Search

Content

5 komentarai (-ų)

Žinoti nelygu Pritaikyti: apie informacijos vertę

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2016.

Žinios svarbiausia!
sušunka mama palydėdama jį prie automobilio. Jo rankoje priėmimą į universitetą patvirtinantis laiškas - ten jis išmoks, kaip veikia ekonomika, psichologija ir teisė.
Prieš atsisveikindama mama jam įduoda knygą, atskleidžiančią paslaptį, kaip jaustis laimingam (žinios svarbiausia!) Ją perskaitęs jis išmoks, kaip nepristigti serotonino ir nesutrikdyti dopamino apytakos, gal dar netyčia pamatys pastraipą apie meditaciją. Pro praviras namo duris girdėti kiek pavargęs televizijos veidas teigiantis, jog gyvename informacijos amžiuje, kur informacija - brangiausia valiuta. Mama mojuoja prie vartų. Pamokos, straipsniai, knygos, studijos. Viskas, ko reikia. Jis išgelbės pasaulį. Ir dar prieš tai, save.

Šitiek straipsnių bandančių atrodyti bent kažkiek išmintingais kasdien braunasi į kiekvieno skaitytojo dėmesio lauką, teigdami žinias, kurios esminės, be kurių išgyventi nebeišeis, niekaip, o jei ir netyčiom pavyks, tai prarandant progą gyventi gerokai tobuliau. Taip šaukia ir knygos dailiuose knygynuose. Ir paskaitų, ar, dar dviprasmiškiau, mokymų bei seminarų vedėjai. Ši informacija pakeis jūsų gyvenimus. Visi blaiviai suvokia (tai, žinoma, prielaida), jog didžioji dalis tokių tiesioginių ar užslėptų informacinio teroro žinučių yra niekinės ar bent jau vargiai vertingos. Tuomet perskaitai tekstą ir jį pamiršti, arba, kiek blogiau, kelias minutes pagaili savęs, jog praradai dar kelias svarbias savo vertingo gyvenimo minutes. Bet dalis tų straipsnių ir knygų pasirodo esančios neįtikėtinai artimos, pasakojančios apie mokslinius atradimus, kurie statistiškai reikšmingi ir validūs, apie idėjas, kurių reikia būtent dabar ir kurios taip parankiai pasipainiojo po ranka. Tuomet dėkoji dievui, vėjui ar sau, priklausomai nuo tikėjimo, kad pasitaikė tokia sėkmė ir jau džiaugiesi, kaip tai pakeis tavo gyvenimą. Telieka vienintelė problema - dažniausiai žinios lieka nepritaikytos.

Puikiai žinai, kad sportas padeda geriau jaustis. Galbūt net esi girdėjęs, jog aerobiniai pratimai padeda depresijos gydyme bene panašiu procentu, kaip neurotransmitorių serotoniną reguliuojantys vaistai. Bet reguliariai nesportuoji. Puikiai žinai, kad cukrus kūnui kenkia labiau, nei dalis narkotikų. Bet galimas daiktas, tai nekeičia tavo elgesio. Įpranti skaityti ir nepritaikyti. Tad kai kitą sykį pamatysi išmintingą tekstą, teikiantį tau reikalingą informaciją, numosi į jį ranka, mat jau tai girdėjai, nors tekste rekomenduojamas veiksmas ir būtų tau smarkiai praversiantis ar net gyvybiškai reikalingas. Įpranti ugdyti abejingumą. Dar blogiau, augini atskyrą tarp idėjų ir veiksmų, sakai, čia tik teorija, praktikoje yra kitaip, čia tik pasakojimai, realybė yra kitokia. Nors dažniausiai nieks nedraudžia idėjų versti į realybę. Apart savęs, žinoma.

Jei turi žinių ir jų netaikai, rezultatas tas pats, lyg žinių neturėtum. Jei neišgyveni patirties, ją nusakantys žodžiai yra gan bereikšmiai. Žinoma, tai suprantama, pritaikyti informaciją sunku, tam reikia ardyti įpročių jungtis, kurios taip patogiai įsitaisiusios kasdienėje dienotvarkėje ir neuronų jungtyse. Kreipti aktyvų dėmesį į kiekvieną sprendimą svarstant, ar nuo pastarojo karto, kai buvo atliktas šis veiksmas, jo atlikėjas (reiškia, tu) įgavo kokių aktualių žinių, gali pasirodyti varginantis procesas. Bet varginantys, sudėtingi ir lėti būna neautomatizuoti veiksmai ir jie nėra automatiniai tol, kol netampa įpročiais ir įpročiais netampa tol, kol nepakartojami begalę kartų ir begalę kartų nėra kartojami, kol jų atlikėjas (reiškia, tu) tvirtai tiki, jog mąstymas kiek per daug varginantis procesas.

Tad verta mokytis kreipti daugiau dėmesio į veiksmą, verta mokytis paprasčiausiai suteikti sau erdvės aktyviam veikimui ir ne vien informacijos kaupimui. Išmokai, kad meditacija padeda susikaupti ir suvaldyti emocijų bangas? Nuostabu, išbandyk tai, pajausk ką reiškia neleisti mintims užvaldyti savęs, pajausk kaip šlapdriba bado skruostus. Išmokai, kad dažnai agresija ir nepakantumas kyla iš nežinomybės baimės ir bandymo apsaugoti savo pažįstamo pasaulio sampratą? Nuostabu, dabar gali konfliktinėse situacijose į šauksmus atsakyti atjauta, gali pažinti žmones, kurie rodosi kitokie nei tu, nes suvoki, kad jaučiat taip pat, nepaisant šalies-kultūros-tikėjimo-spalvos-traukos-veiklos-blakstienų ilgio. 

Taip tobulėja įprotis kreipti dėmesį į detales, sąmoningai apmąstyti situacijas ir žvelgti kiek toliau žodžių paviršiaus. Taip gilėja džiaugsmas įprasminti žinių vertę, teoriją verčiant į kasdienybę spalvinančią praktiką. Taip įgaunamas įprotis sustoti ir pamąstyti, kodėl vartoji informaciją, ką ji tau suteikia, kodėl ji gali būti vertinga ar žalinga - taip atsisakai dalyvauti iš inercijos veikiančiame informacijos konvejeryje, kuris pildo tave viskuo, kuo jam patogu. Kuo daugiau sąmoningumo įvedi į minčių ir kūno žingsnius, tuo aktyviau įgalini save rinktis ne vien informacijos realizaciją, bet ir jos turinį, atmesdamas kriminalus, demoralizuojančias-saviplaką skatinančias-pasitikėjimą pakertančias istorijas, ir atsisukdamas į naudingus, jėgų teikiančius liudijimus. Dėl to taip gera skaityti apie kitų žmonių didžius pasiekimus ir jų kelią (tai nėra Interviu Projekto reklama. Gal truputį). Kai matai, kaip kiti puikiai taiko žinias veiksmais, arba nepaiso jokių žinių ir tiesiog atsitiktinumais ir bandymais stato realybę, tai skatina nustoti vien skaityti ir planuoti bei pradėti veikti. 

Šis straipsnis nėra patarimas, tai spyris veiksmui. Tikiuosi, veiksmingas.




0 komentarai (-ų)

Tomas Moška: Visi šie dalykai man nutinka tik dėl to, jog be galo norėjau mokytis ir tobulėti


Tomas buvo vienas pirmųjų žmonių rekomendavęs man universitetą, į kurį vėliau įstojau, ir debatų organizaciją, kurios prezidente vėliau tapau. Ir tik po kurio laiko sužinojau, kad viena populiariausių universiteto organizacijų Turing Society buvo įsteigta būtent Tomo iniciatyva, taip pagalbą skleidžiant jau nebe pavieniams klaidžiojantiems asmenims, o dešimtims tūkstančių studentų, vėliau veiklą plečiant į kitus miestus ir net šalis. Programavimas, kurio sklaida ir užsiima Turing Society, man visad atrodė labai vertingas įgūdis ir kiek gailiuosi, kad niekad neskyriau tam laiko, tikiu, kaip ir nemenka dalis visuomenės. Tad labai džiaugiuosi, galėdama pakalbinti Tomą, taip drąsiai verčiantį revoliucingas idėjas į apčiuopiamą visiems prieinamą realybę.

Jūsų dėmesiui - Tomas Moška.

Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?  
Iš tikrųjų, niekuomet neturėjau aiškios vizijos dėl savo ateities. Būdamas mažas išbandžiau begales veiklų. Esu lankęs bent 7 sporto šakas, darbų būrelius, dainavimą. Dalyvavau teisės, ekonomikos - verslumo, psichologijos paskaitose. Esu lankęs lyderystės akademiją. Taip pat man visuomet patikdavo skaityti apie astronomiją, žavėdavo ir kariuomenės gyvenimas, programavimas.
Taigi, labai stipriai meluočiau sakydamas, kad turiu vieną tikslą nuo pat vaikystės. Visa kelionė link dabartinės profesijos tebuvo ilgas ir nenuilstantis klaidžiojimas :)

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Jeigu kalbėčiau apie programavimą, tai be abejo – kantrybė. Programuotojams ypač dažnai tenka ieškoti klaidų programoje, mokintis naujas programavimo kalbas ar įrankius. Labai retas programuotojas, kuris išmoksta vieną kalbą ir visą savo karjerą su ja dirba. Pastovus tobulėjimas yra neišvengiamas, o kartu su juo ateina ir pastovi nežinia, pasimetimas, blaškymasis, kuriems įveikti prireikia kantrybės. Aš, tuo tarpu, nuo mažens buvau auklėjamas nemesti pradėtų darbų ir išlikti kantriam. Pamenu, kuomet buvau 5’toje klasėje, mano tėtis pasisiūlė išmokinti mane išspręsti rubiko kubą. Jis išskirtinai pabrėžė, kad mokins mane tik tuo atveju, jeigu aš pažadu “nepaleisti kubo iš rankų” iki kol išmoksiu jį išspręsti. Kubą išspręsti aš išmokau, o užsispyrimas užbaigti pradėtus darbus liko įpročiu.

Kalbant apie kitą mano profesinę pusę, Turing Society organizacijos kūrimą bei vystymą, tai pats svarbiausias įgūdis yra itin gera akis žmonėms. Visuomet tikėjau, kad bet kokia idėja pasaulyje nėra lemta tapti dideliu verslu be tą idėją sugebančių išpildyti žmonių. Būtent todėl organizacijos viduje didelę savo laiko dalį mes skiriam naujų narių paieškai bei savų narių tobulinimui ir profesiniam ugdymui.

Be abejo, yra labai daug kitų aspektų abiejose profesijose, tačiau jeigu reikėtų išskirti tik po vieną įgūdį – tai būtų kantrybė ir gebėjimas atrasti bei ugdyti žmones.
Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Būnant aštuntoje klasėje supratau, kad mokytis yra įdomu bei be galo naudinga. Visa kita gyvenime atėjo tik kaip to supratimo rezultatas. Visi draugai, gimnazija, universitetas, studentų bendruomenės, Turing Society įkūrimas, darbas startup’uose, polinkis į programavimą, įstojimas į 42 Coding School – visi šie dalykai man nutiko tik dėl to, jog be galo norėjau mokytis ir tobulėti.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Gana nemažą. Dažnai juokaujama, kad dauguma programuotojų vartoja narkotikus (http://motherboard.vice.com/read/the-fbi-cant-find-hackers-that-dont-smoke-pot) ir neturi jokių “people skills”, o visi verslūs žmonės absoliučiai neturi asmeninio gyvenimo ir yra beviltiškai vieniši.
Tačiau jeigu žmonės pasirenka profesijas dėl nuoširdaus susidomėjimo, skiria pakankamai laiko šeimai, draugams – jiems visuomet tai bus pati geriausia ir laimingiausia profesija pasaulyje. Taip pat yra ir man. Esu be galo laimingas darydamas tai, ką darau.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Pinigams neegzistuojant programavimas vis tiek užimtų labai daug mano laiko. Visgi, stengčiausi skirti netgi daugiau dėmesio švietimo gerinimui. Kadangi neegzistuojant pinigams žmonėms dingsta monetarinė nauda investuoti savo laiką į mokslus, tad sudominti jaunus moksleivius ir skatinti juos atrasti savo mėgstamą užsiėmimą, išlikti aktyviems taptų itin svarbu.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Be galo noriu išmokti groti pianinu. Labai ilgai apie tai paslapčia svajojau. Šiuo metu namie turiu sintezatorių, tad pasiteisinimų kaip ir nebelieka - reikia groti.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
Klaidžiok dar daugiau.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Šiam klausimui, žinoma, yra kelios pusės. Visu pirma, manau, jog tikrai ne visos dabartinės disciplinos yra mokamos tikslingai. Taigi, naujų disciplinų įvedimas tikrai nėra atsakymas į klausimą “Kaip mokykloms išugdyti geresnius moksleivius”.

Tačiau jeigu kalbėtume apie naujų disciplinų įvedimą, be abejo, savo balsą atiduočiau kompiuterių mokslui. Tačiau, kalbu ne apie supažindinimą su Excel, Word, PowerPoint programomis (ką mes turime dabar), o apie programavimo pagrindus, kompiuterių architektūrą, internetinių puslapių programavimą. Tai ne tik suteiktų (vis dar moksleiviams) galimybę dirbti ir užsidirbti internete, tačiau ir užtikrintų, kad Lietuvos moksleiviai yra pilnai pasiruošę 21 a. technologiniams iššūkiams. Turėdami IT pagrindus, moksleiviai tampa žymiai pranašesni ieškodami darbo, nepriklausomai nuo jų profesijos.

Svarbu suprasti, kad Lietuva jau dabar yra strategiškai palanki vieta ugdyti ir samdyti programuotojus. Netgi tokios įmonės kaip Uber ar AdForm turi savo IT centrus Lietuvoje, o Finansinių Technologijų (FinTech) įmonės itin sparčiai plečiasi į Lietuvą.
Šiai dienai Lietuvoje jau vyksta tokios iniciatyvos, kaip Antano Guogos CoderDojo pamokos moksleiviams, Turing Society kursai ir paskaitos universiteto studentams bei Invest Lithuania ir Lithuania Global Leaders kuriamas IT profesionalų tinklas. Lietuvai trūksta tik vienintelės dėlionės detalės – bendrosios švietimo sistemos reformos ir gimazinio amžiaus moksleivių įtraukimo į IT mokslus.

Žinoma, būtų naivu manyti, kad ši disciplina yra reikalinga ir įdomi visiems moksleiviams, bet net neabejoju, kad ji būtų naudinga kiekvienam susidomėjusiam.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Sugebėjimas sutarti ir būti žmogišku kitiems.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Mokinčiau visus HTML ir CSS programavimo pagrindų!

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Mario Puzo “The Godfather”.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Atsikeliu 6 ryto ir prabėgu Paryžiaus maratoną. Grįžęs suvalgau avižinės košės ir lekiu į oro uostą. Kelionėje traukiniu programuoju aplikaciją/projektą, kurį jau ilgą laiką norėjau įgyvendinti. Skrydis į Vilnių. Lėktuvui nusileidus aplankau tėvus, paragauju močiutės cepelinų, išlekiu į Turing Society renginį Vilniuje. Po renginio su šeima apsilankome teatre, pasivaikštome po Vilniaus senamiestį ir iškart po to sėdu atgal į lėktuvą ir grįžtu į Paryžių (taip, pakeliui programuoju). Paryžiuje važiuoju tiesiai į universitetą ir atsiskaitau ilgai kurtą projektą. Vakare sudalyvauju kokioje konferencijoje apie Startup’us bei pakeliui namo, minant dviračiu, susiskambinu su keliais draugais. Grįžęs namo – tiesiai į lovą.
Kaip visa tai spėčiau? Net nežinau, neklauskite :)

Daugiau apie Tomo Moškos veiklą Turing Society https://www.facebook.com/tsocietylt/
Daugiau apie interviu projektą https://www.facebook.com/sviesult/





0 komentarai (-ų)

Unė Kaunaitė: Iš tiesų prasmingus darbus ir didelius pokyčius galime įgyvendinti tik kartu


Su Une susipažinau prieš beveik septynetą metų. Turėjom, ir vis dar turim, keletą bendrumų - licėjų, psichologiją ir rašymą. Per visą šį laiką Unė manęs nepaliovė žavėti entuziazmu moksliniams tyrimams ir nuoširdžiu patirties pasidalinimu su moksleiviais, ir ypač tuo, kaip rašymo pomėgį ji pavertė (ir vis dar verčia, viena knyga po kitos) apčiuopiama realybe, su kuria gali susipažinti visos šalies žmonės. Dėl viso to labai džiaugiuosi, kad ji sutiko pasidalinti savo mintimis atsakydama į keletą klausimų.

Jūsų dėmesiui - Unė Kaunaitė.

Kuo norėjote būti užaugusi, kai buvote vaikas?
Aktore ir rašytoja.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Negalėčiau įvardinti vienos profesijos, tačiau viena mieliausių man - rašymas. Jam ypač svarbi empatija - gebėjimas įsijausti ne tik į kitus žmones, kurie įkvepia rašyti, bet ir į savo veikėjus. Skaitydama jaučiu, kai rašytojas nemyli savo personažų, tuomet ir pats skaitydamas jų nemyli, dėl jų neskauda. Augdami empatiją "barstom" - vis geriau žinom, kaip turi būti, ir tada nesistengiame į kitus įsiklausyti, iš tiesų išgirsti jų istorijų. Kad taip nebūtų, turi sau nuolat tai priminti ir likti atviras naujiems dalykams. Kaip vaikas.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Bent kol kas tai - išleistos knygos. Kai išgirstu, kad vienam ar kitam žmogui mano knyga padėjo nesijausti vienišam, suprasti, kaip jaučiasi, atrasti atsakymą... Tai ne tik džiugina, bet ir suteikia prasmę. Kaip to pasiekiau? Per didelį užsispyrimą, nemažą gabalėlį sėkmės ir padedama mane supusių žmonių.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Labai didelę. Tikiu, kad reikia rasti darbą (ar - ypač šiandien - darbus), kurie leidžia tau būti laimingu - tada net nereikės dirbti. Taip kol kas ir jaučiuosi. 

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Tuo pačiu, bet šiek tiek daugiau laiko skirčiau kūrybai.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Išmokti vairuoti! Tikrai mėgstu viešąjį transportą, tai tobula vieta pamąstyti ir kurti, tačiau per ilgai atidėlioju šį įgūdį.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikametei sau, koks sakinys tai būtų?
Nenorėčiau nieko pasakyti, nes net ir vienas sakinys galėtų ką nors pakeisti. Gal tik nematomai kurį laiką pasižiūrėti iš šono. 

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Sąrašą galėčiau rašyti ilgą, bet apsistosiu ties sena savo svajone - psichinių ligų švietimu. Šių skaičiui augant mums būtina keisti visuomenėje įsisenėjusius stereotipus ir supažindinti ją su priežastimis, simptomais ir būdais reaguoti.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Gebėjimas bendradarbiauti. Kad ir kaip mūsų švietimo sistema stengiasi vertinti kiekvieną individualiai, iš tiesų prasmingus darbus ir didelius pokyčius galime įgyvendinti tik kartu.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Galvoje sukasi tūkstančiai idėjų, bet jei tai būtų tik viena paskaita, norėčiau išgirsti juos pačius - nors kartą ne dėstyti tai, kas man atrodo svarbu, o iš tiesų išgirsti, kas rūpi jiems ir apie tai padiskutuoti.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Nenorėčiau, kad taip nutiktų, bet turbūt pasirinkčiau J. Korčako "Karalius Motiejukas Pirmasis". Ją gali skaityti mažas, gali skaityti suaugęs... ir tikrai vėl skaitysiu senatvėje.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Tokia, kaip visos mano dienos - kasdien vis kitokia! Iš tų dienų geriausios tos, kurių vakarais jaučiu, kad padariau kažką prasmingo - kam nors padėjau, kažką naujo supratau arba tiesiog pabuvau su man brangiu žmogumi.

Daugiau apie Unės Kaunaitės veiklą https://une.lt/
Daugiau apie interviu projektą https://www.facebook.com/sviesult/




0 komentarai (-ų)

Tomas Byčkovas: Mano didžiausias laimėjimas yra vidinė laisvė


Tomas Byčkovas yra muzikantas. Tačiau kai pirmąsyk išgirdau apie jo veiklą, girdėjau ne muzikanto, o keliautojo pasakojimą. Tomas dviračiu numynė iš Lietuvos į Iraną. Ir šio sakinio įspūdingumas yra ne tiek pačiame fakte, kiek sprendime ir procese, prieš miegą tiesiant hamaką ir kliaujantis vietinių gerumu kiekvieną dieną, pusmetį. Apart šios įspūdingos patirties ir atvirumo aplinkai, kurį, tikiu, bene privalu išsiugdyti grojant muziką gatvėje, Tomas dalinasi dar aibe kitų įdomių dalykų - apie Vipasaną, rizikingus sprendimus ir vidinę laisvę. Dėl to labai džiaugiuosi, kad Tomas suteikė man progą jį pakalbinti.

Jūsų dėmesiui - Tomas Byčkovas.

Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
Paauglystėje norėjau būti krepšininku. Žaidžiau mokyklos rinktinėje, buvau kapitonas.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Aš esu muzikantas. Dar daug įgūdžių turiu išvystyti - ritmai, harmonijos, natos. Atsidurti ten, kur esu dabar man padėjo šalia esantys žmonės, kuriuos stebėdamas mokiausi. Tie mano įgūdžiai yra labiau emociniai nei konkrečios žinios. Atvirumas savo klaidoms ir ribotumui man leidžia nebijoti eksperimentuoti, ieškoti savo būdo išreikšti kūrybą, prašyti kitus muzikantus sugroti mano galvoje skambančią muziką.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Mano didžiausias laimėjimas yra vidinė laisvė. Žinoma, ji nėra nušvitusio žmogaus laisvė, bet bent kruopelytę jos karts nuo karto patiriu. Kai buvau gyvenimo kryžkelėje - gyventi saugiai tęsiant mokslus ir siekiant karjeros ar keliauti be didelių santaupų, pasirinkau rizikuoti. Šis veiksmas man labai atsipirko. Negalvoju, kad saugus gyvenimo būdas yra blogesnis nei klajokliškas. Tame gyvenimo etape rizika man padėjo pažinti save geriau. Vėliau pradėjau praktikuoti Vipasanos meditaciją. Tai labiau atsitiktinumas nei samoningas pasirinkimas, tačiau dabar šią techniką sąmoningai renkuosi kas dieną. Visuose veiksmuose būnu užsispyrręs. Kartais ir bukai. Dažnai tik veiksmo pabaigoje patyriu rezultato malonumą.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Aš džiaugiuosi, kad groju muziką ir galiu iš to pragyventi. Ne visada tai darydamas jaučiuosi laimingas. Tačiau stengiuosi tai daryti nuoširdžiai. Aš galvoju, kad  laisvė mane daro laimingu.  Neseniai parduotuvėje mane aptarnavo kasininkė, kuri buvo tokia laiminga, kad aš jai netyčiom ėmiau pavydėti. Ir kaip galima pavydėti kasininkams Lietuvoje? Pasirodo yra laimingų ir šios profesijos atstovų. Nesu užtikrintas, kad nekeisiu savo profesijos. Keisčiau ją į tokią, kuri nekenktų kitiems žmonėms, ir ją atlikdamas kaip išeina dauginčiau laimę kaip ta kasininkė. Po susitikimo su ja jaučiausi laimingas nors ta diena nebuvo pati sėkmingiausia. Kiekvienas žmogus nešasi tam tikrą potencialą. Reikia jį pasimatuoti ir nelipti auksčiau, kai dar neatėjo metas.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Ieškočiau savęs ir bendraminčių, gročiau muziką (bet neimčiau piniginio atlygio), statyčiau pastatėlius ir prižiūrėčiau sodą. Kartais pakeliaučiau.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Norėčiau išmokti groti arabiškas melodijas ir ritmus.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
Nebijok klysti ir mylėk savo tėvelius.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Laimės istorijos.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Manyčiau, kad priklauso nuo profesijos ir pareigų. Tačiau socialinis aspektas man svarbesnis, nes gali turėti visas žinias apie laimę, bet neturėti įgūdžių tą laimę patirti. Darbas turi teikti laimę. Bet kuris darbas tai gali duoti. Būti laimingam reikia įgūdžių ir nuolatos juos praktikuoti.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Apie savo kelionę dviračiu iš Lietuvos iki Irano, stereotipus, baimę ir laimę be jos.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Nenorėčiau užsisukti vienoje idėjoje ar istorijoje. O knygose apie tai ir rašo. Taip pat nenorėčiau, klausytis vienos dainos. Jei taip atsitiktų, pasirinkčiau nieko neskaityti ir nieko neklausyti.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Be skubėjimo. Atsibusti prieš saulės patekėjimą. Ramūs pusryčiai. Tylos akimirkos. Darbas. Sotūs pietūs. Paprastas, bet asmeniškas pokalbis su artima siela. Vakarienė su pyragu. Anksti atsigulti.

Daugiau apie interviu projektą https://www.facebook.com/sviesult/ 




0 komentarai (-ų)

Marius Burokas: Rašytoju tapau kažkaip savaime




Marius Burokas yra poetas, vertėjas, publicistas ir kitus su rašymu susijusius menus įvaldęs lietuvis. Tačiau jo vardą įsidėmėjau ne iš poezijos knygų, o kultūros sklaidos FB socialiniame tinkle konceptualia fotografija, straipsniais ir tapybos darbais. Tokio unikalaus, vertingo turinio, jog jos platinimą galėčiau vadinti dar viena meno forma. Tuomet atėjo laikas eilėms, kaip ir turėjo nutikti.

    Niekad nespėju
    Papasakot

    Kaip liūdnai
    Mes visi baigsim

    Kaip linksmai
    Po to švęsim

Dėl jo visų šių įvairialypių veiklų suvaldymo (ir mano šiokio tokio smalsumo demistifikuojant poetų mintis) džiaugiuosi įgavusi progą užduoti keletą klausimų šių posmų autoriui.

Jūsų dėmesiui - Marius Burokas.

Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
Įvairių norų turėjau – perskaitęs turbūt garsiausio sovietinių laikų klouno Jurijaus Nikulino autobiografiją, kurį laiką norėjau būti klounu. 
Beveik iki pat mokyklos baigimo norėjau būti biologu – tik specializacija nuolat keisdavosi (tai zoologu, tai entomologu, tai herpetologu). Už šį norą ačiū, aišku, gamtos mokslų enciklopedijoms ir Geraldui Durrellui. Dėl šio noro iki šiol džiaugiuosi – galvoje liko nemažai gamtos žinių. Ne gėda į savo vaikų klausimus atsakyti.
Rašytoju tapau kažkaip savaime. Turbūt buvo lemta.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Kad ta profesija tokia sunkiai apčiuopiama, įvairialypė, lyg profesija, lyg ir ne. Pašaukimas, pasirinkimas, prakeikimas.... Bet nereikia mistifikuoti.
Galbūt svarbiausia – mokėjimas įsiklausyti į save ir kitus (dalykas, kurio mokaisi visą gyvenimą ir taip iki galo ir neišmoksti). Žinoma, smalsumas – intelektualinis. Neapsileisti, domėtis, girdėti, matyti –  pamatiniai dalykai rašančiajam. Na, dar – susikaupti, mokėti būti vienam, atsiriboti. Gana paradoksalus vienas kitam priešingų/vienas kitą papildančių įgūdžių rinkinys. 
Jų dar nepavyko įvaldyti – mokausi.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Žmogus paprastai užsibrėžia sau gana nepasiekiamus tikslus, tad kai tiesiog darai, kas tau miela ir patinka, ką moki, o nesiverži užkariauti kažkokių mitinių aukštumų, visai nemažai pavyksta nuveikti. Iš tų mažų, jei nori, galima sukrauti ir tą didelį pasiekimą ar pasiekimus, tik ar reikia? 

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Tiesioginę. Na, kai darau tai, ką noriu, ką manau, kad moku daryti, jaučiuosi gerai, gyvenu prasmingai. Laimė – labai neaiškus, labai efemeriškas ir labai trumpalaikis dalykas, jos vaikytis ar sąmoningai visą gyvenimą siekti, mano galva, neverta. Norėčiau, kaip kokioj orų prognozėj – gyventi prasmingai su laimės pragiedruliais. 

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Kad turbūt tuo pačiu – rašyčiau, versčiau, skaityčiau. Su sąlyga, kad knygos tuomet egzistuotų.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Visų pirma norėčiau išmokti keleto kalbų, kurias vis ruošiuosi išmokti – ukrainiečių, latvių, ispanų. Bet kažin (nors reikia tikėti ir susiimti). Visada norėjau išmokti kokio nors Rytų kovų meno, bet taip ir neišmokau. Gal dar ne vėlu?

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
Laikykis, bus geriau ir išdrįsk pasipriešint. (ką daugiau galima pasakyti dvylikamečiam sau atsidūrusiam sovietinės mokyklos patyčių rate).

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Mokyklose gal net per daug disciplinų? O trūksta tik vienos –  padedančios vaikui, paaugliui, jaunam žmogui susivokti savyje ir pažinti kitus (kaip bepavadinsi – psichologija, savitarpio pažinimu, meditacija – nesvarbu). Ir šios disciplinos reiktų nuo pat mokymosi pradžios. Nes mokykloje labiau nei bet kur kitur jautiesi socialinis gyvūnas.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Akademinis – mokėti išklausyti kito nuomonę, smalsumas, nebuvimas dogmatišku, išradingumas. Turbūt tas pats galioja ir socialiniam aspektui – daug žinantis (o dažniausiai manantis, kad daug žino ir nuolat aiškinantis kitiems) arogantiškas snobas (o tokių nemažai) – tikrai ne žmogaus evoliucijos viršūnė.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Įtariu, tiesiog skaitytume eilėraščius. Gerą poeziją. Nes žmonės siaubingai mažai jos skaito. Ir klausosi. Tai net nebūtų paskaita – kiekvienas sau ramiai skaitytų gerus eilėraščius, dalintųsi jei nori, skaitytų vienas kitam. 
Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Tikiuosi, niekada niekam neteks to patirti – pasirinkimo iš vienos knygos. Brrr. Yra knygų prie kurių nuolat grįžti visą gyvenimą – Švento Rašto, klasikos, sau pačiam reikšmingų knygų. Visą gyvenimą skaityti vieną knygą – tai man būtų pati rūsčiausia antiutopija.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Parašai 2-3 gerus eilėraščius. Likusią dieną tingiai drybsai, skaitydamas labai gerą knygą, kurią seniai norėjai perskaityti. Ir niekas tau netrukdo.  Labai hedonistiška diena. Gerai, kad tokių pasitaiko labai retai, nes greit nusibostų.

Daugiau apie interviu projektą https://www.facebook.com/sviesult/ 




0 komentarai (-ų)

Gediminas Grinius: tai kaip jūs norite gyventi yra daug svarbiau nei tai, ką primeta aplinka ir aplinkiniai žmonės











Gediminas Grinius yra karys ir ultramaratonininkas. Ir tai, mano akimis, padaro jį itin įdomiu pašnekovu, ypač dėl to, kad jis drąsiai dalinasi savo bėgimo atradimu kaip pagalba gyvenant su patirčių Irake prisiminimais. O kalbėjimas tiek apie emocinę, tiek apie fizinę sveikatą yra itin reikalingas ir aktualus, tad esu labai laiminga, galėdama užduoti keletą klausimų Gediminui. Girdėti mintis apie kantrybę iš žmogaus, sugebančio vienu prasibėgimu įveikti šimtą kilometrų yra nekasdienė patirtis. Dėl šių ir kitų jo išsakytų minčių, tai yra vienas labiausiai įkvepiančių šio projekto interviu.

Jūsų dėmesiui - Gediminas Grinius.

Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
Iš tikrųjų dabar net neprisimenu kuo aš norėjau būti užaugęs, bet man atrodo, kad tikrai ne tuo, kuo tapau.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Nežinau apie kokią profesiją šnekam, nes aš esu ir kariškis pagal profesiją, ir dabar daugelis mato mane kaip bėgiką, tad tikriausiai bandysiu daugiau elaboruoti apie savo bėgikišką pusę.

Manau, kad svarbiausias mano kaip bėgiko įgūdis yra kantrybė ir apsišarvavimas ištverme, atsparumas skausmui. O man tikriausiai juos pavyko įvaldyti per ilgą laiką - treniruotėse, gyvenime, nes man teko patirti įvairių išgyvenimų Irake, po kurių aš ir atradau bėgimą, ir be kantrybės, manau, nieko nebūtų pavykę. Tad manau, kad kantrybė yra vienas iš pagrindinių dalykų, ir svarbiausių.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Didžiausias mano pasiekimas yra, manau, šeima, nes aš turiu stiprią šeimą, kuri mane palaiko tiek ir liūdnais momentais, tiek ir džiugiais momentais, ir jie palaiko mane mano bėgikiškoje profesijoje, kartu vyksta į varžybas, praleidžia bemieges naktis padėdami man maitinėlėse. Kokie veiksmai man padėjo to pasiekti? Aš net negalėčiau taip atsakyti, tikriausiai meilė, nes visa šeima prasideda nuo meilės. Ir aišku meilė kažkada truputį apslopsta, bet tas prisirišimas, ta ištikimybė vienas kitam lieka ir tai yra svarbu, kad būtų ta ištikimybė ir tas prisirišimas iš abiejų žmonių pusės. Tad man tikriausiai labai pasisekė, kad tiek žmona, tiek vaikai yra lygiai vienodai atsidavę man, kiek ir aš jiems.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Kadangi aš minėjau, kad turiu dvi profesijas, tad, manau, savo kariškio profesijoje aš tiek daug laimės ir pasitenkinimo negaunu ir tai kompensuoju su savo hobiu dabar perėjusiu į profesiją. Manau, kad jis mano laimei duoda labai daug, nes aš bėgimo metu atsipalaiduoju, man bėgimas yra kaip meditacija, aš išsprendžiu įvairiausias problemas bėgdamas, taigi mano laimė tikrai labai stipriai priklauso nuo mano profesijos.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Jei pinigai neegzistuotų, tai aš tikriausiai daryčiau ką ir dabar darau, bet daryčiau tai dažniau ir ilgiau, ir tikriausiai persikelčiau į savo svajonių gyvenamą vietą kažkur kalnuose, kur šilta, kur nereiktų kęsti lietuviškų žiemų ir lietingo rudens.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Norėčiau būti dar ramesnis negu esu, nes aš galvoju, kad kartais esu per daug karštakošis ir kartais gal per daug aistringai ir emociškai reaguoju, tad norėčiau išsiugdyti ramybę, tą jogišką ramybę, kai gali į bet kokią situaciją reaguoti labai ramiai ir priimti sprendimus būdamas šalto proto.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
Sau dvylikamečiam aš pasakyčiau: mažyli, tu svajok ir jeigu tu įdėsi kažkiek pastangų, tai tos tavo svajonės tikrai išsipildys.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Aš negalėčiau pasakyti, kokios disciplinos dabar trūksta mokykloje, visos disciplinos yra aišku geros, bet ko man trūksta, gal ne tiek mokykloje kiek Lietuvos įstatymuose, kad galimas būtų home-schooling'as, nes aš kaip tėvas matau, kad mano vaikų pasaulėžiūra ir jų sąmonė plečiasi daug labiau keliaujant ir pažįstant viską gamtoje. Ne tiktai mokykloje iš paveikslėlių sužinant, kas yra oro uostas, bet ir pabūnant oro uoste, ne tik paveikslėliuose pamatant per geografijos pamokas, kaip tie kalnai atrodo, bet nuvažiuojant į tuos kalnus, ne tiktai sužinant, kur yra ta Amerika, bet ir nuskrendant į Ameriką ir pabūnant toj Amerikoj. Tad manau, kad to home-schooling'o trūksta, nes kiekvienų tėvų pareiga ir tikriausiai kiekvienų tėvų noras yra suteikti vaikams kuo geresnį išsilavinimą ir juos supažindinti su gyvenimu į kurį jie eina, ir aš manau, kad tėvai darydami tai patys galėtų tai padaryt gerokai sėkmingiau nei kai kurios mokyklos ir mokytojai.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Aš manau, kad kūrybiškumas ir loginis mąstymas, gal jų visuma ar vienas kito papildymas ir būtų svarbiausia žmogaus išsilavinime. O priemonės ar metodai, kuriais mes lavinsime kūrybą ar loginį mąstymą, yra individualus reikalas ir kiekvienam piliečiui tai būtų galima parinkti atskirai.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Manau, kad mano paskaita būtų apie tai, kad reikia nebijoti daryti tai, ką tu nori daryti, kad reikia svajoti ir tikėti savo svajonėmis, ir kad nereikia vadovautis tomis dogmomis ar nusistačiusia tvarka, kurią nustato visuomenė ar valstybė, nes nebūtinai tai yra teisinga. Tai ką jūs jaučiate ir ko trokštate, ir tai, kaip jūs norite gyventi, yra daug svarbiau nei tai, ką primeta aplinka ir aplinkiniai žmonės.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Galbūt tikriausiai Biblija.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Mano ideali diena tai praleistas laikas su šeima kalnuose, kur aš galėčiau savo vaikus mokyti apie pasaulį, kuris iš tikrųjų yra vertas dėmesio ir kuris iš tikrųjų yra svarbus ir reikšmingas.

Daugiau apie Gedimino Griniaus veiklą http://www.trailrunningfactory.com/
Daugiau apie interviu projektą https://www.facebook.com/sviesult/




Sekite elektroniniu paštu

Įkeliama...

Archyvas