Search

Content

0 komentarai (-ų)

Pokalbiai taksi: Tavo kasdienybė gali būti kieno kito svajonė

Nuotrauka (piešinys) iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2018.
Pokalbis prasidėjo skundais dėl Miesto parduotuvėse pasibaigusių ventiliatorių (visiškai! visur!) ir remontuojamų oro uosto kelių, tuomet apsikeitėm tradiciniu "iš kur esi ir kaip čia atsidūrei" klausimu.

Atsakymas užtruko visą mano kelionės namo pusvalandį.

Paolo užaugo Etiopijoje ir tėvų skatinamas po mokyklos gavo stipendiją iš Prancūzijos studijuoti mažame miestelyje. Tik nuvykus ten paaiškėjo, kad visos studijos vyks prancūzų kalba. Kalba, kurios jis visiškai nemokėjo. Per keletą mėnesių jis pramoko prancūziškai, bet pakalbėti su duonos pardavėju ir rašyti akademines eses, žinoma, dalykai skirtingi - pastarajam tikslui negana per porą mėnesių paskubomis sukaupto žodyno. Tad nenuostabu, kad mokytis buvo labai sunku ir po pusmečio jis metė studijas. Šalyje, kur sunkiai galėjo bendrauti su vietiniais ar rasti norimą darbą dėl kalbos. Jis pradėjo vairuoti automobilius, ilgainiui jį darbinusi įmonė persikraustė į mūsų Miestą, kur jis ir toliau dirbo vairuotoju. Vairuotojas yra profesija, kuria, pasirodo, Etiopijoje gąsdina vaikus - sako, jei nesimokysi, būsi vairuotojas!

Kai Paolo grįžo namo atostogų, jis papasakojo tėčiui apie sutiktą savo mokyklos laikų draugą, kuris metė studijas ir pradėjo dirbti vairuotoju. Tėtis pasibaisėjo ir prašė perduoti draugui paskatinimą kuo greičiau keisti darbą ir nustojus švaistyti laiką baigti studijas. Žinoma, jokio draugo Paolo nesutiko ir kalbėjo jis apie save, bandydamas pateisinti savo poziciją iš draugo perspektyvos ir nesėkmingai išprovokuoti bent kiek tėčio atjautos. Taip jis suprato, kad negali grįžti namo, kol neturės diplomo arba gero darbo, kurio, pasak jo, be studijų niekad ir neįgys.

Tad dabar jis įstrigęs viename brangiausių pasaulio miestų, kur privalai sunkiai dirbti, kad išgyventum, kur gali būti sudėtinga sutaupyti, juolab turėti lėšų brangioms studijoms ir prabangą keletą metų nedirbti idant akademiškai tobulėtum. Pradėjau mąstyti apie galimybes ir pasakoti apie nuotolinius kursus internetu iš įvairių pasaulių universitetų, kurių dalis nemokami ar itin nebrangūs, apie stipendijas įvairių tautų piliečiams ir jų paiešką. Tušinuku ant neatplėšto laiško pasidalinau nuotolinių studijų nuorodomis.

Paolo suprato, kad jo tėvams studijos yra vienintelis laiko nešvaistymo apibrėžimas. Bet jam taip visai neatrodo, ne, jis mano, kad ši jo didelė metų metus užtrukusi kelionė moko jį šitiek daug dalykų - kaip gyvena žmonės skirtinguose kraštuose ir kaip jie reaguoja į kuo keisčiausias situacijas, kaip jie kalba vienas su kitu ir kaip priima tave, atvykusį iš už penkių tūkstančių kilometrų tolybių.

Paklausiau jo, ką veiktum idealiame pasaulyje, kur galėtum veikti bet ką? Jis man atsakė savo svajonių karjeros apibrėžimu. Ir nė nenumanė, jog tai darbas, kuriuo užsiimu aš.

Rodos tai toks mažas dalykas, bet man šitas pokalbis tiek daug reiškia
- sakė jis, ir aš sakiau tą patį, nes į jį suėjo šitiek daug dalykų, su kuriais susiduriam kasdien. Kaip siekti svajonių, kaip atrasti laiko veikti tai, kas atsipirks labai negreit, kaip parodyti žmonėms, kuriuos mylim, kad jie visada laukiami namuose, nepaisant jų pasiekimų. Kaip suvokti, kiek daug turi, ir kad tavo kasdienybė yra kažkieno svajonė.




2 komentarai (-ų)

Laikas yra valiuta, kurios neišnaudoji

Nuotrauka (piešinys) iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2018.
Duona kainuoja eurą, pokalbis kainuoja dvi valandas.

Tu nešiojiesi gerokai daugiau valiutos nei telpa tavo piniginėje. 

Kaskart įėjęs į parduotuvę apsisprendi, ką pirksi, susirenki prekes ir prie kasos susimoki.
Kaskart prabudęs apsisprendi, ką veiksi, imiesi veiklų, kurios sunaudoja tos dienos laiką ir gyveni su tų sprendimų pasekmėmis.

Kas nutiktų, jei laiką naudotum taip, kaip naudoji pinigus? Suvokdamas jo ribotumą, apmąstydamas sprendimus, suvokdamas jo vertę?

Galima sutarti, kad paroje yra dvidešimt keturios valandos, galima sutarti, kad aštuoni dar neišrasti laiko vienetai, esmė tame, kad laiko kiekis fiksuotas, visiems tiek pat, bet už jį perkam labai skirtingus dalykus.

Už aštuonias valandas per dieną ofise gali nusipirkti pinigų susimokėti nuomai. Už dar porą valandų serialų žiūrėjimo gali nusipirkt kiek komforto nuraminti mintims. Už dar valandą gali nusipirkti prasibėgimą parke, kuris mintis nuramins dar geriau nei serialas, nors kainuos valanda pigiau! 

Gali rinktis kažką, kas virpina širdį ir neleidžia miegoti naktim arba rinktis kažką, kas visus virpesius ramina ir leidžia gyventi patogiai. Čia pradedam matyt valiutų skirtumus - tai, kaip išleisi vieną banknotą ryte, turbūt nepakeis banknoto, likusio tavo piniginėje vakarui, jis atrodys daugmaž taip pat ir už jį galėsi nusipirkti lygiai tiek pat pieno kokteilių. Tuo tarpu laiko leidimas pakeičia vėliau tekantį laiką. Jei valandą išleisi intensyviam plaukimui, endorfinai leis daug smagiau ir greičiau darbuotis kitą valandą ir į tą nusipirktą veiklą sutilps daugiau patirčių. O gal pasirinksi nusipirkti kelių valandų parymojimą keikiant save ir pasaulį, mąstant, kaip tu nieko nesugebi, o kaip visiems kitiems sekasi. Turbūt tokį pirkinį lydėsiančios valandos bus ne tiek smagios, o gal net ir nebenorėsi pirkti nieko kito, savigaila dažnai turi viliojančias akcijas - pirk tris valandas ir gausi tris dienas dovanų.

Tai, kaip leidi savo laiką, keičia tavo gyvenimą. Nes tavo gyvenimas ir tėra išleistas laikas. Ir dėmesys, kurį į tą laiką sudėlioji, ir jausmai, kurie iš visa to kyla. Yra priežastis ir iš jos teka pasekmė, nepaisant to, ar pritariat determinizmui kaip filosofijos sąvokai.

Dėl to pagalvok, kiek laiko turi. Ne per ilgai, nes atsakymas aiškus. Nori daugiau? Laiku gali užsidirbti daugiau laiko! Toks investicijų modelis. Bėgiok ir valgyk brokolius, įgausi keliais metais daugiau. Apkabink žmones, reikšk savo jausmus ir suburk savo bendruomenę - įgausi dar kiek daugiau laiko (tikrai, paskaitykit ilgaamžių žmonių tyrimus, bendražmogiški ryšiai gydo). Nusiperki tokių veiklų, įgauni daugiau laiko valiutos ir galimybių priimti dar daugiau (ne itin) išmintingų sprendimų. Ir čia tik objektyvioji reikalo pusė, yra šitiek būtų pakeisti laiko tėkmės suvokimą - turėti tiek pat laiko, bet jaustis lyg jis tekėtų gerokai lėčiau (ar greičiau!) Bet reliatyvumo teoriją paliksiu kitam kartui.

Kartais priežasties ir pasekmės ryšys, rodos, kiek sutrinka ir  nutikimus nulemia atsitiktinumai. Brokoliai ne būtinai pridės papildomų laiko valiutos vienetų, galbūt tave nutrenks automobilis visai netrukus (arba koks šaldytuvas išmestas pro daugiabučio langą, ką gali žinoti). Dėl to svarbu tausoti ne vien ateities laiką, bet ir tą, kuris teka dabar. Šiaip jau daug išmintingų žmonių teigia, kad to laiko ateityje išvis nėra, tai tėra graži iliuzija, tokia kaip pradinukų tikėjimas jog vieną dieną jie gaus laišką iš Hogvartso. Gali laukti ir tikėtis, bet turbūt bergždžiai. Juolab, teigia išmintingi žmonės, jei neišmoksi laiko nuovokiai leisti dabar, jis tau ateityje nebus reikalingas. Jei visą laiką dabartyje išnaudoji pirkdamas vakarus, skirtus ateities planavimui, bet tų planų nepaverti veiksmais, ir darai tai jau pastaruosius dešimt metų, tuomet turbūt ir artimiausi dešimt metų bus skirti planams, liekantiems užrašų knygutėje. Svarbiausia - pasirūpinti, kad kiekviena tavo valanda nupirktų kažką, ką vertini.

Juk neini gatve pavėjui mėtydamas monetas ir banko korteles kaip žiedlapius naujavedžiams. O laikas dažnai būna gėdingai švaistomas. Sakyčiau, neįvertinta valiuta. Ilgai renkiesi ar pirkti pieną A ar pieną B, šaldytuvą M  ar šaldytuvą N, bet leidi televizos kanalams tekėti savo venomis per daug nesirinkdamas, kokią informaciją tau jie atneša ir ką už tai turi atiduoti. Bet man rodos tai svarbu ir neutraliais atvejais. Žmonės dažnai sako einam, juk tai nemokamas renginys, nepagalvodami, kad jis kainuos jų laiką. Aišku, akivaizdus klausimas yra kaip tokiu atveju laiką išleistum alternatyviai. Ir aš neturiu atsakymo, nes aš nesu tu, bet aš mintyse turiu sąrašą dalykų, kuriuos daryčiau verčiau, nei būčiau renginyje, kuriame visiškai nenoriu būti, kalbėdama orą ir pritardama nusiskundimams transportu. Juk nepirktum kopūsto, jei nori sūrelio. Kainuoja jie turbūt ne taip ir skirtingai, bet tai sąmoningas sprendimas turimą valiutą leisti kaip, kaip rodosi prasmingiausia. Galbūt nuspręsi neimti nei kopūsto, nei sūrelio ir atiduoti monetas šalia parduotuvės sėdinčiam benamiui. Svarbiausia, sąmoningai.

Nors ir gali bandyti užsidirbti daugiau laiko palaikydamas kūno sveikatą ir minčių džiaugsmą, tas mechanizmas nėra nei aiškus, nei paprastas. Tad tenka priimti ir kiek tamsesnę šio reikalo pusę - laikas ribotas ir jo nesutaupysi. Gali kaip pašėlęs dirbti ir krautis turtus, bet laikas tekės sutekės ir vieną dieną tiesiog sustos. Gali kam nors sumokėti pinigine valiuta, kad nupjautų tavo žolę ir sutaupytų tau valandą, bet negali dviejų valandų likusių nuo antradienio sutaupyti šeštadieniui už dvylikos metų. Tokios taupomosios sąskaitos neegzistuoja, o ir tas šeštadienis neaišku ar ateis.

Dėl to laiko valiutą verta naudoti išmintingai. Čia grįšiu prie teiginių, kuriuos gal priskirsi banalybėms, bet man tai nerūpi, nes tai svarbu. Verta save vis sustabdyti bet kurią dienos akimirką ir klausti, ką darau, ir kodėl darau, ir ar galėčiau daryti ką dar vertingesnio, ar norėčiau daryti ką visiškai kito, kaip noriu išleisti artimiausią valandą. 

Dienos ilgos, metai trumpi, ir jei atvirai, turbūt mums liko nebe tiek daug metų. Dramatizuoju? Ne. Tiesiog nesinori apie tai galvoti, tad smegenys bando sumąstyti kokį pasiteisinimą. Banalu ir dramatiška yra puikūs pasiteisinimai. Laiko liko nedaug, nes jo niekad per daug ir nebuvo, bet jei jį naudosi taip, kaip tau rodosi prasminga ir vertinga, jei dažniau jį investuosi į kūno virpėjimą iš džiaugsmo ir entuziazmo kurti, jei pasistengsi savo mintis ir idėjas konvertuoti į laiko pirkinius - perdien pirkti valandą gyvenimo patyrimui kartu su draugais, porą valandų programavimo kursams ir sumokėti brangias tris valandas bėgimui ir pamąstymui, kur ir kodėl išvis bėgi - jei laiką leisi išmintingai, jo visiškai užteks. Kai mėgaujiesi mažutėle mėlyne, jos visiškai užtenka, nes mėgaujiesi iš lėto, sutelkdamas dėmesį, vertindamas ją, lyg pasauly egzistuotų tik ji.

Ne kiekis, o kokybė. Gali pirkti mažiau, bet rinktis kokybiškesnius produktus. Kokybiškesnius pašnekesius, kokybiškesnes mintis (jei iškeiksi vairuotoją, tavo diena tikrai netaps smagesnė, o jei palinkėsi jam geros dienos, gal ir tavo šypsena veidą paliks ne taip greitai), kokybiškesnį poilsį, kokybiškesnį laiką kartu.

Pažvelk į laikrodį. Paskaičiuok, kiek laiko valiutos dar turi šiandienai. Ką už ją pirksi dabar?




0 komentarai (-ų)

Kaip pildyti savo svajones arba Kai užaugsiu, būsiu Savimi

Nuotrauka (piešinys) iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2017.

Kiekvienas veiksmas turi priežastį ir šiokias tokias pasekmes. Kiekvienas veiksmas, kiek pamąsčius, kažkur veda. Dėl to nepaisant to, ar turit kokių tikslų ar ne, kiekviena diena artina prie to, prie ko veda jūsų veiksmai. Ir būtent dėl to visai svarbu suvokti, ką darai ir kur judėti nori.

Turbūt nesvajoji, kaip sukrausi turtus marketingo skyriams žaidžiantiems socialiniuose tiksluose, tačiau dažnai per daug nemąstydamas naršai po juos, savo laiką ir dėmesį investuodamas į jų pelną, vargiai beatsimindamas, ką vertingo ar smagaus nuveikei per pastarąją valandą.
Galbūt svajoji apie kopimą į Monblaną, bet ryte neprisiverti atsikelti ir skirti laiko treniruotėms.

Yra dalykų, kurių nauda akivaizdi, bet juos įgyvendinti vis tiek sudėtinga. Ir čia aktuali tampa disciplina.

Prieš keletą savaičių išgirdau labai gražų meilės sau apibrėžimą. Jis turėjo daug komponentų, kuriuos jungė idėja, jog meilė sau yra veiksmai, kurių imiesi, nes žinai, jog jie padės tau gyventi kokybiškiau. Bėgi, nes žinai, kad jausies geriau, valgai migdolus, nes žinai, kad jausies geriau, pasodini ego keliais laipteliais žemiau, nes žinai, kad jausies geriau. Ir panašiai turbūt galima apibrėžti discipliną, ji įgalina eiti nuo taško A į tašką K nepalaužtam akimirkos emocijų ir įkyrių išorinių dirgiklių.

Disciplina padeda pasiekti svajonių, nes tai planas, kurio nereikia kaskart apmąstyti, planas, kurį galima įausti į rutiną ir automatiškai atlikti. Žadintuvas-dantų pasta-sportbačiai-parkas. Vakarienė-užrašai-rašymas-straipsnis. Ir po kurio laiko visa tai tampa taip paprasta, kūnas pats kyla gerokai prieš šešias ryto ir gulasi pajautęs miegą, siekia pagalbos pajautęs paniką užuot ėmęsis savidestrukcijos. Tokie mechanizmai padeda judėti ten, kur judėti norisi.

Mintys veikia kūną ir kūnas veikia mintis, tad jei nuolat darai tai, kas tave priverčia jaustis stipresniu, suvoki, kiek daug gali pasiekti. Ir tai atneša tikėjimą savimi ar gerokai praplečia jo ribas. Jei gali bėgti toliau nei pernai - pernai bėgdavai n sekundžių, dabar gali bėgti n valandų - galbūt gali tapti rašytoju, dabar parašydamas n apyprasčių pastraipų, o po kelių metų gal jau n neprastų istorijų. Jei gali sugalvoti idėjas ir matyti, kaip jos tampa kūnu - seniau mąstydavai, o dabar sugalvoji, užrašai ir pradedi veikti - supranti, kad dauguma kintamųjų priklauso tik nuo tavo veiklos (taip, yra ir sėkmės kintamasis, bet jis nėra vienintelis ir juolab ne pagrindinis). Kaskart plėti ribas ir man rodos, jog tikėjimas yra dar vienas elementas esminis bet kokiam siekiui.

Iš esmės disciplina ir tikėjimas gali jau padėti išpildyti nemažai norų. Tai skamba kaip tūkstančius kartų girdėti tušti žodžiai. Leisk papasakot, ką tai reiškia man.

Kadaise norėjau įstoti į gražią mokyklą gražiu vardu. Norėjau apkeliauti pasaulį be didelių išlaidų. Norėjau stoti į didelius universitetus dideliais vardais. Norėjau atrasti žmones, su kuriais būtų gera dalintis gyvenimu. Ir veiklas, kurios taptų darbu.

Taip atsidūriau licėjuje, taip pagyvenau Venecijoje ir rytų Australijoje dirbdama ir keliaudama, taip pradėjau studijuoti smegenų ir kognityvinius mokslus Olandijoje, taip susipažinau su savo artimiausiais draugais be kurių vargiai įsivaizduoju savo gyvenimą, taip studijos virto darbu laboratorijoje, taip fotografija virto darbu renginyje, taip debatai virto darbu debatų organizacijoje, taip visa to suma virto darbu, kuriuo užsiimu dabar. Ir viskas tik prasideda.

Dalis šitų dalykų neturi ryškaus disciplinos momento. Žmones sutinku ne dėdama pastangas į tai, o visiškai atsitiktinai. Bet net ir tokie atsitiktinumai nėra visai atsitiktiniai. Nes artimus žmones dažnai sutinki per artimas veiklas. Vien jau rašymas šviesu.lt yra atnešęs keletą labai įdomių pokalbių. Tavo mintys traukia panašiai mąstančius, ir nieko čia ypatingo, apart paties suvokimo, nes gan svarbu suvokti, jog norėdamas sutikti žmones, su kuriais daliniesi muzikos, literatūros ir filosofijos pažiūromis, turėtum tuo tiesiog daugiau dalintis, kad savo bendruomenės ne vien ieškotum, bet ir leistum būti surastas.

Pastaruoju metu man rodosi, jog visiškai nenoriu labai konkrečių svajonių, man užtenka žinoti, kad mano veiksmai man teikia laimę dabar ir jų pasekmės teiks laimę už penkerių metų. Kažkada labai gerai žinojau, ką noriu veikti su savo gyvenimu. Dabar kelias atrodo gerokai platesnis ir tvirtesnis, bet pakelės kiek labiau miglotos, bet taip daug smagiau, nes posūkiai nustebina kiekvieną sykį, ir neapsiribojimas vienu konkrečiu X leidžia matyti ir išbandyti dar ir N, M, Z ir net kokią W.

Ir kol atrandi jėgų stiprinti disciplinai, kuri padeda kiekvieną dieną nugyventi taip, kaip rodosi smagu ir gera, tol nereikia žinoti, kuo būsi užaugęs, tikrai. Viena didžiųjų pasaulio paslapčių, kurią man prieš keletą metų atskleidė S. yra jog žmonės dažnai ir nesužino, jie pasirenka, ir tiek. Ir pasirinkę dirba ties tuo, įgyja patirties ir išminties, jie pamilsta veiklą ir tampa jos ekspertai. Bet yra ir dar didesnė paslaptis. Tu neprivalai rinktis vieno dalyko (iš esmės, tu išvis neprivalai daryti absoliučiai nieko, bet čia jau kita tema), gali būti teisininkas, kuris groja orkestre ir kepa duoną, gali būti morkų augintojas, kuris tapo ir programuoja, gali būti marketingo specialistas, kuris rašo romanus apie drakonus ir užsiima lengvąja atletika. Sakai, veiklos nukentės konkuruodamos dėl dėmesio? Štai ir vėl kalbam apie discipliną ir kokia ji svarbi prioritetų sudėliojimui. Juk dažnai ir šiaip darbas nėra vienintelis prioritetas, dar yra šeima ir santykiai, draugai ir mėgstamos veiklos. Vien dėl to, kad užaugai, manydamas jog gali tedirbti vienintelį darbą ir tas darbas turbūt yra mokytojo ar gydytojo, nereiškia, kad turi su tais stereotipais gyventi ir toliau. Ribos tik tavo galvoje. (Aha, banalu, bet reikalinga).

Kuo daugiau nuveiki, tuo labiau pažįsti save. Labai sunku suvokti, į kurią pusę judėti vien atsisėdus ir bandant tai išmąstyti. Patikėk, bandžiau gan ilgai. Rezultatai gan kuklūs. Bet dirbant su skirtingais žmonėmis, skirtingose aplinkose ir šalyse, dirbant su skirtingomis idėjomis ir tikslais, paaiškėja tiek daug dalykų apie tai, kokios veiklos tave nervina ar džiugina, kokie žmonės motyvuoja ar pykdo, kokia aplinka leidžia susikaupti ar įkvepia. Mąstymas svarbus, bet dažnai jau ką pabandžius ir mąstant, ką ši patirtis suteikė. Išmąstyti visą gyvenimo planą sudėtinga ir visai bereikalinga. Yra tiek dalykų, kurių negali išmąstyti, nes net nežinai, kad jie gali egzisuoti! Ir net jei žinai, kad egzistuoja X, nebūtinai žinosi, ką reiškia tai patirti. Galbūt sužinosi, kad vakarienės su gerais draugais tau teikia gerokai daugiau laimės - stiprios, abipusės, ilgalaikės - nei prabangios kelionės. Lyg ir ne visai akivaizdu, bet gan svarbu sprendžiant, kam teikti prioritetą savo laiku ir dėmesiu.

Diciplina, tikėjimas savimi ir nuolatinė refleksija padeda eiti toli, besimėgaujant ėjimu, smalsiai ir atvirai sutinkant kliūtis bei per daug nesijaudinant, kai tetos ir dėdės kvėpuoja į pakaušį, klausdami kuo būsi, kai užaugsi. Sužinosiu, kai išbandysiu pakankamai veiklų, ir pajausiu, kurios jų yra vertos svajonės ir nuolatinio darbo. Būsiu mokslininke ir menininke, būsiu verslininke ir žmogaus teisių aktyviste, arba pasirinksiu kokią dar neatrastą etiketę. Būsiu Savimi.




0 komentarai (-ų)

Miestų istorijos: Ko gali išmokti Barselonoje, Reikjavike, Utrechte, Niujorke ir Londone

Nuotrauka (piešinys) iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2018.

Kai buvau maža, kelionės atrodė toks mistiškas ir tolimas dalykas. Kitos šalys atrodė egzotika savaime, vien dėl to jog jos kitos, privalo būti kitokios. Vaizduotė žaidė spalvomis ir aš įsivaizdavau, kaip įdomu bus dvylika valandų važiuoti per Lenkiją, ne, nesakykit, kad tai nieko ypatingo, juk laukai ir degalinės atrodys kitaip . Ilgainiui šalys aplink tampa pažįstamos, lėktuvai nebestebina, bet vis dar kelia skrydžio džiaugsmą. Tuomet vieną rytą prabundi, ir suvoki, kad oro uostas yra patapusi tokia pati pažįstama erdvė kaip artimiausias prekybos centras ir skrydis pakenčiamas tiek pat kiek kelionė autobusu. Transportas ir tiek. 

Ir kartais nuvykęs apsidarai ir suvoki, jog globalizacija atliko savo darbą ir miestai kiek supanašėja, vitrinomis ir atmosfera. Bet visada yra ko mokytis.

Per pastaruosius mėnesius vaikščiojau po Niujorką ir Reikjaviką, Barseloną ir Utrechtą. Palikau Roterdamą ir namais paverčiau Londoną. Ir visiškai apie tai nepasakojau. Tad leiskit visą šią kelionę sutalpinti į istoriją apie skirtingų tautų žmonių pamokas, ir ką gražiausio ten galima pastebėti. Ne vitrinose ir šalikelėse, bet veiduose.

Barselona šoka. Kai kiek apsnūdusi vėlų sekmadienio rytą įeinu į saulėtą parką, jis jau pilnas žmonių su džinsais ir juodais maršinėliais, su du tūkstantųjų metų garso technika ir keliais gėrimais, čia muzika, čia šokis, žmonės pavirtę šokiu, jie juda ant parko takelių ir terasų, pievų ir fontanų pakraščių, taip paprastai ir įprastai, lyg valytųsi dantis ar pjaustytų brokolius. Rodos, kad net ir žalia šviesa pėstiesiems čia dega šiek tiek ilgiau, kad galėtum per daug neskubėdamas judėti gatve. 

Londonas dėkoja. Kai basa kruvina pėda įeinu į vietinę vaistinę, mat staigiai prireikia pleistro (P. tai vadina tuštybe, aš tai vadinu gražiais nepranešiotais batais), vaistinės darbuotoja man padėkoja keturis kartus, vis skirtingai. Dažnai žmonės tai daro automatiškai, nebesuvokdami, kad iš jų lūpų išsiritęs žodis reiškia padėką, bet ši moteris tai daro taip nuoširdžiai, su nuostaba akyse ir rūpesčiu balse. Ačiū už paduotą prekę ir ačiū už kortelę, ačiū už žodžius ir ačiū už gražios dienos palinkėjimą, labai ačiū. Kartais šioje geografinėje plotmėje mandagumas gali pasirodyt kiek dirbtinis, bet net ir tokiu atveju gera girdėti ačiū. Tai toks vertingas žodis, mažutėlis priminimas, kad turbūt yra dar n priežasčių būti dėkingam, tik sunku tai pajausti nes ištroškai ar pavargai. Tuomet visai verta ne nusisukti, o prisėsti, užsimesti pleistro ant žaizdų, atsigerti vandens ir atsigavus judėti į priekį. Prieš išeidama savo naujai mėgstamiausiai vaistininkei pasakiau ačiū.

Niujorkas pasakoja. Kai sutinku žmones, jie atveria rankas ir širdis. Labas, kaip gera tave pamatyti, leisk tave apkabinti, žinai, kad aš irgi lietuvė?, papasakok man apie Lietuvos miškus, rytoj turėsim tokį vakarėlį!, jis būtų buvęs toks laimingas, jei būtų galėjęs su tavimi susipažinti, bet leisk tave supažindinti su laukiniais kalakutais ir vietine pakrante! Aš išgirstu šitiek istorijų. Kaip mano senelio brolis terasoje piešdavo šalimais augančias rožes, vartau jo piešinius, braukiu pirštais seną popierių ir minkšto pieštuko linijas. Kaip jo dukra atrado savo gyvenimo meilę vos keturiolikos ir po šešiasdešimties metų jausmas buvo vis dar ten pat, vis dar tiek pat. Kaip jų dukra savo aistrą gyvūnams pavertė darbu, tad jos namas pilnas šunų, jos svetainėje antkakliai ir guoliai, o jos tarpduryje dar viena laiminga šeima su gyvūnu glėbyje. Kai namai užmiega ir pro langus žiūriu į ežerą, kurį kadaise pieštuku užbūrė mano senelio brolis, kai žiūriu į lovą su kolonomis ir rožėmis siuvinėtomis užuolaidomis, jaučiuosi kaip mažutėlė princesė, išmaitinta istorijomis apie savo šaknis, išmaitinta prabanga rinktis riešutinį pieną iš keturių rūšių, suvokusi kiek istorijų sukasi aplink, kurių dar nespėjai pagauti ir išgirsti. Kai kurios tų istorijų pasakoja apie tave.

Reikjavikas priima. Kai džiaugsmo pilni turo vedliai pasakoja apie Islandijos lyčių lygybę, šalimais esantis italas sušunka - šiandien tarptautinė moterų diena! Vietiniai islandai trūkteli pečiais sakydami, kad to nė nenumanė. Lyg ir ironiška, bet šiaip jau gan logiška, toji lygybė tokia įprasta ir akivaizdi, kad atskiros dienos skirtos moterims ar vyrams nėra nei svarbios, nei reikalingos. Kai kitą dieną važiuoju į laukus stebėti geizerių ir fotografuoti krioklių, jau keliasdešimt metų čia gyvenantis britas sako tą patį - lygybė ir palaikimas čia ryškūs, žmonės vieni kitus pažįsta ir vieni kitais rūpinasi. Nors tolstam nuo pradinio taško dešimtimis, o vėliau ir šimtu kilometru, jis vis dar atranda pažįstamų. Čia mano draugės ledų ferma, o čia, žiūrėk, šį muziejaus eksponatą sukūrė mano draugo sūnus. Ir nors savo gimtąją šalį jis paliko, namus jis atrado čia ir vis dar kasryt gėrisi saule laukuose ar apledėjusio kelio atspindžiuose. 

Olandai kalba. Roterdame ar Utrechte, Amsterdame ar Leidene, ne taip svarbu. Olandai kalba tiesiai ir atvirai, ne, jie nėra įžūlūs, jie tiesiog nuoširdžiai sako, ką galvoja. Kartais tai nervina ir norisi surikti ką nors kiek mažiau pagarbaus į savo geriausio draugo akis (arba, šiomis dienomis, telefoną). Bet tada jis iš lėto paaiškina, kad badydamas pirštu į mano abejotinus sprendimus ar mąstymo procesus jis bando mane apsaugoti nuo iššvaistytos energijos, ką aš itin greit atpažįstu ir susinervinimas vėl virsta pagarba ir rūpesčiu. Iš jų aš palengva išmokau pasakoti istorijas, ne kitų, o savo. Bene britų priešingybė, bet ne mažiau žaviai - sakyti kaip jautiesi ir ko nori, ką jauti ir ko bijai. Ir tai yra daug daugiau nei dviračiai ir stroopwafels.

O nurinkus visus pasakojimų pavyzdžius supranti, jog visi žmonės yra žmonės, nepaisant šalių. Atšiaurūs vėjai ar saulės perteklius formuoja kultūrą ir charakterį, dėl to toji įvairovė tokia įdomi ir patraukli, bet nulukštenus kelis sluoksnius visi juokiasi ir nervinasi, per daug galvoja ir verkia, slepiasi nors labiausiai nori būti pastebėti. Rodos, toliausiai, kur gali atvesti kelionės, tai atgal į save, kokį neatrastą neatpažintą plotą, kuris štai atsiveria saulėje, vėjyje ir vietinio fontano pursluose.




1 komentarai (-ų)

Eksperimentų projektas: Ankstyvi rytai


Ar kada esi perskaitęs apie puikų atradimą ar patarimą, pamanęs, kad tai gera mintis, ir toliau gyvenęs savo gyvenimą nesivargindamas tos informacijos pritaikyti? Aš tiek sykių džiaugiausi naujais tyrimų rezultatais ir tiek sykių nedariau nieko, kad tai tiesiogiai padėtų man ar kitiems. Vienintelis būdas įprasminti puikias idėjas ir kitokių formų atradimus yra jų pritaikymas. Tad to ir imuosi.

Šįsyk - apie kelių savaičių eksperimentą keltis anksti, tuo pat metu, pora valandų anksčiau, nei man įprasta. Ir tą laiką įprasminti.


Priežastys:
Kaip diena prasideda, taip ji ir einasi. Ir tai nėra koks tradicinis baisokas bėjėgystę įkvepiantis pasakymas  (Visokių yra, visokių reikia/ Šuo ir kariamas pripranta/ Yra kaip yra). Daugybę sykių esu pastebėjusi, kad kai pradedi dieną anksti kokiu bėgimu aplink ežerą, ankstyvu traukiniu saulėtekiui pagauti, ar rašymu švintant, tos ankstyvos veiklos generuoja energiją ir leidžia nuveikti daugiau darbų (ar pasimėgauti daugiau veiklų) su gerokai daugiau entuziazmo ir pasitikėjimo savimi (ir pasauliu). Mat įrodai sau, kiek daug gali, net jei tai ir koks ne itin įspūdingai skambantis pasiekimas. Diena iš dienos daromi dalykai greitai išvirsta į meistrystę, nepaisant to, kiek nereikšmingi jie rodosi vienos dienos ar akimirkos kontekste.

Daugybė žmonių pasakoja apie savo ryto rutinas. Apie arbatą ir skaitymą, meditaciją ir tikslų užsirašymą, apie sportą ar bet ką kito, kas teikia jėgų ir džiaugsmo. Esu daugybę sykių suplanavusi ryto valandą poros minučių tikslumu ir tie planai taip ir liko planais, kaip planams dažnai ir nutinka.

Suprantu, kad esminė tokių planų ašis yra rutina ir pastovumas. Dėl to pasiryžau kasdien keltis tuo pačiu metu (taip, ir savaitgaliais). Pamenu, prieš keletą metų buvau šį meną neprastai įvaldžiusi ir pabusdavau pusę septynių lyg niekur nieko, be žadintuvų jokia forma, kuo puikiausiai išsimiegojusi, ir suvokiau, kad pastovus prabudimo laikas atneša poilsį, nepaisant miego valandų, kaip neintuityviai tai beskambėtų. Nuo to laiko turėjau keletą kursų apie miegą ir nuo studijų etapo pajudėjau į darbą, kai tokiais dalykais kaip miegas eksperimentuoti tampa kiek sudėtingiau, bet ne mažiau naudinga.

Bet čia turbūt ir slypi eksperimento esmė ir pagrindinė paskata. Apart energijos, džiaugsmo ir pastovaus miego, toks ritmas vertingas ir norint sukurti laiko tarpą dienoje, kur gali tilpti asmeniniai projektai, tokie, kurių laiką pavogia visi kiti "svarbesni" dalykai dienos bėgyje. Jei nori rašyti knygą, rasti savo svajonių darbą, tapti jogos meistru, medituoti, išmokti puikiai piešti ar tapyti, išmokti programuoti ar kalbėti portugališkai, skaityti Vedas ar kokią solidžią knygą apie neuroplastiškumą, turbūt sau pasakysi, kad pirmiausia turi padaryti svarbesnius dalykus, o jei jau liks laiko, galėsi prisėsti ir prie šių. Prie fakto, kaip rigidiškai tokias svarbumo hierarchijas sudėlioja kultūra šįkart nesustosiu, bet esmė ta, kad prie didelių energiją ir džiaugsmą kuriančių projektų dažnai taip ir neprisėdam, ir jie lieka kaip toks gražus permatomas naratyvas alternatyviam gyvenimui. Būtų buvę gerai, bet ir dabar gal nieko. Nežinau, ar tikiu reinkarnacija, dėl to norisi norus įgyvendinti dar šiame gyvenime. Tad ties tuo ir susitelkim.

Keltis anksti, keltis tuo pačiu metu, dviem valandom anksčiau, nei įprasta. Sąmoningai neminiu laiko, nes mano anksti gali būti vėlai jums, ir atvirkščiai. Žiemos ir vasaros ritmai irgi skiriasi, kai šviesu keltis gerokai paprasčiau, o žiemą toks jausmas, kad tamsa bado akis dar jų nė nepramerkus.

Trukdžiai:
Nuo to ir pradėsiu. Staiga pradėti keltis pora valandų anksčiau viduržiemį nėra pati smagiausia idėja smagiai įmigusiam kūnui pirmadienio rytą, kai tamsa tiršta ir šaltis veržiasi iš už lovos kraštų. Tuomet bandau pasitelkti visą stiprybę ir įkvėpimą, kurį tik turiu. Prieš porą metų, pamenu, kai bandžiau keltis visiškoj ankstybėj idant apibėgčiau vietinį ežerą ir jau norėjau grįžt atgal prie miego (nes kas išvis išsigalvojo tą bėgimą ir kam jo reikia, ką), staiga mane apšvietė kaži koks įkvėpimas ir pasakiau sau, kad Muhamedas Ali nemiegodavo, kai turėjo treniruotis, nes treniravosi ne tik už save, bet ir norėdamas apginti idėjas, kurios jame rūpėjo. Muhamedas Ali nepramiegotų savo treniruotės, pasakiau sau aš ir užsidėjau sportbačius. Kiek juokinga, kai mąstau dabar, bet tuo metu skaičiau jo autobiografiją ir veiksmų-idėjos susietumas buvo labai ryškus. Darai tai, kas tau rodosi svarbu, ar tai būtų žmogaus teisės, ar labai kasdieniai veiksmai. Ir aš negaliu kalbėti apie bėgimą ir produktyvias dienas, jei pasirenku jas pramiegoti. Kartais toks racionalumas padeda.

O kartais ne. Ne be reikalo šitas tekstas atkeliauja į jūsų ekranus pora mėnesių vėliau nei planuota. Ilgainiui ištobulinau savo techniką ir štai rutina šiek tiek stabilizavosi. Iš lėto.

Pradžia:
Staiga nukirsti dvi valandas miego būtų ne itin išmintinga. Dėl to pradėjau ankstinti žadintuvo laiką po keliolika minučių per dieną ir po keletos savaičių jis jau stabilizavosi ties norimu paros metu. Ir tuomet prasidėjo linksmybės! Jei jūs linksmybes matot kaip ėjimą per lietų šeštą ryto gilioje tamsoje. Bet gatvės tylios ir traukiniai nėra sausakimši, tad gali prisėsti ir skaityti knygą ar bent atsiremti į langą ir atrašyti laiškus. Treniruočių salės apytuštės, tad nereikia laukti dušo ar grūstis su dar penkiais žmonėmis šešiuose kvadratiniuose metruose. Biuras tuščias ir gali pasidaręs arbatos ramiai ieškoti gražiausių Islandijos vietų kelionei ar rašyti kokį tekstą.

Ilgainiui busti darosi kiek paprasčiau, bet velniškai sunku tai daryti kasdien be išimties, nes ankstesnis budimas reiškia ir ankstesnį ėjimą miegoti, kas ne visad suderinama su darbais, kelionėm ir kiek nestabiliu gyvenimo būdu. Bet kasryt stengiesi iš naujo. Ir tobulumo skalė linguoja tarp sėkmingo prabudimo laiko ir pramiegoto ryto.

Virsmai:
Ilgainiui atradau, kas veikia man. Pavyzdžiui, vakarus planuoti ankstyvus ir ramius, kad neturėčiau pasiteisinimo, jog miego trūksta, nes miego objektyviai gana, ir mano studijų baigiamasis tyrimas buvo apie miego kokybę, tad kažką apie jį išmanau ir ne taip paprasta save apgauti. Taip pat visai naudinga susikrauti daiktus dar iš vakaro, jog ryte prabudus užtektų minimalaus skaičiaus judesių, kad pajudėčiau pro duris. Dar viena neprasta idėja yra tvarkingas kambarys, vos pramerkus akį tvarkinga graži erdvė kaži kaip įpareigoja sukurti tvarkingą gražią dieną.

Ir rytus galima išnaudoti kuo įvairiausiai, nebūtinai iškart paliekant namus. Kartais kalbu telefonu, sutartas pokalbis yra gan efektyvus būdas neužmigti vos prabudus, tad veikia visai neprastai. Kartais galiu tiesiog skaityti ar planuoti. Struktūros čia ne per daugiausia (dėl to ir veikia visa ši sistema toli gražu ne tobulai), bet tiesiog bandau kuo dažniau keltis tuo pačiu metu, kol tai nebereikalaus pastangų, ir jei tai reiškia svajojimą prabudus valandą kuri prasideda skaičiumi penki, aš leisiu sau svajoti. 

Rezultatai:
Sunku apibrėžti konkretų rezultatą procese, kuris nėra baigtas. Bet keletas dalykų paaiškėjo.
Pirma, prisiminiau, kiek daug dalykų gali tilpti į dieną. Yra marios laiko prieš darbą, marios laiko po darbo, dar yra darbas, kuris šiaip jau irgi ne tuščias laikas, jei pats darbas nėra tuščias (ko tiek jums tiek sau ir linkiu, ir tai jau kita tema), tad tapau dar kiek atidesnė savo laiko atžvilgiu, nes žinau, kiek daug įdomių dalykų galiu nuveikti, jei tik nuveikti noriu. Ir tai yra puiku, nes tradicinis pasiteisinimas "neturiu laiko" praranda prasmę ir svorį, suvokus, kad laiko visada turi, ir jei taip neatrodo, gali jo sukurti atsikėlęs anksčiau ar darydamas sprendimus atsargiau. Tame ir yra reliatyvumo grožis. Reliatyvumo, ir prioritetų.

Išvados:
Sukūrus palankias sąlygas sau gali ne itin sunkiai atlaisvinti keletą valandų per dieną savo projektams, o dar ir įgauti energijos ir įgyti sveiką pastovų miego ritmą. Skamba kaip prasta reklama, nes žinai, kad yra kabliukas, ir kabliukas yra tame, kad reikia aiškaus stipraus tikslo ir kuo aiškiau apibrėžtos rutinos, kad pirmos dešimt sekundžių po žadintuvo nepavirstų mūšio lauku tema "ar aš tikrai noriu dirbti ties šituo projektu". Kai aiškiai atsakai sau į klausimus prieš miegą (kas ir kodėl ir kaip), lengviau nugalėti intuityvų norą žiemą leisti po trim antklodėm tol, kol gerokai prašvinta (ar kol ateina pavasaris). Taip ir tęsiam savo kovas kasdien. Čia viena tų temų, prie kurios dar norėsiu grįžti ateityje, kaip ir meditacijos. Kelios savaitės tokiam įpročiui išugdyti, vis dėlto, yra kiek per trumpai.

Už keletos savaičių (taip, ne kelių mėnesių!) naujas eksperimentų tekstas. Gal net ir du, jei pavyks sukurti kiek daugiau rytinio laiko rašymui.




0 komentarai (-ų)

Papasakok man apie tai, ko bijai labiausiai arba Kaip nepažįstamuosius versti artimaisiais

Nuotrauka (piešinys) iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2017.

Šiais metais publikavau daugybės žmonių idėjas, palikdama savo mintis kažkur paraštėse, tiksliau, už paraščių ribų, neišrašytas. Bet mintys gimsta, nutikimai krenta vieni ant kitų, visa maišosi ir suteka į šiokias tokias išvadas, dažniausiai visiškai netikėtai. Eini gatve ir staiga užplūsta toks aiškumas vienos skaidrios minties pavidalu, ir suvoki, kad žinai truputį daugiau nei praeitą žiemą. Ar bent jau taip meistriškai bandai sau įrodyti. Tai istorija apie vieną tokią mintį.

Kiekvieną, ar bent jau daugumą, sąmoningų žingsnių jungia tikslas, tokios nematomos hierarchijos viršūnė, esmių esmė. Galbūt vadini tai gyvenimo prasme ir laisvalaikiu mėgsti ginčytis apie jos egzistavimą, galbūt kalbi apie laimę, ar prasmę, pilnatvę, ar dar kokį kitą abstraktų pozityviai skambantį žodį. Tokios sąvokos įvardinimas ne visai atsako į esmių esmės klausimą, nes abstrakčioms sąvokoms reikalingi kiek mažiau abstraktūs apibrėžimai, kurie grąžina prie tų pačių klajojimų, apibrėžtų tais pačiais apmąstymais. Ko aš noriu, ką aš galiu, o ko negaliu, bet galėčiau, ir kur save atrandu, o kokioje veikloje mėgstu save akimirkai prarasti, ir apie ką yra mano laimė. Tokie lengvi klausimai pusryčių stalui.

Prieš porą metų supratau, kad mano laimė virsta, kuriasi ir slypi žmonėse ir per žmones, ir tai suvokusi taip nudžiugau, jog parašiau tekstą apie tai. Rašymas leidžia analizuoti ir suprasti tai, kas dar ne visai atėjo iki tiesioginių sąmonės srautų, tad rašymas šiaip jau tėra gan savanaudiškas įrankis skirtas nepasimesti pasaulio chaose, ir kadangi tokių įrankių baisiai reikia, nelabai galim vieni kitus kaltinti savanaudiškumu. Rašiau iš džiaugsmo, nes gera įvardinti bent vieną nežinomąjį, kai turi ilgą lygtį su daugybe a ir b ir y ir z, ir tokios lygtys dažniausiai gąsdina vaikus pamokose, nes jos abstrakčios, ir abstraktumas toks slidus ir klaidus, kad kartais nežinai, nuo ko pradėti. Dėl to turi išmokti išreikšti vieną nežinomąjį per kitą, kas mūsų metaforoje reikštų sprendimų darymą, kai nelabai aišku kur atspirties taškas, tad jį susikuri pats, dėliodamas visa kita aplinkui. Dėl to taip puiku, kai staiga supranti, ką reiškia vienas nežinomųjų. Nes tai leidžia atrasti visus kitus besislapstančius dėmenis.

Nes jei laimė nutinka atrandant ryšius su žmonėmis, lyg ir logiška būtų sąmoningai to siekti. Tuomet kyla klausimas kaip. Ir čia pagaliau galiu įterpti tą sakinį ar du, dėl kurių ir rašau šį tekstą. Nes suvokiau, kad visi mano pastarųjų poros metų artimi draugai patapo tokie artimi dėl atviro dalinimosi mintimis. Pastebėjau, kad visai nesąmoningai seku panašiu scenarijumi su visais žmonėmis, su kuriais atrandu ką bendro. Mechanizmas maždaug toks: surandi kažką – mintį, nutikimą ar įsitikinimą – kas tau atrodo baisu baisu, kažką, dėl ko nemiegi naktimis ir drebi, kad niekas nepaklaustų, kažką, ko niekam nepasakojai, kažką, kas verčia tave galvoti, kad su tavim šiaip jau ne visai viskas gerai, tokį saviplakos ir baimių židinį. Ir kai atrandi tą mintį (ir vien nuo atradimo švelniai kiek nupurto šiurpas), sudedi tai į žodžius ir pasakai. Ar parašai. Svarbu – pasidalini. Toks prisipažinimas iššaukia dar daugiau pasitikėjimo, artumo ir bendrumo jausmo (gal ir dalinaisi atsakydamas į tai), ir provokuoja pasidalinimą jūsų pašnekovo pusėje, ir rezgasi pokalbis. Man tai pastaruoju metu rodosi kaip kuo didžiausia magija, per kelias savaites galiu pažinti žmogų, išmokti juo pasitikėti ir jaustis, kad su juo dalinuosi puse pasaulio. Nes esmė tame, kad yra daugybė dalykų, apie kuriuos nesi pratęs kalbėti, bet daugybė žmonių išgyvena tuos pačius daugybę nutikimų, jausmų ir sprendimų. Ir kol niekas apie tai nekalba, jautiesi svetimas pasauliui, bet kai pradedi dalintis, supranti, kad mes esam apie tą patį.

Galbūt sakysi, kad žmonėmis išvis nereikia pasitikėti, ir tuomet tik gūžtelčiau pečiais ir nukreipčiau jus pas Keviną iš Vieno Namuose, lyg ir tinkamas metų laikas, galit susirasti pasakojimus apie taip ir nepanaudotas pačiūžas, taip ir nepanaudotą širdį, taip ir neišsakytas nuoskaudas, nes viskas buvo saugota, kol išaugi (pačiūžų atveju) arba taip įpranti gyventi nesidalindamas ir bijodamas bet kokio artumo, kad nutūpi kokioj kentėjimo terpėj, kuri nebeatrodo tokia patraukli, kaip atrodė iš pradžių. Apart į aliuzijų į pop kultūrą, tiesiog norisi pasiūlyti mažiau bijoti. Sakysit, kad nėra itin išmintinga būti tokiam atviram? Kad žmonės tuo pasinaudos? Arba, dar blogiau, ką po velnių apie jus pagalvos visa tai išgirdę? Atsakydama į pirmus klausimus paklausčiau, ką galite prarasti? Dažnai pasakojimas apie jausmus kelia neracionalią baimę, jūsų už tai niekas nenuteistų, atvirkščiai, galimas daiktas, atsirastų laisvės pojūtis. Atsakydama į paskutinį klausimą tik nusijuokčiau, bet jei pamatyčiau, kad paklausėte rimtai, pasakyčiau, kad jie turbūt pagalvos, kad esat toks pats žmogus, kaip ir jie. Kitu atveju, neverta savo laiko investuoti į ryšius, draugystes ir santykius, kur supratimas ir pagarba kažkur pamestos sąvokos. Kas šiaip jau, ir taip aišku. Bet primenu. Kartais priminimų reikia. 

Neprašau mestis į kraštutinumus ir bėgti paskui kiekvieną troleibuso bendrakeleivį, kasininką, ar žmogų sėdintį iš dešinės kino salėje, bandant jiems išpilti savo širdį. Šiaip jau, sakyčiau, priešingai. Kai atrandi žmogų, ir pajauti, kad turit kažką bendro ir norisi bendravimo kokybės, galima ne vien klausyti, bet ir nebijoti pasakoti. Pasakoju apie tai. Ir iš to gimsta šitiek grožio, nes tavo naujasis artimas draugas supranta, kad tu supranti jį, o tu supranti, kad esi suprastas, ir krenta sienos, žemyn žemyn žemyn, ir ilgainiui nebeatsimeni, kodėl kadaise bijojai apie tai kalbėti ar net galvoti. Visa patampa tiesiog bendražmogiškos patirtys ir mintys, dalis gyvenimo keistumo, ir kuo paprasčiau visa rodosi, tuo mažiau priežasčių pykti ant savęs ir kitų, nes mes arti arti, nes viduje ramu ramu.

Kartais kai taip nori ką papasakoti, supranti, kad nori, nes nesinori meluoti, bet viduje taip lūžinėji, po kaulą ar minties giją kiekvieną kartą bandant sudėlioti sakinį, ir kai bandai jį ištartį, jau ne lūžinėji, o byri į gabalėlius. Ir vis tiek bandai kalbėti, nes žinai, kad tai vienas tų atvejų, kur baimės kiekis tiesiogiai proporcingas palengvėjimui ją įveikus.

Aš visada buvau žmogus, prie kurio kiti prieina ir pasakoja savo istorijas. Dėl to išmokau klausyti. Ir įgavau visai patogią poziciją – kai klausai, lyg ir nereikia tiek daug pasakoti apie save, tuomet saugu ir pašnekovas jaučiasi išgirstas. Kol supranti, kad iki galo gali pasitikėti žmogumi tik pasitikėjimą parodydamas, reiškia, patikėdamas kažką, ką nori saugoti. Ir kad kitas žmogus jausis suprastas, kai parodysi, kokias mintis iššaukia jo pasakojimai. Ir pradėsi rūpintis tuomet, kai žinosi, kodėl rūpesčio reikia, ir taip gims visi kita, tokia domino eilutė.

Taip pasipila istorijos. Vienas draugų sako, aš nenoriu pasakoti, nes pamatysi, koks baisus žmogus esu. Bet kalbam toliau, ir kai per sunku kalbėti, išrašom istorijas haiku. Kitas draugas pasakojo apie daugiausia siaubo jam sukėlusią gyvenimo dieną. Sakė, reikėjo palaukti keletą mėnesių kol pajutau kad galiu apie tai kalbėti, bet štai bandau, ir kalba. Galbūt kils klausimas, kodėl tiek kalbu apie negatyvias emocijas, bet dažniausiai džiaugsmu dalintis gan paprasta, o jei ir ne, nepasidalinus džiaugsmu ir uždarius jį viduje dažniausiai nenutinka jokios kraupios metamorfozės. Jei, sakysit, nutinka, tai nebuvo džiaugsmas. O su visu skausmu, liūdesiu, pykčiu, gėda, nepasitikėjimu, savinieka ir kitais savidestrukciniais elementais yra kiek kitaip, jie nusėda ant minčių ir arterijų paviršių, ir tyliai plinta vartodami jus kaip pusryčių dribsnius. Kiekvieną rytą. O pusryčių dribsniai vieną rytą baigiasi. Kaip ir ramybė, kantrybė ar bet koks kitas reikalingas išteklius, kurį norit įdėti į šios metaforos lygtį.

Trumpam grįžtant prie populiariosios kultūros, yra gan žinomas pasakymas, kad visad egzistuoja tik du pasirinkimai, meilė arba baimė. Lietuvos kultūros kontekste, Kajokas yra parašęs tris eilutes, kurios, mano kuklia nuomone, atsako į bet kurį gyvenimo klausimą. Jos skamba taip: sunkus pasirinkimas/ bet rinkis:/ mylėti arba mylėti. Baimė jei ir egzistuoja, ji nėra pasirinkimo variantas. Ir šiaip (dar kartą grįžtant prie populiariosios kultūros, pažadu, paskutinį), dažnai gan išmintingai teigiama, kad drąsa nėra baimės trūkumas, o veikimas nepaisant baimės. Dėl to ir sukurti dalykus gali tik atsispirdamas į rūpestį ir lipdamas – šokdamas! – per baimę. Taip prasideda didūs iš pirmo žvilgsnio neįveikiami projektai, taip geriausi draugai tampa geriausiais draugais, taip svajonių darbas iš užrašo mintyse ar kompiuterio ekrane virsta į stalą, langus ir palaikančius kolegas.

Baimę galima peržengti daugybe būdu ir ja dalintis yra tik vienas jų, bet procesas turbūt visad gan panašus. Nustoti bėgti, atsigręžti ir pradėti eiti jos link, pradedant vytis ją pačiam. Tuomet pasižiūrėti į ją ir pilnomis baimės akimis bendrauti su ja tol, kol ji išnyksta. Arba lieka, bet tokia minkšta ir nekenksminga, kaip koks didelis pliušinis meškinas, su kuriuo galima išgerti įsivaizduojamos arbatos. Nes dauguma baimių tik vaizduotės dalis.

Todėl eikit ir pasakokit istorijas. 




Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas