Search

Content

Kaip keliauti po pasaulį be santaupų: Italija, UK, Australija, Kambodža (I)


Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Italija, 2013.

Dažnai matau nuorodas į renginius, kuriuose žadama papasakoti, kaip apkeliauti pasaulį be jokių išankstinių santaupų. Tokie renginiai sulaukia šitiek dėmesio ir populiarumo, šitiek ilgesingų žvilgsnių ir atodūsių, šitiek laukimo, kol kažkas atsistos prieš auditoriją ir atskleis didžiąją paslaptį. 

Nežadu atskleisti jokių didžiųjų tiesų, viskas, ką galiu pasiūlyti - tai mano istorija, kaip metus keliavau ir gyvenau Venecijoje, Londone, rytinėje Australijos pakrantėje bei Kambodžoje. Be tūkstančių kišenėj, jokia valiuta. 

Man patinka pabrėžti pastarąjį sakinį, nes jis panaikina pasiteisinimus, kodėl labai norėtum, bet niekaip negali keliauti, kurių vienas dažniausių - finansinė situacija. Dar dažnas komentaras galėtų būti tau tiesiog pasisekė ir iš tiesų man pasisekė (ir vis dar sekasi), bet sėkmei nutikti pirmiausia reikia sudaryti sąlygas ir sėkmė gali pasireikšti šitiek skirtingų būdų, jog tikiu, kad ji yra ne toks retas atvejis. (Rimtai, kartais kvapą gniaužia kiek kartų per dieną sėkmingai pereinu gatvę, išgyvenu nesuvažinėta dviračio ar kokio projekto ir vakarą parsirandu namo (beveik) nesužalota. Ir kaip tai vadinti, jei ne sėkme).

Tad patraukiu į šalį sėkmės ir valiutų sąvokas ir pradedu istoriją. 

Kažkada dar būdama vaikas išgirdau apie aukles pakrikštytas prabangiu Au Pair vardu, keliaujančias į kokią vakarų Europos šalį, prižiūrinčias vaikus vietinėse šeimose ir smagiai gyvenančias. Išgirdau ir dingtelėjo, kad kada nors norėčiau tai išbandyti. Tokio noro realistiškumas buvo panašiame lygyje su 'kada nors norėčiau nuvykti į Antarktidą' ir 'kada nors norėčiau parašyti knygą' - kaip ir įmanoma, bet ne artimiausiu metu. 

Po neapibrėžto kiekio metų susivokiau, jog kadangi nebeturiu įsipareigojimo kasdien eiti į mokyklą ir kadangi dar nepradėjau jokio ilgalaikio darbo statančio puikią karjerą, keliauti yra pats metas. Žinojau, kad tuo pačiu metu noriu įgauti praktikos, susijusios su psichologijos sritimi, nes būtent su šiuo mokslu tuomet siejau save (dabar nuevoliucionavau prie neuro mokslo, bet apie tai kitą sykį). Tad tolimesnė minčių grandinė buvo gan aiški - psichologija, bendravimas, vaikai, kelionės.  Aš galiu būti Au Pair.

Tuomet susiradau kelis tinklalapius, kur šeimos suranda aukles, o auklės - šeimas. Ėmiau skaityti apie viską, ką reikia žinoti veliantis į šį reikalą - apie sveikatos draudimą ir saugumą, vizas ir kalbų kursus, sutartis ir anketas, ir daugybę kitų dalykų, kuriuos įvaldyti pridera prieš darant rimtus sprendimus. 

Kaip ir įprasta kiekvienam save gerbiančiam individui, kurį laiką tiesiog skaičiau ir svajojau. Vieną vakarą pasakojau savo broliui kaip puikiai viskas skamba ir kaip noriu pradėti tokį nuotykį.

Tuomet nustok kalbėti ir pradėk šiandien, pasakė jis.

Kaip matot, čia yra dar vienas sėkmės aspektas - turėti kažką kas paskatina pajudėti nuo minčių prie realybės. Man pasisekė. Tą patį vakarą užsiregistravau į vieną didžiausių Au Pair tinklalapių.

Visas paieškų ir aplikacijų procesas buvo gan natūralus. Man patinka piešti dainuoti fotografuoti, aš dirbau vaikų stovyklose ir psichologinės paramos organizacijose, šiek tiek moku prancūziškai ir visai neprastai bendrauju angliškai, aš domiuosi jūsų šalimi nes x y z (na, priklausomai nuo šalies). Mano reikalavimai šaliai buvo paprasti. Norėjau šalies susijusios su prancūzų kalba (Belgija, Šveicarija, Prancūzija) ir miesto prie jūros (nes kodėl gi ne). Galiausiai paieškas išplėčiau ir į Ispanijos, Portugalijos bei Italijos teritorijas. Pačioms šeimoms mano negausių kvalifikacijų dažniausiai visiškai pakakdavo, dažniausiai jie siūlydavo po keliasdešimt eurų per savaitę atlygį už buvimą su vaikais, ir turint minty, kad gyveni kartu ir išlaidos stogui ar maistui realiai neegzistuoja, didžiąją dalį tų monetų vadintų kišenpinigiais buvo galima sutaupyti.

Vieną dieną, po pusantro mėnesio pokalbių su draugiškais portugalais turinčius dvynius ir dar trejetą vaikų, veganais italais gyvenančiais kalnuose ir užsiimančiais meditacija kaip išgyvenimo šaltiniu, ir kitais entuziastingais pietų europiečiais, užmezgiau kontaktą su šeima, kuri skambėjo per gerai, kad būtų tiesa. Čia dar vienas sėkmės ženklas - kartais dalykai skamba per gerai, kad būtų tiesa, bet pasirodo esą kuo tikriausi.

Vaikų mamos vardas buvo Brittany, ji amerikietė, tad vaikai kalba angliškai, kas yra gan svarbu nemokant italų kalbos ir vykstant į Italiją. Vaikams dveji ir penkeri, du mažyčiai venecijiečiai, gyvenantys ant Didžiojo Kanalo kranto. Aš sėdėjau savo kambaryje Vilniuje kol pro langus brovėsi vos šylanti gegužė, o Brittany man pasakojo, jog savaitgaliais jie vyksta į namelį kalnuose, vakarais kartais plaukia laiveliu prie jūros, jog vos prieš metus atidarė trijų kambarių viešbutį ir kad turi nuostabią draugę lietuvę. Aš žiūrėjau į Brittany pro kiek mirgantį ekraną ir ji spinduliavo energija, rūpesčiu ir kaži kokiu gerumu pasauliui, tiek, kad apsisprendžiau gan greitai. Mes sutarėm, kad liepą nusileisiu Venecijoje, bent trims mėnesiams. (Užbėgant įvykiams už akių paminėsiu, jog Venecijoje išbuvau iki lapkričio pabaigos, beveik dvidešimt savaičių, tiek, kiek tik leido planai. Bet apie viską iš eilės.)

Tuomet atėjo liepa, tuomet kilo ir leidosi lėktuvai, tuomet nuleidau koją ant Venecijos žemės ir negalėjau atsistebėti viešuoju vandens transportu ir vaizdu pro namų langus, negalėjau atsigerėti vaikais, kurie nuoširdžiai buvo gražiausi vaikai kokius tik esu mačiusi. Sofija pasakojo istorijas apie šuolius į mėnulį, kur sakėm, naktį susitiksim. Ilgainiui prisijaukinau Vincentą. O šeima jaukinosi mane: mokė gaminti pasta rossa ir plukdė į salą netoliese savo draugų gimtadienio proga, palaikė italų kalbos besimokant ir parodydavo, kur geriausi ledai mieste, patardavo kokius aplinkinius kraštus geriausia pamatyti, supažindino mane su artišokais ir savo draugais.

Kartu su šeima keliavau po kalnus, o su naujais venecijiečiais draugais - po Venecijos kino festivalio ir Venecijos meno bienalės seansus. Vaikų močiutė man gamino vegetariškus apkepus, vaikų senelis pasakojo istorijas apie kasmetinius potvynius ir kaip jam patinka Čiurlionis, kaimynė pasakojo apie Romos parodas ir Fellini filmus, ir viskas, ko galiu tikėtis, tai kad sugebėjau jiems parodyti pakankamai dėkingumo. 

Penki mėnesiai yra netrumpas laiko tarpas, ypač turint minty, jog tai buvo pirmas kartas, kai buvau nuo namų nutolusi ilgiau nei savaitę. Tad kartais vidun įsiveldavo ilgesys, liūdesys, bene pyktis, kurį dar labiau sustiprindavo nuovargis, nes būti su vaikais yra gan iššūkis, ypač būti kokybiškai, ką ne visad sugebėdavau padaryti. Bet stengiausi. Mat galėjau plaukti vaporetto prie jūros ir važiuoti traukiniu prie kalnų ežero, galėjau eiti skaityti į Zattere, išbandyti savo italų kalbos pradmenis su kokiu praeiviu skvere ar fotografuoti salą paklydus užkampy. Galėdavau prisiminti kur esu, kiek laiko dar liko ir kokia esu už visa tai dėkinga, ir tai veikė. Dažniausiai. Realistiškumo čia reikia, tad svarbu pabrėžti, jog gyventi su žmonėmis, apie kurių egzistenciją prieš pusmetį dar nė nenutuokei, nėra taip paprasta ir supranti, kad tai nėra paprasta ir jiems, bet visi turėjom bendrų tikslų ir visi turėjom bendrų norų ir tais dalykais grįstas judėjo gyvenimas.

Galėčiau pasakoti istorijas apie Veneciją dar ilgą laiką, bet turbūt pastarųjų pastraipų užteko suvokti, kokia ryški patirtis tai buvo, kiek energijos tai suvartojo ir kiek energijos pati per tai įgavau. Viskas, ką žinau, tai kad lapkričio pabaiga atėjo greitai ir jau negalėjau nustygti vietoje laukdama grįžimo namo, tačiau paskutinei dienai persiritus į popietę į mane suplūdo viso pasaulio nostalgija. Ėjau San Marco aikšte, kol joje uždarbiavo akordeoninkai, saulė atsispindėjo bazilikos fasado aukse ir tokioje garso bei vaizdo idilėje (kuri galėjo būti labai dailus paveikslas arba labai prastas filmas) pajaučiau, kaip keista suvokti, jog čia nebegyvensiu ir, kas žino, galbūt niekad čia nė nebegrįšiu. Grįžau pas šeimą ir valgėm picą ir dairėmės kalėdinių dekoracijų, kalbėjom niekus, Sofija klykė nes filmo anonsas pasirodė esąs tik anonsas (po to tas filmas išgarsėjo Frozen vardu - mergaitė iš anksto jautė, jog pasaulis nuspręs, kad šis filmas dėmesio vertas), o manęs laukė paryčių traukinys, tai reiškė, kad reikia atsisveikinti dar vakarą, taip viskas ir nutiko. Paryčiais apsidairiau po kambarį ir kokias keturias minutes stovėjau tarpdury bandydama įsiminti kaip atrodo mano antri namai šitam žemyne.

Taip baigėsi pirmoji gyvenimo-ne-Lietuvoje metų ir keliavimo dalis. Per ją apkeliavau Veneciją (per sausras ir potvynius siekiančius iki kelių), aplink esančias salas (Burano, Murano, Torcello, Lido), kalnų miestus (Corvara, Bassano del Grappa), Veroną, Gardos ežerą, Romą, sutikau būrius kuo nuostabiausių žmonių, pramokau italų kalbos, pamėgau raudoną vyną ir suvokiau, kad geografinė vieta neapsprendžia vidinės būsenos. Saulė ir jūra yra puiku, bet liūdesys gali įsibrauti ir kuo gražiausiame paveikslėlyje, ilgainiui supranti, kad nuo būsenų ir minčių nepabėgsi tad tampi namais pats sau. Tuo tarpu gali grožėtis didžiuoju kanalu prabudęs. Tai neatsibosta.
Ir noras keliauti toliau tik auga.

(Laukite tęsinio)



Jei skaitymas apie Veneciją ir aplinkinius kraštus nepabodo, daugiau tekstų apie tai dar iš Venecijos laikų:


2 komentarai (-ų):

  1. Ai, kaip smagu, net ašaros ištryško! Turėti žmogų, kuris įkvėpia ir paskatina - tikrai, labai svarbu, bet kaip keista, kad tuo žmogumi gali tapti ir atsitiktinis nepažįstamasis! Taip, taip - po viso to, ką čia skaičiau, jaučiuosi įkvėpta, na, nenugalima. Merci.
    (akivaizdu - irgi apie visą tai svajoju, kaip kad tu kadais)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jei galiu kuo padėti dėl svajonės įgyvendinimo -- informuok, drąsiai.
      Lauksiu laiško su klausimais arba (ir!) istorija, kaip svajonę realizavai :) (migle@sviesu.lt)

      Panaikinti

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas