Pirmas mėnuo Toskanoje: Kodėl verta kraustytis kas kelias savaites

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Italija, 2021.

Nuo birželio nebeturiu pastovaus gyvenamojo adreso. Mainais sau suteikiau teisę į lagaminą, kuprinę ir daugybę airbnb rezervacijų. Jaučiuosi kaip dvidešimt pirmojo amžiaus klajoklių genčių atstovė.

Gyvenimas susidėliojo į kelių savaičių etapus - bene kiekvienas mėnuo prasideda vis kitame mieste ar kitoje šalyje - ir žinojimas, kad nors ką tik čia atvykai, greit jau išvyksi, keičia požiūrį į kasdienybę pačiais gražiausiais kampais. Nes, kai pagalvoji, nieko nėra gražiau už laikinumą.

Visą spalį praleidau Toskanos kaime su keliais tūkstančiais gyventojų, gatvėm, į kurias kartais tenka lipti kaip į nekuklią kalvą, draugiškais duonos pardavėjais, kurie sveikina įėjusius žmones vardais, pelėdom ant stogų ir driežais ant sienų, alyvmedžių giraitėm ir vynuogių krūmais, kuriuos turi praeiti idant pasiektum kalnų takus ir viršukalnes.

Kai žinai, kad čia būsi tik mėnesį, kad tavo laikas čia ribotas, labiau vertini savo kasdienybę, nes nežinai, ar kada čia grįši, ir gal net geriau manyti, kad negrįši, nes tuomet tyrinėji kiekvieną taką, kiekvieną vabalą ant sienos, sakai taip pietums ir vakarienėms, nors šiaip jų vengi.

Ir kai ateina laikas iškeliauti, viską pradedi vertinti dar labiau, lyg ligšiolinio vertinimo būtų negana, paskutinį vakarą valgom picą vakarienei kalbėdami apie Vakarų Europos šalių imperializmą, Cecilia įlenda į židinį surūkyti cigaretės (kas man pasirodo gan išmanu) kalbėdama apie Kinijos socioekoniminę plėtrą, bandau suprasti pokalbio subtilybes itališkai, vietom atsakydama angliškai, jos sūnaus draugas atneša man parodyt savo pokemoną ir sako, kad supranta angliškai, duodamas pavyzdį dead bird (kas, reikia pripažinti, yra gan originalus pavyzdys). Rodos čia atvykau dar vakar, kai jie rodė man kaip naudoti moką ir pasakojo apie alyvmedžių derlių, bet praėjo penkios savaitės ir šeštadienio rytą einu į centrinę miesto aikštę pasigauti autobuso, mane pamato draugiškas duonos pardavėjas ir per aikštę mojuoja ir šaukia arrivederci, autobusas rieda per kitus Toskanos kaimus, ir negaliu suvokti, kodėl staiga jaučiu jiems nostalgiją, lyg būčiau čia gyvenus penketą metų, o ne penketą savaičių.

Galvoju, ar yra panašių pavyzdžių, suvokiu, kad panašus pavyzdys yra visas gyvenimas, jis turi vertę, nes nesitęsia amžinai, jo pradžia teikia tiek džiaugsmo viską tyrinėti, ir kuo labiau priartėji prie pabaigos, tuo labiau jį vertini. Nors, aišku, dažniausiai visiškai neaišku, kada gyvenimas baigsis, tad kartais užmiegi iliuzijoje, kad jis nesibaigs niekada, ir nebeprabundi. Bet įdomu apie tai galvoti, įdomu galvoti, ką veiktum su savo gyvenimu, jei turėtum tik metus, kaip savo gyvenimą matytum, jei tau būtų devyniasdešimt aštuoneri - ką vertintum, ko gailėtumeisi, kas atrodytų kaip didžiausias laimės ir šviesos šaltinis.

Galbūt kiek mažiau filosofiškai egzistencinis pavyzdys yra atostogos, jos turi aiškias ribas, sakykim, savaitė, ir dažnai tą savaitę jautiesi visiškai kitaip, jei kur išvyksti, naują vietovę tyrinėji atvirom akim, bandai iš kiekvienos dienos išgauti tiek džiaugsmo ir gilaus patyrimo, kiek įmanoma, vertini kiekvieną keistą statulą ar dailią gatvę. Nors šiaip, kai pagalvoji, galėtum tai daryt daugmaž kasdien, bet kasdienybė atrodo amžina, ji tęsėsi tiek metų, ji tęsis tiek pat ar dar daugiau, miegas-maistas-darbas. Ir dėl to gera tą kasdienybę kiek sulaužyti, miegoti, valgyti ir dirbti kiek kitur, kiek kitaip. 

Kai daug planuoji, gan keista suvokti, kad net neįsivaizduoji, kur būsi po metų. Bet kaip sveika. Pastovumas tokia iliuzija, kontrolė tokia iliuzija - niekada negali žinoti, kas bus rytoj, ir yra aibė dalykų, kurių nesuvaldysi, tad visai gera susidraugaut su nežinomybe ir tiesiog bandyti nugyventi dar vieną įdomų prasmingą mėnesį.