Search

Content

0 komentarai (-ų)

Fausta Marija Leščiauskaitė: Jei klausysi visų – pasimesi ir pasiklysi



Fausta Marija Leščiauskaitė yra vyriausioji Užkalnio Žurnalo redektorė, kurianti tekstus, kurie man rodosi itin įžvalgūs, dailiai skambantys ir turintys širdį. Dėl to yra net kelios priežastys, dėl kurių norėjosi Faustai užduoti keletą klausimų - nes jos mintys aktualios ir drąsios, nes įdomu išgirsti, ką reiškia būti žurnalo redaktore, nes visada smagu girdėti, kaip kūrybą galima paversti išgyvenimo šaltiniu, teikiant laimę kitiems. Tad labai džiaugiuosi, kad šiais išsamiais Faustos atsakymais galiu dalintis ir su jumis.

Jūsų dėmesiui - Fausta Marija Lešičiauskaitė.

Kuo norėjote būti užaugusi, kai buvote vaikas?
Vaikas aš buvau gana komplikuotas. Visada viską darydavau atvirkščiai, visur kliūdavau, griūdavau, išsišokdavau ir ne visiems tai patiko. Bet, man regis, jau ir tada supratau, kad visa tai turiu kažkur padėti. Nežinau, ar turėjau planą, kad štai – būsiu aktore, policininke ar daktare. Tačiau jutau, kad mano pusė – kūryba. Ne, menininke aš būti nenorėjau niekada, tačiau kūrėja – taip. Man patiko ir patinka išgalvoti dalykus, situacijas. Patiko ir patinka stebėti žmones. Žinojau, kad visa tai, ką išgalvoju, ką pastebiu, kokias išvadas padarau, turiu į kažką sudėti. Ilgą laiką atrodė, kad moku visko po truputį: galiu truputį padainuoti, šiek tiek daugiau – pagroti, dar daugiau – užrašyti ir taip toliau. Tai ir džiugino, ir vargino, nes nuolat galvoti, kad nieko dorai nemoki – užknisa. Vėliau supratau, kad jei panorėsiu, tai ir išmoksiu, gerai, kai galiu rinktis.  

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Nuolatinis minčių generavimas. Paslapties nėra – kuo daugiau galvoji, tuo daugiau sugalvoji. Jei iki tol tuo teko užsiimti mažai ir daugiausiai tik sekdavai kitų nurodymus, nieko keisto, kad net galvojimas, ką padovanoti draugei su gimtadieniu, tampa iššūkiu. Taip pat – gebėjimas šaltai reaguoti į nesvarbią kritiką. Užima laiko išmokti atsirinkti, kieno nuomonės klausysi, kieno ne. Jei klausysi visų – pasimesi ir pasiklysi. Pikti žmonės nėra ir negali būti nešališki, todėl jų nuomonę reikia mesti lauk, šauti kaip šampano kamštį. Taip pat ir klientai – jie dažnai sako: „Šitokią prekę tikrai pirkčiau, labai norėčiau“, o realybėje neperka – kaip žinoti, kada jie pirks, kai sako, kad pirks, o kada nepirks, nors žada pirkti? Užima laiko suprasti, kuo vadovausiesi, ko klausysiesi, užima laiko perprasti sistemą. Jei klausysi heiterių – norėsi tik atgulti į lovą ir kankintis nuo nervinių širdies skausmų. Kam to? Jei aklai seksi, ką lepteli kiekvienas klientas – gali ir subankrutuoti. To irgi nereikia. Man atrodo, kad 65 procentais turi klausyti tik savęs. Likę 25 – artimiausi žmonės, jei jie nėra iš tų, kuriems vis atrodo, kad neverta nieko daryti, nes vis tiek nepasiseks. Turi išklausyti ir pasverti. Paskutiniai 10 – aplinka, išskyrus heiterius. Visai neklausyti negali, bet rasti tą teisingą santykį sunku.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Man didžiausias pasiekimas – pritraukti absoliučiai nuostabius žmones prie savęs. Man kartais parašo skaitytojai – žurnalo ar tiesiog sekantys mane Feisbuke, padėkoja ir galvoju, kad velnias, tokie žmonės man patiktų, jei sutikčiau juos šiaip, tiesiog gyvenime. Man vienas liūdnesnių dalykų – dirbti žmonėms, kuriuos laikai kvailiais. Aš tokių matau daug – jie juokiasi iš tų žmonių, šlykštisi jais, bet vėliau lenkia prieš juos nugarą. Tai yra baisu. Man yra pasiekimas dirbti tiems, su kuriais neturėčiau jokios problemos nueiti išgerti kavos. 

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Jei dirbčiau nemėgstamą darbą, būčiau žiauriai nelaiminga. Aš seniai supratau, kad mano darbas bus toks, kurį dirbsiu 24 valandas per parą. Nebandau pasakoti, kad persidirbu ar ariu, kaip darbinis arklys. Ne, bet žurnalas mano galvoje visada. Galvoju, kaip atrodys naujas numeris, galvoju, ar nepalikome klaidų sename, jei palikome – nervinuosi dėl jų, galvoju, ką padaryti, kad jų darytume mažiau, galvoju, kokius autorius pakviesti, svarstau, kas šį kartą norės reklamuotis žurnale, galvoju, kaip vyskta pardavimai, kaip žurnalą reklamuoti, jaudinuosi, ar skaitytojams patinka, ar padariau viską, kad jie nesijustų išmetę savo pinigų. Net jei mano darbas nebūtų toks, koks yra dabar, manau, kad specifika jo būtų panaši ir elgčiausi aš panašiai. Todėl tiek laiko kentėti nėra nei adekvatu, nei kam nors reikalinga. Mano darbas turi būti prasmingas man pačiai, tada aš būsiu laiminga. 

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Manau, kad daugiau ar mažiau – tuo pačiu. Nemanau, kad išvis ką nors daryčiau kitaip. Visada maniau, kad pinigų turi būti tiek, kad apie juos nereikėtų galvoti bent jau kiaurą dieną. Galvojimas apie pinigus iš žmogaus išsiurbia labai daug energijos. Todėl dažniausiai ir stengiuosi gyventi taip, lyg pinigų nebūtų. Žinoma, mano poreikiai nėra tokie ir dideli: man nereikia vardinių rankinių, batų ar prabangaus sportinio automobilio, tai padeda galėti kuo mažiau skaičiuoti pinigus. 

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Norėčiau sugebėti savęs nekaltinti suklydus, nes tai trukdo naujų minčių gimimui. Ir dar – tai nebūtų nauja, tačiau norėčiau tai mokėti vis geriau ir geriau – sugebėti generuoti vis daugiau ir daugiau idėjų. Tai yra lenktynės – kas sugalvos, kas pritaikys ir pasirodys, jog tai buvo gera mintis, tas ir laimės. Aš noriu kuo daugiau laimėti. O šiaip jau – ir to norėčiau, ir ano, net ir trečio, ir šimtas penkto. Daug tų dalykų, kažkurie išsipildys.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikametei sau, koks sakinys tai būtų?
Išbandyk visko kuo daugiau: nuo teatro iki sporto, nuo robotikos būrelių iki baleto, nuo raiškiojo skaitymo iki eksperimentavimo chemijos laboratorijoje, nuo dainų rašymo iki savanorystės. Visko ir kuo daugiau.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Gal geriau pasikalbėkime apie tai, kiek per daug nesąmoningų disciplinų mokyklose? Aš nemanau, kad ko trūksta, nebent – mokymo apie tai, su kuo reikės tvarkytis gyvenant vienam: kaip sumokėti mokesčius, kaip atsidaryti banko sąskaita, kaip atsidaryti individualią veiklą. Vis dėlto, man regis, problema nėra trūkumas. Problema – programoje ir pateikime. Tai yra neišsenkama tema, nors aš savo mokyklą labai myliu, esu laimingas žmogus, kad baigiau būtent ją, man verkti norisi, kai pagalvoju, kiek kvailių yra švietimo skyriuje, tarp mokytojų, kiek nekūrybingų, nemylinčių savo profesijos darbuotojų. 

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Žinote, manau, kad bet kuris, tik ne tas, kurį visi laiko esant svarbiausiu. Ne taisyklės, ne draudimai, ne perskaityti ir parašyti darbai. Iš esmės, svarbiausia, kad žmogus tame išsilavinime rastų bent jau kažkokią kryptį į tai, kas jis yra.  

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Aš visiškai nenoriu vesti paskaitos. Tačiau gyvenime man įdomiausi žmonės. Manau, apie juos ir norėčiau kalbėtis: apie tai, kaip jie elgiasi vienas su kitu, kodėl kartais taip nekenčia vienas kito, juk dėl visko – sėkmės, tragedijų, meilės, laimės, džiaugsmo, savižudybių, skyrybų, yra kalti tik žmonės. Bet pasikartosiu: norėčiau kalbėtis. O kalbėjimasis man gerokai nutolęs nuo paskaitos.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Nemėgstu rinktis ir vienos knygos man tikrai neužtektų. Viena knyga – vienas gyvenimas. Niekas nenori nugyventi tik vieno. 

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Yra du galimi variantai: 1) Kelionė, nuostabi vieta ir buvimas toli nuo visko; 2) Kalėdos, šeima, kas irgi viską, kas nereikalinga, nustumia į šoną.



Daugiau apie Faustos veiklą - FacebookInstagram
Daugiau apie Interviu Projektą - https://www.facebook.com/sviesult  




0 komentarai (-ų)

Eksperimentų projektas: Meditacija


Ar kada esi perskaitęs apie puikų atradimą, pamanęs, kad tai gera mintis, ir toliau gyvenęs savo gyvenimą nesivargindamas tos informacijos pritaikyti? Aš tiek sykių džiaugiausi naujais tyrimų rezultatais ir tiek sykių nedariau nieko, kad tai tiesiogiai padėtų man ar kitiems. Vienintelis būdas įprasminti puikius mokslo ir kitokių formų tyrimų atradimus yra jų pritaikymas. Tad to ir imuosi.

Šįsyk - apie dviejų savaičių ekperimentą kasdien medituoti.

Priežastys:
Pastaraisiais metais mokslinininkai itin pamilo meditaciją, tad turim nemažai tyrimų išvadų, rodančių jos naudą.Užsiimant meditacija intensyviau veikia smegenų dalys atsakingos už ilgalaikę atmintį, ne taip jautriai veikia dalis susijusi su baimės jausmu, tad kartais meditacija yra naudojama terapijoje gydant depresiją. Kiek paprasčiau susikaupti ir aiškiai mąstyti, kas darosi vis retesnis įgūdis gyvenant tarp tiek informacijos šaltinių ir trikdžių. Susireguliuoja pulsas ir kraujo spaudimas, kiek paprasčiau tvarkytis su stresu, tad tai paveikia net ir imuninę sistemą. It tai tik mažytė dalis tokios paprastos veiklos privalumų.

Turbūt labiausiai norisi pabrėžti - mes kalbam apie dėmesio sutelkimą ir nuolatinį jo grąžinimą ties konkrečiu objektu ar procesu, pavyzdžiui, kvėpavimu. Štai ir viskas. Tame nėra (ar neprivalo būti) jokios magijos, ezoterikos, religijos, burtų lazdelių ar atostogų Indijoje. Nors to, žinoma, niekas nedraudžia. 

Man šis procesas įdomus, nes padeda susikaupti, neužstrigti savo mintyse, ramiau išgyventi stresą (ir apskritai gyvenimą) bei kiek atidžiau pažinti pasaulį. Tad nusprendžiau pabandyti porą savaičių skirti kasdienei meditacijai. Be jokių papildomų apribojimų.

Trukdžiai:
Aš meistriškai tai atidėliojau, kas dieną meditaciją paminėdama dienotvarkėje ir kasdien nustumdama tai į šoną, kol mintyse nepradėjau garsiai juoktis dėl viso šio proceso paradokso ir absurdiškumo. Suvokiau, kad apie tokius savistabos procesus šita istorija ir bus, ir būti turi.

Pradžia:
Pirma diena buvo prisėdant spengiančia galva ir užspausta nosim, su žvėrišku kiekiu ilgesio draugams paliktiems kitoje žemyno pusėje. Vos sukryžiavus kojas ir sudėjus rankas ant kelių kūnas kiek nurimo, ir tuomet dėmesys nukrypo į peršalimo pažeistą gerklę ir nostalgijos pažeistą širdį, kvėpimas kiek padažnėjo, ir vėl nurimo. Ir nors nebuvo itin smagu, bet būsena patapo kiek priimtinesne. Kelios minutės iki tol, kol nustojau grąžinti dėmesį į kvėpavimą ir atmerkiau akis.

Kitą dieną dėmesį telkiau į garsus. Kaip garsi tiksi laikrodžio rodyklės ir kaip ūžia pravažiuojantys automobiliai tolumoje. Be jokių papildomų minčių ar vaizdinių. Kol jie pasirodydavo, ir vėl grįždavau prie tiksėjimo.

Dar kitą dieną apie meditaciją išvis pamiršau ir prisiminiau jau tik atsigulusi miegoti, tad dėmesio objektu tapo pats kūnas, sutelkiant dėmesį į kiekvieną pirštą, alkūnę, petį, ausį, po dalį, atskirai. Raumenys kiek atsipalaidavo ir miegas apėmė kiek greičiau, nei įprasta. Dar kitą rytą išbandžiau vedamąją meditaciją, kai garso įrašo balsas kužda į ausį, padėdamas susitelkti, kvėpuoti ir ramiai išgyventi dar vieną sekundę.

Virsmai:
Ilgainiui visa praktika vis labiau persiskverbė į kasdienybę. Sėdėdama lauke meditavau atviromis akimis, debesys horizonte ir vėjas per skruostus. Ant manęs tūpė drugeliai, laumžirgiai ir širšės. Kitąsyk sėdėjau prie upės ir buvo tas metas kai jau beveik beveik sutemę, bet saulė dar iš pažemės nušviečia vandenį, ir žiūrėjau į margus upės raibulius ilgai, kol jie prarado formą ir prasmę. Ir kol pasidarė šalta. Užtat kaži kaip ramu ir aišku mintyse.

Rezultatai:
Ar jaučiuosi kitaip nei prieš porą savaičių, izoliuojant kitus faktorius, kurie turi įtakos mano būsenai? Turbūt ne. Nenušvitau, nenurimau visam likusiam gyvenimui. Ko šiaip jau, ir nepatarčiau tikėtis, jei laikote save individu su pakankamu kiekiu kritinio mąstymo.
Bet dvi savaitės yra vos dvi savaitės. Ir yra keletas dalykų, kurie pakito, į gera.

Turbūt pagrindinis per kuklias porą savaičių patobulėjęs įgūdis yra pastebėjimas, kada pasineriu į mintis ir tai pastebėjus, dėmesio grąžinimas į tai, kas prieš mane. Tai ne visad pats smagiausias procesas, nes kartais mintys yra itin smagios, jaukios ar kokia kita dimensija mielesnės nei šios akimirkos realybė, bet šios akimirkos realybė garantuoja jausmų intensyvumą ir išgyvenimą to, kas vyksta, kas šiaip jau visai neprastas atlygis už šiek kiek dėmesio disciplinos.

Vien pats faktas, kad šių savaičių prioritetu tapo meditacija, reiškė, kad kažkur galvoje nuolat sukdavosi mintis, jog galiu čia ar ten bent kelias minutes pasistengti išgyventi kuo skaidresniu protu. Tad vien jau tikslo turėjimas teikia šiokių tokių rezultatų, ir tai yra visai įdomus atradimas.

Išvados:
Jei eksperimentą vykdyčiau iš naujo, nuo pat pradžių labai aiškiai paskirčiau konkretų laiką ir vietą meditacijai dienos bėgyje. Rutinos nebuvimas kiek sujaukė patį procesą, tad kartais prisėsdavau jau tik dienos gale, beužmigdama tiesia nugara ir sukryžiuotom kojom, o tai nėra idealios sąlygos tokiai praktikai. Rutinos įneša šiek tiek stabilumo. Ir dėmesio kontrolės efektyvumo likusiai dienos daliai.

Tad meditaciją įtrauksiu (viešai pasižadu) į kasdienę savo rutiną. Ir papasakosiu jums apie pokyčius jau po kiek rimtesnio laiko tarpo, kad ir kelių mėnesių.

O iki tol - kitas eksperimentas, susijęs su nepažįstamų žmonių kalbinimu ir istorijų klausimų. Apie jį - jau spalį.




0 komentarai (-ų)

Eksperimentų projektas: Kodėl tavo žinios bevertės, kol jų nepritaikai arba Kaip pakeisti pasaulį


Mane supa žmonės, žinantys kaip išspręsti pasaulio problemas.

Mes dešimtis kartų atidarom ir uždarom laboratorijų duris, prijungiam ir ištraukiam elektrodus, kol išsiaiškinam, kokie būdai yra veiksmingiausi norint įsiminti informaciją. Mes pasidalinam su pasauliu šiais atradimais straipsnio pavidalu, mes švenčiam, kad sukūrėm mokslinę publikaciją, mes vedam žmoniją į priekį.

Mes susirenkam į debatus ir išgirdę temą jau po penkiolikos minučių galim pristatyti problemą, reikalaujančią mūsų pristatomo sprendimo, galim pasiūlyti po trejetą argumentų apie vyriausybės interesus ir pagalbą visuomenei, po porą mechanizmų, kurie paaiškins, kodėl toks sprendimas veiks ir kodėl šalis bus laimingesnė. Gudrūs vaikai iš universitetų gražiais pavadinimais, su daktaro laipsniu ar prabangių organizacijų etiketėmis, mes sveikinam vieni kitus laimėjus debatus apie švietimo ateitį, Kataro ryšius su Saudo Arabija ar moterų seksualinę laisvę Indijoje, bet vos debatai baigiasi, rankos paspaustos ir kambarių durys uždarytos, mūsų moralinė kova nurimsta. Tarptautiniai santykiai, lygios teisės ir švietimas ima tolti ir jau po pusvalandžio pamiršti, kad šiandien apie tai kalbėjai. Mes išmokstam atrasti sprendimus ir visiškai nesirūpinti, ar jie bus pritaikyti.

Mane supa žmonės, negalintys išspręsti savo problemų.

Jie skaito knygas kietais viršeliais ir žiūri išmintingas kalbas kurios rytą padeda įgauti motyvacijos dienai įveikti, jie sako išmintingas kalbas ir vykdo išmintingus tyrimus. Jie turi žinias. Jų gyvenimai to neatspindi.

Aš palengva tampu viena Žinančiųjų.

Paklausk manęs, kaip geriau jaustis ir aš tau pateiksiu sąrašą apie bėgimą, meditaciją, daržoves ir santykius, detalizuodama kiekvieną jo punktą, dar pridėsiu papildomų patarimų, kur nusipirkti tofu. Aš tau papasakosiu apie žmones, kurie jau įvaldę laimę, dievaži, aš tau numesiu nuorodą į keletą Interviu Projekto straipsnių, ir mes pasišypsosim, atradę receptus. Ir paliksim jų įgyvendinimą rytojui. Visi mąsto apie pasaulio keitimą, bet niekas nesusimąsto pradėti keisti savęs, sakė Levas Tolstojus, ir buvo visai teisus, nors gal ir kiek per daug kategoriškas.

Aš norėčiau palengva tapti viena Veikiančiųjų.

Turėjau puikias muzikos pamokas, kai į kabinetą įeidavau mokytis meno istorijos ir išeidavau išmokusi gyvenimo. Ir mūsų muzikos mokytojas kalbėdavo apie skirtumą tarp krepšinio žaidimo ir krepšinio rungtynių stebėjimo. Muzikos įrašų klausymo ir lopšinių dainavimo kūdikiams ar mylimiesiems. Gyvenimo gyvenimo ir gyvenimo imitavimo. Atsikelti nuo sofos ir pradėti kažką veikti lyg ir ne itin patogu, pabėgus skauda šoną, o ir filmą žiūrėti daug smagiau nei pačiam bandyti treniruotis idant taptum puikiu boksininku. Bet jausmas dainuojant, bėgant ir treniruojantis yra visai kitoks, nei visa tai stebint, patyrimas visu kūnu, akimirksniu išjudinant kiek per ilgai snaudusius endorfinus ir kitas medžiagas, laukiančias, kol galės pradžiuginti tavo suvokimo sistemas, patyrimas, dar ir įrodant sau, kad tavo kūnas gali bet ką, kad tu gali bet ką. Dažnai tas supratimas neaplanko, nes nepakankamai bandom, arba bandom nepakankamai ilgai. Tad jeigu tik suteiktumėm sau pakankamai galimybių, pasaulis imtų truputį keistis. Suprantu, kad ši pastraipa ima skambėti kaip kokia ne itin išmintinga knyga ne itin išmintingu pavadinimu, bet klišės patapo klišėm ne be reikalo, tikrai, pagalvokit, žmonėms tai atrodė svarbu, jie tai dažnai kartojo, tad tai visiems nusibodo, niekas nebenorėjo to girdėti ir net žiūrėti į tą pusę, taigi, tai atrodė taip pažįstama ir paprasta, kad, turbūt, apmąstymo ar, juolab, pritaikymo net neverta. Tai mano teorija apie klišes ir viską, kas banalu. Man atrodo, kad banalume daug vertės, tik gan giliai pakastos. Sprendimai neprivalo būti sudėtingi, jie gali būti labai paprasti, ir viskas, ko reikia, tai darbas ties jais, o ne bėgant šalin nuo jų. 

Aš pradedu įgyvendinimo patyriminį Projektą.

Pradedu tekstų seriją, kuriuose į kasdienes rutinas, veiksmus ir mintis trauksiu idėjas, kurios jau seniai turėjo būti pritaikytos, bet liko sklandyti gražių motyvacinių frazių forma kažkur palubėj. Kas dvi savaites dalinsiuosi tekstais, paaiškindama, kodėl idėja yra tokia vertinga ir kaip jos vertė įrodyta, straipsnį tęsdama pasakojimu apie asmeninį-socialinį eksperimentą, gyvenant ta idėja, išnagrinėta ir pritaikyta. 

Pastaraisiais mėnesiais, kai manęs draugiškuose pokalbiuose ar nedraugiškuose darbo interviu klausdavo, kokia idėja man atrodo viena svarbiausių, vienais ar kitais būdais pasakodavau apie žinių pritaikymo svarbą. Ir man truputį nusibodo apie tai kalbėti (matot, taip ir gimsta banalūs nuobodūs dalykai). Dėl to labai norisi sukonstruoti šį socialinį žaidimą, su įsipareigojimu jums pasakoti istorijas, kad netapčiau ta, kuri pabėga, kai nuovargis kiek per stiprus ar telefonas traukia labiau, nei likęs pasaulis. Ir kad jūs tokiais netaptumėt. Nes mes galim daug daugiau, nei pajėgiam įsivaizduoti. Ir mes puikiai žinom, kaip būti laimingais, nes perskaitėm 59 straipsnius apie tai. Belieka pritaikyti. Pabandom?




0 komentarai (-ų)

Emilis Vėlyvis: Kūrybos procesas yra žymiai svarbesnis ir prasmingesnis nei pats tikslas


Emilis Vėlyvis yra dailininkas, kūrėjas, vienas originaliausių ir labiausiai pripažintų Lietuvos režisierių. Viename interviu jis yra minėjęs, jog geras režisierius moka pasakoti istoriją. Ir tai, rodosi, yra tokia puiki profesija. Istorijų pasakojimas. Ir, akivaizdu, Emilis Vėlyvis yra tai neprastai įvaldęs. Dėl to džiaugiuosi galėdama užduoti jam keletą klausimų apie šį meną.

Jūsų dėmesiui - Emilis Vėlyvis.

Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
Norėjau būti chuliganu, ir labai džiaugiuosi, kad norai pildosi.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Detalių bei visumos matymas ir, žinoma, mokėjimas pasakoti istoriją vaizdais. Pirmame žingsnyje man visada padeda aplinkos stebėjimas, antrame - jos provokacija. Pirmame etape būtina (nors tai be galo sunku) likti nešališkam, o antrame būtina - šališkai (personažo) akimis matyti situaciją. Tai visada priklauso nuo keliamų uždavinių, bet visumoj tie veiksmai man padeda organizuotis, kaip režisieriui, koncepcinį kūrinio modelį.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Esu ne tikslo, o daugiau proceso žmogus. Man sunku įvertinti savo pasiekimus, nes tiesiog neturiu su kuo palyginti; su sportu lyginti beviltiškai banalu. Mano galva pats kūrybos procesas yra žymiai svarbesnis ir prasmingesnis nei pats tikslas.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Mano profesiją suponavo pašaukimas, o kūrybingumas yra prakeikimas. Esu tikras, kad prakeikimas yra mano laimės dalis.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Sukurčiau pinigus.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Įvaldyti siaubo žanrą.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
Mokykis prancūzų kalbą!!!

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Esu atitrūkęs nuo nūdienos mokyklų padėties, ir nežinau, kokia ten situacija. Jeigu ji per 20 metų nepasikeitė, arba pasikeitė labai mažai, tai drąsiai galima sakyti, kad mokyklose nemokoma mąstyti ir pasirinkti žinių. Priešingai, yra kalama į jauną galvą tai, ko totaliai atminčiai nereikia, pvz: S.Nėries eileraščiai ar logaritminės lygtys.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Teorinių ir praktinių žinių investicija, o išsilavinimas jau kapitalas.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Apie tai, kaip šiuo metu yra smagu tiems, kurie pabėgo iš paskaitos.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Baudžiamasis kodeksas.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Diena, kai suprasiu, kad tobulų dienų nebūna.

Daugiau apie Interviu Projektą - https://www.facebook.com/sviesult/ 




0 komentarai (-ų)

Vaida Žūsinaitė: Jeigu yra galimybių tobulėti visapusiškai, atskleidžiant savo talentus, reikia nepraleisti tos progos


Ilgų nuotolių bėgikai mano mintyse yra kuo tikriausi ištvermės simboliai, gyvenantys kaži kaip tobuliau, nei kiti - nevengiantys nepatogumo, bėgant jau n-tąjį kilometrą, bėgant per kaitrą ir liūtį, ar keliantis dar prieš auštrą. Vaida Žūsinaitė ne vien nuolatos treniruojasi, bet ir yra pasiekusi tokios įspūdingos garbės kaip Lietuvos atstovavimas Europos čempionate bei Olimpinėse žaidynėse. Tad labai įdomu užduoti Vaidai keletą klausimų apie jos veiklą ir požiūrį į karjerą bei švietimą.

Jūsų dėmesiui - Vaida Žūsinaitė.

Kuo norėjote būti užaugusi, kai buvote vaikas?
Maža buvau gan veikli: ir futbolą žaidžiau, ir lėlėm suknias siuvau, madas demonstravau, mokiau jaunesnius vaikus, buvau kruopšti ir atsakinga... Dabar nepamenu, apie ką tuo metu galvojau, bet neseniai tėvų namuose radau rašinėlį, kuriame rašiau, kad kai užaugsiu būsiu advokate ir ginsiu nekaltus žmones. :) Bet mano kelias mane atvedė iki profesionalios bėgikės.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Ilgų nuotolių bėgimas daugelio yra vadinamas arklių sportu. Jis reikalauja didelės ištvermės, kuri ugdoma "juodu" darbu. O čia svarbiausia valia, kantrybė, noras tobulėti, tikėjimas savimi. Dar juokaudama sakau, kad bėgantys maratoną žmonės turi "kentėjimo geną", nes kaskart reikia priversti save kentėti, kartais ir visą distanciją - 42kilometrus!

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Sporte mano didžiausias pasiekimas yra patekimas į Olimpines žaidynes ir ten užimta 37 vieta. Skaičiai nėra įspūdingi, tačiau kai žinau, kiek darbo buvo įdėta, tai labai džiaugiuosi ir tikriausiai pirmą kartą savimi didžiuojuosi. :) Tai pasiekti man padėjo sunkus darbas, tikėjimas ir mano šeimos, draugų ir aplinkinių palaikymas!

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Bėgdama ir tobulindama save jaučiuosi laiminga, nes man patinka įšūkiai ir savo galimybių tikrinimas, tobulėjimo jausmas, patirties kaupimas, išvadų darymas. Be to savo patirtimi dalinuosi su kitais, o tai suteikia dar daugiau džiaugsmo! :)

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Jei pinigai neegzistuotų manau daryčiau tą patį, tik skirtumas tas, kad galėčiau tai daryti ramiai, negalvodama iš kur paimti pinigų, kad galėčiau pragyventi ir užsiimti savo mėgstama veikla.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Labai norėčiau išmokti fotografuoti, nes nuo mažens tai man labai patinka, o ir draugai fotografai sako, kad "turiu akį". :)

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikametei sau, koks sakinys tai būtų?
Labiau tikėk savimi, daryk tai, kas patinka, nebijok bandyti, nebijok suklysti ir reikšti savo mintis. :)

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Mokyklą baigiau prieš 10 metų, dabar net sunku pasakyti kokios disciplinos trūksta, nes mokiausi gerai ir viskas man patiko. Tiesiog galbūt kartais jausdavausi įsprausta į rėmus, neatsiskleidžiau, nors turėjau nuostabią a.a. lietuvių kalbos mokytoją, kuri pastebėjo mano talentą rašyti ir skatino tai daryti.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Manau svarbiausia būti žmogišku žmogumi. Na, o jeigu yra galimybių tobulėti visapusiškai, atskleidžiant savo talentus, tai reikia nepraleisti tos progos. Visi esame skirtingi, turime skirtingus talentus ir nevienodas galimybes, bet turime stengtis save tobulinti ir atrasti laimės ir pilnatvės jausmą!

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Jeigu būtų vienkartinė paskaita, tai ji būtų motyvacinė. Ir dabar bendraudama su jaunimu skaitau pranešimą, kuris vadinasi "Mano sėkmė prasideda mano mintyse", kuriame labiausiai akcentuoju tikslo siekimą, atkaklumą, tikėjimą savimi.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Reikėtų ilgiau pagalvoti, bet kažkodėl pirma mintis buvo "Mažasis princas"!

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Kadangi didžiąją dalį savo metų intensyviai treniruojuosi, keliauju, tai man tobula diena yra tokia, kai nereikia niekur skubėti, kai gali pabusti be žadintuvo, ramiai papusryčiauti, išeiti pasivaikščioti ar tiesiog gulėti pievoje ir nieko neveikti. :)

Daugiau apie Vaidos Žūsinaitės veiklą - http://www.zusinaite.lt/
Daugiau apie Interviu Projektą - https://www.facebook.com/sviesult 




0 komentarai (-ų)

Dominykas Vaitiekūnas: Labiausiai norėjau išvengti nykaus gyvenimo


Dominyko Vaitiekūno darbai iš šono rodosi velniškai įdomūs ir įvairialypiai - jis yra aktorius, laidų vedėjas, muzikos kūrėjas ir atlikėjas. Man tai skamba kaip vienas kūrybiškiausių profesijų rinkinių ir pasirinkimų, dėl to labai smalsu išgirsti Dominyko požiūrį į švietimą ir darbą.

Jūsų dėmesiui - Dominykas Vaitiekūnas.

Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
Vaikystėje norėjau būti cirko direktoriumi arba gamtos tyrinėtoju. Tiek viena, tiek kita vizija man vaizduotėje piešė dinamišką, nenuspėjamą ir neįprastą gyvenimo būdą, nuolat atsinaujinačią aplinką, gal net nuotykius.

Sovietinės architektūros kvartalai, kuriuose aš užaugau, man atrodė didelis estetinis nesusipratimas, kasdieną badantis akis. Gyvenimo ciklas “mokykla – darbas – santuoka – vaikai – poilsis Palangoje – darbas – senatvė” man atrodė gal ne blogiausia, bet nuobodžiausia, kas man gali nutikti.

Ir aš labai norėjau nuo visos tos pilkos nedelio Lietuvos miesto nuspėjamos kasdienybės pabėgti. Kartais svajodavau, kad mane pravažiuojantis cirko karavanas pasiimtų su savim.

Labiausiai norėjau išvengti nykaus gyvenimo. Ir dabar labai noriu. 

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Mano profesijoje reikia labai daug skirtingų tiek techninių, tiek psichologinių įgūdžių. Bet pats svarbiausias – nuotaikos ir atmosferos kūrimas ir jos valdymas, minties perteikimas ne verbaliai (ne tesktu), bet ir nuotaika, judesiu ir kitom išraiškos priemonėm. Aišku, labai svarbūs yra ir techniniai - balso, kūno valdymas, bet manau svarbiausias yra įgūdis kurti nuotaiką ir atmosferą.


Visi įgūdžiai įvaldomi dažnai bandant, klystant ir analizuojant savo klaidas, savo psichologiją. 

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Gebėjimą po karštų diskusijų grįžti į taiką su savimi pačiu.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Na, sunkoka pamatuoti savo profesinio pasirinkimo pasėkmes, bet matyt turi ... Atvykau į Londoną pasimokyti savaitei miuzikinio dainavimo ir šiuo metu atsakinėdamas į klausimą važiuoju traukiniu iš Londono į Škotiją. Aplink mane sėdi šešios paauglės, kurios geria, klykia ir mėto šiukšles po visą traukinį. Aš negaliu susikaupti ir jaučiuosi truputį nelaimingas. Galima sakyti, kad tai yra netiesioginė mano profesijos pasirinkimo pasėkmė. Manau nebūčiau studijavęs teatro, tai būčiau gal kokiam kitam traukiny, tik .. neaišku ar jis būtų mažiau triukšmingas.


Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Keliaučiau po pasaulį ir filmuočiau dokumentinį filmą apie žmones, kuriems pinigai vis dar egzistuoja.


Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Norėčiau išmokti važiuoti motociklu, bet artimiausius metus nusprendžiau tobulinti tuos įgūdžius, kuriuos jau esu pradėjęs tobulinti – gatvės šokių stilių “house” ir “vogue” stilistikos valdymą, važavimo riedlente ir dainavimo įgūdžius. Tai atima nemažai laiko, todėl važiavimą motociklu, kaip ir grojimą pianinu esu atidėjęs tolimesnėms svajonėms.


Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
Drąsiau daryk tai, ką JAUTI esant teisinga, o ne tai, ką GALVOJI esant teisinga.


Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Emocinės sveikatos vienareikšmiškai. Manau tai turėtų būti prioritetinė disciplina. Ir būtinai paremtos šiuolaikiniu psichologiojos mokslu, kuris būtų griežtai atribotas nuo bet kokios vienos religinės praktikos. Po jos turėtų sekti fizinės ir seksualinės sveikatos disciplinos. Tik tada - matematika ir lietuvių.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Nusiprimityvinant iki vieno, ir taip labai teoriškai ... manau gebėjimas kritiškai pažiūrėti į viską. Ypač autoritetingą nuomonę. Tik nežinau, ar tai aspektas ... o gal aplinka? Dabar dingtelėjo mintis, kad pirminė aplinka, į kurią patenki pirmais edukaciniais tarpsniais yra svarbiausia. Vis tik galvoju, kad jeigu būčiau gimęs kokioje nors paprastoj filipinietiškoj troboj, matyt ne tik, kad nevažiuočiau traukiniu iš Londono į Edinburgą, bet nesu tikras, ar apskritai mokėčiau rašyt. Na, bet čia labai jau daugiaprasmis klausimas.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Nemanau, kad esu kažkaip metodiškai susitemines kokias nors žinias, kad galėčiau vesti paskaitą. Kol kas lai veda tie, kurie konkrečiai žino, ką pasakyti studentams. Aš dar pats kol kas noriu visokių paskaitų klausyti.


Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Galvojau, ji bus šiandien. Dalinai taip ir buvo – papusryčiavau labai gražioj kursiokės terasoje Londone, atsakiau elektroninius laiškus, tada prasiėjau tuneliu po Temze, nuvažiavau į paskaitą, tada vaikščiojau su ausinuku po centrinį Londoną. Pajutau, kad mano viltys žlugo Anglijoje pagauti padorią vasarą, žodžiu pajutau, kad man šalta, užbėgau į Primark'ą ir nusipikau labai pigų ir labai prastą švarkelį, tada sėdau į traukinį, parskaičiau du knygos skyrius, susipažinau su gerokai pasipuošusia brite, išklausiau jos pasakojimo apie dukrą, tada ji išlipo, pradėjau atsakinėti į šituos klausimus ir idealią dieną sugadino ta klykiančių paauglių krūva. Nors gal ideali diena ir buvo, o paauglės įlipo jau temstant. Tad ideali diena baigėsi ir prasidėjo ne visai idealus vakaras. Tai gal kaip ir nesiskaito.


Daugiau apie Interviu Projektą - https://www.facebook.com/sviesult/




Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas