 | ||
|
Ko labiausiai trokšti?
Šįryt skaičiau, kaip žmonės iš viso pasaulio atsako į šį klausimą. Daugiausia troškimų tokių, kurių nesuplanuosi ir nesuvaldysi. Tuo pat metu, daugiausia baimių tokių, kurių nesuplanuosi ir nesuvaldysi. Mirtis ir praradimai, meilė ir santykiai su šeima, sveikata ir vidinė ramybė. Sėkmės bandant tai sukontroliuoti.
Ir kai mąstau apie gražiausius savo gyvenimo nutikimus, suvokiu, kad didelė dalis jų yra apie tai, kas nutinka neplanuotai, kai mažiausiai to tikiesi. Kai ateina pasiūlymai, kurių nesuplanuosi, parkeliauja naujienos, kurių nesuplanuosi, užsimezga ryšys, kurio nesuplanuosi. Bijom laikinumo, neapibrėžtumo ir chaoso, bet iš esmės nieko labiau nenorim nei jų, nes per juos atkeliauja didysis gyvenimo žaidimo grožis.
To moko joga.
Kai tiesiog keliauji nuo pratimo prie pratimo, nieko per daug neišmoksti. Bet kai susvyruoji, atkreipi dėmesį į pusiausvyrą. Kai raumenys ima drebėti, mintys prasisklaido ir belieka raumenų drebėjimas, jokių bereikalingų baimių. Kai jauti tą nepatogumą ir nuovargį, suvoki, kad jis terodo, ko dar reikia išmokti. Skausmas tarnauja tau, ne tu jam.
Pastarosiom savaitėm beveik kasdien dariau jogą ir kasryt išsinešdavau iš jos bent po pamoką, ir kassyk suvokdavau, kokia tai graži metafora visam likusiam gyvenimui.
Supratau, kad viskas rodosi gan paprasta, jei tiesiog kvėpuoju šią sekundę. Ir darosi sudėtinga, kai pradedu mąstyti, kad panašus ritmas tęsis, ir imsiu vargti, ir tas mąstymas atneša apsunkimą ir nuovargį. Nuvargstu nuo minties labiau nei nuo judesio. Nes iš esmės fizinis judesys nevargina, jis atneša minčių švarą ir ramybę, nes aiškiai žinai, ką darai.
Ir taip išmoksti labai svarbaus dalyko, išmoksti išbūti su jausmu ir patirtim, o ne bandyti ją išmąstyti ir racionalizuoti. Jei nuolat bėgsi į savo mintis ir planus, niekad iki galo neišbūsi čia, tavo patirtys bus neišgyventos, tad ir prisiminimai bus neryškūs, pro minčių rūką. Tad iš esmės neturėsi nei gilaus dabarties patyrimo, nei prisiminimų.
Kantriai sėdėti su savo išgyvenimais sunku. Ypač kai tai skausmas ar pyktis, sumišimas ar nežinomybė. Bet kokia didi privilegija yra pažinti savo skausmą ir jį suprasti, priimti nežinomybę ir nebandyti apsimesti, kad gali kontroliuoti visą savo gyvenimą, nes iš esmės negali nė velnio, ir vien dėl to, kad renkiesi žaisti su šia iliuzija, realybė nepasikeičia. Tad prisiliesti prie realybės - realaus jausmo, realaus patyrimo, ypač tokio, kuris nejaukus, neplanuotas, nesudėliotas, - yra didi laimė ir pamoka.
Jausmas yra bene viskas. Bet taip bijom jausti, ir kokybiško jausmo trūksta, tad bandom jį simuliuoti. Per pastaruosius metus suvokiau, kad filmus ar serialus dažnai renkuosi kaip jausmo injekciją. Ar knygas. Ir tuomet suvoki, kad praėjo kelios savaitės, ir nieko naujo nepatyrei ir nesukūrei, tik naudojai kažkieno kito kurtus įrankius, kad susileistum kažkiek jausmo ir prisimintum, ką reiškia jaustis gyvu. Vartojai kitų gyvenimų atspindžius vietoj to, kad kurtum savo.
Jausti baisu, nes vaikomės laimės ir bijom skausmo, nesuvokdami, kad jie yra ta pati moneta, kaip ir tavo jautrumas pasauliui, kuris tau leidžia kurti gražiausius tekstus ir stipriausius ryšius su žmonėm, bet atneša klaikų nerimą ir nesugebėjimą išlipti iš savo minčių pasaulio. Jei gyventum amžinai, nejaustum laiko vertės, laikinumas leidžia ją suvokti. Be nakties nesuvoktum, ką reiškia aušra. Suprantu, kad jau sukam į klišių pusę, bet man rodosi, kad tai suvokti be galo svarbu. Nes kitaip nesugebėsim priimti fakto, kad chaosas, nežinomybė, nekonkretumas atneša ne vien stresą, bet ir gražiausias gyvenimo patirtis.
Rugsėjį skaičiau brito, atnešusio vakarams Zen budizmo filosofiją, autobiografiją. Jis vardu Alan Watts, jo autobiografija vardu In My Own Way, ir jis apskritai linkęs juoktis iš vardų, mat taip mėgstam dalinti vardus kiekvienai pasaulio dalelei, nesuvokdami, kad dažnai tos dalelės yra vienas ir tas pats kūnas, tiesiog sudalintas žodžiais. Knyga man patiko, sunaudojau kelias pakuotes spalvotų skirtukų, kad susižymėčiau citatas, bet kai pradėjau rašyti apie ją, sakiniai nesilipdė, ir rodos taip jaučiau, taip suvokiau, bet nesugebėjau paaiškinti ir papasakoti tekstu. Kas, žinoma, reiškė, kad nesuvokiau. Nes tai buvo tik žodžiai, kyboję ore, susiję su jo gyvenimu, bet ne mano. Tuomet atkeliavo diena, kai savo kailiu patyriau, kai iš niekur nieko nutinka dalykai, kurių nė velnio nesitiki, atnešdami chaoso ir neužtikrintumo, kai supranti, kaip švaistai patirtį ją racionalizuodamas, supranti, koks grožis laikinume, ir visgi kaip visa savo kvailoka žmogiška patirtim trokšti nelaikinumo. Ir šitiek knygos idėjų staiga įgavo prasmę, ne vien lingvistinį grožį. Nes dalis knygų ir idėjų yra bevertės, kol neatsitrenki į gyvenimą (ar kol gyvenimas švelniai netrenkia tau, taip draugiškai, per petį, kad atkreiptum dėmesį į tai, kas aplink).
Tiek laiko praleidžiam planuodami, bandydami sugriebti slystančias iš rankų vadžias, nors iš esmės visa kontrolė tokia iliuzija, tikrai, ką gali iki galo suvaldyti? Kai pradedi apie tai mąstyti, suvoki, kad bemaž nieko, ir net jei galėtum, ar tikrai norėtum gyventi struktūroje, kurią pats sudėlioji savo neišmintinga galva, neleisdamas daug išmintingesniam Atsitiktinumui įterpti kokio įdomesnio siužeto posūkio?
Nors galėtum sakyti, kad kasdien renkiesi, ką veiksi ir kaip gyvensi savo gyvenimą, ir tai yra tiesa, ir taip grįžtam atgal prie jogos. Rinkdamasi kasryt atsistoti ant jogos kilimėlio, galiu stiprinti kūną ir mintis, galiu ruoštis visai nežinomybei, kuri laukia. Gal taip ir gali sudalinti gyvenimą, į mažus kasdienius veiksmus, kurie gyvenimą keičia švelniai ir iš lėto, ir milžiniškus nekasdienius nutikimus, kurie gyvenimą keičia greitai ir garsiai, bet tam, kad juos sutiktum atvirom rankom, tau reikia praktikos. Mažos kasdienės praktikos. Kad mažutėlis judesys padėtų suprasti, ką reiškia sutelkti dėmesį ar išbūti su nepatogumu, ką reiškia judėti į priekį neignoruojant skausmo, ką reiškia įrodyti sau, kad esi stipresnis nei manei.
Ir kai lieki visiškoje nežinomybėje, atrodo, nieko negali padaryti, suvaldyti ar pakeisti, suvoki, kad tame ir yra gyvenimo vertė, nes aiškumas ne toks ir reikalingas, kai suvoki, koks jis retas gamtoje, nes nenori, kad būtų lengviau, tiesiog nori būti stipresnis, nes klausimuose slypi atsakymai. Ir pabaigose slypi pradžios.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą