Ko labiausiai trokšti?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Italija, 2021.

Kiekviena istorija turi pagrindinį veikėją, ir kiekvienas pagrindinis veikėjas turi Didį Troškimą - tokį didį, kad verta bristi per Didį Pavojų, kuris dažniausiai virsta Didžiu Nuotykiu ir suteikia prasmę visai istorijai, nes kartais prasmė ne tame, ko nori, o tame, ko tau reikia.

Didis Troškimas aidi kiekviename pasakojime, kiekviename herojuje. Jei mano gyvenimas irgi istorija, ir aš jos veikėja, koks mano Didis Troškimas, kas per pavojų veda mane?

Toks paprastas klausimas, kai pagalvoji. Ko tu nori? Paprasti klausimai nebūtinai turi paprastus atsakymus.

Kai buvau antroje klasėje, prieš tėvų susirinkimą mokytoja išdalino popieriaus lapus su klausimu, ko nori iš savo ateities. Man nereikėjo savaitės meditacijos ar mėnesių terapijos, man viskas buvo aišku. Perskaičius klausimą mintyse pamačiau židinį ir užrašiau, kad noriu turėti "gerą šeimą ir šiltus namus" - praėjo dvidešimt metų ir vis dar atsimenu tikslius žodžius. Kai mama grįžo iš susirinkimo, sakė, kad mokytoja dalinosi klasės atsakymais - dauguma vaikų rašė, jog nori būti turtingais, ir mano atsakymas buvo keistai neįprastas.

Nieko blogo norėti būt turtingu, jei žinai, kodėl to nori, nes iš esmės tai šioks toks sukčiavimas, nepasakai, ko nori, tik kad nori turėti įrankių gauti to, ko nori. Jei žinai kodėl, tikslas suteiks prasmę ir ves per pavojus, ir mokys, ir net jei tam procese suprasi, kad Didis Troškimas jau nebe tas, tai didis laimėjimas - nes tiek išmokai, supratai ir patyrei.

Dažnai suprasti savo norus (ir apskritai pasaulį) gali tik žiūrėdamas atgal, į praeitį, nes žinai daugiau, nes supranti giliau. Dėl to kartais verta klausti savęs ne ko norėtum dabar ar ateityje, bet kas teikė daugiausiai laimės ir prasmės pajautimo praeityje. Kadaise man atrodė, kad savo tobulą dieną apibūdinčiau kaip gerų knygų skaitymą, keliavimą, darbą ties įdomiais projektais. Bet kai ėmiau mąstyti apie savo mėgstamiausias gyvenimo dienas, suvokiau, kad jos visos iš esmės apie tą patį - apie ryšį su žmonėm (ir muziką), ir taip, kartais kelionės tampa gražiu fonu tam, bet fonu ir lieka. Gal net baisu suvokt, kaip tai neambicingai skamba - ne karjera, ne socialiniai projektai, ne daiktai, bet stiprus ryšys su žmonėmis. Kas šiaip, kai pagalvoji, skamba kaip pats paprasčiausias ir tuo pat metu pats sudėtingiausias tikslas.

Svarbu kelti klausimą, kad žinotum atsakymą, ir svarbu žinoti atsakymą, kad galėtum statyti gyvenimą kiek išmintingiau. Ir jei žinojimas, ko nori, rodosi sudėtinga, imtis veiksmų, kad tą žinojimą realizuotum yra dar sudėtingiau. Nes dažnai nori to, ko trūksta ir ko sunku pasiekti.

Bet sunku ir turi būti, kitaip nebūtų įdomu, kitaip nieko neišmoktum, kitaip nepatirtum nuotykių. Geriausios istorijos nesibaigia vidury sunkumų, jos tęsiasi tol, kol veikėjas randa pakankamai jėgų baimei įveikti, kol atsitiktinumai susidėlioja taip, kad tobuliau veikėjas ir pats nebūtų sumąstęs. Sunkumų įveikimas apibrėžia istoriją. Ir tada ji baigiasi. Ir tada, už uždangos, spėju, auga nauji norai ir naujos kliūtys, ir gimsta naujos istorijos - ir taip toliau ir toliau į ateitį. Norai nesibaigia, kliūtys nesibaigia, pamokos nesibaigia. 

Ir kai pagalvoji, gražiausia, ką gali iš viso to gauti, tėra patirtis, nepaisant to, ko pasiekei ar kaip pasiekei, jei tik sugebėjai giliai patirti ir atidžiai išgyventi tokį Didų Gyvenimą.