui, klarnetui, violančelei, fleitai, obojui ir smuikui – kiekvienam su sava tonacijos, intervalų ir tembro kalba. Pirmojoje dalyje kiekvieną solo nutraukia jo tęsėjas, antroje iš eilės kiekvienas nutrauktas fragmentas pratęsiamas. Revoliucinga ar manieringa?"

Šešios istorijos, šeši solistai. Pietiniu Žemės pusrutuliu keliaujantis notaras iš San Francisko, kurti muzikos į Briugę pabėgęs anglas, savo saugumą dėl teisingumo aukojanti amerikietė žurnalistė, iš senelių globos namų bandantis ištrūkti britas, apie ateities pasaulio vergovę pasakojanti klonuota korėjietė ir postapokaliptinių laikų liudininkas. Jų gyvenimai nutolę keliais ar keliais šimtais metų, jų gyvenimai siejasi. Kometos formos apgamais, laisvės ir vergovės ryšiu, Debesų Atlaso sekstetu ir idėja. Toji idėja išreikšta debesų ir sielų paralele, kurią aiškinant teigiama, jog nors ilgainiui kinta debesies pavidalas, spalva ir didumas, jis vis tiek lieka debesimi. Ir kad tas pats nutinka žmonių sieloms.

Ši idėja ir yra istorijos ašis. Tiesa, lyginant "Debesų atlaso" knygą ir pagal ją pastatytą filmą, pagrindinė mintis aiškiau išreikšta pastarajame. Pats filmo pateikimas ir vizualumas jau tarnauja kaip interpretacija, kuri yra lengviau suvokiama ir pažini nei pradinis tekstas. Net ir aktorių panaudojimas filme padeda susiprasti laiko tėkmėje ir jos prasmėje, tiems patiems aktoriams vaidinant vis skirtingus personažus skirtingose epochose. Kinematografinis kūrinio pristatymo būdas suteikia galimybę ir sekti visas istorijas iš karto, jas lyginant, priešinant ir pinant į vieną (tuo tarpu knygoje istorijos pateikiamos atskirai po vieną ir jų saitai atskleidžiami iš lėto). Ir vis dėlto, tai puikiai parašytas kūrinys - detalėmis, išskirtiniu stiliumi (kurį galima jausti net skaitant lietuvišką vertimą, kas yra labai džiugu ir pagirtina), žanrų gausa, siūlymu ieškoti panašumų tarp istorijų ir jų veikėjų ir eilinį sykį susiprasti, kokie visi mes panašūs ir kiek nedaug mus teskiria.

Tad kol vienio idėja spindi iš kiekvieno filmo kadro, knygoje išryškėja ir mažiau analizuojamos, gal ne tiek globalios, bet ne mažiau vertingos mintys, tiek atskleidžiančios veikėjų būdą, tiek skambančios visai išmintingai ir atmetus kontekstą. Kai Robertas Frobišeris stebi skubančius praeivius gatvėse ir klausia bei atsako: "Bijau jų? Ne, bijau tapti tokiu, kaip jie." Kai Luiza Rej kreipiasi į pašnekovo sąžinę: "Darykit, - galiausiai taria Luiza, - ko negalite nedaryti". Kai tardoma Sonmė-451 samprotauja, kad pralaimėti verta: "Tai laimėtojai iš tiesų yra pralaimėtojai, mintijo Hai Džu, nes jie nieko neišmoksta? O kas yra pralaimintieji? Laimėtojai? Atsakiau, kad jei pralaimintieji sugeba panaudoti tai, ko juos moko priešininkai, tada taip – pralaimėtojai ilgainiui gali tapti laimėtojais." Kai Džo Neipjeris svajoja apie ramią žvejybą, o yra priverstas į namus įeiti su ginklu rankoje, atsidūsdamas: "Man iš gyvenimo tereikia gyvenimo". Po to atodūsio, beje, jis ir toliau dalyvavo kovoje už teisingumą. Nes komforto norisi, bet vertybinės sąvokos plyti kažkur aukščiau jo ir dėl to visų šešių pasakojimų veikėjai veliasi į pavojus. Juk būtų galima atsilošti ir visa pamiršti. Bet darai tai, ko negali nedaryti.

Toji stipri varomoji jėga tampa veiksmo šaltiniu ir tuo pačiu - pozityvaus pakilaus jausmo, aplankančio pabaigus skaityti knygą. Nes gera matyti, kai pastangos atsiperka, o kartais tiesiog gera matyti pačias pastangas, kurios jei ir nepasiteisina plačiuoju kontekstu, tai suteikia kelis krislus laimės kažkam arti. Ir tai jau yra daug. Nes visas sekstetas pasakoja, kiek daug gali nuveikti vienas žmogus. Ir kad jis nėra vienas, net jei manosi toks esąs. 

"Ir tik išleisdamas paskutinį kvapą suprasi, kad tavo gyvenimas tebuvo lašas beribiame vandenyne!

Bet kas gi yra vandenynas, jeigu ne gausybė lašų?"

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014

Skaitymas man yra nepamainoma keliavimo dalis. Knygos padeda ištverti besaikį laukimą: oro uostuose ir traukinių stotyse, kai vėluoja autobusas ar prailgsta skrydis. Knygos tampa idėjų ir energijos šaltiniais, kai ima sekti keliavimui skirtos jėgos, ar kai tiesiog prireikia minties naujai veiklai. Dar daugiau - skaitoma knyga tampa savotiška ramybės sala tarp transporto, vietovių, įvykių ir pakeleivių chaoso ir visada lieka galimybė pabėgti į tekstą ir bent iš jo perimti kažkiek stabilumo, jei iškilo grėsmė vidinei ramybei. Išties, knygos kelionėse tampa velniškai vertingos. Ypač, jei jos pasirenkamos tinkamai. Kai keliavau šįmet, atsitiktinai ir planuotai į rankas krito jau seniai norėta perskaityti klasika ir kiek naujesnė grožinė bei dokumentinė literatūra. Žemiau - sąrašas knygų, skaitytų Australijoje, Kambodžoje ir Jungtinėje Karalystėje, aplenkiant porą, nusipelniusių atskirų tekstų, pasirodysiančių ateityje. 

Aldous Huxley "Brave New World" - apie drąsų ateities pasaulį, kuriame nelieka tiesos ir grožio, bet yra užtikrinamas komfortas ir laimė, o visuomenės narių likimai apsprendžiami jiems dar nė negimus. “But I don't want comfort. I want God, I want poetry, I want real danger, I want freedom, I want goodness. I want sin.” 

Kurt Vonnegut "Cat's Cradle" - pasakojimas apie mokslą (mokslas yra magija, kuri veikia, sakoma knygoje), apie religiją (kuri, oficialiai teigiama, sudaryta vien iš "nežalingų netiesų"), apie ledo kristalą, stingdantį kiekvieną pakeliui sutiktą dalelę ir apie atominės bombos išradėjo šeimą. "Why should I bother with made-up games when there are so many real ones going on?"

Douglas Adams "The Hitchhiker's Guide to the Galaxy" - kaip per vieną dieną gali prarasti namus, visą iki tol pažįstamą pasaulį ir įsivelti į dramatišką tarpgalaktinę istoriją. “He felt that his whole life was some kind of dream and he sometimes wondered whose it was and whether they were enjoying it.”

Roald Dahl "Boy", "Going Solo" - dvi Roald Dahl autobiografijos dalys. Boy - tai pasakojimai iš vaikystės apie vasaras Norvegijos salose, nuotykius internate ir darbą įvertinant naujus Cadbury šokoladus. Going Solo - įvykiai, nutikę Roald Dahl dirbant Afrikoje ir vėliau, prasidėjus karui, patapus pilotu. Pavojaus daugėja su kiekvienu puslapiu ir įtampa auga nuo gyvačių ir liūtų pereinant prie kryčio sugedus lėktuvui - virš dykumos, šalia priešo fronto linijos. “I was already beginning to realize that the only way to conduct oneself in a situation where bombs rained down and bullets whizzed past, was to accept the dangers and all the consequences as calmly as possible."

Chris Gardner "The Pursuit of Happyness" - autobiografija žmogaus, praradusio namus ir darbą, bet turėjusio svajonę dirbti finansų sektoriuje, atkakliai jos siekusio ir galiausiai užsidirbusio sau ir savo vaikui šviesesnį gyvenimą. Šios istorijos garbei pavadintas ir šis blog'as. “When my brain wanted to give up, my attitude was that I had to study like I was in prison – because knowledge was power and freedom.”

Mitch Albom "Tuesdays with Morrie" - tikra istorija apie mirštančio profesoriaus ir po daug metų grįžusio jo studento pokalbius esminėmis egzistencinėmis temomis. Kiek banalu, bet turint minty, kad dialogai įrašyti ir užrašyti, o veikėjai - neišgalvoti žmonės, jausmas užgožia cinizmą ir ne taip sunku tiesiog tapatintis su autoriumi ar jo pašnekovu ir mokytis iš jų. “Everyone knows they're going to die,' he said again, 'but nobody believes it. If we did, we would do things differently.” Autoriaus pašnekovas cituoja Levine: “Love is the only rational act.”

Tony Wheeler "Best of Lonely Planet Travel Writing" - trumpos istorijos iš ankstesnių Lonely Planet kelionių istorijų rinkinių, nuo Čekijos sostinės iki Australijos dykumų, nuo pavojingų nuotykių iki svetingų nepažįstamųjų. “This is the essence of travel, or at least travel taken to completion: it's not the change of scenary or the new way of preparing lamb – it's you. You are lost to yourself, you don't know who will emerge from this pit.”

John Green "Looking for Alaska" - kontrastas minimai klasikai, bet kartais nuo jos atsikvėpti yra visai sveika, juolab, kai kūrinys prašosi cituojamas. “You spend your whole life stuck in the labyrinth, thinking about how you'll escape it one day, and how awesome it will be, and imagining that future keeps you going, but you never do it. You just use the future to escape the present.” 

George Orwell "1984" - klasikos klasika, tema primenanti "Brave New World", tik su dar šiurpesne atmosfera ir dar ryškesniu politiniu atspalviu. "The birds sang, the proles sang, the Party did not sing."

Gera knygas sieti su pralekiančiais pro traukinio langą miškais ar vaizdu į kalnus sėdint pavakarę terasoje. Raidės ir aplinka susilieja taip natūraliai ir po to kiekvieną kartą paėmęs knygą prisimeni tuos pačius kalnus, ir pamatęs tuos pačius kalnus, kad ir nuotraukoje, prisimeni tą pačią knygą. Ir taip gražūs dalykai iššaukia mintyse dar gražesnius. Tad vien jau dėl to turbūt visai verta kelionėse nepritrūkti kelių ar kelių šimtų spausdintų puslapių. 

“The best books... are those that tell you what you know already.” - George Orwell, "1984"

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Italija, 2013

Prieš tūkstančius metų (ir gerokai toliau, nei už devynių girių, devynių marių, sakyčiau, už kokių devyniasdešimt upių) gyveno princas vardu Sidharta Gautama ir vienąsyk prisėdęs po figmedžiu jis nušvito ir įgavo Budos vardą. Žinoma, viskas neįvyko taip greit ir paprastai, bet šitokia yra trumpoji istorijos versija. Tuo tarpu, kiek toliau nuo minėto figmedžio, gyveno kitas šviesus jaunuolis, taip pat vardu Sidharta. Tokį pasakojimo siūlą pradeda vynioti Hermann Hesse. Ir vynioja poetiškai, mintimi ir forma. Kerėdamas žodžių paprastumu ir grožiu, minčių paprastumu ir grožiu, idėjomis atverdamas ištisas visatas.

Sidharta augo ieškodamas. Nesvarbu, ar ieškojimai vedė prie asketo gyvenimo, ar prie pirklio, ar prie atsiskyrėlio, pati forma, rodos, nė neturi tiek reikšmės, tai tėra kelio dalis. Bet ji teikia patirties, kuri teikia išminties. Tad kiekviena patirtis gali tapti vertinga. Per kiekvieną patirtį galima augti. Nes nėra vienos tiesos, nėra vieno teisingo kelio, ką bedarytum - judi, ir suvokimas gilėja (galbūt net visomis trijomis (keturiomis?) dimensijomis). Todėl atrasti ramybę (laimę, nirvaną, nušvitimą) gali tik savo jėgomis, ne mokymais, ne istorijomis (ne TV laidų, filmų ar žurnalų pasakojimais), tik pats, eidamas, klysdamas, patirdamas. Tai labai graži Hessės įžvalga, naikinanti baimes (nes, rodos, kuriuo keliu bejudėtum, jei turi kiek sąmoningumo ir dar gyvą vidinį balsą - kryptis yra teisinga), leidžianti gyventi ir patirti, ir nesigailėti. Rodanti, kad visada yra dėl ko gyventi. Bent jau kol teka upės.

Upė moko. Tereikia klausytis, ką ji pasakys. Sidharta vienąsyk išgirdo paslaptį - upė pašnibždėjo, kad laikas neegzistuoja. Nes upė yra visur vienu metu: ištakose, prie šlaitų ir žiotyse, šalia laivų ir kalnuose, visur vienu metu, tad upei egzistuoja tik dabartis, joks kitas laikas. Kiekviena patirtis moko, kiekvienas daiktas moko: “love this very stone, and the river, and all these things we are looking at and from which we can learn. I can love a stone, Govinda, and also a tree or a piece of bark.” Tereikia įsižiūrėti, įsiklausyti. Ir išmokus, kad laikas neegzistuoja, kad galima mokytis iš kiekvieno daikto ar gyvasties, bandyti nusikratyti ir kitų nuostatų. “The world itself, what exists around us and inside of us, is never one-sided. A person or an act is never intirely Sansara or entirely Nirvana, a person is never entirely holy or entirely sinful. It does really seem like this, because we are subject to deception, as if time was something real. Time is not real, Govinda, I have experienced this often and often again. And if time is not real, then the gap which seems to be between the world and the eternity, between suffering and blissfulness, between evil and good, is also a deception.” Taip smagiai ir plūduriuojam amžinybėj, gimdami, mirdami ir atgimdami, nuolat, per visus laiko vienetus.

Upė tampa gyvenimo simboliu, bene omniprezenciniu: esančiu nuolatos, visur, visa apimančiu. Tokią paralelę vis naudoja ir Alessandro Baricco. Jis sako, kad "mes esame tik upės vingis, upės, atplaukiančios iš toli ir po mūsų niekada nesustojančios". Kitoje knygoje pridėdamas, kad upė vingiuoti privalo. Nors tekėdama vingiais ji sukoria tris kartus ilgesnį kelią, kiekviena vingiuoja, lyg būtų kokia taisyklė, rašo Baricco. Taisyklė, galinti galioti ir mums, nes "ir mes elgiamės panašiai, tas svyravimas į šonus, tarsi būtume išprotėję, ar, dar blogiau, pasimetę, iš tiesų yra mūsų būdas judėti tiesiai pirmyn, moksliškai tiksliai, sakytum iš anksto apibrėžtai, nors tai neabejotinai panašu į netvarkingą klaidų ar dvejonių seką, tačiau tik iš pažiūros, nes iš tiesų toks yra mūsų būdas eiti ten, kur privalome atsidurti." Hesse neklydo, upės išties moko.

Visas kūrinys - tai savotiška odė mąstymui, ieškojimams mintimis, asmeninės filosofijos kūrimui, nesiremiant jokia hierarchija ar kieno prikišta taisykle. Iš tokios laisvės kyla daugybė pasirinkimų, iš jų - daugybė patirčių, iš jų - mintis ir išmintis (rodos, neatsiejamos ir lingvistiškai). Visų savo ieškojimų atradimu Sidharta galiausiai įvardina vienio idėją: "to think every moment, while living his life, the thought of oneness, to be able to feel and inhale the oneness". Ir niekaip negalėčiau sugalvoti tinkamesnės kūrinio išvados. Kaip ir laiko nebūtis, taip ir vienio idėja (ir tai, drįsčiau teigti, galbūt tėra viena ir tas pats) teigia drąsą veikti savaip, klausant savo vidinio balso, teigia atjautą ir meilę kiekvienam gyvam (ir daiktų pasaulio) objektui. Nes jei laikas neegzistuoja, ateitis yra dabartis, ir vikšras tuo pat metu yra ir drugelis, valkata tuo pat metu yra ir Buda, kūdikis tuo pat metu yra ir išmintingas senelis. Tad ir elgtis su jais reikia atitinkamai. Kol egzistuoja galimybė, tol ji priimtina kaip realybė. Tad galbūt jau tapot tuo, kuo svajojot tapti. Galbūt viskas jau įvyko. Galbūt upė jau nuvingiavo savo nelygiu keliu, tapo jūra, tebūdama upe, tapo lietumi, tebūdama upe, nusileido ant žemės, tebūdama upe, ir pradėjo viską iš pradžių. Ir taip tūkstančius kartų. Nepaisydama laiko.

“The years passed by, and nobody counted them.”

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013

I'm all alone, he said.

You're not alone, she said. You only feel alone."

Jonathan Safran Foer savo pirmuoju romanu "Everything is Illuminated", rodos, sukūrė odę liūdesiui. Kiek fragmentišką, kiek neišbaigtą, bet taip pat, džiaugiuosi galėdama pranešti, kiek foerišką. Mat jis geba meistriškai diegti jausmus, ypač liūdesį (tą galima pastebėti ir kituose jo kūriniuose - "Extremely Loud and Incredibly Close" bei, žinoma, "Eating Animals"). Šiame kūrinyje, veikėjos rankomis, Foer'is užrašo 613 (!) liūdesio rūšių. ("Sadness of being misunderstood [sic]; Humor sadness; Sadness of love wit[hou]t release; Sadne[ss of be]ing smart; Sadness of not knowing enough words to [express what you mean]; Sadness of having options; Sadness of wanting sadness; Sadness of confusion; Sadness of domes[tic]ated birds, Sadness of fini[shi]ng a book; Sadness of remembering; Sadness of forgetting; Anxiety sadness..."). Tai knyga, kurioje nuolat aplinkinius prajuokinti bandantis veikėjas prisipažįsta "I must inform you, Jonathan, that I am a very sad person. I am always sad, I think. Perhaps this signifies that I am not sad at all, because sadness is something lower that your normal disposition, and I am always the same thing. Perhaps I am the only person in the world, then, who never becomes sad. Perhaps I am lucky." Tai knyga, kurioje liūdesys stipriai susietas su meile. Ir viena atneša kita. Ir atvirkščiai. "He knew that I love you also means I love you more than anyone loves you, or has loved you, or will love you, and also, I love you in a way that no one loves you, or has loved you, or will love you, and also, I love you in a way that I love no one else, and never have loved anyone else, and never will love anyone else. He knew that it is, by love's definition, impossible to love two people." Meilė šeimai ir liūdesys dėl šeimos, meilė mylimajam ir liūdesys dėl mylimojo, meilė draugui ir liūdesys dėl draugo. Visa susiję, visa susieta, visa neišvengiama, mat šie du jausmai Foer'io knygoje (ir ar tik joje?) keliauja kartu. Ir vieno be kito įsigyti neįmanoma.

Panašiai jausmais žaidžia ir Arundhati Roy, rašydama "The God of Small Things" (lietuvių kalba išleistą "Mažmožių dievo" vardu). Keistų taisyklių, liūdesio ir meilės. Ir daug neteisybės. Panašios šios knygos ir šiokia tokia etnine egzotika - mat "Everything Is Illuminated" veiksmas vyksta Ukrainoje, o "Mažmožių dievo" - Indijoje, ir abi šios šalys skaitant nepaliauja savaip žavėti (ir kiek bauginti). Galų gale, abiejų šių knygų pagrindiniai veikėjai nepaklūsta taisyklėms. Ir gyvena savaip. Priimdami savo išgyvenimus ir išjausdami juos iki galo. Tačiau emocija "Mažmožių dievo" puslapiuose kiek kitokia. Dar daugiau atskirties, liūdesio, kad nepriklausai grupei ar šeimai, liūdesio, kad negali priklausyti mylimajam, o jis negali priklausyti tau, liūdesio, virstančio pavydu, virstančiu pagieža. Ir vaikiškai tyro liūdesio. Kai nenorėjai padaryti nieko blogo. Bet nebegali nieko pakeisti. Ir turi gyventi su tuo, kas įvyko, visą gyvenimą. Tiesa, mano akimis, šios knygos stilius yra net ypatingesnis už turinį: kartojama simbolika, ženklai tekste, įmetami vis į kitus kontekstus, kuria savą istoriją ir verčia į tuos pačius žodžius skirtinguose puslapiuose žvelgti vis kitaip. Pasikartojimais autorė leidžia prisijaukinti kiekvieną veikėją ir patį kūrinį. Tokia stilistika galimai naudojama ir prasmei atskleisti - žodžiai priklauso nuo konteksto, kaip ir veiksmai nuo aplinkybių. “If you're happy in a dream, does that count?” 

"The pain of life touches me, but the joy of life is so much stronger. And it alone will heal. Life is the healer of life" - rašė Michael Jackson eilių ir esė rinkinyje "Dancing the Dream". Jautriame, net kiek naiviame, bet tuo naivumu drąsiame ir taip puikiai atspindinčiame autoriaus asmenybę. Kalbant apie liūdesį šioje knygoje, ryškiausias turbūt vienišumas. Bet tai tik nata. Nes čia tiek tikėjimo, vilties ir šviesos. Kaip ir šioje citatoje. Šitiek tiesos. Šitiek paskatinimo. Šitiek užtikrintumo ir ramybės. Ir norisi šiuos kelis sakinius priimti kaip generalizuotą išvadą. Life is a healer of life. Dar viena dėmesio verta mantra. Kuri yra verta ne vien žinoti, ne vien kartoti, bet ir naudoti. Kas akimirką - iš naujo. 

“Stop this agony of wishing 

Play it out 

Don't think, don't hesitate 

Curving back within yourself 

Just create... 

Just create”

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Austrija, 2013

"Jei klausai vos girdimo, bet pastovaus savo sielos balso, kuris niekuomet neklysta, niekada nežinai, į kokius kraštutinumus, o gal net beprotybę jis gali tave nuvesti; tačiau kaip tik šis kelias ir yra tikrasis kelias, kuriuo tu turi eiti, sukaupęs ryžtą ir pasitikėjimą. Mažiausiai užtikrinta, bet jau pajusta vieno sveiko žmogaus prieštara galiausiai paims viršų prieš žmonijos argumentus ir įpročius. Niekas nėra klausęs savo vidinio balso tiek, kad tas jį suklaidintų. Net jei šito pasekmė būtų kūno nusilpimas, kažin ar kas pasakys, kad dėl to reikia apgailestauti, nes būtent toks gyvenimas ir atitinka aukštesniuosius principus. Jei diena ir naktis yra tokios, kad tu jas sutinki džiaugsmingai, o gyvenimas gardžiai kvepia nelyginant gėlė ar žolė, jei jis vis labiau pajuda iš sustingimo, jei jame padaugėja žvaigždžių ir nemirtingumo, - tu laimi."

Prieš daugiau nei pusantro šimto metų, atsiskyrėlis įsikūrė prie Voldeno ežero Šiaurės Amerikoje. Jis buvo vardu Henry David Thoreau - rašytojas, filosofas, poetas, istorikas. Transcendentalistas. Vienas garsiausių jo kūrinių "Voldenas" - tai pasakojimas apie gyvenimą gamtoje, jos tyrimą, savo santykio su gamta radimą bei savotišką Thoreau gyvenimo filosofiją. 

"Voldenas" ypatingas idėjų harmonija, skatinančia asmeninį tobulėjimą - natūralų, nuosaikų, paprastą. Bet net toks nuosaikumas persmelkia skaitytoją entuziazmu. Augti. "Kam gi žmogus taip tvirtai įsitvėrė savo šaknimis į žemę, jei ne tam, kad lygiai tiek pat pasistiebtų į dangų?" Ir kiekvieną dieną nugyventi ypatingai, kaip nuvalkiotai tai beskambėtų. Bet knygoje nematyti jokio banalumo. Tai ir ypatinga - Thoreau rankose idėjos rodosi solidžios ir subtilios. Galbūt dėl teksto amžiaus, galbūt dėl autoriaus meistriškumo. "Paveikti dienos kokybę - štai aukščiausias iš visų menų." - teigia autorius. Ir dalinasi savo vizija: "Praleiskime nors vieną dieną taip pat apgalvotai kaip Gamta, nenukrypdami nuo kelio dėl kokio nors riešuto kevalo ar uodo sparnelio, nukritusio ant bėgių. Kelkimės anksti ir pasninkaukime arba pusryčiaukime - tik ramiai ir be sąmyšio; tegu žmonės mus lanko, tegu skamba varpai ir verkia vaikai, būkime pasiryžę praleisti dieną saviškai. Kodėl turėtume pasiduoti ir plaukti pasroviui?" Kodėl turėtume pasiduoti ir plaukti pasroviui?

Thoreau savo pavyzdžiu skatina visišką priešingybę plaukimui pasroviui. Drąsa veikti ir tikėjimas savimi tampa esminėmis vertybėmis. Galbūt turėtų tapti ir mums. "Iš savo eksperimento sužinojau bent štai ką: jeigu žmogus drąsiai žengia link savo svajonių ir mėgina gyventi kitaip, kaip jį moko vaizduotė, jį pasitiks sėkmė, kuri nebūdinga kasdienybei." Ir gyvenk atkakliai. "Kad ir koks apgailėtinas būtų tavo gyvenimas, sutik jį drąsiai ir gyvenk; nevenk ir nekeik jo. Jis ne toks blogas, koks tu pats".

Be visa to, Thoreau atsiskleidžia ir kaip minimalizmo filosofijos šalininkas, racionalus, tuo pačiu racionaliu tonu kalbantis ir apie svajones. Su tuo pačiu pasiryžimu veikti. "Kuo paprastesnis bus jo gyvenimas, tuo paprastesni jam atrodys ir Visatos dėsniai, ir vienatvė jam nebus vienatvė, skurdas nebus skurdas, o silpnumas - silpnumu. Jei tu statei oro pilis, tavo darbas nebūtinai buvo bergždžias; ten ir yra jų vieta. Dabar padėk joms pamatus."

Ir visa tai, gal pamanysit, yra tik vieno žmogaus patirtis ir požiūris, bet jis tarnauja ne vien kaip idėjų rinkinys, bet ir kaip paskatinimas tikėti savomis idėjomis ir dirbti jas realizuojant. Nes kol tiki sava idėja, tol ji yra visiškai (visiškai!) įmanoma įgyvendinti. Jei jauti, kas yra teisinga, turi kliautis šiuo jausmu, teigia Thoreau. "Tai blanki nuojauta, bet tokios yra ir aušros prošvaistės". Ir, mano akimis, tai vienas teisingiausių ir gražiausių teiginių. 

"Voldeną" skaičiau ilgai, begalėj vietų: pajūry, laivuose, krantinėse, parkuose. Ir kiekviena pastabumą teigianti šios knygos mintis vertė dairytis ir atkreipti dėmesį į tuometinę aplinką. Visas kūrinys tapo savotiška kelione. Kurios pabaigoje pasijauti turįs pakankamai įrankių užtikrintai judėti į priekį.
Ir viskas tik prasideda.

"Užduot dainavęs kaip paukščiai, aš tyliai šypsojausi savo nesibaigiančiai laimei."

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013

Ar turite paslaptį? Tokią, kuria su niekuo nesate pasidalinę? Jei taip, galite prisidėti prie bene pasauliniu tapusio projekto PostSecret. Prieš beveik dešimt metų Frank'as, idėjos autorius, sukūrė 3000 atvirukų, raginančių atsiųsti savo paslaptį jam. Atvirukai buvo išnešioti po visą miestą, palikti meno galerijose, bibliotekose tarp knygų. Po kiek laiko Frank'as savo pašto dėžutėje sulaukė pirmųjų paslapčių. Ilgainiui jų srautas vis gausėjo ir galiausiai žmonės ėmė siųsti net savo pačių kurtus atvirukus, siųsti ne tik iš JAV, kur jie pirmiausia buvo platinti, bet iš viso pasaulio. Kai kurie laiškų juokingi, kai kurie - skaudūs, dar dalis - velniškai artimi. Bet visi saviti.

"I'm terrified of not existing."

"My dad died when I was 9 and I convinced myself he'd faked his own death for some reason (undercover agent, chased by mob, etc.) and that he'd come back someday. When I was 12 I found out from my psychiatrist that this is a pretty stupid idea. I'm 25 now. I still wonder when it'll be safe for him to come out of hiding and find me."

"I want to be an artist more than I care about making art"

"I've created over a dozen tee-shirts with quotes and photos from obscure films in hopes that someone will recognize them and be the true-blue best friend that I've always dreamed of."

"In a crowd, (friends, family, strangers) I always wonder which of us will die first."

"Once I was asked by a doctor if I was hearing voices. The voice inside my head shouted: TELL HIM NO!"

"I lied: I want her to save me"

"I gave my vegetarian sister a meal with beef"

"I change my hair so often to make up for the fact that I won't be able to change who I am"

"I leave poetry in library books"

Dalis žmonių vėliau dėkodavo. Už lengvumo jausmą, kurį patiri pasidalinęs paslaptimi. Knygos įžangoje visas projektas net palygintas su psichoterapija, ir išties, nesunkiai galima įžvelgti keletą tokių laiškų gydomųjų savybių. Tai pasidalinimas patirtimi, tai emocijos išraiška, tai būdas pripažinti ir paleisti, galų gale, tai galimybė suvokti žmonių artumą ir panašumą. "The things that make us feel so abnormal are actually the things that make us all the same."

Daugiau atvirukų išvysti ir paslapčių perskaityti galite Frank Warren parengtoje knygoje "PostSecret" arba šio projekto tinklalapyje http://www.postsecret.com/