Content

0 komentarai (-ų)

Ko išmokau rugpjūtį: Kodėl gėda kalbėti apie gėdą?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.


Ko sieki?

Ką konkrečiai dėl to darai?

Susivokti, ko nori (juolab kodėl) nėra taip paprasta. Bet turbūt praleidus kiek laiko mąstant, rašant, analizuojant savo mintis ir veiksmus gali sudėti sąrašą dalykų, kuriuos nori nuveikti per šį gyvenimą. Kaip tuos tikslus realizuoti yra bene dar sudėtingesnis klausimas, turbūt įdomiausia mąstyti ar išvis skiri tam laiko, ir jei ne, kodėl egzistuoja tokia atskirtis tarp to, ko nori ir to, ką darai. Jei atskirtis didelė, tuomet ar tikrai to nori? Jei tikrai nori, tuomet ką gali daryti kasdien, kad priartėtum prie to, kas tau svarbu? Tikslai visai nereikalingi jei nėra poreikio jiems. Bet jei kas vis graužia ar erzina, tai turbūt ryškiausias ženklas, kad egzistuoja kukli bedugnė tarp siekių ir veiksmų, ir kad verta kažką dėl to daryti.

Didžiausias džiaugsmas yra tapti savimi, sako JSF. Ištikimybė savo vertybėms ir siekiams atneša gerokai gilesnį pilnatvės jausmą nei akimirka džiaugsmo paaukojant vertybes. Citatą išplėšiau iš klimato kaitos aktyvizmo konteksto, nes man rodosi, jog ji platesnė, apie santykį su savimi ir savo veiksmais, ar, svarbiau, neveiksnumu.

Kodėl žmonės pasirenka nesiimti veiksmų? Ar tai išvis pasirinkimas, ar tiesiog per ilgai užtrukęs svarstymas, kokį sprendimą verta priimti? Galim kalbėti apie objektyvias aplinkybes - finansai, laiko resursai - bet dažniausiai joms galima rasti sprendimus, dėl to man daug įdomiau, kaip žmonių mąstymas ir požiūris paveikia jų veiksmus. Ar svarbiausia yra drąsa? Kas yra drąsos nebuvimas? Kodėl žmonės elgiasi drąsiai net bijodami? Man rodosi, kad atsakymas yra susijęs su gėda. Kraupu pagalvoti, kiek gėdos yra įpinta į kultūrą. Tau turi būti gėda, jei mąstai kitaip nei žmonės aplinkui, gėda, jei neatitinki lūkesčių, savo arba kitų (kas šiaip jau dauguma atveju reiškia, kad gėda bus bet kokiu atveju, nes dažnai tie lūkesčiai nėra vienodi). Gėda neturėti darbo, gėda turėti darbą, kuris neatitinka (savų ar kitų) lūkesčių. Gėda turėti emocinių problemų, gėda eiti į terapiją, kad jas spręsti. Gėda kalbėti apie gėdą. 

Šį mėnesį skaičiau apie tai, kaip žmonės imasi veiksmų prieš gėdą. Kaip bando suvokti, kas ją iššaukia, kokios asociacijos, baimės, pagrįsti ar nepagrįsti įsitikinimai. Kaip mėgina normalizuoti tą jausmą - pamažu pradėdami matyti, kad visi žmones turi panašias problemas ir panašius klaikiai painius ir kartais prieštaringus jausmus. Ir tai daro kalbėdami, perlipdami per save ir sakydami, leisk man papasakoti istoriją. Ir kai kas drįsta dalintis savo jausmais, išklausydami su empatija. Man rodosi, kad kalbėjimas yra svarbiausia, aš nekalbu apie kalbėjimą apie orą, rūbus, draugus ar pyrago receptą (nors iš esmės nieko blogo su jais nėra), labiau apie betarpišką dalinimąsi tuo, kuo baisu dalintis. Visi stipriausi ryšiai kuriuos turiu, išsirutuliojo kalbant per daug atvirai, nesirūpinant, ką apie tave pagalvos. Rašydamas turi jaustis truputį per nuogas, sakė NG ir man atrodo, kad tas pats pasakytina apie komunikaciją. Kada paskutinį kartą turėjot pokalbį, kuriame prisipažinot, kad jūsų santykiai griūva? Kad jaučiatės esanti bloga mama? Kad atrodo, jog praleidot savo galimybes išpildyti savo svajones? Kad nekenčiat savo kūno? Kad atšaukėt susitikimą ne dėl kitų planų, o dėl to, kad tris dienas nesugebėjot išlipti iš lovos? Klausimai tipiški vakarienės stalui, apie depresiją gali papasakot prieš prašydamas paduoti duonos. Apie tai, kaip norisi išnykti gali paminėti bendradarbiui, papasakojęs apie rytinius kamščius.

Kokia laisvė tekėtų venose, jei galėtum nuo stogų (balkonų ar palangių) šaukti apie tai, kas skauda, ko bijai, kas rodosi nepriimta, idant suprastum, kad visi yra ten pat, iš ten pat, ir judantys ten pat. Tai, kas baisiausia, dažnai gali būti atsakymu (taip, yra ekstremalūs pavyzdžiai ir yra išimtys, mes dabar ne apie tai). Ir jei visi esam tokie panašūs, tuomet žmonės sukūrę didžius verslus, nėra protingesni ar labiau privilegijuoti nei mes. Žmonės sukūrę didžias prasmingas nevyriausybines organizacijas turi tiek pat laiko paroje ir tiek pat poreikių, kaip ir mes, turėdami panašias baimes ir gėdas. Ir kai suvoki, kad tu nesi prastesnis, kad tu nesi vienas, tu gali įgauti prieigą prie panašių įrankių, kad visos tavo problemos buvo kažkada išspręstos kažko kito, prarajos tarp siekių ir veiksmų tampa peršokamos, ir viskas tampa truputį paprasčiau.

Ko išmokau rugpjūtį? Kad pasitikėjimas, kurį rodau savo jėgoms bus atspindėtas žmonių, kurie su manimi bendrauja (sakai, gali dirbti šį darbą? Štai darbas, ką manai?) Kad kelius užtveri dažniausiai pats sau, atsisakydamas nusiimti antklodę nuo galvos ir apsidairyti (skaityti drąsias knygas, drąsiai kalbėti su žmonėmis, kalbėti su didele baime, bet vis tiek kalbėti, jaučiant, kaip su kiekvienu žodžiu tos baimės telieka tiesiog žodžiais).

Koks gražus pasaulis būtų, jei save gerbtumėm ir mylėtumėm taip, kaip labiausiai mylimus žmones. Koks gražus pasaulis būtų, jei visus žmones gerbtumėm ir mylėtumėm taip, kaip labiausiai mylimus žmones. Be gėdinimo. Be teisimo. Be išlygų.





0 komentarai (-ų)

Ko išmokau liepą: Kuo žaidimas skiriasi nuo gyvenimo

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

- Migle, kas yra žaidimas?

Sėdėjau, žiūrėjau į akmenis saulėje. Elegantiškas apibrėžimas akimirksniu neaplankė.

- Neapibrėšiu tiksliai, bet galiu nupasakot savybes. Pirmiausia, egzistuoja taisyklės ir dėsniai. Antra, egzistuoja kažkoks tikslas.

- Būna ir žaidimų kurie neturi jokio apibrėžto tikslo, bet taip, dėsniai ir taisyklės labai svarbūs ir dažnai visas žaidimo įdomumas yra tų dėsnių atradime.

- Trečia, yra pradžia ir pabaiga - kai sakau visa tai garsiai, suvokiu, kad tai gyvenimo apibrėžimas, nemanai?

- Taip, nors ne visai, gali būti, kad tavo partija žaidime baigiasi, bet žaidimas tęsiasi. Nepaminėjai dar vienos svarbios dalies. Dauguma ją pamiršta.

Žiūrėjau į jūrą lygią kaip stiklas ir žmones gulinčius prie jos vidury darbo dienos popietės. Ar visi jie (mes) dabar bedarbiai? Ar visi jie (mes) tiesiog pasirinko atostogas?

- Pasirinkimas, laisvas pasirinkimas - turi pats nuspręsti žaisti.

- Būtent - jei kas nors tave verčia žaisti, tai nėra žaidimas. Žaidimas skatina ir žadina motyvaciją ir įtraukia tave į procesą, ir tai sudėtingiausia žaidimo kūrimo dalis. Bet tuo pat metu tai yra vienas efektyviausių mokymosi mechanizmų. Žmonės ir kiti gyvi sutvėrimai visad mokėsi žaisdami.

- Nes žaidžiant nėra pasėkmių, ar ne? Jei dabar apsisukčiau ir atsistočiau vidury gatvės, mane nutrenktų mašina. Būčiau nutrenkta. Žaidime pasekmės nėra tokios tiesioginės ir apčiuopiamos, dėl to gali eksperimentuoti. Ir iš to mokytis. Man įdomu, kur susitinka gyvenimas ir žaidimas. Kaip atrodo pati gyvenimiškiausia žaidimo forma? Pats žaidybingiausias gyvenimas? (Google dabar man sako, kad tokio žodžio nėra, reiškia, ką tik jį išradau). Kaip galima priartinti gyvenimą prie žaidimo? Dievaži, kodėl mes tokie susirūpinę? Tik kelios partijos, keli kauliuko metimai, ir reikės reikės atsisveikinti. Žaidimas tęsis. Mes - ne visai. Kodėl tuomet nepasirinkus žaisti, kol gali?

Pokalbis su E., kuris kadaise kūrė žaidimus, vyko kevirtadienį.

Antradienį sužinojau, kad užsidaro kompanija, kurioje turiu (turėjau?) fantastišką darbą su fantastiškais žmonėmis. Niekada nesu turėjusi prasmingesnio darbo, iš kurio būčiau išmokusi daugiau. Tąvakar susitikau su S. ir sėdėjom prie jūros, kol juokėmės iš fakto, kad mes bedarbės. Kartais nebelieka nieko kito, nei juoktis. Žiūrėjom į saulę bangose ir sakiau, kad vienintelis peizažas, kuriame norėčiau prarast darbą, yra šis. Nors šiaip darbo prarast nesinori jokiom aplinkybėm. Mintyse prasidėjo tradicinis, senas kaip pasaulis konfliktas - ar pykti už teisininkų neaplaidumą, investicijų neaktyvumą, už požiūrį į situaciją? Ar paleisti, atleisti, nes visi darė ką galėjo geriausiai? Nemažai mano draugų ir kolegų pyko ir kažkiek to pykčio perėmiau pati, nors mano pastarųjų metų požiūris yra labiau iš trenk man ir aš tave apkabinsiu serijos. Kam plėsti skausmo šaltinius.

Kai tąnakt negalėjau miegoti, į galvą atėjo M.O. citata - kai jie puola žemyn, mes kylam aukštyn. Kitą dieną klausiau E., kaip manai, ką ji turėjo minty kalbėdama apie buvimą aukščiau? Ar buvimas aukščiau yra pagarba sau ir su tuo susijęs pyktis dėl neteisybės? Ar buvimas aukščiau yra atleidimas ir besąlygiškas priėmimas, besąlyginė meilė? E. sakė, kad priklauso, ko paklausi - gali matyti santūrumą ir atlaidą kaip kilnesę poziciją, bet kovą už savo teises taip pat. Skirtingos politinės srovės. Tuomet apie tai kalbėjom su D., ne apie citatą, apie kartėlio jausmą. D. kaip visad išmintingai sakė, jog jis buvo pradėjęs jausti pyktį, bet tuomet suvokė, kad tai reiškia, jog pyktis nukreiptas į kompanijos vadovą ir jis čia kenčia labiausiai. Mes dar turim begalę galimybių išbandyti savo jėgas, kurti projektus ir prisidėti prie vertės bei prasmės kūrimo. Didelė tikimybė, kad čia buvo paskutinis jo pabandymas. Empatija. Žinau, kad jis teisus, ir kad kitom aplinkybėm kitam žmogui sakyčiau tą patį. Kartais verta apsupti save žmonėm panašiais į save, kad momentais, kai esi per silpnas, jie tau primintų, ką tu pats vertini ir už ką kovoji. Empatija. Besąlyginė. Parašiau kompanijos vadovui ir paklausiau, kaip jis jaučiasi.

Pykti sveika, kol pyktis nepradeda naikinti tavęs paties, ir šiaip, tai tik proceso dalis. Neigiam, pykstam, liūdim, priimam. Randam prasmę.

Liepą rūpinausi savo gėlėm ir žolelėm. Sodininkystė yra filosofija. Jei prisėsi per tankiai, daigai bus per arti, augs lėtai, bus kiek paliegę, jie niekad nepasieks savo potencialo. Bet nerizikuosi, žinosi, kad bent kažkas turbūt išdygs. Jei pasėsi vienintelę sėklą, rizika bus nemaža, tą sėklą gali sulesti kokia veganė žuvėdra, sėkla gali būt tiesiog nelaiminga ir visai neplanuojanti sudygti, kas ten žino. Bet jei sudygs, ji turės visą vazono erdvę sau, visą vandenį sau, ji bus pilnai aprūpinta ir galės sparčiai augti ir stiprėti. Ar verta susitelkti ties vienu dalyku, kad galėtum jį įvaldyti, kad jis būtų išmaitintas laiku ir dėmesiu? Tiek kiekvieną sekundę, tiek kiekvieną dieną. Reikia erdvės, pakankamai vandens ir saulės. Drugelio ant lapo.

Kai sunku rūpintis savimi, nori rūpintis kitais. Ir tai padeda. Net jei tie kiti yra saulėgrąžos vazone. Atsiranda kažkiek prasmės - pabundi ir girdai jas. Visi man pasakoja tą patį - D. pasakoja kaip skynė jau trečią cukiniją, E. vis pasakoja apie savo paprikas, kurias prausia duše, kad neįsiveistų klastingi kenkėjai. Visi randam kuo rūpintis. Svarbiausia, rūpinamės vieni kitais.

Yra ritmas, kurio nepakeisi, ir ta bejėgystė yra išlaisvinanti. Jūra banguos - laimėk loteriją, prarask darbą, vesk, mirk - jūra banguos. Kai einu palei uolas ir matau bangas dūžtančias į krantą, kai sėdžiu ant kranto ir matau artėjančias ir tolstančias bangas, ta konstanta yra tokia raminanti. Žinai, kad priartės. Žinai, kad nutols. Ateis. Praeis. Praeis. Žiūriu į bangas ir kartais į krantą tėškiasi kokia didesnė, suvokiu, kad kiekvieną kartą tokia agresyvesnė banga atkreipia mano dėmesį, gal ji tam ir yra, kad atkreipčiau dėmesį į visas likusias? Įvyksta kas didesnio, kad ištrauktų tave iš tavo minčių, nuolatinio šurmulio ir chaoso, kuriam taip sėkmingai užsisuki. Tuomet atrandi perspektyvą. Kontrastą. Ir staiga viskas atrodo visai kitaip. Staiga vakarykštės problemos atrodo absoliučiai niekingos. Mažos nekenksmingos musės. Staiga turi Problemą. Kitas darbas? Koks darbas? Ar keisti sritį? Ar kraustytis? Į kitą miestą? Šalį? Žemyną? Tuomet suvoki, kad viskas visai gerai, ir tai toli gražu ne didžiausia problema, kurią gali turėti. Yra tiek scenarijų, tiek tikimybių, kad gali atsitikti kažkas tragiško. Tiek scenarijų, kur atsisuktum į dabartį ir galvotum - TAI buvo tavo didžiausia problema, rimtai? Taip sunku įvertinti tai, ką turi, ypač, kai galvoji, kad pasaulis ne visai teisingas ir kad kažkas kitas yra atsakingas už tavo laimę, bet tiesa (subjektyvi, bet tiesa) yra ta, jog tai yra tik pasirinkimas. Kaip žiūrėsi į save, į savo galimybes. Su kuo lyginsi savo gyvenimą. Ar lyginsi. Ko iš to išmoksi. Ar išmoksi. Ar pradėsi mąstyti, ko išvis nori gyvenime, ir galbūt kaip tas netikėtumas gali padėti ir priartinti tave prie Tikslo? Tik pasirinkimas.

Tu laisvas rinktis, laisvas besąlygiškai mylėti žmones, laisvas kraustytis prie jūros, kad galėtum kasdien žiūrėt į bangas ir atrast jose visas gyvenimo metaforas. Nes jei viskas yra tik žaidimas, daug smagiau bent dalį jo praleist ten, kur šitaip gera.




0 komentarai (-ų)

Ko išmokau birželį: Kuo sunkesnis kelias, tuo geresnė istorija

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

Kai pirmąsyk prisėdau prie kompiuterio, atradau, kad galiu pakeisti praeitį. Po undo mygtuku slypėjo milžiniška galia. Kai nerangiai judindama pelę bandžiau ant ekrano nupiešti kažką panašaus į realybę, kaskart nuslydus per daug toli savo tikslo - kreiva linija, baisoka spalva - galėjau tiesiog pašalinti pastarąjį veiksmą ir grįžti į saugią praeitį. Ir per metų metus taip prie to įpratau, kad kartais norisi tokio mygtuko realybei, net ne norisi, toks jausmas, lyg jis turėtų būti, tiesiog yra kur paslėptas, nematomas, o aš jo besidairydama tik skėsčioju rankom. Tada žiūriu į šukes po kojom (ar, baisiau, mintyse) ir galvoju, kaip keista, kad to, kas įvyko, nebegaliu pakeisti.

Gal nieko keisti ir nereikia. Gal nereikia tobulo veiksmo ir tobulos pradžios, užtenka pratęsti tai, kas vyko prieš tai - jei nežinai, kur pradėti, tiesiog tęsk. Nėra jokių naujų pradžių, visas susikuriam patys, sudalindami laiką į metus, dienas ir sekundes. Jei pradžios yra, tuomet jos kiekvieną sekundę, su kiekvienu įkvėpimu. A.W. sakė, kad mirtis nebaisi, nes mirštam kas sekundę iškvėpdami. Tuomet vėl gimstam įkvėpdami. Turim daugiau egzistencinės patirties nei galim numanyti. 

Prieš porą dienų šeštą ryto nuėjau skaityti prie jūros. Bangos kilo ir leidosi, artėjo ir tolo, dužo ir rimo, be pertraukos, bet ir be chaoso. Neatrodė, kad jūrai būtų neramu. Ji tiesiog kilo ir leidosi, artėjo ir tolo. Dužo ir rimo. Sėdėdama ant kranto skaičiau savo mėgstamiausią vaikystės knygą. Kartais pavojus gąsdinęs veikėjus pasiekdavo tokį įtampos tašką, kad norėjau nustoti skaityti, mano pulsas pakildavo ir pasidarydavo lengvai negera - visiškai fizinė reakcija į visiškai fikcinę visatą. Bet tuomet pamatydavau, jog kiekvienas veiksmas turi tikslą, jog atsidūrimas pavojuje tave atveda arčiau to, ko tu nori ir, svarbiausia, ko tau reikia, tiesiog kitais būdais, tokiais, kokių pats negalėjai įsivaizduoti. Taip, šitiek pavojaus, taip, neramu, užtat kokia istorija, kiek nuotykių ir pamokų. Man rodos, tai gyvenimo apibrėžimas. 

Viskas tėra istorija, trumpa stebuklinė pasaka. Ją rašai savo veiksmais. Ir kol gyveni, tol gali ją keisti. Atvesti į ją naujų veikėjų, atrasti naujų takų per girias, išeiti į pasaulį laimės ieškoti ir grįžti šimtus kartų. Ne visada veiksmą galėsi suvaldyti pats, bet visada galėsi veikti. Kol kas nesuriš tavo rankų, nepalauš minčių, bet tai tik dar viena istorija. Ir būdamas gyvas įgauni teisę prisidėti prie jos kūrėjų komandos. Gali mokytis būti scenarijaus autorium ir režisierium, gal net prodiuseriu. Tiesa, tiksliai nežinai, kas dar tavo komandoje. Turbūt visas likęs pasaulis, pasaulį apibrėžiant labai plačiai. Visata neabejotinai išbando savo jėgas režisūroje. Man rodos, gali būti ir blogesnių bendradarbių nei Visata, taip kad rodosi, jog viskas mums klojasi visai neblogai. Kuriam labai neprastą (visuotinę) istoriją.

Sausį mąsčiau, ką čia pakeitus. Jau keliasdešimt mėnesių gyvenau tam pačiam dideliam (nuostabiam!) mieste, dirbdama darbus, kuriuose atradau pasakiškų galimybių, bet praradau save. Tuomet palikau darbą. Tuomet prasidėjo pandemija. Kaip ir nutinka pasakose, žinoma. Vasarį nusprendžiau, kad noriu dirbti srityje, kuri padėtų žmonėms geriau jaustis, srityje susijusioje su išsilavinimu ar psichine sveikata. Kovą buvau pasiruošusi keletą mėnesių keliauti ir tyrinėti pasaulį (praradot neprastą dienoraščių rinkinį iš Nepalo, draugai), bet tada teko atšaukti planus ir grįžti prie naujos keistos realybės. Balandį pradėjau naują darbą, kaži kokiais mistiniais būdais sugebėjau atrasti darbą, sujungusį išsilavinimą ir psichinę sveikatą, mano įgūdžius ir norus, ir protingus geros širdies žmones. Ir pats darbas buvo prie jūros - ten, kur visad ir svajojau gyventi. Gegužę bandžiau suplanuoti kraustymąsi, kol kiekviena diena darbe sproginėjo naujais atradimais. Birželį persikrausčiau į pajūrį. Laukiau persikraustymo kaip išganymo, pagaliau nurims chaosas. Tik, žinoma, chaosas niekad ilgam nenurimsta. Iš pradžių būna laukimo chaosas, tuomet planavimo chaosas, tuomet pats kraustymosi chaosas, tuomet chaosas, susijęs su įsikūrimu naujoje erdvėje, ir, žinoma, šalia dar susidaro naujos srovės rūpesčių, kurių net negalėjai prieš tai įsivaizduoti. Chaoso bangos kilo ir leidosi, artėjo ir tolo, dužo ir rimo. Gal turėdama galimybę kasdien žiūrėti į jūrą pagaliau išmoksiu, kad niekas iki galo nesibaigia ir iš nieko neprasideda. Tik kyla ir leidžiasi. Artėja ir tolsta. Dūžta ir rimsta.

J.P. dažnai sako, kad kuo žemiau pradedi, tuo aukščiau gali kilti, kad kuo didesnė ta erdvė tarp to, kur esi, ir ten, kur nori patekti, tuo geresnė istorija. Ir jei dabar patiri klaikius sunkumus klaikioje vietoje klaikiame darbe klaikiuose santykiuose, tik pagalvok, kaip toli gali nueiti ir kiek daug gali nuveikti. Gali sukurti fantastišką istoriją. Ir vieną dieną prisėsti ją papasakoti. Nors kai pagalvoji, tu jau ją pasakoji, savo mintimis, veiksmais, buvimu. Dėl to verta pasistengti, kad būtų ką pasakoti - pasakojimas neišvengiamas, nerimas neišvengiamas, bet prasmė, kuri bus visa tam suteikta, yra tavo rankose. Tavo, ir likusio pasaulio. Dėl to visai verta pasistengti ir dėl jo. 




0 komentarai (-ų)

Ko išmokau gegužę: Būti autoritetu pačiam sau arba Begalybę padalinus iš dviejų vis dar bus begalybė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

Penktas metų mėnuo. Trečias karantino mėnuo. Pirmas mėnuo, kai atsiranda šviesa tunelio gale.

Vakar pirmąsyk per dvylika savaičių apkabinau žmogų. Taip atsargiai, pusei akimikos, paliekant solidų oro sluoksnį tarp kūnų. Vaikščiojant popietės saulėje, ko irgi nedariau dvylika savaičių, nudegė veido oda. Buvau pamiršus, kas nutinka vaikščiojant batais, kurie labiau gražūs nei patogūs. Beveik buvau pamiršus, kad išvis egzistuoja realybė už mano minčių ribų. Pradedu jaukintis fizinį pasaulį iš naujo, išbandyti jusles kaip kokią naują orkaitę, be instrukcijos.

Mano brolis sakė, kad toks jausmas, lyg įkvėpė kažkada kovo pradžioje ir vis dar neiškvėpė. Man rodos, pradedam kvėpuoti.

Visą gegužę mano trapus ryšys su išoriniu pasauliu buvo suvytas iš rytinių bėgimų. Kasryt nepaisant kūno ar minčių protestų kėliausi iš lovos ir sveikinau auštančią dieną pėdom. Labai sveika prisiminti, kad šiame pasaulyje ne vien tavo planai ir apskritai, ne vien tu. Viena tai suvokti, visai kita - išjausti. Bėgant palei kanalą kvepia vanduo - tas vanduo man kvepia arbūzais, neklauskit kodėl, taip jau būna. Kvepiančias alyvas keičia levandos. Pavienes antis keičia būriai mažų ančiukų, kurie svyruoja į šonus, neapsispręsdami, ar plaukti į priekį ar žemyn, kol jų globotojai atidžiai seka mano žingsnius. Medžiai vėl žali, pievos net spėja išdegti. Lietus toks retas, kad kai lyja, aš filmuoju lietų. Idant šita pastraipa nepavirstų orų ataskaita, čia sustosiu. Labai įdomu suvokti, kad pasaulis gyvena savo gyvenimą, ir kad tas gyvenimas yra dalis mano gyvenimo, jei tik atidarau duris ir susivarstau batus. Rutina gali tapti priminimu apie tai, kas taip akivaizdu, kad lengva pamiršti. Pavyzdžiui, kaip gerai jautiesi, prabėgęs dvylika kilometrų. Nuoširdžiai, aš pamiršau, ką reiškia būti blogos nuotaikos. Nors tai turbūt susiję ir su mano labai atsakinga miego rutina. Čia jau kita tema, ne mažiau svarbi, gal net svarbesnė.

Tai pavyzdys, rodantis, kad visada yra bent kažkiek erdvės daryti sprendimus ir išvesti save iš bejėgystės, besilaikant už savo paties rankos. Kartais norisi laukti, kol kažkas leis tau (ar privers) padaryti sprendimą - gal trūksta pakankamai informacijos ar pakankamai neapibrėžto aiškumo, galbūt išvis norisi sulaukti vienareikšmiško išorinio įsakymo. Taip, daryk. Ne, net nebandyk. Rodos, gali suteikti sau jėgų tik įgaudamas laisvės ir kontrolės savo pasaulio valdymui, o įgauti laisvę ir kontrolę gali tik pats darydamas sprendimus. Tam, kad apsispręstum, reikia (pasi)tikėjimo savo jėgomis. O pasitikėjimą reikia užauginti. Per veiksmus. Turbūt nepasitikėtum visiškai nepažįstamu žmogum, o jei ir intuityviai pasitikėtum, vis tiek girdėtum balsą viduje, skatinantį būti bent kiek įtariam ir kritiškam - reikia įrodymų, kad žmogus yra patikimas. Santykis su savim man rodosi visiškai analogiškas - kodėl turėtum savim pasitikėti, jei nuolat laužai pažadus sau? Dėl to taip svarbu sau parodyti, kad gali kažko pasiekti. Visiškai nesvarbu, ar sugalvosi išmokti italų kalbą, pradėti bėgioti, įkurti ir keletą metų išlaikyti verslą ar kasdien valgyti daržoves. Esmė tiesiog sau parodyti, kad tu sieki to, ką esi užsibrėžęs. Su laiku pradėsi save matyti kaip žmogų, kuris ryžtingai siekia to, kas jam svarbu. Patikimą žmogų. Su laiku pradėsi tikėti, kad savim pasitikėti visai verta, mat tam yra aibė objektyvių įrodymų. Tas pasitikėjimas ir toliau leidžia padėti sau įgyvendinti savo svajones ir daryti drąsius sprendimus, žodžiu, gyventi taip, kaip gyventi nori, nesijaučiant auka, nes net nebeturi laiko jaustis auka, tampi per daug užsiėmęs linksmybių statybomis.

Kartais man labai norisi, kad autoritetai laimintų mano pasirinkimus ir sunku priimti sprendimą, kol neišgirstu pritarimo. Dar sunkiau priimti sprendimą, kai išgirsti palaiminimo priešingybę. Apie tai buvo mano gegužė - priėmiau didelį sprendimą kliaudamasi labiau savo pačios įžvalgomis ir nuojauta, nei žmonių, kuriuos gerbiu, patarimais. Taip nutariau, kad birželį kraustysiuos prie jūros. Nutariau, ir iškart nurimau, nustojau tikrinti, kiek žmonių per pastarąją parą surijo virusas, nustojau skaityti pandemines spekuliacijas, nustojau laukti, kol kažkas man pasakys, kad jau galiu kraustytis. Daviau sau leidimą ir pajaučiau, kaip grįžta jėgos, kad pati sukūriau kontrolę ir laisvę, iš oro, bet labai tikrą, bene apčiuopiamą, ir žinau, kad galiu savo jėgomis pasitikėti, nes turiu aibę pavyzdžių, kaip meistriškai suvaldžiau situacijas praeityje (ar pasakojau jums, kaip kalbėjau su oro uosto vadovu Kambodžoje, mat dėl Kinijos vizos problemų Kambodža atsisakė mane išleisti iš šalies, ir kaip per šešias valandas susiorganizavau nemokamus skrydžius per Šanchajų į Londoną, po ntojo skambučio dėkodama tol, kol operatorius neiškentęs padėjo ragelį? Istorija kitam kartui, nuo tos dienos man nuoširdžiai beveik niekas nebaisu. Pabrėžiu beveik, beveik yra plati sąvoka.) Tad jei labai norisi, kad kažkas palaimintų tavo sprendimą, gali palaiminti jį pats, gali pats tapti tuo autoritetu, kurio tau reikia, remdamasis visa autoritetinga patirtimi ir išmintimi, kurią sukaupei nagrinėdamas pasaulį.

Grįžtam prie amžinos išvados - viskas tavo rankose. Net kai visiškai taip neatrodo, net kai atrodo, kad taip gali kalbėti tik neišmintingas žmogus, kuris išlošė gyvenimo loterijoje ir kuris nesuvokia savo privilegijos. Man rodos, Mamontovas dainavo, kad tavo laisvė tavyje, žodžiu, citata ne mano. Bet vidinė laisvė yra mano. Ir tavo. Ji beribė, reiškia, galim pasidalinti. Ir laisvę, ir laimę, ir visa kita, kas taip paprastai prieinama. Begalybę padalinus iš dviejų, vis dar bus begalybė. Užteks visiems. Progų būti dėkingam už savo ir artimųjų sveikatą ir bent sąlyginai laimingus gyvenimus, irgi begalybė. Galima pasinaudoti bent viena kita.





2 komentarai (-ų)

Ko išmokau balandį: Kodėl mums taip velniškai sunku arba Mus išgelbės empatija

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

Sveiki. Ar sveiki? - taip į keleivius kreipėsi apsaugos darbuotojas Vilniaus oro uoste tais laikais, kai dar gyvavo oro uostai, jų darbuotojai ir keleiviai. Man toks pasisveikinimas tiesiu veidu sukėlė (vidinę) juoko bangą, ypač kai šalia buvusi brandaus amžiaus keliautoja atsakydama į klausimą papasakojo jam apie savo peršalimą. O kam dabar lengva. Tikiu, toks lingvistinis žaidimas padeda monotonišką darbą paversti kiek interaktyvesniu.

Monotonijos ir šiomis dienomis, ypač šiomis dienomis, gali netrūkti. Jei atvirai, prisėdau rašyti, mąstydama, ką jums papasakoti ir suvokiau, kad nemažai dalykų, kurie šiomis dienomis padeda, yra jau sudėti į kovo tekstą. Šiomis dienomis man atrodo, kad svarbiau nei žinoti, ką daryti, idant pagerintum savo antivirusinę kasdienybę, yra suvokti, kodėl tai taip sunku ir kaip tuos sunkumus galima pažaboti ir pakinkyti savo naudai. Taigi, žvilgsnis ne į žavią blizgučiais nubarstytą jogos, naujų kalbų ir švarių grindų erdvę, o į tamsius žmonijos klodus. Sveiki atvykę į tamsiąją pusę.

Šią savaitę klausiausi fantastiško pokalbio, bylojusio, jog mūsų skausmingos patirtys sąlygoja dabartines reakcijas. Kai (vėl) randi krūvą neišplautų indų, imi šaukti iš esmės ne todėl, jog prieš tave purvini indai, o dėl to, jog tau skaudu, kad tavęs niekas nesiklausė, kai tau buvo treji ir norėjai papasakoti tiek istorijų. Tad mažutėlis šapelis smeigia giliai kaip aštrokas peilis. Karantino istorija panaši. Rodos, daliai žmonių tai tik izoliacija ar darbas iš namų, tačiau tokie lyg ir neagresyvūs kasdieniai pokyčiai gali iššaukti gąsdinančias reakcijas, ypač turint minty, jog papildomas laikas mąstymui kartais praleidžiamas ne visai konstruktyviai, apsilankant prisiminimuose, kuriuos verčiau jau būtų paleisti, ar kuriant šimtas trisdešimt devynių punktų sąrašą, kodėl tu nieko gyvenime nepasiekei ir nepasieksi.

Mane labai nervina, kai man aiškina, kaip gyventi. Todėl gerbdama jus, nepasakosiu jums kaip gyventi, tik pasidalinsiu tuo, kas mane traukia iš dugno. Mane nervina ir sąrašų formatas (štai penki būdai kurie jums leis sveikai gyventi du šimtus penkiasdešimt ketverius metus, jei ne, grąžinsime pinigus), dėl to tai nebus sąrašas, tik kelios mintys. Pirma, deguonis ir saulė. Šiandien išėjau pasivaikščioti ir mano būklė pakilo iš neigiamų skaičių į pakenčiamą nuobodų vidurkį. Mūsų namuose daug baimės dėl ėjimo į lauką šiomis dienomis, ta panika lyg koks debesis kartais suleidžia nagus ir į mane, ir kurį laiką tiesiog užsidarau kambaryje. Neišmintinga? Taip. Saulės šviesa yra gydanti, deguonis irgi ne pro šalį, kaip ir judėjimas. Žinoma, pasitelkti racionalius faktus kovojant su neracionalumu nėra labai racionalu, bet kas belieka. Dėl to kai tik sugebu, neklausau, ką šaukia tingios ar bailios mintys ir tempiu save į lauką po žydinčiom alyvom, pievom pilnom dvidešimt tulpių rūšių, žydinčiais kaštonais ir mėlynu dangum. Labai paprasta pamiršti, kad gyvenimas juda, kai save nuo to gyvenimo apriboji. Turbūt iš to ir kyla skausmas, bandai save išplėšti iš gyvenimo, atsiveria žaizdos, žaizdas skauda. Kai tie saitai pradeda gyti, imi lengviau kvėpuoti. Kalbant apie kvėpavimą, yra meditacija, yra joga, kurios irgi tapo varomosiomis gydomosiomis jėgomis man. Dar veikia svajojimas apie ateitį, bet čia pavojingas žaidimas, kuris gali nužudyti kantrybės likučius. Gal likim prie meditacijos.

Kai susijaukia mintys ir visko yra per daug (ir tuo pačiu per mažai, toks klaikus ir toks dažnas paradoksas), turbūt nesinori eiti daryti jogos ar eiti apkabinti medžių. Gedėjimas vyksta fazėmis, sakė viename podcaste, kurio šįryt klausiau. Ir iškart patikino, kad dabartinė visuotinė būsena labai primena tipinius gedėjimo etapus. Žmonės neigia, kad kažkas vyksta, tuomet pyksta, neria į depresiją jausdami visišką nežinomybę ir kontrolės praradimą, bando atrasti ryšį su kitais ir galiausiai priima tai, kas vyksta. Ir gal, jei pavyksta, tame net atranda prasmę. Man rodos, jog padeda perspektyva, kai girdi ne vien sausus mokslinius faktus, bet visu kūnu pajauti, kad yra gal jau ne taip blogai. Taip gimsta ir empatija.

Matyti žmones, kurie kovoja už savo gyvybę ir suvokti - tai galiu būti aš. Matyti žmones, kovojančius už kitų gyvybes ir suvokti, kad ta lova, prie kurios jie dirba - tai galiu būti aš. Matyti žmones, prarandančius darbą - tai galiu būti aš. Matyti žmones, kovojančius dėl maisto, bandančius išmaitinti savo vaikus ar sergančią šeimą - tai galiu būti aš. Bet tuo pat metu suvokti, kad žmonės, kurie šiuo metu ramiai vaikščioja parke, tvarko spintas ir kepa raugo duonas, žmonės kurie aukoja savo laiką, kad padėtų kitiems, leidžia jiems iškalbėti savo skausmą ir baimes, žmonės kurie skleidžia ramybę ir meilę - tai irgi galiu būti aš. Pavydėti gražių sodų, erdvių namų ir šiaip tobulesnių karantininių sąlygų ne itin verta, nes tai niekur nenuves. Bet pagalba kitiems padės bent dieną pasijusti geriau, pažadu. Negali padėti kitiems nepadėdamas sau. Keista, bet suveikia visada.

Vienas mano draugų pastarosiom savaitėm paniro į destruktyvią būseną ir savižudybės romantizavimą. Kai sugebėjau jį įkalbėti susisiekti su savo gydytojais, šeimos nariais ir grįžti prie įprasto vaistų kurso, mane aplankė didis palengvėjimas. Kuo tai susiję su šiomis istorijomis? Jam atrodė, kad jo logika yra puikiai sudėliota, bet jo žodžiai buvo praradę bet kokį objektyvų racionalumą. Jei sujauki kūno chemiją, pasidaro sunku suvaldyti to pasekmes. Dėl to maži dalykai gali mus gerokai išblansuoti, bet tai reiškia, jog yra dalykų, kurie gali padėti. Gauti saulės šviesos ir vitamino D, valgyti maistą maitinantį kūną, o ne alinantį jį, judėti, miegoti daug ir kokybiškai. Nuobodi paprasta rutina gali pakeisti perspektyvą.

Kol esi vaikas, tavimi rūpinasi tėvai, jie stebi, kol suvalgai savo daržoves, veda tave žaisti į pievas ir miškus, guldo migdyti kol dar nepervargai, kantriai klauso, kai pasakoji apie baubą už lango.
Kai užaugi, turi pats sau tapti tėvais. Krauti į savo puodus ir lėkštes daržoves, ar bent jau ginti save šalin nuo cukraus, eiti į pievas ir miškus, ar bent jau eiti gatve, jei nėra jokių pievų ir miškų aplink, leisti sau pakankamai ilsėtis kasnakt, leisti sau būti išgirstam, tiek savęs, tiek kitų.

Švilpiko dienos filmo mintis ta, jog jei jau turi amžinybę, leisk ją prasmingai, tik tuomet ji įgauna vertę, tik tuomet ji ima rodytis ne tiek amžinybė kiek turiningas laikas. Bet prasmingas laikas yra labai subjektyvi sąvoka. Pro pasaulį eina pandemija. Jei galim tiesiog išgyventi, tai jau laimėjimas, o tai lengva pamatuoti - pažiūrėk ar turi pulsą, jei turi, vis dar gyveni. Galbūt mūsų pamoka ir vertė bus ne naujo verslo sukūrime, ne tapime jogos ir meditacijos guru ar italų kalbos įvaldyme, galbūt šio laiko įprasminimu taps kantrybė ir atjauta sau. Nėra jokio tikslo šaukti ant verkiančio kūdikio. Paglostyk jam galvą ir pasūpuok, kol užmigs. Prabudęs jau bus gerokai ramesnis. Negalim padėti kitiems, kol nenuraminsim kūdikių savo viduje, klykiančių visa gerkle. Paglostyk, pasūpuok, užmigdyk. Prabudus bus ramiau.




0 komentarai (-ų)

Ko išmokau kovą: Kaip išgyventi karantiną (beveik) neprarandant vidinės ramybės

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

Pasaulis keičiasi greitai. Dar kovo pradžioje žaidėm kiek kitokį žaidimą.

Rytais eidavau į erdvų pastatą hipsteriško rajono skersgatvyje ir sveikindavau bendradarbius su nauja diena, kol ruošdavau sau puodelį arbatos su avižų pienu.

Pietums nebijodavau užsukti į gatvės maisto turgų, vaikščioti minioje ir apsikabinti.

Vakarais eidavau į erdvias sales klausytis teoretinio fiziko kalbančio apie gravitacijos rūšis ir entropiją - kaip mes vartojame tvarką ir generuojame netvarką, tuomet klausiau pirmosios amerikietės astronautės pasakojimo, kaip iš vandenynų tyrėjos ji tapo kosmoso tyrinėtoja.

Tuomet visa tai baigėsi.

Bet nesibaigė tragiškai. Žinoma, panika vis dar užeina sinusoidės bangomis, bet jomis ir nueina. Gyvenam laikais, kurie įeis į istoriją. Vėlgi, visi laikai įeina į istoriją, bet šitie, man rodos, guls knygose ar bent mūsų atmintyje, ir kai mums bus aštuoniasdešimt devyneri, kokį Kūčių vakarą pasakosim savo vaikams, anūkams, proanūkiams, katėms ar youtube kanalo sekėjams, apie du tūkstančiai dvidešimtuosius, ir ką reiškė gyventi, kai negalėjai keliauti, pamatyti šeimos narių ir apkabinti draugų. Ir kai jie paklaus, kaip visa tai atrodė ir ko tuomet išmokom, ką jiems papasakosim?

Rytais, kol miestas dar bunda, einu kanalo link ir bėgu palei ančių, žąsų ir dviratininkų virtines. Kartais einu pasivaikščioti į parkus, kurie dar atidaryti ir žydi žydi žydi, arba prie upės, nuo kurios matosi auštantis miestas. Ant tiltų, kurie būdavo prikimšti turistų, gatvės artistų ir vietinių visuomet skubančių žmonių (kam neskubėti, kai gali skubėti), dabar tingiai ganosi tik saulės spinduliai. Tai vienintelis mano išėjimas laukan. Kai miestas pabunda ir rąžydamasis stojasi ant kojų, jis tampa kiek mažiau saugus pasivaikščiojimams. O ir nauji įstatai palikti namus leidžia tik sykį per dieną. Sportuoti ar gauti maisto. Kaip prieš tūkstančius metų. Bet žinojimas, kad turiu iš esmės tik vieną galimybę, skatina ja pasinaudoti. Einu, klausau audio knygų, bėgu, klausau podcastų, matau, kaip į pasaulį grįžta pavasaris, o į gatves - tyla.

Pietums rašau laiškus, piešiu atvirukus, rašau ilgus adresus ant vokų ir atidžiai atrenku pašto ženklus, kurie lydės laiškus ilgose kelionėse. Pakuoju siuntinius. Paštininkai dabar mano geriausi draugai, jų laukiu kaip Kalėdų, jie ateina, rodos, iš kito pasaulio, neša ryšulius ir dėžes, jie šypsosi, akivaizdu, tas pasaulis, iš kurio ateina, yra tikra pasakų žemė. Arba šypsantis mažiau liūdna (yra ne viena akademinė publikacija rodanti tai, gal paštininkai ir maisto išvežiotojai tas publikacijas skaitė ir bando jas realizuoti), o gal jiems šiaip ramu ir gera dalinti ramybę ir gerumą žmonėms, bėgantiems atidaryti jiems durų lyg jie būtų tolimų tautų karaliai, parnešantys dėžes pilnas tualetinio popieriaus, pieno ir riešutų sviesto.

Vakarais pradėjau daryti jogą, pastaruoju metu vis pabandydavau, bet neturėjau pastovios rutinos, o dabar po truputį įeinu į ritmą ir pradedu pasitikėti ir tikėti savimi, žinodama, kad to ritmo nepamesiu. Kai pajauti, kad kažkas veikia, labai nesinori to paleisti. Ir kai yra vis mažiau dirgiklių, pradedi gerai jausti, kas veikia. Yra aibė operų, simfonijų ir baletų transliacijų. Susižymiu juos kalendoriuje kaip bet kokius kitus teatro pasirodymus ar koncertus. Meditacijos grupės persikėlė į virtualias erdves ir žmonės iš viso pasaulio medituoja kartu tyloje per šiaip jau darbiniams susirinkimams naudojamas konferencijų platformas.

Ne kiekviena diena palydima saule, paštininkų vizitais ir pasaulinio garso menu. Ne kiekviena diena suteikia ramybės. Dievaži, ne kiekviena diena išvis išlaiko ramybės likučius. Bet kuo toliau, tuo aiškiau darosi, kad mūsų pasaulis yra mūsų mintyse, ir mes labai tiesiogiai jį paveikiam. Galim sąmoningai rinktis informacinį foną. Ramiau. Galim leisti kūnui judėti ir užlieti smegenis endorfinais. Ramiau. Galim valgyti daržoves ir spalvotus vaisius, kepti moliūgų duoną, atlaisvinti laiko giliam ilgam miegui. Ramiau.

Taip, sveika rutina turbūt yra svarbiausia, nes ji išlaikys fizinę ir psichologinę sveikatą. Bet svarbus ir požiūris. Prieš kelias savaites klausiausi labai daug dainų iš Disnėjaus filmų (neteiskit) ir supratau, kad jos bene tobulai pritaikytos šiems laikams. Jos kalba apie nežinomybę, apie kliūčių perėjimą, apie savęs pažinimą per sunkumus. Tuomet supranti, kad nuotykiai yra sunkumai, o sunkumai gali tapti nuotykiais. Nuotykiai dažniausiai yra gan pavojingi ir sudėtingi, nuotykiuose pasakų herojai visiškai išsenka, kovoja su pabaisomis ir demonais (vidiniais - taip pat), aibę kartų atsiduria ant mirties slenksčio... Bet visos šios aplinkybės leidžia jiems užmegzti stiprius saitus su bendrakeleiviais, pažinti juos ir save, ir kažką išmintingo išmokti. Mano muzikos mokytojas visad sakydavo, kad kuo blogiau, tuo geriau, nes tik per nemigos naktis sukalama tavo asmenybė ir tavo vertybės. Tai nėra smagu ar paprasta, ne, bet tai neabejotinai vertinga.

Ar čia perspaustas optimizmas? Nemanau. Mūsų visų situacijos labai skirtingos, gyvenam dideliuose namuose ar mažuose daugiabučių kambariuose, besidalindami butus su dar būriu žmonių, turim šalia šeimas ir mylimuosius ar esam vieni, turim sodus ar ištisus laukus šalia, ar, grįžtant prie daugiabučių pavyzdžio, turim cementinę palangę ir petražolę ant jos reprezentuojančią gamtą, ir tuo viskas baigiasi. Sveikatos būklės irgi skirtingos. Darbų padėtis skirtinga. Bet nepaisant aplinkybių, mintys yra subjektyvios, gali eiti iš proto situacijoje, kuri iš šono atrodo itin patogi, bene ideali, gali būti visai ramus aplinkybėse, kur tavo fizinė ir socialinė laisvė gerokai apribota. Mes panašesni, nei manom, mūsų baimės panašesnės, nei manom, dėl to ir keliai ramybės link gali būti visai panašūs. Tai nereiškia, kad pagalvojus apie nuotykius pasakose staiga kils pliūpsnis motyvacijos užkariauti virusą kaip kokį drakoną, ar kad imsi medituoti po porą valandų rytą vakarą, bet skirtingos perspektyvos sukuria kiek erdvės mintyse. Tu gali rinktis, kaip matai situaciją, ir laisvė rinktis leidžia jaustis kiek mažiau įkalintam ir apribotam. Visada gali rinktis. Apie tai kalbėjo V.F. pasakodamas, kad net koncentracijos stovykloje, kur šiaip jau pasirinkimų skaičius gan ribotas, jis galėjo rinktis savo reakciją į situaciją. Ir jei žmonės atranda pasirinkimų laisvę koncentracijos stovyklose, dievaži, mes irgi tai galim, nesvarbu, kiek jaukūs namai, kiek pilni šaldytuvai ir kiek toli yra artimi žmonės. Visada gali rinktis.

Ir kai tavo vaikai, anūkai ar proanūkiai paklaus, ką pasirinkai gūdžiais du tūkstančiai dvidešimtaisiais, kokia bus tavo istorija?




Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas