Search

Content

0 komentarai (-ų)

Kaip pildyti savo svajones arba Kai užaugsiu, būsiu Savimi

Nuotrauka (piešinys) iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2017.

Kiekvienas veiksmas turi priežastį ir šiokias tokias pasekmes. Kiekvienas veiksmas, kiek pamąsčius, kažkur veda. Dėl to nepaisant to, ar turit kokių tikslų ar ne, kiekviena diena artina prie to, prie ko veda jūsų veiksmai. Ir būtent dėl to visai svarbu suvokti, ką darai ir kur judėti nori.

Turbūt nesvajoji, kaip sukrausi turtus marketingo skyriams žaidžiantiems socialiniuose tiksluose, tačiau dažnai per daug nemąstydamas naršai po juos, savo laiką ir dėmesį investuodamas į jų pelną, vargiai beatsimindamas, ką vertingo ar smagaus nuveikei per pastarąją valandą.
Galbūt svajoji apie kopimą į Monblaną, bet ryte neprisiverti atsikelti ir skirti laiko treniruotėms.

Yra dalykų, kurių nauda akivaizdi, bet juos įgyvendinti vis tiek sudėtinga. Ir čia aktuali tampa disciplina.

Prieš keletą savaičių išgirdau labai gražų meilės sau apibrėžimą. Jis turėjo daug komponentų, kuriuos jungė idėja, jog meilė sau yra veiksmai, kurių imiesi, nes žinai, jog jie padės tau gyventi kokybiškiau. Bėgi, nes žinai, kad jausies geriau, valgai migdolus, nes žinai, kad jausies geriau, pasodini ego keliais laipteliais žemiau, nes žinai, kad jausies geriau. Ir panašiai turbūt galima apibrėžti discipliną, ji įgalina eiti nuo taško A į tašką K nepalaužtam akimirkos emocijų ir įkyrių išorinių dirgiklių.

Disciplina padeda pasiekti svajonių, nes tai planas, kurio nereikia kaskart apmąstyti, planas, kurį galima įausti į rutiną ir automatiškai atlikti. Žadintuvas-dantų pasta-sportbačiai-parkas. Vakarienė-užrašai-rašymas-straipsnis. Ir po kurio laiko visa tai tampa taip paprasta, kūnas pats kyla gerokai prieš šešias ryto ir gulasi pajautęs miegą, siekia pagalbos pajautęs paniką užuot ėmęsis savidestrukcijos. Tokie mechanizmai padeda judėti ten, kur judėti norisi.

Mintys veikia kūną ir kūnas veikia mintis, tad jei nuolat darai tai, kas tave priverčia jaustis stipresniu, suvoki, kiek daug gali pasiekti. Ir tai atneša tikėjimą savimi ar gerokai praplečia jo ribas. Jei gali bėgti toliau nei pernai - pernai bėgdavai n sekundžių, dabar gali bėgti n valandų - galbūt gali tapti rašytoju, dabar parašydamas n apyprasčių pastraipų, o po kelių metų gal jau n neprastų istorijų. Jei gali sugalvoti idėjas ir matyti, kaip jos tampa kūnu - seniau mąstydavai, o dabar sugalvoji, užrašai ir pradedi veikti - supranti, kad dauguma kintamųjų priklauso tik nuo tavo veiklos (taip, yra ir sėkmės kintamasis, bet jis nėra vienintelis ir juolab ne pagrindinis). Kaskart plėti ribas ir man rodos, jog tikėjimas yra dar vienas elementas esminis bet kokiam siekiui.

Iš esmės disciplina ir tikėjimas gali jau padėti išpildyti nemažai norų. Tai skamba kaip tūkstančius kartų girdėti tušti žodžiai. Leisk papasakot, ką tai reiškia man.

Kadaise norėjau įstoti į gražią mokyklą gražiu vardu. Norėjau apkeliauti pasaulį be didelių išlaidų. Norėjau stoti į didelius universitetus dideliais vardais. Norėjau atrasti žmones, su kuriais būtų gera dalintis gyvenimu. Ir veiklas, kurios taptų darbu.

Taip atsidūriau licėjuje, taip pagyvenau Venecijoje ir rytų Australijoje dirbdama ir keliaudama, taip pradėjau studijuoti smegenų ir kognityvinius mokslus Olandijoje, taip susipažinau su savo artimiausiais draugais be kurių vargiai įsivaizduoju savo gyvenimą, taip studijos virto darbu laboratorijoje, taip fotografija virto darbu renginyje, taip debatai virto darbu debatų organizacijoje, taip visa to suma virto darbu, kuriuo užsiimu dabar. Ir viskas tik prasideda.

Dalis šitų dalykų neturi ryškaus disciplinos momento. Žmones sutinku ne dėdama pastangas į tai, o visiškai atsitiktinai. Bet net ir tokie atsitiktinumai nėra visai atsitiktiniai. Nes artimus žmones dažnai sutinki per artimas veiklas. Vien jau rašymas šviesu.lt yra atnešęs keletą labai įdomių pokalbių. Tavo mintys traukia panašiai mąstančius, ir nieko čia ypatingo, apart paties suvokimo, nes gan svarbu suvokti, jog norėdamas sutikti žmones, su kuriais daliniesi muzikos, literatūros ir filosofijos pažiūromis, turėtum tuo tiesiog daugiau dalintis, kad savo bendruomenės ne vien ieškotum, bet ir leistum būti surastas.

Pastaruoju metu man rodosi, jog visiškai nenoriu labai konkrečių svajonių, man užtenka žinoti, kad mano veiksmai man teikia laimę dabar ir jų pasekmės teiks laimę už penkerių metų. Kažkada labai gerai žinojau, ką noriu veikti su savo gyvenimu. Dabar kelias atrodo gerokai platesnis ir tvirtesnis, bet pakelės kiek labiau miglotos, bet taip daug smagiau, nes posūkiai nustebina kiekvieną sykį, ir neapsiribojimas vienu konkrečiu X leidžia matyti ir išbandyti dar ir N, M, Z ir net kokią W.

Ir kol atrandi jėgų stiprinti disciplinai, kuri padeda kiekvieną dieną nugyventi taip, kaip rodosi smagu ir gera, tol nereikia žinoti, kuo būsi užaugęs, tikrai. Viena didžiųjų pasaulio paslapčių, kurią man prieš keletą metų atskleidė S. yra jog žmonės dažnai ir nesužino, jie pasirenka, ir tiek. Ir pasirinkę dirba ties tuo, įgyja patirties ir išminties, jie pamilsta veiklą ir tampa jos ekspertai. Bet yra ir dar didesnė paslaptis. Tu neprivalai rinktis vieno dalyko (iš esmės, tu išvis neprivalai daryti absoliučiai nieko, bet čia jau kita tema), gali būti teisininkas, kuris groja orkestre ir kepa duoną, gali būti morkų augintojas, kuris tapo ir programuoja, gali būti marketingo specialistas, kuris rašo romanus apie drakonus ir užsiima lengvąja atletika. Sakai, veiklos nukentės konkuruodamos dėl dėmesio? Štai ir vėl kalbam apie discipliną ir kokia ji svarbi prioritetų sudėliojimui. Juk dažnai ir šiaip darbas nėra vienintelis prioritetas, dar yra šeima ir santykiai, draugai ir mėgstamos veiklos. Vien dėl to, kad užaugai, manydamas jog gali tedirbti vienintelį darbą ir tas darbas turbūt yra mokytojo ar gydytojo, nereiškia, kad turi su tais stereotipais gyventi ir toliau. Ribos tik tavo galvoje. (Aha, banalu, bet reikalinga).

Kuo daugiau nuveiki, tuo labiau pažįsti save. Labai sunku suvokti, į kurią pusę judėti vien atsisėdus ir bandant tai išmąstyti. Patikėk, bandžiau gan ilgai. Rezultatai gan kuklūs. Bet dirbant su skirtingais žmonėmis, skirtingose aplinkose ir šalyse, dirbant su skirtingomis idėjomis ir tikslais, paaiškėja tiek daug dalykų apie tai, kokios veiklos tave nervina ar džiugina, kokie žmonės motyvuoja ar pykdo, kokia aplinka leidžia susikaupti ar įkvepia. Mąstymas svarbus, bet dažnai jau ką pabandžius ir mąstant, ką ši patirtis suteikė. Išmąstyti visą gyvenimo planą sudėtinga ir visai bereikalinga. Yra tiek dalykų, kurių negali išmąstyti, nes net nežinai, kad jie gali egzisuoti! Ir net jei žinai, kad egzistuoja X, nebūtinai žinosi, ką reiškia tai patirti. Galbūt sužinosi, kad vakarienės su gerais draugais tau teikia gerokai daugiau laimės - stiprios, abipusės, ilgalaikės - nei prabangios kelionės. Lyg ir ne visai akivaizdu, bet gan svarbu sprendžiant, kam teikti prioritetą savo laiku ir dėmesiu.

Diciplina, tikėjimas savimi ir nuolatinė refleksija padeda eiti toli, besimėgaujant ėjimu, smalsiai ir atvirai sutinkant kliūtis bei per daug nesijaudinant, kai tetos ir dėdės kvėpuoja į pakaušį, klausdami kuo būsi, kai užaugsi. Sužinosiu, kai išbandysiu pakankamai veiklų, ir pajausiu, kurios jų yra vertos svajonės ir nuolatinio darbo. Būsiu mokslininke ir menininke, būsiu verslininke ir žmogaus teisių aktyviste, arba pasirinksiu kokią dar neatrastą etiketę. Būsiu Savimi.




0 komentarai (-ų)

Miestų istorijos: Ko gali išmokti Barselonoje, Reikjavike, Utrechte, Niujorke ir Londone

Nuotrauka (piešinys) iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2018.

Kai buvau maža, kelionės atrodė toks mistiškas ir tolimas dalykas. Kitos šalys atrodė egzotika savaime, vien dėl to jog jos kitos, privalo būti kitokios. Vaizduotė žaidė spalvomis ir aš įsivaizdavau, kaip įdomu bus dvylika valandų važiuoti per Lenkiją, ne, nesakykit, kad tai nieko ypatingo, juk laukai ir degalinės atrodys kitaip . Ilgainiui šalys aplink tampa pažįstamos, lėktuvai nebestebina, bet vis dar kelia skrydžio džiaugsmą. Tuomet vieną rytą prabundi, ir suvoki, kad oro uostas yra patapusi tokia pati pažįstama erdvė kaip artimiausias prekybos centras ir skrydis pakenčiamas tiek pat kiek kelionė autobusu. Transportas ir tiek. 

Ir kartais nuvykęs apsidarai ir suvoki, jog globalizacija atliko savo darbą ir miestai kiek supanašėja, vitrinomis ir atmosfera. Bet visada yra ko mokytis.

Per pastaruosius mėnesius vaikščiojau po Niujorką ir Reikjaviką, Barseloną ir Utrechtą. Palikau Roterdamą ir namais paverčiau Londoną. Ir visiškai apie tai nepasakojau. Tad leiskit visą šią kelionę sutalpinti į istoriją apie skirtingų tautų žmonių pamokas, ir ką gražiausio ten galima pastebėti. Ne vitrinose ir šalikelėse, bet veiduose.

Barselona šoka. Kai kiek apsnūdusi vėlų sekmadienio rytą įeinu į saulėtą parką, jis jau pilnas žmonių su džinsais ir juodais maršinėliais, su du tūkstantųjų metų garso technika ir keliais gėrimais, čia muzika, čia šokis, žmonės pavirtę šokiu, jie juda ant parko takelių ir terasų, pievų ir fontanų pakraščių, taip paprastai ir įprastai, lyg valytųsi dantis ar pjaustytų brokolius. Rodos, kad net ir žalia šviesa pėstiesiems čia dega šiek tiek ilgiau, kad galėtum per daug neskubėdamas judėti gatve. 

Londonas dėkoja. Kai basa kruvina pėda įeinu į vietinę vaistinę, mat staigiai prireikia pleistro (P. tai vadina tuštybe, aš tai vadinu gražiais nepranešiotais batais), vaistinės darbuotoja man padėkoja keturis kartus, vis skirtingai. Dažnai žmonės tai daro automatiškai, nebesuvokdami, kad iš jų lūpų išsiritęs žodis reiškia padėką, bet ši moteris tai daro taip nuoširdžiai, su nuostaba akyse ir rūpesčiu balse. Ačiū už paduotą prekę ir ačiū už kortelę, ačiū už žodžius ir ačiū už gražios dienos palinkėjimą, labai ačiū. Kartais šioje geografinėje plotmėje mandagumas gali pasirodyt kiek dirbtinis, bet net ir tokiu atveju gera girdėti ačiū. Tai toks vertingas žodis, mažutėlis priminimas, kad turbūt yra dar n priežasčių būti dėkingam, tik sunku tai pajausti nes ištroškai ar pavargai. Tuomet visai verta ne nusisukti, o prisėsti, užsimesti pleistro ant žaizdų, atsigerti vandens ir atsigavus judėti į priekį. Prieš išeidama savo naujai mėgstamiausiai vaistininkei pasakiau ačiū.

Niujorkas pasakoja. Kai sutinku žmones, jie atveria rankas ir širdis. Labas, kaip gera tave pamatyti, leisk tave apkabinti, žinai, kad aš irgi lietuvė?, papasakok man apie Lietuvos miškus, rytoj turėsim tokį vakarėlį!, jis būtų buvęs toks laimingas, jei būtų galėjęs su tavimi susipažinti, bet leisk tave supažindinti su laukiniais kalakutais ir vietine pakrante! Aš išgirstu šitiek istorijų. Kaip mano senelio brolis terasoje piešdavo šalimais augančias rožes, vartau jo piešinius, braukiu pirštais seną popierių ir minkšto pieštuko linijas. Kaip jo dukra atrado savo gyvenimo meilę vos keturiolikos ir po šešiasdešimties metų jausmas buvo vis dar ten pat, vis dar tiek pat. Kaip jų dukra savo aistrą gyvūnams pavertė darbu, tad jos namas pilnas šunų, jos svetainėje antkakliai ir guoliai, o jos tarpduryje dar viena laiminga šeima su gyvūnu glėbyje. Kai namai užmiega ir pro langus žiūriu į ežerą, kurį kadaise pieštuku užbūrė mano senelio brolis, kai žiūriu į lovą su kolonomis ir rožėmis siuvinėtomis užuolaidomis, jaučiuosi kaip mažutėlė princesė, išmaitinta istorijomis apie savo šaknis, išmaitinta prabanga rinktis riešutinį pieną iš keturių rūšių, suvokusi kiek istorijų sukasi aplink, kurių dar nespėjai pagauti ir išgirsti. Kai kurios tų istorijų pasakoja apie tave.

Reikjavikas priima. Kai džiaugsmo pilni turo vedliai pasakoja apie Islandijos lyčių lygybę, šalimais esantis italas sušunka - šiandien tarptautinė moterų diena! Vietiniai islandai trūkteli pečiais sakydami, kad to nė nenumanė. Lyg ir ironiška, bet šiaip jau gan logiška, toji lygybė tokia įprasta ir akivaizdi, kad atskiros dienos skirtos moterims ar vyrams nėra nei svarbios, nei reikalingos. Kai kitą dieną važiuoju į laukus stebėti geizerių ir fotografuoti krioklių, jau keliasdešimt metų čia gyvenantis britas sako tą patį - lygybė ir palaikimas čia ryškūs, žmonės vieni kitus pažįsta ir vieni kitais rūpinasi. Nors tolstam nuo pradinio taško dešimtimis, o vėliau ir šimtu kilometru, jis vis dar atranda pažįstamų. Čia mano draugės ledų ferma, o čia, žiūrėk, šį muziejaus eksponatą sukūrė mano draugo sūnus. Ir nors savo gimtąją šalį jis paliko, namus jis atrado čia ir vis dar kasryt gėrisi saule laukuose ar apledėjusio kelio atspindžiuose. 

Olandai kalba. Roterdame ar Utrechte, Amsterdame ar Leidene, ne taip svarbu. Olandai kalba tiesiai ir atvirai, ne, jie nėra įžūlūs, jie tiesiog nuoširdžiai sako, ką galvoja. Kartais tai nervina ir norisi surikti ką nors kiek mažiau pagarbaus į savo geriausio draugo akis (arba, šiomis dienomis, telefoną). Bet tada jis iš lėto paaiškina, kad badydamas pirštu į mano abejotinus sprendimus ar mąstymo procesus jis bando mane apsaugoti nuo iššvaistytos energijos, ką aš itin greit atpažįstu ir susinervinimas vėl virsta pagarba ir rūpesčiu. Iš jų aš palengva išmokau pasakoti istorijas, ne kitų, o savo. Bene britų priešingybė, bet ne mažiau žaviai - sakyti kaip jautiesi ir ko nori, ką jauti ir ko bijai. Ir tai yra daug daugiau nei dviračiai ir stroopwafels.

O nurinkus visus pasakojimų pavyzdžius supranti, jog visi žmonės yra žmonės, nepaisant šalių. Atšiaurūs vėjai ar saulės perteklius formuoja kultūrą ir charakterį, dėl to toji įvairovė tokia įdomi ir patraukli, bet nulukštenus kelis sluoksnius visi juokiasi ir nervinasi, per daug galvoja ir verkia, slepiasi nors labiausiai nori būti pastebėti. Rodos, toliausiai, kur gali atvesti kelionės, tai atgal į save, kokį neatrastą neatpažintą plotą, kuris štai atsiveria saulėje, vėjyje ir vietinio fontano pursluose.




1 komentarai (-ų)

Eksperimentų projektas: Ankstyvi rytai


Ar kada esi perskaitęs apie puikų atradimą ar patarimą, pamanęs, kad tai gera mintis, ir toliau gyvenęs savo gyvenimą nesivargindamas tos informacijos pritaikyti? Aš tiek sykių džiaugiausi naujais tyrimų rezultatais ir tiek sykių nedariau nieko, kad tai tiesiogiai padėtų man ar kitiems. Vienintelis būdas įprasminti puikias idėjas ir kitokių formų atradimus yra jų pritaikymas. Tad to ir imuosi.

Šįsyk - apie kelių savaičių eksperimentą keltis anksti, tuo pat metu, pora valandų anksčiau, nei man įprasta. Ir tą laiką įprasminti.


Priežastys:
Kaip diena prasideda, taip ji ir einasi. Ir tai nėra koks tradicinis baisokas bėjėgystę įkvepiantis pasakymas  (Visokių yra, visokių reikia/ Šuo ir kariamas pripranta/ Yra kaip yra). Daugybę sykių esu pastebėjusi, kad kai pradedi dieną anksti kokiu bėgimu aplink ežerą, ankstyvu traukiniu saulėtekiui pagauti, ar rašymu švintant, tos ankstyvos veiklos generuoja energiją ir leidžia nuveikti daugiau darbų (ar pasimėgauti daugiau veiklų) su gerokai daugiau entuziazmo ir pasitikėjimo savimi (ir pasauliu). Mat įrodai sau, kiek daug gali, net jei tai ir koks ne itin įspūdingai skambantis pasiekimas. Diena iš dienos daromi dalykai greitai išvirsta į meistrystę, nepaisant to, kiek nereikšmingi jie rodosi vienos dienos ar akimirkos kontekste.

Daugybė žmonių pasakoja apie savo ryto rutinas. Apie arbatą ir skaitymą, meditaciją ir tikslų užsirašymą, apie sportą ar bet ką kito, kas teikia jėgų ir džiaugsmo. Esu daugybę sykių suplanavusi ryto valandą poros minučių tikslumu ir tie planai taip ir liko planais, kaip planams dažnai ir nutinka.

Suprantu, kad esminė tokių planų ašis yra rutina ir pastovumas. Dėl to pasiryžau kasdien keltis tuo pačiu metu (taip, ir savaitgaliais). Pamenu, prieš keletą metų buvau šį meną neprastai įvaldžiusi ir pabusdavau pusę septynių lyg niekur nieko, be žadintuvų jokia forma, kuo puikiausiai išsimiegojusi, ir suvokiau, kad pastovus prabudimo laikas atneša poilsį, nepaisant miego valandų, kaip neintuityviai tai beskambėtų. Nuo to laiko turėjau keletą kursų apie miegą ir nuo studijų etapo pajudėjau į darbą, kai tokiais dalykais kaip miegas eksperimentuoti tampa kiek sudėtingiau, bet ne mažiau naudinga.

Bet čia turbūt ir slypi eksperimento esmė ir pagrindinė paskata. Apart energijos, džiaugsmo ir pastovaus miego, toks ritmas vertingas ir norint sukurti laiko tarpą dienoje, kur gali tilpti asmeniniai projektai, tokie, kurių laiką pavogia visi kiti "svarbesni" dalykai dienos bėgyje. Jei nori rašyti knygą, rasti savo svajonių darbą, tapti jogos meistru, medituoti, išmokti puikiai piešti ar tapyti, išmokti programuoti ar kalbėti portugališkai, skaityti Vedas ar kokią solidžią knygą apie neuroplastiškumą, turbūt sau pasakysi, kad pirmiausia turi padaryti svarbesnius dalykus, o jei jau liks laiko, galėsi prisėsti ir prie šių. Prie fakto, kaip rigidiškai tokias svarbumo hierarchijas sudėlioja kultūra šįkart nesustosiu, bet esmė ta, kad prie didelių energiją ir džiaugsmą kuriančių projektų dažnai taip ir neprisėdam, ir jie lieka kaip toks gražus permatomas naratyvas alternatyviam gyvenimui. Būtų buvę gerai, bet ir dabar gal nieko. Nežinau, ar tikiu reinkarnacija, dėl to norisi norus įgyvendinti dar šiame gyvenime. Tad ties tuo ir susitelkim.

Keltis anksti, keltis tuo pačiu metu, dviem valandom anksčiau, nei įprasta. Sąmoningai neminiu laiko, nes mano anksti gali būti vėlai jums, ir atvirkščiai. Žiemos ir vasaros ritmai irgi skiriasi, kai šviesu keltis gerokai paprasčiau, o žiemą toks jausmas, kad tamsa bado akis dar jų nė nepramerkus.

Trukdžiai:
Nuo to ir pradėsiu. Staiga pradėti keltis pora valandų anksčiau viduržiemį nėra pati smagiausia idėja smagiai įmigusiam kūnui pirmadienio rytą, kai tamsa tiršta ir šaltis veržiasi iš už lovos kraštų. Tuomet bandau pasitelkti visą stiprybę ir įkvėpimą, kurį tik turiu. Prieš porą metų, pamenu, kai bandžiau keltis visiškoj ankstybėj idant apibėgčiau vietinį ežerą ir jau norėjau grįžt atgal prie miego (nes kas išvis išsigalvojo tą bėgimą ir kam jo reikia, ką), staiga mane apšvietė kaži koks įkvėpimas ir pasakiau sau, kad Muhamedas Ali nemiegodavo, kai turėjo treniruotis, nes treniravosi ne tik už save, bet ir norėdamas apginti idėjas, kurios jame rūpėjo. Muhamedas Ali nepramiegotų savo treniruotės, pasakiau sau aš ir užsidėjau sportbačius. Kiek juokinga, kai mąstau dabar, bet tuo metu skaičiau jo autobiografiją ir veiksmų-idėjos susietumas buvo labai ryškus. Darai tai, kas tau rodosi svarbu, ar tai būtų žmogaus teisės, ar labai kasdieniai veiksmai. Ir aš negaliu kalbėti apie bėgimą ir produktyvias dienas, jei pasirenku jas pramiegoti. Kartais toks racionalumas padeda.

O kartais ne. Ne be reikalo šitas tekstas atkeliauja į jūsų ekranus pora mėnesių vėliau nei planuota. Ilgainiui ištobulinau savo techniką ir štai rutina šiek tiek stabilizavosi. Iš lėto.

Pradžia:
Staiga nukirsti dvi valandas miego būtų ne itin išmintinga. Dėl to pradėjau ankstinti žadintuvo laiką po keliolika minučių per dieną ir po keletos savaičių jis jau stabilizavosi ties norimu paros metu. Ir tuomet prasidėjo linksmybės! Jei jūs linksmybes matot kaip ėjimą per lietų šeštą ryto gilioje tamsoje. Bet gatvės tylios ir traukiniai nėra sausakimši, tad gali prisėsti ir skaityti knygą ar bent atsiremti į langą ir atrašyti laiškus. Treniruočių salės apytuštės, tad nereikia laukti dušo ar grūstis su dar penkiais žmonėmis šešiuose kvadratiniuose metruose. Biuras tuščias ir gali pasidaręs arbatos ramiai ieškoti gražiausių Islandijos vietų kelionei ar rašyti kokį tekstą.

Ilgainiui busti darosi kiek paprasčiau, bet velniškai sunku tai daryti kasdien be išimties, nes ankstesnis budimas reiškia ir ankstesnį ėjimą miegoti, kas ne visad suderinama su darbais, kelionėm ir kiek nestabiliu gyvenimo būdu. Bet kasryt stengiesi iš naujo. Ir tobulumo skalė linguoja tarp sėkmingo prabudimo laiko ir pramiegoto ryto.

Virsmai:
Ilgainiui atradau, kas veikia man. Pavyzdžiui, vakarus planuoti ankstyvus ir ramius, kad neturėčiau pasiteisinimo, jog miego trūksta, nes miego objektyviai gana, ir mano studijų baigiamasis tyrimas buvo apie miego kokybę, tad kažką apie jį išmanau ir ne taip paprasta save apgauti. Taip pat visai naudinga susikrauti daiktus dar iš vakaro, jog ryte prabudus užtektų minimalaus skaičiaus judesių, kad pajudėčiau pro duris. Dar viena neprasta idėja yra tvarkingas kambarys, vos pramerkus akį tvarkinga graži erdvė kaži kaip įpareigoja sukurti tvarkingą gražią dieną.

Ir rytus galima išnaudoti kuo įvairiausiai, nebūtinai iškart paliekant namus. Kartais kalbu telefonu, sutartas pokalbis yra gan efektyvus būdas neužmigti vos prabudus, tad veikia visai neprastai. Kartais galiu tiesiog skaityti ar planuoti. Struktūros čia ne per daugiausia (dėl to ir veikia visa ši sistema toli gražu ne tobulai), bet tiesiog bandau kuo dažniau keltis tuo pačiu metu, kol tai nebereikalaus pastangų, ir jei tai reiškia svajojimą prabudus valandą kuri prasideda skaičiumi penki, aš leisiu sau svajoti. 

Rezultatai:
Sunku apibrėžti konkretų rezultatą procese, kuris nėra baigtas. Bet keletas dalykų paaiškėjo.
Pirma, prisiminiau, kiek daug dalykų gali tilpti į dieną. Yra marios laiko prieš darbą, marios laiko po darbo, dar yra darbas, kuris šiaip jau irgi ne tuščias laikas, jei pats darbas nėra tuščias (ko tiek jums tiek sau ir linkiu, ir tai jau kita tema), tad tapau dar kiek atidesnė savo laiko atžvilgiu, nes žinau, kiek daug įdomių dalykų galiu nuveikti, jei tik nuveikti noriu. Ir tai yra puiku, nes tradicinis pasiteisinimas "neturiu laiko" praranda prasmę ir svorį, suvokus, kad laiko visada turi, ir jei taip neatrodo, gali jo sukurti atsikėlęs anksčiau ar darydamas sprendimus atsargiau. Tame ir yra reliatyvumo grožis. Reliatyvumo, ir prioritetų.

Išvados:
Sukūrus palankias sąlygas sau gali ne itin sunkiai atlaisvinti keletą valandų per dieną savo projektams, o dar ir įgauti energijos ir įgyti sveiką pastovų miego ritmą. Skamba kaip prasta reklama, nes žinai, kad yra kabliukas, ir kabliukas yra tame, kad reikia aiškaus stipraus tikslo ir kuo aiškiau apibrėžtos rutinos, kad pirmos dešimt sekundžių po žadintuvo nepavirstų mūšio lauku tema "ar aš tikrai noriu dirbti ties šituo projektu". Kai aiškiai atsakai sau į klausimus prieš miegą (kas ir kodėl ir kaip), lengviau nugalėti intuityvų norą žiemą leisti po trim antklodėm tol, kol gerokai prašvinta (ar kol ateina pavasaris). Taip ir tęsiam savo kovas kasdien. Čia viena tų temų, prie kurios dar norėsiu grįžti ateityje, kaip ir meditacijos. Kelios savaitės tokiam įpročiui išugdyti, vis dėlto, yra kiek per trumpai.

Už keletos savaičių (taip, ne kelių mėnesių!) naujas eksperimentų tekstas. Gal net ir du, jei pavyks sukurti kiek daugiau rytinio laiko rašymui.




0 komentarai (-ų)

Papasakok man apie tai, ko bijai labiausiai arba Kaip nepažįstamuosius versti artimaisiais

Nuotrauka (piešinys) iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2017.

Šiais metais publikavau daugybės žmonių idėjas, palikdama savo mintis kažkur paraštėse, tiksliau, už paraščių ribų, neišrašytas. Bet mintys gimsta, nutikimai krenta vieni ant kitų, visa maišosi ir suteka į šiokias tokias išvadas, dažniausiai visiškai netikėtai. Eini gatve ir staiga užplūsta toks aiškumas vienos skaidrios minties pavidalu, ir suvoki, kad žinai truputį daugiau nei praeitą žiemą. Ar bent jau taip meistriškai bandai sau įrodyti. Tai istorija apie vieną tokią mintį.

Kiekvieną, ar bent jau daugumą, sąmoningų žingsnių jungia tikslas, tokios nematomos hierarchijos viršūnė, esmių esmė. Galbūt vadini tai gyvenimo prasme ir laisvalaikiu mėgsti ginčytis apie jos egzistavimą, galbūt kalbi apie laimę, ar prasmę, pilnatvę, ar dar kokį kitą abstraktų pozityviai skambantį žodį. Tokios sąvokos įvardinimas ne visai atsako į esmių esmės klausimą, nes abstrakčioms sąvokoms reikalingi kiek mažiau abstraktūs apibrėžimai, kurie grąžina prie tų pačių klajojimų, apibrėžtų tais pačiais apmąstymais. Ko aš noriu, ką aš galiu, o ko negaliu, bet galėčiau, ir kur save atrandu, o kokioje veikloje mėgstu save akimirkai prarasti, ir apie ką yra mano laimė. Tokie lengvi klausimai pusryčių stalui.

Prieš porą metų supratau, kad mano laimė virsta, kuriasi ir slypi žmonėse ir per žmones, ir tai suvokusi taip nudžiugau, jog parašiau tekstą apie tai. Rašymas leidžia analizuoti ir suprasti tai, kas dar ne visai atėjo iki tiesioginių sąmonės srautų, tad rašymas šiaip jau tėra gan savanaudiškas įrankis skirtas nepasimesti pasaulio chaose, ir kadangi tokių įrankių baisiai reikia, nelabai galim vieni kitus kaltinti savanaudiškumu. Rašiau iš džiaugsmo, nes gera įvardinti bent vieną nežinomąjį, kai turi ilgą lygtį su daugybe a ir b ir y ir z, ir tokios lygtys dažniausiai gąsdina vaikus pamokose, nes jos abstrakčios, ir abstraktumas toks slidus ir klaidus, kad kartais nežinai, nuo ko pradėti. Dėl to turi išmokti išreikšti vieną nežinomąjį per kitą, kas mūsų metaforoje reikštų sprendimų darymą, kai nelabai aišku kur atspirties taškas, tad jį susikuri pats, dėliodamas visa kita aplinkui. Dėl to taip puiku, kai staiga supranti, ką reiškia vienas nežinomųjų. Nes tai leidžia atrasti visus kitus besislapstančius dėmenis.

Nes jei laimė nutinka atrandant ryšius su žmonėmis, lyg ir logiška būtų sąmoningai to siekti. Tuomet kyla klausimas kaip. Ir čia pagaliau galiu įterpti tą sakinį ar du, dėl kurių ir rašau šį tekstą. Nes suvokiau, kad visi mano pastarųjų poros metų artimi draugai patapo tokie artimi dėl atviro dalinimosi mintimis. Pastebėjau, kad visai nesąmoningai seku panašiu scenarijumi su visais žmonėmis, su kuriais atrandu ką bendro. Mechanizmas maždaug toks: surandi kažką – mintį, nutikimą ar įsitikinimą – kas tau atrodo baisu baisu, kažką, dėl ko nemiegi naktimis ir drebi, kad niekas nepaklaustų, kažką, ko niekam nepasakojai, kažką, kas verčia tave galvoti, kad su tavim šiaip jau ne visai viskas gerai, tokį saviplakos ir baimių židinį. Ir kai atrandi tą mintį (ir vien nuo atradimo švelniai kiek nupurto šiurpas), sudedi tai į žodžius ir pasakai. Ar parašai. Svarbu – pasidalini. Toks prisipažinimas iššaukia dar daugiau pasitikėjimo, artumo ir bendrumo jausmo (gal ir dalinaisi atsakydamas į tai), ir provokuoja pasidalinimą jūsų pašnekovo pusėje, ir rezgasi pokalbis. Man tai pastaruoju metu rodosi kaip kuo didžiausia magija, per kelias savaites galiu pažinti žmogų, išmokti juo pasitikėti ir jaustis, kad su juo dalinuosi puse pasaulio. Nes esmė tame, kad yra daugybė dalykų, apie kuriuos nesi pratęs kalbėti, bet daugybė žmonių išgyvena tuos pačius daugybę nutikimų, jausmų ir sprendimų. Ir kol niekas apie tai nekalba, jautiesi svetimas pasauliui, bet kai pradedi dalintis, supranti, kad mes esam apie tą patį.

Galbūt sakysi, kad žmonėmis išvis nereikia pasitikėti, ir tuomet tik gūžtelčiau pečiais ir nukreipčiau jus pas Keviną iš Vieno Namuose, lyg ir tinkamas metų laikas, galit susirasti pasakojimus apie taip ir nepanaudotas pačiūžas, taip ir nepanaudotą širdį, taip ir neišsakytas nuoskaudas, nes viskas buvo saugota, kol išaugi (pačiūžų atveju) arba taip įpranti gyventi nesidalindamas ir bijodamas bet kokio artumo, kad nutūpi kokioj kentėjimo terpėj, kuri nebeatrodo tokia patraukli, kaip atrodė iš pradžių. Apart į aliuzijų į pop kultūrą, tiesiog norisi pasiūlyti mažiau bijoti. Sakysit, kad nėra itin išmintinga būti tokiam atviram? Kad žmonės tuo pasinaudos? Arba, dar blogiau, ką po velnių apie jus pagalvos visa tai išgirdę? Atsakydama į pirmus klausimus paklausčiau, ką galite prarasti? Dažnai pasakojimas apie jausmus kelia neracionalią baimę, jūsų už tai niekas nenuteistų, atvirkščiai, galimas daiktas, atsirastų laisvės pojūtis. Atsakydama į paskutinį klausimą tik nusijuokčiau, bet jei pamatyčiau, kad paklausėte rimtai, pasakyčiau, kad jie turbūt pagalvos, kad esat toks pats žmogus, kaip ir jie. Kitu atveju, neverta savo laiko investuoti į ryšius, draugystes ir santykius, kur supratimas ir pagarba kažkur pamestos sąvokos. Kas šiaip jau, ir taip aišku. Bet primenu. Kartais priminimų reikia. 

Neprašau mestis į kraštutinumus ir bėgti paskui kiekvieną troleibuso bendrakeleivį, kasininką, ar žmogų sėdintį iš dešinės kino salėje, bandant jiems išpilti savo širdį. Šiaip jau, sakyčiau, priešingai. Kai atrandi žmogų, ir pajauti, kad turit kažką bendro ir norisi bendravimo kokybės, galima ne vien klausyti, bet ir nebijoti pasakoti. Pasakoju apie tai. Ir iš to gimsta šitiek grožio, nes tavo naujasis artimas draugas supranta, kad tu supranti jį, o tu supranti, kad esi suprastas, ir krenta sienos, žemyn žemyn žemyn, ir ilgainiui nebeatsimeni, kodėl kadaise bijojai apie tai kalbėti ar net galvoti. Visa patampa tiesiog bendražmogiškos patirtys ir mintys, dalis gyvenimo keistumo, ir kuo paprasčiau visa rodosi, tuo mažiau priežasčių pykti ant savęs ir kitų, nes mes arti arti, nes viduje ramu ramu.

Kartais kai taip nori ką papasakoti, supranti, kad nori, nes nesinori meluoti, bet viduje taip lūžinėji, po kaulą ar minties giją kiekvieną kartą bandant sudėlioti sakinį, ir kai bandai jį ištartį, jau ne lūžinėji, o byri į gabalėlius. Ir vis tiek bandai kalbėti, nes žinai, kad tai vienas tų atvejų, kur baimės kiekis tiesiogiai proporcingas palengvėjimui ją įveikus.

Aš visada buvau žmogus, prie kurio kiti prieina ir pasakoja savo istorijas. Dėl to išmokau klausyti. Ir įgavau visai patogią poziciją – kai klausai, lyg ir nereikia tiek daug pasakoti apie save, tuomet saugu ir pašnekovas jaučiasi išgirstas. Kol supranti, kad iki galo gali pasitikėti žmogumi tik pasitikėjimą parodydamas, reiškia, patikėdamas kažką, ką nori saugoti. Ir kad kitas žmogus jausis suprastas, kai parodysi, kokias mintis iššaukia jo pasakojimai. Ir pradėsi rūpintis tuomet, kai žinosi, kodėl rūpesčio reikia, ir taip gims visi kita, tokia domino eilutė.

Taip pasipila istorijos. Vienas draugų sako, aš nenoriu pasakoti, nes pamatysi, koks baisus žmogus esu. Bet kalbam toliau, ir kai per sunku kalbėti, išrašom istorijas haiku. Kitas draugas pasakojo apie daugiausia siaubo jam sukėlusią gyvenimo dieną. Sakė, reikėjo palaukti keletą mėnesių kol pajutau kad galiu apie tai kalbėti, bet štai bandau, ir kalba. Galbūt kils klausimas, kodėl tiek kalbu apie negatyvias emocijas, bet dažniausiai džiaugsmu dalintis gan paprasta, o jei ir ne, nepasidalinus džiaugsmu ir uždarius jį viduje dažniausiai nenutinka jokios kraupios metamorfozės. Jei, sakysit, nutinka, tai nebuvo džiaugsmas. O su visu skausmu, liūdesiu, pykčiu, gėda, nepasitikėjimu, savinieka ir kitais savidestrukciniais elementais yra kiek kitaip, jie nusėda ant minčių ir arterijų paviršių, ir tyliai plinta vartodami jus kaip pusryčių dribsnius. Kiekvieną rytą. O pusryčių dribsniai vieną rytą baigiasi. Kaip ir ramybė, kantrybė ar bet koks kitas reikalingas išteklius, kurį norit įdėti į šios metaforos lygtį.

Trumpam grįžtant prie populiariosios kultūros, yra gan žinomas pasakymas, kad visad egzistuoja tik du pasirinkimai, meilė arba baimė. Lietuvos kultūros kontekste, Kajokas yra parašęs tris eilutes, kurios, mano kuklia nuomone, atsako į bet kurį gyvenimo klausimą. Jos skamba taip: sunkus pasirinkimas/ bet rinkis:/ mylėti arba mylėti. Baimė jei ir egzistuoja, ji nėra pasirinkimo variantas. Ir šiaip (dar kartą grįžtant prie populiariosios kultūros, pažadu, paskutinį), dažnai gan išmintingai teigiama, kad drąsa nėra baimės trūkumas, o veikimas nepaisant baimės. Dėl to ir sukurti dalykus gali tik atsispirdamas į rūpestį ir lipdamas – šokdamas! – per baimę. Taip prasideda didūs iš pirmo žvilgsnio neįveikiami projektai, taip geriausi draugai tampa geriausiais draugais, taip svajonių darbas iš užrašo mintyse ar kompiuterio ekrane virsta į stalą, langus ir palaikančius kolegas.

Baimę galima peržengti daugybe būdu ir ja dalintis yra tik vienas jų, bet procesas turbūt visad gan panašus. Nustoti bėgti, atsigręžti ir pradėti eiti jos link, pradedant vytis ją pačiam. Tuomet pasižiūrėti į ją ir pilnomis baimės akimis bendrauti su ja tol, kol ji išnyksta. Arba lieka, bet tokia minkšta ir nekenksminga, kaip koks didelis pliušinis meškinas, su kuriuo galima išgerti įsivaizduojamos arbatos. Nes dauguma baimių tik vaizduotės dalis.

Todėl eikit ir pasakokit istorijas. 




0 komentarai (-ų)

Elžbieta Banytė: Reikia mokėti dalintis ne tik daiktais, bet ir žiniomis, jausmais, patirtimi


Elžbieta Banytė yra mokytoja, vertėja ir straipsnių autorė. Kai pamaniau, kad būtų įdomu pakalbinti mokytoją, į galvą atėjo Elžbietos vardas, nes esu girdėjusi kaip kūrybiškai ir atvirai ji kuria pamokų atmosferą ir kaip entuziastingai dalinasi žiniomis. Juolab, smalsu išgirsti atsakymus apie švietimą iš žmogaus, kuris šią sritį pažįsta ir išmano. Dėl to džiaugiuosi galėdama užduoti šiuos klausimus Elžbietai.

Jūsų dėmesiui - Elžbieta Banytė.

Kuo norėjote būti užaugusi, kai buvote vaikas?
Norėjau būti arba mokslininke (kažkodėl traukė hidrometeorologija) arba, liaudiškai tariant, fūriste. Atrodė labai romantiškai.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Kai dirbau mokytoja, svarbiausia buvo užmegzti ir palaikyti draugišką, bet kartu ir dalykišką ryšį su žmonėmis. Ar to išmokau, nežinau. Dabar darau įvairius kitokius darbus, kuriems reikia kantrybės, organizuotumo, gebėjimo reaguoti į pokyčius ir planuoti laiką. Vertimui reikia filologinių kompetencijų. Manau, dar nieko iki galo neįvaldžiau, dar tik mokausi. Kažin, ar kada nors įvaldysiu. Netikiu tobulybe ir išbaigtumu, bent jau šiame pasaulyje.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Nežinau. Šitas klausimas visada užmuša. Nesijaučiu kažką ypatingo padariusi.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Pripildo ir nuspalvina gyvenimą. Išties darbas man labai svarbus. Tinginiauti mėgstu, bet tik retkarčiais. O ir tinginiauti stengiuosi įdomiai – su gera knyga ar filmu, ar smagioje kompanijoje. Kartą teko dirbti darbą, kurio nemėgau. Tai buvo siaubinga.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Tikriausiai tuo pačiu, ką veikiu dabar: skaityčiau, rašyčiau, versčiau, gal kiek mokytojaučiau ar dėstytojaučiau. Be abejo, daug keliaučiau. Daugiau negu dabar.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Norėčiau išmokti programuoti, bet vargu, ar tam rasiu laiko. Jei ne – tuomet bent vieną iš tų kalbų, kuriomis skaitau, išmokti vartoti aktyviai.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikametei sau, koks sakinys tai būtų?
Mažiau nervinkis ir mesk šalin visus kompleksus.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Filosofijos. Ji išmoko ir formalios logikos, ir parodo tam tikrą mąstymo kelią, priverčia pamatyti argumentų grožį, atskirti kokybišką samprotavimą nuo pliurpalų.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Socialiniai gebėjimai dažniausiai svarbesni negu akademiniai. Aišku, būna žmonių, kurie bendrauti nemoka, bet jų akademinė karjera klesti. Sakyčiau, kad reikia mokėti dalintis ne tik daiktais, bet ir žiniomis, jausmais, patirtimi. Ne dėl to, kad nori pasirodyti gudresnis, o tiesiog dėl to, kad vyktų natūrali žinių ir patirčių apykaita.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Nevesčiau. Nebent tai būtų kažkas apie patirtį dirbant kurį nors darbą. Tada galbūt, bet reikėtų gerai pagalvoti.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Čia kažkoks sadizmas, neįmanoma vienos skaityti. Arba skaitai daug, arba visai neskaitai. Jeigu iš anksto žinočiau tokią baisią sąlygą, turbūt neskaityčiau išvis (nors liūdna pagalvot). O jeigu nežinočiau ir koks demonas priėjęs labai viliojamai to paklaustų, turbūt atsakyčiau pagal tos dienos nuotaiką. Šiandien rodos, kad tai – M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Tikriausiai labai banaliai – kažkur keliaujant su mylimais žmonėmis. O šiaip mano gyvenimas man labai įdomus. Netobulas, bet tuo geriau. Tobulybė turėtų būti velniškai nuobodi.

Daugiau apie Interviu Projektą - https://www.facebook.com/sviesult   




2 komentarai (-ų)

Eksperimentų projektas: Pokalbiai su nepažįstamaisiais


Ar kada esi perskaitęs apie puikų atradimą ar patarimą, pamanęs, kad tai gera mintis, ir toliau gyvenęs savo gyvenimą nesivargindamas tos informacijos pritaikyti? Aš tiek sykių džiaugiausi naujais tyrimų rezultatais ir tiek sykių nedariau nieko, kad tai tiesiogiai padėtų man ar kitiems. Vienintelis būdas įprasminti puikias idėjas ir kitokių formų tyrimų atradimus yra jų pritaikymas. Tad to ir imuosi.

Šįsyk - apie dviejų savaičių ekperimentą kalbinti nepažįstamuosius. 


Priežastys:
Žmonių istorijos man rodosi vienas vertingiausių dalykų. Dėl to man taip patinka autobiografijos - autorius tiesiog pasakoja istorijas, jam nutikusias, dėl to tikras, dėl to tokias ryškias ir kaži kaip įspūdingas. Iš autobiografijų galima nemažai išmokti. Panašiai ir su interviu, žanras, žinoma, kiek kitoks, tai jau pokalbis, net jei ir ne itin interaktyvus, ir trukmė kita, galimas daiktas, ir perspektyva. Tačiau esmė ta pati - žmogus pasakoja istorijas.

Dažnai girdžiu apie tokias sąvokas kaip gyvenimo išmintis, gyvenimo patirtis ir panašius nuvalkiotus žodžių junginius. Įdomu tai, kad, rodos, tuo lyg ir pripažįstama kad visi nutikimai turi vertę, taigi, istorijos turi vertę, nepaisant to, ar jas pasakoja tavo močiutė ar koks septynmetis nutrintu languotu paltu.

Ir nors suvokiam, kad žmonės aplink mus turi tokius pat sudėtingus gyvenimus pilnus begalės detalių ir nutikimų, tuo pačiu metu bandančius susirasti darbą, išsimokėti nuomą, įsimylinčius, pametančius banko kortelę ir bandančius apsispręsti, ar verta kraustytis į kitą žemyną arba kokio skonio ledus pirkti (problemos yra reliatyvios), taip paprasta visa tai pamiršti ir galvoti, kad man vienintelei šiandien nesiseka (arba kad aš vienintelė įžvelgiu grožį šitam meno kūriny), kad mano rūpesčiai tikrai svarbesni už kitų kelių šimtų žmonių, važiuojančių tuo pačiu traukiniu.

Dėl to gera kalbėti su nepažįstamaisiais ir įsitikinti, kaip arti esam. Tokie pokalbiai visad išvirsdavo į kuo gražiausias istorijas, dėl to nusprendžiau keletą savaičių paskirti aktyvesniam pasišnekėjimų inicijavimui.

Trukdžiai:
...Ir buvo gan sudėtinga. Dažniausiai kasdienėse rutinose įsivyrauja natūrali prioritetų hierarchija - svarbiausia išsivalyti dantis ir darbe nuveikti skubias užduotis, tuomet galbūt išeiti pabėgioti ir atrašyti laiškus išsiilgtiems draugams. Ir tokie dalykai kaip stabtelėjimas gatvėje užkalbinti žmones krenta į dienotvarkės dugną. Bet laikas ne esminis trukdis, emocijos ir visuomenės lūkesčiai, turbūt, tapo dar didesne kliūtimi. Dėl to nepradėjau daug pokalbių tiesiog gatvėje, dažniau tiesiog prisitaikydavau prie situacijų ir bandydavau trumpus persimetimus žodžiais paversti į ką vertingesnio. Ir tai užtruko.

Pradžia:
Projektą pradėjau kelionės rytą, nes kelionė, pamaniau, yra kuo puikiausia proga niekuo per daug nesirūpinant kalbėtis su žmonėmis, kurie atsitiktinai pasitaiko kelyje.

Dėl to sukaupusi drąsą entuziastingai suardžiau tylą automobilyje, penktą ryto važiuodama į oro uostą. Priekinio stiklo kampe pamačiau tris statulėles ir paklausiau, ką jos reiškia. Žinai Induizmą? manęs paklausė vairuotojas. Teko girdėti, atsakiau. Jis nutilo, pamaniau, jog čia mūsų pokalbis ir baigsis, bet jis kalbėjo toliau. Šita iš kairės neša laimę, čia Ganeša, o tas paveiklėlis, tiesą sakant, net nežinau, ką jis vaizduoja, o ši? Čia šventykla, jos mažutėlis modelis, ji viena seniausių Indijoje, kokių penkių šimų metų, senutėlė. Padėkojau ir persimetėm dar keliom frazėm ir toliau judėjau per snaudžiantį miestą. Pamaniau, kad pasikalbėti apie tai, kas žmogui taip svarbu ir artima, yra visai neprasta pokalbių eksperimentų pradžia.

Tuomet kilo saulė, tuomet kilo lėktuvas, ir netrukus leidosi, kiek svyruodamas ir drebėdamas. Šalia į ranktūrius įsikibusi moteris siūbavo į priekį ir atgal su kiekvienu judesiu sušnibždėdama o Dieve!, taip stipriai užmerktom akim. Ir kai pagaliau pasiekėm žemę, ji meldėsi dar intensyviau, šįsyk dėkodama. Tuomet atsisuko į mane ir pasakė: koks puikus pilotas! Ir nežinau, ar tai buvo sarkazmas, ar kuo nuoširdžiausias saugaus nusileidimo palaiminimas, bet mano mintis pertraukė jos istorija. Ji pasakojo, kodėl čia skrenda ir ką veiks Niujorke ir kur gyvena ji, kur gyvena jos šeima ir ką ji veikia gyvenime, mane irgi užplūdo klausimų lavina ir laviravau tarp mandagiai atsargių atsakymų, kol pagaliau buvo pritvirtinti laiptai ir į atsidarius durims į lėktuvą ėmė plūsti Šiaurės Amerikos oras, ji paspaudė mano ranką, paaiškinadama, kaip saugiai keliauti šiose apylinkėse ir tuomet iš po kojų pakėlusi lazdą ja pasiremė ir pajudėjo išėjimo link.

Per tą savaitę išgirdau tiek pasakojimų. Marcel veždamas mane savo mažutėliu džipu be durų pasakojo kokius darbus dirbo metų metus ir kaip sunku išauginti vaikus, kurie vertina daiktus ir gyvenimą ir yra dėkingi už jį, kalbėjom, kol privažiavom prie namų pamaitinti jo dviejų karvių ir ne jo laukinių kalakutų (nežinau, kaip jūs, bet aš nežinojau, kad egzistuoja laukiniai kalakutai), kol klausiau istorijų apie traktorių parodas ir apžiūrinėjau rankų darbo roges (tokias milžiniškas roges, į kurias gali įkinkyti arklius ir skambėti takeliais virduržiemį). Diane man rodė savo tėčio piešinius pasakodama, kaip jį gerbė jo draugai ir kaip jis vertino kiekvieną dieną, nes to žmones išmoko karas. Sakė, po tokių patirčių gali visiškai neigti pasaulį, arba džiaugtis juo besąlygiškai. Ir tuomet ji tęsė pasakojimą apie tuos, kurie pasirinko antrąjį variantą.

Kažkur šio proceso eigoje susivokiau, kad aš ne vien klausau istorijų, aš pasakoju istorijas. Apie savo šeimą ir išsilavinimą, apie fotografiją ir debatus, ir kodėl smagu į kitą žemyną trenktis vien su maža kuprine, apie draugus ir mylimuosius, apie planus ir šitokią neapibrėžtą ateitį. Aš pasakojau, o jie klausėsi. Dar įsiterpdami paklausti apie vaisių rūšis Lietuvos soduose.

Gražiausias pokalbis
Vieną popietę pavargusi dideliam knygyne varčiau iliustruotą Hario Poterio antrąją dalį. Esu girdėjusi apie jos akvarelės grožį, dėl to nusitempiau ją prie knygyne esančio kavos taško ir analizavau piešinių techniką ir mintis, kol tokio meditatyvaus proceso nepertraukė balsas, kurį iš pradžių ignoravau, bet po to, kai paaiškėjo, kad klausimas buvo skirtas man, pakėliau akis ir nutekėjau į pokalbį, kuris truko bent valandą, nes aš turėjau laiko, o pašnekovas turėjo istorijų. Išdiskutavę ką tik nusipirktas ir vartomas knygas pajudėjom prie universitetų ir veiklų, ir piešinių, kurių kūryba padeda susikaupti per paskaitas, jis rodė spalvotus eskizus ir pasakojo, ką jie reiškia, ir ką reiškia gyventi šalyje, kurioje negimei, bet persikraustei būdamas dar visai mažutėlis ir dėl to rodosi, kad kartais nepriklausai nei ten, nei ten, nepriklausai niekur. Kalbėjom apie kultūrų skirtumus ir instinktus, apie prietarus ir stigmą, apie tą kartą, kai jį tėvai buvo atidavę į psichiatrinę ligoninę prieš jo valią ir ką jis patyrė ten. Keisčiausia tai, kad dabar rašant detalės jau išsitrynusios, liko tik jausmas, o šitas jausmas yra apie atvirumą ir artumą. Nes gali atsisėsti prieš žmogų, kurio nepažįsti, ir tiesiog kalbėti, ir tiesiog klausyti, ir kai priartėja laikas skirstytis, gali kuo ramiausiai atsisveikinti žinant, kad tai turbūt buvo tiek pirmas, tiek paskutinis pokalbis. Bet tai prideda tik dar daugiau vertės akimirkos laikinumui. Turiu tik tai, ką turiu dabar, ir kartais tai tėra žmogus priešais, vidury knygyno šalia vandenyno. Tada dalinamės istorijomis.

Virsmai:
Po šių ir dar daugybės pokalbių grįžau namo (namai, tiesa, čia taip pat reliatyvi sąvoka ir greit apie tai turbūt irgi rašysiu, nes tai tema sukelianti nemažai diskusijų) ir toliau verčiau pokalbius apie orą į pokalbius apie metafiziką. Taip žmogus prašantis aukų Raudonajam Kryžiui man pradėjo rekomenduoti geriausias meno parodas mieste man apgynus jo supeiktą galeriją, o kolega papasakojo, ką reiškia tuoktis su žmogumi, kurį parinko tėvai ir dėl to kraustytis per pusę pasaulio. Ir papasakojęs padėkojo už terapiją.

Rezultatai:
Supratau, kaip lengva atidėlioti dalykus, kurie neatrodo esminiai, nors jie gali turėti šitokią didelę įtaką tam, kaip jautiesi ir kaip matai pasaulį. Supratau, kaip intuityviai keista rodosi kalbėti be tikslo ar priežasties, lyg kiekvienas priėjimas ir santykis turėtų būti grįstas pasiūla ir paklausa, nauda ar bet kokiu kitu racionaliu pamatavimu. Nors mano požiūris gerokai kertasi su tuo, kartais atsitrenkiu į kaži kokį kultūriškai sąlygotą jausmą, kuris bando išvyti iš manęs visą džiaugsmingą pokalbių naivumą, kas jau ne taip ir sunku, turint minty, koks nesaugus šis pasaulis pasak aplinkinių ir vakaro žinių. Bet kaip smagu dalintis ir jausti, kad mes visi vienodi nepaisant to, ant kurių tektoninių plokščių stovim ir kokiu transportu judam rytais į darbą ir apie ką svajojam prieš užmigdami. Atsitiktiniai pašnekovai nėra artimi draugai, tad kaip ir neprivalai atjausti, o visgi atjauti, šitaip intuityviai. Ir supranti, kad ryšiai tarp žmonių yra daug stipresni, nei galėtum numanyti. Ir toks bendražmogiškumo suvokimas man rodosi vienu efektyviausių įrankių tvarkantis su visokio plauko nesantaikomis, tautinėmis ar religinėmis neapykantomis ir kitais nesusipratimais. Kai dingsta skirtumų nepažinumas, nebelieka ir baimės. Ir tuomet nebelieka vietos visoms kitoms beprasmiškoms baimės ir pykčio išraiškos formoms.

Išvados:
Aš noriu save skatinti būti tuo žmogumi, kuris pirmas pasako labas ir pirmas paklausia, kaip gyveni. Šis eksperimentas labiau tęstinis (kaip, rodos, dauguma jų), tad leiskit toliau klausytis ir toliau pasakoti.

Už keletos savaičių - naujas eksperimentas, laukit. Ir dalinkitės istorijomis.




Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas