Search

Content

0 komentarai (-ų)

Algis Kriščiūnas: Visko išmokau ne akademinėse institucijose, bet gyvenimo universitete



Vienas gražiausių projektų, kurį sekiau du tūkstančiai penkioliktaisiais metais, buvo vardu "happy365". Vis matydavau po nuotrauką žmogaus su jo pasakojimu, kokiais būdais gimsta jo laimė. Šį projektą fotografija ir pokalbiais kūrė Algis Kriščiūnas, tapantis ryškius konceptualius paveikslus, fotografuojantis, leidžiantis neįprastai vertingą žurnalą, mušantis būgnus ir taip transliuojantis savo idėjas per kūrybą. Gera matyti, kai darbas tampa minčių ir tikslų atspindžiu, tai drąsu, tai šitaip nuoširdu, pirmiausia savo paties atžvilgiu. Dėl to ir panorau užduoti keletą klausimų Algiui apie darbus, laimę ir jų kelius.

Jūsų dėmesiui - Algis Kriščiūnas.


Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
Norėjau būti dailininku, bet tėtis atkalbėjo ir baigiau KTU, robotų konstravimo specialybę.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Mano profesija labai skirtinga: kaip fotografui man svarbiausia užmegzti kontaktą su fotografuojamu žmogumi, kaip dailininkui - svarbiausia atsiduoti fantazijai ir daug sapnuoti, kaip muzikantui - būti aistringu koncerto metu. Kažin, ar tai yra įgūdžiai :) Bet tiesa ta, kad net tokiems dalykams reikia treniruočių. Ir visko išmokau ne akademinėse institucijose, bet gyvenimo universitete. Per klaidas ir nesėkmes.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Didžiausias pasiekimas - sugebėjimas išgyventi darant mėgstamus dalykus. O kaip tai pasiekti? - visą gyvenimą stengiuosi pamėgti tai, ką darau ir dabar darau tik tai, ką mėgstu.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Nežinau, kaip jausčiausi, jei būčiau konstruktorius - gal irgi būčiau laimingas: darbas 8-17, savaitgaliai su meškere ir šašlykais, atostogos Palangoje. Argi yra kokie nors žmogaus teisingo gyvenimo kriterijai? Bet džiaugiuosi, kad dabar esu toks, koks esu ir savo pasirinkimo nesigailiu.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Užsiimčiau visai tuo pačiu: menais ir muzika. Tik gal visai be streso.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Laisvai skaityti angliškai. Nes geros knygos - labai brangi mano gyvenimo dalis.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti. Sakinys G.G.Markeso.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
"Susivokimo, ką nori veikti gyvenime" disciplinos.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Žingeidumas, noras mokytis ir sugebėjimas dalintis žiniomis.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Apie pasirinkimus: kaip svarbu nepraleisti savo vienintelio ir nuostabiausio gyvenimo kankinantis, bijant ir laukiant atostogų.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Žudantis klausimas. Neįmanoma pasirinkti vienos, nenuskriaudžiant kitų. Gerai, gal tebūnie Steinbecko "Mūsų nerimo žiema".

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Panašiai, kaip šiandien.

pradžia 8:00: šviečia saulė, darbas prie paveikslo, užkandžiai, užkandžiai, arbata, pereiname prie fotografijos.
14:00 pietūs su knyga, valanda su knyga ant sofos verandoje, gimsta kelios eilutės naujai dainai, grįžtu prie paveikslo ir jį pabaigiu
18:00 muzika su grupe
20:30 vakarinis prasibėgimas stumiant dukrytę ant dviratuko ir paplepant apie viską
22:00 feisbuko postas ir keli laiškai
23:00 lova su žmona
24:00 knyga iki kol atsijungiu

Daugiau apie Algio Kriščiūno veiklą galite sužinoti http://www.krisciunas.com/




0 komentarai (-ų)

Rytis Zemkauskas: Išsilavinimas geras tada, kai pritaikomas kūrybiškai


Kai einu miestu besikalbėdama su įdomiu pašnekovu kokia prasminga tema, kartais pagalvoju, kad toks pokalbis būtų vertas "Pasivaikščiojimų". Ryčio Zemkausko kurta "Pasivaikščiojimų" laida man tapo pokalbių idealu, atidaus klausymo, drąsių klausimų ir dialogo kaip kūrybos įrankio pavyzdžiu. 

Rytis rašo knygas ir straipsnius, veda ir kuria laidas, garsina filmus. Savo kūryba jungia kartas. Nėra itin daug daug laidų, sugebančių sutraukti tiek dvidešimtmečių, tiek šešiasdešimtmečių auditoriją ir "Pasivaikščiojimai" yra būtent tokia laida. Nes klausimuose, atsakymuose ir pauzėse tarp jų gali išgirsti dalykus, nepaklūstančius laikui.

Vis galvodavau, kaip skambėtų "Pasivaikščiojimai" jų vedėjui apsikeitus vaidmenimis su pašnekovais. Ir štai įgavau progą užduoti Ryčiui Zemkauskui savų klausimų. Ir gauti atsakymus vertus "Pasivaikščiojimų" vardo.

Jūsų dėmesiui - Rytis Zemkauskas.


Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
Norėjau būti žymus ir turtingas roko muzikantas.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Turiu kelias profesijas. Svarbiausia iš jų man – žurnalisto. Šioje profesijoje labai reikalinga savybė yra smalsumas. Nuolatinis domėjimasis pasauliu ir žmonėmis. Praverčia ir tam tikras įtarumas bei cinizmas, tačiau šie turi būti paremti tikru žinojimu arba bent jau didžiuliu noru sužinoti. Dar labai praverčia pagarba žmogui kaip unikaliai asmenybei. Net jeigu jis – idiotas. Taip pat svarbu sugebėti visada likti tik žurnalistu ir procese netapti pasaulio gelbėtoju.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Man atrodo, kad žmonės, pažinę mane gatvėje, žiūri draugiškai. Laikau tai pasiekimu. Jis nėra savaime labai kažin kas, nes neretai visuomenei yra naudingesni bičai, kurių daug kas nekenčia už sakomą tiesą, tačiau man patinka, kad mano darbai padeda žmonėms gauti įkvėpimo. Kaip to pasiekiau? Per savo egoizmą, klaidas ir didelį norą patikti ir įtikti žiūrovui. Neslepiu koks esu netobulas, bet tuo pačiu jaučiu didelę atsakomybę už tai, ką pateikiu visuomenei.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Didžiulę. Aš kasdien sutinku po Mokytoją. Kartais ir ne po vieną. Mes daug keliaujame, sužinome daugybę dalykų iš pirmų lūpų ir mums niekada nebūna nuobodu. Tai – laimė.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Dirbčiau, dirbčiau, dirbčiau ir kartais ilsėčiausi.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Pagaliau normaliai išmokti italų kalbą.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
Nenusivilk, neskubėk, nebijok.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Logikos. Klasikinės antikinės logikos. Kad žmonės iš mažens suprastų, kad yra priežasties ir pasekmės ryšys. Kad neturėtų pasauliui neadekvačių pretenzijų ir vienas kitam prieštaraujančių lūkesčių. Kad nebūna gerai ir pigiai. Kad nebūna vienu metu ir karas, ir taika. Kad tai, ką jauti tu, nebūtinai universalu. Kad nėra tokio dalyko kaip “mes visi” ir taip toliau.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Svarbiausia yra žmogų įgalinti. Čia kaip sporte – komanda gali laimėti ir prieš stipresnį varžovą, jei tiki, kad gali. Čia kaip literatūroje – gali parašyti gerą romaną, jei bent šiek tiek jautiesi genijumi. Išsilavinimas geras tada, kai pritaikomas kūrybiškai. O kūrybingumą varo į priekį viltis. Kad galima ir kad gali būtent tu.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Tokios paskaitos vesti negaliu, nes nesu jai pasiruošęs.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Neskaityčiau nieko. Sėdėčiau kavinėje ant kampo ir stebėčiau gyvenimą.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Tai bus rytojus. 

Daugiau apie Ryčio Zemkausko veiklą galite sužinoti www.alchemija.tv 




0 komentarai (-ų)

Interviu projektas: apie savo profesijos atradimą, lemtingus karjerai sprendimus ir jų poveikį


Viešojoje erdvėje dažnai sklando informacija apie tai, ką būtina taisyti. Duobėtus Vilniaus rajonų kelius, populiarių asmenų sąžinę, neteisingas sistemas ir neteisingus pasisakymus. Nes, žinoma, mes visi puikiai žinome, kas yra teisinga, kaip kitaip. Atsitraukus pora žingsnių ir pamėginus įgauti šiokią tokią perspektyvą, suvokiu, kad sektini pavyzdžiai yra pasiekiami ne taip paprastai.

Kokia istorija tų sportininkų, kurie patapo tokie greiti? Kokia istorija žurnalistų, meistriškai sukuriančių pokalbio atmosferą, atskleidžiančią pašnekovo esmes? Kokia istorija fotografų, skinančių tarptautinius laimėjimus įrankiu, kurį dauguma turime savo kuprinėse? Kaip ekonomistai, informatikai, aktoriai pradėjo savo veiklą ir patapo jos ekspertais?

Tas istorijas taip norisi išgirsti. Ypač suvokus, kaip sunku yra atrasti savo svajonių sritį. Darbą, dėl kurio lauktum pirmadienio rytų, darbą, kuris padėtų auginti laimę. Karjeros pasirinkimus skatinam nuo mažiausių dienų, kai klausiam, kuo penkiamečiai norėtų būti užaugę. Vienas komikas yra sakęs, jog taip suaugusieji tiesiog ieško idėjų. Nenustebčiau.

Kai kiek paaugi tie patys klausimai grįžta mokykloje, mokomųjų dalykų pasirinkimu, tuomet egzaminų pasirinkimu, studijų pasirinkimu, darbų pasirinkimu. Tai eilė sprendimų, kuri gąsdina šitiek žmonių, bijančių padaryti klaidą kiekvienoje grandinės dalyje.

Dėl to taip įdomu klausytis kitų žmonių pavyzdžių, kitų žmonių sprendimų. Ne dėl teisingų pasirinkimų sufleravimo, bet dėl mąstymo procesų ir veiksmų, kuriuos pritaikyti galima ir sau, atrandant savus atsakymus. Nes yra žmonių, kurių karjeros mane žavi ir darau prielaidą, kad jos yra suformuotos neaprėpiamos eilės sprendimų. Tad man smalsu išgirsti, kokius sprendimus jie yra priėmę ir planuoja priimti, ko norėtų išmokti ir kokiomis žiniomis pasidalinti, kokie yra jų pačių idealai.

Nes mes galim mokytis vieni iš kitų.

Tad sudariau sąrašą tokių klausimų, kuriuos užduoti man tapo garbe ir iššūkiu, užduoti visiems žmonėms, su kuriais kada nors norėjau pasikalbėti, žvelgdama į televizijos ekraną ar laikraščių puslapius. Ir jie man ėmė atsakyti.

Nes mes galim mokytis vieni iš kitų, ir gera žinoti, kad tavo patirtis gali padėti kitam.

Taip prasideda interviu projektas, nuo pirmųjų atsakymų užpylęs mano mintis idėjomis ir įkvėpimu. Kartais viskas, ką galiu daryti, yra spoksojimas į žodžius ir kartojimas ačiūačiūačiū kaip kokios mantros. Nes galiu kalbėtis su žmonėmis, kurių darbai pasakoja jų idėjas. Jie tampa mokytojais.

Nes mes galim mokytis vieni iš kitų.

***
  1. Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
  2. Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
  3. Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
  4. Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
  5. Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
  6. Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
  7. Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
  8. Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
  9. Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
  10. Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
  11. Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
  12. Kaip atrodytų jūsų tobula diena?




0 komentarai (-ų)

Berlyno istorijos arba Kaip atrodo tobulos atostogos

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Vokietija, 2016.

Ketvirtadienis, ketvirta valanda vienuolika minučių ryto, brendu per sutemas kol ima švisti. Tuomet sutinku draugus, sukrentam į automobilį ir pajudam greitkeliu jūros link. 
Atstumas Roterdamas – Haga nereikalauja ypatingų laiko išlaidų, tad užmiegotom akim nužiūrėję rūkus kylančius virš oranžinių laukų jau netrukus brendam per smėlį, kriaukles ir kitus sutvėrimus. Mūsų veiduose ryški saulė, vandenyje banglentininkai, šalia švyturio rymo olandas, pasakojantis, kad prie jūros dviračiu atmina kasryt, tiesiog sėdėti ir žiūrėti į vandenis. Sako, jūra suteikia saugumo jausmą. Klausia, ar esam fotografijos studentai, mat nešamės vienas už kitą didesnius objektyvus ir fotografuojam kiekvieną vandens purslą. Nusijuokiam, kad ne, hobis. Atsisveikinam iki kito ankstyvo ryto, sako, rasim jį prie to paties švyturio, kad ir už metų.

Penktadienis, keturios valandos trisdešimt dvi minutės, lipu į autobusą gabenantį mane į oro uostą, bandau banko kortelę panaudoti kaip transporto bilietą ir praeina dar kelios valandos kol prabundu iki galo. Po valandos skrydžio jau riedu vokiškais priemiesčiais, išlipam prie rytinės Berlyno sienos likučių, paverstų drobe gatvės menui. Menas pagerbia atminimą, paryškina įspūdį, gatvės menas paliepia sustoti ir susivokti, kad šita kuo paprasčiausio akmens siena sukėlė šitiek skausmo, sugėrė šitiek istorijų, ir griuvo ji ne taip seniai, tais metais kai pradėti rodyti Simpsonai, kai gimė mano brolis ir kai Dalai Lama gavo Nobelio taikos premiją. Taika ir laisvė ore, nes spalvoti mūrai, nes žmonės spalvoti. Mergina su turistine kuprine basa eina per traukinių stotį, vaikino su solidžiu kostiumu ryškiai mėlyni ilgi plaukai plaikstosi vėjy, kuo gražiausios tatuiruotės riaumoja liūtais iš nugaros, mirga raštais nuo kaklo ir riešų, kartais jos laikinos, akivaizdžiai nupieštos tušinuku ir nusitrins jau ryt, bet jų nešiotojai išdidūs, jų kūnas byloja meną, jų esatis byloja meną, jais kalba Berlyno dvasia. 

Šeštadienis, šešios valandos dvidešimt septynios minutės, miego trūkumas formuojasi, bet per daug netrukdo pastebėti Berlyno savitumo. Vis sakydavau, kad jaučiuosi taip pat visoje Europoje, nepaisant to, ar esu Paryžiuje ar Roterdame ar Vilniuje, tačiau Berlyne jausmas kiek kitoks, visad jauti, kad už kampo laukia kas netikėto.
Tądien oras pasiekia tropinę šilumą ir drėgmę, dėl to naktis šilta, saulėlydžio likučiai dažo bėgius ir stiklinę traukinių stotį, geriam energiją iš buteliukų (Mate, sako, unikali Berlynui), kalbam apie ateitį. Su rašytoja ir vaizdo menininke iš Rumunijos diskutuojam apie Roterdamą ir Briuselį, ir Londoną, apie tai, kaip debatų patirtis daro įtaką sprendimams ir karjeros keliams, apie debatų meną. Metro eilinį sykį atveria miestą, čia savo istorijas pasakoja gitaristas iš Australijos, pakaitom groja fleitos ir akordeonai, pradedam dalintis greitakalbėm. 
Gerivyraigerojgiriojgerągirągėrėgerdamigyrė sakau aš. Alsachtervliegenvliegenvliegenvliegenvliegenvliegensvlug sako olandai. KhadakSinghkekhadakanesekhadakatihainkhidkiyankhidkiyonkekhadakanesekhadakatahaiKhadakSingh sako mergaitė iš Indijos. Tamsoje šokam, tamsoje dainuojam, tamsoje kalbam apie tai ką turim, ką praradom. Virš mūsų pagalvių kalėdinės lemputės, mingam prieš auštant.

Sekmadienis, vienuolika valandų penkios minutės, pramiegam ryto planus, bet netrukus atsigriebiam. Tuomet nuovargio pakerėti žiūrim į debesis pievoje ir kalbam apie ryšio su žmonėmis atradimą, siunčiam šampaną ratu, nes yra progų švęsti, tuomet kylam ant pirštų galų ir vaikščiojam po turistines erdves, mat vietinė Berlyno gyventoja pasisiūlo jas aprodyti. Arkos švyti vakaro saulėje, paminklas holokausto aukoms įsirėžia į atmintį tobulos simetrijos akmens blokais. Mes nardom tarp jų ir garsiai juokiamės, nes mes gyvenam toliau. Mes gyvenam ir už juos, už tuos, kurie gyvenimo tęsti nebegalėjo. Dėl to turim moralinę atsakomybę sugeneruoti laimės, kurią būtų sukūrę jie, dėl to privalu juoktis kiek daugiau, nei reikalauja vien asmeniniai poreikiai. Kalbam apie Teksaso platumas ir Meksikos šurmulį, apie operą Venecijoje ir tapimą tokiu žmogumi, kuriuo norėtum save matyti, apie Kafką ir minimalizmą, apie Disnėjaus princeses ir nuoširdų žmogaus išklausymą pokalbyje. Dangus giedras, Potsdamo aikštė tuščia, gyvenimas geras.

Pirmadienis, aštuonios valandos penkios minutės. Oras mus teleportuoja į Pietryčių Aziją, dėl to neatitraukiu rankos nuo gertuvės, man sako, kad iš tiesų aš augalas, nes viskas, ko man reikia, tai saulė ir vanduo, ir dienai einant įsitikinu, kad tai visai netoli tiesos. Berlyno erdvės jau pažįstamos, vaikštom paupiais, apsilankom oro uoste paverstame į parką, ten nuo atokių krūmų raškau gervuoges ir olandai kiek susirūpina mano sveikata bei gyvybe, bet nusijuokiu, jog mano lietuvybė man leidžia atpažinti uogas. Ir jie kiek nurimsta. Mūsų saitai su gamta ir viskuo, kas joje sunoksta, kitoms tautoms ne itin suvokiami, dažnai jie tai priima kaip eilinę lietuviško keistumo apraišką, o aš tuo naudojuosi, pasakodama apie miškus ir žemuoges, apie lietuviškus vardus su gamtos pradu (vėjas, audra, upė, liepa, ir dar dešimtys), apie dar ne iki galo nunykusią pagonybę. Jei aš ir ne augalas, augalai man artima, net vidury didžiulio miesto.

Antradienis, penkios valandos penkiasdešimt aštuonios minutės. Kepykla, traukiniai, oro uostas. Pro debesis išneriam į Roterdamą, kuris vėsus ir lietingas. Pernakt beveik neužmiegu, nes nenusakomais būdais kambarys prisipildo uodų, kurie man šnabžda savo istorijas tiesiai į ausį nė kiek negailėdami miego pailgusio kūno.

Trečiadienis, šešios nulis nulis, daiktai į lagaminą, tramvajus iki stoties. Ir štai sėdžiu autobuse pakeliui iš Olandijos į Jungtinę Karalystę. Kirsiu Belgiją, kirsiu Prancūziją, kirsiu La Manšą dideliu povandeniniu traukiniu. Bet kol kas dar tik Antverpenas, tad galiu pasakoti apie Berlyną, iš kurio jau ištraukiau kūną, bet ne mintis. Atostogos kartais priverčia iš savęs vogti miegą, bet pila į smegenis idėjas ir įkvėpimą, atostogos nėra skirtos nieko neveikimui, atvirkščiai, atostogos yra tam, kad nuveiktum visa, kam šiaip randi laiko stokos pasiteisinimą. Sakyti ‘taip’, kai tavęs klausia, ar turi minutę keistam pasakojimui, sakyti ‘taip’ paryčiams vos prabudus ir paryčiams dar nenuėjus miegoti, sakyti ‘taip’ bėgimui palei upę ir trisdešimt trims kilometrams ėjimo pėsčiomis per dieną, sakyti ‘taip’ knygoms apie kvantinę fiziką ir animacijai apie gražuolę ir pabaisą, sakyti ‘taip’ kai rodosi, jog ‘ne’ yra paprasčiausias variantas, nes suvoki, kad visa, kas neįprasta ir ne itin lengva, virsta kuo didžiausiais atradimais. Atradimais miestų, žmonių ir istorijų.




0 komentarai (-ų)

Kaip keliauti po pasaulį be santaupų: Italija, UK, Australija, Kambodža (IV)

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Kambodža, 2014.

Kiek apsiniaukę, pro nučiupinėtą lėktuvo langą matyti ryžių laukai, šalimais sėdinčios merginos iš Naujosios Zelandijos dalinasi entuziazmu pradėti savanorystės programą mokant vaikus anglų kalbos. Ratai paliečia žemę. Vietinis laikas vienuolika trisdešimt dvi, vietinė temperatūra trisdešimt šeši laipsniai. Sveiki atvykę į Kambodžą.

Kai tuk-tuk'u važiavau mažo viešbučio link (tuk-tuk'u, kurio laukiau pusantros valandos, bet čia jau kita istorija) mane ištiko kuo gražiausias kultūrinis šokas, turbūt pirmasis mano gyvenime. Europoje kultūrinio šoko niekad neteko patirti, kaip ir Australijoje, o Kambodžoje plaučius kaipmat pasiglemžė drėgnas karštas oras, uoslę nokautavo prieskonių, žemės, dumblių ir dar balažin ko kvapai, aplink vienuoliai ir karvės kurių šonkaulius galėjai skaičiuoti vieną po kito, mažutėliai vaikai pakelėj greitkelio pardavinėję po porą mangų, kuo gražiausios atsitiktinės šventyklos, ir visa tai tik poroje dešimčių kilometrų, gal net mažiau. Išsyk supratau, kodėl taip norėjau čia atsidurti. Pajaučiau, kad keliauju, o ne vien judu iš vietos į vietą, pirmąsyk iš tiesų.

Per artimiausią savaitę kėliausi su ankstyva saule, pusryčiavau nykštukiniais bananais ir arbata su pienu, trenkiausi į tūkstantmetes šventyklas, šilko dirbtuves, vienuolynus, vietinio maisto gaminimo pamokas, daržovių turgų, chaotiškas gatves, plūduriuojančius kaimus, ir atgal. Kambodža miela ir svetinga, čia sutikau kuo įvairiausių kelionės draugų, su kuriais per lietų vaikštinėjom patvinusiomis Siem Ripo gatvėmis. Visas šias istorijas pasakojau kiek anksčiau, tad pasakojimo dalis, ties kuria noriu susitelkti, prasideda rytą, kai ateina laikas palikti Kambodžą. Na, bent jau aš maniau, kad laikas atėjo. Taip manė ne visi.

Tad stovėjau su savo kuprine ir lagaminu oro uosto registracijos eilėje planuodama, ką pirmiausiai pamatyti Pekine, kuris buvo galutinis mano dienos tikslas. Kurio niekad taip ir nepasiekiau.

Kinija turi visai patogią turistinę politiką, pasak kurios trejetą parų gali praleisti šalyje ir be vizos. Taisyklė ši taikoma Europai, Lietuva patenka į visus sąrašus - tikrinau dešimtis kartų, skaičiau keliautojų pasakojimus, kaip oro uosto darbuotojai nepatikliai į juos žiūrėdavo, ilgainiui išmokau visą įstatą, pertikrinau skirtingus šaltinius. Taip, viskas gerai, būsiu Pekine kiek trumpiau nei dvi su puse dienos, vizos nereikalingos. Pasiruošiau paaiškinti situaciją ateičiai, nusiraminau ir daugiau apie tai negalvojau. Tol, kol nepasiekiau Siem Ripo oro uosto registracijos.

Taigi kai registruojantis oro uosto darbuotojas man ėmė aiškinti, kad be Kinijos vizos mano bilietai nėra teisėti, aš labai ramiai žvelgiau į jį ir su šypsena pasakojau apie situaciją. Po kelių apsikeitimų ilgomis teisinėmis litanijomis abu susivokėm, kad kažkas ne taip ir mane palydėjo į šoną, kad keleiviai turintys vizas galėtų užsiregistruoti savo skrydžiui. Pasirodo, kadangi mano skrydis yra su persėdimu, trys paros pradedamos skaičiuoti pirmąjame taške, ir  nesvarbu, kad mano persėdimo trukmė viena vienintelė valanda. Tad kalbėjau su registracijos darbuotoju, kuris neatlaikęs mano atkaklumo patekti į skrydį galiausiai pakvietė oro uosto vadovą, kalbėjau su juo, kol jis galiausiai mane ėmė tiesiog ignoruoti. Nes situacijos paaiškinimas ilgainiui perėjo į suvokimą, jog egzistuoja taisyklė, kuri nebuvo parašyta jokiame įstate ar skaitytoje istorijoje. Ir man buvo labai aiškiai pasakyta, jog be Kinijos vizos negaliu palikti Kambodžos.

Tad galiu nusipirkti naujus bilietus arba susiveikti Kinijos vizą, patarė ne visai geraširdis oro uosto vadovas ir nuėjo nepalinkėjęs sėkmės. Gerai, ramiai, pažiūrėkim. Mano sąskaitos turinio turbūt (tiksliau, tikrai) neužteks nusipirkti bilietams iš Kambodžos į Europą tai pačiai dienai ar savaitei, čia ne visai paskutinės minutės skrydis į Turkiją, tai skrydis per pusę pasaulio, kurį pirmu atveju pirkau smarkiai iš anksto, šokinėdama per kuo geriausius skrydžių pasiūlymus. Šiuo atveju neturiu nei laiko, nei finansinės prabangos. Kinijos viza? Ją gauti užtruktų savaites, gal mėnesius. Tad išsitraukiu nešiojamą kompiuterį, bandau susisiekti su žmonėmis, nusimanančiais pigių ilgųjų skrydžių sistemose, pradedu mąstyti apie variantus. Bandau ieškoti informacijos apie avialinijas internete, bandau jas pasiekti skambučiu - oro uoste per daug triukšmo, kad galėčiau tai padaryti. Atsisėdu ant žemės kiek tylesniame kampe, kad galėčiau susikalbėti su avialinijų operatoriais, į mane žvelgia sutrikę keleiviai ir dar labiau nustebę oro uosto darbuotojai,  jie man atneša kėdę, aš šypsausi, bandau atrasti kokybišką ryšį, jo nėra niekur aplink, užsidarinėja vartai mano skrydžiui, žinau, kad jei praleisiu šį skrydį, automatiškai prarasiu ir visus kitus su juo susijusius bilietus (Siem Ripas - Guangzhou, Guangzhou - Pekinas, Pekinas - Amsterdamas, Amsterdamas - Londonas), girdžiu, kaip trūkinėja ryšys, matau, kaip paskutinis keleivis palieka oro uosto salę. Mintyse bandau pasverti geriausius ir blogiausius scenarijus. Suvokiu, kad į skrydį tikrai nepateksiu su jokiais trijų parų bevizio rėžimo įrodymais ar avialinijų liudijimais, suvokiu, kad beprasmiška likti oro uoste. Pasigaunu tuk-tuk'ą į miestą, grįžtu į savo viešbutį vien tam, kad turėčiau tylą ir internetą, nes tai yra viskas, ko man šiuo metu reikia, kad išsikovočiau teisę palikti šalį.

Užbėgant įvykiams už akių turiu pasakyti, jog mane galiausiai išgelbėjo mano aklas tikėjimas, kad viskas bus gerai ir kad avialinijos tokiais atvejais visada besąlygiškai padeda. Vėliau iš patyrusių bičiulių išsiaiškinau, kad dažnai avialinijos nė velnio nepadeda taip, kaip padėjo man mano atveju. Bet tuomet aš to negalėjau žinoti, ir, dievaži, puiku, kad nežinojau. Nes be galo atkakliai valandų valandas kalbėjau telefonu su tvirtu įsitikinimu, kad mano teisė yra bilietų pakeitimas ir kad tai labai įprasta praktika. Kai kitąsyk kas nors sakys, kad naivumas šiame pasauly pavojingas, prisiminkit, kad yra visiškai priešingai. Nes gauni tai, ko tikiesi.

Viešbučio kambarys, aš, skambutis su avialinijomis. Sveiki, turiu bilietus į Europą per Kiniją, dėl vizų rėžimo nebegaliu vykti per Kiniją, ar įmanomas bilietų keitimas, kuo greičiau, per absoliučiai bet kokią šalį, į Londoną, bet šiaip jau, bet kuris miestas tinka, jei tik Europoje. Tuomet ryšys nutrūkdavo, dažniausiai tą minutę, kai prasidėdavo produktyvus pokalbis ir skrydžių tikrinimas. Ir tada dar kartą rinkdavau numerį ir pradėdavau istoriją. Sveiki, turiu bilietus į Europą per Kiniją, dėl vizų rėžimo nebegaliu vykti per Kiniją, ar įmanomas bilietų keitimas, kuo greičiau... Ryšys trūkinėjo dažniau, nei to norėjosi, bet su kiekvienu nauju skambučiu išgaudavau vis daugiau informacijos. Galiausiai po maždaug ketverto valandų pokalbių telefonu be jokios pertraukos išgirdau, jog yra skrydis tą pačią naktį. Per Šanchajų. Jau kitą vakarą būčiau Londone. Taip, jie pakeis mano dabartinius bilietus į naujuosius visose sistemose, be jokių papildomų mokesčių. Aš dėkojau operatoriui tol, kol jis padėjo ragelį. Ir tuomet dėkojau mintyse dar šiek tiek. 

Jie pažadėjo atsiųsti patvirtinimą elektroniu paštu poros valandų bėgyje, ir, žinoma, laiku neatsiuntė, skambinau dar kartą (sveiki, turiu bilietus į Europą per Kiniją, dėl vizų rėžimo...), šįsyk pavyko reikalus sutvarkyti su kiek mažiau pertrūkių ir už gero pusvalandžio jau turėjau skrydžio bilietą, juodu ant balto, su savo vardu. Tuo metu jau temo, visą dieną buvau be maisto ir beveik be vandens, išėjau laukan susigaudyti kokį vietinį pakelėje siūlantį tuk-tuk'o vežimo paslaugas idant nusigaučiau iki oro uosto vakarą. Susitariau su visai maloniai išrodančiu žmogumi, kuris sakė, kad galiu juo pasitikėti. Žinoma, vakare sutiktoje vietoje jis nepasirodė. Bet mano viešbučio vietinis vairuotojas pasisiūlė pavežti. Buvo tamsu, lijo, mano vairuotojas atrodė vargiai blaivus, bet man reikėjo patekti į oro uostą kuo greičiau ir šį sykį jokiu būdu negalėjau sau leisti praleisti šito skrydžio. 

Jausmas būti praleistai pro skrydžio registraciją buvo tolygus neįtikėtinam palengvėjimui, lyg man kas būtų pasakę, kad nuo šiol mano gyvenime nebebus jokių rūpesčių. Tos dienos kontekste, net ir objektyviai tai reiškė kažką panašaus. Tik įpusėjus skrydžiui į Šanchajų pradėjau tikėti, kad pavyks pasiekti namus. Paryčiais Šanchajuje nusnaudžiau oro uoste, susiradau labai neblogo korėjietiško maisto restoraną, pasišnekėjau su amerikiete dirbančia su NGO (nevyriausybine organizacija) bandančia užkirsti kelią prekyba vaikais Kambodžoje, pabaigiau knygą apie meditacijos įtaką smegenų plastiškumui ir įsėdau į skrydį, gabensiantį mane į Europą. Tuo metu Europa mintyse skambėjo kaip Palaimintoji Žemė - apie ją svajojau tris mėnesius Australijoje ir dar šiek tiek Kambodžoje, net nebuvau tikra, ar gebėsiu susilaikyti nuo potraukio pulti ant europietiškos žemės vos palietus ją pėdomis. Eu-ro-pa. Užsisegusi saugos diržą pradėjau šnekučiuotis su šalia sėdinčiu - pasirodo - britu, kuris apsidairęs pasakė, kad mes turbūt vieninteliai europiečiai lėktuve. Tai buvo kinų avialinijos ir žmonės aplink ne tik atrodė kaip kinai, kas šiaip jau nutinka ir begalėje Europos šalių, jie garsiai klegėjo kiniškai, besiruošdami savo vasaros atostogoms, verslo kelionėms, o gal naujai gyvenimo pradžiai Europoje. Tuo metu man nuoširdžiai neberūpėjo veikla ar klegesys, vien tik faktas, kad pagaliau grįžtu į Europą. Eu-ro-pą. Tad likusią skrydžio dalį (viso labo trylika valandų) praleidau žiūrėdama Harį Poterį.

Tuomet leidosi lėktuvai, tuomet kiek per ilgai laukiau savo bagažo, akimirką nusigandusi, kad jis pastrigo kur Šanchajuje, bet galiausiai parsirado daiktai, galiausiai parsirado ir mano jėgos, aš nužengiau iš tarptautinės oro uosto erdvės ant britiškos Europos žemės, nemiegojusi bent parą, gal daugiau, mat laiko juostos eilinį sykį suvėlė bet kokią laiko nuovoką. Aš vėl saugi. Aš namuose. Nuo to karto - to skrydžio, tos kelionės - įgavau jausmą, kad namai yra ne miestas ir šalis, namai yra žemynas. Ir niekad to jausmo nebepraradau. Dabar nebejaučiu didelio skirtumo emocinei namų sąvokai, nepaisant vietos - Roterdamas, Londonas, Berlynas, Vilnius, Paryžius - vaizdai kiek kitokie, gal net žmonės kiek kitokie, bet jausmas labai panašus. Ir man rodosi, jog tai viena didžiausių pamokų, kurias suteikia didelės ilgos kelionės - jog tavo gyvenimas priklauso nuo tavo mažutėlių veiksmų kasdien, o ne nuo to, kaip dažnai šviečia saulė, ar šalia yra vandenynas ir kiek kainuoja tavo namas. Pietryčių Azijos šventyklų kompleksai dailūs ir Australijos barjeriniai rifai gniaužia kvapą (ir ne vien dėl to, kad eilinį sykį neteisingai kvėpuoji po vandeniu), tačiau net tų patirčių stiprumas nepranoksta jausmo, kai gali dalintis savo patirtimi su kitais žmonėmis, kai gali savo kasdiene veikla kažkiek kažkiek pagerinti kito žmogaus kasdienybę. Prasmė yra ne kraštuose, o žmonėse. Dėl to labai gera su žmonėmis skirtingus kraštus patirti.

Tai buvo paskutinė mano kelionių metų dalis, tuomet grįžau į (beveik) įprastą gyvenimą. Pamokų tokie metai suteikė itin daug, bet jos tokios individualios, kad nemanau, jog verta rašyti dar keletą tekstų vien apie tai. Tikiu, jog įdomiausia viską patirti ir atrasti savo rankomis, per savo prizmę.

Kadangi dalis paskutinė, kaip ir nepridera dėti čia daugtaškio, bet keliauti ateity dar ruošiuosi, kad ir visai kitomis paskatomis ir priemonėmis. Kaip bebūtų, negaliu susilaikyti --

Laukite tęsinio.

Tuo tarpu, tekstai apie Kambodžą, nes savaitė ten buvo itin unikali - pasakojimus šiame tekste praleidau, nes jie detaliai aprašyti čia:




0 komentarai (-ų)

Kaip užpildyti vidinę tuštumą arba Apie bėgimą

Komiksas kurtas Aaron Diaz (Dresden Codak)
"Dėl nepaaiškinamų priežasčių kiekvienas žmogus gimsta su didžiule kiauryme krūtinėj. Ji nesukelia didelių nepatogumų, tačiau visuomenės akyse tai nėra pats patraukliausias bruožas, tad bene kiekvienas ją bando kuo nors užpildyti. Kai kurie žmonės bando šią tuštumą užpildyti religija, kiti - nuolat pirkdami daiktus, dar kiti net bando užpildyti ją kitais žmonėmis. Aš palikau savąją vidinę tuštumą ramybėje, nes kartą pastebėjau, jog jei bėgi prieš vėją (tam tikru kampu!), toji ertmė ima švilpti, bene švilpauti."

Kartais nuovargis susigeria į raumenis ir išgaruoja bet koks prasmės pojūtis. Tuomet į paviršių kyla vienišumas, nepaisant to, kiek žmonių aplink. Kyla kaži kaip iki šiol nenumarinta saviplaka, bene neapykanta sau ir viskam, kas pasimaišo pakeliui. Tuomet norisi nuo šito jausmo pabėgti ir jį kaip nors numalšinti. 

Dėl to rankos tiesiasi į šokoladą, kad cukrus pasipiltų į venas, kurios nuneštų jį iki smegenų, į kurias suplūstų seratoninas, kuris kiek praskaidrintų pasaulio matymo filtrą. Ilgainiui tai tampa įpročiu, kuris bene atitinka valgymo sutrikimų simptomus, tačiau visuomenėje, kurioje visai įprasta švęsti maistu ir liūdesį vyti maistu ir save apdovanoti, žinoma, maistu, niekas per daug akylai nežiūri į žmogų, kuriam maistas tampa pagrindiniu būdu susidoroti su nutikimais ir jausmais, kuriuos jis išgyvena.

Dėl to norisi klausytis istorijos, jog nesi atsakingas už savo veiksmų pasekmes, jog viskas yra be kokiu atveju nulemta, tad ką jau čia darysi, yra kaip yra. Dažnai žmonės pasakoja tokią istoriją, nes patys yra labai nuvertinę savo jėgas ir vienintelis būdas pateisinti savo būseną tėra nusisukti nuo savo atsakomybės keisti realybę ir surišti sau rankas, vien tam, kad mintys taptų ramesnės. O kai suriši savo rankas, tuomet rodosi, kad ir kitų rankos surištos, o jei ir nėra, tuomet surištos būti turėtų. Taip mintyse vystosi ir įsišaknija ribotos ideologijos, nes labai paprasta, kai žinai, kad yra jėga stipresnė už tave ir kad per daug prieš ją nepasispardysi. Kai pasaulis paprastas, jame kiek ramiau ir patogiau gyventi. Ir patogumas dažnai tampa nesąmoningu dienos tikslu.

Dėl to rankos tiesiasi į žmones, nes kaip patogu turėti kažką, kas išklauso, permeta dešinę ranką per petį ir sako, kad viskas bus gerai. Sunkumai kyla tuomet, kai susivoki, jog tik bandai per šį žmogų išspręsti savo problemas, kai keli žmogui reikalavimus, nes žmogus tavo akyse nebe žmogus, o atsakymas į visus didžiuosius gyvenimo klausimus. Jis negali būti kiek netobulas, jis turi būti ašis ir uostas, tavo ir tau, per amžius. Visada norisi, kad gerumas tęstųsi amžinai.

Dėl to kiek nuliūsti kai įpusėji ledų porciją, kai lieka dvi savaitės atostogų iš pradinių penkių, kai žmogus atsisveikina ir suvoki, kad privalai jį paleisti, net jei mintyse paleista ideologinė kasetė šnabžda per amžius. Stiprus prisirišimas prie tęstinumo ir visiškas atsisakymas sutikti, kad dalykai yra laikini ir nuolat kinta, suteikia bene daugiausiai kančios. Ir toji kančia toliau maitina vidinę tuštumą, kol ji plečiasi. Tuomet tam, ką kad ją užpildyti reikia dar daugiau naujų batų ir suknelių, dar daugiau tobulų santykių, dar daugiau vyno ir romantinių komedijų prieš miegą.

O magija slypi paleidime, paleidime perfekcionistinių standartų, leidime aplinkiniams žmonėms tebūti žmonėmis, tuomet grįžta noras jų klausytis, nebe vien užpilti pokalbio erdvę savo nekvestionuotinu pasaulio suvokimu. Tuomet leidi ir sau būti netobulam, ir savo pojūčiams būti netobuliems. Saulė neprivalo šviesti per amžius ir man visai nereikia krūvos materijos visom formom tam, kad jausčiausi gerai.

Kai nebesieki pratęsti malonumo amžiams, imi labiau jį vertinti, nes dėl nuolatinės kaitos ir kontrasto patirtys tampa tik ryškesnės. Dėl to viena braškė yra gerokai gardžiau už kilogramą. Dėl to vienas kokybiškas straipsnis yra gerokai maloniau už pusdienį naršymo internete. Dėl to pastanga išgyventi akimirką kaip atskirą visatą yra tokia verta išmėginimo.

Ir taip, aš suku kažkur meditacijos link. Meditacija juk viso labo tėra susitelkimas ties kuo, kas vyksta dabar, kai jauti savo kvėpavimą, jauti savo kūną, jauti mintis ir sugebi visus šiuos dėmenis atskirti vienus nuo kitų ir vėl sujungti. Žmonės sako, kad paprasčiausia meditacija yra įkvėpimų ir iškvėpimų stebėjimas. Man rodos, kad paprasčiausia meditacija yra bėgimas.

Kai bėgi, plaučiai ir smegenys labai natūraliai prašo deguonies, dėl to ties kvėpavimu susitelki. Dar svarbiau, kiekviena akimirka patampa tokia didinga, nes ji turi milžinišką galią, nes kiekviena jų gali apspręsti artimiausią žingsnį. Dėl to gali atsiminti kiekvieną mintį skatinusią sustoti ir kiekvieną mintį, kuri nustūmė pastarąją į dar šiek tiek pusę. Dėl to bandai save įtikinti, kad verta bėgti dar šiek tiek, kai tas šiek tiek virsta į dar šiek tiek, kai jie kaupiasi ir susideda į pusvalandį ar net solidžią valandą, po kurios nesuvoki, kas čia nutiko ir kaip norėjęs sustoti po kelių šimtų metrų staiga pėdomis nužymėjai keliolika kilometrų. Taip žingsnis po žingsnio sau įrodai savo galią - tuomet nereikia išorinių savo vertės liudijimų, nes ir pats žinai, kiek daug vidinės stiprybės gyvena kiekviename raumenų pluošte ar neuronų tinkle.

Tai yra puiki praktika susivokimo, kokią begalę sprendimų sąmoningai ar ne priimame kas sekundę, ir kaip smulkmenos nulemia valandas, dienas, metus. Dar svarbiau, suvokimo, jog nuo skausmo nereikia bėgti, reikia bėgti su juo, išbūti, nebandyti jo ignoruoti, nes jis nedingsta, tik nugula kažkur pažeme ir iš ten tyliai graužia vidinę tuštumą dar giliau. Skausmas praeina, su įkvėpimais ir netobulų žmonių netobulais apkabinimais, su suvokimu, kad savo rankomis statai realybę, nepaisant to, ką tau sakytų kokia politinė, religinė ar visuomeninė jėga, su suvokimu, kad rūpestis užpildo ertmę kažkur aplink širdį daug efektyviau nei bet kokia materija. Tad gali rūpintis kitais ir padėti jiems - tuštumos jau kiek mažiau -, gali leisti savim rūpintis kitiems ir išreikšti dėkingumą, kurį tokia patirtis suteikia - tuštumos dar kiek mažiau -, bet tai tik pasekmė, tai nėra tikslas, nes daug svarbiau yra išmokti gyventi nė nebandant vidinės tuštumos užpildyti, šiokioje tokioje nesvarumo būsenoje. Įkvėpiant, iškvėpiant, žengiant dar vieną žingsnį į priekį. Ir girdint kaip pro visas netobulas vidines tuštumas tobulai švilpauja vėjas.




Sekite elektroniniu paštu

Įkeliama...

Archyvas