Starkaus ir Radzevičiaus Australija prieš maniškę

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014

Prieš vienuolika mėnesių Boeing 787 (iškalbingu pavadinimu Dreamliner) atsiplėšė nuo Europos žemės, su manimi žvelgiančia žemyn pro jo mažutėlį langą, ir prasidėjo kelionė. Po šešių tūkstančių dviejų šimtų mylių, vienuolikos valandų ir pusiau bemiegės nakties (su vaizdu į Himalajus pusryčiaujant) leidausi Kinijoje. Buvau įkritus į nepertraukiamo stebėjimosi absoliučiai visa kuo būseną, kai tiesiog dairiausi ir mintyse kartojau sau "aš Kinijoje". Ir netrukus sėdau jau į kitą lėktuvą. Dar keturi tūkstančiai septyni šimtai mylių, dar devynios valandos ir mano mantra pasikeitė į "aš Australijoje". Su nė kiek nemažiau nuostabos balse. Tądien pradėjo tiksėti mano trijų mėnesių Australijoje laikas.

Vos už kelių dienų tame pačiame žemyne leidosi dar keli lietuviai, nors suplanavę tik mėnesio kelionę, užtat - ne mažiau ryžtingai. Tik pastarosiom savaitėm paėmiau į rankas Martyno Starkaus rašytą pasakojimą "Žemyn galvą į Australiją" apie jo ir jo bičiulių nuotykius tame pasiutusiai keistame krašte. Keliavom panašiu metu, tad kiekviena paminėta šventė, įsimintinesnė diena ir net uraganas (būta ir jų) sugrąžindavo mane atgal ir prisimindavau, kaip pati gyvenau tuose kontekstuose. 

Jie susiduria su Australijos gamta gan greitai, vos pasukę tolyn nuo oro uosto. Mat užtinka grupę bundančių kengūrų. Kai atvykimo dieną važiavau Australijos laukais, taip pat vos praėjus kelioms valandoms nuo nusileidimo, man šūktelėjo "žiūrėk, kengūra!", ir tuomet išvydau tą mitinį žvėrį, šuoliuojantį horizonte ir būčiau nustebusi ne mažiau vietoj kengūros pamačiusi vienaragį. Nuoširdžiai. Nes, įsivaizduokit, leidosi saulė, uolos tolumoje buvo žalsvai raudonos, laukai perdžiuvę, medžiai iškraipytomis šakomis tolumoje, ir kengūra į australišką peizažą tiko kuo puikiausiai. Vėliau jas mačiau dar nekart, ypač rytą ir pavakarę, kuomet joms nebe taip karšta ieškotis maisto. Mačiau šokuojančias, stebinčias, miegančias. Mačiau kengūrą su jau gerokai paūgėjusiu jaunikliu sterblėje. Tačiau pirmasis susidūrimas su šiuo Australijos simboliu man, turbūt, amžinai išliks magijos liudijimu (nebent spėsiu sutikt vienaragį dar kur bekeliaudama, niekada negali žinoti).

Jie važiuoja per įkaitusius smėlėtus kelius ir orą tirštą musių. Ir tai verčia mane galvoti apie tą rudenį, prasidėjusį kovo gale, kuris sveikindavo rytus trisdešimties laipsnių šiluma ir papūgų tauškėjimu rytą (kuris kartais rodydavosi panašus į klyksmą, kartais - į avių mekenimą, paukščių įvairovė laukuose, kur kurį laiką buvau apsistojusi, tiesiog stulbindavo ir kasryt dar nepramerkus akių primindavo, kad prabusiu toli gražu ne savoje lovoje.) Ir žemę, ryškiai raudoną suskeldėjusią nuo sausros žemę, gal kiek pradėjusią žaliuoti, jei netyčiom pasitaikė kiek naktinio lietaus, aukštas žoles laukuose, kur, žinojau, gyvena gyvatės (viso labo, nuodingiausia pasauly jų rūšis), kalvą, nuo kurios matėsi apylinkės ir sulinkusius eukaliptus vaškiniais lapais. Jie sugebėjo tų priedykumių apsupty pakliūt į rodeo, ir tai primena man apie vieną sekmadienį gainiojant jautukus po pievas ir vėliau sėlinant miške bandant išgirst vieną jų paklydusį. Turėjau skrybėlę, vartus prieš akis, nurodytą tikslą nuvyt kelis jų pro skylę tvoroje. Ir pažadėtą pajodinėjimą (kiek pavargusiu) arkliu po viso ilgo, kiek varginančio (bet neabejotinai smagaus) proceso. 

Jie nesibodi kalbinti sutiktų žmonių ir sutikti su netikėtais pasiūlymais. Man rodosi, jog tai yra viena kelionių esmių - priimti tai, ką kelionė duoda, žinoma, išmintingai, tačiau - kuo atviriau. Ir kalbėti su vietiniais. Vietiniai pasakoja savas istorijas ir taip padeda pažinti kraštą, pasaulį ir, na, žmones apskritai. Važiuodama traukiniu sužinojau apie pietryčių Australijos vynų gaminimo tradicijas, apie salą kažkur Atlanto vandenyne, pavadintą Tongos karalyste, sutikau tiek fantastiškų, įkvepiančių žmonių. Jei ko ir išmokau per tą keliavimo etapą, tai kad tokie atsitiktiniai pokalbiai praturtina dieną tiek kultūriškai, tiek emociškai ir kad toks kontaktas yra tiesiog būtinas, norint iš tiesų pažinti kraštą. 

Prieš aštuonetą metų lietuvių būrys išvažiavo iš savo kiemų į pietus. Į Afriką. Ir kai vėliau stebėjau kelionės įrašą, visi vaizdai, garsai ir, net rodos, kvapai tiesiog kaustė prie ekrano ir svajonės kažkada keliauti taip toli ir taip giliai. Ir dabar taip keista suvokti, jog tie patys žmonės nusitrenkė į dar tolimesnį kraštą ir kad mano pėdos žengė panašiais keliais (ir net tolyn į šiaurę, pasiekdamos koralų rifą), tad eilinį sykį priimu šį faktą kaip liudijimą, jog net ir labiausiai neįveikiami-tolimi-bauginantys-visokeriopų išteklių reikalaujantys tikslai (ar taškai svajonių sąrašuose) yra visiškai šalia, galbūt čia pat už kampo, nes visuomet yra būdas prie jų priartėti, vienais ar kitais keliais. Ir tai net ne geriausia dalis. Geriausia dalis - kad vieną kartą pasiekęs tokią svajonę pamatai, kad visos jos yra realios ir supranti, kad kuo puikiausiai gali pasiekti ir visų kitų. Nieks nesako, kad bus lengva, bet jei gali įsivaizduoti, gali tą idėją ir įgyventi, sakė Disnėjus, tad galima pradėti nuo vaizduotės lavinimo. Kad ir kokios kengūros šuoliuojančios rausvuose horizontuose.