Search

Content

0 komentarai (-ų)

Niekas nėra privaloma arba Neklausk savo inkstų kaip jiems sekasi

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2019.

Jau ruošiausi eiti lauk iš gydytojo kabineto, kai jis rekomendavo sveikatos tyrimus. Ar jie privalomi, paklausiau. Jo rimtas veidas net išspaudė kažką panašaus į šypseną. Niekas nėra privaloma, atsakė.
Žinoma, jis kalbėjo apie tyrimus, bet aš (būdama aš) niekaip negalėjau palikt tų žodžių jų neišanalizavus ir nepritaikius visam likusiam gyvenimui, kaip kitaip. Niekas nėra privaloma.

Ir tai nėra taip absurdiškai paprasta, kaip skamba iš pirmo žvilgsnio. Žinau, kad ir mano klausimas skamba gan neišmintingai (kai noriu pasakyti, kad kažkas yra kvaila, sakau, kad tai neišmintinga, prasmė panaši ir ne taip skauda širdį), bet užaugam tarp n taisyklių, kurios ne visad iki galo aiškios. Kai kurie dalykai privalomi, ir tiek. Būna, užaugi, o vis dar gyveni erdvėje atitvertoje tų taisyklių, vaikščiodamas paribiais ir nedrįsdamas jų peržengti.

Bet niekas nėra privaloma.

Studijuoti nėra privaloma.
Dirbti nėra privaloma.
Turėti namus nėra privaloma.
Būti santykiuose nėra privaloma.
Turėti vaikų nėra privaloma.

(Buvau parašiusi po eilę pavyzdžių kiekvienam punktui, bet jie skambėjo taip kontraversiškai, kad palikau punktus sau, pavyzdžius jums duos jūsų vaizduotė, pritaikiusi jums jūsų kontraversiškumo lygį.)

Viskas, kas privaloma, nutiks savaime. Memento mori. Dėl viso kito neverta rūpintis (čia tekstą šiaip jau galima ir baigti).

Jei padarai sąmoningą sprendimą, suvokdamas, kodėl nori daryti, tai ką nori, ir kokia bus to įtaka, tuomet bet koks sprendimas yra teisingas. Apie tai ir kalbam. Yra fantastiškų studijų, įkvepiančių darbų, jaukių namų, saugumą teikiančių santykių ir, tikiu, prasmės jausmą teikiančių vaikų. Tavo sprendimas. Žinoma, kartais sprendimas ne visai tavo, nes aplinkybės susimėto visaip, kartais taip, kad visai sudėtinga atrasti, kaip čia situaciją pakreipus, kad galėtum padaryti sprendimą savaip.

Bet niekas nėra privaloma.

Rasti teisingą sprendimą nėra privaloma. Rasti prasmę jame nėra privaloma. Turbūt, išvada yra ta, kad pats susikuri savo taisykles, ir svarbiausia yra atpažinti, kada ribą nupiešei pats ir nesumaišyti jos su tikra riba. Nors klausimas, ar tokių tikrų ribų būna, ar jos visos kažkieno nupieštos kokia sena kreidele. Kas išvis yra tikra. Bet čia jau kita tema.

Grįžkim pas gydytojus, ten, panašu, slypi nemažai išminties. Seselė, kuri nesibodėdama ėmė mano kraują šįryt pasakojo apie kompromisus. Svarbiausia, sakė, yra atrasti sprendimą, mes abu turim nuomones ir turbūt abu esam neteisūs, tad klausimas, kaip prieiti prie teisingo sprendimo, kaip atsisėsti ir pasikalbėti. Kaip atrasti atvirumo pokalbiui. Kai paklausiu, ar jos darbas labai įtemptas, ji sako, kad gali turėti apie aštuoniasdešimt (aštuoni ir nulis, įsivaizduojat) pacientų per dieną, bet darbas nekelia streso. Juk neklausi inkstų, ar jų diena varginanti. Jie veikia ir tiek. Taip ir tu, tiesiog dirbi savo darbą, darai tai, kas dabar prieš tave, ir tiek. Dirbi ne dėl to, kad tai privaloma, bet dėl to, jog suvoki, koks svarbus tavo indėlis, koks mažas jis bebūtų, ką jis reiškia bendruomenei ir pačiam tau. Arba negalvoji apie jokią svarbą ir įtaką. Tiesiog darai tai, ką gali. Inkstams kiekviena diena yra visai neprasta.

Ir čia turbūt jau kalbam apie tai, ką reiškia iš esmės užsiimti tuo, dėl ko gyveni ir kaip neleisti visam kitam savęs blaškyti, trikdyti ar varginti. Nes nesvarbu, kiek kliūčių pakeliui, jei žinai, kur eini. O pasakos su nuotykiais visad gerokai įdomesnės. Niekas nėra privaloma, bet išbandyti, patirti ir mokytis yra gan nuostabu, tiek pat, kiek puiku yra ištrinti tas kreidelių ribas, kurias kažkada nusipiešėm. Neprivaloma, bet taip gera suvokti galimybių gausą.

Beribių metų, bičiuliai.




0 komentarai (-ų)

Kaip atrasti niekur negirdėtą istoriją arba Vienas sapnas pasakoja apie vienus metus

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Graikijos salynas, 2019.

Einam. Vedu jį už rankos, vidurnaktis. Jis aklas. Praeinam mažutėlį dramblį. Sušunku, žiurėk! Žinoma, mano šūksnis jam ne itin padeda. Pasakoju jam, kaip atrodo dramblys. Ateinam prie vandenyno, nuo kurio pilasi šviesa. Aušta. Brendam į vandenį ir nebereikia nieko pasakoti, mes jaučiam vandenį supantį mūsų pėdas ir šviesą maudančią mūsų plaukus. Užlipam ant kalvos, aplink dar begalė vedamų ir vedančiųjų, nebežinau, kas veda ką, stebim, kaip namus ir minaretus dažo tekanti saulė. Atėjom.

Bėgam. Vedu ją už rankos, vidurdienis. Ji akla. Bėgam senos mokyklos koridorium. Ji visiškai manim pasitiki ir visu greičiu judam į priekį. Kai pasiekiam biblioteką, Ji randa knygą, kurios ieškojo. Mokytoja knygą atima ir ima pasakoti, ką istorija iš knygos reiškia, kaip ją suprasti, ką iš jos pasiimti. Mokytojas iš kambario gilumos prieina ir paima knygą iš mokytojos. Sako, leisk išbandyti. Nepasakok. Leisk išbandyti. Ir įduoda knygą Jai. Atbėgom.

Skrendam. Aš nieko nevedu, vis dar vidurdienis. Aš nesu akla, jei tik pasivarginu kartais pakelti akis ir apsidairyti, gal net suvokti ką matau. Vienintelis žmogus, kuris manim čia pasitiki, esu aš pati. Vienintelis žmogus, kuris man pasakoja, kaip atrodo pasaulis ir kaip gyventi, esu aš pati. Kartais visai verta tas istorijas padėti į šalį ir leisti sau pačiai išbandyti. Pačiai pajausti. Atskridom.

Kai prabudau paryčiais, šitas sapnas man pasirodė kuo didžiausia dovana ir pradėjau užsirašinėti detales. Viską, ko neužrašiau, pamiršau. Viskas, kas liko, tai jausmas, kai maudaisi ryto šviesoje atspindėtoje vandenyno, ir kai tavo autoritetas skatina tave mąstyti pačiai, tarsi sakydamas, žiūrėk, tu turėtum būti didesnis autoritetas sau, nei aš! Tarsi sakydamas, būk sau pats pavyzdžiu.

Jei skaitot ir kratot galvą (kas po velnių dalinasi savo sapnais su nepažįstamaisiais ir kodėl jūs savo laiką švaistot tai skaitydami, geriau jau paskaitytumėt kokį solidų straipsnį apie demokratijos žlugimą ar pradėtumėt ruošti silkę), galit šią istoriją matyti kaip didaktinę pasaką. Kaip svarbu matyti pasaulį atviromis akimis ar atvira širdimi. Kaip svarbu pasitikėti tiek, kad galėtum kartu bėgti visu greičiu, neregėdamas.

Visi šie metai man atrodo apie tai – kaip savo vertybes paversti veiksmais, kaip jas išjausti ir jomis gyventi. Kaip nustoti pasakoti sau istorijas ir leisti sau išbandyti pasaulį. Kaip leisti kitiems išbandyti jų pasaulius, neskubant savo istorijomis išbaidyti jų drąsos. Leisk išbandyti. Jau švinta.




0 komentarai (-ų)

Kaip lėktuvus išmainyti į traukinius arba Tu per jaunas, kad pasakytum ką nors išmintingo

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2019.

Prieš keliolika metų sėdėjau ant taburetės virtuvėje Vilniuje ir susirašinėjau su naujai atrasta bendruomene internetiniame forume. Internetinis pasaulis buvo didis atradimas - galėjau kalbėti su bet kuo iš bet kur, dalintis idėjomis, dalintis nuomone. Mano internetiniams praeiviams taip pat buvo labai smagu šnekučiuotis, jie gerbė mano nuomonę ir klausė, kur studijuoju ar dirbu. Kiekvieną sykį, kai vedama drąsos ir atvirumo pasakydavau, kad man trylika metų, mano idėjos jų akyse prarasdavo vertę ir pagarbą. Ar idėjos turi amžių? Ar svarbu, kas kalba, jei žodžiai lyg ir verti dėmėsio? Intuicija sako, kad ne, bet patirtis klykia, kad neabejotinai taip.

Dažnai esu jauniausias žmogus kambaryje. Kai apsidairau koncerte, mano amžius gerokai žemiau vidurkio. Kai apsidairau darbe, irgi. Bendraminčių susibūrimuose. Abstrakčios animacijos kino seansuose. Man tai įprasta, bene žavu, kiek tuose kambariuose išmokstu! Nors kažkiek gėdos turbūt nešuosi iki šiol - net kai prieš dešimtmetį pradėjau rašyti Šviesu.lt, visada gan sąmoningai vengiau sakyti kas aš, iš kur aš, ką veikiu, kur mokausi, kur dirbu, kokios mano politinės pažiūros. Kiek man metų. Tam tikra prasme kiekvieni praėję metai prideda kažkiek laisvės - mano nuomonė pagaliau turi legitimumo ir vertės. Kas šiaip jau yra gan juokingas žaidimas, nes jei seksi visuomenės požiūrį šiuo klausimu, turbūt tavo idėjos niekad netaps svarbios - iš pradžių būsi per jaunas, o po to, dar iki galo gal net ir nesubrendęs, tapsi per senas ir dėl to vėl nematomas, net nespėjęs išnirti iš po vandens paviršiaus. Dėl to balsas viduje svarbesnis už balsus išorėje.

Dėl to taip liūdna matyti, kai žmogaus balsas yra nutildomas dėl jo amžiaus. Ar lyties. Ypač balsas, kurį šiuo metu labai, labai reikia išgirsti. Žemė išgyvena ne geriausius laikus. Ir nors reikalingi kompleksiniai įstatymai ir susitarimai numatantys realias pasėkmes už jų nesilaikymą, kasdieniai dalykai, kuriuos darai tu, turi įtakos. Jei ne Žemei, tai bent tam, kaip jautiesi klimato krizės akivaizdoje, ir tai jau yra šis tas. Bene didžiausią įtaką atmosferai turi skraidymas. Gali nevalgyti mėsos metus ir visas sutaupytas CO2 bus kompensuotas vienintelio skrydžio per žemyną ar per vandenyną. Visas pastarųjų metų judėjimas man primena kuo gražiausią kelionę laiku, grįžimą prie daiktų tausojimo, gaminimo patiems, atsargesnio apdairesnio pamąstymo, ko reikia, ko nori, kas verta išteklių. Grįžimą prie truputį lėtesnio gyvenimo. Prie traukinių.

Traukiniai man visad kėlė kaži kokį susižavėjimą ir pastaruoju metu atradau naują žaidimą, kaip atrasti traukinio alternatyvą skrydžiui. Traukiniu keliauti dažnai patogiau, gali mažiau laiko praleisti patikrose ir šurmulyje prie vartų. Gali išvykti iš miesto centro ir patekti į miesto centrą. Gali grožėtis miestais ir šalimis lekiančiais pro šalį. Kai liepą važiavau į Roterdamą, pusę traukinio kelionės prakalbėjom su šalimai sėdėjusiu atsitiktiniu pakeleiviu apie technologijų kompanijų problematiką, geoinžineriją, grožinę literatūrą ir keliones traukiniu. Pasirodo, mes abu pasirinkom traukinį, o ne skrydį labai sąmoningai. Kai sausį važiuosiu į Amsterdamą, vėl rinksiuos traukinį. Traukiniu gali važiuoti ir iš Niujorko į Vašingtoną, iš Londono į Edinburgą. Kadaise traukiniai buvo pagrindinė transporto priemonė, jungusi visą žemyną. Paryžius, Viena, Konstantinopolis. Gal grįšim ir prie to. Keliavimo rečiau ir lėčiau, bet giliau ir didingiau. Beje, leiskit pasakyt, kad pasaulis sudėtingas ir dažnai skrydžių išvengti paprasčiausiai neįmanoma. Ypač kai šeima, draugai ir mylimieji yra išsibarstę po visą pasaulį. Būna Kalėdos, būna vestuvės ir dar aibė kitų progų, iš kurių neišsisuksi, o ir suktis nesinori, nes tai svarbu. Bet visad galima pasižiūrėti, į viską, kas lieka atfiltravus esmių esmes, ir jei tau nuoširdžiai rūpi, tuomet savaitgalio kelionę tikrai galima organizuotis traukiniu, o ne lėktuvu. O gal net pėsčiomis. Mano giliu įsitikinimu, kelionės pėsčiomis yra geriausios kelionės, bet čia jau kita tema.

Visa tai, tikiu, vienija pagarba. Ar gerbi žmones, esančius šalia, kad saugotum jų orą ir maistą. Ar gerbi žmones, esančius toli, kad saugotum jų ūkius ir sveikatą nuo sausrų ir potvynių. Ar gerbi dar negimusių kūdikių gerbuvį. Ar gerbi vaikų mintis ir pasakojimus. Ar gerbi juos pakankamai, kad klausytum, iš tiesų klausytum, ir apsvarstytum taip, kaip kokio autoriteto mintis. Ar gerbi tų vaikų tėvus, senelius ir prosenelius, nepaisant to, kiek skausmo ir pykčio kalba jų lūpomis. Ar gerbi save, savo idėjas versdamas veiksmais, ne vien kalbėdamas ir mąstydamas apie jas. Man rodosi, kad pagarba yra pagrindas. Nors pasaulio neišgelbėsim, bent galim padėti vieni kitiems šitame chaotiškame procese, ir tai jau yra didis, jei ne didžiausias, džiaugsmas.




0 komentarai (-ų)

Kaip atrasti ryšį su nepažįstamaisiais arba Vėl rašau apie meditaciją

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Ispanijos oro erdvė, 2019.

Laiptinė tamsi, pro praviras duris pilasi šviesa. Įeinu ir mane pasitinka pirmas apkabinimas dar nespėjus nusiauti batų. Medinėm grindim judu per svetimus namus. Sako, sveika sugrįžus namo. Pro milžiniškus langus girdisi eismo triukšmas ir sirenos, pasieniais milžiniški vijokliai ir knygos apie architektūrą. Dar už keliolikos minučių susirenka daugiau žmonių, mes sėdam ir nutylam.

Vakaro struktūra paprasta. Valanda meditacijos, valanda dalinimosi mintimis, valanda vakarienei. Kartais tos valandos išsitempia ar susitraukia, kaip jau kartais neišvengiamai nutinka su laiko ir erdvės kontinuumu.

Pirma valanda visad yra bene tobula ramybė. Niekas neaiškina ką tau daryti, apie ką mąstyti ar nemąstyti, kaip kvėpuoti ar sėdėti. Ir kaip gera valandą tiesiog būti tyloje kartu su kitais. Prietemoje girdi kaip šalia sėdintys giliai kvėpuoja ar užsnūsta. Girdi, kaip prisijungia vėluojantys, žengdami pro tas pačias praviras duris. Suprantu, kiek pasitikėjimo mes investuojam vienas į kitą. Aš sėdžiu užmerkusi akis tarp nepažįstamų žmonių, namuose plačiai atidarytomis durimis, visiškai atsipalaidavusi. Panyru į kvėpavimą, bet per daug nesistengiu nuraminti minčių, stebiu, kas ateina į galvą, rodosi nesąmoningai bandau suvirškinti viską, kas pastaruoju metu įvyko. Panašiai mane veikia koncertai, per kiekvieną atrandu atsakymus, kurių tuo metu ieškau. Reikia tik klausytis.

Antroji valanda yra apie klausymą. Visi ratu dalinasi mintimis. Ir kaip sunku klausytis, kai pats imi galvoti, ką norėsi pasakyti, į ką atsakyti, ką atliepti. Galvoji tiek, kad susivoki, jog jau neišgirdai dalies pasakojimo. Ir susitelki vėl, bandydamas paleisti tą vidinį balsą, kuriam labai svarbu surasti mintį, kuri padarytų įspūdį šalia sėdintiems. Nors jie klausys nepaisant to, ką sakysi, kaip sakysi, jei sakysi. Kitas įdomus dalykas yra atvirumas. Mano intuityvi reakcija yra kalbėti apie idėjas iš knygų ar filosofų, ar filosofų knygų. Bet kiekvieną kartą, kai perlipu per save ir papasakoju kažką, kas tuo metu man nuoširdžiai svarbu, pajuntu daug daugiau artumo. Kalbėti apie tai, kaip užaugai, apie tai, dėl ko dabar nerimauji, ką bandai nuveikti, ko bijai, dėl ko esi dėkingas, iš esmės. Būti kiaurai atviram. Su nepažįstamaisiais. Tai pamažu tampa mano asmeniniu eksperimentu, kiekvieną kartą, kai pradedu bendrauti besąlygiškai atvirai, kai pradedu meta-pokalbius (kalbėdama apie tai, kaip jaučiuosi šiame pokalbyje), per neįtikėtinai trumpą laiką pajaučiu, kad užauga labai stiprus ryšys. Aš dalinuosi, dėl to tu manim pasitiki, ir tu daliniesi, dėl to aš tavim pasitikiu, mes abu atrandam vienas kitą, ir tai jau neeilinė patirtis, nors tai tik pradžia. Kažkas turi pradėti. Seniau pradėdavo kažkas kitas, dabar pradedu pati. Taip ir augam.

Trečioji valanda yra maistą ir dažniausiai ji užsitęsia ilgiausiai. Sėdam aplink stalą ir valgom špinatų salotas su braškėm, karštą karį, rankų darbo šokoladą. Per stalą ritasi pasakojimai. Charlie pasakoja, kaip bando kurti savo šokolado verslą ir kaip neturėjo atostogų jau porą metų. Vicky pasakoja, kaip bando atrasti naują kryptį savo nepelno siekiančiai organizacijai. Sako, bando mąstyti apie ją kaip apie gyvą kvėpuojantį organizmą, kuris pats turi savo poreikius. Gal sunku vystyti dabartinius planus dėl to, kad organizacija turi savo planų. Galbūt tai skamba naiviai, bet šitų žmonių atvirumas yra tai, dėl ko čia grįžtu. Sąmoningas išjaustas naivumas yra tai, ko trūksta pasauliui. Nes tai reiškia, jog esi atviras žmonėms ir idėjoms, per daug jų neteisdamas. Kiti pasakoja, kaip ieško svajonių darbo arba planuoja viską mesti ir kraustytis į Seviliją. Kalbėjom apie tai, kad tu esi visata (skleidžiau budistinę propagandą), ir apie minimalizmą. Dar apie kojinių derinimą. Ir neuromokslą. Ir žinojimą, kad galų gale, viskas bus gerai.

Aunuosi batus, apkabinu draugus ir žmones, kurių vardų nebeatsimenu ir artėjant vidurnakčiui einu per didelį miestą namų link. Kiek daug žmonių ir istorijų tavęs laukia už kampo, atvirom rankom, atvirom širdim. Turi daug daugiau namų nei gali numanyti. Telieka juos atrasti.




0 komentarai (-ų)

Eksperimentų projektas: Meditacija II



Meditacija yra toks keistas reikalas. Lyg ir girdėjai, lyg ir bandei (prieš penketą metų, ūžiančiom mintim ir nutirpusia koja), bet, visai galimas daiktas, neprisijaukinai. Taip buvo man ir buvo ilgai, ir tai yra vienas labiausiai erzinančių jausmų – žinau, noriu, bet nieko nedarau, kad tai taptų mano kasdienybe. Dėl to vienas labiausiai džiuginančių jausmų yra valyti dulkes nuo tokių senų norų. Dėl to grįžau prie meditacijos. Tiesiog neradau priežasties negrįžti.

Kitas keistas dalykas – įsitikinimas, kad tikra meditacija yra sau, be jokio vedančio žmogaus balso, o jei medituoji pasitelkdamas programėlę, vargu ar tai išvis meditacija. Toks įsitikimas yra gan juokingas, ypač turint minty jog pati veikla skatina atvirumą idėjoms, jų priėmimą ar bent jau nesmerkimą. Juolab, daug svarbiau yra pradėti, įtvirtinti rutiną ir išmokti naujų įgūdžių, nei skųstis, jog veikla nėra pakankamai autentiška. Kaip jau supratot, pradėjau naudoti Headspace.

Prieš pradedant suvokiau labai paprastą ir labai svarbų dalyką – tam, kad pradėtum naują veiklą, tau nereikia papildomos valandos dienoje, ypatingų kelnių, pagalvėlių, kilimėlių ir kitų absurdiškų kliūčių, kurias sugalvoji vien tam, kad būtų lengviau pasiteisinti prieš save, kodėl vis nieko nepradedi (ar nebaigi). Trys minutės. Kai sugebėsi susikaupti tris minutes, tuomet galėsi rūpintis dėl penkių, penkiolikos ar valandos. Kol kas trys minutės.

Čia ne tas tekstas, kuris pasakoja, kaip penketas savaičių meditacijos atveda prie poros šimtų procentų geresnės gyvenimo kokybės ir kokio ketvirčio nušvitimo. Man rodos, čia paprasta aritmetika – jei prisėsi kažko daryti dažniau (pavyzdžiui, kasdien, o ne kartą per aštuonis mėnesius), didesnė tikimybė, kad kažkiek patobulėsi, kažko išmoksi, kažką atrasi. Tad ir trys minutės kasdien per kelias savaites ims įgyti svorį ir prasmę, ir gerokai daugiau nei pora padrikų dienų skiriant solidžią valandą. Ir vėl – visiškai nieko naujo, jei kažką veiki, tai nuveiki. Nieko naujo idėjose, bet kažkas labai naujo kasdienėje rutinoje.

Man tai yra gražiausia šio įpročio dalis – kaip jis padeda formuoti rutinas. Kaip gali patyrinėti savo mintis ir kas slypi už jų vos nubudus, ir kaip jas nuraminti prieš miegą. Ir jei žinai, kad tau tai svarbu, taip pradėsi kiekvieną dieną ir/ar taip baigsi kiekvieną dieną, sukurdamas erdves dienoje, kai gali sulėtinti žingsnį ir apsidairyti. Ir kai įsitvirtina viena veikla, daug paprasčiau šalia pridėti dar porą, rytą paverčiant į mažą ventę. Bet apie tai kitąsyk.

Visada sunku įvertinti vieno veiksnio įtaką – negaliu pasakyti, ar meditavimas man leido mąstyti kiek skaidriau ir ramiau, ar prisidėjo ir pastaruoju metu skaitomos knygos, vyraujantys orai, nutikimai, pokalbiai, santykių vingiai, planai ir ilgi pasivaikščiojimai. Kai darai mokslinį tyrimą, sieki kontroliuoti kuo daugiau kintamųjų, kad ištirtum vieno kintamojo poveikį. Tad jei atliksi tyrimą, kaip miego kokybė daro įtaką tavo smegenų reakcijai į pozityvias ir negatyvias emocijas (tai tikras mano bakalauro laikų yrimas), bandysi eksperimentus atlikti tuo pačiu dienos metu, su tais pačiais vaizdiniais, elgdamasis su eksperimento dalyviais kaip įmanoma labiau vienodai, ir taip toliau. Dėl to realiame gyvenime, kur kontroliuoti visko apart vieno aspekto (šiuo atveju, meditacijos) yra beveik neįmanoma (valgyti tą patį, miegoti tiek pat, judėti tiek pat, bendrauti su tais pačiais žmonėmis tiek pat, o kur dar oras ir atsitiktiniai nutikimai), tuomet labai sunku pamatuoti kažkokio pokyčio įtaką, nebent jis baisiai didelis. Iš kitos pusės, galbūt šis kintamasis (meditacija), daro įtaką mano pasirinkimams? Galbūt aš ramesnė ne dėl ilgų pasivaikščiojimų, o dėl to, kad pameditavus norisi ilgesnių pasivaikščiojimų? Bet kokiu atveju, ramiau. Dienos struktūra ryškesnė ir lengvesnė. Ir tai yra didūs vertingi pokyčiai.

Bet tai ne didžiausias atradimas. Atsitiktinai atradau grupinės meditacijos grupę, be taip joms įprastų komercinių ir religinių aspektų, erdvioje medinėje palėpėje aukštomis lubomis su begale kabančių augalų, su žvakėmis, su žmonėmis, kurie mane pasveikino kaip seniai matytą draugę, nors matėmės pirmąsyk. Dažniausiai suradusi puikiai skambančius renginius planuoju į juos nueiti ir paskutinę minutę persigalvoju (ar tikrai tai verta mano laiko, gal bus nuobodu, turbūt bus nuobodu, ir dar visai baisu), bet šįsyk save įkalbėjau. Padėjo tai, jog meditacija ten nėra vedama konkretaus žmogaus. Meditacija ten yra sėdėjimas valandą kartu tyloje. Ir viskas. Visiškai viskas. Girdi kaip kažkas šalia tyliai kvėpuoja, kaip kažkas pasimuisto bandydamas atrasti patogesnę sėdėjimo poziciją, šalia kokie penkiolika žmonių, o beveik gali girdėti, kas vyksta pastato pirmuosiuose aukštuose ir už langų. Pradžioje buvau tokioje gilioje džiaugsmo būsenoje, kad buvo sunku susitelkti, o tuomet valanda praėjo pasakiškai greit. Buvo labai gera pajausti, kad kaimynystėje yra žmonių, kuriems irgi rūpi ramus gilus buvimas ir jo analizė.

Kadaise skridau lėktuvu, buvo baisiai apniukusi diena, ir visgi pakilus virš debesų atradau saulę ir taip nustebau. Virš debesų visada yra saulė, nepaisant to, koks tirštas bebūtų jų sluoksnis. Tos nuostabos įkvėpta net parašiau tekstą, kuris vis dar čia. Kas keisčiausia, atradusi meditaciją iš naujo suvokiau, kaip dažnai joje atsikartoja giedro dangaus motyvas. Mintys tik debesys, jos ateina ir praeina, bet už jų visada slypi mėlynas giedras dangus, tavo būsena, kai paleidi mintis, leisdamas sau pajausti, kad mintys yra tik mintys, jog neprivalai prie minties prisirišti, gali tiesiog pamojuoti jai ir leisti jai nueiti, neprivalai ir pradėti veiksmų, vien todėl, kad atėjo mintis – visad gali stabtėlėti ir pamąstyti, kodėl jaučiu šitą impulsą, kokią istoriją sau pasakoju, kaip save įtikinu tai daryti, ir kodėl. Atviras smalsus tyrinėjimas užtikrina, kad beveik neabejotinai kažką išmoksi ir kažkiek paaugsi.

Meditacija mano gyvenime jau 39 dienas iš eilės, dažnai po keletą kartų dienoje. Nepaisant to, kokia pilna darbų ar žygių ar kelionių diena, visada galiu rasti keletą minučių tiesiog pabūti. Jei turi laiko išsivalyti dantis ar atsigerti vandens, turi laiko ir išmokti sutelkti savo dėmesį ir atrasti šiek tiek erdvės savo chaotiškame minčių pasaulyje.





1 komentarai (-ų)

Atostogos pėsčiomis: Santiago de Compostela kalvos, laukai ir vandenynai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Ispanija, 2018.


Atostogų proga išėjau pasivaikščioti. Savaitei. Per kelias dienas nuėjau apie šimtą penkiasdešimt kilometrų per kalvas, miškus ir laukus, palei greitkelius ir jūrą, senovinius miestus ir vietom pasitaikiusius kaimus.

Santiago de Compostela yra miestas Ispanijos šiaurėje į kurį kasmet atkeliauja minios žmonių, mat jis žymi ilgo bene tūkstantį kilometro siekiančio (žiūrint, kaip matuosi) Santiago tako pabaigą. Camino de Santiago. Arba tiesiog - Camino. 

Galimas daiktas, esat apie jį girdėję, pamenu, mano svajonėse šis kelias jau buvo prieš gerą dešimtį metų, o gal ir anksčiau. Jis ilgas, jo istorijos įspūdingos - žmonės renkasi šį kelią norėdami pabūti su savimi ir atsigauti nuo didžių sukrėtimų, norėdami apmąstyti svarbius sprendimus ar atrasti, kas jiems svarbu. O kai kuriems žmonėms tiesiog labai patinka vaikščioti.

Tokios etiketės bėda ta, kad kelias šis rodosi toks didingas ir užimantis tiek laiko (jeigu jau eiti, tai eiti visą!), jog pamanai, kad tai vargiai įmanoma - kurgi čia gausi mėnesį atostogų pasivaikščiojimams! Tad mintį nustumi į šoną ir dažniausiai prie jos įgyvendinimo nebesugrįžti.

Kai šiemet svarsčiau, kur vykti atostogų, kilo mintis, kad Santiago yra kuo puikiausia idėja. Nesvarbu, kad turiu tik savaitę - sumaniau išsiaiškinti, ką galiu nuveikti su ja. Pasirodo, galiu nuveikti begalę dalykų, nes vienas gražiausių Santiago takų prasideda ten, kur baigiasi visi kiti ir veda prie vandenyno. Dėl to jis ramesnis, tylesnis, dar labiau apsuptas gamtos. Jo nulinis kilometras pažymėtas iškyšulyje, šalia švyturio, su vandenyno bangomis apačioje ir kalnais prieš akis. Kalnai, jūra, miškai ir jokio gulėjimo prie baseino? Supratau, kad atradau tobulų atostogų planą.

Tuomet atėjo rugsėjis ir prasidėjo kelias. Leiskit papasakoti apie tris suvokimus, kuriuos jis suteikė.

Kelias ir tavo sėkmė jame iš esmės priklauso nuo trijų aspektų: tavo kūno ir jo sveikatos, tavo daiktų ir naudojamos įrangos bei emocinės būklės, plačiąja prasme.

Kai kūnas tampa tavo vienintele transporto priemone, o dar ir naudojama visą dieną, nori nenori pajauti jį labiau nei įprasta. Supranti, kad jei pamirši valgyti ir gerti pakankamai dažnai, vakaro poilsis bus lydimas skaudančios galvos ir didelio nuovargio. Jei spausi per daug šiandien, ryt vargiai begalėsi eiti - šią pamoką išmokau skaudžiai, kai vieną dieną nuėjus 40 kilometrų kaitrioje saulėje vos vakarą nuvirtus į lovą ištiko baisios šalčio bangos, pranešusios apie pakilusią temperatūrą. Su visu tuo džiaugsmu teko keliauti ir kitą dieną, nes jokio autobuso toje vietovėje paprasčiausiai nebuvo. Tad geriau iš lėto. Kai pervargsti, net nebegali mėgautis grožiu, matai jį, bet nejauti. Man labai patinka kūno-minčių vientisumo ir susietumo tema ir tokios lėtos aktyvios patirtys leidžia ją neprastai patyrinėti.

Ne mažiau svarbūs tampa daiktai. Čia prasidės mano minimalizmo propaganda, tad jei jos nenorit matyti, užsimerkit ar šokit tiesiai į kitą pastraipą. Šiame kelyje žmones praleidžia savaičių savaites, tad milžiniška kuprinė atrodo kaip ir savaime suprantamas neabejotinai reikalingas pasirinkimas. Tačiau jei turi kiek keliavimo patirties, žinai, kad to, ko tau užtenka savaitei, tau užteks ir keliom savaitėm. Rūbus išsiplausi pakeliui, jei ką, dantų pastos galėsi nusipirkti papildomai. Nieko daugiau tau nereikia. Tikrai, patikėkit. Savo savaitę nuėjau su mažutėle vos keliolikos litrų kuprine. To visiškai užteko ir tas jausmas išlaisvina - turi, visko, ko tau reikia, o ir reikia visai nedaug - kelių rūbų, batų, dantų šepetuko. Be viso kito kuo smagiausiai išgyvensi. O jei staiga suvoksi, kad tau baisiai reikia kokio išganingo kremo ar ypatingų tamsoje šviečiančių kojinių, turėsi linksmą nuotykį tai susirasti, matot, viskas tik į gera. Nuostabiausias dalykas yra tas, kad net ir po kelionės jausmas lieka - suvoki, kiek nedaug tau reikia ir su džiaugsmu leki pro spintas, sudarinėji sąrašus, ko gali atsikratyti ir ko išvis nebepirkti, mąstyti, kas tau svarbu ir kas verta tavo pinigų ir laiko. Ir tokie mąstymo procesai visad labai vertingi.

Žinoma, kelyje turėsi poreikių, kurie neįeis į apčiuopiamų daiktų sąrašą. Sutikti žmonės, pokalbiai su jais ir apsikeitimas gero kelio linkėjimais (n kartų per dieną aidinčiu Buen Camino) yra viena gražiausių Camino de Santiago dalių. Pradėjus eiti visi šalia esantys žmones tampa tavo bendruomene. Jie daro tą patį, ką ir tu - keliasi anksti ryte, baiminasi pūslių, su džiaugsmu ilsisi po ilgos dienos kelyje. Kiekvieną kartą prasilenkdamas kelyje sakai Buen Camino. Nesvarbu, kas jie, kaip jie atrodo, ar matei juos anksčiau, kokiu greičiu jie eina, kokia kalba kalba, kiek draugiškai nusiteikę atrodo. Sakai Buen Camino, jie sako Buen Camino ir toliau tęsiat savo kelią, jau atskirai, bet tam tikra prasme, ir kartu. Kartais kurį laiką einat šalia, jie pasakoja, kodėl jie čia ir ką jie veikia gyvenime, tu klausaisi, atsakai, daliniesi, net nepastebėdamas, kaip greit lekia kilometrai, kai esi paskendęs kokiame pokalbyje ir eini ritmingai kartu. Vienas du. Vienas du. Buen Camino! Vienas du.

Visas Camino man pasirodė tokia graži metafora. Tai kelias, jame sutinki žmones, jame pavargsti, susiimi ir eini toliau, jame nutinka kas netikėto - netikėtai nuostabaus ir netikėtai nepatogaus, jame judi ir ilsiesi, mąstai ir bendrauji, jis prasideda ir baigiasi.

Per keletą dienų kelią pamilau ir jau surezgiau planą, kaip artimiausių kelių metų bėgy susiorganizuosiu mėnesį ar porą šiai veiklai (paskaičiavus ištiko nuostaba, kad mėnesį eiti, nakvoti ir valgyti kelyje yra gerokai pigiau, nei mokėti nuomą ir pirkti maistą mano dabartiniame mieste, kas šiaip jau gal ir neturėtų taip stebinti). Viskas pasiekiama, viskas prieinama, ir Camino de Santiago tai padeda suvokti.

Buen Camino!




Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas