Verona ir Gardos ežeras

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013

Venecija paryčiais ypatinga. Tuščia, tyli, blausiai apšviesta. Aplink - vienas kitas fotografas, vienas kitas keliautojas, skubantis į stotį. Tarp jų - ir aš. Tokioje prietemoje pasigaunu traukinį ir per porą valandų pasiekiu auštančią Veroną. Pasijaučiu namie. Verona it Vilnius spalio rūku, automobiliais ir spalvotais lapais, kurių taip trūksta Venecijoje, ir kaži kokiu lengvumu, spalvų bei oro. Bet nejudu istorinio centro link apžiūrėti miesto širdies, nes turiu tikslą pirmiausia aplankyti Gardos ežerą. Tad sulaukiu autobuso ir pasiryžtu dar poros valandų rymojimui prie lango.

Vaizdai važiuojant nenuvilia. Pasirodo kalvos. Rūke mirksta, rodos, beribiai vynuogynai. Akys įpranta prie alyvmedžių giraičių it prie lietuviškų eglynų. Ir horizonte išnyra ežeras. Pilkšvas ir paslaptingas, kaip ir pridera rudens peizažui. Praėjus dar vienai valandai kelionės, ežerą apsupa aukštesni kalnai ir, galų gale, nesulaukusi paskutinės Riva stotelės, išlipu viename šiauriausių Gardos ežero miestelių Torbole. Čia saulėta. Čia ramu. Susivokiu, kad esu visiškai kitame pasauly, kad pamiršau, kur gyvenu, kur atkeliavau, tiesiog mėgaujuosi tuo, ką matau. Kartais tik to ir tereikia. Pats miestukas gan mažas (nuotraukoje matot jo fragmentą), bet visko užtenka - kavinės ant ežero kranto, turgus su vietiniais vaisiais, yra net skveras, kuriame kadaise gyveno Gėtė. Svarbiausia, yra kalnų, medžių, vandens - ir pamiršti save, nes gamta per daug užburianti, kad bent akimirkai atitrauktum dėmesį nuo jos. 

Popietę grįžtu į Veroną. Tai detalių miestas. Į senamiestį įžengiama pro dvigubą arką, iš ten atsiveria vaizdas į parką su fontanu ir garsiąją Areną, esančią Piazza Bra, nuo kurios dauguma kelionių gidų ir siūlo pradėti pažintį su Verona. Kitas svarbus taškas - Džuljetos namai. Turbūt yra tekę girdėti, kad Šekspyras savo dramą kūrė pagal iš tiesų gyvenusias šeimas, tačiau išgalvodamas pagrindinius veikėjus. Ir veiksmas vyko būtent Veronoje. Tad čia rasite nuorodų ir į Džujeltos namus, ir į jos kapą, ir net galėsite paragauti Bacio di Giulietta ledų. Jos namų kiemelis, žinoma, sausakimšas žmonių. Priešais - spynelėmis apkabinėti vartai, Džuljetos skulptūra bei balkonas. Ir lentos šalimais, išmargintos porų vardų bei inicialų. Toliau - Piazza Erbe, apsupta itin dailių pastatų ir skulptūrų, su maisto bei suvenyrų turgumi viduryje. Galiausiai - Duomo. Pagrindinė miesto bažnyčia, dėl formų ir raštų net kiek primenanti modernų meno kūrinį. Yra ir daugybė kitų objektų vertų dėmesio, bet apsižiūrėjusi šiuose tiesiog patraukiau klaidžioti po siauras gatveles, vėl kiek primenančias Vilnių. Gera tiesiog išgerti kavos ar suvalgyti ledų, kuriuos siūlo vietinė gelatteria, paspoksoti į pravažiuojančius motociklus ir pajausti miesto gyvenimo ritmą. 

Temsta, vis dar krenta lapai, vis netyla automobiliai. Vakare aš jau Venecijoje, kuri, rodos, prašvitus ir nebuvo. Užtat prašvinta šįryt. Ir imu planuoti naujas keliones.