Search

Content

Sutiktieji

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013

Mes pasisveikinom oro uoste ir automobiliu nuvažiavom į Veneciją, mes įlipom į vandens autobusą ir aš klausiau ar jums tai įprasta?, turėdama minty, kaip tai gali tapti įprasta?! (ir dabar suprantu, kad gali), mes nuvykom į namus ir valgėm kuskusą, mat šiuose namuose mėgstama tarptautinė virtuvė. Po to turėjom dar begalę kitų vakarienių, ir įpratau prie gero vyno ir teisingai pagaminto risotto, ir nuolat apsilankančių svečių, iš skirtingų šalių, iš skirtingų kultūrų, pasakojančių vis kitokias istorijas. Susitikimai natūraliai vyko ir gatvėse, traukiniuose, stotelėse. Supratau, kad nebūtina žinot žmogaus vardo, kad pasakytum jam ciao kasryt. Supratau, kaip paprasta, kaip įprasta tiesiog keistis žodžiais, emocijomis, gestais. Begalės sutiktųjų - nepamirštamų ar primirštų - vardan, rašau. Idant prisiminčiau, idant pasidalinčiau, idant parodyčiau, kokie paprasti susitikimai gali praskaidrint dienas.

Manuela - jos namuose skamba klasikinė muzika, ji mėgsta Bob Dylan ir dėl to kartais groja lūpine armonikėle, ji dėsto architektūrą ir rekomenduoja aplankyti Guggenheim muziejų (džiaugiuosi, kad paklausiau) bei sako, kad esant Italijoje būtina bent kartą pamatyti Fellini filmą.

Lisa - studijuoja viduramžių muziką, bėgioja rytais net karščiausią vasaros dieną ir irkluoja vakarais, yra operos solistė, puikiai gamina kukurūzų miltų tortilijas, įprastas jos gimtajai Texas valstijai.

Marino - žavisi Čiurlioniu ir pasakoja apie jo darbų muziejų Kaune bei (maloniai netikėta) Milane, giria Vilniaus švarą ir tvarką, savaitgaliais vyksta į namelį kalnuose, o belaukdamas savaitgalių dirba mažytėje studijoje netoli San Marco aikštės.

Melodie - kasryt ruošia cappuccino, bet nekenčia kavos (tik mėgsta slapčia šaukšteliu kabinti pieno putą). Svajoja nuvykti į Šveicariją.

Sofia - garsiai kvatoja išgirdusi ir pabandžiusi pakartoti lietuviškus žodžius bei teigia, kad medžiai skamba kaip magic (tai, manau, yra dėmesio vertas atradimas), artimiausiu metu planuoja apsilankyti Mėnulyje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose, žavisi Disney princesėmis bei mąsto apie vedybas su savo penkiamečiu princu.

Vincent - mėgsta viską, kas patinka Sofiai. Labiausiai - sultis, jogurtinius ledus bei Pepę Ilgakojinę. Dievina automobilius, nors auga mieste, kur jų nėra. Mažu raudonu paspirtuku išvysto pavydėtiną pėsčiajam greitį. Puikiai žino, kaip valgyti moliuskus. O tai yra visai neprasta dvimečiui.

Ben - yra sukūręs verslą Kinijoje, nors tikisi kuo greičiau iš ten pabėgt. Atgal į Londoną, arba pirmyn į New York'ą. Su trumpom stotelėm Venecijoje.

Brittany - moka gyventi. Prajuokinti vaikus bei pagaminti puikų pasticcio. Ir parinkti tobulą muziką begaminant. Paversti senus apartamentus mažais rūmais (ir taip smagu sekiot paskui ir pritariamai linguot galva siūlant vietą naujam veidrodžiui ar parenkant šviestuvo gaubto spalvą). Paversti rūmus namais. Sau ir svečiams. Daryti drąsius sprendimus, kad ir kraustantis per pusę pasaulio, kad būtų su mylimuoju. Pasakoti istorijas, pasakoti gyvenimą. Ramiai, užtikrintai. Paprastai.

...Už kampo rūko nuvargęs mimas. Jį tądien sutinku dar ne kartą. Lyg nerastų sau vietos. Kaip ir mes visi. Kiek toliau - keli gondolininkai, su pintom skrybėlėm, puoštom kaspinais, besijuokiantys į orą, praeiviams vis šūktelėjantys gondola, gondola! Pro šalį pralekia vandens taksi, joje sėdi trys budistų vienuoliai. Einu toliau, senyvas italas groja akordeonu. Kartais rodosi, jog viskas, ko reikia tobulai akimirkai, - tai garso takelis. Jų čia gausu. Kaskart išgirdus gatvės muzikantą nusišypsau. Šypsausi dažnai. Nes šypsosi ir žilstelėjęs japonas, prisėdęs šalia vaporetto, ir britų pora, klausianti, ar tikrai italai pasisveikina ir atsisveikina tuo pačiu žodžiu (išties, patikinu), ir studijuojanti sanskritą Anna (nepaliovusi stebėtis, kad basilica ir lietuviškai skamba bazilika), ir bėgiojančius po keptuvę krabus suvaldantis Daniele, ir po nakties klubuose vaikiškas daineles dainuojanti Nia, ir Lucia iš Ukrainos, besidžiaugianti, kad greit galėsiu grįžt namo (suprantu, kad pati namuose nebuvo jau labai, labai seniai), ir Sebastiano, sugebantis buriuoti visą dieną ir grįžęs vakarą kepti sausainius su vaikais, ir Veronika, dirbanti Venecijoje, palikusi mažutėlius vaikus Moldovoje, ir senyvas venecijietis, nuolat besivedžiojantis pulką šunų, jo vardo niekad taip ir nepaklausiau (nors pasisveikinam susitikę),  ir Delphina, tvirtinanti, jog alus ir šokoladas neabejotinai geriausi Belgijoje (bet Italija vis tiek arčiau širdies, prasitaria), arabė vis kartojusi sei bella, akvarelių lieti po pasaulį keliaujantis dailininkas iš Londono, italas vis bandęs įtikint, kad itališkai mano vardas būtų Magdelena... Visi jie šypsosi, be išimties, visi jie moko, be žodžių, vien savimi, vien savo pavyzdžiu, savo istorijomis. Norėdami to ar ne.

Iš atminties pranyko jau dešimtys veidų, dar dešimtys pranyks už mėnesio kito. Neliks veidų, neliks vardų, tik jausmas, kelios natos. Tik kontūrai namų. Mano namų Venecijoje. 


2 komentarai (-ų):

  1. Sužavėjo 'medžiai' ir 'magic' paralelė. Net nesusimąstai realiai, kiek daug reiškia pažvelgti į dakykus kitu kampu

    AtsakytiPanaikinti
  2. Iš tiesų. Panašu, vaikams nė nereikia stengtis. Jie žvelgia ir tiek.

    AtsakytiPanaikinti

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas