Jau kurį laiką labai norėjau perskaityti Viktor E. Frankl "Man's search for meaning" ir štai prieš keletą savaičių, bekeliaudama ir turėdama kelias laisvas valandas ėmiausi šios knygos. Tiesa, joje atradau gerokai daugiau, nei tikėjausi atrasti. Ir tais atradimais norėčiau su jumis šiandien pasidalinti.

Patekus į koncentracijos stovyklą gyvenimas gerokai pasikeičia. Lieka bene vienintelis tikslas - likti gyvam, išgyventi. Bet ne visiems, kaip žinom, tai pavyko. Kuo skiriasi išlikusieji? Viktor E. Frankl turi teoriją. Jis teigia, jog tam, kad išgyventum tokiomis nežmoniškomis sąlygomis, reikia turėti tikslą. Būtent tas tikslas palaiko gyvybę. Matymas potencialo, kažko, kas prasminga, kažko, dėl ko verta kentėti. Taigi, ir kančioje galima atrasi prasmę, rašo Frankl. Dar vienas įdomus jo pastebėjimas - viltys ir nusivylimai veikia fiziškai. Tikėdamas gali pajausti jėgų antplūdį, praradęs tikslą gali ir nebeatsikelti. Tokia stipri psichologijos ir tikėjimo galia išties stebina. 

Vargu, ar žmogus, kalėdamas koncentracijos stovykloje, gali pakeisti šias sąlygas. Tačiau negalėdamas pakeisti sąlygų jis vis tiek turi galimybę keisti savo būseną: jis gali rinktis savo požiūrį į situaciją. Tai Frankl vadina dvasine laisve. Iš kitos pusės, neįprastos sąlygos taip pat suteikia galimybę išbandyti savo vertybes, pažinti save, rašo autorius. Turi būti pakankamai drąsus - toks drąsus, kad išdrįstum kentėti. Kad priimtum kančią tarsi užduotį, kurią turi atlikti. Ir kuri anksčiau ar vėliau baigsis. Turi būti pakankamai drąsus, kad pradėtum atakuoti savo problemas ir jas, kiek pajėgdamas, spręsti. Turi pabandyti suprasti "not what you expect from life, but what life expects from you." Ir tarsi nugalėti situaciją, neprarasdamas savęs, ir, svarbiausia - savo surastos prasmės, savo tikslo. 

Taigi, kaip atrasti prasmę? Autorius išskiria tris būdus ir terpes: pasiekimai, jausmų patyrimas ir kentėjimas (kai jis įgauna prasmę). Kentėjimas prasmės įgijimui nebūtinas, teigia Frankl, tačiau patekus į kančias teikiančią situaciją, tai tampa galimybe atrasti prasmę savo gyvenime. Nes kiekviena patirtis yra svarbi ir prasminga, rašo jis. "You need strugling, existential dynamics, not homeostasis." Nes tik bandydami nugalėti kliūtis stiprėjame patys, pažįstame save ir pasaulį. Tik nereikia mestis į kraštutinumus: prie nuobodulio ir streso (komforto ir streso zonų). Tuo tarpu sveikas įtampos kiekis yra netgi naudingas, teigia autorius (mūsų puikiai žinoma ir pažįstama strech zone).  

Gyvenimo prasmė, teigia Frankl, yra labai individualus dalykas ir neįmanoma rasti bendros prasmės visai žmonijai (ką pastaroji, beje, labai aktyviai bando įvykdyti jau gerą laiko tarpą). Nes kiekvienas žmogus gyvena savo gyvenimą, daro sprendimus ir yra už visa tai atsakingas. Logoterapija - gydymo būdas, Frankl pradėtas taikyti po aprašytosios koncentracijos patirties, ir yra pagrįstas būtent prasmės savo gyvenime radimu ir puoselėjimu. Ir iš to kylančia gerove. Nes negali būti laimingas be priežasties, teigia autorius, kaip ir juokas turi būti sukeltas kažkokio veiksnio, taip ir laimė turi būti sąlygojama kažko, ir tas kažkas turi būti surastas kiekvieno iš mūsų atskirai.

Jei negali pakeisti situacijos - keisk save. Ne tam, kad išvengtum skausmo ar patirtum malonumą, bet tam, kad galėtum rasti tokį požiūrio į aplinkybes kampą, kuris tau pačiam būtų vertingas. Šią praeito amžiaus viduryje Viktor E. Frankl išsakytą idėją (kaip ir kitas) kuo puikiausiai galime pritaikyti ir šiandien.

Pučia ledinis vėjas, priversdamas įsisupti į plonytį paltą, priversdamas pamiršti mėnesio pavadinimą, tokio nenuspėjamo mėnesio. Tad su dideliu malonumu šmurkštėli į šiltus namus, kur užlieja obuolių pyrago kvapas, klimpsti meduje ir cinamone, dar vakar čia pat jautęs miško grybų prieskonį. Taip ruduo kviečia, pratina, įsiskverbdamas į vasarą ir, rodos, bent trumpam ją užvaldydamas. Užvaldydamas ir mus. Stingdydamas, bet pažerdamas - rašydama apie rudenį negaliu išvengt šito žodžio, kaip banaliai beskambėtų, - jaukumo.

Ir vos spėjus sušilti namie, išdavikas dangus pragiedrėja ir žemėn ima ropštis vienas kitas spinduliuojantis vasaros pėdsakas.

Bet dabar atsiribokim nuo visų juslių, nuo šimtų aplink esančių daiktų ir nerkim į vieną viskam skirtą srautą, vieną teegzistuojančią terpę, kuo vientisiausią pasaulį. Ir pakalbėkim apie Budizmą. Juk nebūtina būt budistu, kad susidomėtum šia filosofija. Nes daleles jų galime įterpti ir į savo gyvenimus - materialistiškus, skubius ir užimtus, sudėtingus ir apkrautus. Galim atsižvelgt į patarimus, atsižvelgt į pamokymus žmonių, jau kelis ar keliasdešimt metų gyvenančių atsiskyrus nuo kitų, žmonių, vos pradedančių eiti taku į nušvitimą, žmonių, kurie jau spinduliuoja, iš taip giliai, kad nė neaišku, ar iš paties savęs. Pamatyti Budizmą gyvą žmonėse, jų akyse, jų gyvenime. Pamatyti, kad tai ne vien filosofija, gyva popieriuose, gyvavusi senovėje. Tai gyva, dar ir dabar. Gyva kaip upeliukai kalnuose. Filme "Amongst White Clouds". Filme, kuris ne kalba apie budizmą, bet kalba pačiu budizmu.

Vienas svarbesnių dalykų, į kurį verta atkreipti dėmesį, yra atidumas, susitelkimas (mindfulness). Nuolatinis susitelkimas, lyg per meditaciją, savęs pajautimas, aplinkos pajautimas, savęs pajautimas aplinkoje. Paprastai - darydamas kažką, tedarai tai. Maišydamas košę neplanuoji rytdienos dienotvarkės, nemąstai, ką gaminsi vakarienei, nebandai palaikyti dar kelių pokalbių ar nugirsti žinių. Tiesiog susitelki ties tuo, ką darai - maišai košę. Ir viskas. Susitelkti, veikti kokybiškai, veikti prasmingai. Nebūti "busy for nothing", kaip sako vienas Mokytojų filme, "busy for Me", sako kitas. Tai atveria naujas erdves. Ir leidžia kiek kitaip pažvelgti į kasdien atliekamus darbus. (Tarkim, pamėginkit valgyti - tyloje, atskirai nuo bet kokių trikdžių, per daug nemąstant, tiesiog valgyti, pajaučiant skonius, tekstūras, šilumą ir vėsą. Visiškai nauja patirtis). Taip nešvaistai energijos, atsiriboji nuo to, kas nereikalinga. Gyveni esme.

Atjausti. Dalintis, kai nepakanka pačiam (nors niekad nepripažinsi, kad tau nepakanka. Tau bus gana). Pabandyti paleisti. Žinoma, paleisti sunku. Žmones, daiktus, vietas, veiklas. O dar labiau - pasaulį. Atsikratyti kontrolės, nusistatymų, įpročių. Susivokti, kur yra tikras noras, poreikis, jausmas, o kur tik įprotis tą jausmą išgyventi. Ir susivokti tame nėra taip jau lengva. Bet lengva ir neturi būti. Per išbandymus ateina išmintis, sako Mokytojai. O tuo galime įsitikinti žvilgtelėję į savo patirtis, ar kitus gyvenimus. Patirtis moko. Svarbu išmokti surasti tai, kas svarbiausia.

"The most important thing is to find out

what is the most important thing. "

Shunryu Suzuki

Galbūt mūsų tikslas nėra tapt Budom, galbūt užtenka atjausti, atsigręžti, įsiklausyti, atverti akis. Kartais išklyst į šoną nuo skubančios minios, ne visad žinančios, kodėl skuba. Žinoti, kuo ir dėl ko gyveni. Surasti tai, kas svarbiausia.

Muzika - veiksnys, be kurio kai kurie mūsų sakosi negalintys gyventi. Netrūksta ir panašių pasisakymų apie kiną. Tad kai muzika ima vaidinti pagrindinį vaidmenį didžiuosiuose ekranuose, pripažinkit, rezultatas yra dvigubai paveikus, dvigubai kertantis į širdį. Tad čia rasite keletą filmų, paremtų muzikų biografijomis, keletą muzikinių filmų, meninių juostų, kurių veikėjai tiesiog negali gyventi be muzikos, ir truputį dokumentikos.

Muzikos žmonės (tikrais faktais paremti biografiniai filmai):

"Nowhere Boy" - filmas, vaizduojantis John Lennon paauglystę ir muzikinės karjeros pradžią, nors daugiausiai dėmesio skiriama jo santykiams su teta ir mama, palikusia jį dar vaikystėje. Muzika, rodos, yra gabalėlis jo paties, jo dalis, padedanti gyventi ir išgyventi šiame keistame pasaulyje.

"Walk the Line" - stipri kino juosta, pasakojanti apie garsųjį Johnny Cash ir jo gyvenimą, ne tokį jau paprastą, kaip galėtų pasirodyti ir kiek per daug apakintą ryškių scenos prožektorių. Išgarsėjimas jam suteikia tai, ko jis visad norėjo, bet tuo pačiu ir atima tai, ką myli. Pats filmas, beje, yra paremtas paties Johnny Cash parašytu kūriniu.

"La môme" - pasakojimas apie legendinę Édith Piaf, nuo jos gimimo iki išėjimo iš šio pasaulio. Gyvenimo vingiais užburiantis, dainomis svaiginantis filmas, ne veltui laimėjęs porą "Oskarų". Nepakartojama asmenybė, prancūziška magija ir nemirštančios melodijos.

"Control" - sunkesnis, nei kiti čia aprašyti, filmas. Ian Curtis, "Joy Division" vokalisto, gyvenimo drama. Prasiskverbianti į vidų ir suvirpinanti jausmus. Kiek slegianti, bet turbūt tai yra filmo, paremto realaus žmogaus biografija, kaina. Tamsu ir paveiku.

Muzikiniai filmai (miuziklai):

"Across the Universe" - ištisa istorija papasakota per "The Beatles" dainas. Spalvotas, ryškus, Bitlų fanams privalomas pamatyti filmas.

"The Sound of Music" - klasika, kurios negaliu neminėti. Filmas, savyje talpinantis geraširdiškumo pamokas, meilės istoriją, pasakiškus kalnuotus peizažus, atkaklų patriotiškumą ir nenumaldomą gyvenimo džiaugsmą. Beje, ši kino juosta taip pat yra biografinė, o tai priverčia tik dar labiau žavėtis šiuo kūriniu. Sunkiai patikėčiau, kad dar yra jo nemačiusių žmonių, bet jei yra - skubėkit pamatyti, nes tai tikra odė Muzikai.

Kai visas gyvenimas - tai muzika (meniniai vaidybiniai filmai):

"August Rush" - filmas, kuris kiekvieną kartą jį peržiūrint paliečia vis labiau. Filmas apie muziką, kuria žmonės tiesiog gyvena, kuria kuria, ja kvėpuoja, ją puoselėja ir galiausiai būtent muzika atveda juos į laimingą pabaigą. Širdį šildanti, muziką šlovinanti pasaka.

"Chico and Rita" - puiki animacinė juosta, kurioje pinasi emocija ir muzika (neaišku kuri iš kurios gimstanti.) Gyva, besimainanti, jausmus pagaunanti ir nešanti toli nuo ekranų į pietus, į saulėtus rytus be įsipareigojimų, muzikos ritmu, plevenant suknelėms ir nesąmoningai judant kojoms. Jei prijaučiat džiazui ir pietietiškiems ritmams, šis filmas turėtų būti pirmasis jūsų žiūrėti planuojamų sąraše.

"Once" - dar viena istorija, kurioje žmones sujungia būtent muzika, jos skambesys ir atlikimas. Apie meilę, gimstančią melodijoje, kuriant kartu ir tą kūrybą kartu išgyvenant. Malonus ausiai garso takelis su ilgai atminties nepaliekančiomis dainomis.

"The Legend of 1900" - pagal Alessandro Baricco "Novočentą" sukurta maža magiška pasaka, apie muzikos genijų, gyvenantį jūroje, paslaptingais keliais atsiradusį, paslaptingais keliais pernakt ėmusį groti. Filmas (kaip ir knyga), talpinantis begalę gražių minčių ir idėjų. Skambus, gražus, išmintingas.

"Café de Flore" - drama, kurioje iš pradžių kukliai ir nepastebimai įsiterpdama, muzika galiausiai suveda ir suriša žmones, įvykius ir jausmus. Ji šioje juostoje yra herojų darbas, jų konfliktų ir susitaikymų priežastis, ramybės šaltinis. Lyg kokia nematoma jungiamoji medžiaga, užpildanti visus laisvus gyvenimo tarpelius, lyg oras nepamainoma. Svarbiausia, tai filmas, parodantis, ko užtenka, kad būtum laimingas.

Dokumentika (apie muziką ir persmelkta jos):

"Heima" - kerintis reginys ir garsas, pasakojantys istoriją, kaip du tūkstančiai šeštųjų metų vasarą, grįžusi po pasaulinio turo, grupė Sigur Rós surengė daugybę nemokamų koncertų savo gimtojoje šalyje Islandijoje. Tai filmas puoštas beprotiškai gražiais Islandijos vaizdais, pasakas primenančia Sigur Rós muzika ir nuoširdumu, pastebimu labai jau nesunkiai. Gitarų skambesys pievose, išmoningi savadarbiai instrumentai iš rabarbarų ar paprasčiausių akmenėlių ir muzikos magija po atviru dangum. Grojimas žmonėms, grojimas dėl žmonių, grojimas dėl pačios muzikos - vien jau tai nejučia kviečia dar ir dar kartą peržiūrėti šią vietomis kvapą gniaužiančią dokumentinę juostą.

Necituoju filmų, nedėlioju nuorodų į garso takelius, tuo skatindama viena - pažiūrėkit ir patirkit filmo visumą savo pačių ausimis ir akimis, patys išsirinkit, kas svarbiausia jums. Tikiuosi, atrasit kažką naujo ir vertingo.