Search

Content

0 komentarai (-ų)

Atostogos pėsčiomis: Santiago de Compostela kalvos, laukai ir vandenynai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Ispanija, 2018.


Atostogų proga išėjau pasivaikščioti. Savaitei. Per kelias dienas nuėjau apie šimtą penkiasdešimt kilometrų per kalvas, miškus ir laukus, palei greitkelius ir jūrą, senovinius miestus ir vietom pasitaikiusius kaimus.

Santiago de Compostela yra miestas Ispanijos šiaurėje į kurį kasmet atkeliauja minios žmonių, mat jis žymi ilgo bene tūkstantį kilometro siekiančio (žiūrint, kaip matuosi) Santiago tako pabaigą. Camino de Santiago. Arba tiesiog - Camino. 

Galimas daiktas, esat apie jį girdėję, pamenu, mano svajonėse šis kelias jau buvo prieš gerą dešimtį metų, o gal ir anksčiau. Jis ilgas, jo istorijos įspūdingos - žmonės renkasi šį kelią norėdami pabūti su savimi ir atsigauti nuo didžių sukrėtimų, norėdami apmąstyti svarbius sprendimus ar atrasti, kas jiems svarbu. O kai kuriems žmonėms tiesiog labai patinka vaikščioti.

Tokios etiketės bėda ta, kad kelias šis rodosi toks didingas ir užimantis tiek laiko (jeigu jau eiti, tai eiti visą!), jog pamanai, kad tai vargiai įmanoma - kurgi čia gausi mėnesį atostogų pasivaikščiojimams! Tad mintį nustumi į šoną ir dažniausiai prie jos įgyvendinimo nebesugrįžti.

Kai šiemet svarsčiau, kur vykti atostogų, kilo mintis, kad Santiago yra kuo puikiausia idėja. Nesvarbu, kad turiu tik savaitę - sumaniau išsiaiškinti, ką galiu nuveikti su ja. Pasirodo, galiu nuveikti begalę dalykų, nes vienas gražiausių Santiago takų prasideda ten, kur baigiasi visi kiti ir veda prie vandenyno. Dėl to jis ramesnis, tylesnis, dar labiau apsuptas gamtos. Jo nulinis kilometras pažymėtas iškyšulyje, šalia švyturio, su vandenyno bangomis apačioje ir kalnais prieš akis. Kalnai, jūra, miškai ir jokio gulėjimo prie baseino? Supratau, kad atradau tobulų atostogų planą.

Tuomet atėjo rugsėjis ir prasidėjo kelias. Leiskit papasakoti apie tris suvokimus, kuriuos jis suteikė.

Kelias ir tavo sėkmė jame iš esmės priklauso nuo trijų aspektų: tavo kūno ir jo sveikatos, tavo daiktų ir naudojamos įrangos bei emocinės būklės, plačiąja prasme.

Kai kūnas tampa tavo vienintele transporto priemone, o dar ir naudojama visą dieną, nori nenori pajauti jį labiau nei įprasta. Supranti, kad jei pamirši valgyti ir gerti pakankamai dažnai, vakaro poilsis bus lydimas skaudančios galvos ir didelio nuovargio. Jei spausi per daug šiandien, ryt vargiai begalėsi eiti - šią pamoką išmokau skaudžiai, kai vieną dieną nuėjus 40 kilometrų kaitrioje saulėje vos vakarą nuvirtus į lovą ištiko baisios šalčio bangos, pranešusios apie pakilusią temperatūrą. Su visu tuo džiaugsmu teko keliauti ir kitą dieną, nes jokio autobuso toje vietovėje paprasčiausiai nebuvo. Tad geriau iš lėto. Kai pervargsti, net nebegali mėgautis grožiu, matai jį, bet nejauti. Man labai patinka kūno-minčių vientisumo ir susietumo tema ir tokios lėtos aktyvios patirtys leidžia ją neprastai patyrinėti.

Ne mažiau svarbūs tampa daiktai. Čia prasidės mano minimalizmo propaganda, tad jei jos nenorit matyti, užsimerkit ar šokit tiesiai į kitą pastraipą. Šiame kelyje žmones praleidžia savaičių savaites, tad milžiniška kuprinė atrodo kaip ir savaime suprantamas neabejotinai reikalingas pasirinkimas. Tačiau jei turi kiek keliavimo patirties, žinai, kad to, ko tau užtenka savaitei, tau užteks ir keliom savaitėm. Rūbus išsiplausi pakeliui, jei ką, dantų pastos galėsi nusipirkti papildomai. Nieko daugiau tau nereikia. Tikrai, patikėkit. Savo savaitę nuėjau su mažutėle vos keliolikos litrų kuprine. To visiškai užteko ir tas jausmas išlaisvina - turi, visko, ko tau reikia, o ir reikia visai nedaug - kelių rūbų, batų, dantų šepetuko. Be viso kito kuo smagiausiai išgyvensi. O jei staiga suvoksi, kad tau baisiai reikia kokio išganingo kremo ar ypatingų tamsoje šviečiančių kojinių, turėsi linksmą nuotykį tai susirasti, matot, viskas tik į gera. Nuostabiausias dalykas yra tas, kad net ir po kelionės jausmas lieka - suvoki, kiek nedaug tau reikia ir su džiaugsmu leki pro spintas, sudarinėji sąrašus, ko gali atsikratyti ir ko išvis nebepirkti, mąstyti, kas tau svarbu ir kas verta tavo pinigų ir laiko. Ir tokie mąstymo procesai visad labai vertingi.

Žinoma, kelyje turėsi poreikių, kurie neįeis į apčiuopiamų daiktų sąrašą. Sutikti žmonės, pokalbiai su jais ir apsikeitimas gero kelio linkėjimais (n kartų per dieną aidinčiu Buen Camino) yra viena gražiausių Camino de Santiago dalių. Pradėjus eiti visi šalia esantys žmones tampa tavo bendruomene. Jie daro tą patį, ką ir tu - keliasi anksti ryte, baiminasi pūslių, su džiaugsmu ilsisi po ilgos dienos kelyje. Kiekvieną kartą prasilenkdamas kelyje sakai Buen Camino. Nesvarbu, kas jie, kaip jie atrodo, ar matei juos anksčiau, kokiu greičiu jie eina, kokia kalba kalba, kiek draugiškai nusiteikę atrodo. Sakai Buen Camino, jie sako Buen Camino ir toliau tęsiat savo kelią, jau atskirai, bet tam tikra prasme, ir kartu. Kartais kurį laiką einat šalia, jie pasakoja, kodėl jie čia ir ką jie veikia gyvenime, tu klausaisi, atsakai, daliniesi, net nepastebėdamas, kaip greit lekia kilometrai, kai esi paskendęs kokiame pokalbyje ir eini ritmingai kartu. Vienas du. Vienas du. Buen Camino! Vienas du.

Visas Camino man pasirodė tokia graži metafora. Tai kelias, jame sutinki žmones, jame pavargsti, susiimi ir eini toliau, jame nutinka kas netikėto - netikėtai nuostabaus ir netikėtai nepatogaus, jame judi ir ilsiesi, mąstai ir bendrauji, jis prasideda ir baigiasi.

Per keletą dienų kelią pamilau ir jau surezgiau planą, kaip artimiausių kelių metų bėgy susiorganizuosiu mėnesį ar porą šiai veiklai (paskaičiavus ištiko nuostaba, kad mėnesį eiti, nakvoti ir valgyti kelyje yra gerokai pigiau, nei mokėti nuomą ir pirkti maistą mano dabartiniame mieste, kas šiaip jau gal ir neturėtų taip stebinti). Viskas pasiekiama, viskas prieinama, ir Camino de Santiago tai padeda suvokti.

Buen Camino!




0 komentarai (-ų)

Ką mano vietoje darytų Dalai Lama arba Kaip priimti sprendimus

Nuotrauka (piešinys) iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2018.

Sykį apsigyvenau Venecijoje. Rytais tempdavau porą mažų venecijiečių į darželį, popietėm skaitydavau ant Didžiojo Kanalo kranto, savaitgaliais laiveliu plaukdavau į aplinkines salas. Ir visad švietė saulė. Kaip nuostabu, sakytum. Bet gyvenimas yra gyvenimas ir Venecijoje, kur neaplenkia susinervinimas ir nuovargis, liūdesys ir stresas ir visos kiti būtini emociniai atspalviai. Kai nuovargis aptemdo mintis, gan sunku racionaliai mąstyti ir priimti sprendimus, kurie atspindėtų tavo gerą širdį ir idealus - elgtis drąsiai ir kilniai, nuoširdžiai ir su atjauta. Rodosi, jog ir įvertinti visą grožį ir laimę, kurie tau kasryt atitenka kiek sudėtingiau. Vieną rytą man atėjo mintis, kaip visa tai išspręsti.

Yra žmonių, kuriais itin žaviesi, į kuriuos žiūrėdamas galvoji, kaip smagu būtų taip užaugti - intelektualiai ir emociškai - ir pačiam tapti tokiam didžiai išmintingam, pasirūpinančiam visais aplink esančiais ir savimi, spinduliuojančiam kaži kokią džiaugsmingai taikią energiją ir labai ryžtingai ginančiam savo vertybes ir principus. Vieną rytą pamaniau, kad jei tie žmonės, jų vertybės ir veiksmai man atrodo tokie artimi, galbūt pati galėčiau jais vadovautis kaip savotiška intuicija. Ir pradėjau mąstyti, ką mano vietoje darytų Dalai Lama.

Tai toks smagus pratimas! Visi žmonės yra žmonės, turbūt panašesni į tave nei manai, tad įsivaizduoti juos savo vietoje ne taip ir sunku. Dalai Lama irgi bunda rytais, valgo daržoves, valosi dantis, skaito knygas, kalba su žmonėmis, rašo tekstus, mąsto apie reiškinius, keliauja ir kasnakt užmiega. Bet dar svarbiau yra tai, kad jam rūpi visos gyvos būtybės, kad jis su atjauta žvelgia net į agresyviai jo ir jo šalies atžvilgiu nusiteikusius individus, kad mąsto jis labai globaliai, kad jis itin domisi mokslu ir savo pažiūras keičia atsiradus ženkliems įrodymams, remdamasis ne dogmomis, o faktais ir atvirumu informacijai. Svarbiausia - jis labai daug juokiasi. Jo juokas toks nuoširdus ir tęsiasi taip ilgai, kad nejučia pats pradedi juoktis ar šypsotis lyg būtum penkerių, ką tik atradęs didelį pliušinį meškiną po egle Kalėdų rytą. Toje šypsenoje daug džiaugsmo ir suvokimo, kad visai nebūtina visada ginčytis dėl minties formos ar istorijos detalių, ir net ne taip svarbu visada būti teisiam, turbūt kur kas vertingiau tą laiką ir energiją investuoti į gerą tavo ir tavo pašnekovo būseną. Faktus, intonacijas ir visas kitas detales galėsi išaiškinti ir įrodyti vėliau. Kai pakankamai pasijuoksit.

Ką darytų Dalai Lama, likęs namuose su pora žaismingai zirziančių vaikų? Ką darytų Dalai Lama, kai jis pavargtų nuo pokalbių, sūpynių ir šauksmų? Ką darytų Dalai Lama, su labai nelaimingu staiga patapusiu dvimečiu, šaukiančiu per visą Didįjį Kanalą? Kaip Dalai Lama žiūrėtų į savo darbą ir atostogas? Kaip Dalai Lama atrastų energijos? Ar aš irgi taip galiu?

Tą rytą, kai nusprendžiau, kad galiu, išgyvenau vieną smagiausių dienų Venecijoje. Prieš mane tik pora mažų žmonių, kurie kartais suirzta (gal jau išalko?) ir kartais nuliūsta (gal perdien pasiilgo savo mamos?) ir kartais supyksta (gal kažko nepaaiškinau, gal per daug skubėjau?). Visai kaip aš! Mes tokie emocijų kamuoliukai, tik vaikai kiek efektyviau emocijas išreiškia, ir puiku, nes jei matai ką verkiantį, gali padėti. Ir jei pamatai, kad parodžius ašaras sulauksi pagalbos, nebijai verkti ir tos pagalbos prašyti. Tą dieną lankstėm ir piešėm ir dar kaži ką konstravom, gaminom pietus visi kartu, kočiodami tešlą ir lankstydami ją, lipdydami po savo tobulą virtinuką, kurį ir valgyti smagiau, kai į jį sudėjai pusę savo vaizduotės paros normos. Kiekvienas žvilgsnis ir veiksmas tapo daug sąmoningesnis, reaguojant ne automatiškai, o akimirką pamąsčius, ką ir kodėl darai.

Skamba neprastai. Žinoma, taip aktyviai išlaikyti dėmesį, kantrybę, rūpestį ir taikos aurą išeina ne tiek ilgai, o kitą rytą tai jau ir pasimiršo, nes vėl dėmesys nuo aplinkos grįžo į mane, pamaitindamas ego. Žinoma, kad nelengva! Tai viso labo pratimas. Pirmąsyk išėjus pabėgioti irgi nelengva. Ir pirmąkart pabandžius įvaldyti statistiką ne taip jau paprasta. Ir mylėti pasirodo ne taip jau lengva. Viskas yra tik praktika ir įgūdžiai, ir tavo sprendimas, ką nori tobulinti ir kame tobulėti.

Turbūt dėl tokių aktyvių pastangų man iki šiol toji sąmoninga diena mintyse išlikusi kaip viena gražiausių. Dar ir dabar retkarčiais įeinu į tokius epizodus, kai susimąstau: kaip mano vietoje pasielgtų O., kuri į pokalbį įtraukia kiekvieną žmogų esantį aplinkui ir  visada stengiasi, kad niekas nesijaustų vienišas; kaip šitą diskusiją pakreiptų J., niekad netylintis, jei kažkieno sprendimas pamina kitų teises ir laimę, paaiškindamas savo nuomonę su šitiek pagarbos ir atjautos akyse; kaip savo savaitę organizuotų R., kuris teikia tiek daug dėmesio prasmei ir išminties auginimui, ir dalyvavimui gyvenime labai tiesiogiai, o ne ekranuose stebint, kaip gyvena kiti. Ar mano brolis dar nusnūstų suskambėjus žadintuvui, ar keltųsi pabėgioti, koks pavargęs bebūtų? Ar mano geriausias draugas bandytų pabėgti nuo emocijų, kurias išgyvena, ar pabandytų jas kuo labiau išjausti? Ar mano geriausia draugė pamintų savo tikslus dėl patogaus gyvenimo, ar liktų ištikima savo principams dalyvaudama protestuose ir gyvendama savo svajonių miestuose?

Vertybes, kurias puoselėji, pasirinkai turbūt ne be reikalo. Galim diskutuoti, kiek toks pasirinkimas sąmoningas, kiek suformuotas aplinkos, bet viena aišku - yra netrumpas sąrašas dalykų, kuriuos matai kaip teigiamus, siektinus ir rekomenduotinus. Kartais tas sąrašas kasdienybės chaose pasimiršta. Ir kai žiūri į žmones, kurie gyvena savo sąrašo principais, gera prisiminti ir savąjį. Kai tie sąrašai panašūs, gera žvelgti į juos ir mąstyti, kaip ir tu galėtum kuo dažniau elgtis sąmoningai, taip, kad didžiuotumeisi savimi, taip, kad sutikęs save gatvėje kaip mat norėtum užmegzti kokį smagų pokalbį ir visą draugystę. Būti ištikimam savo vertybėms yra didis dalykas. Ar bent jau kiek padedantis jaustis ramiau ir patogiau savo chaotiškame gyvenime.





0 komentarai (-ų)

Pokalbiai taksi: Tavo kasdienybė gali būti kieno kito svajonė

Nuotrauka (piešinys) iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2018.
Pokalbis prasidėjo skundais dėl Miesto parduotuvėse pasibaigusių ventiliatorių (visiškai! visur!) ir remontuojamų oro uosto kelių, tuomet apsikeitėm tradiciniu "iš kur esi ir kaip čia atsidūrei" klausimu.

Atsakymas užtruko visą mano kelionės namo pusvalandį.

Paolo užaugo Etiopijoje ir tėvų skatinamas po mokyklos gavo stipendiją iš Prancūzijos studijuoti mažame miestelyje. Tik nuvykus ten paaiškėjo, kad visos studijos vyks prancūzų kalba. Kalba, kurios jis visiškai nemokėjo. Per keletą mėnesių jis pramoko prancūziškai, bet pakalbėti su duonos pardavėju ir rašyti akademines eses, žinoma, dalykai skirtingi - pastarajam tikslui negana per porą mėnesių paskubomis sukaupto žodyno. Tad nenuostabu, kad mokytis buvo labai sunku ir po pusmečio jis metė studijas. Šalyje, kur sunkiai galėjo bendrauti su vietiniais ar rasti norimą darbą dėl kalbos. Jis pradėjo vairuoti automobilius, ilgainiui jį darbinusi įmonė persikraustė į mūsų Miestą, kur jis ir toliau dirbo vairuotoju. Vairuotojas yra profesija, kuria, pasirodo, Etiopijoje gąsdina vaikus - sako, jei nesimokysi, būsi vairuotojas!

Kai Paolo grįžo namo atostogų, jis papasakojo tėčiui apie sutiktą savo mokyklos laikų draugą, kuris metė studijas ir pradėjo dirbti vairuotoju. Tėtis pasibaisėjo ir prašė perduoti draugui paskatinimą kuo greičiau keisti darbą ir nustojus švaistyti laiką baigti studijas. Žinoma, jokio draugo Paolo nesutiko ir kalbėjo jis apie save, bandydamas pateisinti savo poziciją iš draugo perspektyvos ir nesėkmingai išprovokuoti bent kiek tėčio atjautos. Taip jis suprato, kad negali grįžti namo, kol neturės diplomo arba gero darbo, kurio, pasak jo, be studijų niekad ir neįgys.

Tad dabar jis įstrigęs viename brangiausių pasaulio miestų, kur privalai sunkiai dirbti, kad išgyventum, kur gali būti sudėtinga sutaupyti, juolab turėti lėšų brangioms studijoms ir prabangą keletą metų nedirbti idant akademiškai tobulėtum. Pradėjau mąstyti apie galimybes ir pasakoti apie nuotolinius kursus internetu iš įvairių pasaulių universitetų, kurių dalis nemokami ar itin nebrangūs, apie stipendijas įvairių tautų piliečiams ir jų paiešką. Tušinuku ant neatplėšto laiško pasidalinau nuotolinių studijų nuorodomis.

Paolo suprato, kad jo tėvams studijos yra vienintelis laiko nešvaistymo apibrėžimas. Bet jam taip visai neatrodo, ne, jis mano, kad ši jo didelė metų metus užtrukusi kelionė moko jį šitiek daug dalykų - kaip gyvena žmonės skirtinguose kraštuose ir kaip jie reaguoja į kuo keisčiausias situacijas, kaip jie kalba vienas su kitu ir kaip priima tave, atvykusį iš už penkių tūkstančių kilometrų tolybių.

Paklausiau jo, ką veiktum idealiame pasaulyje, kur galėtum veikti bet ką? Jis man atsakė savo svajonių karjeros apibrėžimu. Ir nė nenumanė, jog tai darbas, kuriuo užsiimu aš.

Rodos tai toks mažas dalykas, bet man šitas pokalbis tiek daug reiškia
- sakė jis, ir aš sakiau tą patį, nes į jį suėjo šitiek daug dalykų, su kuriais susiduriam kasdien. Kaip siekti svajonių, kaip atrasti laiko veikti tai, kas atsipirks labai negreit, kaip parodyti žmonėms, kuriuos mylim, kad jie visada laukiami namuose, nepaisant jų pasiekimų. Kaip suvokti, kiek daug turi, ir kad tavo kasdienybė yra kažkieno svajonė.




2 komentarai (-ų)

Laikas yra valiuta, kurios neišnaudoji

Nuotrauka (piešinys) iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2018.
Duona kainuoja eurą, pokalbis kainuoja dvi valandas.

Tu nešiojiesi gerokai daugiau valiutos nei telpa tavo piniginėje. 

Kaskart įėjęs į parduotuvę apsisprendi, ką pirksi, susirenki prekes ir prie kasos susimoki.
Kaskart prabudęs apsisprendi, ką veiksi, imiesi veiklų, kurios sunaudoja tos dienos laiką ir gyveni su tų sprendimų pasekmėmis.

Kas nutiktų, jei laiką naudotum taip, kaip naudoji pinigus? Suvokdamas jo ribotumą, apmąstydamas sprendimus, suvokdamas jo vertę?

Galima sutarti, kad paroje yra dvidešimt keturios valandos, galima sutarti, kad aštuoni dar neišrasti laiko vienetai, esmė tame, kad laiko kiekis fiksuotas, visiems tiek pat, bet už jį perkam labai skirtingus dalykus.

Už aštuonias valandas per dieną ofise gali nusipirkti pinigų susimokėti nuomai. Už dar porą valandų serialų žiūrėjimo gali nusipirkt kiek komforto nuraminti mintims. Už dar valandą gali nusipirkti prasibėgimą parke, kuris mintis nuramins dar geriau nei serialas, nors kainuos valanda pigiau! 

Gali rinktis kažką, kas virpina širdį ir neleidžia miegoti naktim arba rinktis kažką, kas visus virpesius ramina ir leidžia gyventi patogiai. Čia pradedam matyt valiutų skirtumus - tai, kaip išleisi vieną banknotą ryte, turbūt nepakeis banknoto, likusio tavo piniginėje vakarui, jis atrodys daugmaž taip pat ir už jį galėsi nusipirkti lygiai tiek pat pieno kokteilių. Tuo tarpu laiko leidimas pakeičia vėliau tekantį laiką. Jei valandą išleisi intensyviam plaukimui, endorfinai leis daug smagiau ir greičiau darbuotis kitą valandą ir į tą nusipirktą veiklą sutilps daugiau patirčių. O gal pasirinksi nusipirkti kelių valandų parymojimą keikiant save ir pasaulį, mąstant, kaip tu nieko nesugebi, o kaip visiems kitiems sekasi. Turbūt tokį pirkinį lydėsiančios valandos bus ne tiek smagios, o gal net ir nebenorėsi pirkti nieko kito, savigaila dažnai turi viliojančias akcijas - pirk tris valandas ir gausi tris dienas dovanų.

Tai, kaip leidi savo laiką, keičia tavo gyvenimą. Nes tavo gyvenimas ir tėra išleistas laikas. Ir dėmesys, kurį į tą laiką sudėlioji, ir jausmai, kurie iš visa to kyla. Yra priežastis ir iš jos teka pasekmė, nepaisant to, ar pritariat determinizmui kaip filosofijos sąvokai.

Dėl to pagalvok, kiek laiko turi. Ne per ilgai, nes atsakymas aiškus. Nori daugiau? Laiku gali užsidirbti daugiau laiko! Toks investicijų modelis. Bėgiok ir valgyk brokolius, įgausi keliais metais daugiau. Apkabink žmones, reikšk savo jausmus ir suburk savo bendruomenę - įgausi dar kiek daugiau laiko (tikrai, paskaitykit ilgaamžių žmonių tyrimus, bendražmogiški ryšiai gydo). Nusiperki tokių veiklų, įgauni daugiau laiko valiutos ir galimybių priimti dar daugiau (ne itin) išmintingų sprendimų. Ir čia tik objektyvioji reikalo pusė, yra šitiek būtų pakeisti laiko tėkmės suvokimą - turėti tiek pat laiko, bet jaustis lyg jis tekėtų gerokai lėčiau (ar greičiau!) Bet reliatyvumo teoriją paliksiu kitam kartui.

Kartais priežasties ir pasekmės ryšys, rodos, kiek sutrinka ir  nutikimus nulemia atsitiktinumai. Brokoliai ne būtinai pridės papildomų laiko valiutos vienetų, galbūt tave nutrenks automobilis visai netrukus (arba koks šaldytuvas išmestas pro daugiabučio langą, ką gali žinoti). Dėl to svarbu tausoti ne vien ateities laiką, bet ir tą, kuris teka dabar. Šiaip jau daug išmintingų žmonių teigia, kad to laiko ateityje išvis nėra, tai tėra graži iliuzija, tokia kaip pradinukų tikėjimas jog vieną dieną jie gaus laišką iš Hogvartso. Gali laukti ir tikėtis, bet turbūt bergždžiai. Juolab, teigia išmintingi žmonės, jei neišmoksi laiko nuovokiai leisti dabar, jis tau ateityje nebus reikalingas. Jei visą laiką dabartyje išnaudoji pirkdamas vakarus, skirtus ateities planavimui, bet tų planų nepaverti veiksmais, ir darai tai jau pastaruosius dešimt metų, tuomet turbūt ir artimiausi dešimt metų bus skirti planams, liekantiems užrašų knygutėje. Svarbiausia - pasirūpinti, kad kiekviena tavo valanda nupirktų kažką, ką vertini.

Juk neini gatve pavėjui mėtydamas monetas ir banko korteles kaip žiedlapius naujavedžiams. O laikas dažnai būna gėdingai švaistomas. Sakyčiau, neįvertinta valiuta. Ilgai renkiesi ar pirkti pieną A ar pieną B, šaldytuvą M  ar šaldytuvą N, bet leidi televizos kanalams tekėti savo venomis per daug nesirinkdamas, kokią informaciją tau jie atneša ir ką už tai turi atiduoti. Bet man rodos tai svarbu ir neutraliais atvejais. Žmonės dažnai sako einam, juk tai nemokamas renginys, nepagalvodami, kad jis kainuos jų laiką. Aišku, akivaizdus klausimas yra kaip tokiu atveju laiką išleistum alternatyviai. Ir aš neturiu atsakymo, nes aš nesu tu, bet aš mintyse turiu sąrašą dalykų, kuriuos daryčiau verčiau, nei būčiau renginyje, kuriame visiškai nenoriu būti, kalbėdama orą ir pritardama nusiskundimams transportu. Juk nepirktum kopūsto, jei nori sūrelio. Kainuoja jie turbūt ne taip ir skirtingai, bet tai sąmoningas sprendimas turimą valiutą leisti kaip, kaip rodosi prasmingiausia. Galbūt nuspręsi neimti nei kopūsto, nei sūrelio ir atiduoti monetas šalia parduotuvės sėdinčiam benamiui. Svarbiausia, sąmoningai.

Nors ir gali bandyti užsidirbti daugiau laiko palaikydamas kūno sveikatą ir minčių džiaugsmą, tas mechanizmas nėra nei aiškus, nei paprastas. Tad tenka priimti ir kiek tamsesnę šio reikalo pusę - laikas ribotas ir jo nesutaupysi. Gali kaip pašėlęs dirbti ir krautis turtus, bet laikas tekės sutekės ir vieną dieną tiesiog sustos. Gali kam nors sumokėti pinigine valiuta, kad nupjautų tavo žolę ir sutaupytų tau valandą, bet negali dviejų valandų likusių nuo antradienio sutaupyti šeštadieniui už dvylikos metų. Tokios taupomosios sąskaitos neegzistuoja, o ir tas šeštadienis neaišku ar ateis.

Dėl to laiko valiutą verta naudoti išmintingai. Čia grįšiu prie teiginių, kuriuos gal priskirsi banalybėms, bet man tai nerūpi, nes tai svarbu. Verta save vis sustabdyti bet kurią dienos akimirką ir klausti, ką darau, ir kodėl darau, ir ar galėčiau daryti ką dar vertingesnio, ar norėčiau daryti ką visiškai kito, kaip noriu išleisti artimiausią valandą. 

Dienos ilgos, metai trumpi, ir jei atvirai, turbūt mums liko nebe tiek daug metų. Dramatizuoju? Ne. Tiesiog nesinori apie tai galvoti, tad smegenys bando sumąstyti kokį pasiteisinimą. Banalu ir dramatiška yra puikūs pasiteisinimai. Laiko liko nedaug, nes jo niekad per daug ir nebuvo, bet jei jį naudosi taip, kaip tau rodosi prasminga ir vertinga, jei dažniau jį investuosi į kūno virpėjimą iš džiaugsmo ir entuziazmo kurti, jei pasistengsi savo mintis ir idėjas konvertuoti į laiko pirkinius - perdien pirkti valandą gyvenimo patyrimui kartu su draugais, porą valandų programavimo kursams ir sumokėti brangias tris valandas bėgimui ir pamąstymui, kur ir kodėl išvis bėgi - jei laiką leisi išmintingai, jo visiškai užteks. Kai mėgaujiesi mažutėle mėlyne, jos visiškai užtenka, nes mėgaujiesi iš lėto, sutelkdamas dėmesį, vertindamas ją, lyg pasauly egzistuotų tik ji.

Ne kiekis, o kokybė. Gali pirkti mažiau, bet rinktis kokybiškesnius produktus. Kokybiškesnius pašnekesius, kokybiškesnes mintis (jei iškeiksi vairuotoją, tavo diena tikrai netaps smagesnė, o jei palinkėsi jam geros dienos, gal ir tavo šypsena veidą paliks ne taip greitai), kokybiškesnį poilsį, kokybiškesnį laiką kartu.

Pažvelk į laikrodį. Paskaičiuok, kiek laiko valiutos dar turi šiandienai. Ką už ją pirksi dabar?




0 komentarai (-ų)

Kaip pildyti savo svajones arba Kai užaugsiu, būsiu Savimi

Nuotrauka (piešinys) iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2017.

Kiekvienas veiksmas turi priežastį ir šiokias tokias pasekmes. Kiekvienas veiksmas, kiek pamąsčius, kažkur veda. Dėl to nepaisant to, ar turit kokių tikslų ar ne, kiekviena diena artina prie to, prie ko veda jūsų veiksmai. Ir būtent dėl to visai svarbu suvokti, ką darai ir kur judėti nori.

Turbūt nesvajoji, kaip sukrausi turtus marketingo skyriams žaidžiantiems socialiniuose tiksluose, tačiau dažnai per daug nemąstydamas naršai po juos, savo laiką ir dėmesį investuodamas į jų pelną, vargiai beatsimindamas, ką vertingo ar smagaus nuveikei per pastarąją valandą.
Galbūt svajoji apie kopimą į Monblaną, bet ryte neprisiverti atsikelti ir skirti laiko treniruotėms.

Yra dalykų, kurių nauda akivaizdi, bet juos įgyvendinti vis tiek sudėtinga. Ir čia aktuali tampa disciplina.

Prieš keletą savaičių išgirdau labai gražų meilės sau apibrėžimą. Jis turėjo daug komponentų, kuriuos jungė idėja, jog meilė sau yra veiksmai, kurių imiesi, nes žinai, jog jie padės tau gyventi kokybiškiau. Bėgi, nes žinai, kad jausies geriau, valgai migdolus, nes žinai, kad jausies geriau, pasodini ego keliais laipteliais žemiau, nes žinai, kad jausies geriau. Ir panašiai turbūt galima apibrėžti discipliną, ji įgalina eiti nuo taško A į tašką K nepalaužtam akimirkos emocijų ir įkyrių išorinių dirgiklių.

Disciplina padeda pasiekti svajonių, nes tai planas, kurio nereikia kaskart apmąstyti, planas, kurį galima įausti į rutiną ir automatiškai atlikti. Žadintuvas-dantų pasta-sportbačiai-parkas. Vakarienė-užrašai-rašymas-straipsnis. Ir po kurio laiko visa tai tampa taip paprasta, kūnas pats kyla gerokai prieš šešias ryto ir gulasi pajautęs miegą, siekia pagalbos pajautęs paniką užuot ėmęsis savidestrukcijos. Tokie mechanizmai padeda judėti ten, kur judėti norisi.

Mintys veikia kūną ir kūnas veikia mintis, tad jei nuolat darai tai, kas tave priverčia jaustis stipresniu, suvoki, kiek daug gali pasiekti. Ir tai atneša tikėjimą savimi ar gerokai praplečia jo ribas. Jei gali bėgti toliau nei pernai - pernai bėgdavai n sekundžių, dabar gali bėgti n valandų - galbūt gali tapti rašytoju, dabar parašydamas n apyprasčių pastraipų, o po kelių metų gal jau n neprastų istorijų. Jei gali sugalvoti idėjas ir matyti, kaip jos tampa kūnu - seniau mąstydavai, o dabar sugalvoji, užrašai ir pradedi veikti - supranti, kad dauguma kintamųjų priklauso tik nuo tavo veiklos (taip, yra ir sėkmės kintamasis, bet jis nėra vienintelis ir juolab ne pagrindinis). Kaskart plėti ribas ir man rodos, jog tikėjimas yra dar vienas elementas esminis bet kokiam siekiui.

Iš esmės disciplina ir tikėjimas gali jau padėti išpildyti nemažai norų. Tai skamba kaip tūkstančius kartų girdėti tušti žodžiai. Leisk papasakot, ką tai reiškia man.

Kadaise norėjau įstoti į gražią mokyklą gražiu vardu. Norėjau apkeliauti pasaulį be didelių išlaidų. Norėjau stoti į didelius universitetus dideliais vardais. Norėjau atrasti žmones, su kuriais būtų gera dalintis gyvenimu. Ir veiklas, kurios taptų darbu.

Taip atsidūriau licėjuje, taip pagyvenau Venecijoje ir rytų Australijoje dirbdama ir keliaudama, taip pradėjau studijuoti smegenų ir kognityvinius mokslus Olandijoje, taip susipažinau su savo artimiausiais draugais be kurių vargiai įsivaizduoju savo gyvenimą, taip studijos virto darbu laboratorijoje, taip fotografija virto darbu renginyje, taip debatai virto darbu debatų organizacijoje, taip visa to suma virto darbu, kuriuo užsiimu dabar. Ir viskas tik prasideda.

Dalis šitų dalykų neturi ryškaus disciplinos momento. Žmones sutinku ne dėdama pastangas į tai, o visiškai atsitiktinai. Bet net ir tokie atsitiktinumai nėra visai atsitiktiniai. Nes artimus žmones dažnai sutinki per artimas veiklas. Vien jau rašymas šviesu.lt yra atnešęs keletą labai įdomių pokalbių. Tavo mintys traukia panašiai mąstančius, ir nieko čia ypatingo, apart paties suvokimo, nes gan svarbu suvokti, jog norėdamas sutikti žmones, su kuriais daliniesi muzikos, literatūros ir filosofijos pažiūromis, turėtum tuo tiesiog daugiau dalintis, kad savo bendruomenės ne vien ieškotum, bet ir leistum būti surastas.

Pastaruoju metu man rodosi, jog visiškai nenoriu labai konkrečių svajonių, man užtenka žinoti, kad mano veiksmai man teikia laimę dabar ir jų pasekmės teiks laimę už penkerių metų. Kažkada labai gerai žinojau, ką noriu veikti su savo gyvenimu. Dabar kelias atrodo gerokai platesnis ir tvirtesnis, bet pakelės kiek labiau miglotos, bet taip daug smagiau, nes posūkiai nustebina kiekvieną sykį, ir neapsiribojimas vienu konkrečiu X leidžia matyti ir išbandyti dar ir N, M, Z ir net kokią W.

Ir kol atrandi jėgų stiprinti disciplinai, kuri padeda kiekvieną dieną nugyventi taip, kaip rodosi smagu ir gera, tol nereikia žinoti, kuo būsi užaugęs, tikrai. Viena didžiųjų pasaulio paslapčių, kurią man prieš keletą metų atskleidė S. yra jog žmonės dažnai ir nesužino, jie pasirenka, ir tiek. Ir pasirinkę dirba ties tuo, įgyja patirties ir išminties, jie pamilsta veiklą ir tampa jos ekspertai. Bet yra ir dar didesnė paslaptis. Tu neprivalai rinktis vieno dalyko (iš esmės, tu išvis neprivalai daryti absoliučiai nieko, bet čia jau kita tema), gali būti teisininkas, kuris groja orkestre ir kepa duoną, gali būti morkų augintojas, kuris tapo ir programuoja, gali būti marketingo specialistas, kuris rašo romanus apie drakonus ir užsiima lengvąja atletika. Sakai, veiklos nukentės konkuruodamos dėl dėmesio? Štai ir vėl kalbam apie discipliną ir kokia ji svarbi prioritetų sudėliojimui. Juk dažnai ir šiaip darbas nėra vienintelis prioritetas, dar yra šeima ir santykiai, draugai ir mėgstamos veiklos. Vien dėl to, kad užaugai, manydamas jog gali tedirbti vienintelį darbą ir tas darbas turbūt yra mokytojo ar gydytojo, nereiškia, kad turi su tais stereotipais gyventi ir toliau. Ribos tik tavo galvoje. (Aha, banalu, bet reikalinga).

Kuo daugiau nuveiki, tuo labiau pažįsti save. Labai sunku suvokti, į kurią pusę judėti vien atsisėdus ir bandant tai išmąstyti. Patikėk, bandžiau gan ilgai. Rezultatai gan kuklūs. Bet dirbant su skirtingais žmonėmis, skirtingose aplinkose ir šalyse, dirbant su skirtingomis idėjomis ir tikslais, paaiškėja tiek daug dalykų apie tai, kokios veiklos tave nervina ar džiugina, kokie žmonės motyvuoja ar pykdo, kokia aplinka leidžia susikaupti ar įkvepia. Mąstymas svarbus, bet dažnai jau ką pabandžius ir mąstant, ką ši patirtis suteikė. Išmąstyti visą gyvenimo planą sudėtinga ir visai bereikalinga. Yra tiek dalykų, kurių negali išmąstyti, nes net nežinai, kad jie gali egzisuoti! Ir net jei žinai, kad egzistuoja X, nebūtinai žinosi, ką reiškia tai patirti. Galbūt sužinosi, kad vakarienės su gerais draugais tau teikia gerokai daugiau laimės - stiprios, abipusės, ilgalaikės - nei prabangios kelionės. Lyg ir ne visai akivaizdu, bet gan svarbu sprendžiant, kam teikti prioritetą savo laiku ir dėmesiu.

Diciplina, tikėjimas savimi ir nuolatinė refleksija padeda eiti toli, besimėgaujant ėjimu, smalsiai ir atvirai sutinkant kliūtis bei per daug nesijaudinant, kai tetos ir dėdės kvėpuoja į pakaušį, klausdami kuo būsi, kai užaugsi. Sužinosiu, kai išbandysiu pakankamai veiklų, ir pajausiu, kurios jų yra vertos svajonės ir nuolatinio darbo. Būsiu mokslininke ir menininke, būsiu verslininke ir žmogaus teisių aktyviste, arba pasirinksiu kokią dar neatrastą etiketę. Būsiu Savimi.




0 komentarai (-ų)

Miestų istorijos: Ko gali išmokti Barselonoje, Reikjavike, Utrechte, Niujorke ir Londone

Nuotrauka (piešinys) iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2018.

Kai buvau maža, kelionės atrodė toks mistiškas ir tolimas dalykas. Kitos šalys atrodė egzotika savaime, vien dėl to jog jos kitos, privalo būti kitokios. Vaizduotė žaidė spalvomis ir aš įsivaizdavau, kaip įdomu bus dvylika valandų važiuoti per Lenkiją, ne, nesakykit, kad tai nieko ypatingo, juk laukai ir degalinės atrodys kitaip . Ilgainiui šalys aplink tampa pažįstamos, lėktuvai nebestebina, bet vis dar kelia skrydžio džiaugsmą. Tuomet vieną rytą prabundi, ir suvoki, kad oro uostas yra patapusi tokia pati pažįstama erdvė kaip artimiausias prekybos centras ir skrydis pakenčiamas tiek pat kiek kelionė autobusu. Transportas ir tiek. 

Ir kartais nuvykęs apsidarai ir suvoki, jog globalizacija atliko savo darbą ir miestai kiek supanašėja, vitrinomis ir atmosfera. Bet visada yra ko mokytis.

Per pastaruosius mėnesius vaikščiojau po Niujorką ir Reikjaviką, Barseloną ir Utrechtą. Palikau Roterdamą ir namais paverčiau Londoną. Ir visiškai apie tai nepasakojau. Tad leiskit visą šią kelionę sutalpinti į istoriją apie skirtingų tautų žmonių pamokas, ir ką gražiausio ten galima pastebėti. Ne vitrinose ir šalikelėse, bet veiduose.

Barselona šoka. Kai kiek apsnūdusi vėlų sekmadienio rytą įeinu į saulėtą parką, jis jau pilnas žmonių su džinsais ir juodais maršinėliais, su du tūkstantųjų metų garso technika ir keliais gėrimais, čia muzika, čia šokis, žmonės pavirtę šokiu, jie juda ant parko takelių ir terasų, pievų ir fontanų pakraščių, taip paprastai ir įprastai, lyg valytųsi dantis ar pjaustytų brokolius. Rodos, kad net ir žalia šviesa pėstiesiems čia dega šiek tiek ilgiau, kad galėtum per daug neskubėdamas judėti gatve. 

Londonas dėkoja. Kai basa kruvina pėda įeinu į vietinę vaistinę, mat staigiai prireikia pleistro (P. tai vadina tuštybe, aš tai vadinu gražiais nepranešiotais batais), vaistinės darbuotoja man padėkoja keturis kartus, vis skirtingai. Dažnai žmonės tai daro automatiškai, nebesuvokdami, kad iš jų lūpų išsiritęs žodis reiškia padėką, bet ši moteris tai daro taip nuoširdžiai, su nuostaba akyse ir rūpesčiu balse. Ačiū už paduotą prekę ir ačiū už kortelę, ačiū už žodžius ir ačiū už gražios dienos palinkėjimą, labai ačiū. Kartais šioje geografinėje plotmėje mandagumas gali pasirodyt kiek dirbtinis, bet net ir tokiu atveju gera girdėti ačiū. Tai toks vertingas žodis, mažutėlis priminimas, kad turbūt yra dar n priežasčių būti dėkingam, tik sunku tai pajausti nes ištroškai ar pavargai. Tuomet visai verta ne nusisukti, o prisėsti, užsimesti pleistro ant žaizdų, atsigerti vandens ir atsigavus judėti į priekį. Prieš išeidama savo naujai mėgstamiausiai vaistininkei pasakiau ačiū.

Niujorkas pasakoja. Kai sutinku žmones, jie atveria rankas ir širdis. Labas, kaip gera tave pamatyti, leisk tave apkabinti, žinai, kad aš irgi lietuvė?, papasakok man apie Lietuvos miškus, rytoj turėsim tokį vakarėlį!, jis būtų buvęs toks laimingas, jei būtų galėjęs su tavimi susipažinti, bet leisk tave supažindinti su laukiniais kalakutais ir vietine pakrante! Aš išgirstu šitiek istorijų. Kaip mano senelio brolis terasoje piešdavo šalimais augančias rožes, vartau jo piešinius, braukiu pirštais seną popierių ir minkšto pieštuko linijas. Kaip jo dukra atrado savo gyvenimo meilę vos keturiolikos ir po šešiasdešimties metų jausmas buvo vis dar ten pat, vis dar tiek pat. Kaip jų dukra savo aistrą gyvūnams pavertė darbu, tad jos namas pilnas šunų, jos svetainėje antkakliai ir guoliai, o jos tarpduryje dar viena laiminga šeima su gyvūnu glėbyje. Kai namai užmiega ir pro langus žiūriu į ežerą, kurį kadaise pieštuku užbūrė mano senelio brolis, kai žiūriu į lovą su kolonomis ir rožėmis siuvinėtomis užuolaidomis, jaučiuosi kaip mažutėlė princesė, išmaitinta istorijomis apie savo šaknis, išmaitinta prabanga rinktis riešutinį pieną iš keturių rūšių, suvokusi kiek istorijų sukasi aplink, kurių dar nespėjai pagauti ir išgirsti. Kai kurios tų istorijų pasakoja apie tave.

Reikjavikas priima. Kai džiaugsmo pilni turo vedliai pasakoja apie Islandijos lyčių lygybę, šalimais esantis italas sušunka - šiandien tarptautinė moterų diena! Vietiniai islandai trūkteli pečiais sakydami, kad to nė nenumanė. Lyg ir ironiška, bet šiaip jau gan logiška, toji lygybė tokia įprasta ir akivaizdi, kad atskiros dienos skirtos moterims ar vyrams nėra nei svarbios, nei reikalingos. Kai kitą dieną važiuoju į laukus stebėti geizerių ir fotografuoti krioklių, jau keliasdešimt metų čia gyvenantis britas sako tą patį - lygybė ir palaikimas čia ryškūs, žmonės vieni kitus pažįsta ir vieni kitais rūpinasi. Nors tolstam nuo pradinio taško dešimtimis, o vėliau ir šimtu kilometru, jis vis dar atranda pažįstamų. Čia mano draugės ledų ferma, o čia, žiūrėk, šį muziejaus eksponatą sukūrė mano draugo sūnus. Ir nors savo gimtąją šalį jis paliko, namus jis atrado čia ir vis dar kasryt gėrisi saule laukuose ar apledėjusio kelio atspindžiuose. 

Olandai kalba. Roterdame ar Utrechte, Amsterdame ar Leidene, ne taip svarbu. Olandai kalba tiesiai ir atvirai, ne, jie nėra įžūlūs, jie tiesiog nuoširdžiai sako, ką galvoja. Kartais tai nervina ir norisi surikti ką nors kiek mažiau pagarbaus į savo geriausio draugo akis (arba, šiomis dienomis, telefoną). Bet tada jis iš lėto paaiškina, kad badydamas pirštu į mano abejotinus sprendimus ar mąstymo procesus jis bando mane apsaugoti nuo iššvaistytos energijos, ką aš itin greit atpažįstu ir susinervinimas vėl virsta pagarba ir rūpesčiu. Iš jų aš palengva išmokau pasakoti istorijas, ne kitų, o savo. Bene britų priešingybė, bet ne mažiau žaviai - sakyti kaip jautiesi ir ko nori, ką jauti ir ko bijai. Ir tai yra daug daugiau nei dviračiai ir stroopwafels.

O nurinkus visus pasakojimų pavyzdžius supranti, jog visi žmonės yra žmonės, nepaisant šalių. Atšiaurūs vėjai ar saulės perteklius formuoja kultūrą ir charakterį, dėl to toji įvairovė tokia įdomi ir patraukli, bet nulukštenus kelis sluoksnius visi juokiasi ir nervinasi, per daug galvoja ir verkia, slepiasi nors labiausiai nori būti pastebėti. Rodos, toliausiai, kur gali atvesti kelionės, tai atgal į save, kokį neatrastą neatpažintą plotą, kuris štai atsiveria saulėje, vėjyje ir vietinio fontano pursluose.




Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas