Search

Content

0 komentarai (-ų)

Berlyno istorijos arba Kaip atrodo tobulos atostogos

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Vokietija, 2016.

Ketvirtadienis, ketvirta valanda vienuolika minučių ryto, brendu per sutemas kol ima švisti. Tuomet sutinku draugus, sukrentam į automobilį ir pajudam greitkeliu jūros link. 
Atstumas Roterdamas – Haga nereikalauja ypatingų laiko išlaidų, tad užmiegotom akim nužiūrėję rūkus kylančius virš oranžinių laukų jau netrukus brendam per smėlį, kriaukles ir kitus sutvėrimus. Mūsų veiduose ryški saulė, vandenyje banglentininkai, šalia švyturio rymo olandas, pasakojantis, kad prie jūros dviračiu atmina kasryt, tiesiog sėdėti ir žiūrėti į vandenis. Sako, jūra suteikia saugumo jausmą. Klausia, ar esam fotografijos studentai, mat nešamės vienas už kitą didesnius objektyvus ir fotografuojam kiekvieną vandens purslą. Nusijuokiam, kad ne, hobis. Atsisveikinam iki kito ankstyvo ryto, sako, rasim jį prie to paties švyturio, kad ir už metų.

Penktadienis, keturios valandos trisdešimt dvi minutės, lipu į autobusą gabenantį mane į oro uostą, bandau banko kortelę panaudoti kaip transporto bilietą ir praeina dar kelios valandos kol prabundu iki galo. Po valandos skrydžio jau riedu vokiškais priemiesčiais, išlipam prie rytinės Berlyno sienos likučių, paverstų drobe gatvės menui. Menas pagerbia atminimą, paryškina įspūdį, gatvės menas paliepia sustoti ir susivokti, kad šita kuo paprasčiausio akmens siena sukėlė šitiek skausmo, sugėrė šitiek istorijų, ir griuvo ji ne taip seniai, tais metais kai pradėti rodyti Simpsonai, kai gimė mano brolis ir kai Dalai Lama gavo Nobelio taikos premiją. Taika ir laisvė ore, nes spalvoti mūrai, nes žmonės spalvoti. Mergina su turistine kuprine basa eina per traukinių stotį, vaikino su solidžiu kostiumu ryškiai mėlyni ilgi plaukai plaikstosi vėjy, kuo gražiausios tatuiruotės riaumoja liūtais iš nugaros, mirga raštais nuo kaklo ir riešų, kartais jos laikinos, akivaizdžiai nupieštos tušinuku ir nusitrins jau ryt, bet jų nešiotojai išdidūs, jų kūnas byloja meną, jų esatis byloja meną, jais kalba Berlyno dvasia. 

Šeštadienis, šešios valandos dvidešimt septynios minutės, miego trūkumas formuojasi, bet per daug netrukdo pastebėti Berlyno savitumo. Vis sakydavau, kad jaučiuosi taip pat visoje Europoje, nepaisant to, ar esu Paryžiuje ar Roterdame ar Vilniuje, tačiau Berlyne jausmas kiek kitoks, visad jauti, kad už kampo laukia kas netikėto.
Tądien oras pasiekia tropinę šilumą ir drėgmę, dėl to naktis šilta, saulėlydžio likučiai dažo bėgius ir stiklinę traukinių stotį, geriam energiją iš buteliukų (Mate, sako, unikali Berlynui), kalbam apie ateitį. Su rašytoja ir vaizdo menininke iš Rumunijos diskutuojam apie Roterdamą ir Briuselį, ir Londoną, apie tai, kaip debatų patirtis daro įtaką sprendimams ir karjeros keliams, apie debatų meną. Metro eilinį sykį atveria miestą, čia savo istorijas pasakoja gitaristas iš Australijos, pakaitom groja fleitos ir akordeonai, pradedam dalintis greitakalbėm. 
Gerivyraigerojgiriojgerągirągėrėgerdamigyrė sakau aš. Alsachtervliegenvliegenvliegenvliegenvliegenvliegensvlug sako olandai. KhadakSinghkekhadakanesekhadakatihainkhidkiyankhidkiyonkekhadakanesekhadakatahaiKhadakSingh sako mergaitė iš Indijos. Tamsoje šokam, tamsoje dainuojam, tamsoje kalbam apie tai ką turim, ką praradom. Virš mūsų pagalvių kalėdinės lemputės, mingam prieš auštant.

Sekmadienis, vienuolika valandų penkios minutės, pramiegam ryto planus, bet netrukus atsigriebiam. Tuomet nuovargio pakerėti žiūrim į debesis pievoje ir kalbam apie ryšio su žmonėmis atradimą, siunčiam šampaną ratu, nes yra progų švęsti, tuomet kylam ant pirštų galų ir vaikščiojam po turistines erdves, mat vietinė Berlyno gyventoja pasisiūlo jas aprodyti. Arkos švyti vakaro saulėje, paminklas holokausto aukoms įsirėžia į atmintį tobulos simetrijos akmens blokais. Mes nardom tarp jų ir garsiai juokiamės, nes mes gyvenam toliau. Mes gyvenam ir už juos, už tuos, kurie gyvenimo tęsti nebegalėjo. Dėl to turim moralinę atsakomybę sugeneruoti laimės, kurią būtų sukūrę jie, dėl to privalu juoktis kiek daugiau, nei reikalauja vien asmeniniai poreikiai. Kalbam apie Teksaso platumas ir Meksikos šurmulį, apie operą Venecijoje ir tapimą tokiu žmogumi, kuriuo norėtum save matyti, apie Kafką ir minimalizmą, apie Disnėjaus princeses ir nuoširdų žmogaus išklausymą pokalbyje. Dangus giedras, Potsdamo aikštė tuščia, gyvenimas geras.

Pirmadienis, aštuonios valandos penkios minutės. Oras mus teleportuoja į Pietryčių Aziją, dėl to neatitraukiu rankos nuo gertuvės, man sako, kad iš tiesų aš augalas, nes viskas, ko man reikia, tai saulė ir vanduo, ir dienai einant įsitikinu, kad tai visai netoli tiesos. Berlyno erdvės jau pažįstamos, vaikštom paupiais, apsilankom oro uoste paverstame į parką, ten nuo atokių krūmų raškau gervuoges ir olandai kiek susirūpina mano sveikata bei gyvybe, bet nusijuokiu, jog mano lietuvybė man leidžia atpažinti uogas. Ir jie kiek nurimsta. Mūsų saitai su gamta ir viskuo, kas joje sunoksta, kitoms tautoms ne itin suvokiami, dažnai jie tai priima kaip eilinę lietuviško keistumo apraišką, o aš tuo naudojuosi, pasakodama apie miškus ir žemuoges, apie lietuviškus vardus su gamtos pradu (vėjas, audra, upė, liepa, ir dar dešimtys), apie dar ne iki galo nunykusią pagonybę. Jei aš ir ne augalas, augalai man artima, net vidury didžiulio miesto.

Antradienis, penkios valandos penkiasdešimt aštuonios minutės. Kepykla, traukiniai, oro uostas. Pro debesis išneriam į Roterdamą, kuris vėsus ir lietingas. Pernakt beveik neužmiegu, nes nenusakomais būdais kambarys prisipildo uodų, kurie man šnabžda savo istorijas tiesiai į ausį nė kiek negailėdami miego pailgusio kūno.

Trečiadienis, šešios nulis nulis, daiktai į lagaminą, tramvajus iki stoties. Ir štai sėdžiu autobuse pakeliui iš Olandijos į Jungtinę Karalystę. Kirsiu Belgiją, kirsiu Prancūziją, kirsiu La Manšą dideliu povandeniniu traukiniu. Bet kol kas dar tik Antverpenas, tad galiu pasakoti apie Berlyną, iš kurio jau ištraukiau kūną, bet ne mintis. Atostogos kartais priverčia iš savęs vogti miegą, bet pila į smegenis idėjas ir įkvėpimą, atostogos nėra skirtos nieko neveikimui, atvirkščiai, atostogos yra tam, kad nuveiktum visa, kam šiaip randi laiko stokos pasiteisinimą. Sakyti ‘taip’, kai tavęs klausia, ar turi minutę keistam pasakojimui, sakyti ‘taip’ paryčiams vos prabudus ir paryčiams dar nenuėjus miegoti, sakyti ‘taip’ bėgimui palei upę ir trisdešimt trims kilometrams ėjimo pėsčiomis per dieną, sakyti ‘taip’ knygoms apie kvantinę fiziką ir animacijai apie gražuolę ir pabaisą, sakyti ‘taip’ kai rodosi, jog ‘ne’ yra paprasčiausias variantas, nes suvoki, kad visa, kas neįprasta ir ne itin lengva, virsta kuo didžiausiais atradimais. Atradimais miestų, žmonių ir istorijų.




0 komentarai (-ų)

Kaip keliauti po pasaulį be santaupų: Italija, UK, Australija, Kambodža (IV)

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Kambodža, 2014.

Kiek apsiniaukę, pro nučiupinėtą lėktuvo langą matyti ryžių laukai, šalimais sėdinčios merginos iš Naujosios Zelandijos dalinasi entuziazmu pradėti savanorystės programą mokant vaikus anglų kalbos. Ratai paliečia žemę. Vietinis laikas vienuolika trisdešimt dvi, vietinė temperatūra trisdešimt šeši laipsniai. Sveiki atvykę į Kambodžą.

Kai tuk-tuk'u važiavau mažo viešbučio link (tuk-tuk'u, kurio laukiau pusantros valandos, bet čia jau kita istorija) mane ištiko kuo gražiausias kultūrinis šokas, turbūt pirmasis mano gyvenime. Europoje kultūrinio šoko niekad neteko patirti, kaip ir Australijoje, o Kambodžoje plaučius kaipmat pasiglemžė drėgnas karštas oras, uoslę nokautavo prieskonių, žemės, dumblių ir dar balažin ko kvapai, aplink vienuoliai ir karvės kurių šonkaulius galėjai skaičiuoti vieną po kito, mažutėliai vaikai pakelėj greitkelio pardavinėję po porą mangų, kuo gražiausios atsitiktinės šventyklos, ir visa tai tik poroje dešimčių kilometrų, gal net mažiau. Išsyk supratau, kodėl taip norėjau čia atsidurti. Pajaučiau, kad keliauju, o ne vien judu iš vietos į vietą, pirmąsyk iš tiesų.

Per artimiausią savaitę kėliausi su ankstyva saule, pusryčiavau nykštukiniais bananais ir arbata su pienu, trenkiausi į tūkstantmetes šventyklas, šilko dirbtuves, vienuolynus, vietinio maisto gaminimo pamokas, daržovių turgų, chaotiškas gatves, plūduriuojančius kaimus, ir atgal. Kambodža miela ir svetinga, čia sutikau kuo įvairiausių kelionės draugų, su kuriais per lietų vaikštinėjom patvinusiomis Siem Ripo gatvėmis. Visas šias istorijas pasakojau kiek anksčiau, tad pasakojimo dalis, ties kuria noriu susitelkti, prasideda rytą, kai ateina laikas palikti Kambodžą. Na, bent jau aš maniau, kad laikas atėjo. Taip manė ne visi.

Tad stovėjau su savo kuprine ir lagaminu oro uosto registracijos eilėje planuodama, ką pirmiausiai pamatyti Pekine, kuris buvo galutinis mano dienos tikslas. Kurio niekad taip ir nepasiekiau.

Kinija turi visai patogią turistinę politiką, pasak kurios trejetą parų gali praleisti šalyje ir be vizos. Taisyklė ši taikoma Europai, Lietuva patenka į visus sąrašus - tikrinau dešimtis kartų, skaičiau keliautojų pasakojimus, kaip oro uosto darbuotojai nepatikliai į juos žiūrėdavo, ilgainiui išmokau visą įstatą, pertikrinau skirtingus šaltinius. Taip, viskas gerai, būsiu Pekine kiek trumpiau nei dvi su puse dienos, vizos nereikalingos. Pasiruošiau paaiškinti situaciją ateičiai, nusiraminau ir daugiau apie tai negalvojau. Tol, kol nepasiekiau Siem Ripo oro uosto registracijos.

Taigi kai registruojantis oro uosto darbuotojas man ėmė aiškinti, kad be Kinijos vizos mano bilietai nėra teisėti, aš labai ramiai žvelgiau į jį ir su šypsena pasakojau apie situaciją. Po kelių apsikeitimų ilgomis teisinėmis litanijomis abu susivokėm, kad kažkas ne taip ir mane palydėjo į šoną, kad keleiviai turintys vizas galėtų užsiregistruoti savo skrydžiui. Pasirodo, kadangi mano skrydis yra su persėdimu, trys paros pradedamos skaičiuoti pirmąjame taške, ir  nesvarbu, kad mano persėdimo trukmė viena vienintelė valanda. Tad kalbėjau su registracijos darbuotoju, kuris neatlaikęs mano atkaklumo patekti į skrydį galiausiai pakvietė oro uosto vadovą, kalbėjau su juo, kol jis galiausiai mane ėmė tiesiog ignoruoti. Nes situacijos paaiškinimas ilgainiui perėjo į suvokimą, jog egzistuoja taisyklė, kuri nebuvo parašyta jokiame įstate ar skaitytoje istorijoje. Ir man buvo labai aiškiai pasakyta, jog be Kinijos vizos negaliu palikti Kambodžos.

Tad galiu nusipirkti naujus bilietus arba susiveikti Kinijos vizą, patarė ne visai geraširdis oro uosto vadovas ir nuėjo nepalinkėjęs sėkmės. Gerai, ramiai, pažiūrėkim. Mano sąskaitos turinio turbūt (tiksliau, tikrai) neužteks nusipirkti bilietams iš Kambodžos į Europą tai pačiai dienai ar savaitei, čia ne visai paskutinės minutės skrydis į Turkiją, tai skrydis per pusę pasaulio, kurį pirmu atveju pirkau smarkiai iš anksto, šokinėdama per kuo geriausius skrydžių pasiūlymus. Šiuo atveju neturiu nei laiko, nei finansinės prabangos. Kinijos viza? Ją gauti užtruktų savaites, gal mėnesius. Tad išsitraukiu nešiojamą kompiuterį, bandau susisiekti su žmonėmis, nusimanančiais pigių ilgųjų skrydžių sistemose, pradedu mąstyti apie variantus. Bandau ieškoti informacijos apie avialinijas internete, bandau jas pasiekti skambučiu - oro uoste per daug triukšmo, kad galėčiau tai padaryti. Atsisėdu ant žemės kiek tylesniame kampe, kad galėčiau susikalbėti su avialinijų operatoriais, į mane žvelgia sutrikę keleiviai ir dar labiau nustebę oro uosto darbuotojai,  jie man atneša kėdę, aš šypsausi, bandau atrasti kokybišką ryšį, jo nėra niekur aplink, užsidarinėja vartai mano skrydžiui, žinau, kad jei praleisiu šį skrydį, automatiškai prarasiu ir visus kitus su juo susijusius bilietus (Siem Ripas - Guangzhou, Guangzhou - Pekinas, Pekinas - Amsterdamas, Amsterdamas - Londonas), girdžiu, kaip trūkinėja ryšys, matau, kaip paskutinis keleivis palieka oro uosto salę. Mintyse bandau pasverti geriausius ir blogiausius scenarijus. Suvokiu, kad į skrydį tikrai nepateksiu su jokiais trijų parų bevizio rėžimo įrodymais ar avialinijų liudijimais, suvokiu, kad beprasmiška likti oro uoste. Pasigaunu tuk-tuk'ą į miestą, grįžtu į savo viešbutį vien tam, kad turėčiau tylą ir internetą, nes tai yra viskas, ko man šiuo metu reikia, kad išsikovočiau teisę palikti šalį.

Užbėgant įvykiams už akių turiu pasakyti, jog mane galiausiai išgelbėjo mano aklas tikėjimas, kad viskas bus gerai ir kad avialinijos tokiais atvejais visada besąlygiškai padeda. Vėliau iš patyrusių bičiulių išsiaiškinau, kad dažnai avialinijos nė velnio nepadeda taip, kaip padėjo man mano atveju. Bet tuomet aš to negalėjau žinoti, ir, dievaži, puiku, kad nežinojau. Nes be galo atkakliai valandų valandas kalbėjau telefonu su tvirtu įsitikinimu, kad mano teisė yra bilietų pakeitimas ir kad tai labai įprasta praktika. Kai kitąsyk kas nors sakys, kad naivumas šiame pasauly pavojingas, prisiminkit, kad yra visiškai priešingai. Nes gauni tai, ko tikiesi.

Viešbučio kambarys, aš, skambutis su avialinijomis. Sveiki, turiu bilietus į Europą per Kiniją, dėl vizų rėžimo nebegaliu vykti per Kiniją, ar įmanomas bilietų keitimas, kuo greičiau, per absoliučiai bet kokią šalį, į Londoną, bet šiaip jau, bet kuris miestas tinka, jei tik Europoje. Tuomet ryšys nutrūkdavo, dažniausiai tą minutę, kai prasidėdavo produktyvus pokalbis ir skrydžių tikrinimas. Ir tada dar kartą rinkdavau numerį ir pradėdavau istoriją. Sveiki, turiu bilietus į Europą per Kiniją, dėl vizų rėžimo nebegaliu vykti per Kiniją, ar įmanomas bilietų keitimas, kuo greičiau... Ryšys trūkinėjo dažniau, nei to norėjosi, bet su kiekvienu nauju skambučiu išgaudavau vis daugiau informacijos. Galiausiai po maždaug ketverto valandų pokalbių telefonu be jokios pertraukos išgirdau, jog yra skrydis tą pačią naktį. Per Šanchajų. Jau kitą vakarą būčiau Londone. Taip, jie pakeis mano dabartinius bilietus į naujuosius visose sistemose, be jokių papildomų mokesčių. Aš dėkojau operatoriui tol, kol jis padėjo ragelį. Ir tuomet dėkojau mintyse dar šiek tiek. 

Jie pažadėjo atsiųsti patvirtinimą elektroniu paštu poros valandų bėgyje, ir, žinoma, laiku neatsiuntė, skambinau dar kartą (sveiki, turiu bilietus į Europą per Kiniją, dėl vizų rėžimo...), šįsyk pavyko reikalus sutvarkyti su kiek mažiau pertrūkių ir už gero pusvalandžio jau turėjau skrydžio bilietą, juodu ant balto, su savo vardu. Tuo metu jau temo, visą dieną buvau be maisto ir beveik be vandens, išėjau laukan susigaudyti kokį vietinį pakelėje siūlantį tuk-tuk'o vežimo paslaugas idant nusigaučiau iki oro uosto vakarą. Susitariau su visai maloniai išrodančiu žmogumi, kuris sakė, kad galiu juo pasitikėti. Žinoma, vakare sutiktoje vietoje jis nepasirodė. Bet mano viešbučio vietinis vairuotojas pasisiūlė pavežti. Buvo tamsu, lijo, mano vairuotojas atrodė vargiai blaivus, bet man reikėjo patekti į oro uostą kuo greičiau ir šį sykį jokiu būdu negalėjau sau leisti praleisti šito skrydžio. 

Jausmas būti praleistai pro skrydžio registraciją buvo tolygus neįtikėtinam palengvėjimui, lyg man kas būtų pasakę, kad nuo šiol mano gyvenime nebebus jokių rūpesčių. Tos dienos kontekste, net ir objektyviai tai reiškė kažką panašaus. Tik įpusėjus skrydžiui į Šanchajų pradėjau tikėti, kad pavyks pasiekti namus. Paryčiais Šanchajuje nusnaudžiau oro uoste, susiradau labai neblogo korėjietiško maisto restoraną, pasišnekėjau su amerikiete dirbančia su NGO (nevyriausybine organizacija) bandančia užkirsti kelią prekyba vaikais Kambodžoje, pabaigiau knygą apie meditacijos įtaką smegenų plastiškumui ir įsėdau į skrydį, gabensiantį mane į Europą. Tuo metu Europa mintyse skambėjo kaip Palaimintoji Žemė - apie ją svajojau tris mėnesius Australijoje ir dar šiek tiek Kambodžoje, net nebuvau tikra, ar gebėsiu susilaikyti nuo potraukio pulti ant europietiškos žemės vos palietus ją pėdomis. Eu-ro-pa. Užsisegusi saugos diržą pradėjau šnekučiuotis su šalia sėdinčiu - pasirodo - britu, kuris apsidairęs pasakė, kad mes turbūt vieninteliai europiečiai lėktuve. Tai buvo kinų avialinijos ir žmonės aplink ne tik atrodė kaip kinai, kas šiaip jau nutinka ir begalėje Europos šalių, jie garsiai klegėjo kiniškai, besiruošdami savo vasaros atostogoms, verslo kelionėms, o gal naujai gyvenimo pradžiai Europoje. Tuo metu man nuoširdžiai neberūpėjo veikla ar klegesys, vien tik faktas, kad pagaliau grįžtu į Europą. Eu-ro-pą. Tad likusią skrydžio dalį (viso labo trylika valandų) praleidau žiūrėdama Harį Poterį.

Tuomet leidosi lėktuvai, tuomet kiek per ilgai laukiau savo bagažo, akimirką nusigandusi, kad jis pastrigo kur Šanchajuje, bet galiausiai parsirado daiktai, galiausiai parsirado ir mano jėgos, aš nužengiau iš tarptautinės oro uosto erdvės ant britiškos Europos žemės, nemiegojusi bent parą, gal daugiau, mat laiko juostos eilinį sykį suvėlė bet kokią laiko nuovoką. Aš vėl saugi. Aš namuose. Nuo to karto - to skrydžio, tos kelionės - įgavau jausmą, kad namai yra ne miestas ir šalis, namai yra žemynas. Ir niekad to jausmo nebepraradau. Dabar nebejaučiu didelio skirtumo emocinei namų sąvokai, nepaisant vietos - Roterdamas, Londonas, Berlynas, Vilnius, Paryžius - vaizdai kiek kitokie, gal net žmonės kiek kitokie, bet jausmas labai panašus. Ir man rodosi, jog tai viena didžiausių pamokų, kurias suteikia didelės ilgos kelionės - jog tavo gyvenimas priklauso nuo tavo mažutėlių veiksmų kasdien, o ne nuo to, kaip dažnai šviečia saulė, ar šalia yra vandenynas ir kiek kainuoja tavo namas. Pietryčių Azijos šventyklų kompleksai dailūs ir Australijos barjeriniai rifai gniaužia kvapą (ir ne vien dėl to, kad eilinį sykį neteisingai kvėpuoji po vandeniu), tačiau net tų patirčių stiprumas nepranoksta jausmo, kai gali dalintis savo patirtimi su kitais žmonėmis, kai gali savo kasdiene veikla kažkiek kažkiek pagerinti kito žmogaus kasdienybę. Prasmė yra ne kraštuose, o žmonėse. Dėl to labai gera su žmonėmis skirtingus kraštus patirti.

Tai buvo paskutinė mano kelionių metų dalis, tuomet grįžau į (beveik) įprastą gyvenimą. Pamokų tokie metai suteikė itin daug, bet jos tokios individualios, kad nemanau, jog verta rašyti dar keletą tekstų vien apie tai. Tikiu, jog įdomiausia viską patirti ir atrasti savo rankomis, per savo prizmę.

Kadangi dalis paskutinė, kaip ir nepridera dėti čia daugtaškio, bet keliauti ateity dar ruošiuosi, kad ir visai kitomis paskatomis ir priemonėmis. Kaip bebūtų, negaliu susilaikyti --

Laukite tęsinio.

Tuo tarpu, tekstai apie Kambodžą, nes savaitė ten buvo itin unikali - pasakojimus šiame tekste praleidau, nes jie detaliai aprašyti čia:




0 komentarai (-ų)

Kaip užpildyti vidinę tuštumą arba Apie bėgimą

Komiksas kurtas Aaron Diaz (Dresden Codak)
"Dėl nepaaiškinamų priežasčių kiekvienas žmogus gimsta su didžiule kiauryme krūtinėj. Ji nesukelia didelių nepatogumų, tačiau visuomenės akyse tai nėra pats patraukliausias bruožas, tad bene kiekvienas ją bando kuo nors užpildyti. Kai kurie žmonės bando šią tuštumą užpildyti religija, kiti - nuolat pirkdami daiktus, dar kiti net bando užpildyti ją kitais žmonėmis. Aš palikau savąją vidinę tuštumą ramybėje, nes kartą pastebėjau, jog jei bėgi prieš vėją (tam tikru kampu!), toji ertmė ima švilpti, bene švilpauti."

Kartais nuovargis susigeria į raumenis ir išgaruoja bet koks prasmės pojūtis. Tuomet į paviršių kyla vienišumas, nepaisant to, kiek žmonių aplink. Kyla kaži kaip iki šiol nenumarinta saviplaka, bene neapykanta sau ir viskam, kas pasimaišo pakeliui. Tuomet norisi nuo šito jausmo pabėgti ir jį kaip nors numalšinti. 

Dėl to rankos tiesiasi į šokoladą, kad cukrus pasipiltų į venas, kurios nuneštų jį iki smegenų, į kurias suplūstų seratoninas, kuris kiek praskaidrintų pasaulio matymo filtrą. Ilgainiui tai tampa įpročiu, kuris bene atitinka valgymo sutrikimų simptomus, tačiau visuomenėje, kurioje visai įprasta švęsti maistu ir liūdesį vyti maistu ir save apdovanoti, žinoma, maistu, niekas per daug akylai nežiūri į žmogų, kuriam maistas tampa pagrindiniu būdu susidoroti su nutikimais ir jausmais, kuriuos jis išgyvena.

Dėl to norisi klausytis istorijos, jog nesi atsakingas už savo veiksmų pasekmes, jog viskas yra be kokiu atveju nulemta, tad ką jau čia darysi, yra kaip yra. Dažnai žmonės pasakoja tokią istoriją, nes patys yra labai nuvertinę savo jėgas ir vienintelis būdas pateisinti savo būseną tėra nusisukti nuo savo atsakomybės keisti realybę ir surišti sau rankas, vien tam, kad mintys taptų ramesnės. O kai suriši savo rankas, tuomet rodosi, kad ir kitų rankos surištos, o jei ir nėra, tuomet surištos būti turėtų. Taip mintyse vystosi ir įsišaknija ribotos ideologijos, nes labai paprasta, kai žinai, kad yra jėga stipresnė už tave ir kad per daug prieš ją nepasispardysi. Kai pasaulis paprastas, jame kiek ramiau ir patogiau gyventi. Ir patogumas dažnai tampa nesąmoningu dienos tikslu.

Dėl to rankos tiesiasi į žmones, nes kaip patogu turėti kažką, kas išklauso, permeta dešinę ranką per petį ir sako, kad viskas bus gerai. Sunkumai kyla tuomet, kai susivoki, jog tik bandai per šį žmogų išspręsti savo problemas, kai keli žmogui reikalavimus, nes žmogus tavo akyse nebe žmogus, o atsakymas į visus didžiuosius gyvenimo klausimus. Jis negali būti kiek netobulas, jis turi būti ašis ir uostas, tavo ir tau, per amžius. Visada norisi, kad gerumas tęstųsi amžinai.

Dėl to kiek nuliūsti kai įpusėji ledų porciją, kai lieka dvi savaitės atostogų iš pradinių penkių, kai žmogus atsisveikina ir suvoki, kad privalai jį paleisti, net jei mintyse paleista ideologinė kasetė šnabžda per amžius. Stiprus prisirišimas prie tęstinumo ir visiškas atsisakymas sutikti, kad dalykai yra laikini ir nuolat kinta, suteikia bene daugiausiai kančios. Ir toji kančia toliau maitina vidinę tuštumą, kol ji plečiasi. Tuomet tam, ką kad ją užpildyti reikia dar daugiau naujų batų ir suknelių, dar daugiau tobulų santykių, dar daugiau vyno ir romantinių komedijų prieš miegą.

O magija slypi paleidime, paleidime perfekcionistinių standartų, leidime aplinkiniams žmonėms tebūti žmonėmis, tuomet grįžta noras jų klausytis, nebe vien užpilti pokalbio erdvę savo nekvestionuotinu pasaulio suvokimu. Tuomet leidi ir sau būti netobulam, ir savo pojūčiams būti netobuliems. Saulė neprivalo šviesti per amžius ir man visai nereikia krūvos materijos visom formom tam, kad jausčiausi gerai.

Kai nebesieki pratęsti malonumo amžiams, imi labiau jį vertinti, nes dėl nuolatinės kaitos ir kontrasto patirtys tampa tik ryškesnės. Dėl to viena braškė yra gerokai gardžiau už kilogramą. Dėl to vienas kokybiškas straipsnis yra gerokai maloniau už pusdienį naršymo internete. Dėl to pastanga išgyventi akimirką kaip atskirą visatą yra tokia verta išmėginimo.

Ir taip, aš suku kažkur meditacijos link. Meditacija juk viso labo tėra susitelkimas ties kuo, kas vyksta dabar, kai jauti savo kvėpavimą, jauti savo kūną, jauti mintis ir sugebi visus šiuos dėmenis atskirti vienus nuo kitų ir vėl sujungti. Žmonės sako, kad paprasčiausia meditacija yra įkvėpimų ir iškvėpimų stebėjimas. Man rodos, kad paprasčiausia meditacija yra bėgimas.

Kai bėgi, plaučiai ir smegenys labai natūraliai prašo deguonies, dėl to ties kvėpavimu susitelki. Dar svarbiau, kiekviena akimirka patampa tokia didinga, nes ji turi milžinišką galią, nes kiekviena jų gali apspręsti artimiausią žingsnį. Dėl to gali atsiminti kiekvieną mintį skatinusią sustoti ir kiekvieną mintį, kuri nustūmė pastarąją į dar šiek tiek pusę. Dėl to bandai save įtikinti, kad verta bėgti dar šiek tiek, kai tas šiek tiek virsta į dar šiek tiek, kai jie kaupiasi ir susideda į pusvalandį ar net solidžią valandą, po kurios nesuvoki, kas čia nutiko ir kaip norėjęs sustoti po kelių šimtų metrų staiga pėdomis nužymėjai keliolika kilometrų. Taip žingsnis po žingsnio sau įrodai savo galią - tuomet nereikia išorinių savo vertės liudijimų, nes ir pats žinai, kiek daug vidinės stiprybės gyvena kiekviename raumenų pluošte ar neuronų tinkle.

Tai yra puiki praktika susivokimo, kokią begalę sprendimų sąmoningai ar ne priimame kas sekundę, ir kaip smulkmenos nulemia valandas, dienas, metus. Dar svarbiau, suvokimo, jog nuo skausmo nereikia bėgti, reikia bėgti su juo, išbūti, nebandyti jo ignoruoti, nes jis nedingsta, tik nugula kažkur pažeme ir iš ten tyliai graužia vidinę tuštumą dar giliau. Skausmas praeina, su įkvėpimais ir netobulų žmonių netobulais apkabinimais, su suvokimu, kad savo rankomis statai realybę, nepaisant to, ką tau sakytų kokia politinė, religinė ar visuomeninė jėga, su suvokimu, kad rūpestis užpildo ertmę kažkur aplink širdį daug efektyviau nei bet kokia materija. Tad gali rūpintis kitais ir padėti jiems - tuštumos jau kiek mažiau -, gali leisti savim rūpintis kitiems ir išreikšti dėkingumą, kurį tokia patirtis suteikia - tuštumos dar kiek mažiau -, bet tai tik pasekmė, tai nėra tikslas, nes daug svarbiau yra išmokti gyventi nė nebandant vidinės tuštumos užpildyti, šiokioje tokioje nesvarumo būsenoje. Įkvėpiant, iškvėpiant, žengiant dar vieną žingsnį į priekį. Ir girdint kaip pro visas netobulas vidines tuštumas tobulai švilpauja vėjas.




2 komentarai (-ų)

Kaip Muhamedas Ali tapo geriausiu visų laikų kovotoju

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Olandija (Boijmans Van Beuningen), 2016.














Muhamedui Ali buvo dvylika metų, kai kaži koks vietinis nelabasis pavogė jo dviratį, kurį Ali (tuomet dar nešiojęs Cassius Clay vardą) itin brangino, nes buvo ką tik gavęs dovanų Kalėdoms. Ir niekas nemėgsta, kai jų Kalėdinės dovanos netikėtai pranyksta. Tad suirzęs Ali buvo nukreiptas į vietinį pareigūną, kuris, atsitiktinai, kaip tik turėjo mažą sporto salę rūsyje. Pareigūnas paaiškino Ali, užsidegusiam atrasti dviračio vagį ir atlyginti jam vienu kitu smūgiu, kad jis privalo išmokti kautis, prieš pradėdamas ieškoti progų kovoti. Tad Ali prisijungė prie vietinio bokso klubo, pradėdamas treniruotis kol kiti dar snausdavo ir išeidamas tuomet, kai visi kovotojai ir treneriai jau seniai būdavo pargrįžę į namus.

Tad tikslas svarbus, nes tikslas veiksmui teikia prasmę. Tačiau svarbūs ne vien asmeniniai tikslai. Muhamedui kovoti patiko ir sekėsi jam visai neprastai, kaip turbūt jums jau teko girdėti, ir dar karjeros pradžioje jis pradėjo siekti pergalių ringe ne vardan asmeninės šlovės, bet dėl fakto, kad pergalės suteiks jam progą būti išgirstam, suteiks jam balsą įgarsinti rasinės segregacijos problemas, taigi, suteiks jam progą kalbėti už minią. Tai buvo pagrindinis jo tikslas - savo įtaką naudoti tam, kad juodaodžiai žmonės galėtų valgyti tuose pačiuose restoranuose su baltaisiais, kad vaikai galėtų mokytis tose pačiose mokyklose, kad pastatai neturėtų keleto įėjimų, skirstančių žmones pagal odos atspalvį. Tad kai kiti boksininkai tylėdavo ar pasakodavo apie savo treniruočių rėžimą, Ali kalbėjo apie šias problemas. Kai Ali sakė, jog yra puikiausias, tuo pačiu jis sakė, jog žmogus gali būti geriausias nepaisant rasės, jog vidinės jėgos ir atsidavimas tikslui leidžia jam laikyti ateitį savo rankose. Kartą mažoje mokykloje Muhamedą Ali pasakojo savo istoriją ir ją išgirdo vienas berniukas. Po kurio laiko Ali pasiekė skambutis, jog berniukas buvo įkvėptas ir panoro treniruotis. Berniuko vardas buvo Maikas Taisonas.

Muhamedas Ali sakė, jog kiekviena būtybė turi paskirtį. Saulė yra tam, kad šviestų ir šildytų. Karvės irgi egzistuoja ne be reikalo. Kaip ir žmonės. Savo egzistencijos paskirtį Ali suvokė ryšyje su kitais žmonėmis, kovoje už savo ir jų principus, ir laisvę. Boksas buvo tik vienas kelių tai pasiekti. Tik vienas įrankių, kurį Ali naudojo, bet jo išskirtinumą apibrėžia ir tėčio, išbučiuojančio vaikus vos prabudusius, vaidmuo, ir, žinoma, žmogaus teisių gynimas. 

Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt septintaisiais Ali atsisakė stoti į armiją ir kovoti Vietname, sakydamas, jog jis pirmasis stotų ginti savo šalies jei vietnamiečiai pultų Amerikos Valstijas, tačiau nekaltų žmonių žudymas griežtai kertasi su jo religijos ir moralės nuostatomis. Už žodžio, religijos ir nuostatų laisvę Ali teko sustabdyti kovas ringe, bet tai nesustabdė jo įtakos ir pasisakymų. Ali grįžo į ringą tik dar tvirtesnis. Įrodęs, kad priežastis nesivelti į karus yra ne baimė, o drąsa kovoti už taiką.

Tad kai Ali atsistodavo ir šaukdavo, kad jis geriausias pasaulyje, tai nereiškia, jog jis manė, jog yra nuostabiausias pasaulyje individas dėl kiek per aukštos savivertės, ne, jo pasitikėjimas buvo didesnis nei visų kitų, nes jo pasitikėjimas buvo visų žmonių, kurie tikėjo juo suma, nes jo veikla buvo gerokai didesnė už jį patį. Ir kai tavo pasitikėjimas susideda iš milijonų tikėjimo vienetų, kai tavo tikslas lydimas milijonų žmonių, kuriems mirtinai svarbu, ar laimėsi, kai nori įrodyti, kad esi geriausias vien dėl to, kad geriausiu būti gali, nepaisant, kokia tavo rasė ar religija - tuomet nebelieka susikaustymo ar baimės. Ali tapo milžinu, nes jo veikloje atsispindėjo milijonų žmonių balsai ir poreikiai. Tokia atsakomybė nokautuoja baimę, nokautuoja abejones. Nes suvoki, kad esi neatsiejama dalis kažko, kas yra gerokai didesnis už tave. Tad ryte prabundi ne vien dėl to, kad privalai kovoti dėl savęs. Keliesi ir dėl milijonų kitų. Ir tai jau visai solidi paskata veikti.

Bet viskas prasidėjo nuo svajonės, nuo dvylikos metų berniuko, praradusio naują dviratį. Karjeros pradžioje Ali neturėjo viso pasaulio palaikymo. Karjeros pradžioje jis pats giliai tikėjo savimi, jis pats prognozavo, kaip baigsis vienas ar kitas jo kovojamas bokso raundas ir prognozės išsipildydavo, nes jis priversdavo save įvykdyti tai, kas iki tol rodėsi neįmanoma. Ali mėgo kalbėti apie žodį neįmanoma, nes tai tik žodis, kurį lengva vartoti, kai jautiesi per silpnas paversti idėją realybe, tad nekaltai mesteli kitam žmogui, jog įgyvendinti tokią idėją yra neįmanoma. Nes gerokai paprasčiau likti patogioje situacijoje, nei rasti būdų, kurių dar neatrado niekas iki šiol. Dėl to Ali vadina žodį neįmanoma tik nuomone. Ir iš tiesų, kas įrodė, kad X veiksmas yra neįmanomas? Kai begalė mokslinių studijų nustato, kad Y yra maksimalus greitis, kurį gali pasiekti bėgikas, galiausiai atsiranda bėgikas, kuris išvysto didesnį greitį. Didesnį, nei teoriškai leistų žmogaus jėgos. Atsiranda žmonės, kurie po ilgo treniravimosi ir susitelkimo sugeba nekvėpuoti ilgiau, nei leidžia apskaičiavimai. Ką jau kalbėti, kai kaimynas pasako, jog nesugebėsi tapti fizikos mokslų daktaru. Nesvarbu, ką sako kaimynas, nes jis fizikos mokslų daktaru niekad ir nebandė tapti, o jei ir bandė, tai nuleido rankas, kai pavargo. Verta klausytis žmonių, sugebančių įgyvendinti savo pažadus sau ir nesustojančių ties nepatogumais ar nuovargiu. Toks buvo Muhamedas Ali. Ir Ali sakė, jog sąvokoje neįmanoma slypi šitiek potencialo, kuris, akivaizdu, dar nėra išnaudotas, dėl to neįmanoma yra tik laikinas projekto ar pasiekimo statusas. Dėl to neįmanoma yra įmanoma. Ir tai ne graži citata kursyvu saulėlydžio fone, tai žodžiai žmogaus, kuris tapo pasaulio čempionu trejetą kartų. Jei būdamas vaiku sugebi sau pažadėti, kad tapsi geriausiu iš geriausių ir pažadą įvykdai, tavyje slypi šis tas daugiau, nei norėtų apibrėžti klampus žodis talentas, tavyje slypi jėga paversti gyvenimą tokiu puikiu, kaip tik išgali, ir ne vien sau, bet ir visiems kitiems aplink.

Tad ne visai teisinga būtų sakyti, kad Ali yra atrastas talentas bokse, ir būtent dėl to jis tapo toks didis. Muhamedas Ali tapo didis, nes jo požiūris į darbą buvo didis, jo ryžtas buvo didis ir jo valia buvo didi. Nes jo rūpestis kitais buvo neaprėpiamai didis. Tad jei Ali būtų tapęs teisininku, galimas daiktas, jis būtų buvęs savo srities meistras. Jame tilpo daug daugiau nei boksas. Tai buvo žmogus, kuris kasdien kilo anksti ir treniravosi, po to pabučiuodavo vaikus linkėdamas labo ryto, kuris eidavo per vietines gatves ir kalbėdavo su žmonėmis apie jų rūpesčius, tuomet skambiais žodžiais iš kantrybės vedė savo varžovus ir varė juos nuo kojų, kuris šaukė gatvėse žurnalistams, kad yra puikiausias visų laikų kovotojas, čia pat pridurdamas ir vieną kitą žinutę tautai, jis rašė eilėraščius ir rašė atvirai, net kai literatūros kritikai bandė grūmoti pirštais, sakydami, jog tai ne literatūra, kas Ali nerūpėjo, nes jis tenorėjo pasiekti žmones savo mintimis. Ir kartais viešas savo eilėraščio skaitymas gali reikalauti daugiau drąsos nei kova ringe su grėsmingai atrodančiu galingu varžovu, ypač jei esi vidutinio amžiaus vyras, kurio karjera netiesiogiai siūlo, jog kovotojas turėtų būti agresyvus, nejautrus ir ignoruojantis bet ką panašaus į meną. Ir ypač šiuolaikinėje visuomenėje. Bet tame ir slypi Ali įtakos grožis: mano oda tamsi ir dėl to aš taip puikiai atrodau, sakė Ali, mano oda tamsi ir aš esu geriausias iš geriausių, sakė Ali, aš esu kovotojas, bet nekovosiu Vietname, nes netikiu šios kovos teisingumu ir tikiu savo pasirinkimo laisve, sakė Ali, aš esu kovotojas, bet rašau eiles ir dainuoju miuzikle, sakė Ali, aš esu musulmonas ir man taip giliai rūpi pasaulio būvis ir taika, sakė Ali, aš vyras ir dažnai verkiu, sakė Ali. Visada yra sritis prie kurios pokyčių gali prisidėti, kokia maža ji bebūtų. Turbūt neverta pastraipos paversti visų -izmų ir fobijų sąrašu, tačiau svarbu suvokti, kad tai, kaip gyveni, jau skleidžia žinutę. Gali tapti pavyzdžiu. Kitiems. Ir sau. Tai teikia tikslą, tai teikia jėgą.

Muhamedas Ali sakė, jog kiekviena būtybė turi paskirtį. Su kokia paskirtimi gimei tu? kartą jis paklausė savo vos kelių metų dukters. Aš noriu padėti žmonėms, atsakė ji. Dabar ji yra socialinė darbuotoja. Ji padeda žmonėms. Intuityvus tikslo jautimas veda į priekį, verčia siekti stipriau, mokytis stipriau, dirbti stipriau, kovoti iki galo. Muhamedas Ali savo tikslo siekė iki galo. Jo įtaka pasiekė visą pasaulį. Ir jei visa tai rodosi tik vienetinis gabaus vaiko su palankiomis aplinkybėmis atvejis, siūlau grįžti į pastraipą numeris šeši. Jei žinai, dėl ko gyveni ir tiki tuo giliai, esi nesustabdomas. Jei nežinai, mokaisi iš knygų, senelių, praeivių, akademinių institucijų, tol, kol sužinai. Ir tampi nesustabdomas.




0 komentarai (-ų)

Kaip mes tyrinėjam filosofijas ir religijas: grupinė meditacija su vietiniais budistais

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Kambodža, 2014.

Kiekvienas yra buda, tik ne kiekvienas tai žino.

Taip sakė olandas prieš aštuonetą metų prisijungęs prie budistų bendruomenės, kad išsilaisvintų iš kančios ir priartėtų prie laimės. Žodis nušvitimas panaudotas nebuvo, kalbėjom apie laimę. Man nušvitimas ne visai ir būtinas, man laimės užtenka. Jam, rodos, irgi.

Vakaras prasidėjo man ir mano panašių interesų draugui Joeri susitinkant vienoje saulėtoje gatvėje, apsuptoje aukštų senų medžių, vietinės mokyklos ir krematoriumo. Sužiurom į gatvės pavadinimą ir namo numerį, darkart patikrinom duomenis - informacija sutampa. Būtent čia turėtų būti įsikūręs Roterdamo budistų centras. Durys atrodo kaip kuo įprasčiausios durys į niekuo dėtos šeimos namus. Mes stovim kitoje gatvės pusėje ir sekam praeivių srautą, mes kalbam apie individualizmą, budriai žvilgčiodami į tas kuo įprasčiausias duris, nes kaip ir jau laikas, tad kažkas įeiti turėtų, jei neįeina, turbūt pagavom neteisingą adresą. Šiandien mes nepatiklūs. Galiausiai išsikalbam pakankamai ir dar kartą akis nusukam paslaptingų durų link, nusprendžiam surizikuoti ir nuspausti skambutį. Mus pasitinka žmonės, kurių rankas spaudžiam, nors nuoširdžiai nepamenu nė vieno vardo. Dievaži, ir dar drįstu kalbėti apie akimirkos sąmoningumą ir dėmesį. Prisiminti vardą, kurį man kas sako spausdamas ranką turėtų būti pirmas žingsnis į sąmoningą atidumą. Tuomet judam olandiškais (tai yra, itin siaurais, itin stačiais, itin suktais) laiptais į antrą aukštą, kur šviesus kambarys, pro kurio langus matyti spalvotos vakaro vėjy plazdančios Tibeto budistų vėliavėlės. Mes atsitempiam žalsvų pagalvių iš kampo, mes geriam arbatą ir mūsų naujasis pažįstamas olandas mums pasakoja apie budizmą.

Istorija girdėta, ir vis tik gebu joje atrasti naujų aspektų, ar, tiksliau, naujų kampų girdėtuose teiginiuose, kuriuos norėtųsi panagrinėti. Jis pasakoja apie priežastingumo grandines, kad tu tesi savo praeities veiksmų pasekmės - naudodamas tai kaip argumentą, kad 'tavęs' kaip atskiro individo nėra, bet tai gerokai platesnė tema, kurią aptarsim kokį kitą kartą - ir viskas lyg savaime suprantama, bet kaip įdomu, kai pamąstai, jog realiai tavo mintys, žodžiai ir veiksmai turi tiesioginę įtaką tavo gyvenimui, kad jie formuoja tave ir kad mes, tiesiogine prasme, kasdien save kuriam. Ir tam pritaria ne vien filosofija, bet ir neuromokslas kalbėdamas apie smegenų plastiškumą sąlygotą mokymosi ar socialinių saitų ar meditacijos procesų. Ką jau kalbėti apie fiziką, chemiją, ar kasdienę patirtį, kuomet pasirinkimas šiandien nueiti į šį centrą ar pasirinkti bėgimą vietoj ilgesnio miego nulemia rytojaus kūno ir minčių būvį. Tad tam tikra prasme, kiekvienas veiksmas yra tikslingas, nes jis prisideda (nepaisant kokiu mažu procentu, bet prisideda!) prie tavo ateities būsenos. Išvada iš pastarojo sakinio - bene viskas yra pasirinkimas. Ne visada tiesioginis, tiesa.

Dar kalbam apie atjautą. Tai labai įdomi sąvoka, nes, kaip paaiškėja pokalbyje, vakarietiška atjautos idėja yra matant kenčiantį žmogų pradėti kentėti kartu su juo, ko pasekoje turim jau keletą kenčiančių žmonių, kas šiaip jau nėra mūsų tikslas. Labiau budistinė atjautos koncepcija yra matant kenčiantį žmogų ne perimti kentėjimą, bet suinvestuoti savo dėmesį į jį, galbūt išgyvenant net šiek tiek palengvėjimo ar švelnaus džiaugsmo, kad gali šiam žmogui padėti. Perimant kančią ar pyktį sunku valdyti save, sunku susitelkti ties kitu žmogumi ir jo poreikiais. Dėl to išlaikyta ramybė ir potencialas būti naudingu šioje situacijoje yra taip svarbu.

Galiausiai, paklausiu, kiek žmonių dažniausiai susirenka į šiuos pokalbių - grupinių meditacijų vakarus, ir man atsako, kad čia yra apie dvidešimt karts nuo karto užsukančiųjų, tad aš nusistebiu, nes, sakau, visuomenėje budizmas vis populiarėja ir rodos, kad dvidešimt žmonių nemažam miestui yra lyg ir kuklus skaičius. Bet man atsako, jog niekas nenori išgirsti, kad yra nelaimingas (o kančia yra viena prielaidų budizme, kartu su idėja, kad jos išvengti galima, bet turbūt mažai kas tesiklauso pakankamai ilgai, kad pasiektų antrą sakinio dalį). Susimąstau, kad turbūt dėl panašių priežasčių Sokratas buvo nuteistas. Nepažįstamos idėjos rodosi grėsmingos. Mąstymas ir ypač savirefleksija nėra taip populiaru kaip vakarais žiūrėti futbolą. Pašnekovo juokas grąžina mane į pokalbį, jis sako, kad užtektų, jei vienintelis faktas pasiektų žmones - faktas, kad gali kontroliuoti savo likimą, kančią ir laimę (nes, pirma, tavo veiksmai kuria tave, bet, dar svarbiau - esmė net ne nutikimuose, o kaip žvelgi į nutikimus ir kaip treniruojiesi juos suvokti, kaip suvoki savo ir savo minčių atskirtį, savo ir pasaulio atskirtį, taigi, viskas tavo rankose, net jei griežta 'tu' sąvoka ir neegzistuoja). Sako, kad nedaug žmonių tai išgirsta. Ir dar mažiau žmonių tai pritaiko. Ir man rodos tai yra svarbi mintis plačiąja prasme - mes žinom kaip būti laimingais, kaip būti sveikais, koks geras jausmas visa tai patirti ir kaip nesudėtinga yra įeiti į ritmą idant tos veiklos taptų rutina. Ir vis dėlto perskaitytų straipsnių apie sveikatą ir laimę kiekis nėra tiesiogiai proporcingas realiai sveikatai ir laimei. Jei turi žinias ir jų nenaudoji, realistiškai rezultatas tas pats, lyg jų neturėtum. O tai juk šitoks laiko ir potencialo švaistymas.

Kol šios mintys skrieja mano galvoje, į kambarį ima plūsti vis daugiau žmonių ir prasideda grupinė meditacija, kuri man rodosi gan neįprasta - dažnai tai būna kvėpavimo praktikos su lėtai ištariamomis instrukcijomis. Šiuo atveju sunkiai atlaikau galybę teksto skriejančio į mane iš kambario centro. Tai ir teoriniai teiginiai, ir šviesų vizualizacijos, ir om yaam haam garsai kuriuos visi kartu ima tarti pačiais netikėčiausiais momentais. Viskas baigiasi daina sudaryta iš trumpų skambių tibetiečių žodžių, kuri taip pat yra meditacijos dalis. Visi aplink ramūs ir susitelkę.

Dar vakaro pradžioje su Joeri kalbam apie individualizmo ir laimės sąsajas, sakau, kad giliai tikiu ir dažnai savo pavyzdžiu matau, kad jei esu laiminga, nesusitelkiu ties savimi, mano dėmesys ne ties mano kūnu ar įkyriomis mintimis, o ties aplinka, žmonėmis aplink, pokalbiais į kuriuos įkrentu, kvapais ir spalvomis. Tad jei esi laimingas, gali pajausti, kad daugiau laimės pajėgi suteikti kitiems. Ir Joeri apsuko šitą mintį iš kitos pusės, sakydamas, jog visa tai tiesa, bet iš esmės jam svarbiausia yra pasirūpinti savo laime vien tam kad galėtų padėti kitiems, tad individualizmas tampa priemone pasiekti savotiško kolektyvizmo tikslui. Tuomet tai nebe individualizmas. Panašus jausmas mane kartais lanko budizmo atžvilgiu - valandų valandos kasdienės meditacijos lyg ir liudytų susitelkimą ties savimi, tačiau meditacijos tikslas - atrasti, kad 'tavęs' nėra, atrasti, kad viskas laikina, kad kentėjimas turi priežastis ir gali būti panaikintas, atrasti, kad mes visi viena, buvom kada nors ar esam dabar - šis tikslas yra toks bendruomeninis, toks nutolęs nuo individualizmo.

Mes kalbam kas nutinka meditacijai iš jos išėmus budizmo aspektą, mes kalbam apie mokytojus ir susitelkimą, mes vėl grįžtam prie laimės. Man rodosi, jog dažnai ginčai kyla vien dėl apibrėžimų, vien dėl to, jog tie patys dalykai ženklinami skirtingais vardais ir tuomet sunku pamatyti, jog kalbama apie tą patį. Muhamedas Ali sakė, kad jog egzistuoja šitiek skirtingų upių ir ežerų, bet visi jie pilni to paties vandens. Man rodosi, jog yra šitiek kelių pasiekti laimę ir vienas tų kelių - laimės nė velnio nesiekti ir suvokti, kad tavęs jau yra gana, kad jau turi viską, kad būtum laimingas, net jei šią akimirką tai atrodo kaip naiviausia idėja. Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkas tai žino, byloja pastatas Vilniuje, kiekvienas yra buda, bet ne kiekvienas tai atrado, sutarėm mes vakarą, ir jau kažkiek ramiau dėl tokio paprasto, neįpareigojančio pasidalinimo laiku, erdve ir mintimis. 

Ant vakaro ima švelniai kristi sutemos, krentu ant lovos kiek paskaudusia nugara, rožių žiedlapiai krenta po langais. Pasaulis sukrenta į mano delnus, taip paprastai.




0 komentarai (-ų)

Kaip keliauti po pasaulį be santaupų: Italija, UK, Australija, Kambodža (III)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014.
Kai apsnūdusi nuo n-tojo filmo mažame lėktuvo ekrane pažvelgiau pro langą, virš dykumų jau aušo. Per praeitą parą mačiau Himalajus ir tvankų Guangzhou oro uostą, per praeitą parą laiko juostos patyrė egzistencinę krizę ir liovėsi bandyti įrodyti laiko ypatybes, mat ryto spinduliai virto į vakaro prieblandą vos per porą valandų, nebežinojau kada buvo vakar ir kada bus rytoj. Bet šita aušra buvo kuo tikriausia ir niekas nebesiruošė iš manęs atimti dienos ar valandos. Beveik žvalus pilotas entuziastingai nuspaudė raudoną mygtuką - ar bent norėčiau taip įsivaizduoti - ir mažutėliai ratai ėmė skrosti orą kol švelniai prilietė šiltą pakilimo taką. Tuomet nužengiau ant Australijos žemės.

Sidnėjaus oro uoste kabo didžiulis mėlynas plakatas, skelbiantis 'Sveiki atvykę namo'. Tai žadėjo gerą pradžią, nes svetingas sutikimas būnant nutolus nuo namų penkiolika tūkstančių kilometrų leidžia jaustis kiek jaukiau. Pro langus plūdo saulė, kaip ir pridera Australijai, atradau interneto ryšius, kad paliudyčiau, jog esu gyva ir laiminga. Po kelių valandų susigaudžiau skrydį į priedykumes, po dar kelių valandų kirtau laukus automobiliu ir už kelių metrų ta pačia kryptimi šokavo būrys kengūrų rausvų kalnų fone ir visas vaizdas buvo visiškai nerealistiškas, mano smegenys atsisakė tai priimti kaip realybę, lyg žiūrėtum vaidybinį filmą, bet manytum, jog tai animacija. Nes kengūrų būrių nesuvaidinsi. Bet jie buvo ten. Ir ilgainiui įpratau rytais pro langą matyti kengūras, busti nuo paukščių klyksmų, paukščių kuriuos iki tol mačiau tik mažuose zoologijos sodų narveliuose ar nemačiau niekur. Čia jie skraidė laisvėje, raudonai balti, melsvi ir ryškiai rožiniai, naktim po medžius laipiojo oposumai, tingūs milžinai driežai vilkosi per raudono smėlio takus, musės neleido ramiai kvėpuoti pravėrus duris, vorai - nuodingiausi pasaulyje gyveno kaip tik kaimynystėje - taip pat kartais aplankydavo, bet per daug nebaugino. Labiau gąsdino pasakojimai apie rudąsias gyvates, kurios kaip ir minėti vorai patenka į pasaulio nuodingiausiųjų sąrašo priekį. Bet mano akyse pasirodžius išgąsčiui šalia buvęs australas tik numodavo ranka sakydamas, kad jos nors nuodingos, bet gan taikios, užtat jo vaikystės namų regione gyveno gyvatės, kurios vaikėsi žmones lyg niekur nieko išėjusius pasivaikščioti kokią ramią popietę. Niekad nežinai, kuri popietė gali būti paskutinė. Ypač jei nepalaikai draugiškų ryšių su aplinkinėm gyvybės formom.

Draugiškus ryšius bandžiau palaikyti ir su žmonėmis. Nes nuo pat pirmos dienos Australijoje apsigyvenau su australo ir taivanietės šeima, auginusiais dvimetę tik kiniškai kalbančią mergaitę ir ketverto mėnesių jokia kalba nebendraujantį berniuką. Jų dėka išsiaiškinau kaip veikia Australijos politinė sistema ir kaip gaminti kiniškas sriubas, išmokau krauti hibridinio automobilio baterijas namų sąlygomis ir kaitalioti energijos šaltinius tarp saulės ir generatoriaus, dar išmokau migdyti sergantį kūdikį ir išsilaikyti ant žirgo jam vaikštinėjant po laukus. Gyvendamas su vietiniais gali pažinti kraštą, dirbdamas jiems gali pažinti krašto žmones ir aprūpinti save pakankamai, kad galėtum tame krašte keliauti. Tad skridau į šiaurę plaukioti barjeriniame rife ir vaikščioti po atogrąžų mišką. Kadangi kalbam apie keliavimą minimaliomis santaupomis, galiu paminėti, jog dažna mano mitybos dalis kelyje buvo riešutų sviestas, kuris yra gan nuostabus išradimas, turint minty tai, jog neužima daug vietos kuprinėje ir suteikia pakankamai energijos ir maisto medžiagų minimaliu tūriu ir kaina. Australijos maisto (kaip ir visko, kas toje šalyje) kainos yra gan nemažos, o ir kulinarinių aukštumų šalis dar nespėjo pasiekti (visgi, kilusi iš britų), bet riešutų sviestu siūlyčiau neapsiriboti, koks puikus jis bebūtų. Jie gamina kuo nuostabiausius daržovinius burgerius su burokėliais (nežinau, iš kur tiek meilės šitai daržovei), jie kasdien valgo papajas, naši, ir šaukšteliais skobia pasifloras. Ir visa tai yra verta išbandyti.

Keliavimas šalies viduje nėra vien hedonistinis spalvų ir kvapų pažinimas, tai ir būdas atrasti santykį su žmonėmis. Dėl to smagu važiuoti traukiniu, mat tau priskiriama vieta ir pakeleivis, nuo kurio negali pabėgti artimiausias šešias valandas, ir dažnu atveju tai labai kalbus žmogus pasiryžęs tave supažindinti su šalies istorija, su savo istorija ir išsiaiškinti tavąją. Man visada atrodė, kad svarbiausias kelionių aspektas yra bendravimas su vietiniais, nes būtent per juos gali atrasti kraštą. Ir tam, kad įgytum šias puikiausias patirtis tau nereikia mokėti ar daryti išankstinių užsakymų, užtenka atsakyti į 'labas', užtenka pačiam užkalbinti ir vynioti pokalbį apie tai, kas ateina į galvą. 

Po poros mėnesių rūpinimosi vaikais su savaitės pertrūkiu pakeliavimams, išsiskyriau su australo ir taivanietės šeima. Kaip kartais nutinka, mes tikėjomės vieni iš kitų skirtingų dalykų. Tad buvo toks keistas momentas toje tolimoje šalyje, kai vieną rytą atsidūriau traukinių stotyje su bilietu į Sidnėjų rankoje, su skrydžiu iš šalies vis dar už trijų savaičių, su gan daug streso ir baimės užsilikusių nuo pastarųjų dienų ir savaičių, ir gan mažai minčių, ką galėčiau daryti toliau. Blogiausiu atveju būčiau pagyvenusi mėnesį Sidnėjuje minimaliomis išlaidomis, kas, tiesą sakant, neskamba kaip tradicinis blogiausias atvejis. Bet aš norėjau santykio su vietiniais, norėjau reabilituoti Au Pair profesiją savo akyse, norėjau aplinkos, kuri primintų namus. Dėl to susisiekiau su keliomis šeimomis esančiomis regione, su kuriomis kalbėjau dar žiemą. Ir man atsakė amerikietė vardu Lisa, atsakė, jog labai smagu, jog parašiau, nes būtent šiandien išvyksta jų Au Pair. 

Taip, man sekasi.

Po kelių dienų susitikau su Lisa ir paskutines savaites Australijoje leidau su ja ir jos trimis dukterimis mažam pajūrio miestely, pro kurį migravo banginiai. Lisa man suteikė namus ir leido pasijausti naudinga ir reikalinga, ji priėmė mane į savo šeimą taip paprastai ir betarpiškai. Kartu vykom į koncertus, mokyklų šventes, gaminom risotto, gėrėm chai sojos latę ir išleidusios vaikus į avokadų fermą rengėm vakarėlius namie. Rytais eidavau prie jūros rankioti milžiniškų kriauklių ir skaityti kol nebeatlaikydavau vėjo. Vakarais skaitydavau penkiametei pasakas apie Australijoje labai populiarų kiškį. Jaučiausi saugi, ir tai buvo daugiausia, ką tuo metu man galėjo suteikti bet kuri aplinka.

Ir tai yra gan įdomus aspektas - taip, gera turėti finansines galimybes išnaršyti šalies kraštus ir atrasti jos virtuvę per prabangius restoranus, prisikimšti kišenes spalvotų suvenyrų, pirkti turus, pirkti pramogas, pirkti patirtis. Bet kartais daugiausia, ką gali įgauti iš ilgalaikės kelionės yra visiškai nemokama. Taip, lėktuvo bilietai kainuoja, bet tuomet gali iškeisti turą į pasivaikščiojimą su vietiniais, gali iškeisti geriau apmokamą darbą į gerokai kuklesnį, bet aprūpinantį tave laime, saugumu ir istorijomis, gali iškeisti erdvius viešbučius į nutrintus hostelius, pilnus žmonių išmaišiusių visą pasaulį ir siūlančių savo laiką ir energiją, kad galėtų savo istorija pasidalinti su tavimi, gali iškeisti muziejus į gyvųjų pasakojimus. Tai, kas mano mintyse išlieka ilgiausiai po kelionių yra žmonės, vienareikšmiškai. Ne vyriausybiniai pastatai, katedros, turistiniai autobusai ar kiek apdulkėjusios galerijos. Jie yra įdomūs ir naudingi, bet žmonės man rodosi esą esminis faktorius, kuris padeda iš tiesų atrasti kraštą.

Vieną rytą pažvelgiau į vandenyną, atsisveikinau su tąryt horizonte išnirusiais banginiais, atsisveikinau su Lisa ir jos mergaitėmis, kaimynais ir draugais, ir mano trečiaisiais namais šitame pasaulyje, ir iškeliavau į Sidnėjų susigauti skrydžio, nugabensiančio mane į Kambodžą. 

Kai išgirstu žodį 'Australija', mano galvoje kyla šitiek asociacijų, ir vis dėlto viena ryškiausių yra žvaigždynai giedrą naktį, kai per artimiausius penkiasdešimt kilometrų nėra jokios civilizacijos, kai per artimiausius šimtus kilometrų nėra jokio didesnio miesto - žvelgti į Paukščių taką gulint ant vis dar įšilusios žemės ir tyliai dainuoti Keistuolių teatro "Australijai valio". Kaip bebūtų, tai šitoks didus žemynas, kuriame atrasi tai, ką atrasti tikiesi. Kaip ir visur kitur, galimas daiktas.






Sekite elektroniniu paštu

Įkeliama...

Archyvas