Search

Content

0 komentarai (-ų)

Unė Kaunaitė: Iš tiesų prasmingus darbus ir didelius pokyčius galime įgyvendinti tik kartu


Su Une susipažinau prieš beveik septynetą metų. Turėjom, ir vis dar turim, keletą bendrumų - licėjų, psichologiją ir rašymą. Per visą šį laiką Unė manęs nepaliovė žavėti entuziazmu moksliniams tyrimams ir nuoširdžiu patirties pasidalinimu su moksleiviais, ir ypač tuo, kaip rašymo pomėgį ji pavertė (ir vis dar verčia, viena knyga po kitos) apčiuopiama realybe, su kuria gali susipažinti visos šalies žmonės. Dėl viso to labai džiaugiuosi, kad ji sutiko pasidalinti savo mintimis atsakydama į keletą klausimų.

Jūsų dėmesiui - Unė Kaunaitė.

Kuo norėjote būti užaugusi, kai buvote vaikas?
Aktore ir rašytoja.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Negalėčiau įvardinti vienos profesijos, tačiau viena mieliausių man - rašymas. Jam ypač svarbi empatija - gebėjimas įsijausti ne tik į kitus žmones, kurie įkvepia rašyti, bet ir į savo veikėjus. Skaitydama jaučiu, kai rašytojas nemyli savo personažų, tuomet ir pats skaitydamas jų nemyli, dėl jų neskauda. Augdami empatiją "barstom" - vis geriau žinom, kaip turi būti, ir tada nesistengiame į kitus įsiklausyti, iš tiesų išgirsti jų istorijų. Kad taip nebūtų, turi sau nuolat tai priminti ir likti atviras naujiems dalykams. Kaip vaikas.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Bent kol kas tai - išleistos knygos. Kai išgirstu, kad vienam ar kitam žmogui mano knyga padėjo nesijausti vienišam, suprasti, kaip jaučiasi, atrasti atsakymą... Tai ne tik džiugina, bet ir suteikia prasmę. Kaip to pasiekiau? Per didelį užsispyrimą, nemažą gabalėlį sėkmės ir padedama mane supusių žmonių.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Labai didelę. Tikiu, kad reikia rasti darbą (ar - ypač šiandien - darbus), kurie leidžia tau būti laimingu - tada net nereikės dirbti. Taip kol kas ir jaučiuosi. 

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Tuo pačiu, bet šiek tiek daugiau laiko skirčiau kūrybai.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Išmokti vairuoti! Tikrai mėgstu viešąjį transportą, tai tobula vieta pamąstyti ir kurti, tačiau per ilgai atidėlioju šį įgūdį.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikametei sau, koks sakinys tai būtų?
Nenorėčiau nieko pasakyti, nes net ir vienas sakinys galėtų ką nors pakeisti. Gal tik nematomai kurį laiką pasižiūrėti iš šono. 

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Sąrašą galėčiau rašyti ilgą, bet apsistosiu ties sena savo svajone - psichinių ligų švietimu. Šių skaičiui augant mums būtina keisti visuomenėje įsisenėjusius stereotipus ir supažindinti ją su priežastimis, simptomais ir būdais reaguoti.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Gebėjimas bendradarbiauti. Kad ir kaip mūsų švietimo sistema stengiasi vertinti kiekvieną individualiai, iš tiesų prasmingus darbus ir didelius pokyčius galime įgyvendinti tik kartu.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Galvoje sukasi tūkstančiai idėjų, bet jei tai būtų tik viena paskaita, norėčiau išgirsti juos pačius - nors kartą ne dėstyti tai, kas man atrodo svarbu, o iš tiesų išgirsti, kas rūpi jiems ir apie tai padiskutuoti.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Nenorėčiau, kad taip nutiktų, bet turbūt pasirinkčiau J. Korčako "Karalius Motiejukas Pirmasis". Ją gali skaityti mažas, gali skaityti suaugęs... ir tikrai vėl skaitysiu senatvėje.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Tokia, kaip visos mano dienos - kasdien vis kitokia! Iš tų dienų geriausios tos, kurių vakarais jaučiu, kad padariau kažką prasmingo - kam nors padėjau, kažką naujo supratau arba tiesiog pabuvau su man brangiu žmogumi.

Daugiau apie Unės Kaunaitės veiklą https://une.lt/
Daugiau apie interviu projektą https://www.facebook.com/sviesult/




0 komentarai (-ų)

Tomas Byčkovas: Mano didžiausias laimėjimas yra vidinė laisvė


Tomas Byčkovas yra muzikantas. Tačiau kai pirmąsyk išgirdau apie jo veiklą, girdėjau ne muzikanto, o keliautojo pasakojimą. Tomas dviračiu numynė iš Lietuvos į Iraną. Ir šio sakinio įspūdingumas yra ne tiek pačiame fakte, kiek sprendime ir procese, prieš miegą tiesiant hamaką ir kliaujantis vietinių gerumu kiekvieną dieną, pusmetį. Apart šios įspūdingos patirties ir atvirumo aplinkai, kurį, tikiu, bene privalu išsiugdyti grojant muziką gatvėje, Tomas dalinasi dar aibe kitų įdomių dalykų - apie Vipasaną, rizikingus sprendimus ir vidinę laisvę. Dėl to labai džiaugiuosi, kad Tomas suteikė man progą jį pakalbinti.

Jūsų dėmesiui - Tomas Byčkovas.

Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
Paauglystėje norėjau būti krepšininku. Žaidžiau mokyklos rinktinėje, buvau kapitonas.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Aš esu muzikantas. Dar daug įgūdžių turiu išvystyti - ritmai, harmonijos, natos. Atsidurti ten, kur esu dabar man padėjo šalia esantys žmonės, kuriuos stebėdamas mokiausi. Tie mano įgūdžiai yra labiau emociniai nei konkrečios žinios. Atvirumas savo klaidoms ir ribotumui man leidžia nebijoti eksperimentuoti, ieškoti savo būdo išreikšti kūrybą, prašyti kitus muzikantus sugroti mano galvoje skambančią muziką.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Mano didžiausias laimėjimas yra vidinė laisvė. Žinoma, ji nėra nušvitusio žmogaus laisvė, bet bent kruopelytę jos karts nuo karto patiriu. Kai buvau gyvenimo kryžkelėje - gyventi saugiai tęsiant mokslus ir siekiant karjeros ar keliauti be didelių santaupų, pasirinkau rizikuoti. Šis veiksmas man labai atsipirko. Negalvoju, kad saugus gyvenimo būdas yra blogesnis nei klajokliškas. Tame gyvenimo etape rizika man padėjo pažinti save geriau. Vėliau pradėjau praktikuoti Vipasanos meditaciją. Tai labiau atsitiktinumas nei samoningas pasirinkimas, tačiau dabar šią techniką sąmoningai renkuosi kas dieną. Visuose veiksmuose būnu užsispyrręs. Kartais ir bukai. Dažnai tik veiksmo pabaigoje patyriu rezultato malonumą.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Aš džiaugiuosi, kad groju muziką ir galiu iš to pragyventi. Ne visada tai darydamas jaučiuosi laimingas. Tačiau stengiuosi tai daryti nuoširdžiai. Aš galvoju, kad  laisvė mane daro laimingu.  Neseniai parduotuvėje mane aptarnavo kasininkė, kuri buvo tokia laiminga, kad aš jai netyčiom ėmiau pavydėti. Ir kaip galima pavydėti kasininkams Lietuvoje? Pasirodo yra laimingų ir šios profesijos atstovų. Nesu užtikrintas, kad nekeisiu savo profesijos. Keisčiau ją į tokią, kuri nekenktų kitiems žmonėms, ir ją atlikdamas kaip išeina dauginčiau laimę kaip ta kasininkė. Po susitikimo su ja jaučiausi laimingas nors ta diena nebuvo pati sėkmingiausia. Kiekvienas žmogus nešasi tam tikrą potencialą. Reikia jį pasimatuoti ir nelipti auksčiau, kai dar neatėjo metas.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Ieškočiau savęs ir bendraminčių, gročiau muziką (bet neimčiau piniginio atlygio), statyčiau pastatėlius ir prižiūrėčiau sodą. Kartais pakeliaučiau.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Norėčiau išmokti groti arabiškas melodijas ir ritmus.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
Nebijok klysti ir mylėk savo tėvelius.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Laimės istorijos.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Manyčiau, kad priklauso nuo profesijos ir pareigų. Tačiau socialinis aspektas man svarbesnis, nes gali turėti visas žinias apie laimę, bet neturėti įgūdžių tą laimę patirti. Darbas turi teikti laimę. Bet kuris darbas tai gali duoti. Būti laimingam reikia įgūdžių ir nuolatos juos praktikuoti.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Apie savo kelionę dviračiu iš Lietuvos iki Irano, stereotipus, baimę ir laimę be jos.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Nenorėčiau užsisukti vienoje idėjoje ar istorijoje. O knygose apie tai ir rašo. Taip pat nenorėčiau, klausytis vienos dainos. Jei taip atsitiktų, pasirinkčiau nieko neskaityti ir nieko neklausyti.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Be skubėjimo. Atsibusti prieš saulės patekėjimą. Ramūs pusryčiai. Tylos akimirkos. Darbas. Sotūs pietūs. Paprastas, bet asmeniškas pokalbis su artima siela. Vakarienė su pyragu. Anksti atsigulti.

Daugiau apie interviu projektą https://www.facebook.com/sviesult/ 




0 komentarai (-ų)

Marius Burokas: Rašytoju tapau kažkaip savaime




Marius Burokas yra poetas, vertėjas, publicistas ir kitus su rašymu susijusius menus įvaldęs lietuvis. Tačiau jo vardą įsidėmėjau ne iš poezijos knygų, o kultūros sklaidos FB socialiniame tinkle konceptualia fotografija, straipsniais ir tapybos darbais. Tokio unikalaus, vertingo turinio, jog jos platinimą galėčiau vadinti dar viena meno forma. Tuomet atėjo laikas eilėms, kaip ir turėjo nutikti.

    Niekad nespėju
    Papasakot

    Kaip liūdnai
    Mes visi baigsim

    Kaip linksmai
    Po to švęsim

Dėl jo visų šių įvairialypių veiklų suvaldymo (ir mano šiokio tokio smalsumo demistifikuojant poetų mintis) džiaugiuosi įgavusi progą užduoti keletą klausimų šių posmų autoriui.

Jūsų dėmesiui - Marius Burokas.

Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
Įvairių norų turėjau – perskaitęs turbūt garsiausio sovietinių laikų klouno Jurijaus Nikulino autobiografiją, kurį laiką norėjau būti klounu. 
Beveik iki pat mokyklos baigimo norėjau būti biologu – tik specializacija nuolat keisdavosi (tai zoologu, tai entomologu, tai herpetologu). Už šį norą ačiū, aišku, gamtos mokslų enciklopedijoms ir Geraldui Durrellui. Dėl šio noro iki šiol džiaugiuosi – galvoje liko nemažai gamtos žinių. Ne gėda į savo vaikų klausimus atsakyti.
Rašytoju tapau kažkaip savaime. Turbūt buvo lemta.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Kad ta profesija tokia sunkiai apčiuopiama, įvairialypė, lyg profesija, lyg ir ne. Pašaukimas, pasirinkimas, prakeikimas.... Bet nereikia mistifikuoti.
Galbūt svarbiausia – mokėjimas įsiklausyti į save ir kitus (dalykas, kurio mokaisi visą gyvenimą ir taip iki galo ir neišmoksti). Žinoma, smalsumas – intelektualinis. Neapsileisti, domėtis, girdėti, matyti –  pamatiniai dalykai rašančiajam. Na, dar – susikaupti, mokėti būti vienam, atsiriboti. Gana paradoksalus vienas kitam priešingų/vienas kitą papildančių įgūdžių rinkinys. 
Jų dar nepavyko įvaldyti – mokausi.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Žmogus paprastai užsibrėžia sau gana nepasiekiamus tikslus, tad kai tiesiog darai, kas tau miela ir patinka, ką moki, o nesiverži užkariauti kažkokių mitinių aukštumų, visai nemažai pavyksta nuveikti. Iš tų mažų, jei nori, galima sukrauti ir tą didelį pasiekimą ar pasiekimus, tik ar reikia? 

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Tiesioginę. Na, kai darau tai, ką noriu, ką manau, kad moku daryti, jaučiuosi gerai, gyvenu prasmingai. Laimė – labai neaiškus, labai efemeriškas ir labai trumpalaikis dalykas, jos vaikytis ar sąmoningai visą gyvenimą siekti, mano galva, neverta. Norėčiau, kaip kokioj orų prognozėj – gyventi prasmingai su laimės pragiedruliais. 

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Kad turbūt tuo pačiu – rašyčiau, versčiau, skaityčiau. Su sąlyga, kad knygos tuomet egzistuotų.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Visų pirma norėčiau išmokti keleto kalbų, kurias vis ruošiuosi išmokti – ukrainiečių, latvių, ispanų. Bet kažin (nors reikia tikėti ir susiimti). Visada norėjau išmokti kokio nors Rytų kovų meno, bet taip ir neišmokau. Gal dar ne vėlu?

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
Laikykis, bus geriau ir išdrįsk pasipriešint. (ką daugiau galima pasakyti dvylikamečiam sau atsidūrusiam sovietinės mokyklos patyčių rate).

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Mokyklose gal net per daug disciplinų? O trūksta tik vienos –  padedančios vaikui, paaugliui, jaunam žmogui susivokti savyje ir pažinti kitus (kaip bepavadinsi – psichologija, savitarpio pažinimu, meditacija – nesvarbu). Ir šios disciplinos reiktų nuo pat mokymosi pradžios. Nes mokykloje labiau nei bet kur kitur jautiesi socialinis gyvūnas.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Akademinis – mokėti išklausyti kito nuomonę, smalsumas, nebuvimas dogmatišku, išradingumas. Turbūt tas pats galioja ir socialiniam aspektui – daug žinantis (o dažniausiai manantis, kad daug žino ir nuolat aiškinantis kitiems) arogantiškas snobas (o tokių nemažai) – tikrai ne žmogaus evoliucijos viršūnė.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Įtariu, tiesiog skaitytume eilėraščius. Gerą poeziją. Nes žmonės siaubingai mažai jos skaito. Ir klausosi. Tai net nebūtų paskaita – kiekvienas sau ramiai skaitytų gerus eilėraščius, dalintųsi jei nori, skaitytų vienas kitam. 
Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Tikiuosi, niekada niekam neteks to patirti – pasirinkimo iš vienos knygos. Brrr. Yra knygų prie kurių nuolat grįžti visą gyvenimą – Švento Rašto, klasikos, sau pačiam reikšmingų knygų. Visą gyvenimą skaityti vieną knygą – tai man būtų pati rūsčiausia antiutopija.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Parašai 2-3 gerus eilėraščius. Likusią dieną tingiai drybsai, skaitydamas labai gerą knygą, kurią seniai norėjai perskaityti. Ir niekas tau netrukdo.  Labai hedonistiška diena. Gerai, kad tokių pasitaiko labai retai, nes greit nusibostų.

Daugiau apie interviu projektą https://www.facebook.com/sviesult/ 




0 komentarai (-ų)

Gediminas Grinius: tai kaip jūs norite gyventi yra daug svarbiau nei tai, ką primeta aplinka ir aplinkiniai žmonės











Gediminas Grinius yra karys ir ultramaratonininkas. Ir tai, mano akimis, padaro jį itin įdomiu pašnekovu, ypač dėl to, kad jis drąsiai dalinasi savo bėgimo atradimu kaip pagalba gyvenant su patirčių Irake prisiminimais. O kalbėjimas tiek apie emocinę, tiek apie fizinę sveikatą yra itin reikalingas ir aktualus, tad esu labai laiminga, galėdama užduoti keletą klausimų Gediminui. Girdėti mintis apie kantrybę iš žmogaus, sugebančio vienu prasibėgimu įveikti šimtą kilometrų yra nekasdienė patirtis. Dėl šių ir kitų jo išsakytų minčių, tai yra vienas labiausiai įkvepiančių šio projekto interviu.

Jūsų dėmesiui - Gediminas Grinius.

Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
Iš tikrųjų dabar net neprisimenu kuo aš norėjau būti užaugęs, bet man atrodo, kad tikrai ne tuo, kuo tapau.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Nežinau apie kokią profesiją šnekam, nes aš esu ir kariškis pagal profesiją, ir dabar daugelis mato mane kaip bėgiką, tad tikriausiai bandysiu daugiau elaboruoti apie savo bėgikišką pusę.

Manau, kad svarbiausias mano kaip bėgiko įgūdis yra kantrybė ir apsišarvavimas ištverme, atsparumas skausmui. O man tikriausiai juos pavyko įvaldyti per ilgą laiką - treniruotėse, gyvenime, nes man teko patirti įvairių išgyvenimų Irake, po kurių aš ir atradau bėgimą, ir be kantrybės, manau, nieko nebūtų pavykę. Tad manau, kad kantrybė yra vienas iš pagrindinių dalykų, ir svarbiausių.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Didžiausias mano pasiekimas yra, manau, šeima, nes aš turiu stiprią šeimą, kuri mane palaiko tiek ir liūdnais momentais, tiek ir džiugiais momentais, ir jie palaiko mane mano bėgikiškoje profesijoje, kartu vyksta į varžybas, praleidžia bemieges naktis padėdami man maitinėlėse. Kokie veiksmai man padėjo to pasiekti? Aš net negalėčiau taip atsakyti, tikriausiai meilė, nes visa šeima prasideda nuo meilės. Ir aišku meilė kažkada truputį apslopsta, bet tas prisirišimas, ta ištikimybė vienas kitam lieka ir tai yra svarbu, kad būtų ta ištikimybė ir tas prisirišimas iš abiejų žmonių pusės. Tad man tikriausiai labai pasisekė, kad tiek žmona, tiek vaikai yra lygiai vienodai atsidavę man, kiek ir aš jiems.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Kadangi aš minėjau, kad turiu dvi profesijas, tad, manau, savo kariškio profesijoje aš tiek daug laimės ir pasitenkinimo negaunu ir tai kompensuoju su savo hobiu dabar perėjusiu į profesiją. Manau, kad jis mano laimei duoda labai daug, nes aš bėgimo metu atsipalaiduoju, man bėgimas yra kaip meditacija, aš išsprendžiu įvairiausias problemas bėgdamas, taigi mano laimė tikrai labai stipriai priklauso nuo mano profesijos.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Jei pinigai neegzistuotų, tai aš tikriausiai daryčiau ką ir dabar darau, bet daryčiau tai dažniau ir ilgiau, ir tikriausiai persikelčiau į savo svajonių gyvenamą vietą kažkur kalnuose, kur šilta, kur nereiktų kęsti lietuviškų žiemų ir lietingo rudens.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Norėčiau būti dar ramesnis negu esu, nes aš galvoju, kad kartais esu per daug karštakošis ir kartais gal per daug aistringai ir emociškai reaguoju, tad norėčiau išsiugdyti ramybę, tą jogišką ramybę, kai gali į bet kokią situaciją reaguoti labai ramiai ir priimti sprendimus būdamas šalto proto.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
Sau dvylikamečiam aš pasakyčiau: mažyli, tu svajok ir jeigu tu įdėsi kažkiek pastangų, tai tos tavo svajonės tikrai išsipildys.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Aš negalėčiau pasakyti, kokios disciplinos dabar trūksta mokykloje, visos disciplinos yra aišku geros, bet ko man trūksta, gal ne tiek mokykloje kiek Lietuvos įstatymuose, kad galimas būtų home-schooling'as, nes aš kaip tėvas matau, kad mano vaikų pasaulėžiūra ir jų sąmonė plečiasi daug labiau keliaujant ir pažįstant viską gamtoje. Ne tiktai mokykloje iš paveikslėlių sužinant, kas yra oro uostas, bet ir pabūnant oro uoste, ne tik paveikslėliuose pamatant per geografijos pamokas, kaip tie kalnai atrodo, bet nuvažiuojant į tuos kalnus, ne tiktai sužinant, kur yra ta Amerika, bet ir nuskrendant į Ameriką ir pabūnant toj Amerikoj. Tad manau, kad to home-schooling'o trūksta, nes kiekvienų tėvų pareiga ir tikriausiai kiekvienų tėvų noras yra suteikti vaikams kuo geresnį išsilavinimą ir juos supažindinti su gyvenimu į kurį jie eina, ir aš manau, kad tėvai darydami tai patys galėtų tai padaryt gerokai sėkmingiau nei kai kurios mokyklos ir mokytojai.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Aš manau, kad kūrybiškumas ir loginis mąstymas, gal jų visuma ar vienas kito papildymas ir būtų svarbiausia žmogaus išsilavinime. O priemonės ar metodai, kuriais mes lavinsime kūrybą ar loginį mąstymą, yra individualus reikalas ir kiekvienam piliečiui tai būtų galima parinkti atskirai.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Manau, kad mano paskaita būtų apie tai, kad reikia nebijoti daryti tai, ką tu nori daryti, kad reikia svajoti ir tikėti savo svajonėmis, ir kad nereikia vadovautis tomis dogmomis ar nusistačiusia tvarka, kurią nustato visuomenė ar valstybė, nes nebūtinai tai yra teisinga. Tai ką jūs jaučiate ir ko trokštate, ir tai, kaip jūs norite gyventi, yra daug svarbiau nei tai, ką primeta aplinka ir aplinkiniai žmonės.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Galbūt tikriausiai Biblija.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Mano ideali diena tai praleistas laikas su šeima kalnuose, kur aš galėčiau savo vaikus mokyti apie pasaulį, kuris iš tikrųjų yra vertas dėmesio ir kuris iš tikrųjų yra svarbus ir reikšmingas.

Daugiau apie Gedimino Griniaus veiklą http://www.trailrunningfactory.com/
Daugiau apie interviu projektą https://www.facebook.com/sviesult/




0 komentarai (-ų)

Berta Tilmantaitė: Viskas tikrai nebus gerai, bet mažiau bijok - daugiau mėgaukis



Berta Tilmantaitė yra profesionaliai fotografuojanti, filmuojanti, rašanti ir visa tai jungianti lietuvė, kurios darbai publikuojami tokiuose leidiniuose kaip National Geographic ir Al Jazeera. Ji keliauja po visą pasaulį per vizualinius menus ir straipsnius perteikdama vietinių gyventojų pasakojimus ir unikalias tautines istorijas. Berta mane žavi sugebėjimu paversti veiklas, apie kurias kiti tik svajoja - keliones, fotografiją, filmavimą, rašymą - savo gyvenimo neatsiejama dalimi ir dėl atkaklaus darbo tapti savo srities eksperte. Apart visa to, ji turi begalę įdomių minčių ir dėl to labai džiaugiuosi galėdama užduoti keletą klausimų Bertai.

Jūsų dėmesiui - Berta Tilmantaitė.

Kuo norėjote būti užaugusi, kai buvote vaikas?
Norų buvo įvairių - nuo okulistės iki balerinos. Ir man apskritai atrodo neteisinga, kad turi pasirinkti vieną profesiją, juk daug smagiau užsiimti keliom veiklom, jose naudojant skirtingus savo sugebėjimus ir įgūdžius. Gal taip yra dėl to, kad neturiu vieno ryškaus talento, aiškios linijos, bet iš tikrųjų mėgaujuosi užsiimdama skirtingais dalykais ir įvairiais vaidmenimis.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Svarbiausia yra empatija, gebėjimas bendrauti su žmonėmis, pagarba, psichologinių niuansų pajutimas ir perpratimas. Taip pat svarbus kūrybiškumas, gebėjimas perteikti istorijas, kurti pasakojimus, suvaldyti visus techninius aparatūros parametrus. Kai kas yra tiesiog įgimta, išugdyta, kai kas - išmokstama, įvaldoma. Kaip? Daug noro ir darbo. 

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Didžiausias pasiekimas turbūt yra galimybės rinktis ką ir kaip darau, kokias istorijas pasakoju, kur keliauju fotografuoti ir filmuoti. 

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Manau, kad žmogus, dirbantis nemėgstamą darbą, yra gerokai mažiau laimingas negu galėtų būti. Tai, kad darau man patinkančius dalykus, sudaro didelę dalį ir mano laimės. Ir tuo pačiu nelaimės, nes visada norisi daugiau, geriau, stipriau, įdomiau. Toj profesinėj laimėj yra ir daug liūdesio, nerimo, baimės. Bet turbūt tik tokia laimė ir yra pilnavertiška. 

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Tuo pačiu. Daugiau laiko skirčiau nardymui ir filmavimui bei fotografavimui po vandeniu, nuvykčiau į sunkiau pasiekiamas vietas.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Norėčiau studijuoti okeanologiją, ugdyti laisvojo nardymo įgūdžius. Ir patobulinti ispanų kalbą. 

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikametei sau, koks sakinys tai būtų?
Viskas tikrai nebus gerai, bet mažiau bijok - daugiau mėgaukis.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Svarbiausia - psichologijos, psichikos sveikatos pamokų. Mes visi gniaužiame savo jausmus, nemokame kalbėti apie juos, patys jų nesuprantame. Todėl tiek daug liūdesio, pykčio, nerimo, psichinių sutrikimų, ligų ir galiausiai - savižudybių. Daugiau dėmesio skirdami savo ir vieni kitų psichinei sveikatai tikrai būtume daug laimingesni, nuveiktume gerokai daugiau naudingų ir svarbių dalykų, daugiau pasiektume, o jei ir nepasiektume mokėtume mėgautis procesu. (Apie trūkstamas disciplinas mokyklose tai labai gerai kalba Unė Kaunaitė: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-10-13-u-kaunaite-man-desimt-ir-man-tiesiog-negera/149961)

Žinoma, norėtųs, kad daugiau dėmesio būtų skiriama ir fotografijai, juk gyvename vizualumo amžiuje, taigi labai svarbus ir vizualinis raštingumas.

Dar kuo anksčiau, pradinėse klasėse reikėtų pradėti ugdyti kūrybiškumą, o ne priešingai - sprausti į rėmus, reikalauti atitikti tasykles. Jei man mokykloje būtų buvę leista laisviau reikštis, o ne priekaištaujama, kad kažką darau neteisingai ir ne taip kaip reikia - būčiau kur kas kūrybingesnė, drąsesnė ir laimingesnė asmenybė. 

Nepamaišytų mokyklose ir oratorystės meno mokymasis, debatai. Su pavydu žiūriu ir klausau kai kurių, pavyzdžiui, JAV politikų ir viešų asmenų kalbų. O pas mus - liūdesys, retas kuris geba susukti rišlų sakinį, ką bekalbėti apie tikrą, gerą, įdomią, apgalvotą kalbą ir jos sakymą. Man atsakinėti prieš klasę ar auditoriją visada būdavo labai baisu ir nepatogu, ir žinau, kad ne man vienai. Bet juk kiekvienas toks atsakinėjimas galėtų būti smagus performansas, o kiekvienas atsakinėtojas - kiečiausia roko žvaigždė, tik reikia pakeisti požiūri ir kalbėti ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad smagu, kad turi ką pasakyti, kad sugalvojai kaip tai įdomiai susakyti. Taip išmoktume kalbėti, argumentuoti, bendrauti, diskutuoti, o svarbiausia - baimes paverstume malonumu. Galiausiai turėtume ir gerokai daugiau gerų stand-up'o pasirodymų, rišlių politikų, įdomesnių televizijos/interneto laidų, o ir bendravimas būtų smagesnis, bendra atmosfera malonesnė. 

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Svarbus emocinis raštingumas, gebėjimas suprasti save, savo jausmus, aplinką, mokėti bendrauti, valdyti kūrybiškumą ir nuolat tobulėti. 

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Kiekvieną kartą tai būtų vis kitokia paskaita - kalbėtume ir/arba darytume tai, ko tuo metu visi labiausiai norėtume, taip dalintumėmės skirtingomis savo patirtimis, eksperimentuotume, ieškotume ir kartu mokytumėmės naujų dalykų, gal net kur iškeliautume. Apskritai dėstymas (Vilniaus ir Gedimino Technikos universitetuose) man buvo be galo įdomi ir vertinga patirtis, savo studentams nuolat kartodavau, kad svarbiausia daryti tai, ką nori, kas labiausiai patinka, kuo mėgaujiesi. 

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Nemėgstu skaityti tų pačių knygų, žiūrėti jau matytų filmų, gaila laiko pasikartojimams. Nors jei pakartoju, dažniausiai atrandu dar nematytų ir nesuprastų dalykų. Tik kažin ar norėčiau kažką kartoti visą gyvenimą. 

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Geri pusryčiai, daug ir intensyvaus darbo iki pietų, žiauriai skanūs pietūs, nardymas, dar skanesnė vakarienė, daug pokalbių ir juoko su šeima ir draugais, filmas arba serialo epizodas ir gilus miegas. 

Kartais taip nutinka, kad pašnekovai mielai pasiūlo praplėsti savo atsakymus ir tuomet dažniausiai pasinaudoju galimybe užduoti keletą klausimų, šįsyk - nestandartizuotų ir kiek pagilinančių jau pateiktus atsakymus. Tad paklausiau Bertos keleto dalykų, kurie labai dažnai sukasi mano galvoje ir pokalbiuose.

Žodžiuose dvylikametei sau minėjote, kad patartumėte mažiau bijoti. Koks jūsų santykis su baime kaip emocija dabar? Ir kaip karjeros pradžioje nugalėjote baimes, jog darbai susiję su kūryba ir kelionėmis, kurie visuomenėje suvokiami kaip netipiški ir rizikingi, gali tapti jūsų gyvenimo dalimi?
Baimė nuolat šalia, be jos turbūt net nebūtų įdomu. Sakydama, kad reiktų mažiau bijoti, galvoj turėjau, kad svarbu tą stabdančiąją baimės jėgą transformuoti į varančiąją, neleisti jai būti kažkokia kliūtim, mažiau dvejoti, daugiau veikti. Juk jeigu ruošiesi į smagų, bet bauginantį nuotykį, baimė nestabdo, o užpila adrenalino ir jos įveikimas - skatina imti kitų nutykių.


Aš taip žiūriu ir į savo darbą - į kiekvieną projektą, kaip į naują nuotykį, kurio metu bus visko. Ir jei kažkuriuo metu iš baimės ar nuovargio noriu bėgti ar slėptis, primenu sau, kad pati tą nuotykį sugalvojau ar pasirinkau, niekas nevertė. Tai padeda susikaupti. Kai noras didesnis už baimę, ji ne stabdo, o padeda judėti į priekį. 

Nemažai keliaujate, tad įdomu, ar esate pastebėjusi kultūrinį, socialinį ar dar kokį reiškinį, kurio pritaikymą norėtųsi matyti Lietuvoje? Kaip kelionės prisideda prie jūsų kaip lietuvės tautybės pajautimo ir Lietuvos suvokimo apskritai?
Lietuvoj norėtųsi daugiau atvirumo, paprastumo, pagaliauk reikėtų atsikratyti sovietmečio mentaliteto, noro užsitarnauti pagarbą įvarant baimę, nemalonaus elgesio, nepagarbos. 

Azijoje man patinka nuolanki pagarba, prisitaikymas prie esančių aplinkybių, kurių negali pakeisti, jų priėmimas. Tuo tarpu Pietų Amerikoje labai žavi šiltas ir nuoširdus bendravimas - susipažindamas su pirmą kartą matomu žmogumi pasibučiuoji, apsikabini, iš karto griūva sienos ir bendrauti daug paprasčiau. Dėl to atvirumo, nebijojimo kalbėti, pasakotis čia žmonės, atrodo, yra ir laimingesni. O laimės pas mus vis dar labai trūksta. 

Kaip lietuvė, keliaudama galiu lyginti savo tapatybę su kitų šalių ir kultūrų žmonių tapatybėmis, taip kartais pavyksta atsakyti į kai kuriuos klausimus. Lietuva turi labai ilgą ir skaudžią istoriją, savitą kultūrą, mentalitetą ir nors kažkada norėjosi tai neigti, many yra stiprus lietuviškas identitetas. Patirtys, kurias turėjau gimusi (gimiau dar sovietmečiu ir nemažai prisimenu) ir augdama Lietuvoje, mano šeimos, visos šalies istorija mane formavo, ir nors keliaujant visa tai apsipina kitomis patirtimis, šerdis išlieka nepakitusi. Bandau atsikratyti neigiamų aspektų, išmokti naujų dalykų, bet to, kas man svarbu, laikausi tvirtai įsikibusi.  

Prie galvojimo apie lietuvybę prisideda ir tai, kad kone kasdien naujai sutikti žmonės klausia apie Lietuvą, mūsų kalbą, istoriją, kultūrą. Apie tai pasakodama dar ir pati sau išryškinu svarbiausius dalykus, ir kuo labiau į juos gilinuosi, tuo daugiau meilės, pagarbos ir pasididžiavimo jaučiu. 

Daugiau apie  Bertos Tilmantaitės veiklą http://www.godoberta.com/http://nanook.lt/
Daugiau apie interviu projektą https://www.facebook.com/sviesult/




0 komentarai (-ų)

Neringa Rekašiūtė: Noriu daugiau mėgautis procesu, o ne rezultatais


Neringa Rekašiūtė yra fotografė, savo darbais atskleidžianti ne vien estetinį grožį, bet ir socialines problemas bei nagrinėjanti žmogaus savivoką per meną. Ji kūrė parodas, pasakodama apie moterų santykį su savo kūnu, Islamo Lietuvoje padėtį, nuo smurto šeimoje ištrūkusių moterų istorijas. Man visad labai įdomu liudyti, kaip sėkmingai suderinamas kūrybinis interesas ir apčiuopiama, prasminga, pritaikoma idėja. Neringos darbuose tai labai ryšku, dėl to esu dėkinga už jos sutikimą atsakyti į Interviu projekto klausimus.

Jūsų dėmesiui - Neringa Rekašiūtė.

Kuo norėjote būti užaugusi, kai buvote vaikas? 
Jei nuoširdžiai, tai norėjau būti muzikos žvaigždė kaip Madonna. Dainuodavau ir rengdavau koncertus visam kiemui. Kiek atsimenu, turėjau neblogą pasisekimą su tais koncertais, bet galbūt todėl, kad mažame miestelyje, kuriame leisdavau vasaras, nebūdavo daugiau ką veikt. Mano aukštaitės močiutės daugiabučio kieme susirinkdavo senyvų žmonių pulkelis ir juos linksmindavau, atlikdama žemaitiškas dienas.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Fotografijoje svarbiausia gebėjimas bendrauti, empatija ir kantrybė. Visa techniniai dalykai išmokstami praktiškai ar universitete, tačiau bendravimo ir priėjimo prie žmogaus teko mokytis pačiai. Esu pastebėjusi, kaip kiti fotografai manipuliuoja savo subjektais tam, kad gautų norimą rezultatą. Aš irgi kartais bandau manipuliuoti, kad pagreitinčiau procesą. Taip būna tada, kai esu pavargus ar nusiminus. Tačiau tuomet sunku pasiekti tikrai gerų rezultatų. Esu laiminga tada, kai kantriai išlaukiu momentų, kuomet fotografija pati prieš mane ima skleistis ir nereikia nieko dirbtinai daryti.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Kaip dainuoja paslaptingasis Rodriguez "The sweetest kiss I ever got is the one I've never tasted", taip ir aš manau, kad visi didžiausi pasiekimai - dar ateityje. Pastebėjau, kad mane labai blogai veikia tas "pasiekimų vajus". Noriu nuo jo atitolti ir daugiau mėgautis procesu, o ne rezultatais. Ši visuomenė, kurioje gyvename, skatina skubėti, nes vertina tik tai, kas pasiekta. Aš šiuo metu noriu būt tabula rasa ir žiūrėti į pasaulį naujomis akimis. Visi pasiekimai - tai tik sunkus bagažas, o man patinka keliauti lengvai.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Fundamentalią. Aš esu labai laiminga, nes darau tai, kas įkvepia būti smalsiai, stebėti pasaulį, būti jautriai. Fotografija leidžia bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, įgalina mane peržengti ribas, patirti kitokius pasaulius. Ji taip pat man padeda suprasti, įsijausti, nugalėti savo pačios  stereotipus. Tačiau yra ir kita, tamsesnė pusė. Kuomet mane ištinka kūrybinės duobės, būna labai sudėtinga, nes mano egzistencija labai tampriai susijusi su kūryba.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Manau, kad tuo pačiu, ką darau dabar. Man tai labai įdomu!

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Norėčiau kiekvieną rytą pradėti maudynėmis ežere. Nesvarbu kokiu oru. Pradėjus rytą panyrant į vėsų vandenį, visa likusi diena turėtų atrodyti kaip juokų darbas. Apskritai gamta gydo nuo per rimto požiūrio į save, ji išmoko nuolankumo.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikametei sau, koks sakinys tai būtų? 
Padrąsinčiau save nebijoti klysti. To mokykloje labiausiai bijodavau, nes klaidos buvo baudžiamos blogais pažymiais.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Kūrybinio mąstymo ir meilės sau. Mes tiek metų praleidžiame trindami mokyklos suolą, o šitie dalykai daugeliui žmonių - didžiausias trukdis siekiant laimingo gyvenimo.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Priklauso nuo žmogaus. Vienam nepadės visi geriausi pasaulio universitetai, o kitas visas pasaulio paslaptis įmins kad ir visą gyvenimą  dirbdamas žemę. Kiekvienas turi pasirinkti savo kelią į išmintį.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Turbūt apie Islamo religiją įšpažįstančius žmones, gyvenančius Lietuvoje. Šis mano foto projektas man pačiai įdomiausias, jo metu susipažinau su atvykusiais į Lietuvą emigrantais, pabėgeliais, atsivertusiais į Islamą asmenimis ir totoriais, gyvenančiais Lietuvoje jau nuo XIVa. Girdime tiek daug negatyvo ir gąsdinimų, susijusių su musulmonais, jog būtina rodyti ir tą kitą pusę, kuri paskutiniu metu apskritai mažai kam rūpi.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Norėčiau pasakyt, kad kurią nors filosofinę. Bet iš tiesų, kurią nors iš Astridos Lindgren knygų. Nes kaip ji sakė: "Svarbiausia, kad būtų smagu".

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Tobulos dienos būna tos, kuriose jaučiuosi dalimi didesnio tikslo. Tos dienos, kuomet pamištu apie savo ego ir atsiduodu kažkam, kas priverčia nekreipti dėmėsio į  laiko tėkmę. Tokios būna kūrybingos dienos.

Daugiau apie Neringos Rekašiūtės veiklą https://www.facebook.com/neringaphotography/
Daugiau apie interviu projektą https://www.facebook.com/sviesult/




Sekite elektroniniu paštu

Įkeliama...

Archyvas