 |
| Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020. |
Penktas metų mėnuo. Trečias karantino mėnuo. Pirmas mėnuo, kai atsiranda šviesa tunelio gale.
Vakar pirmąsyk per dvylika savaičių apkabinau žmogų. Taip atsargiai, pusei akimikos, paliekant solidų oro sluoksnį tarp kūnų. Vaikščiojant popietės saulėje, ko irgi nedariau dvylika savaičių, nudegė veido oda. Buvau pamiršus, kas nutinka vaikščiojant batais, kurie labiau gražūs nei patogūs. Beveik buvau pamiršus, kad išvis egzistuoja realybė už mano minčių ribų. Pradedu jaukintis fizinį pasaulį iš naujo, išbandyti jusles kaip kokią naują orkaitę, be instrukcijos.
Mano brolis sakė, kad toks jausmas, lyg įkvėpė kažkada kovo pradžioje ir vis dar neiškvėpė. Man rodos, pradedam kvėpuoti.
Visą gegužę mano trapus ryšys su išoriniu pasauliu buvo suvytas iš rytinių bėgimų. Kasryt nepaisant kūno ar minčių protestų kėliausi iš lovos ir sveikinau auštančią dieną pėdom. Labai sveika prisiminti, kad šiame pasaulyje ne vien tavo planai ir apskritai, ne vien tu. Viena tai suvokti, visai kita - išjausti. Bėgant palei kanalą kvepia vanduo - tas vanduo man kvepia arbūzais, neklauskit kodėl, taip jau būna. Kvepiančias alyvas keičia levandos. Pavienes antis keičia būriai mažų ančiukų, kurie svyruoja į šonus, neapsispręsdami, ar plaukti į priekį ar žemyn, kol jų globotojai atidžiai seka mano žingsnius. Medžiai vėl žali, pievos net spėja išdegti. Lietus toks retas, kad kai lyja, aš filmuoju lietų. Idant šita pastraipa nepavirstų orų ataskaita, čia sustosiu. Labai įdomu suvokti, kad pasaulis gyvena savo gyvenimą, ir kad tas gyvenimas yra dalis mano gyvenimo, jei tik atidarau duris ir susivarstau batus. Rutina gali tapti priminimu apie tai, kas taip akivaizdu, kad lengva pamiršti. Pavyzdžiui, kaip gerai jautiesi, prabėgęs dvylika kilometrų. Nuoširdžiai, aš pamiršau, ką reiškia būti blogos nuotaikos. Nors tai turbūt susiję ir su mano labai atsakinga miego rutina. Čia jau kita tema, ne mažiau svarbi, gal net svarbesnė.
Tai pavyzdys, rodantis, kad visada yra bent kažkiek erdvės daryti sprendimus ir išvesti save iš bejėgystės, besilaikant už savo paties rankos. Kartais norisi laukti, kol kažkas leis tau (ar privers) padaryti sprendimą - gal trūksta pakankamai informacijos ar pakankamai neapibrėžto aiškumo, galbūt išvis norisi sulaukti vienareikšmiško išorinio įsakymo. Taip, daryk. Ne, net nebandyk. Rodos, gali suteikti sau jėgų tik įgaudamas laisvės ir kontrolės savo pasaulio valdymui, o įgauti laisvę ir kontrolę gali tik pats darydamas sprendimus. Tam, kad apsispręstum, reikia (pasi)tikėjimo savo jėgomis. O pasitikėjimą reikia užauginti. Per veiksmus. Turbūt nepasitikėtum visiškai nepažįstamu žmogum, o jei ir intuityviai pasitikėtum, vis tiek girdėtum balsą viduje, skatinantį būti bent kiek įtariam ir kritiškam - reikia įrodymų, kad žmogus yra patikimas. Santykis su savim man rodosi visiškai analogiškas - kodėl turėtum savim pasitikėti, jei nuolat laužai pažadus sau? Dėl to taip svarbu sau parodyti, kad gali kažko pasiekti. Visiškai nesvarbu, ar sugalvosi išmokti italų kalbą, pradėti bėgioti, įkurti ir keletą metų išlaikyti verslą ar kasdien valgyti daržoves. Esmė tiesiog sau parodyti, kad tu sieki to, ką esi užsibrėžęs. Su laiku pradėsi save matyti kaip žmogų, kuris ryžtingai siekia to, kas jam svarbu. Patikimą žmogų. Su laiku pradėsi tikėti, kad savim pasitikėti visai verta, mat tam yra aibė objektyvių įrodymų. Tas pasitikėjimas ir toliau leidžia padėti sau įgyvendinti savo svajones ir daryti drąsius sprendimus, žodžiu, gyventi taip, kaip gyventi nori, nesijaučiant auka, nes net nebeturi laiko jaustis auka, tampi per daug užsiėmęs linksmybių statybomis.
Kartais man labai norisi, kad autoritetai laimintų mano pasirinkimus ir sunku priimti sprendimą, kol neišgirstu pritarimo. Dar sunkiau priimti sprendimą, kai išgirsti palaiminimo priešingybę. Apie tai buvo mano gegužė - priėmiau didelį sprendimą kliaudamasi labiau savo pačios įžvalgomis ir nuojauta, nei žmonių, kuriuos gerbiu, patarimais. Taip nutariau, kad birželį kraustysiuos prie jūros. Nutariau, ir iškart nurimau, nustojau tikrinti, kiek žmonių per pastarąją parą surijo virusas, nustojau skaityti pandemines spekuliacijas, nustojau laukti, kol kažkas man pasakys, kad jau galiu kraustytis. Daviau sau leidimą ir pajaučiau, kaip grįžta jėgos, kad pati sukūriau kontrolę ir laisvę, iš oro, bet labai tikrą, bene apčiuopiamą, ir žinau, kad galiu savo jėgomis pasitikėti, nes turiu aibę pavyzdžių, kaip meistriškai suvaldžiau situacijas praeityje (ar pasakojau jums, kaip kalbėjau su oro uosto vadovu Kambodžoje, mat dėl Kinijos vizos problemų Kambodža atsisakė mane išleisti iš šalies, ir kaip per šešias valandas susiorganizavau nemokamus skrydžius per Šanchajų į Londoną, po ntojo skambučio dėkodama tol, kol operatorius neiškentęs padėjo ragelį? Istorija kitam kartui, nuo tos dienos man nuoširdžiai beveik niekas nebaisu. Pabrėžiu beveik, beveik yra plati sąvoka.) Tad jei labai norisi, kad kažkas palaimintų tavo sprendimą, gali palaiminti jį pats, gali pats tapti tuo autoritetu, kurio tau reikia, remdamasis visa autoritetinga patirtimi ir išmintimi, kurią sukaupei nagrinėdamas pasaulį.
Grįžtam prie amžinos išvados - viskas tavo rankose. Net kai visiškai taip neatrodo, net kai atrodo, kad taip gali kalbėti tik neišmintingas žmogus, kuris išlošė gyvenimo loterijoje ir kuris nesuvokia savo privilegijos. Man rodos, Mamontovas dainavo, kad tavo laisvė tavyje, žodžiu, citata ne mano. Bet vidinė laisvė yra mano. Ir tavo. Ji beribė, reiškia, galim pasidalinti. Ir laisvę, ir laimę, ir visa kita, kas taip paprastai prieinama. Begalybę padalinus iš dviejų, vis dar bus begalybė. Užteks visiems. Progų būti dėkingam už savo ir artimųjų sveikatą ir bent sąlyginai laimingus gyvenimus, irgi begalybė. Galima pasinaudoti bent viena kita.
Norėtum straipsnius ir daugiau istorijų apie juos rasti savo pašto dėžutėje?
Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta tavo (ir mano) laiko - naujausius tekstus, istorijas apie juos, įkvėpimą išmintingų knygų ir kitų žmonių minčių pavidalu. Kartą per mėnesį.
Jei nori išbandyti, rašykit adresu migle@sviesu.lt
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą