Search

Content

0 komentarai (-ų)

Kaip keliauti po pasaulį be santaupų: Italija, UK, Australija, Kambodža (III)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014.
Kai apsnūdusi nuo n-tojo filmo mažame lėktuvo ekrane pažvelgiau pro langą, virš dykumų jau aušo. Per praeitą parą mačiau Himalajus ir tvankų Guangzhou oro uostą, per praeitą parą laiko juostos patyrė egzistencinę krizę ir liovėsi bandyti įrodyti laiko ypatybes, mat ryto spinduliai virto į vakaro prieblandą vos per porą valandų, nebežinojau kada buvo vakar ir kada bus rytoj. Bet šita aušra buvo kuo tikriausia ir niekas nebesiruošė iš manęs atimti dienos ar valandos. Beveik žvalus pilotas entuziastingai nuspaudė raudoną mygtuką - ar bent norėčiau taip įsivaizduoti - ir mažutėliai ratai ėmė skrosti orą kol švelniai prilietė šiltą pakilimo taką. Tuomet nužengiau ant Australijos žemės.

Sidnėjaus oro uoste kabo didžiulis mėlynas plakatas, skelbiantis 'Sveiki atvykę namo'. Tai žadėjo gerą pradžią, nes svetingas sutikimas būnant nutolus nuo namų penkiolika tūkstančių kilometrų leidžia jaustis kiek jaukiau. Pro langus plūdo saulė, kaip ir pridera Australijai, atradau interneto ryšius, kad paliudyčiau, jog esu gyva ir laiminga. Po kelių valandų susigaudžiau skrydį į priedykumes, po dar kelių valandų kirtau laukus automobiliu ir už kelių metrų ta pačia kryptimi šokavo būrys kengūrų rausvų kalnų fone ir visas vaizdas buvo visiškai nerealistiškas, mano smegenys atsisakė tai priimti kaip realybę, lyg žiūrėtum vaidybinį filmą, bet manytum, jog tai animacija. Nes kengūrų būrių nesuvaidinsi. Bet jie buvo ten. Ir ilgainiui įpratau rytais pro langą matyti kengūras, busti nuo paukščių klyksmų, paukščių kuriuos iki tol mačiau tik mažuose zoologijos sodų narveliuose ar nemačiau niekur. Čia jie skraidė laisvėje, raudonai balti, melsvi ir ryškiai rožiniai, naktim po medžius laipiojo oposumai, tingūs milžinai driežai vilkosi per raudono smėlio takus, musės neleido ramiai kvėpuoti pravėrus duris, vorai - nuodingiausi pasaulyje gyveno kaip tik kaimynystėje - taip pat kartais aplankydavo, bet per daug nebaugino. Labiau gąsdino pasakojimai apie rudąsias gyvates, kurios kaip ir minėti vorai patenka į pasaulio nuodingiausiųjų sąrašo priekį. Bet mano akyse pasirodžius išgąsčiui šalia buvęs australas tik numodavo ranka sakydamas, kad jos nors nuodingos, bet gan taikios, užtat jo vaikystės namų regione gyveno gyvatės, kurios vaikėsi žmones lyg niekur nieko išėjusius pasivaikščioti kokią ramią popietę. Niekad nežinai, kuri popietė gali būti paskutinė. Ypač jei nepalaikai draugiškų ryšių su aplinkinėm gyvybės formom.

Draugiškus ryšius bandžiau palaikyti ir su žmonėmis. Nes nuo pat pirmos dienos Australijoje apsigyvenau su australo ir taivanietės šeima, auginusiais dvimetę tik kiniškai kalbančią mergaitę ir ketverto mėnesių jokia kalba nebendraujantį berniuką. Jų dėka išsiaiškinau kaip veikia Australijos politinė sistema ir kaip gaminti kiniškas sriubas, išmokau krauti hibridinio automobilio baterijas namų sąlygomis ir kaitalioti energijos šaltinius tarp saulės ir generatoriaus, dar išmokau migdyti sergantį kūdikį ir išsilaikyti ant žirgo jam vaikštinėjant po laukus. Gyvendamas su vietiniais gali pažinti kraštą, dirbdamas jiems gali pažinti krašto žmones ir aprūpinti save pakankamai, kad galėtum tame krašte keliauti. Tad skridau į šiaurę plaukioti barjeriniame rife ir vaikščioti po atogrąžų mišką. Kadangi kalbam apie keliavimą minimaliomis santaupomis, galiu paminėti, jog dažna mano mitybos dalis kelyje buvo riešutų sviestas, kuris yra gan nuostabus išradimas, turint minty tai, jog neužima daug vietos kuprinėje ir suteikia pakankamai energijos ir maisto medžiagų minimaliu tūriu ir kaina. Australijos maisto (kaip ir visko, kas toje šalyje) kainos yra gan nemažos, o ir kulinarinių aukštumų šalis dar nespėjo pasiekti (visgi, kilusi iš britų), bet riešutų sviestu siūlyčiau neapsiriboti, koks puikus jis bebūtų. Jie gamina kuo nuostabiausius daržovinius burgerius su burokėliais (nežinau, iš kur tiek meilės šitai daržovei), jie kasdien valgo papajas, naši, ir šaukšteliais skobia pasifloras. Ir visa tai yra verta išbandyti.

Keliavimas šalies viduje nėra vien hedonistinis spalvų ir kvapų pažinimas, tai ir būdas atrasti santykį su žmonėmis. Dėl to smagu važiuoti traukiniu, mat tau priskiriama vieta ir pakeleivis, nuo kurio negali pabėgti artimiausias šešias valandas, ir dažnu atveju tai labai kalbus žmogus pasiryžęs tave supažindinti su šalies istorija, su savo istorija ir išsiaiškinti tavąją. Man visada atrodė, kad svarbiausias kelionių aspektas yra bendravimas su vietiniais, nes būtent per juos gali atrasti kraštą. Ir tam, kad įgytum šias puikiausias patirtis tau nereikia mokėti ar daryti išankstinių užsakymų, užtenka atsakyti į 'labas', užtenka pačiam užkalbinti ir vynioti pokalbį apie tai, kas ateina į galvą. 

Po poros mėnesių rūpinimosi vaikais su savaitės pertrūkiu pakeliavimams, išsiskyriau su australo ir taivanietės šeima. Kaip kartais nutinka, mes tikėjomės vieni iš kitų skirtingų dalykų. Tad buvo toks keistas momentas toje tolimoje šalyje, kai vieną rytą atsidūriau traukinių stotyje su bilietu į Sidnėjų rankoje, su skrydžiu iš šalies vis dar už trijų savaičių, su gan daug streso ir baimės užsilikusių nuo pastarųjų dienų ir savaičių, ir gan mažai minčių, ką galėčiau daryti toliau. Blogiausiu atveju būčiau pagyvenusi mėnesį Sidnėjuje minimaliomis išlaidomis, kas, tiesą sakant, neskamba kaip tradicinis blogiausias atvejis. Bet aš norėjau santykio su vietiniais, norėjau reabilituoti Au Pair profesiją savo akyse, norėjau aplinkos, kuri primintų namus. Dėl to susisiekiau su keliomis šeimomis esančiomis regione, su kuriomis kalbėjau dar žiemą. Ir man atsakė amerikietė vardu Lisa, atsakė, jog labai smagu, jog parašiau, nes būtent šiandien išvyksta jų Au Pair. 

Taip, man sekasi.

Po kelių dienų susitikau su Lisa ir paskutines savaites Australijoje leidau su ja ir jos trimis dukterimis mažam pajūrio miestely, pro kurį migravo banginiai. Lisa man suteikė namus ir leido pasijausti naudinga ir reikalinga, ji priėmė mane į savo šeimą taip paprastai ir betarpiškai. Kartu vykom į koncertus, mokyklų šventes, gaminom risotto, gėrėm chai sojos latę ir išleidusios vaikus į avokadų fermą rengėm vakarėlius namie. Rytais eidavau prie jūros rankioti milžiniškų kriauklių ir skaityti kol nebeatlaikydavau vėjo. Vakarais skaitydavau penkiametei pasakas apie Australijoje labai populiarų kiškį. Jaučiausi saugi, ir tai buvo daugiausia, ką tuo metu man galėjo suteikti bet kuri aplinka.

Ir tai yra gan įdomus aspektas - taip, gera turėti finansines galimybes išnaršyti šalies kraštus ir atrasti jos virtuvę per prabangius restoranus, prisikimšti kišenes spalvotų suvenyrų, pirkti turus, pirkti pramogas, pirkti patirtis. Bet kartais daugiausia, ką gali įgauti iš ilgalaikės kelionės yra visiškai nemokama. Taip, lėktuvo bilietai kainuoja, bet tuomet gali iškeisti turą į pasivaikščiojimą su vietiniais, gali iškeisti geriau apmokamą darbą į gerokai kuklesnį, bet aprūpinantį tave laime, saugumu ir istorijomis, gali iškeisti erdvius viešbučius į nutrintus hostelius, pilnus žmonių išmaišiusių visą pasaulį ir siūlančių savo laiką ir energiją, kad galėtų savo istorija pasidalinti su tavimi, gali iškeisti muziejus į gyvųjų pasakojimus. Tai, kas mano mintyse išlieka ilgiausiai po kelionių yra žmonės, vienareikšmiškai. Ne vyriausybiniai pastatai, katedros, turistiniai autobusai ar kiek apdulkėjusios galerijos. Jie yra įdomūs ir naudingi, bet žmonės man rodosi esą esminis faktorius, kuris padeda iš tiesų atrasti kraštą.

Vieną rytą pažvelgiau į vandenyną, atsisveikinau su tąryt horizonte išnirusiais banginiais, atsisveikinau su Lisa ir jos mergaitėmis, kaimynais ir draugais, ir mano trečiaisiais namais šitame pasaulyje, ir iškeliavau į Sidnėjų susigauti skrydžio, nugabensiančio mane į Kambodžą. 

Kai išgirstu žodį 'Australija', mano galvoje kyla šitiek asociacijų, ir vis dėlto viena ryškiausių yra žvaigždynai giedrą naktį, kai per artimiausius penkiasdešimt kilometrų nėra jokios civilizacijos, kai per artimiausius šimtus kilometrų nėra jokio didesnio miesto - žvelgti į Paukščių taką gulint ant vis dar įšilusios žemės ir tyliai dainuoti Keistuolių teatro "Australijai valio". Kaip bebūtų, tai šitoks didus žemynas, kuriame atrasi tai, ką atrasti tikiesi. Kaip ir visur kitur, galimas daiktas.






0 komentarai (-ų)

Kaip keliauti po pasaulį be santaupų: Italija, UK, Australija, Kambodža (II)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Londonas, 2014.
Praeitąsyk pasakojau, kaip pusmečiui apsigyvenau Venecijoje. Dirbdama ir keliaudama Šiaurės Italijoje susitaupiau šiek tiek monetų, bet traukiniai ir skrydžiai turi savo kainas, o mano didysis metų tikslas - ištrūkti už Europos ribų - reikalavo kiek rimtesnių santaupų, nei auklės kišenpinigiai. Tad grįžusi namo Kalėdoms ėmiau planuoti kitą žingsnį - darbą, įgalinsiantį mane keliauti toli ir kontekstą darbui, kuris būtų įdomus ir dar nepatirtas. Bet pirmiausia norėjau susirasti geografinį tašką, kurio sieksiu artimiausiais mėnesiais.

Kadangi mano pirmoji Au Pair patirtis buvo tokia pozityvi, ėmiau ieškoti šeimų ir vėl, tik šįsyk - nebe Europoje. Aplikavau ir kurį laiką susirašinėjau su žmonėmis iš Čilės (itin miela jauna šeima), Kanados (jie gyvena pamiškėje, kur žiemomis matyti Šiaurės pašvaistės), Islandijos, Naujosios Zelandijos, Kinijos, Australijos. Australijoje, pasirodo, auklių paklausa buvo gan nemaža, ir jau vėliau išsiaiškinau masę priežasčių tam. Kaip bebūtų, kurį laiką bendravau su keliomis šeimomis, kol viena australų pora su kūdikiu ir dvimete mane itin entuziastingai paskatino atvykti. Jie gyveno priedykumėje, toli nuo civilizacijos, su kengūromis kieme. Jų entuziazmas mane priimti buvo toks didis, kad jie man panoro apmokėti skrydžių bilietus iš Europos į Australiją. Viskas skambėjo per gerai, kad būtų tiesa (eilinį sykį). Po dar kelių pokalbių pasakiau jiems taip. 

Atskira tema yra buvimo Au Pair saugumas - skristi per pusę pasaulio į nepažįstamų žmonių namus (ir dar, beje, gyvenančius toli nuo civilizacijos, kur nėra autobusų ar traukinių ir geriausiu atveju kokį transportą pasiektum po paros ėjimo), yra drąsus žingsnis (gal, pasakytumėt, net kiek lengvabūdiškas). Dėl to  privalu apmąstyti alternatyvas, blogiausio atvejo variantus, saugiklius, kuriuos gali įdiegti į savo kelionę. Mano jaunatviškas idealizmas man teigė, jog viskas bet kokiu atveju bus gerai ir iš esmės tai tiesa, tačiau negaliu praleisti progos pabrėžti, kaip atsakingai turėtų būti priimami tokie sprendimai. 

Visas šis laiškų siuntimo, skaitymo ir skambučių procesas vyko gruodžio pabaigoje - sausio pradžioje. Jau turėdama aiškų tašką žemėlapyje, galėjau susitelkti ties uždarbiu kelionei. Tuomet vėl kilo ir leidosi lėktuvai ir atvykau į Londoną.

Londonas yra žavi vieta, lietuviškame kontekste kiek apgadinta emigracijos atspalvio (mat pats žodis emigracija mūsų kalboje yra toks aptrintas, toks apkibęs sielvartu, desperacija ir dar balažin kokiomis ne itin konstruktyviomis asociacijomis). Mane jau nuo pirmo apsilankymo ten žavėjo erdvės ir tiltai, senos knygos pietinėje Temzės pakrantėje ir Camden'o turgaus labirintai, magiški neapglėbiami parkų medžiai, ryškios galerijos, ryškūs autobusai, ryškūs žmonės. Tad pagyventi kelis mėnesius ten atrodė kuo puikiausia idėja.

Sakoma, kad darbą Jungtinėje Karalystėje rasti sunku. Mano istorija kiek kitokia. Tiesa, neieškojau darbo investiciniame fonde ar avialinijų finansinio konsultavimo įmonėse, susitelkiau ties paprasčiausiais kvalifikacijos nereikalaujančiais darbais, kurie man atrodė įdomūs. Darbą įgavau per keletą valandų. 

Į šalį atskridau šeštadienį ir jau pirmadienį su pluoštu spausdintų gyvenimo aprašymų kuprinėje ėjau į šalia namų esančią gatvę, nes transportas šiame mieste, kaip žinia, gan brangiai atsieinantis, tad norėjau pirmiausia išbandyti jėgas netoliese. Ėjau į itališkus restoranus ir prancūziškomis apsimetančias kavines, į rūbų, gyvūnų ir interjero detalių parduotuves. Sakiau labas, ieškau darbo daliniu arba pilnu etatu, gal galėčiau pasikalbėti su jūsų vadovu. Ir jei jo nebūdavo, paprašydavau galimybės palikti savo gyvenimo aprašymą (koks žavus pavadinimas, kai pagalvoji) kartu su jais, per daug nesitikėdama skambučio, bet galimybę išnaudodama. Po rytinio prasiėjimo grįžau namo. Grįžusi namo gavau skambutį. Vienos kavinės savininkė sakė, kad ją sudomino mano gyvenimas popieriaus pavidalu ir kad ji mane kviečia į interviu-darbo išbandymą poryt. Turbūt šioje vietoje verta paminėti, kad neturėjau jokios patirties kavos virime (ir tai buvo pagrindinė darbo minėtoje kavinėje dalis), kad kavą vargiai gėriau ir neskyriau moccha'os nuo macchiato (ką jau kalbėti apie jų paruošimą). Visa tai jiems papasakojau apsilankiusi po dienos. Ir nepaisant atvirumo (arba dėl atvirumo, kas ten žino) darbą gavau.

Tačiau dar iki tol - po skambučio, bet prieš interviu - norėjau užsitikrinti alternatyvų, tad dalinau gyvenimo aprašymus toliau. Girdėjau ne ir sėkmės linkėjimus dešimtis kartų, girdėjau frazę mes jums paskambinsim dar keliolika, gavau dar kelis interviu: prabangių rūbų parduotuvėje, blyninėje, kur mane bandė suvilioti darbu be sutarties ir mažesniu už minimalų atlyginimu (taigi, ne itin viliojančiu pasiūlymu), mažoje šviesioje užkandinėje, kurios darbuotojai ir erdvės man itin patiko, bet trumpiausia sutarties trukmė neatitiko mano poreikių, nes planavau jau už kelių mėnesių atsidurti Australijoje. Darbo ieškojimas yra toks įdomus procesas, ypač šiuo atveju, kai bandai per akimirką patraukti jų dėmesį, nors prieš keletą sekundžių dar nežinojai, kad tokia įstaiga apskritai egzistuoja. Išmokau perlipti per save, nepaisydama fakto, jog toks ištęstas ekstravertiškumas man kiek neįprastas ir nepatogus. Truputį paaugau.

Per tą trumpą laiką bandžiau įsidarbinti net viename dideliame prekybos centre, kuris negarsėja geromis darbo sąlygomis. Po aplikacijų ir kiek juokingo telefoninio interviu (kaip jūsų draugai apibūdintų jus? ir panašūs validūs klausimai) patekau į vienos dienos testų ir interviu centrą, kuris sukėlė man tiek klausimų, kad dar pradžioje susivokiau, jog dalyvauju čia labiau dėl smalsumo, kaip veikia tokie mechanizmai, nei dėl realios aspiracijos gauti darbą. Iš ryto atvykus į prekybos centrą mane pasitiko darbuotojas, palydėjęs į reikiamą vietą. Pakeliui paklausiau, kaip jam patinka jo darbas. Atsakė, jog visai nieko, tik sukelia itin daug streso. Ir aš vertinu nuoširdumą. Po gausybės kiek per detalių dokumentų pildymo sekė video situacijų įvertinimas (ką daryti, jei klientas skundžiasi, jog nėra pomidorų) ir loginių-matematinių uždavinių sprendimas. Pastarasis mane sukrėtė labiausiai, kai absurdiškai paprastos lygybės buvo pristatytos kaip aukštoji matematika - sėdėjau kambaryje pilname studentų ir kostiumuotų keturiasdešimtmečių, dairiausi, kaip jie stulpeliu skaičiuoja sudėtį ir atimtį ir mąsčiau, jog prieš mėnesį turėjau interviu viename geriausių pasaulio universitetų keliasdešimt mylių į šiaurę, kur manęs prašė spręsti tikimybių uždavinius, kur diskutavom apie atmintį, neurologinius netikrų prisiminimų mechanizmus ir tyrimų etiką. Ir štai sėdžiu čia ir sudėtingiausio lygio klausimas manęs reikalauja išmąstyti, kiek bus šeši plius šeši minus du pavertus visa tai į alaus butelių dimensiją. Kiekviena veikla, kiekvienas darbas kažkur veda ir nėra nieko blogo atmesti pasiūlymą, kurio aukščiausi reikalavimai yra žemiau tavo esminių įgūdžių suvokimo ribos.

Tad sutikau dirbti kavinėje. Ji buvo maža, medinėmis pilkai dažytomis grindimis ir skirtingų spalvų puodeliais. Apskritai, jos darbo pobūdis buvo gan platus - čia buvo galima gauti kavos, šviežių pyragų, šaldyto jogurto, nusipirkti rankų darbo rūbų ir krepšių, sudalyvauti kūdikių jogos pamokose ir suorganizuoti savo vaiko gimtadienio šventę. Tokia visiška priešingybė minimalizmui, bet buvo jauku, žmonės šypsojosi ir dėvėjo spalvotas taškuotas languotas prijuostes. Ir nors tokio darbo nepavadinsi idealiu ar itin pilnu iššūkių, bet aš jiems dėkinga, kad suteikė man galimybę patekti į kiek neįprastą sau kontekstą. Nes išmokau virti kavą, skirtingai kaitinti pieną latte'ei ir cappuccino, gaminti puikius croissant'us su sūriu, ir taip išlavinau savo karšto šokolado gamybą, jog iki šiol didžiuojuosi savo įgūdžiais, kad ir nebenaudojamais. Norėjau šitą patirtį išnaudoti iki galo, tad vertinau progas mokytis ar tiesiog bendrauti - kalbėjau su ekscentriškais dizaineriais apie jų idėjas, su mamomis atvedusiomis savo dailiai uniformuotus vaikus popietės arbatai. Kai žmonių srautai paaugdavo ir darbas tapdavo konvejeriu, kai maišydavosi kasos mygtukai ir pieno kaitintuvas plikė odą, darbo ritmas ėmė kelti kiek streso. Bet ši veikla suteikė man pajamų šaltinį, ji suteikė man naujų įgūdžių, ji vedė mane į didžios kelionės realizavimą. Tad, tiesą sakant, tai buvo labai neprasta patirtis.

Apart darbo gan intensyviai planavau savo žygius Australijoje. Tiesa, šioje srityje streso irgi netrūko, nes Australijos viza, tipišką europietį pasiekianti per kelias valandas, manęs nepasiekė per kelias savaites ir tai ėmė kelti nerimą. Kadangi Lietuva neturi Australijos ambasados, skambinau į Londoną ir į Berlyną (Berlynas kaži kaip susijęs su Lietuvos-Australijos saitais, neklauskit kaip, nebepamenu), kurie nukreipdavo mane vieni į kitus, ar atgal į Australijos padalinį, kuris savo ruožtu nukreipdavo mane į elektroninę korespondenciją. Jie tepatarė laukti. Tad nors visuose pokalbiuose man tebuvo tvirtinama, kad jie man niekuo padėti negali, jau po kelių dienų skambučių maratono gavau atsakymus į ilgokai ignoruotus laiškus. Ir dar po kelių dienų gavau Australijos vizą. 

Pagaliau galėjau pradėti planuoti. Lėktuvo bilietus į žemyną ir jame, bilietus į plaukimą koralų rifo link ir traukinių maršrutus tarp kitų neįtikėtinai skambančių objektų. Taigi viriau kavą, planavau kelionę, skaičiau apie nuodingiausius Australijos gyvūnus (kaip ir pridera) ir ruošiausi didžiam nuotykiui. Trijų šalių mano kelionių metams būtų pakakę su kaupu, bet staiga susivokiau (draugų, padėjusių susivokti, dėka), jog tiesioginių skrydžių iš Londono į Australiją nėra, tad kažkur sustoti vis tiek teks. O jei jau sustoji kelioms valandoms, galima pabūti ir keletą dienų, nes, na, kodėl ne? Tad mano akys nukrypo į Aziją, aš žiūrėjau į žemėlapį ir tiesiog mąsčiau, kur norėčiau nuvykti. Lėktuvo kainos smarkiai nesiskyrė nuo sprendimo, o gyvenimo pietryčių Azijoje kainos gerokai mažesnės už europietiškas, tad viskas, ką man reikėjo padaryti, tai išsirinkti šalį, kurioje noriu apsilankyti. Ta pasirinkimo laisvė mane svaigino, gan tiesiogiai, ir po vakaro internetinių paieškų ir prioritetų dėliojimo supratau, kad tai bus Kambodža. Tad grįžtant iš Sidnėjaus į Londoną prisidėjo stotelė Siem Reap'e.

Bet Kambodža buvo dedikuota liepai, o planavimas vyko vėsų drėgną Londono vasarį. Iki didžiųjų skrydžių dar spėjau išfotografuoti neatrastą Londono gatvės meną ir priemiesčių parkus, susitikti draugus ir išvaikščioti paupius, leisti popietes Saatchi ir Tate Modern galerijose, skaityti Hessę nedrąsioje saulėje prasidedant pavasariui, pradėti tradiciją gimtadienius švęsti Londone, kurios nesulaužiau iki šiol net ten nebegyvendama.

Vos keli mėnesiai paprasto darbo, jo paieškų ir gyvenimo didžiuliame dinamiškame mieste patapo ne vien būdu finansiškai paremti savo kelionę, bet ir pažinti žmones bei pasaulį plačiąja prasme, suvokti kiek gali išmokti iš veiklos, net jei ji ir nekelia per daug intelektualinių iššūkių. Dar išmokau perlipti aplinkinių nuomones ir baimes, jog, pavyzdžiui, tam tikras kraštas yra nesaugus kelionei, kad kelionė kaip faktas nėra saugi, ir kartais toks nuogąstavimų ignoravimas yra gan emociškai sudėtingas, nes nelengva tikėti savo sėkme, kai aktyviai dėl tavęs baiminasi kiti. Bet būtent dėl to privalu turėti pakankamai informacijos ir pakankamai pasitikėjimo savo jėgomis bei įgūdžiais. Nes to šioje kelionėje prireiks. Ko, žinoma, tuo metu dar nė neįsivaizdavau.

Galiausiai išsprogo medžiai, kovas nuriedėjo į pabaigą ir prisėdau ties langu Heathrow oro uoste, kur tuo metu už stiklo kilo Air France lėktuvas. Nė nežinojau, ką jausti, nes visas kūnas tebuvo susirūpinęs faktu, jog šiąnakt palieku Europą kiek daugiau nei trejetui mėnesių, kad nenumanau, ką tai atneš ir kaip visai tai yra nesuvokiamai-kvapą-gniaužiančiai puiku. Tuomet įžengiau į Boeing 787, tuomet po kojom krito miestai arba aš pakilau virš jų, tuomet prasidėjo kelionė į Australiją. 





2 komentarai (-ų)

Kaip keliauti po pasaulį be santaupų: Italija, UK, Australija, Kambodža (I)


Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Italija, 2013.

Dažnai matau nuorodas į renginius, kuriuose žadama papasakoti, kaip apkeliauti pasaulį be jokių išankstinių santaupų. Tokie renginiai sulaukia šitiek dėmesio ir populiarumo, šitiek ilgesingų žvilgsnių ir atodūsių, šitiek laukimo, kol kažkas atsistos prieš auditoriją ir atskleis didžiąją paslaptį. 

Nežadu atskleisti jokių didžiųjų tiesų, viskas, ką galiu pasiūlyti - tai mano istorija, kaip metus keliavau ir gyvenau Venecijoje, Londone, rytinėje Australijos pakrantėje bei Kambodžoje. Be tūkstančių kišenėj, jokia valiuta. 

Man patinka pabrėžti pastarąjį sakinį, nes jis panaikina pasiteisinimus, kodėl labai norėtum, bet niekaip negali keliauti, kurių vienas dažniausių - finansinė situacija. Dar dažnas komentaras galėtų būti tau tiesiog pasisekė ir iš tiesų man pasisekė (ir vis dar sekasi), bet sėkmei nutikti pirmiausia reikia sudaryti sąlygas ir sėkmė gali pasireikšti šitiek skirtingų būdų, jog tikiu, kad ji yra ne toks retas atvejis. (Rimtai, kartais kvapą gniaužia kiek kartų per dieną sėkmingai pereinu gatvę, išgyvenu nesuvažinėta dviračio ar kokio projekto ir vakarą parsirandu namo (beveik) nesužalota. Ir kaip tai vadinti, jei ne sėkme).

Tad patraukiu į šalį sėkmės ir valiutų sąvokas ir pradedu istoriją. 

Kažkada dar būdama vaikas išgirdau apie aukles pakrikštytas prabangiu Au Pair vardu, keliaujančias į kokią vakarų Europos šalį, prižiūrinčias vaikus vietinėse šeimose ir smagiai gyvenančias. Išgirdau ir dingtelėjo, kad kada nors norėčiau tai išbandyti. Tokio noro realistiškumas buvo panašiame lygyje su 'kada nors norėčiau nuvykti į Antarktidą' ir 'kada nors norėčiau parašyti knygą' - kaip ir įmanoma, bet ne artimiausiu metu. 

Po neapibrėžto kiekio metų susivokiau, jog kadangi nebeturiu įsipareigojimo kasdien eiti į mokyklą ir kadangi dar nepradėjau jokio ilgalaikio darbo statančio puikią karjerą, keliauti yra pats metas. Žinojau, kad tuo pačiu metu noriu įgauti praktikos, susijusios su psichologijos sritimi, nes būtent su šiuo mokslu tuomet siejau save (dabar nuevoliucionavau prie neuro mokslo, bet apie tai kitą sykį). Tad tolimesnė minčių grandinė buvo gan aiški - psichologija, bendravimas, vaikai, kelionės.  Aš galiu būti Au Pair.

Tuomet susiradau kelis tinklalapius, kur šeimos suranda aukles, o auklės - šeimas. Ėmiau skaityti apie viską, ką reikia žinoti veliantis į šį reikalą - apie sveikatos draudimą ir saugumą, vizas ir kalbų kursus, sutartis ir anketas, ir daugybę kitų dalykų, kuriuos įvaldyti pridera prieš darant rimtus sprendimus. 

Kaip ir įprasta kiekvienam save gerbiančiam individui, kurį laiką tiesiog skaičiau ir svajojau. Vieną vakarą pasakojau savo broliui kaip puikiai viskas skamba ir kaip noriu pradėti tokį nuotykį.

Tuomet nustok kalbėti ir pradėk šiandien, pasakė jis.

Kaip matot, čia yra dar vienas sėkmės aspektas - turėti kažką kas paskatina pajudėti nuo minčių prie realybės. Man pasisekė. Tą patį vakarą užsiregistravau į vieną didžiausių Au Pair tinklalapių.

Visas paieškų ir aplikacijų procesas buvo gan natūralus. Man patinka piešti dainuoti fotografuoti, aš dirbau vaikų stovyklose ir psichologinės paramos organizacijose, šiek tiek moku prancūziškai ir visai neprastai bendrauju angliškai, aš domiuosi jūsų šalimi nes x y z (na, priklausomai nuo šalies). Mano reikalavimai šaliai buvo paprasti. Norėjau šalies susijusios su prancūzų kalba (Belgija, Šveicarija, Prancūzija) ir miesto prie jūros (nes kodėl gi ne). Galiausiai paieškas išplėčiau ir į Ispanijos, Portugalijos bei Italijos teritorijas. Pačioms šeimoms mano negausių kvalifikacijų dažniausiai visiškai pakakdavo, dažniausiai jie siūlydavo po keliasdešimt eurų per savaitę atlygį už buvimą su vaikais, ir turint minty, kad gyveni kartu ir išlaidos stogui ar maistui realiai neegzistuoja, didžiąją dalį tų monetų vadintų kišenpinigiais buvo galima sutaupyti.

Vieną dieną, po pusantro mėnesio pokalbių su draugiškais portugalais turinčius dvynius ir dar trejetą vaikų, veganais italais gyvenančiais kalnuose ir užsiimančiais meditacija kaip išgyvenimo šaltiniu, ir kitais entuziastingais pietų europiečiais, užmezgiau kontaktą su šeima, kuri skambėjo per gerai, kad būtų tiesa. Čia dar vienas sėkmės ženklas - kartais dalykai skamba per gerai, kad būtų tiesa, bet pasirodo esą kuo tikriausi.

Vaikų mamos vardas buvo Brittany, ji amerikietė, tad vaikai kalba angliškai, kas yra gan svarbu nemokant italų kalbos ir vykstant į Italiją. Vaikams dveji ir penkeri, du mažyčiai venecijiečiai, gyvenantys ant Didžiojo Kanalo kranto. Aš sėdėjau savo kambaryje Vilniuje kol pro langus brovėsi vos šylanti gegužė, o Brittany man pasakojo, jog savaitgaliais jie vyksta į namelį kalnuose, vakarais kartais plaukia laiveliu prie jūros, jog vos prieš metus atidarė trijų kambarių viešbutį ir kad turi nuostabią draugę lietuvę. Aš žiūrėjau į Brittany pro kiek mirgantį ekraną ir ji spinduliavo energija, rūpesčiu ir kaži kokiu gerumu pasauliui, tiek, kad apsisprendžiau gan greitai. Mes sutarėm, kad liepą nusileisiu Venecijoje, bent trims mėnesiams. (Užbėgant įvykiams už akių paminėsiu, jog Venecijoje išbuvau iki lapkričio pabaigos, beveik dvidešimt savaičių, tiek, kiek tik leido planai. Bet apie viską iš eilės.)

Tuomet atėjo liepa, tuomet kilo ir leidosi lėktuvai, tuomet nuleidau koją ant Venecijos žemės ir negalėjau atsistebėti viešuoju vandens transportu ir vaizdu pro namų langus, negalėjau atsigerėti vaikais, kurie nuoširdžiai buvo gražiausi vaikai kokius tik esu mačiusi. Sofija pasakojo istorijas apie šuolius į mėnulį, kur sakėm, naktį susitiksim. Ilgainiui prisijaukinau Vincentą. O šeima jaukinosi mane: mokė gaminti pasta rossa ir plukdė į salą netoliese savo draugų gimtadienio proga, palaikė italų kalbos besimokant ir parodydavo, kur geriausi ledai mieste, patardavo kokius aplinkinius kraštus geriausia pamatyti, supažindino mane su artišokais ir savo draugais.

Kartu su šeima keliavau po kalnus, o su naujais venecijiečiais draugais - po Venecijos kino festivalio ir Venecijos meno bienalės seansus. Vaikų močiutė man gamino vegetariškus apkepus, vaikų senelis pasakojo istorijas apie kasmetinius potvynius ir kaip jam patinka Čiurlionis, kaimynė pasakojo apie Romos parodas ir Fellini filmus, ir viskas, ko galiu tikėtis, tai kad sugebėjau jiems parodyti pakankamai dėkingumo. 

Penki mėnesiai yra netrumpas laiko tarpas, ypač turint minty, jog tai buvo pirmas kartas, kai buvau nuo namų nutolusi ilgiau nei savaitę. Tad kartais vidun įsiveldavo ilgesys, liūdesys, bene pyktis, kurį dar labiau sustiprindavo nuovargis, nes būti su vaikais yra gan iššūkis, ypač būti kokybiškai, ką ne visad sugebėdavau padaryti. Bet stengiausi. Mat galėjau plaukti vaporetto prie jūros ir važiuoti traukiniu prie kalnų ežero, galėjau eiti skaityti į Zattere, išbandyti savo italų kalbos pradmenis su kokiu praeiviu skvere ar fotografuoti salą paklydus užkampy. Galėdavau prisiminti kur esu, kiek laiko dar liko ir kokia esu už visa tai dėkinga, ir tai veikė. Dažniausiai. Realistiškumo čia reikia, tad svarbu pabrėžti, jog gyventi su žmonėmis, apie kurių egzistenciją prieš pusmetį dar nė nenutuokei, nėra taip paprasta ir supranti, kad tai nėra paprasta ir jiems, bet visi turėjom bendrų tikslų ir visi turėjom bendrų norų ir tais dalykais grįstas judėjo gyvenimas.

Galėčiau pasakoti istorijas apie Veneciją dar ilgą laiką, bet turbūt pastarųjų pastraipų užteko suvokti, kokia ryški patirtis tai buvo, kiek energijos tai suvartojo ir kiek energijos pati per tai įgavau. Viskas, ką žinau, tai kad lapkričio pabaiga atėjo greitai ir jau negalėjau nustygti vietoje laukdama grįžimo namo, tačiau paskutinei dienai persiritus į popietę į mane suplūdo viso pasaulio nostalgija. Ėjau San Marco aikšte, kol joje uždarbiavo akordeoninkai, saulė atsispindėjo bazilikos fasado aukse ir tokioje garso bei vaizdo idilėje (kuri galėjo būti labai dailus paveikslas arba labai prastas filmas) pajaučiau, kaip keista suvokti, jog čia nebegyvensiu ir, kas žino, galbūt niekad čia nė nebegrįšiu. Grįžau pas šeimą ir valgėm picą ir dairėmės kalėdinių dekoracijų, kalbėjom niekus, Sofija klykė nes filmo anonsas pasirodė esąs tik anonsas (po to tas filmas išgarsėjo Frozen vardu - mergaitė iš anksto jautė, jog pasaulis nuspręs, kad šis filmas dėmesio vertas), o manęs laukė paryčių traukinys, tai reiškė, kad reikia atsisveikinti dar vakarą, taip viskas ir nutiko. Paryčiais apsidairiau po kambarį ir kokias keturias minutes stovėjau tarpdury bandydama įsiminti kaip atrodo mano antri namai šitam žemyne.

Taip baigėsi pirmoji gyvenimo-ne-Lietuvoje metų ir keliavimo dalis. Per ją apkeliavau Veneciją (per sausras ir potvynius siekiančius iki kelių), aplink esančias salas (Burano, Murano, Torcello, Lido), kalnų miestus (Corvara, Bassano del Grappa), Veroną, Gardos ežerą, Romą, sutikau būrius kuo nuostabiausių žmonių, pramokau italų kalbos, pamėgau raudoną vyną ir suvokiau, kad geografinė vieta neapsprendžia vidinės būsenos. Saulė ir jūra yra puiku, bet liūdesys gali įsibrauti ir kuo gražiausiame paveikslėlyje, ilgainiui supranti, kad nuo būsenų ir minčių nepabėgsi tad tampi namais pats sau. Tuo tarpu gali grožėtis didžiuoju kanalu prabudęs. Tai neatsibosta.
Ir noras keliauti toliau tik auga.

(Laukite tęsinio)



Jei skaitymas apie Veneciją ir aplinkinius kraštus nepabodo, daugiau tekstų apie tai dar iš Venecijos laikų:




2 komentarai (-ų)

Kaip idėjos tampa realybe

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2013.

Nulis nulis keturiasdešimt aštuoni. Aktyvias pastangas užmigti švelniai ignoruoja idėjos, kurios netikėtai ima dygti galvoje. Staiga visos praeities patirtys, dabarties jausmai ir ateities planai yra susiję su šia visa apimančia teorija ir aplanko mažas nušvitimas. Taip gimsta teksto pradžia. Kartais, tiesa, idėjas įkvepia istorija, kurią išgirdau kokį niūkų rytą, kartais – prabangi literatūra ar galerijų apšvietimas. Dažniausiai nepasakoju iš kur idėja ateina ir kur ji veda, prieš jūsų akis – tik juodai baltos kiek idealistinės mintys. Ir man rodos, laikas tai kiek keisti.

Straipsnio formatas, žinoma, yra gan teorinis vien jau pagal apibrėžimą. Bet galima perkelti akcentą nuo idėjos prie patirties. Pavyzdžiai yra stipresni už hipotetinius svarstymus. Ir rodos, dažnas argumentas prieš bet kokias idėjas peržengiančias inertinės rutinos ribas, yra tai skamba gražiai, bet žodžiai lieka žodžiais, o realybė yra visai kitokia.

Aš noriu parodyti, kad realybė yra tokia, kokią tu sukuri. Ir kad tai nėra vien žodžiai.

Dėl to pasakosiu jums istorijas. Apie save - kaip sugebėjau keliauti po pasaulį be jokių santaupų, kokios patirtys leido suvokti, jog galiu pasiekti bet ką, kokią įtaką gyvenimas skirtingose šalyse padarė mano namų, santykių ir laimės sampratai. Pasakosiu ir pažįstamų žmonių istorijas. Kaip iš mažo miestelio kilusi amerikietė pamilusi italą persikraustė į kitą pasaulio kraštą ir ilgainiui įkūrė vieną garsiausių pasaulyje Venecijos viešbučių. Kaip lietuviai, olandai, vokiečiai ir kitų tautų piliečiai gebėjo paversti pomėgius savo neįtikėtinai sėkminga karjera, ir kodėl tai veikia taip puikiai – fotografija, rašymas, investicijos, debatai, aviacija. Visa to pasakojimus liudijau ir visus juos galiu perduoti jums.

Kalbėti apie atvirumą pasauliui yra puiku, bet sutikti su pasiūlymais, kuriuos įprastai atmeti yra kas kita.

Kalbėti apie saitus su žmonėmis yra puiku, bet sąmoningai šypsotis nepažįstamiesiems ir sakyti jiems labas rytas yra visai kas kita.

Kalbėti apie rūpestį ir dėmesį aplinkiniams yra puiku, bet pagirti kieno nors suknelę, šaliką ar skaitomą knygą bent keletą kartų per dieną yra visai kas kita.

Žodžiai ne visada virsta veiksmais. Tad noriu parodyti, kokia plonytė linija tarp minties ir jos realizavimo ir kiek kokybiškų patyrimų tos linijos peržengimas suteikia. Tad priimkit mane su pasakomis, socialiniais eksperimentais, interviu ir istorijomis. 

Jei tai gebėjo nuveikti vienas žmogus, tai gali nuveikti ir tu. Tam, kad tuo įtikėtum reikia pasakoti istorijas. Su pradžiomis ir pabaigomis, tikras, pririštas prie erdvės ir laiko kontinuumo. Tad anoniminę didaktiką versiu gyvų žmonių, gyvenančių visai šalia, liudijimais.

Pradedam?





2 komentarai (-ų)

Apie jautrumą, naivumą ir kitus keiksmažodžius

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Lietuva, 2015.
Kažkada prie vieno iš savo tekstų perskaičiau prierašą, kad mintys gražios, nors kai kuriems žmonėms gali atrodyti ir kiek per nuoširdžios. Prierašo autorė dalindamasi nuoroda į tekstą lyg ir atsiprašė dėl savo jautrumo savo draugų, mylimųjų ir atsitiktinių socialinės paskyros sekėjų. Nes jei esi išmintingas, savimi pasitikintis ir šiaip visuomenę prisijaukinęs žmogus, negali būti per daug jautrus, mat tai lyg ir indikuoja silpnumą, kokybiškų santykių ar prasmės stygių, ar, dar blogiau, naivumą. Jautrumas tuomet susiejamas su žmonėmis rytą pradedančius motyvaciniais žodžiais juodai baltos nuotraukos fone, žmonėmis kalbančiais deminutyvais, žmonėmis su rožinės spalvos lęšiais pametusiais realybės pojūtį dar prieš išmokstant pirmąjį (mažybinį, žinoma) žodį. Bet net ir tai, jei tik gebam skaityti, viso labo yra subjektyvus nepriklausomos asmenybės pažiūrų įvertinimas ir nežinau, kodėl turėčiau vertinti jo(s) vertybines skales ar požiūrius, kokie jie neįprasti ar visiškai keisti bebūtų. Nes blogiausia nėra jautrumas ar naivumas, ne, blogiausia, kai kiekviena idėja įvyniojama į solidų sluoksnį sarkazmo, kad būtų priimta kitų. Iš pradžių dėl to, kad tai leidžia idėjos autoriui pasijausti šmaikštesniam, patrauklesniam ir socialesniam. Vėliau dėl to, kad be sarkazmo idėja praranda visą savo žavesį. O su prarastu žavesiu dingus dėmesiui - ir vertę.

Aš mėgstu naudoti sarkazmą kasdienėje kalboje ir kuo mano santykis su pašnekovu artimesnis, tuo daugiau sarkazmo jame sau leidžiu vartoti, nes tai dažnai būna būdas išreikšti supratimą ir jausmą pokalbio plotmėje. Bet kartais sarkazmas tampa kuo puikiausia priemone atsiriboti nuo jausmų, pakeisti temą vos ji tampa kiek nepatogi, neatsakyti į klausimą 'kaip tu' ar atsakyti žodžiais kurie lyg ir turėtų sužadinti tavo humoro jausmą ar paprasčiausiai performuoti nekasdienę nuomonę į pajuokos objektą.

Kartais suvoki, kad mėgaujiesi šia akimirka, šia aplinka ir šiuo žmogumi tiek, kiek tik leidžia neurocheminiai signalai smegenyse, bet negali to pasakyti, nes tai per jautru.
Kartais nori pasakyti 'labas, sveikinu su gimtadieniu, esu velniškai laiminga, kad tu gimei prieš kelias dešimtis metų ir per tą laiką išmokei mane kurti muziką, kartoti 'nuostabu' ir rašyti laiškus, aš tave taip branginu ir myliu, per visus gyvenimus'. Bet tai toli gražu neatitinka tipiško atviruko su tviskančiai įrašytu amžiumi teksto, ar, dar svarbiau, tipiškos gimtadieninės žinutės.
Kartais išgirdęs 'kaip gyveni' nori atsakyti, kad šią sekundę jautiesi visiškai vienišas, nors objektyviai ir esi apsuptas žmonių. Ir nori paklausti, 'ar ir tu taip kartais jautiesi?' Bet atsakai 'gerai'.
Kartais nori tylėti ar palaikyti akių kontaktą, bet pertrauki abu kokiu gal net ir visai subtiliu sąmoju, nes taip bendrauja žmonės aplinkui ir kiti būdai išreikšti mintį ar jausmą yra kiek per keisti. Tad būtum nesuprastas, atstumtas ir visos pastangos, kurias įdėjai į nepriekaištingo įspūdžio sudarymą, būtų sunaikintos keliais neatsargiais žodžiais. O atsargiam būti verta. Taip?

Vengdama kalbėti apie tai, kas man vienai rodosi įdomu ir svarbu, prarandu progą susidurti su kažkuo, kam netikėtai yra įdomūs ir svarbūs tie patys keisti dalykai. Prarandu progą atrasti kitus žmones, kurie slepia savo per jautrias mintis ir per kūrybiškas idėjas po kasdieniškų žodžių sluoksniu, prarandu progą atrasti kitus netobulus, kitus, kurie galėtų tapti artimi. Tęsiant šią logišką seką, kuo atviriau pasakosi apie idėjas, kurios verda tavo galvoje, kuo dažniau peršoksi per kalbas apie orą tiesiai prie temos, kuri tau baisiai rūpi, kuo dažniau sakysi 'man liūdna', 'esu velniškai laiminga', 'myliu', tuo daugiau sutiksi žmonių, kurie irgi vertina tokio socialinio atsargumo nepaisymą. Ir visa ši istorija yra ne vien apie tave ir mane, kuo savitesniu leisi sau būti, tuo labiau padėsi savitumą įtvirtinti kaip taisyklę, tuo paprasčiau save išreikšti ir laimingai gyventi taps kitiems, ilgainiui. Sarkazmas yra puikus įrankis, kol jis nepradedamas naudoti kito žmogaus (nu)vertinimui, kol nepradedi jausti, jog privalai naudoti ironiją, kad būtum išgirstas ir priimtas. Juolab, rodosi, sarkazmo viešojoje erdvėje visiškai užtenka. O drąsos kalbėti apie tai, kas svarbu kartais stinga. Ir man rodosi svarbu pabandyti nors kiek atkurti harmoniją tarp jų. 




0 komentarai (-ų)

Kuo skiriasi bananų skonis Venesueloje arba Apie kitų kraštų piliečius

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2013.

Kai kiekvieną dieną leidi tarp kelių - kartais keliolikos ar keliasdešimt - skirtingų tautybių žmonių, ilgainiui prie to įpranti ir pamiršti apie tirštą kultūrinį foną supantį kiekvieną pokalbį. Dėl to gera sau priminti apie tokią privilegiją pažinti tolimus kraštus per žmones, ieškoti skirtumų ir per juos atrasti panašumus.

Dažniausiai susitikimai prasideda kalba, žodžiais, kurie - bendraujant abiem ne gimtąja kalba - kartais pasimeta kažkur sąmonės kampuose. Tuomet natūraliai išrandamos kelios taktikos, kuriomis žinutė vis tiek perduodama. Pavyzdžiui, žodis pasakomas sava kalba ir - visų aplink esančių nuostabai - yra kuo puikiausiai suprantamas. Europietiškos kalbos gan susijusios, bet kartais taip paprasta įsijausti į savo kalbos unikalumo idėją, jog net aikteli iš nuostabos, jog supranti vokiškų daržovių ar rumuniškų medžių pavadinimus. Kitais atvejais pašnekovai svetimos kalbos žodžio toli gražu nesupranta, bet entuziastingas kalbėtojas ir toliau žodį naudoja, nes žodis pasak jo negali būti išverstas. Taip olandai kartais savo kalboje vis įterpia gezellig ("žinai, tu tokia gezellig" / "ačiū už vakarą, buvo taip gezellig" / "smagu, kad ateisi, gezellig!"). Žmonės rašo ištisus straipsnius apie šio žodžio reikšmę - trumpai tariant, artimiausia lietuviška reikšmė yra jauku, bet jaukumas ne tiek patogumo kontekste, kiek tokio bendrumo jausmo. Galiausiai, kai apleidžia viltis po aiškinimo visais įmanomais būdais, prisimenamas interneto egzistavimas ir suvedus gimtosios kalbos žodį į paieškos sistemas pasirodo begalė paveikslėlių, kurie yra tarptautiniai ir nuo kalbos nepriklausomi. Tuomet apsikeičiama supratingais žvilgsniais ir patvirtinimo šūksniais, reiškiančiais, kad pašnekovai vienas kitą pagaliau vėl puikiai supranta.

Tai ypač praverčia kalbant apie skirtingų tautų virtuves, nes ši tema dažniausiai sukelia daugiausiai entuziazmo, mat draugai prisimena savo mamų firminius receptus ar koks kvapas sklando namie prieš pusryčius (suomė atsidūsta, kad kvepia kaip namie, jei kepu imbierinę duoną). Vakar su suome ir vokiete kalbėjom apie pieno produktus ir pokalbis greitai pavirto į nepaaiškinamų žodžių mišrainę - mes turim varškę, ar jūs kažką tokio turit - mes turim kwark - bet tai ne tas pats - ne, bet mes irgi turim kefyrą - o pas mus labiau populiarus kermaviili - ir taip toliau ir toliau į keistų žodžių platumas. Galiausiai paaiškėja, kad nors lietuviai turi aibę įdomių pieno produktų, centrinės ir šiaurės Europos tautos irgi neatsilieka, ir turi net keistesnių gaminių. Nors lietuviai turi daugybę rūšių ruginės duonos, Skandinavijos tautos irgi turi panašią tradiciją (ir net valgo ruginę košę pusryčiams), tad mes kiek artimesni, nei numanėm. Nors dar nieks - apart latvių - nėra iki galo supratę sūrelių sąvokos.

Tokie ryšiai padeda geriau pažinti savą ir kitas šalis, nes tampi savo krašto ambasadoriumi, rekomenduojančiu, ką verta pamatyti ir nuveikti savo šalyje ar mieste, kai tik kas nors sugalvoja ten nuvykti (ir vėliau labai smagu linksėti galva, kai olandai nutaria, kad Vilniaus senamiestis gražiausias iš visų Baltijos šalių, tokia tuštybė, bet taip gera sakyti taip, ten mano namai). Tuo tarpu indė rekomenduoja, kad būnant pietų Indijoje būtina užsukti į Aurangabad, britė pataria kur galima palaipioti kalvomis netoli Londono, graikė pasakoja apie savo mėgstamiausias salas, olandas - apie mėgstamiausius miestus (ir kad Utrechtas gražesnis nei Amsterdamas), amerikietis pasakoja apie rytus didžiąjame kanjone, įspūdžiai niekad nesibaigia, o vietovės pažinimas per vietinio gyventojo istorijas tampa kuo puikiausiais patarimais ateities kelionėms ir įkvėpimu artimesnių kraštų tyrinėjimams. 

Kartais nutinka labai netikėti susidūrimai, kaip kad prieš porą savaičių, kai sutikau merginą iš Sibiro, studijuojančią Maskvoje politiką ir tarptautinius santykius ir per keletą studijų metų išmokusią lietuvių kalbą. Ji svajoja gyventi Vilniuje ir būti Rusijos ambasadore Lietuvoje, nes Vilniuje daug medžių ir žalių erdvių, o kalba skamba kaip muzika. Ji išmoko keletą lietuviškų eilėraščių, ir greičiau nei sugebėjau susivokti, aš jau tariau laukas, pieva, kelias, upė kartu su ja, aplink judant keliems šimtams dar kitomis kalbomis šūkčiojančių žmonių, tokia maža lietuvybės sala šitam mieste, šitoje šalyje, šitoje Europos dalyje. Rodosi, visada yra saitų, kuriuos gali atrasti, per daug nesigilinant į tai, dėl ko galbūt nesutartumėm. Dėl to su suomiais analizuoju Žiemos karą, su kinu kalbu apie budizmo legendas - kurios pasirodo kiek skiriasi nuo indiškojo budizmo -, su venesueliete kalbam ar skiriasi bananų skonis namuose (pasirodo, nė kiek), su turku kalbam apie fotografiją, su indonezijiete - apie korėjiečių filmų industriją, o su nigeriečiu - apie socialinę negrožinę literatūrą. Tie patys interesai gali atsiskleisti kiek kitaip kitos kultūros (ir paprasčiausiai kito žmogaus) kontekste ir taip įdomu pamatyti tai, kuo gyveni, iš kito žmogaus perspektyvos. Nes dažniausiai tos perspektyvos būna itin panašios, o jei ne - ko naujo išmokančios. 

Šalių sienos ir kultūrinės ribos trinasi vis labiau, vis dažniau sutinku žmonių su keletu tautybių, kurių pasuose įrašyti kelių šalių pavadinimai. Belgija ir Kongas, Prancūzija ir Brazilija, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Peru. Jie nepriskiria savęs vienai konkrečiai šaliai ir juda laisvai, atrasdami vietoves kur gera gyventi ir kurdami ten save. Jie prisimena savo šaknis ir su meile pasakoja apie savo senelį Brazilijoje ar pokalbius Kongo gatvėse, bet nesieja savo tautybės su geografine gyvenamąja vieta. Gali būti peruvietis ir gyventi Olandijoje, tai nepaneigia tavo tautybės, tavo istorijos ir kultūrinio pagrindo, atvirkščiai - tai leidžia dalintis savo unikaliu požiūriu su kito krašto gyventojais, plečiant savo pasaulio suvokimo ribas ir suteikiant galimybę aplinkiniams plėsti savąsias. 




Sekite elektroniniu paštu

Įkeliama...

Archyvas