Content

Ko išmokau liepą: Kuo žaidimas skiriasi nuo gyvenimo

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

- Migle, kas yra žaidimas?

Sėdėjau, žiūrėjau į akmenis saulėje. Elegantiškas apibrėžimas akimirksniu neaplankė.

- Neapibrėšiu tiksliai, bet galiu nupasakot savybes. Pirmiausia, egzistuoja taisyklės ir dėsniai. Antra, egzistuoja kažkoks tikslas.

- Būna ir žaidimų kurie neturi jokio apibrėžto tikslo, bet taip, dėsniai ir taisyklės labai svarbūs ir dažnai visas žaidimo įdomumas yra tų dėsnių atradime.

- Trečia, yra pradžia ir pabaiga - kai sakau visa tai garsiai, suvokiu, kad tai gyvenimo apibrėžimas, nemanai?

- Taip, nors ne visai, gali būti, kad tavo partija žaidime baigiasi, bet žaidimas tęsiasi. Nepaminėjai dar vienos svarbios dalies. Dauguma ją pamiršta.

Žiūrėjau į jūrą lygią kaip stiklas ir žmones gulinčius prie jos vidury darbo dienos popietės. Ar visi jie (mes) dabar bedarbiai? Ar visi jie (mes) tiesiog pasirinko atostogas?

- Pasirinkimas, laisvas pasirinkimas - turi pats nuspręsti žaisti.

- Būtent - jei kas nors tave verčia žaisti, tai nėra žaidimas. Žaidimas skatina ir žadina motyvaciją ir įtraukia tave į procesą, ir tai sudėtingiausia žaidimo kūrimo dalis. Bet tuo pat metu tai yra vienas efektyviausių mokymosi mechanizmų. Žmonės ir kiti gyvi sutvėrimai visad mokėsi žaisdami.

- Nes žaidžiant nėra pasėkmių, ar ne? Jei dabar apsisukčiau ir atsistočiau vidury gatvės, mane nutrenktų mašina. Būčiau nutrenkta. Žaidime pasekmės nėra tokios tiesioginės ir apčiuopiamos, dėl to gali eksperimentuoti. Ir iš to mokytis. Man įdomu, kur susitinka gyvenimas ir žaidimas. Kaip atrodo pati gyvenimiškiausia žaidimo forma? Pats žaidybingiausias gyvenimas? (Google dabar man sako, kad tokio žodžio nėra, reiškia, ką tik jį išradau). Kaip galima priartinti gyvenimą prie žaidimo? Dievaži, kodėl mes tokie susirūpinę? Tik kelios partijos, keli kauliuko metimai, ir reikės reikės atsisveikinti. Žaidimas tęsis. Mes - ne visai. Kodėl tuomet nepasirinkus žaisti, kol gali?

Pokalbis su E., kuris kadaise kūrė žaidimus, vyko kevirtadienį.

Antradienį sužinojau, kad užsidaro kompanija, kurioje turiu (turėjau?) fantastišką darbą su fantastiškais žmonėmis. Niekada nesu turėjusi prasmingesnio darbo, iš kurio būčiau išmokusi daugiau. Tąvakar susitikau su S. ir sėdėjom prie jūros, kol juokėmės iš fakto, kad mes bedarbės. Kartais nebelieka nieko kito, nei juoktis. Žiūrėjom į saulę bangose ir sakiau, kad vienintelis peizažas, kuriame norėčiau prarast darbą, yra šis. Nors šiaip darbo prarast nesinori jokiom aplinkybėm. Mintyse prasidėjo tradicinis, senas kaip pasaulis konfliktas - ar pykti už teisininkų neaplaidumą, investicijų neaktyvumą, už požiūrį į situaciją? Ar paleisti, atleisti, nes visi darė ką galėjo geriausiai? Nemažai mano draugų ir kolegų pyko ir kažkiek to pykčio perėmiau pati, nors mano pastarųjų metų požiūris yra labiau iš trenk man ir aš tave apkabinsiu serijos. Kam plėsti skausmo šaltinius.

Kai tąnakt negalėjau miegoti, į galvą atėjo M.O. citata - kai jie puola žemyn, mes kylam aukštyn. Kitą dieną klausiau E., kaip manai, ką ji turėjo minty kalbėdama apie buvimą aukščiau? Ar buvimas aukščiau yra pagarba sau ir su tuo susijęs pyktis dėl neteisybės? Ar buvimas aukščiau yra atleidimas ir besąlygiškas priėmimas, besąlyginė meilė? E. sakė, kad priklauso, ko paklausi - gali matyti santūrumą ir atlaidą kaip kilnesę poziciją, bet kovą už savo teises taip pat. Skirtingos politinės srovės. Tuomet apie tai kalbėjom su D., ne apie citatą, apie kartėlio jausmą. D. kaip visad išmintingai sakė, jog jis buvo pradėjęs jausti pyktį, bet tuomet suvokė, kad tai reiškia, jog pyktis nukreiptas į kompanijos vadovą ir jis čia kenčia labiausiai. Mes dar turim begalę galimybių išbandyti savo jėgas, kurti projektus ir prisidėti prie vertės bei prasmės kūrimo. Didelė tikimybė, kad čia buvo paskutinis jo pabandymas. Empatija. Žinau, kad jis teisus, ir kad kitom aplinkybėm kitam žmogui sakyčiau tą patį. Kartais verta apsupti save žmonėm panašiais į save, kad momentais, kai esi per silpnas, jie tau primintų, ką tu pats vertini ir už ką kovoji. Empatija. Besąlyginė. Parašiau kompanijos vadovui ir paklausiau, kaip jis jaučiasi.

Pykti sveika, kol pyktis nepradeda naikinti tavęs paties, ir šiaip, tai tik proceso dalis. Neigiam, pykstam, liūdim, priimam. Randam prasmę.

Liepą rūpinausi savo gėlėm ir žolelėm. Sodininkystė yra filosofija. Jei prisėsi per tankiai, daigai bus per arti, augs lėtai, bus kiek paliegę, jie niekad nepasieks savo potencialo. Bet nerizikuosi, žinosi, kad bent kažkas turbūt išdygs. Jei pasėsi vienintelę sėklą, rizika bus nemaža, tą sėklą gali sulesti kokia veganė žuvėdra, sėkla gali būt tiesiog nelaiminga ir visai neplanuojanti sudygti, kas ten žino. Bet jei sudygs, ji turės visą vazono erdvę sau, visą vandenį sau, ji bus pilnai aprūpinta ir galės sparčiai augti ir stiprėti. Ar verta susitelkti ties vienu dalyku, kad galėtum jį įvaldyti, kad jis būtų išmaitintas laiku ir dėmesiu? Tiek kiekvieną sekundę, tiek kiekvieną dieną. Reikia erdvės, pakankamai vandens ir saulės. Drugelio ant lapo.

Kai sunku rūpintis savimi, nori rūpintis kitais. Ir tai padeda. Net jei tie kiti yra saulėgrąžos vazone. Atsiranda kažkiek prasmės - pabundi ir girdai jas. Visi man pasakoja tą patį - D. pasakoja kaip skynė jau trečią cukiniją, E. vis pasakoja apie savo paprikas, kurias prausia duše, kad neįsiveistų klastingi kenkėjai. Visi randam kuo rūpintis. Svarbiausia, rūpinamės vieni kitais.

Yra ritmas, kurio nepakeisi, ir ta bejėgystė yra išlaisvinanti. Jūra banguos - laimėk loteriją, prarask darbą, vesk, mirk - jūra banguos. Kai einu palei uolas ir matau bangas dūžtančias į krantą, kai sėdžiu ant kranto ir matau artėjančias ir tolstančias bangas, ta konstanta yra tokia raminanti. Žinai, kad priartės. Žinai, kad nutols. Ateis. Praeis. Praeis. Žiūriu į bangas ir kartais į krantą tėškiasi kokia didesnė, suvokiu, kad kiekvieną kartą tokia agresyvesnė banga atkreipia mano dėmesį, gal ji tam ir yra, kad atkreipčiau dėmesį į visas likusias? Įvyksta kas didesnio, kad ištrauktų tave iš tavo minčių, nuolatinio šurmulio ir chaoso, kuriam taip sėkmingai užsisuki. Tuomet atrandi perspektyvą. Kontrastą. Ir staiga viskas atrodo visai kitaip. Staiga vakarykštės problemos atrodo absoliučiai niekingos. Mažos nekenksmingos musės. Staiga turi Problemą. Kitas darbas? Koks darbas? Ar keisti sritį? Ar kraustytis? Į kitą miestą? Šalį? Žemyną? Tuomet suvoki, kad viskas visai gerai, ir tai toli gražu ne didžiausia problema, kurią gali turėti. Yra tiek scenarijų, tiek tikimybių, kad gali atsitikti kažkas tragiško. Tiek scenarijų, kur atsisuktum į dabartį ir galvotum - TAI buvo tavo didžiausia problema, rimtai? Taip sunku įvertinti tai, ką turi, ypač, kai galvoji, kad pasaulis ne visai teisingas ir kad kažkas kitas yra atsakingas už tavo laimę, bet tiesa (subjektyvi, bet tiesa) yra ta, jog tai yra tik pasirinkimas. Kaip žiūrėsi į save, į savo galimybes. Su kuo lyginsi savo gyvenimą. Ar lyginsi. Ko iš to išmoksi. Ar išmoksi. Ar pradėsi mąstyti, ko išvis nori gyvenime, ir galbūt kaip tas netikėtumas gali padėti ir priartinti tave prie Tikslo? Tik pasirinkimas.

Tu laisvas rinktis, laisvas besąlygiškai mylėti žmones, laisvas kraustytis prie jūros, kad galėtum kasdien žiūrėt į bangas ir atrast jose visas gyvenimo metaforas. Nes jei viskas yra tik žaidimas, daug smagiau bent dalį jo praleist ten, kur šitaip gera.

0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Atradimams

Užsisakyk Šviesu.lt naujienlaiškį

Vardas

El. paštas *

Pranešimas *

Archyvas