Search

Content

0 komentarai (-ų)

Elžbieta Banytė: Reikia mokėti dalintis ne tik daiktais, bet ir žiniomis, jausmais, patirtimi


Elžbieta Banytė yra mokytoja, vertėja ir straipsnių autorė. Kai pamaniau, kad būtų įdomu pakalbinti mokytoją, į galvą atėjo Elžbietos vardas, nes esu girdėjusi kaip kūrybiškai ir atvirai ji kuria pamokų atmosferą ir kaip entuziastingai dalinasi žiniomis. Juolab, smalsu išgirsti atsakymus apie švietimą iš žmogaus, kuris šią sritį pažįsta ir išmano. Dėl to džiaugiuosi galėdama užduoti šiuos klausimus Elžbietai.

Jūsų dėmesiui - Elžbieta Banytė.

Kuo norėjote būti užaugusi, kai buvote vaikas?
Norėjau būti arba mokslininke (kažkodėl traukė hidrometeorologija) arba, liaudiškai tariant, fūriste. Atrodė labai romantiškai.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Kai dirbau mokytoja, svarbiausia buvo užmegzti ir palaikyti draugišką, bet kartu ir dalykišką ryšį su žmonėmis. Ar to išmokau, nežinau. Dabar darau įvairius kitokius darbus, kuriems reikia kantrybės, organizuotumo, gebėjimo reaguoti į pokyčius ir planuoti laiką. Vertimui reikia filologinių kompetencijų. Manau, dar nieko iki galo neįvaldžiau, dar tik mokausi. Kažin, ar kada nors įvaldysiu. Netikiu tobulybe ir išbaigtumu, bent jau šiame pasaulyje.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Nežinau. Šitas klausimas visada užmuša. Nesijaučiu kažką ypatingo padariusi.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Pripildo ir nuspalvina gyvenimą. Išties darbas man labai svarbus. Tinginiauti mėgstu, bet tik retkarčiais. O ir tinginiauti stengiuosi įdomiai – su gera knyga ar filmu, ar smagioje kompanijoje. Kartą teko dirbti darbą, kurio nemėgau. Tai buvo siaubinga.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Tikriausiai tuo pačiu, ką veikiu dabar: skaityčiau, rašyčiau, versčiau, gal kiek mokytojaučiau ar dėstytojaučiau. Be abejo, daug keliaučiau. Daugiau negu dabar.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Norėčiau išmokti programuoti, bet vargu, ar tam rasiu laiko. Jei ne – tuomet bent vieną iš tų kalbų, kuriomis skaitau, išmokti vartoti aktyviai.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikametei sau, koks sakinys tai būtų?
Mažiau nervinkis ir mesk šalin visus kompleksus.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Filosofijos. Ji išmoko ir formalios logikos, ir parodo tam tikrą mąstymo kelią, priverčia pamatyti argumentų grožį, atskirti kokybišką samprotavimą nuo pliurpalų.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Socialiniai gebėjimai dažniausiai svarbesni negu akademiniai. Aišku, būna žmonių, kurie bendrauti nemoka, bet jų akademinė karjera klesti. Sakyčiau, kad reikia mokėti dalintis ne tik daiktais, bet ir žiniomis, jausmais, patirtimi. Ne dėl to, kad nori pasirodyti gudresnis, o tiesiog dėl to, kad vyktų natūrali žinių ir patirčių apykaita.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Nevesčiau. Nebent tai būtų kažkas apie patirtį dirbant kurį nors darbą. Tada galbūt, bet reikėtų gerai pagalvoti.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Čia kažkoks sadizmas, neįmanoma vienos skaityti. Arba skaitai daug, arba visai neskaitai. Jeigu iš anksto žinočiau tokią baisią sąlygą, turbūt neskaityčiau išvis (nors liūdna pagalvot). O jeigu nežinočiau ir koks demonas priėjęs labai viliojamai to paklaustų, turbūt atsakyčiau pagal tos dienos nuotaiką. Šiandien rodos, kad tai – M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Tikriausiai labai banaliai – kažkur keliaujant su mylimais žmonėmis. O šiaip mano gyvenimas man labai įdomus. Netobulas, bet tuo geriau. Tobulybė turėtų būti velniškai nuobodi.

Daugiau apie Interviu Projektą - https://www.facebook.com/sviesult   




0 komentarai (-ų)

Eksperimentų projektas: Pokalbiai su nepažįstamaisiais


Ar kada esi perskaitęs apie puikų atradimą ar patarimą, pamanęs, kad tai gera mintis, ir toliau gyvenęs savo gyvenimą nesivargindamas tos informacijos pritaikyti? Aš tiek sykių džiaugiausi naujais tyrimų rezultatais ir tiek sykių nedariau nieko, kad tai tiesiogiai padėtų man ar kitiems. Vienintelis būdas įprasminti puikias idėjas ir kitokių formų tyrimų atradimus yra jų pritaikymas. Tad to ir imuosi.

Šįsyk - apie dviejų savaičių ekperimentą kalbinti nepažįstamuosius. 


Priežastys:
Žmonių istorijos man rodosi vienas vertingiausių dalykų. Dėl to man taip patinka autobiografijos - autorius tiesiog pasakoja istorijas, jam nutikusias, dėl to tikras, dėl to tokias ryškias ir kaži kaip įspūdingas. Iš autobiografijų galima nemažai išmokti. Panašiai ir su interviu, žanras, žinoma, kiek kitoks, tai jau pokalbis, net jei ir ne itin interaktyvus, ir trukmė kita, galimas daiktas, ir perspektyva. Tačiau esmė ta pati - žmogus pasakoja istorijas.

Dažnai girdžiu apie tokias sąvokas kaip gyvenimo išmintis, gyvenimo patirtis ir panašius nuvalkiotus žodžių junginius. Įdomu tai, kad, rodos, tuo lyg ir pripažįstama kad visi nutikimai turi vertę, taigi, istorijos turi vertę, nepaisant to, ar jas pasakoja tavo močiutė ar koks septynmetis nutrintu languotu paltu.

Ir nors suvokiam, kad žmonės aplink mus turi tokius pat sudėtingus gyvenimus pilnus begalės detalių ir nutikimų, tuo pačiu metu bandančius susirasti darbą, išsimokėti nuomą, įsimylinčius, pametančius banko kortelę ir bandančius apsispręsti, ar verta kraustytis į kitą žemyną arba kokio skonio ledus pirkti (problemos yra reliatyvios), taip paprasta visa tai pamiršti ir galvoti, kad man vienintelei šiandien nesiseka (arba kad aš vienintelė įžvelgiu grožį šitam meno kūriny), kad mano rūpesčiai tikrai svarbesni už kitų kelių šimtų žmonių, važiuojančių tuo pačiu traukiniu.

Dėl to gera kalbėti su nepažįstamaisiais ir įsitikinti, kaip arti esam. Tokie pokalbiai visad išvirsdavo į kuo gražiausias istorijas, dėl to nusprendžiau keletą savaičių paskirti aktyvesniam pasišnekėjimų inicijavimui.

Trukdžiai:
...Ir buvo gan sudėtinga. Dažniausiai kasdienėse rutinose įsivyrauja natūrali prioritetų hierarchija - svarbiausia išsivalyti dantis ir darbe nuveikti skubias užduotis, tuomet galbūt išeiti pabėgioti ir atrašyti laiškus išsiilgtiems draugams. Ir tokie dalykai kaip stabtelėjimas gatvėje užkalbinti žmones krenta į dienotvarkės dugną. Bet laikas ne esminis trukdis, emocijos ir visuomenės lūkesčiai, turbūt, tapo dar didesne kliūtimi. Dėl to nepradėjau daug pokalbių tiesiog gatvėje, dažniau tiesiog prisitaikydavau prie situacijų ir bandydavau trumpus persimetimus žodžiais paversti į ką vertingesnio. Ir tai užtruko.

Pradžia:
Projektą pradėjau kelionės rytą, nes kelionė, pamaniau, yra kuo puikiausia proga niekuo per daug nesirūpinant kalbėtis su žmonėmis, kurie atsitiktinai pasitaiko kelyje.

Dėl to sukaupusi drąsą entuziastingai suardžiau tylą automobilyje, penktą ryto važiuodama į oro uostą. Priekinio stiklo kampe pamačiau tris statulėles ir paklausiau, ką jos reiškia. Žinai Induizmą? manęs paklausė vairuotojas. Teko girdėti, atsakiau. Jis nutilo, pamaniau, jog čia mūsų pokalbis ir baigsis, bet jis kalbėjo toliau. Šita iš kairės neša laimę, čia Ganeša, o tas paveiklėlis, tiesą sakant, net nežinau, ką jis vaizduoja, o ši? Čia šventykla, jos mažutėlis modelis, ji viena seniausių Indijoje, kokių penkių šimų metų, senutėlė. Padėkojau ir persimetėm dar keliom frazėm ir toliau judėjau per snaudžiantį miestą. Pamaniau, kad pasikalbėti apie tai, kas žmogui taip svarbu ir artima, yra visai neprasta pokalbių eksperimentų pradžia.

Tuomet kilo saulė, tuomet kilo lėktuvas, ir netrukus leidosi, kiek svyruodamas ir drebėdamas. Šalia į ranktūrius įsikibusi moteris siūbavo į priekį ir atgal su kiekvienu judesiu sušnibždėdama o Dieve!, taip stipriai užmerktom akim. Ir kai pagaliau pasiekėm žemę, ji meldėsi dar intensyviau, šįsyk dėkodama. Tuomet atsisuko į mane ir pasakė: koks puikus pilotas! Ir nežinau, ar tai buvo sarkazmas, ar kuo nuoširdžiausias saugaus nusileidimo palaiminimas, bet mano mintis pertraukė jos istorija. Ji pasakojo, kodėl čia skrenda ir ką veiks Niujorke ir kur gyvena ji, kur gyvena jos šeima ir ką ji veikia gyvenime, mane irgi užplūdo klausimų lavina ir laviravau tarp mandagiai atsargių atsakymų, kol pagaliau buvo pritvirtinti laiptai ir į atsidarius durims į lėktuvą ėmė plūsti Šiaurės Amerikos oras, ji paspaudė mano ranką, paaiškinadama, kaip saugiai keliauti šiose apylinkėse ir tuomet iš po kojų pakėlusi lazdą ja pasiremė ir pajudėjo išėjimo link.

Per tą savaitę išgirdau tiek pasakojimų. Marcel veždamas mane savo mažutėliu džipu be durų pasakojo kokius darbus dirbo metų metus ir kaip sunku išauginti vaikus, kurie vertina daiktus ir gyvenimą ir yra dėkingi už jį, kalbėjom, kol privažiavom prie namų pamaitinti jo dviejų karvių ir ne jo laukinių kalakutų (nežinau, kaip jūs, bet aš nežinojau, kad egzistuoja laukiniai kalakutai), kol klausiau istorijų apie traktorių parodas ir apžiūrinėjau rankų darbo roges (tokias milžiniškas roges, į kurias gali įkinkyti arklius ir skambėti takeliais virduržiemį). Diane man rodė savo tėčio piešinius pasakodama, kaip jį gerbė jo draugai ir kaip jis vertino kiekvieną dieną, nes to žmones išmoko karas. Sakė, po tokių patirčių gali visiškai neigti pasaulį, arba džiaugtis juo besąlygiškai. Ir tuomet ji tęsė pasakojimą apie tuos, kurie pasirinko antrąjį variantą.

Kažkur šio proceso eigoje susivokiau, kad aš ne vien klausau istorijų, aš pasakoju istorijas. Apie savo šeimą ir išsilavinimą, apie fotografiją ir debatus, ir kodėl smagu į kitą žemyną trenktis vien su maža kuprine, apie draugus ir mylimuosius, apie planus ir šitokią neapibrėžtą ateitį. Aš pasakojau, o jie klausėsi. Dar įsiterpdami paklausti apie vaisių rūšis Lietuvos soduose.

Gražiausias pokalbis
Vieną popietę pavargusi dideliam knygyne varčiau iliustruotą Hario Poterio antrąją dalį. Esu girdėjusi apie jos akvarelės grožį, dėl to nusitempiau ją prie knygyne esančio kavos taško ir analizavau piešinių techniką ir mintis, kol tokio meditatyvaus proceso nepertraukė balsas, kurį iš pradžių ignoravau, bet po to, kai paaiškėjo, kad klausimas buvo skirtas man, pakėliau akis ir nutekėjau į pokalbį, kuris truko bent valandą, nes aš turėjau laiko, o pašnekovas turėjo istorijų. Išdiskutavę ką tik nusipirktas ir vartomas knygas pajudėjom prie universitetų ir veiklų, ir piešinių, kurių kūryba padeda susikaupti per paskaitas, jis rodė spalvotus eskizus ir pasakojo, ką jie reiškia, ir ką reiškia gyventi šalyje, kurioje negimei, bet persikraustei būdamas dar visai mažutėlis ir dėl to rodosi, kad kartais nepriklausai nei ten, nei ten, nepriklausai niekur. Kalbėjom apie kultūrų skirtumus ir instinktus, apie prietarus ir stigmą, apie tą kartą, kai jį tėvai buvo atidavę į psichiatrinę ligoninę prieš jo valią ir ką jis patyrė ten. Keisčiausia tai, kad dabar rašant detalės jau išsitrynusios, liko tik jausmas, o šitas jausmas yra apie atvirumą ir artumą. Nes gali atsisėsti prieš žmogų, kurio nepažįsti, ir tiesiog kalbėti, ir tiesiog klausyti, ir kai priartėja laikas skirstytis, gali kuo ramiausiai atsisveikinti žinant, kad tai turbūt buvo tiek pirmas, tiek paskutinis pokalbis. Bet tai prideda tik dar daugiau vertės akimirkos laikinumui. Turiu tik tai, ką turiu dabar, ir kartais tai tėra žmogus priešais, vidury knygyno šalia vandenyno. Tada dalinamės istorijomis.

Virsmai:
Po šių ir dar daugybės pokalbių grįžau namo (namai, tiesa, čia taip pat reliatyvi sąvoka ir greit apie tai turbūt irgi rašysiu, nes tai tema sukelianti nemažai diskusijų) ir toliau verčiau pokalbius apie orą į pokalbius apie metafiziką. Taip žmogus prašantis aukų Raudonajam Kryžiui man pradėjo rekomenduoti geriausias meno parodas mieste man apgynus jo supeiktą galeriją, o kolega papasakojo, ką reiškia tuoktis su žmogumi, kurį parinko tėvai ir dėl to kraustytis per pusę pasaulio. Ir papasakojęs padėkojo už terapiją.

Rezultatai:
Supratau, kaip lengva atidėlioti dalykus, kurie neatrodo esminiai, nors jie gali turėti šitokią didelę įtaką tam, kaip jautiesi ir kaip matai pasaulį. Supratau, kaip intuityviai keista rodosi kalbėti be tikslo ar priežasties, lyg kiekvienas priėjimas ir santykis turėtų būti grįstas pasiūla ir paklausa, nauda ar bet kokiu kitu racionaliu pamatavimu. Nors mano požiūris gerokai kertasi su tuo, kartais atsitrenkiu į kaži kokį kultūriškai sąlygotą jausmą, kuris bando išvyti iš manęs visą džiaugsmingą pokalbių naivumą, kas jau ne taip ir sunku, turint minty, koks nesaugus šis pasaulis pasak aplinkinių ir vakaro žinių. Bet kaip smagu dalintis ir jausti, kad mes visi vienodi nepaisant to, ant kurių tektoninių plokščių stovim ir kokiu transportu judam rytais į darbą ir apie ką svajojam prieš užmigdami. Atsitiktiniai pašnekovai nėra artimi draugai, tad kaip ir neprivalai atjausti, o visgi atjauti, šitaip intuityviai. Ir supranti, kad ryšiai tarp žmonių yra daug stipresni, nei galėtum numanyti. Ir toks bendražmogiškumo suvokimas man rodosi vienu efektyviausių įrankių tvarkantis su visokio plauko nesantaikomis, tautinėmis ar religinėmis neapykantomis ir kitais nesusipratimais. Kai dingsta skirtumų nepažinumas, nebelieka ir baimės. Ir tuomet nebelieka vietos visoms kitoms beprasmiškoms baimės ir pykčio išraiškos formoms.

Išvados:
Aš noriu save skatinti būti tuo žmogumi, kuris pirmas pasako labas ir pirmas paklausia, kaip gyveni. Šis eksperimentas labiau tęstinis (kaip, rodos, dauguma jų), tad leiskit toliau klausytis ir toliau pasakoti.

Už keletos savaičių - naujas eksperimentas, laukit. Ir dalinkitės istorijomis.




0 komentarai (-ų)

Austra Skujytė: Mes galim būti laimingi, nepriklausomai nuo to kaip mums sekasi


Austra Skujytė yra lengvaatletė, laimėjusi medalius keliose Olimpinėse žaidynėse, pasiekusi pasaulio rekordą moterų dešimtkovėje ir atstovavusi šalį begalėje kitų čempionatų. Šie pasiekimai yra itin įspūdingi, bet man dar įdomiau, kaip atrodo kelias iki jų ir po jų, bei kokios mintys sukasi galvoje sportininkės, kuri treniruojasi taip atkakliai. Dėl to labai smagu dalintis Austros mintimis.

Jūsų dėmesiui - Austra Skujytė.

Kuo norėjote būti užaugusi, kai buvote vaikas?
Ilgai buvau neapsisprendusi, kuo būsiu. O kai žmonės matydami, kad sekasi sportas sakydavo, kad studijuosiu LKKI, tvirtai atsakydavau, kad ten nestudijuosiu ir pradžioj tikrai ieškojau kitų variantų, tik paskui gyvenime LKKA įgijau magistro diplomą. Bet prieš tai mokinausi piešti, baigiau dailės mokyklą, studijavau “dizainą ir technologijas”. Tačiau galiausiai vistiek tapau trenere.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Talentas ypač svarbus, bet paskui viską lemia darbas. Sporte labai daug kartų reikia “lipti per save”. Kai atrodo nebegali ir nebeturi jėgų, norisi sustoti, kūnas prašosi poilsio. Sportuoti rimčiau pradėjau 14 metų, bet nuo to laiko kai apsisprendžiau be priežasties nepraleidau nei vienos treniruotės.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Kasdienybėje išties labai glaudžiai yra susijusi mano nuotaika su tuo kaip sekasi ar nesiseka treniruotėj, su tuo ar esu traumuota ar ne. Jau anksčiau pastebėjau, kad po labai geros pasisekusios treniruotės norisi skraidyti, ir sunku būti laimingai, kai nesiseka. Aš manau, kad mes galim būti laimingi, nepriklausomai nuo to kaip mums sekasi. Tik kartais save reikia tuo įtikinti. Bet čia tikriausiai ne vien tik man taip.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Manau tuo pačiu, ką darau dabar.

Kokį naują įgūdį, susijusį ar nesusijusį su karjera, norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Išlaikyti pusiausvyrą ir harmoniją visais gyvenimo atvejais.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikametei sau, koks sakinys tai būtų?
“Nebijok būti kitokia, negu visi”.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Manau, kad trūksta psichologijos, ne Sokrato išminties ir istorijos, bet elementarių psichologijos žinių, kurias būtų galima taikyti praktikoje čia pat mokykloje.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Man labai patiko per radiją išgirsta mintis, kad visko, kas mums yra reikalinga, mes išmokstame vaikų darželyje: dalintis, padėti daiktus iš kur paėmei, atsiprašyti, sutvarkyti savo padarytą betvarkę.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Ta, kurią skaitau jau trečią kartą iš eilės K. Antarovos “Du gyvenimai”.

Daugiau apie Interviu Projektą - https://www.facebook.com/sviesult  




0 komentarai (-ų)

Fausta Marija Leščiauskaitė: Jei klausysi visų – pasimesi ir pasiklysi



Fausta Marija Leščiauskaitė yra vyriausioji Užkalnio Žurnalo redektorė, kurianti tekstus, kurie man rodosi itin įžvalgūs, dailiai skambantys ir turintys širdį. Dėl to yra net kelios priežastys, dėl kurių norėjosi Faustai užduoti keletą klausimų - nes jos mintys aktualios ir drąsios, nes įdomu išgirsti, ką reiškia būti žurnalo redaktore, nes visada smagu girdėti, kaip kūrybą galima paversti išgyvenimo šaltiniu, teikiant laimę kitiems. Tad labai džiaugiuosi, kad šiais išsamiais Faustos atsakymais galiu dalintis ir su jumis.

Jūsų dėmesiui - Fausta Marija Lešičiauskaitė.

Kuo norėjote būti užaugusi, kai buvote vaikas?
Vaikas aš buvau gana komplikuotas. Visada viską darydavau atvirkščiai, visur kliūdavau, griūdavau, išsišokdavau ir ne visiems tai patiko. Bet, man regis, jau ir tada supratau, kad visa tai turiu kažkur padėti. Nežinau, ar turėjau planą, kad štai – būsiu aktore, policininke ar daktare. Tačiau jutau, kad mano pusė – kūryba. Ne, menininke aš būti nenorėjau niekada, tačiau kūrėja – taip. Man patiko ir patinka išgalvoti dalykus, situacijas. Patiko ir patinka stebėti žmones. Žinojau, kad visa tai, ką išgalvoju, ką pastebiu, kokias išvadas padarau, turiu į kažką sudėti. Ilgą laiką atrodė, kad moku visko po truputį: galiu truputį padainuoti, šiek tiek daugiau – pagroti, dar daugiau – užrašyti ir taip toliau. Tai ir džiugino, ir vargino, nes nuolat galvoti, kad nieko dorai nemoki – užknisa. Vėliau supratau, kad jei panorėsiu, tai ir išmoksiu, gerai, kai galiu rinktis.  

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Nuolatinis minčių generavimas. Paslapties nėra – kuo daugiau galvoji, tuo daugiau sugalvoji. Jei iki tol tuo teko užsiimti mažai ir daugiausiai tik sekdavai kitų nurodymus, nieko keisto, kad net galvojimas, ką padovanoti draugei su gimtadieniu, tampa iššūkiu. Taip pat – gebėjimas šaltai reaguoti į nesvarbią kritiką. Užima laiko išmokti atsirinkti, kieno nuomonės klausysi, kieno ne. Jei klausysi visų – pasimesi ir pasiklysi. Pikti žmonės nėra ir negali būti nešališki, todėl jų nuomonę reikia mesti lauk, šauti kaip šampano kamštį. Taip pat ir klientai – jie dažnai sako: „Šitokią prekę tikrai pirkčiau, labai norėčiau“, o realybėje neperka – kaip žinoti, kada jie pirks, kai sako, kad pirks, o kada nepirks, nors žada pirkti? Užima laiko suprasti, kuo vadovausiesi, ko klausysiesi, užima laiko perprasti sistemą. Jei klausysi heiterių – norėsi tik atgulti į lovą ir kankintis nuo nervinių širdies skausmų. Kam to? Jei aklai seksi, ką lepteli kiekvienas klientas – gali ir subankrutuoti. To irgi nereikia. Man atrodo, kad 65 procentais turi klausyti tik savęs. Likę 25 – artimiausi žmonės, jei jie nėra iš tų, kuriems vis atrodo, kad neverta nieko daryti, nes vis tiek nepasiseks. Turi išklausyti ir pasverti. Paskutiniai 10 – aplinka, išskyrus heiterius. Visai neklausyti negali, bet rasti tą teisingą santykį sunku.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Man didžiausias pasiekimas – pritraukti absoliučiai nuostabius žmones prie savęs. Man kartais parašo skaitytojai – žurnalo ar tiesiog sekantys mane Feisbuke, padėkoja ir galvoju, kad velnias, tokie žmonės man patiktų, jei sutikčiau juos šiaip, tiesiog gyvenime. Man vienas liūdnesnių dalykų – dirbti žmonėms, kuriuos laikai kvailiais. Aš tokių matau daug – jie juokiasi iš tų žmonių, šlykštisi jais, bet vėliau lenkia prieš juos nugarą. Tai yra baisu. Man yra pasiekimas dirbti tiems, su kuriais neturėčiau jokios problemos nueiti išgerti kavos. 

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Jei dirbčiau nemėgstamą darbą, būčiau žiauriai nelaiminga. Aš seniai supratau, kad mano darbas bus toks, kurį dirbsiu 24 valandas per parą. Nebandau pasakoti, kad persidirbu ar ariu, kaip darbinis arklys. Ne, bet žurnalas mano galvoje visada. Galvoju, kaip atrodys naujas numeris, galvoju, ar nepalikome klaidų sename, jei palikome – nervinuosi dėl jų, galvoju, ką padaryti, kad jų darytume mažiau, galvoju, kokius autorius pakviesti, svarstau, kas šį kartą norės reklamuotis žurnale, galvoju, kaip vyskta pardavimai, kaip žurnalą reklamuoti, jaudinuosi, ar skaitytojams patinka, ar padariau viską, kad jie nesijustų išmetę savo pinigų. Net jei mano darbas nebūtų toks, koks yra dabar, manau, kad specifika jo būtų panaši ir elgčiausi aš panašiai. Todėl tiek laiko kentėti nėra nei adekvatu, nei kam nors reikalinga. Mano darbas turi būti prasmingas man pačiai, tada aš būsiu laiminga. 

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Manau, kad daugiau ar mažiau – tuo pačiu. Nemanau, kad išvis ką nors daryčiau kitaip. Visada maniau, kad pinigų turi būti tiek, kad apie juos nereikėtų galvoti bent jau kiaurą dieną. Galvojimas apie pinigus iš žmogaus išsiurbia labai daug energijos. Todėl dažniausiai ir stengiuosi gyventi taip, lyg pinigų nebūtų. Žinoma, mano poreikiai nėra tokie ir dideli: man nereikia vardinių rankinių, batų ar prabangaus sportinio automobilio, tai padeda galėti kuo mažiau skaičiuoti pinigus. 

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Norėčiau sugebėti savęs nekaltinti suklydus, nes tai trukdo naujų minčių gimimui. Ir dar – tai nebūtų nauja, tačiau norėčiau tai mokėti vis geriau ir geriau – sugebėti generuoti vis daugiau ir daugiau idėjų. Tai yra lenktynės – kas sugalvos, kas pritaikys ir pasirodys, jog tai buvo gera mintis, tas ir laimės. Aš noriu kuo daugiau laimėti. O šiaip jau – ir to norėčiau, ir ano, net ir trečio, ir šimtas penkto. Daug tų dalykų, kažkurie išsipildys.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikametei sau, koks sakinys tai būtų?
Išbandyk visko kuo daugiau: nuo teatro iki sporto, nuo robotikos būrelių iki baleto, nuo raiškiojo skaitymo iki eksperimentavimo chemijos laboratorijoje, nuo dainų rašymo iki savanorystės. Visko ir kuo daugiau.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Gal geriau pasikalbėkime apie tai, kiek per daug nesąmoningų disciplinų mokyklose? Aš nemanau, kad ko trūksta, nebent – mokymo apie tai, su kuo reikės tvarkytis gyvenant vienam: kaip sumokėti mokesčius, kaip atsidaryti banko sąskaita, kaip atsidaryti individualią veiklą. Vis dėlto, man regis, problema nėra trūkumas. Problema – programoje ir pateikime. Tai yra neišsenkama tema, nors aš savo mokyklą labai myliu, esu laimingas žmogus, kad baigiau būtent ją, man verkti norisi, kai pagalvoju, kiek kvailių yra švietimo skyriuje, tarp mokytojų, kiek nekūrybingų, nemylinčių savo profesijos darbuotojų. 

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Žinote, manau, kad bet kuris, tik ne tas, kurį visi laiko esant svarbiausiu. Ne taisyklės, ne draudimai, ne perskaityti ir parašyti darbai. Iš esmės, svarbiausia, kad žmogus tame išsilavinime rastų bent jau kažkokią kryptį į tai, kas jis yra.  

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Aš visiškai nenoriu vesti paskaitos. Tačiau gyvenime man įdomiausi žmonės. Manau, apie juos ir norėčiau kalbėtis: apie tai, kaip jie elgiasi vienas su kitu, kodėl kartais taip nekenčia vienas kito, juk dėl visko – sėkmės, tragedijų, meilės, laimės, džiaugsmo, savižudybių, skyrybų, yra kalti tik žmonės. Bet pasikartosiu: norėčiau kalbėtis. O kalbėjimasis man gerokai nutolęs nuo paskaitos.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Nemėgstu rinktis ir vienos knygos man tikrai neužtektų. Viena knyga – vienas gyvenimas. Niekas nenori nugyventi tik vieno. 

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Yra du galimi variantai: 1) Kelionė, nuostabi vieta ir buvimas toli nuo visko; 2) Kalėdos, šeima, kas irgi viską, kas nereikalinga, nustumia į šoną.



Daugiau apie Faustos veiklą - FacebookInstagram
Daugiau apie Interviu Projektą - https://www.facebook.com/sviesult  




0 komentarai (-ų)

Eksperimentų projektas: Meditacija


Ar kada esi perskaitęs apie puikų atradimą, pamanęs, kad tai gera mintis, ir toliau gyvenęs savo gyvenimą nesivargindamas tos informacijos pritaikyti? Aš tiek sykių džiaugiausi naujais tyrimų rezultatais ir tiek sykių nedariau nieko, kad tai tiesiogiai padėtų man ar kitiems. Vienintelis būdas įprasminti puikius mokslo ir kitokių formų tyrimų atradimus yra jų pritaikymas. Tad to ir imuosi.

Šįsyk - apie dviejų savaičių ekperimentą kasdien medituoti.

Priežastys:
Pastaraisiais metais mokslinininkai itin pamilo meditaciją, tad turim nemažai tyrimų išvadų, rodančių jos naudą.Užsiimant meditacija intensyviau veikia smegenų dalys atsakingos už ilgalaikę atmintį, ne taip jautriai veikia dalis susijusi su baimės jausmu, tad kartais meditacija yra naudojama terapijoje gydant depresiją. Kiek paprasčiau susikaupti ir aiškiai mąstyti, kas darosi vis retesnis įgūdis gyvenant tarp tiek informacijos šaltinių ir trikdžių. Susireguliuoja pulsas ir kraujo spaudimas, kiek paprasčiau tvarkytis su stresu, tad tai paveikia net ir imuninę sistemą. It tai tik mažytė dalis tokios paprastos veiklos privalumų.

Turbūt labiausiai norisi pabrėžti - mes kalbam apie dėmesio sutelkimą ir nuolatinį jo grąžinimą ties konkrečiu objektu ar procesu, pavyzdžiui, kvėpavimu. Štai ir viskas. Tame nėra (ar neprivalo būti) jokios magijos, ezoterikos, religijos, burtų lazdelių ar atostogų Indijoje. Nors to, žinoma, niekas nedraudžia. 

Man šis procesas įdomus, nes padeda susikaupti, neužstrigti savo mintyse, ramiau išgyventi stresą (ir apskritai gyvenimą) bei kiek atidžiau pažinti pasaulį. Tad nusprendžiau pabandyti porą savaičių skirti kasdienei meditacijai. Be jokių papildomų apribojimų.

Trukdžiai:
Aš meistriškai tai atidėliojau, kas dieną meditaciją paminėdama dienotvarkėje ir kasdien nustumdama tai į šoną, kol mintyse nepradėjau garsiai juoktis dėl viso šio proceso paradokso ir absurdiškumo. Suvokiau, kad apie tokius savistabos procesus šita istorija ir bus, ir būti turi.

Pradžia:
Pirma diena buvo prisėdant spengiančia galva ir užspausta nosim, su žvėrišku kiekiu ilgesio draugams paliktiems kitoje žemyno pusėje. Vos sukryžiavus kojas ir sudėjus rankas ant kelių kūnas kiek nurimo, ir tuomet dėmesys nukrypo į peršalimo pažeistą gerklę ir nostalgijos pažeistą širdį, kvėpimas kiek padažnėjo, ir vėl nurimo. Ir nors nebuvo itin smagu, bet būsena patapo kiek priimtinesne. Kelios minutės iki tol, kol nustojau grąžinti dėmesį į kvėpavimą ir atmerkiau akis.

Kitą dieną dėmesį telkiau į garsus. Kaip garsi tiksi laikrodžio rodyklės ir kaip ūžia pravažiuojantys automobiliai tolumoje. Be jokių papildomų minčių ar vaizdinių. Kol jie pasirodydavo, ir vėl grįždavau prie tiksėjimo.

Dar kitą dieną apie meditaciją išvis pamiršau ir prisiminiau jau tik atsigulusi miegoti, tad dėmesio objektu tapo pats kūnas, sutelkiant dėmesį į kiekvieną pirštą, alkūnę, petį, ausį, po dalį, atskirai. Raumenys kiek atsipalaidavo ir miegas apėmė kiek greičiau, nei įprasta. Dar kitą rytą išbandžiau vedamąją meditaciją, kai garso įrašo balsas kužda į ausį, padėdamas susitelkti, kvėpuoti ir ramiai išgyventi dar vieną sekundę.

Virsmai:
Ilgainiui visa praktika vis labiau persiskverbė į kasdienybę. Sėdėdama lauke meditavau atviromis akimis, debesys horizonte ir vėjas per skruostus. Ant manęs tūpė drugeliai, laumžirgiai ir širšės. Kitąsyk sėdėjau prie upės ir buvo tas metas kai jau beveik beveik sutemę, bet saulė dar iš pažemės nušviečia vandenį, ir žiūrėjau į margus upės raibulius ilgai, kol jie prarado formą ir prasmę. Ir kol pasidarė šalta. Užtat kaži kaip ramu ir aišku mintyse.

Rezultatai:
Ar jaučiuosi kitaip nei prieš porą savaičių, izoliuojant kitus faktorius, kurie turi įtakos mano būsenai? Turbūt ne. Nenušvitau, nenurimau visam likusiam gyvenimui. Ko šiaip jau, ir nepatarčiau tikėtis, jei laikote save individu su pakankamu kiekiu kritinio mąstymo.
Bet dvi savaitės yra vos dvi savaitės. Ir yra keletas dalykų, kurie pakito, į gera.

Turbūt pagrindinis per kuklias porą savaičių patobulėjęs įgūdis yra pastebėjimas, kada pasineriu į mintis ir tai pastebėjus, dėmesio grąžinimas į tai, kas prieš mane. Tai ne visad pats smagiausias procesas, nes kartais mintys yra itin smagios, jaukios ar kokia kita dimensija mielesnės nei šios akimirkos realybė, bet šios akimirkos realybė garantuoja jausmų intensyvumą ir išgyvenimą to, kas vyksta, kas šiaip jau visai neprastas atlygis už šiek kiek dėmesio disciplinos.

Vien pats faktas, kad šių savaičių prioritetu tapo meditacija, reiškė, kad kažkur galvoje nuolat sukdavosi mintis, jog galiu čia ar ten bent kelias minutes pasistengti išgyventi kuo skaidresniu protu. Tad vien jau tikslo turėjimas teikia šiokių tokių rezultatų, ir tai yra visai įdomus atradimas.

Išvados:
Jei eksperimentą vykdyčiau iš naujo, nuo pat pradžių labai aiškiai paskirčiau konkretų laiką ir vietą meditacijai dienos bėgyje. Rutinos nebuvimas kiek sujaukė patį procesą, tad kartais prisėsdavau jau tik dienos gale, beužmigdama tiesia nugara ir sukryžiuotom kojom, o tai nėra idealios sąlygos tokiai praktikai. Rutinos įneša šiek tiek stabilumo. Ir dėmesio kontrolės efektyvumo likusiai dienos daliai.

Tad meditaciją įtrauksiu (viešai pasižadu) į kasdienę savo rutiną. Ir papasakosiu jums apie pokyčius jau po kiek rimtesnio laiko tarpo, kad ir kelių mėnesių.

O iki tol - kitas eksperimentas, susijęs su nepažįstamų žmonių kalbinimu ir istorijų klausimų. Apie jį - jau spalį.




2 komentarai (-ų)

Eksperimentų projektas: Kodėl tavo žinios bevertės, kol jų nepritaikai arba Kaip pakeisti pasaulį


Mane supa žmonės, žinantys kaip išspręsti pasaulio problemas.

Mes dešimtis kartų atidarom ir uždarom laboratorijų duris, prijungiam ir ištraukiam elektrodus, kol išsiaiškinam, kokie būdai yra veiksmingiausi norint įsiminti informaciją. Mes pasidalinam su pasauliu šiais atradimais straipsnio pavidalu, mes švenčiam, kad sukūrėm mokslinę publikaciją, mes vedam žmoniją į priekį.

Mes susirenkam į debatus ir išgirdę temą jau po penkiolikos minučių galim pristatyti problemą, reikalaujančią mūsų pristatomo sprendimo, galim pasiūlyti po trejetą argumentų apie vyriausybės interesus ir pagalbą visuomenei, po porą mechanizmų, kurie paaiškins, kodėl toks sprendimas veiks ir kodėl šalis bus laimingesnė. Gudrūs vaikai iš universitetų gražiais pavadinimais, su daktaro laipsniu ar prabangių organizacijų etiketėmis, mes sveikinam vieni kitus laimėjus debatus apie švietimo ateitį, Kataro ryšius su Saudo Arabija ar moterų seksualinę laisvę Indijoje, bet vos debatai baigiasi, rankos paspaustos ir kambarių durys uždarytos, mūsų moralinė kova nurimsta. Tarptautiniai santykiai, lygios teisės ir švietimas ima tolti ir jau po pusvalandžio pamiršti, kad šiandien apie tai kalbėjai. Mes išmokstam atrasti sprendimus ir visiškai nesirūpinti, ar jie bus pritaikyti.

Mane supa žmonės, negalintys išspręsti savo problemų.

Jie skaito knygas kietais viršeliais ir žiūri išmintingas kalbas kurios rytą padeda įgauti motyvacijos dienai įveikti, jie sako išmintingas kalbas ir vykdo išmintingus tyrimus. Jie turi žinias. Jų gyvenimai to neatspindi.

Aš palengva tampu viena Žinančiųjų.

Paklausk manęs, kaip geriau jaustis ir aš tau pateiksiu sąrašą apie bėgimą, meditaciją, daržoves ir santykius, detalizuodama kiekvieną jo punktą, dar pridėsiu papildomų patarimų, kur nusipirkti tofu. Aš tau papasakosiu apie žmones, kurie jau įvaldę laimę, dievaži, aš tau numesiu nuorodą į keletą Interviu Projekto straipsnių, ir mes pasišypsosim, atradę receptus. Ir paliksim jų įgyvendinimą rytojui. Visi mąsto apie pasaulio keitimą, bet niekas nesusimąsto pradėti keisti savęs, sakė Levas Tolstojus, ir buvo visai teisus, nors gal ir kiek per daug kategoriškas.

Aš norėčiau palengva tapti viena Veikiančiųjų.

Turėjau puikias muzikos pamokas, kai į kabinetą įeidavau mokytis meno istorijos ir išeidavau išmokusi gyvenimo. Ir mūsų muzikos mokytojas kalbėdavo apie skirtumą tarp krepšinio žaidimo ir krepšinio rungtynių stebėjimo. Muzikos įrašų klausymo ir lopšinių dainavimo kūdikiams ar mylimiesiems. Gyvenimo gyvenimo ir gyvenimo imitavimo. Atsikelti nuo sofos ir pradėti kažką veikti lyg ir ne itin patogu, pabėgus skauda šoną, o ir filmą žiūrėti daug smagiau nei pačiam bandyti treniruotis idant taptum puikiu boksininku. Bet jausmas dainuojant, bėgant ir treniruojantis yra visai kitoks, nei visa tai stebint, patyrimas visu kūnu, akimirksniu išjudinant kiek per ilgai snaudusius endorfinus ir kitas medžiagas, laukiančias, kol galės pradžiuginti tavo suvokimo sistemas, patyrimas, dar ir įrodant sau, kad tavo kūnas gali bet ką, kad tu gali bet ką. Dažnai tas supratimas neaplanko, nes nepakankamai bandom, arba bandom nepakankamai ilgai. Tad jeigu tik suteiktumėm sau pakankamai galimybių, pasaulis imtų truputį keistis. Suprantu, kad ši pastraipa ima skambėti kaip kokia ne itin išmintinga knyga ne itin išmintingu pavadinimu, bet klišės patapo klišėm ne be reikalo, tikrai, pagalvokit, žmonėms tai atrodė svarbu, jie tai dažnai kartojo, tad tai visiems nusibodo, niekas nebenorėjo to girdėti ir net žiūrėti į tą pusę, taigi, tai atrodė taip pažįstama ir paprasta, kad, turbūt, apmąstymo ar, juolab, pritaikymo net neverta. Tai mano teorija apie klišes ir viską, kas banalu. Man atrodo, kad banalume daug vertės, tik gan giliai pakastos. Sprendimai neprivalo būti sudėtingi, jie gali būti labai paprasti, ir viskas, ko reikia, tai darbas ties jais, o ne bėgant šalin nuo jų. 

Aš pradedu įgyvendinimo patyriminį Projektą.

Pradedu tekstų seriją, kuriuose į kasdienes rutinas, veiksmus ir mintis trauksiu idėjas, kurios jau seniai turėjo būti pritaikytos, bet liko sklandyti gražių motyvacinių frazių forma kažkur palubėj. Kas dvi savaites dalinsiuosi tekstais, paaiškindama, kodėl idėja yra tokia vertinga ir kaip jos vertė įrodyta, straipsnį tęsdama pasakojimu apie asmeninį-socialinį eksperimentą, gyvenant ta idėja, išnagrinėta ir pritaikyta. 

Pastaraisiais mėnesiais, kai manęs draugiškuose pokalbiuose ar nedraugiškuose darbo interviu klausdavo, kokia idėja man atrodo viena svarbiausių, vienais ar kitais būdais pasakodavau apie žinių pritaikymo svarbą. Ir man truputį nusibodo apie tai kalbėti (matot, taip ir gimsta banalūs nuobodūs dalykai). Dėl to labai norisi sukonstruoti šį socialinį žaidimą, su įsipareigojimu jums pasakoti istorijas, kad netapčiau ta, kuri pabėga, kai nuovargis kiek per stiprus ar telefonas traukia labiau, nei likęs pasaulis. Ir kad jūs tokiais netaptumėt. Nes mes galim daug daugiau, nei pajėgiam įsivaizduoti. Ir mes puikiai žinom, kaip būti laimingais, nes perskaitėm 59 straipsnius apie tai. Belieka pritaikyti. Pabandom?




Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas