Search

Content

0 komentarai (-ų)

Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė: Aš įrodžiau sau, kad gali daryti tai, ką nori


Yra šitiek žmonių svajojančių būti dainininkais ar kompozitoriais, bet niekad to taip ir neįgyvendinančių. Eglė išdrįso. Ji kuria muziką ir moko dainuoti. Tad šis interviu yra apie drąsą pajausti, ką veikti nori ir apie drąsą įrodyti sau, kad tai veikti gali. Tai interviu apie tyrinėjimą ir patyrimą, savęs ir kultūros, tokius prasmingus giluminius procesus. Prasmingus ir giluminius kaip ir Eglės muzika. Dėl to labai džiaugiuosi galėdama dalintis šiuo pokalbiu.

Jūsų dėmesiui - Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė, kitaip žinoma kaip Tamsaulė.

Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas? 
Tiesą sakant, dainininke. Po to, kai praėjo noro tapti kosmonaute fazė. Tam tikra prasme vis tiek dirbu su kosmosu.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti? 
Sąmoningai stebėti: savo mintis, tekstus ir jų sąsajas sąmonėje, savo kūną, jo judesius. Save stebėti iš vidaus ir iš išorės. Sąmoningai stebėti kitą žmogų, jo kūną  ir per tai besireiškiančias baimes, ribas, kliūtis, kad galėčiau padėti bent šiek tiek išsilaisvinti, rasti takus.

Kai kalbate apie apie sąmoningą stebėjimą kaip įgūdį -- kaip jums pavyko jį įgyti ir kaip jį toliau tobulinate? (Ar turite kokį mechanizmą ar procesą, kurio pagalba tobulinate savistabą, ar tai vyksta be aktyvių pastangų?) Taip pat, kaip atradote, kad jums tai artima ir svarbu? Ir kaip jums pavyksta stebėjimą susieti su aktyviais veiksmais - pritaikyti įgytas įžvalgas?
Toks stebėjimas turbūt niekuomet nėra kažkoks baigtinis, tai greičiau nuolatinė sąmoningumo praktika ir jos siekis. Tai dvikryptis judesys - ir iš savęs (stebint ir taip priimant kitus), ir į save (mėginant save suvokti). Man tai labai siejasi su fenomenologija ir nuolatiniu grįžimo judesiu, taip pat kito/ kitybės sąvoka, net ir save galint tarsi atsitraukti ir suvokti kaip galimą savo sąmonės turinį - šia prasme - kitą. Stengiuosi save lėtinti, sustabdyti, kad išgirsčiau pačią save. Kitus intensyviausiai stebiu dainavimo pamokose, kurias vedu kasdien. Turi girdėti ir balsą, ir tai, kas pasigirsta per jį, - kas neištarta tuose žmonės, ko bijoma, kas džiugina. Su savim dažniausiai atviriausiai susitinku grodama, dainuodama, ypač realiu laiku improvizuodama scenoje arba sau viena rašydama tekstus. Vis dėlto, manau, kad tam susižadinti nuolat yra ir bus reikalingas nuolatinis sąmoningas to prisiminimas.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Atsisakydama galimai nepalyginamai didesnės klausytojų auditorijos neperėjau į pop kultūrą: dirbu su man artimiausia atmosferine, etnine, eksperimentine muzika ir žiūriu, ką ji daro su manimi. Dažniausiai sąmoningai rašau lietuviškai, nes kiekvienąkart tai iššūkis - rašyti sava kalba, nes ji nesileidžia būti rašoma paviršutiniškai, tu neišvengiamai ją tikrini. Rašau dainas lietuviškai ir užsieniečiai jas su mielu noru klauso!

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei? 
Didžiulę. Aš įrodžiau sau, kad gali daryti tai, ką nori.

Kaip jums pavyko tai sau įrodyti? Ar buvo kokie nutikimai, padėję jums suvokti savo (ir kiekvieno žmogaus) įtaką savo gyvenimui? Ką patartumėte jaunam žmogui, kuriam medijos bando įteigti, kad saugūs ir tradiciniai išsilavinimo bei profesijų keliai yra vienintelės patrauklios perspektyvos, kad alternatyvos yra per daug baugios ir nerealistiškos?
Šitai supratau iš savo vyro - jis pats susikūrė savo profesiją, savo darbą ir sėkmingai tai veikia jau dešimt metų. Iki tol maniau, kad ką baigsiu universitete, tą ir veiksiu, nepaisant to, kad manyje nuolat šoko tie kūrybiniai gūsiai, nesiliaudami apie save priminę. Ir kartą mano vyras sako - tai tu pradėk mokyti dainuoti. Galvojau: ,,Kaip? Taigi aš negaliu, negaliu, nemoku, nesuprantu"... Bet labai greitai supratau, kad tai vienas iš dalykų, kuriuos išmanau tikrai gerai ir galiu paaiškinti visa savimi. Kuriuosi naujas metodikas, darau tai, ką savimi patikrinu, ir kuo pati labai tikiu. Žinoma, tai kartu turi būti ir sisteminis, kryptingas darbas. Kai nemokau dainuoti, imuosi kūrybinių darbų, jie jau visai tiesiog dėl džiugesio ir vidinių kelionių.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų? 
Per dienas gročiau, dainuočiau, bet dar ir tapyčiau, daugiau skaityčiau, rašyčiau, ten susitinku save, mokyčiausi naujų kalbų, dažyčiau namų sienas, perstumdyčiau baldus, šukuočiau katinus, auginčiau keletą daržovių ir daug keliaučiau keliaučiau keliaučiau... o, dar ir šokčiau.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus? 
Nežinau. Išmokti kokią nors kalbą arba įvaldyti biohakerių metodų.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų? 
Tęsk rašyti.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose? 
Sąmoningos saviugdos, kažko susijusio su Biohacking ir požiūriu, kad pats žmogus gali pakeisti beprotiškai daug savo gyvenime, pradedant sveika gyvensena ir baigiant aktyvia sąmone ir kitų jos lygmenų pažinimu.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime? 
Mokėjimas klausytis ir stebėti. Man tai labai svarbu, nuolat to mokausi.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų? 
Apie tai, kad pradėti save pažinti pirmiausiai padeda artimiausia kultūra, o ne ta, kuri mums yra įteigta įvairiausių medijų.

Gal galėtumėte papasakoti, kokiais būdais ir keliais artima kultūra gali padėti žmogui pažinti save?
O, čia galėtų būti labai ilgas atsakymas, bet ir taip jie netrumpi. Trumpai tariant, paklauskime savęs, kodėl mes nuolat klausomės beveik vien tik užsienietiškos muzikos? Kodėl dauguma rašo dainų tekstus vien angliškai? Tai leitmotyviškai atsikartoja daugelyje sričių. Kartą savęs paklausiau, kodėl ieškodama savojo skambesio, jo ieškau per amerikietišką muziką. Ir tada po truputį pradėjau viską tikrinti, ką ir kodėl darau, klausti savęs, kiek renkuosi sąmoningai, o kiek esu palengva tam užprogramuota. Sutikau nemažai stiprių žmonių, kurie labai palaiko lietuvių kalbą ir kultūrą, taip pat filologijos/ fenomenologijos mokslai tuo metu man uždavė begales sužadinančių klausimų. Pradėjau pažindintis su mūsų senąja kultūra, dainomis. Po to pradedi prisiminti, kad vis tiek turi būti kažkokia tėkmė, gilus ir senas atminties vanduo, tekantis nuo mūsų pradžių, per mūsų pramotes ir protėvius, senelius ir tėvus iki čia, iki mūsų pačių. Tikiuosi - tolyn ir gilyn.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų? 
Hm hm hm. Labai sunku. Įtariu, kad Marcelijaus Martinaičio eilėraščiai.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena? 
Bet kuri su truputį daugiau miego:))

Daugiau apie Eglės veiklą - https://soundcloud.com/tamsaule
Daugiau apie Interviu Projektą - https://www.facebook.com/sviesult/ 




1 komentarai (-ų)

Daiva Ambrozė: Žmogus turi turėti išsiugdęs poreikį visada mokytis


Daiva kuria drabužius iš lino, nes vienąsyk nusprendė, jog jos pomėgis gali tapti darbu. Ir tuomet pavertė tai realybe. Ji pasakoja, kaip sugebėjo įgyvendinti tokį virsmą ir išmokti visko, kas įgalina ją savo darbą atlikti puikiai. Tai itin išsamus ir itin nuoširdus interviu, nes nesusilaikiau nepaprašiusi patikslinimų, pavyzdžių ir net papildomo klausimo, kuris, man rodosi, yra vienas svarbiausių šių pokalbių leitmotyvų ir, dažnai, daugumos mūsų minčių. Dėl to labai džiaugiuosi, galėdama su jumis pasidalinti jos atsakymais.

Jūsų dėmesiui - Daiva Ambrozė.

Kuo norėjote būti užaugusi, kai buvote vaikas?
Kai buvau vaikas turėjau labai daug ir įvairių norų. Jie vis kisdavo. Turbūt priklausomai nuo amžiaus. Tiksliai pamenu, kad ilgą laiką norėjau būti mokytoja. Dar tikrai esu norėjusi būti rašytoja. Vis mėgindavau kurti eilėraščius, ar parašyti kokią istoriją. Ir tikrai esu norėjusi būti drabužių kūrėja. Pamenu, kaip piešdavau eskizus. Dar norėjau būti šokėja.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Dabartinė mano veikla reikalauja disciplinos, nuoseklaus darbo, užsispyrimo, tikėjimo, pasitikėjimo, drąsos. Tai susirinkau visur: tapdama mama, būdama mama, išgyvendama gyvenimiškus nutikimus, dirbdama darbus, mokydamasi (turiu omenyje ne studijas, o savarankišką mokymąsi), skaitydama, bendraudama su kitais. Ir iš tiesų net nežinau, kas vertas būti nominuotas tuo svarbiausiu "mokytoju".

Gal galėtumėt pasidalinti pavyzdžiais? Kokios savarankiško mokymosi sritys buvo vertingiausios? Kokios knygos ar straipsniai padėjo labiausiai?
(Psichologija) Na gal pradėsiu nuo to, kad man visada labai patiko psichologija. Studijavau pradinio ugdymo pedagogiką bei švietimo vadybą, todėl psichologijos žinių pradėjau gauti jau studijų metais. Ruoštis jų egzaminams būdavo nesunku, nes įdomu. Pamenu, net rinkausi papildomas paskaitas, kai tam būdavo galimybė.

(Knygos) Mėgstu skaityti, o renkantis knygas dar studijų metais dažniau čiupdavau ne romanus, klasiką, o knygas iš kurių galėdavau pasimokyti. Tai dažnai darau ir iki šiol. Neturiu mylimiausios knygos. Negaliu parekomenduoti įkvepiančio straipsnio. Esu kritiška. Iš knygų ir straipsnių dažnai išsirenku tik man tinkančius dalykus, o visą kitą tiesiog praverčiu ir palieku. Pvz skaičiau gana neblogą psichologo knygą. Man labai patiko kaip jis dėsto teorines mintis, bet nemačiau prasmės skaityti jo paciento istorijų. Dar labai mėgstu skaityti knygas ne po vieną, o kelias iškarto. Tuomet labai lengvai gali paderinti prie savo poreikių ir emocijų ko tam momentui reikia.

(Naivumas) Esu iš tokių žmonių, kurie labai labai retai klausia patarimo. Man labai patinka pačiai atrasti, suprasti ko noriu, daryti taip, kaip aš noriu. Man labai sunku, kai kažkas man vadovauja. Nes tada nebesuprantu kaip turiu daryti, pametu pasitikėjimą ir pametu save. Kai žinau kur einu, kaip noriu daryti tada daug greičiau ir padarau. Lygiai taip ir asmeniniame gyvenime. Nesu linkusi pasakoti apie santykius, neklausiu patarimų, bet geriau jau klausinėju savęs, mintyse viską permąstau tūkstantį kartų, bandau pajausti, suprasti. Kas kitas man gali patarti? Juk niekas nepažįsta manęs taip gerai, kaip aš pati.

(Diskusijos) Man taip pat labai patinka gilios ir nuoširdžios žmonių diskusijos. Kartais jose gimsta įdomių minčių pamąstymui ir tobulėjimui. Tik reikia mokėti bendrauti, išgirsti, ne tik pulti išsisakyti. Tai taip pat priskirčiau netgi prie savarankiško mokymosi sričių.

(Sportas). Arba kitaip sakant darbas kūnui. Arba dar kitaip sakant poilsis tavo protui. Jei nėra sporto aš negaliu judėti, negaliu kurti, negaliu pailsėti, negaliu išmokti ir negaliu eiti pirmyn. Vienareikšmiškai.

Taigi, visi mano savarankiški mokslai, norai, tikslai yra paremti intuityviu supratimu, pajautimu. Kur dabar noriu nueiti? Ką turiu padaryti kad ten nueičiau? Ką turiu išmokti, kad galėčiau tai padaryti? Man taip labai patinka.   

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Mano didžiausi pasiekimai yra tai, kad šiandien atėjau iki čia, kur esu dabar. Kad esu mama, kad esu sveika, mylima ir mylinti, kad turiu drąsos daryti dalykus, kad turiu drąsos nuspręsti, kad nebijau suklysti.

Kaip to pasiekėte? Ar turėjote konkrečius planus ir tikslus, ar dalykai dėliojosi daugmaž savaime? Kokie veiksniai padėjo patekti ten, kur esate?
Kai pažiūriu atgal suprantu, kad priimti daugeliui savo sprendimų reikėjo drąsos, pasitikėjimo ir savęs pažinimo. Augau mažame miestelyje. Mokyklose tikrai nebūdavo bandoma vaikus nukreipti į dalykus kurie jiems sekasi, juos paskatinti. Šeimoje taip pat nekalbėdavome apie tokius dalykus. Kai pradėjau dirbti taip pat neturėjau tokių minčių, buvau gana kukli mergina. Bet mano gyvenimas buvo labai intensyvus. Man dabar yra tik 34 metai. Esu baigusi dvejus mokslus, turiu nemažai darbo patirties, esu iškentusi sudėtingą širdies operaciją, po kurios ilgai sveikau, turiu 3 vaikučius, dvi mano mergaitės yra iš pirmos santuokos, taigi esu išgyvenusi skyrybas ir žinau ką reiškia stovėti prieš visuomenę su dviem vaikais ir išsiskyrusios moters statusu (o tai tikrai nėra lengva). Tai tave augina, kad ir kaip skamba paradoksaliai. Bet aš esu labai labai mylinti gyvenimą. Labai didelė svajotoja. Labai jautri. Tikiu, kad darydami gerus dalykus ir turėdami geras mintis mes traukiame tokius pačius žmones. Mano vyras yra mano VYRAS ir žinau, kad visada visada galiu į jį atsiremti ir lipti kartu į didžiausius kalnus. Mane įkvepia meilė. Mane įkvepia vaikai. Mane įkvepia gyvenimas. Ir taip. Manau, kad man patinka per daug dalykų, kad galėčiau pradėti daryti nepatinkančius :)

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Labai daug. Negali būti kitaip. Juk darbas užima labai didelę dalį tavo laiko. Dalykai, kuriems skiriame daug laiko turi būti to verti.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Daugiau skaityčiau, daugiau keliaučiau, mažiau skubėčiau ir būtinai daryčiau tai, ką darau iki šiol. Turiu omenyje laiko skyrimą savo šeimai bei lino drabužių kūrimą.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Norėčiau išmokti šokti Lindy Hop'ą bei pramokti 2 naujas užsienio kalbas.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
Prieš ką nors svarbaus nuspręsdamas visada bent truputi pagalvok.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose? 
Psichologijos, kokybiškos kūno kultūros, ekonomikos.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Kalbant apie akademinį aspektą tai manau, kad žmogus turi turėti išsiugdęs poreikį visada mokytis. Visada. Kalbant apie socialį aspektą, tai arogantiški ir save aukščiau už kitus matantys žmonės niekada negali būti laikomi išsilavinusiais. Paprastumas yra labai svarbus dalykas bet kokios profesijos ar rango žmogui. Tik nereikia to painioti su prastumu.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Apie meilę gyvenimui, pagarbą žmonėms, drąsą būti savimi ir visada mokytis. Manau, kad tai būtų galima labai gražiai sujungti į vieną temą.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Labai sunkus klausimas, nes niekada neturėjau mylimiausios knygos, dainos, grupės ar filmo. Man jų daug patinka! Bet jeigu toks klausimas - tebūnie tai būtų pati storiausia visame pasaulyje pasakų knyga.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Joje turi būti šeimos, draugų, sporto, gero maisto, gero oro, gamtos, kalnų, truputį laiko sau, romantikos, įdomių pokalbių, geros knygos, kakavos. Manau tiek :)

Papildomas klausimas

Kaip pavyko atrasti, kad ta veikla, kuri užsiimate, yra Jūsų svajonių darbas, vertas laiko ir pastangų - ar baigdama mokyklą jau žinojote, kad to sieksit, ar kelias buvo ilgesnis? Ar buvo akimirkų, kai manėte, jog reikia viską mesti ir siekti kažko labiau tradicinio ir apibrėžto (nei verslas?) Ir kodėl visgi tęsiate tai?
Baigdama mokyklą nežinojau nieko, buvau nepasitikinti savimi, Vilnius atrodė labai didelis ir gąsdinantis. Ką jau kalbėti apie pasaulį. Mokslai baigėsi, palikdami savo patirtis. Atsirado darbai. Kiekvienas jų išmokė kažko vis kito. Bet tik gimus vaikams pradėjau suprasti labai svarbų dalyką- savo laiko vertę. Prieš tai laiko turi į valias. Jis visas tavo. Gali daryti ką nori. Eiti kur nori. Pailsėti kada tik nori. Kai atsiranda vaikai supranti, kad laikas yra ypatingai vertingas ir kad jo dalinti bet kaip ir bet kam tu tiesiog nebegali ir svarbiausia- nebenori. Tik tada pradėjo ateiti supratimas, kad nebenoriu daryti dalykų, kurie man neatrodo svarbūs ir kurie atima mane iš šeimos. O svarstyti ir strateguoti ką nori daryti manau yra visiškai neverta. Verta atsisėsti ir ramiai pažiūrėti į save. Kas tau teikia malonumą? Ką darant tu pailsi? Pvz man labai patikdavo kiekvienais metais nusipirkti naujų lino audinių, padaryti eskizus ir paprašyti geros technologės, kad man pagal juos pasiūtų sukneles. Ir taip kasmet. Man patinka lino audiniai. Jie super jaukūs dėvėti. Neatradau sau geresnių. Jaučiuosi su jais graži. Ir nusprendžiau, kad tai gali būti ne tik pomėgis, bet galbūt ir mano darbas. Ir tai, kad man patinka kurti iš lino drabužius nereiškia, kad aš nusiteikiau atostogauti ir nedirbti. Dirbu labai daug! Disciplinuotai planuoju laiką. Nešvaistau. Neatidėlioju. Bet tas laikas yra mano. Aš esu jo karalienė ir galiu jį išdėlioti taip, kad visiems būtų daugiau mažiau gerai. Ir tikrai nereiškia, kad tokiuose darbuose, kurie tau patinka nėra ir sunkių dalykų, nuobodžių lentelių, kitų techninių dalykų, nesklandumų, streso. Tai neišvengiama. Bet vistiek yra kitaip. Gali savarankiškai susiplanuoti dalykus. Nereikia kažko atsiklausti, tartis. Laisvė duoda veikti. Tik reikia mokėti ją vertinti ir ja protingai naudotis.

Daugiau apie Daivos Ambrozės veiklą - http://www.cozyblue.lt/
Daugiau apie Interviu Projektą - https://www.facebook.com/sviesult/ 




1 komentarai (-ų)

Aušrinė Armonaitė: svarbiausia savybė yra mylėti žmones


Aušrinė Armonaitė man yra politikoje dirbančio ir, apskritai, dirbančio žmogaus idealas. Ji itin optimistiškai imasi darbų ir įstatymų projektų, nes tame mato prasmę - bent jau taip rodosi pasiklausius vieno kito interviu su ja. Labai džiugu liudyti tokį drąsų ir reikalingą liberalizmą, išreiškiamą ne vien pasisakymais, bet ir veiksmais. Rodosi, būtų galima pavydėti kiekvienam dvidešimt kelių metų amžiaus žmogui, atradusiam prasmingą darbą, o Aušrinė dar ir sako, kad ši veikla daro ją laimingą. Tai įkvepia. Dėl to esu laiminga galėdama užduoti Aušrinei keletą klausimų.

Jūsų dėmesiui - Aušrinė Armonaitė.

Kuo norėjote būti užaugusi, kai buvote vaikas?
Svajojau apie daug profesijų, bet labiausiai, ko gero, norėjau būti žurnaliste, norėjau vesti TV ar radijo laidas, rašyti straipsnius. Kai buvau maža su sese ir pussesere leisdavome laikraštį, žaisdavome radiją ir televiziją.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Pirma ir svarbiausia savybė yra mylėti žmones, mėgti su jais bendrauti. Žmonių yra įvairiausių, jiems rūpi skirtingi klausimai, jų pažiūros yra įvairios. Tačiau politikas turi mokėti išgirsti žmones, tai politikui yra svarbiausia. Antra savybė, kuri padeda politikoje yra gebėjimas komunikuoti. Labai svarbu aiškiai dėstyti savo mintis, kad tave teisingai suprastų ir teisingai būtų perteiktos tavo idėjos. Trečia savybė yra užsispyrimas siekti savo idėjų įgyvendinimo. Politikoje rankos gali nusvirti labai greitai, čia daug kas suinteresuotas, kad nekovotum dėl savo programos. Reikia rasti savyje jėgų eiti tolyn, siekti sutarimo ir kompromiso, kad pasiektumei pokytį.

Šias savybes man padėjo išugdyti veikla nevyriausybinėse jaunimo organizacijose – Lietuvos liberaliame jaunime, Lietuvos jaunimo organizacijų taryboje.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Manau, dideliems pasiekimams dar ateis laikas. Žinoma, man labai svarbios buvo studijos, baigiau politikos mokslų bakalaurą ir viešosios politikos analizės magistrą. Tos žinios man labai padeda politikoje, taigi tai galėčiau laikyti reikšmingu pasiekimu.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Man labai patinka mano darbas, o tai reiškia, kad aš jaučiuosi gerai, jaučiuosi laiminga.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Daryčiau lygiai tą patį.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Norėčiau išmokti gerai žaisti tenisą.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikametei sau, koks sakinys tai būtų?
Viskas bus gerai.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Neseniai valdantieji prabilo apie etnologijos mokymą, o aš, manau, kad reikėtų transformuoti etikos pamokas į filosofiją. Taip moksleiviai galėtų išmokti kritiškai mąstyti, samprotauti, prisiliestų prie idėjų, iš kurių surėdytas mūsų pasaulis. Filosofijos pamokose savo vietą atrastų ir religijos mokslai, ir antropologija, ir politinė filosofija.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Manau, svarbiausia yra gebėjimas dirbti su informaciją – ją greitai įsisavinti, suprasti ir interpretuoti.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Apie tai, kodėl svarbu, kad visuomenė kontroliuotų valdžią.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Labai sunkus klausimas. Mėgstu socialinių mokslų literatūrą, bet pasirinkčiau ,,Merę Popins", ,,Begalinę istoriją" arba kažką iš Hario Poterio serijos.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Tobula diena yra rami diena – kai jautiesi savo vietoje, savimi pasitiki, tave supa artimieji, dėl nieko nesijaudini.

Daugiau apie Aušrinės Armonaitės veiklą - http://www.armonaite.lt/
Daugiau apie Interviu Projektą - https://www.facebook.com/sviesult/




0 komentarai (-ų)

Tomas Ramanauskas: kai kuriuos dalykus dariau pačius dėl savęs, visiškai negalvodamas kiek tai uždirbs, ar kam tai patiks


Gilioje jaunystėje sakiau, kad būtų gera, jei toks darbas kaip mąstytojas vis dar egzistuotų, kaip buvo kokioje Senovės Graikijoje. Tomas Ramanauskas rodo, kad toks darbas išties egzistuoja, jei tik išdrįsti praplėsti darbo sąvokos ribas ir paaiškinti kitiems, kodėl idėja yra vertingas produktas. Beje, jis tai puikiai sudėlioja savo ir Kristupo Saboliaus knygoje "Žmogus, kuris žinojo viską", kurią drąsiai vadinčiau viena labiausiai mintis ir tikslus stimuliuojančių pastarųjų metų skaitinių.

Tomas kuria idėjas kuo įvairiausiais pavidalais - kaip filmus, kaip renginius, kaip knygas, paskaitas, seminarus. Ir visad labai įdomu susidurti su žmonėmis, kurie kūrybą geba paversti išgyvenimo (gyvenimo!) šaltiniu. Dėl to džiaugiuosi galėdama jam užduoti keletą klausimų.

Jūsų dėmesiui - Tomas Ramanauskas.

Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
Labai norėjau likti vaiku kuo ilgiau, man atrodė, kad tai yra geriausias užsiėmimas.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Žingeidumas. Bet klausimas - kokia mano profesija?

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Kad kai kuriuos dalykus dariau pačius dėl savęs, visiškai negalvodamas kiek tai uždirbs, ar kam tai patiks.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Jei laikyti, kad mano užsiėmimas yra darbas su idėjomis, tai esu laimingas, pasirinkęs taip plačiai. Ir neįsivaizduoju, kaip būti laimingu, didžiąją šviesiosios paros pusės skiriant kažkokiam man svetimam darbui.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Mano monetizuota galva nebegali suvokti, kaip reiktų gyventi be paskolų. Arba kaip reiktų viską, ką vartoju, užsiauginti ar pasigaminti pačiam. Tad turbūt išprotėčiau.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Kinematografinį.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
"Tavo dabartinės problemos bus juokingos jau po kelerių metų. Todėl mažiau pergyvenk."

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Kūrybingumo, be abejo.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Empatija. Bėda, kad akademinis išsilavinimas retai su tuo susijęs.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Ji vadintųsi "Kūrybingumas. Dar ne per vėlu."

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Tikiuosi yra tokia knyga: "Visa 20 ir 21 amžiaus pasaulio literatūra". Jei nėra, tada rinkčiausi knygą baltais lapais.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Aš neturiu priekaištų dienoms, kuriose šviečia saulė ir kurių pabaigoje atsigulu nekantraudamas keltis vėl.


Daugiau apie Tomo Ramanausko veiklą - tumblr & FB.
Daugiau apie Interviu Projektą - https://www.facebook.com/sviesult/




5 komentarai (-ų)

Žinoti nelygu Pritaikyti: apie informacijos vertę

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2016.

Žinios svarbiausia!
sušunka mama palydėdama jį prie automobilio. Jo rankoje priėmimą į universitetą patvirtinantis laiškas - ten jis išmoks, kaip veikia ekonomika, psichologija ir teisė.
Prieš atsisveikindama mama jam įduoda knygą, atskleidžiančią paslaptį, kaip jaustis laimingam (žinios svarbiausia!) Ją perskaitęs jis išmoks, kaip nepristigti serotonino ir nesutrikdyti dopamino apytakos, gal dar netyčia pamatys pastraipą apie meditaciją. Pro praviras namo duris girdėti kiek pavargęs televizijos veidas teigiantis, jog gyvename informacijos amžiuje, kur informacija - brangiausia valiuta. Mama mojuoja prie vartų. Pamokos, straipsniai, knygos, studijos. Viskas, ko reikia. Jis išgelbės pasaulį. Ir dar prieš tai, save.

Šitiek straipsnių bandančių atrodyti bent kažkiek išmintingais kasdien braunasi į kiekvieno skaitytojo dėmesio lauką, teigdami žinias, kurios esminės, be kurių išgyventi nebeišeis, niekaip, o jei ir netyčiom pavyks, tai prarandant progą gyventi gerokai tobuliau. Taip šaukia ir knygos dailiuose knygynuose. Ir paskaitų, ar, dar dviprasmiškiau, mokymų bei seminarų vedėjai. Ši informacija pakeis jūsų gyvenimus. Visi blaiviai suvokia (tai, žinoma, prielaida), jog didžioji dalis tokių tiesioginių ar užslėptų informacinio teroro žinučių yra niekinės ar bent jau vargiai vertingos. Tuomet perskaitai tekstą ir jį pamiršti, arba, kiek blogiau, kelias minutes pagaili savęs, jog praradai dar kelias svarbias savo vertingo gyvenimo minutes. Bet dalis tų straipsnių ir knygų pasirodo esančios neįtikėtinai artimos, pasakojančios apie mokslinius atradimus, kurie statistiškai reikšmingi ir validūs, apie idėjas, kurių reikia būtent dabar ir kurios taip parankiai pasipainiojo po ranka. Tuomet dėkoji dievui, vėjui ar sau, priklausomai nuo tikėjimo, kad pasitaikė tokia sėkmė ir jau džiaugiesi, kaip tai pakeis tavo gyvenimą. Telieka vienintelė problema - dažniausiai žinios lieka nepritaikytos.

Puikiai žinai, kad sportas padeda geriau jaustis. Galbūt net esi girdėjęs, jog aerobiniai pratimai padeda depresijos gydyme bene panašiu procentu, kaip neurotransmitorių serotoniną reguliuojantys vaistai. Bet reguliariai nesportuoji. Puikiai žinai, kad cukrus kūnui kenkia labiau, nei dalis narkotikų. Bet galimas daiktas, tai nekeičia tavo elgesio. Įpranti skaityti ir nepritaikyti. Tad kai kitą sykį pamatysi išmintingą tekstą, teikiantį tau reikalingą informaciją, numosi į jį ranka, mat jau tai girdėjai, nors tekste rekomenduojamas veiksmas ir būtų tau smarkiai praversiantis ar net gyvybiškai reikalingas. Įpranti ugdyti abejingumą. Dar blogiau, augini atskyrą tarp idėjų ir veiksmų, sakai, čia tik teorija, praktikoje yra kitaip, čia tik pasakojimai, realybė yra kitokia. Nors dažniausiai nieks nedraudžia idėjų versti į realybę. Apart savęs, žinoma.

Jei turi žinių ir jų netaikai, rezultatas tas pats, lyg žinių neturėtum. Jei neišgyveni patirties, ją nusakantys žodžiai yra gan bereikšmiai. Žinoma, tai suprantama, pritaikyti informaciją sunku, tam reikia ardyti įpročių jungtis, kurios taip patogiai įsitaisiusios kasdienėje dienotvarkėje ir neuronų jungtyse. Kreipti aktyvų dėmesį į kiekvieną sprendimą svarstant, ar nuo pastarojo karto, kai buvo atliktas šis veiksmas, jo atlikėjas (reiškia, tu) įgavo kokių aktualių žinių, gali pasirodyti varginantis procesas. Bet varginantys, sudėtingi ir lėti būna neautomatizuoti veiksmai ir jie nėra automatiniai tol, kol netampa įpročiais ir įpročiais netampa tol, kol nepakartojami begalę kartų ir begalę kartų nėra kartojami, kol jų atlikėjas (reiškia, tu) tvirtai tiki, jog mąstymas kiek per daug varginantis procesas.

Tad verta mokytis kreipti daugiau dėmesio į veiksmą, verta mokytis paprasčiausiai suteikti sau erdvės aktyviam veikimui ir ne vien informacijos kaupimui. Išmokai, kad meditacija padeda susikaupti ir suvaldyti emocijų bangas? Nuostabu, išbandyk tai, pajausk ką reiškia neleisti mintims užvaldyti savęs, pajausk kaip šlapdriba bado skruostus. Išmokai, kad dažnai agresija ir nepakantumas kyla iš nežinomybės baimės ir bandymo apsaugoti savo pažįstamo pasaulio sampratą? Nuostabu, dabar gali konfliktinėse situacijose į šauksmus atsakyti atjauta, gali pažinti žmones, kurie rodosi kitokie nei tu, nes suvoki, kad jaučiat taip pat, nepaisant šalies-kultūros-tikėjimo-spalvos-traukos-veiklos-blakstienų ilgio. 

Taip tobulėja įprotis kreipti dėmesį į detales, sąmoningai apmąstyti situacijas ir žvelgti kiek toliau žodžių paviršiaus. Taip gilėja džiaugsmas įprasminti žinių vertę, teoriją verčiant į kasdienybę spalvinančią praktiką. Taip įgaunamas įprotis sustoti ir pamąstyti, kodėl vartoji informaciją, ką ji tau suteikia, kodėl ji gali būti vertinga ar žalinga - taip atsisakai dalyvauti iš inercijos veikiančiame informacijos konvejeryje, kuris pildo tave viskuo, kuo jam patogu. Kuo daugiau sąmoningumo įvedi į minčių ir kūno žingsnius, tuo aktyviau įgalini save rinktis ne vien informacijos realizaciją, bet ir jos turinį, atmesdamas kriminalus, demoralizuojančias-saviplaką skatinančias-pasitikėjimą pakertančias istorijas, ir atsisukdamas į naudingus, jėgų teikiančius liudijimus. Dėl to taip gera skaityti apie kitų žmonių didžius pasiekimus ir jų kelią (tai nėra Interviu Projekto reklama. Gal truputį). Kai matai, kaip kiti puikiai taiko žinias veiksmais, arba nepaiso jokių žinių ir tiesiog atsitiktinumais ir bandymais stato realybę, tai skatina nustoti vien skaityti ir planuoti bei pradėti veikti. 

Šis straipsnis nėra patarimas, tai spyris veiksmui. Tikiuosi, veiksmingas.




0 komentarai (-ų)

Tomas Moška: Visi šie dalykai man nutinka tik dėl to, jog be galo norėjau mokytis ir tobulėti


Tomas buvo vienas pirmųjų žmonių rekomendavęs man universitetą, į kurį vėliau įstojau, ir debatų organizaciją, kurios prezidente vėliau tapau. Ir tik po kurio laiko sužinojau, kad viena populiariausių universiteto organizacijų Turing Society buvo įsteigta būtent Tomo iniciatyva, taip pagalbą skleidžiant jau nebe pavieniams klaidžiojantiems asmenims, o dešimtims tūkstančių studentų, vėliau veiklą plečiant į kitus miestus ir net šalis. Programavimas, kurio sklaida ir užsiima Turing Society, man visad atrodė labai vertingas įgūdis ir kiek gailiuosi, kad niekad neskyriau tam laiko, tikiu, kaip ir nemenka dalis visuomenės. Tad labai džiaugiuosi, galėdama pakalbinti Tomą, taip drąsiai verčiantį revoliucingas idėjas į apčiuopiamą visiems prieinamą realybę.

Jūsų dėmesiui - Tomas Moška.

Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?  
Iš tikrųjų, niekuomet neturėjau aiškios vizijos dėl savo ateities. Būdamas mažas išbandžiau begales veiklų. Esu lankęs bent 7 sporto šakas, darbų būrelius, dainavimą. Dalyvavau teisės, ekonomikos - verslumo, psichologijos paskaitose. Esu lankęs lyderystės akademiją. Taip pat man visuomet patikdavo skaityti apie astronomiją, žavėdavo ir kariuomenės gyvenimas, programavimas.
Taigi, labai stipriai meluočiau sakydamas, kad turiu vieną tikslą nuo pat vaikystės. Visa kelionė link dabartinės profesijos tebuvo ilgas ir nenuilstantis klaidžiojimas :)

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Jeigu kalbėčiau apie programavimą, tai be abejo – kantrybė. Programuotojams ypač dažnai tenka ieškoti klaidų programoje, mokintis naujas programavimo kalbas ar įrankius. Labai retas programuotojas, kuris išmoksta vieną kalbą ir visą savo karjerą su ja dirba. Pastovus tobulėjimas yra neišvengiamas, o kartu su juo ateina ir pastovi nežinia, pasimetimas, blaškymasis, kuriems įveikti prireikia kantrybės. Aš, tuo tarpu, nuo mažens buvau auklėjamas nemesti pradėtų darbų ir išlikti kantriam. Pamenu, kuomet buvau 5’toje klasėje, mano tėtis pasisiūlė išmokinti mane išspręsti rubiko kubą. Jis išskirtinai pabrėžė, kad mokins mane tik tuo atveju, jeigu aš pažadu “nepaleisti kubo iš rankų” iki kol išmoksiu jį išspręsti. Kubą išspręsti aš išmokau, o užsispyrimas užbaigti pradėtus darbus liko įpročiu.

Kalbant apie kitą mano profesinę pusę, Turing Society organizacijos kūrimą bei vystymą, tai pats svarbiausias įgūdis yra itin gera akis žmonėms. Visuomet tikėjau, kad bet kokia idėja pasaulyje nėra lemta tapti dideliu verslu be tą idėją sugebančių išpildyti žmonių. Būtent todėl organizacijos viduje didelę savo laiko dalį mes skiriam naujų narių paieškai bei savų narių tobulinimui ir profesiniam ugdymui.

Be abejo, yra labai daug kitų aspektų abiejose profesijose, tačiau jeigu reikėtų išskirti tik po vieną įgūdį – tai būtų kantrybė ir gebėjimas atrasti bei ugdyti žmones.
Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Būnant aštuntoje klasėje supratau, kad mokytis yra įdomu bei be galo naudinga. Visa kita gyvenime atėjo tik kaip to supratimo rezultatas. Visi draugai, gimnazija, universitetas, studentų bendruomenės, Turing Society įkūrimas, darbas startup’uose, polinkis į programavimą, įstojimas į 42 Coding School – visi šie dalykai man nutiko tik dėl to, jog be galo norėjau mokytis ir tobulėti.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Gana nemažą. Dažnai juokaujama, kad dauguma programuotojų vartoja narkotikus (http://motherboard.vice.com/read/the-fbi-cant-find-hackers-that-dont-smoke-pot) ir neturi jokių “people skills”, o visi verslūs žmonės absoliučiai neturi asmeninio gyvenimo ir yra beviltiškai vieniši.
Tačiau jeigu žmonės pasirenka profesijas dėl nuoširdaus susidomėjimo, skiria pakankamai laiko šeimai, draugams – jiems visuomet tai bus pati geriausia ir laimingiausia profesija pasaulyje. Taip pat yra ir man. Esu be galo laimingas darydamas tai, ką darau.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Pinigams neegzistuojant programavimas vis tiek užimtų labai daug mano laiko. Visgi, stengčiausi skirti netgi daugiau dėmesio švietimo gerinimui. Kadangi neegzistuojant pinigams žmonėms dingsta monetarinė nauda investuoti savo laiką į mokslus, tad sudominti jaunus moksleivius ir skatinti juos atrasti savo mėgstamą užsiėmimą, išlikti aktyviems taptų itin svarbu.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Be galo noriu išmokti groti pianinu. Labai ilgai apie tai paslapčia svajojau. Šiuo metu namie turiu sintezatorių, tad pasiteisinimų kaip ir nebelieka - reikia groti.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
Klaidžiok dar daugiau.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Šiam klausimui, žinoma, yra kelios pusės. Visu pirma, manau, jog tikrai ne visos dabartinės disciplinos yra mokamos tikslingai. Taigi, naujų disciplinų įvedimas tikrai nėra atsakymas į klausimą “Kaip mokykloms išugdyti geresnius moksleivius”.

Tačiau jeigu kalbėtume apie naujų disciplinų įvedimą, be abejo, savo balsą atiduočiau kompiuterių mokslui. Tačiau, kalbu ne apie supažindinimą su Excel, Word, PowerPoint programomis (ką mes turime dabar), o apie programavimo pagrindus, kompiuterių architektūrą, internetinių puslapių programavimą. Tai ne tik suteiktų (vis dar moksleiviams) galimybę dirbti ir užsidirbti internete, tačiau ir užtikrintų, kad Lietuvos moksleiviai yra pilnai pasiruošę 21 a. technologiniams iššūkiams. Turėdami IT pagrindus, moksleiviai tampa žymiai pranašesni ieškodami darbo, nepriklausomai nuo jų profesijos.

Svarbu suprasti, kad Lietuva jau dabar yra strategiškai palanki vieta ugdyti ir samdyti programuotojus. Netgi tokios įmonės kaip Uber ar AdForm turi savo IT centrus Lietuvoje, o Finansinių Technologijų (FinTech) įmonės itin sparčiai plečiasi į Lietuvą.
Šiai dienai Lietuvoje jau vyksta tokios iniciatyvos, kaip Antano Guogos CoderDojo pamokos moksleiviams, Turing Society kursai ir paskaitos universiteto studentams bei Invest Lithuania ir Lithuania Global Leaders kuriamas IT profesionalų tinklas. Lietuvai trūksta tik vienintelės dėlionės detalės – bendrosios švietimo sistemos reformos ir gimazinio amžiaus moksleivių įtraukimo į IT mokslus.

Žinoma, būtų naivu manyti, kad ši disciplina yra reikalinga ir įdomi visiems moksleiviams, bet net neabejoju, kad ji būtų naudinga kiekvienam susidomėjusiam.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Sugebėjimas sutarti ir būti žmogišku kitiems.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Mokinčiau visus HTML ir CSS programavimo pagrindų!

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Mario Puzo “The Godfather”.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Atsikeliu 6 ryto ir prabėgu Paryžiaus maratoną. Grįžęs suvalgau avižinės košės ir lekiu į oro uostą. Kelionėje traukiniu programuoju aplikaciją/projektą, kurį jau ilgą laiką norėjau įgyvendinti. Skrydis į Vilnių. Lėktuvui nusileidus aplankau tėvus, paragauju močiutės cepelinų, išlekiu į Turing Society renginį Vilniuje. Po renginio su šeima apsilankome teatre, pasivaikštome po Vilniaus senamiestį ir iškart po to sėdu atgal į lėktuvą ir grįžtu į Paryžių (taip, pakeliui programuoju). Paryžiuje važiuoju tiesiai į universitetą ir atsiskaitau ilgai kurtą projektą. Vakare sudalyvauju kokioje konferencijoje apie Startup’us bei pakeliui namo, minant dviračiu, susiskambinu su keliais draugais. Grįžęs namo – tiesiai į lovą.
Kaip visa tai spėčiau? Net nežinau, neklauskite :)

Daugiau apie Tomo Moškos veiklą Turing Society https://www.facebook.com/tsocietylt/
Daugiau apie interviu projektą https://www.facebook.com/sviesult/





Sekite elektroniniu paštu

Archyvas