Content

Ko išmokau birželį: Kuo sunkesnis kelias, tuo geresnė istorija

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

Kai pirmąsyk prisėdau prie kompiuterio, atradau, kad galiu pakeisti praeitį. Po undo mygtuku slypėjo milžiniška galia. Kai nerangiai judindama pelę bandžiau ant ekrano nupiešti kažką panašaus į realybę, kaskart nuslydus per daug toli savo tikslo - kreiva linija, baisoka spalva - galėjau tiesiog pašalinti pastarąjį veiksmą ir grįžti į saugią praeitį. Ir per metų metus taip prie to įpratau, kad kartais norisi tokio mygtuko realybei, net ne norisi, toks jausmas, lyg jis turėtų būti, tiesiog yra kur paslėptas, nematomas, o aš jo besidairydama tik skėsčioju rankom. Tada žiūriu į šukes po kojom (ar, baisiau, mintyse) ir galvoju, kaip keista, kad to, kas įvyko, nebegaliu pakeisti.

Gal nieko keisti ir nereikia. Gal nereikia tobulo veiksmo ir tobulos pradžios, užtenka pratęsti tai, kas vyko prieš tai - jei nežinai, kur pradėti, tiesiog tęsk. Nėra jokių naujų pradžių, visas susikuriam patys, sudalindami laiką į metus, dienas ir sekundes. Jei pradžios yra, tuomet jos kiekvieną sekundę, su kiekvienu įkvėpimu. A.W. sakė, kad mirtis nebaisi, nes mirštam kas sekundę iškvėpdami. Tuomet vėl gimstam įkvėpdami. Turim daugiau egzistencinės patirties nei galim numanyti. 

Prieš porą dienų šeštą ryto nuėjau skaityti prie jūros. Bangos kilo ir leidosi, artėjo ir tolo, dužo ir rimo, be pertraukos, bet ir be chaoso. Neatrodė, kad jūrai būtų neramu. Ji tiesiog kilo ir leidosi, artėjo ir tolo. Dužo ir rimo. Sėdėdama ant kranto skaičiau savo mėgstamiausią vaikystės knygą. Kartais pavojus gąsdinęs veikėjus pasiekdavo tokį įtampos tašką, kad norėjau nustoti skaityti, mano pulsas pakildavo ir pasidarydavo lengvai negera - visiškai fizinė reakcija į visiškai fikcinę visatą. Bet tuomet pamatydavau, jog kiekvienas veiksmas turi tikslą, jog atsidūrimas pavojuje tave atveda arčiau to, ko tu nori ir, svarbiausia, ko tau reikia, tiesiog kitais būdais, tokiais, kokių pats negalėjai įsivaizduoti. Taip, šitiek pavojaus, taip, neramu, užtat kokia istorija, kiek nuotykių ir pamokų. Man rodos, tai gyvenimo apibrėžimas. 

Viskas tėra istorija, trumpa stebuklinė pasaka. Ją rašai savo veiksmais. Ir kol gyveni, tol gali ją keisti. Atvesti į ją naujų veikėjų, atrasti naujų takų per girias, išeiti į pasaulį laimės ieškoti ir grįžti šimtus kartų. Ne visada veiksmą galėsi suvaldyti pats, bet visada galėsi veikti. Kol kas nesuriš tavo rankų, nepalauš minčių, bet tai tik dar viena istorija. Ir būdamas gyvas įgauni teisę prisidėti prie jos kūrėjų komandos. Gali mokytis būti scenarijaus autorium ir režisierium, gal net prodiuseriu. Tiesa, tiksliai nežinai, kas dar tavo komandoje. Turbūt visas likęs pasaulis, pasaulį apibrėžiant labai plačiai. Visata neabejotinai išbando savo jėgas režisūroje. Man rodos, gali būti ir blogesnių bendradarbių nei Visata, taip kad rodosi, jog viskas mums klojasi visai neblogai. Kuriam labai neprastą (visuotinę) istoriją.

Sausį mąsčiau, ką čia pakeitus. Jau keliasdešimt mėnesių gyvenau tam pačiam dideliam (nuostabiam!) mieste, dirbdama darbus, kuriuose atradau pasakiškų galimybių, bet praradau save. Tuomet palikau darbą. Tuomet prasidėjo pandemija. Kaip ir nutinka pasakose, žinoma. Vasarį nusprendžiau, kad noriu dirbti srityje, kuri padėtų žmonėms geriau jaustis, srityje susijusioje su išsilavinimu ar psichine sveikata. Kovą buvau pasiruošusi keletą mėnesių keliauti ir tyrinėti pasaulį (praradot neprastą dienoraščių rinkinį iš Nepalo, draugai), bet tada teko atšaukti planus ir grįžti prie naujos keistos realybės. Balandį pradėjau naują darbą, kaži kokiais mistiniais būdais sugebėjau atrasti darbą, sujungusį išsilavinimą ir psichinę sveikatą, mano įgūdžius ir norus, ir protingus geros širdies žmones. Ir pats darbas buvo prie jūros - ten, kur visad ir svajojau gyventi. Gegužę bandžiau suplanuoti kraustymąsi, kol kiekviena diena darbe sproginėjo naujais atradimais. Birželį persikrausčiau į pajūrį. Laukiau persikraustymo kaip išganymo, pagaliau nurims chaosas. Tik, žinoma, chaosas niekad ilgam nenurimsta. Iš pradžių būna laukimo chaosas, tuomet planavimo chaosas, tuomet pats kraustymosi chaosas, tuomet chaosas, susijęs su įsikūrimu naujoje erdvėje, ir, žinoma, šalia dar susidaro naujos srovės rūpesčių, kurių net negalėjai prieš tai įsivaizduoti. Chaoso bangos kilo ir leidosi, artėjo ir tolo, dužo ir rimo. Gal turėdama galimybę kasdien žiūrėti į jūrą pagaliau išmoksiu, kad niekas iki galo nesibaigia ir iš nieko neprasideda. Tik kyla ir leidžiasi. Artėja ir tolsta. Dūžta ir rimsta.

J.P. dažnai sako, kad kuo žemiau pradedi, tuo aukščiau gali kilti, kad kuo didesnė ta erdvė tarp to, kur esi, ir ten, kur nori patekti, tuo geresnė istorija. Ir jei dabar patiri klaikius sunkumus klaikioje vietoje klaikiame darbe klaikiuose santykiuose, tik pagalvok, kaip toli gali nueiti ir kiek daug gali nuveikti. Gali sukurti fantastišką istoriją. Ir vieną dieną prisėsti ją papasakoti. Nors kai pagalvoji, tu jau ją pasakoji, savo mintimis, veiksmais, buvimu. Dėl to verta pasistengti, kad būtų ką pasakoti - pasakojimas neišvengiamas, nerimas neišvengiamas, bet prasmė, kuri bus visa tam suteikta, yra tavo rankose. Tavo, ir likusio pasaulio. Dėl to visai verta pasistengti ir dėl jo. 


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Atradimams

Užsisakyk Šviesu.lt naujienlaiškį

Vardas

El. paštas *

Pranešimas *

Archyvas