Prijaukink mane

"Tada pasirodė lapė.

 - Laba diena, - tarė lapė.

 - Laba diena, - mandagiai atsiliepė mažasis princas, bet atsisukęs nieko nepastebėjo.

 - Aš čia, - atsiliepė balsas, - po obelimi.

 - Kas tu tokia? - paklausė mažasis princas. - Tu labai daili...

 - Aš esu lapė, - tarė lapė.

 - Eikš šen, pažaisime, - pasiūlė mažasis princas. - Man taip liūdna...

 - Aš negaliu su tavim žaisti, - tarė lapė. - Aš - neprijaukinta.

 - O kas yra "prijaukinti"?

 - Tai toks daiktas, kuris pernelyg dažnai pamirštamas. Tai reiškia "sueiti į pažintį".

 - Sueiti į pažintį?

 - Žinoma, - tarė lapė. - Tu man dar tebesi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje. (...) Jei tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimas nušvis lyg saulės šviesa. Pažinsiu tokį žingsnių garsą, kuris skirsis nuo visų kitų. Kiti žingsniai mane verčia lįsti į žemę. Tavo žingsniai mane išvadins lauk iš urvo kaip muzika. O be to, žiūrėk! Matai, ten auga javų laukas. Duonos aš nevalgau. Iš javų man - jokios naudos. Javų laukai man nieko neprimena. Ir tai liūdna! Bet tavo plaukai yra aukso spalvos. Taigi kaip bus puiku, kai tu mane prisijaukinsi! Aukso spalvos javai man primins tave. Ir man bus malonu klausytis vėjo šiurenimo javuose...

  Lapė nutilo ir, ilgai žiūrėjusi į mažąjį princą, tarė:

 - Prašau... Prisijaukink mane! 

 - Labai norėčiau, - atsakė mažasis princas, - bet kad nedaug turiu laiko. Reikia rasti draugų ir susipažinti su daug visokių dalykų.

 - Susipažinti gali tik su tais dalykais, kuriuos prisijaukini, - tarė lapė. - Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatava iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima įsigyti draugų, tai draugų žmonės ir neturi. Jei nori turėti draugą, prisijaukink mane!

 - O kaip tai padaryti? - paklausė mažasis princas.

 - Reikia būti labai kantriam, - tarė lapė. - Iš pradžių atsisėsi ant žolės, va šitaip, truputį toliau nuo manęs. Aš į tave žiūrėsiu akies krašteliu, ir tu nieko nesakysi. Kalba - nesusipratimų šaltinis. Bet tu galėsi kasdien atsisėsti vis arčiau...

  Mažasis princas rytojaus dieną atėjo vėl.

 - Geriau būtų buvę ateiti tą pat valandą, - pastebėjo lapė. - Jei tu ateidinėsi, pavyzdžiui, ketvirtą valandą popiet, tai jau nuo trečios valandos aš imsiu jaustis laiminga. Juo laikas eis, juo aš jausiuos laimingesnė. Ketvirtą valandą aš jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: sužinosiu, kiek atsieina laimė! Bet jei tu ateidinėsi bet kada, aš niekad nežinosiu, kada turiu pasipuošti širdį."