Content

2 komentarai (-ų)

Ko išmokau balandį: Kodėl mums taip velniškai sunku arba Mus išgelbės empatija

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

Sveiki. Ar sveiki? - taip į keleivius kreipėsi apsaugos darbuotojas Vilniaus oro uoste tais laikais, kai dar gyvavo oro uostai, jų darbuotojai ir keleiviai. Man toks pasisveikinimas tiesiu veidu sukėlė (vidinę) juoko bangą, ypač kai šalia buvusi brandaus amžiaus keliautoja atsakydama į klausimą papasakojo jam apie savo peršalimą. O kam dabar lengva. Tikiu, toks lingvistinis žaidimas padeda monotonišką darbą paversti kiek interaktyvesniu.

Monotonijos ir šiomis dienomis, ypač šiomis dienomis, gali netrūkti. Jei atvirai, prisėdau rašyti, mąstydama, ką jums papasakoti ir suvokiau, kad nemažai dalykų, kurie šiomis dienomis padeda, yra jau sudėti į kovo tekstą. Šiomis dienomis man atrodo, kad svarbiau nei žinoti, ką daryti, idant pagerintum savo antivirusinę kasdienybę, yra suvokti, kodėl tai taip sunku ir kaip tuos sunkumus galima pažaboti ir pakinkyti savo naudai. Taigi, žvilgsnis ne į žavią blizgučiais nubarstytą jogos, naujų kalbų ir švarių grindų erdvę, o į tamsius žmonijos klodus. Sveiki atvykę į tamsiąją pusę.

Šią savaitę klausiausi fantastiško pokalbio, bylojusio, jog mūsų skausmingos patirtys sąlygoja dabartines reakcijas. Kai (vėl) randi krūvą neišplautų indų, imi šaukti iš esmės ne todėl, jog prieš tave purvini indai, o dėl to, jog tau skaudu, kad tavęs niekas nesiklausė, kai tau buvo treji ir norėjai papasakoti tiek istorijų. Tad mažutėlis šapelis smeigia giliai kaip aštrokas peilis. Karantino istorija panaši. Rodos, daliai žmonių tai tik izoliacija ar darbas iš namų, tačiau tokie lyg ir neagresyvūs kasdieniai pokyčiai gali iššaukti gąsdinančias reakcijas, ypač turint minty, jog papildomas laikas mąstymui kartais praleidžiamas ne visai konstruktyviai, apsilankant prisiminimuose, kuriuos verčiau jau būtų paleisti, ar kuriant šimtas trisdešimt devynių punktų sąrašą, kodėl tu nieko gyvenime nepasiekei ir nepasieksi.

Mane labai nervina, kai man aiškina, kaip gyventi. Todėl gerbdama jus, nepasakosiu jums kaip gyventi, tik pasidalinsiu tuo, kas mane traukia iš dugno. Mane nervina ir sąrašų formatas (štai penki būdai kurie jums leis sveikai gyventi du šimtus penkiasdešimt ketverius metus, jei ne, grąžinsime pinigus), dėl to tai nebus sąrašas, tik kelios mintys. Pirma, deguonis ir saulė. Šiandien išėjau pasivaikščioti ir mano būklė pakilo iš neigiamų skaičių į pakenčiamą nuobodų vidurkį. Mūsų namuose daug baimės dėl ėjimo į lauką šiomis dienomis, ta panika lyg koks debesis kartais suleidžia nagus ir į mane, ir kurį laiką tiesiog užsidarau kambaryje. Neišmintinga? Taip. Saulės šviesa yra gydanti, deguonis irgi ne pro šalį, kaip ir judėjimas. Žinoma, pasitelkti racionalius faktus kovojant su neracionalumu nėra labai racionalu, bet kas belieka. Dėl to kai tik sugebu, neklausau, ką šaukia tingios ar bailios mintys ir tempiu save į lauką po žydinčiom alyvom, pievom pilnom dvidešimt tulpių rūšių, žydinčiais kaštonais ir mėlynu dangum. Labai paprasta pamiršti, kad gyvenimas juda, kai save nuo to gyvenimo apriboji. Turbūt iš to ir kyla skausmas, bandai save išplėšti iš gyvenimo, atsiveria žaizdos, žaizdas skauda. Kai tie saitai pradeda gyti, imi lengviau kvėpuoti. Kalbant apie kvėpavimą, yra meditacija, yra joga, kurios irgi tapo varomosiomis gydomosiomis jėgomis man. Dar veikia svajojimas apie ateitį, bet čia pavojingas žaidimas, kuris gali nužudyti kantrybės likučius. Gal likim prie meditacijos.

Kai susijaukia mintys ir visko yra per daug (ir tuo pačiu per mažai, toks klaikus ir toks dažnas paradoksas), turbūt nesinori eiti daryti jogos ar eiti apkabinti medžių. Gedėjimas vyksta fazėmis, sakė viename podcaste, kurio šįryt klausiau. Ir iškart patikino, kad dabartinė visuotinė būsena labai primena tipinius gedėjimo etapus. Žmonės neigia, kad kažkas vyksta, tuomet pyksta, neria į depresiją jausdami visišką nežinomybę ir kontrolės praradimą, bando atrasti ryšį su kitais ir galiausiai priima tai, kas vyksta. Ir gal, jei pavyksta, tame net atranda prasmę. Man rodos, jog padeda perspektyva, kai girdi ne vien sausus mokslinius faktus, bet visu kūnu pajauti, kad yra gal jau ne taip blogai. Taip gimsta ir empatija.

Matyti žmones, kurie kovoja už savo gyvybę ir suvokti - tai galiu būti aš. Matyti žmones, kovojančius už kitų gyvybes ir suvokti, kad ta lova, prie kurios jie dirba - tai galiu būti aš. Matyti žmones, prarandančius darbą - tai galiu būti aš. Matyti žmones, kovojančius dėl maisto, bandančius išmaitinti savo vaikus ar sergančią šeimą - tai galiu būti aš. Bet tuo pat metu suvokti, kad žmonės, kurie šiuo metu ramiai vaikščioja parke, tvarko spintas ir kepa raugo duonas, žmonės kurie aukoja savo laiką, kad padėtų kitiems, leidžia jiems iškalbėti savo skausmą ir baimes, žmonės kurie skleidžia ramybę ir meilę - tai irgi galiu būti aš. Pavydėti gražių sodų, erdvių namų ir šiaip tobulesnių karantininių sąlygų ne itin verta, nes tai niekur nenuves. Bet pagalba kitiems padės bent dieną pasijusti geriau, pažadu. Negali padėti kitiems nepadėdamas sau. Keista, bet suveikia visada.

Vienas mano draugų pastarosiom savaitėm paniro į destruktyvią būseną ir savižudybės romantizavimą. Kai sugebėjau jį įkalbėti susisiekti su savo gydytojais, šeimos nariais ir grįžti prie įprasto vaistų kurso, mane aplankė didis palengvėjimas. Kuo tai susiję su šiomis istorijomis? Jam atrodė, kad jo logika yra puikiai sudėliota, bet jo žodžiai buvo praradę bet kokį objektyvų racionalumą. Jei sujauki kūno chemiją, pasidaro sunku suvaldyti to pasekmes. Dėl to maži dalykai gali mus gerokai išblansuoti, bet tai reiškia, jog yra dalykų, kurie gali padėti. Gauti saulės šviesos ir vitamino D, valgyti maistą maitinantį kūną, o ne alinantį jį, judėti, miegoti daug ir kokybiškai. Nuobodi paprasta rutina gali pakeisti perspektyvą.

Kol esi vaikas, tavimi rūpinasi tėvai, jie stebi, kol suvalgai savo daržoves, veda tave žaisti į pievas ir miškus, guldo migdyti kol dar nepervargai, kantriai klauso, kai pasakoji apie baubą už lango.
Kai užaugi, turi pats sau tapti tėvais. Krauti į savo puodus ir lėkštes daržoves, ar bent jau ginti save šalin nuo cukraus, eiti į pievas ir miškus, ar bent jau eiti gatve, jei nėra jokių pievų ir miškų aplink, leisti sau pakankamai ilsėtis kasnakt, leisti sau būti išgirstam, tiek savęs, tiek kitų.

Švilpiko dienos filmo mintis ta, jog jei jau turi amžinybę, leisk ją prasmingai, tik tuomet ji įgauna vertę, tik tuomet ji ima rodytis ne tiek amžinybė kiek turiningas laikas. Bet prasmingas laikas yra labai subjektyvi sąvoka. Pro pasaulį eina pandemija. Jei galim tiesiog išgyventi, tai jau laimėjimas, o tai lengva pamatuoti - pažiūrėk ar turi pulsą, jei turi, vis dar gyveni. Galbūt mūsų pamoka ir vertė bus ne naujo verslo sukūrime, ne tapime jogos ir meditacijos guru ar italų kalbos įvaldyme, galbūt šio laiko įprasminimu taps kantrybė ir atjauta sau. Nėra jokio tikslo šaukti ant verkiančio kūdikio. Paglostyk jam galvą ir pasūpuok, kol užmigs. Prabudęs jau bus gerokai ramesnis. Negalim padėti kitiems, kol nenuraminsim kūdikių savo viduje, klykiančių visa gerkle. Paglostyk, pasūpuok, užmigdyk. Prabudus bus ramiau.




0 komentarai (-ų)

Ko išmokau kovą: Kaip išgyventi karantiną (beveik) neprarandant vidinės ramybės

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

Pasaulis keičiasi greitai. Dar kovo pradžioje žaidėm kiek kitokį žaidimą.

Rytais eidavau į erdvų pastatą hipsteriško rajono skersgatvyje ir sveikindavau bendradarbius su nauja diena, kol ruošdavau sau puodelį arbatos su avižų pienu.

Pietums nebijodavau užsukti į gatvės maisto turgų, vaikščioti minioje ir apsikabinti.

Vakarais eidavau į erdvias sales klausytis teoretinio fiziko kalbančio apie gravitacijos rūšis ir entropiją - kaip mes vartojame tvarką ir generuojame netvarką, tuomet klausiau pirmosios amerikietės astronautės pasakojimo, kaip iš vandenynų tyrėjos ji tapo kosmoso tyrinėtoja.

Tuomet visa tai baigėsi.

Bet nesibaigė tragiškai. Žinoma, panika vis dar užeina sinusoidės bangomis, bet jomis ir nueina. Gyvenam laikais, kurie įeis į istoriją. Vėlgi, visi laikai įeina į istoriją, bet šitie, man rodos, guls knygose ar bent mūsų atmintyje, ir kai mums bus aštuoniasdešimt devyneri, kokį Kūčių vakarą pasakosim savo vaikams, anūkams, proanūkiams, katėms ar youtube kanalo sekėjams, apie du tūkstančiai dvidešimtuosius, ir ką reiškė gyventi, kai negalėjai keliauti, pamatyti šeimos narių ir apkabinti draugų. Ir kai jie paklaus, kaip visa tai atrodė ir ko tuomet išmokom, ką jiems papasakosim?

Rytais, kol miestas dar bunda, einu kanalo link ir bėgu palei ančių, žąsų ir dviratininkų virtines. Kartais einu pasivaikščioti į parkus, kurie dar atidaryti ir žydi žydi žydi, arba prie upės, nuo kurios matosi auštantis miestas. Ant tiltų, kurie būdavo prikimšti turistų, gatvės artistų ir vietinių visuomet skubančių žmonių (kam neskubėti, kai gali skubėti), dabar tingiai ganosi tik saulės spinduliai. Tai vienintelis mano išėjimas laukan. Kai miestas pabunda ir rąžydamasis stojasi ant kojų, jis tampa kiek mažiau saugus pasivaikščiojimams. O ir nauji įstatai palikti namus leidžia tik sykį per dieną. Sportuoti ar gauti maisto. Kaip prieš tūkstančius metų. Bet žinojimas, kad turiu iš esmės tik vieną galimybę, skatina ja pasinaudoti. Einu, klausau audio knygų, bėgu, klausau podcastų, matau, kaip į pasaulį grįžta pavasaris, o į gatves - tyla.

Pietums rašau laiškus, piešiu atvirukus, rašau ilgus adresus ant vokų ir atidžiai atrenku pašto ženklus, kurie lydės laiškus ilgose kelionėse. Pakuoju siuntinius. Paštininkai dabar mano geriausi draugai, jų laukiu kaip Kalėdų, jie ateina, rodos, iš kito pasaulio, neša ryšulius ir dėžes, jie šypsosi, akivaizdu, tas pasaulis, iš kurio ateina, yra tikra pasakų žemė. Arba šypsantis mažiau liūdna (yra ne viena akademinė publikacija rodanti tai, gal paštininkai ir maisto išvežiotojai tas publikacijas skaitė ir bando jas realizuoti), o gal jiems šiaip ramu ir gera dalinti ramybę ir gerumą žmonėms, bėgantiems atidaryti jiems durų lyg jie būtų tolimų tautų karaliai, parnešantys dėžes pilnas tualetinio popieriaus, pieno ir riešutų sviesto.

Vakarais pradėjau daryti jogą, pastaruoju metu vis pabandydavau, bet neturėjau pastovios rutinos, o dabar po truputį įeinu į ritmą ir pradedu pasitikėti ir tikėti savimi, žinodama, kad to ritmo nepamesiu. Kai pajauti, kad kažkas veikia, labai nesinori to paleisti. Ir kai yra vis mažiau dirgiklių, pradedi gerai jausti, kas veikia. Yra aibė operų, simfonijų ir baletų transliacijų. Susižymiu juos kalendoriuje kaip bet kokius kitus teatro pasirodymus ar koncertus. Meditacijos grupės persikėlė į virtualias erdves ir žmonės iš viso pasaulio medituoja kartu tyloje per šiaip jau darbiniams susirinkimams naudojamas konferencijų platformas.

Ne kiekviena diena palydima saule, paštininkų vizitais ir pasaulinio garso menu. Ne kiekviena diena suteikia ramybės. Dievaži, ne kiekviena diena išvis išlaiko ramybės likučius. Bet kuo toliau, tuo aiškiau darosi, kad mūsų pasaulis yra mūsų mintyse, ir mes labai tiesiogiai jį paveikiam. Galim sąmoningai rinktis informacinį foną. Ramiau. Galim leisti kūnui judėti ir užlieti smegenis endorfinais. Ramiau. Galim valgyti daržoves ir spalvotus vaisius, kepti moliūgų duoną, atlaisvinti laiko giliam ilgam miegui. Ramiau.

Taip, sveika rutina turbūt yra svarbiausia, nes ji išlaikys fizinę ir psichologinę sveikatą. Bet svarbus ir požiūris. Prieš kelias savaites klausiausi labai daug dainų iš Disnėjaus filmų (neteiskit) ir supratau, kad jos bene tobulai pritaikytos šiems laikams. Jos kalba apie nežinomybę, apie kliūčių perėjimą, apie savęs pažinimą per sunkumus. Tuomet supranti, kad nuotykiai yra sunkumai, o sunkumai gali tapti nuotykiais. Nuotykiai dažniausiai yra gan pavojingi ir sudėtingi, nuotykiuose pasakų herojai visiškai išsenka, kovoja su pabaisomis ir demonais (vidiniais - taip pat), aibę kartų atsiduria ant mirties slenksčio... Bet visos šios aplinkybės leidžia jiems užmegzti stiprius saitus su bendrakeleiviais, pažinti juos ir save, ir kažką išmintingo išmokti. Mano muzikos mokytojas visad sakydavo, kad kuo blogiau, tuo geriau, nes tik per nemigos naktis sukalama tavo asmenybė ir tavo vertybės. Tai nėra smagu ar paprasta, ne, bet tai neabejotinai vertinga.

Ar čia perspaustas optimizmas? Nemanau. Mūsų visų situacijos labai skirtingos, gyvenam dideliuose namuose ar mažuose daugiabučių kambariuose, besidalindami butus su dar būriu žmonių, turim šalia šeimas ir mylimuosius ar esam vieni, turim sodus ar ištisus laukus šalia, ar, grįžtant prie daugiabučių pavyzdžio, turim cementinę palangę ir petražolę ant jos reprezentuojančią gamtą, ir tuo viskas baigiasi. Sveikatos būklės irgi skirtingos. Darbų padėtis skirtinga. Bet nepaisant aplinkybių, mintys yra subjektyvios, gali eiti iš proto situacijoje, kuri iš šono atrodo itin patogi, bene ideali, gali būti visai ramus aplinkybėse, kur tavo fizinė ir socialinė laisvė gerokai apribota. Mes panašesni, nei manom, mūsų baimės panašesnės, nei manom, dėl to ir keliai ramybės link gali būti visai panašūs. Tai nereiškia, kad pagalvojus apie nuotykius pasakose staiga kils pliūpsnis motyvacijos užkariauti virusą kaip kokį drakoną, ar kad imsi medituoti po porą valandų rytą vakarą, bet skirtingos perspektyvos sukuria kiek erdvės mintyse. Tu gali rinktis, kaip matai situaciją, ir laisvė rinktis leidžia jaustis kiek mažiau įkalintam ir apribotam. Visada gali rinktis. Apie tai kalbėjo V.F. pasakodamas, kad net koncentracijos stovykloje, kur šiaip jau pasirinkimų skaičius gan ribotas, jis galėjo rinktis savo reakciją į situaciją. Ir jei žmonės atranda pasirinkimų laisvę koncentracijos stovyklose, dievaži, mes irgi tai galim, nesvarbu, kiek jaukūs namai, kiek pilni šaldytuvai ir kiek toli yra artimi žmonės. Visada gali rinktis.

Ir kai tavo vaikai, anūkai ar proanūkiai paklaus, ką pasirinkai gūdžiais du tūkstančiai dvidešimtaisiais, kokia bus tavo istorija?




0 komentarai (-ų)

Ko išmokau vasarį: Nobelio premijos laureatai irgi bijo, žmonės stengiasi iš visų jėgų, bet kontroliuoti gali ne viską

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.
Kai paklausiau, ar mėgaujatės savo darbu, beveik trys ketvirtadaliai jūsų sakė, kad taip. Nors mūsų tyrimas šiuo atveju visai ne mokslinis ir negalim smarkiai generalizuoti jo rezultatų, svarbiausia man rodos apskritai apie tai mąstyti - ar man patinka tai, ką darau? Kodėl taip ar ne, ką galiu keisti, stiprinti, kur tobulėti? Užaugom su mokymu, jog reikia stengtis ten, kur ne viskas pavyksta. Kad iš matematikos kontrolinio kitąsyk gautum ne 9, o 10. Bet vis daugiau žavios literatūros yra apie tai, kad verčiausia telktis ties dalykais, kurie sekasi geriausiai, stiprinti stiprybes ir remtis jomis. Kai pagalvoji, tai skamba kaip logiškiausias dalykas pasaulyje. Taip atrandi savo sritį, savo veiklą, savo prasmę. Tik nėra taip lengva išlipti iš mąstymo, kuris nuolat siūlo taisyti kažką, kas negerai, o ne auginti tai, kas puiku.

Apie tai iš esmės buvo sausis - apie galimybių jūrą ir bandymą atrasti savo stiprybes, vietą ir erdvę. Vasaris - mėnuo, akivaizdu, jau kiek brandesnis. Jis žengia žingsnį atgal ir gudriai klausia, ar tikrai galiu kontroliuoti viską, kas aplink mane. Ir klausia tol, kol turiu pripažinti, kad negaliu kontroliuoti visko, iš esmės negaliu kontroliuoti daug ko. Bet tai nėra rankų nuleidimas, tai yra atsilošimas į erdvę ir laisvas kritimas, žinant, kad tave pagaus. Visiškas pasitikėjimas visata. Suprantu, kad žmonės mes čia esam daugiausia sekuliarūs ir kritiški, bet man rodos, kad visai išmintinga yra suvokti, kad tu nesi visatos centras, bet esi jos dalis, ir gyvybių bei aplinkybių visuma, kurią iš esmės galim ir vadinti visata, apsprendžia daug daugiau mūsų gyvenimo, nei galim numanyti. Ką noriu pasakyti? Kartais neverta rūpintis tuo, ko negali pakeisti. Bet visada gali perduoti visatai linkėjimų.

Jei jūsų veidus jau iškreipė sarkastiškas apie-kokią-čia-visatą-kalbi žvilgsnis, leiskit papasakoti apie labiau apibrėžtus vasario nutikimus. Klausiausi paskaitos-pokalbio, kur gražioje salėje išmintingiems žmonėms ant nepatogių kėdžių Nobelio ekonomikos premijos laureatas kalbėjo apie nūdienos demokratijos problemas. Jis pasakojo apie idėjas zombius - idėjas, kurios visiškai nokautuotos argumentuotais faktais, bet vis tiek lieka gyvos visuomenėje. Čia turbūt baigiasi ekonomika ir prasideda psichologija, kodėl mes taip įsikabinę idėjų, kuriomis esam įtikėję, su kuriomis užaugom, kurias įkvepiam per vietinę kultūrą, niekad neiškvėpdami. Turim klausyti realių duomenų - ne jų interpretacijų. Paklaustas, ką mąsto apie demokratijos ateitį, jis sakė - aš persigandęs, bet nepanikuoju. Man šitas pasakymas labai strigo į širdį - pauzė tarp emocijos ir veiksmo, gali bijoti, bet vis tiek veikti, gali bijoti, bet tai nepakeis tavo pasirinkimų. Ir toliau darysi visa, ką gali geriausia, tiesiog suvokdamas, kad ne viskas priklauso nuo tavęs.

Žmonės stengiasi iš visų jėgų. Šitą žinutę girdėjau klausydama pokalbio namie, neapsupta jokių išmintingų žmonių, ant patogios lovos. Kartais atrodo, kad žmonės yra ne itin gudrios ar geraširdės būtybės. Bet taip svarbu prisiminti, jog yra tiek aplinkybių, kurios supa kiekvieną veiksmą. Eilinį sykį pakartosiu, kad jei turit galimybę leisti savo laiką skaitydami kažkokį tekstą internete, kuris neatneša pajamų ar kitų gyvybiškai reikalingų dalykų, jūs jau esat privilegijuotoj pasaulio dalyje, jums jau labai pasisekė. Ir kartais labai sunku įsivaizduoti, ką reiškia gyventi, kai tau pasisekė gerokai mažiau. Galbūt žmogus, kurį matot kaip visiškai neatsakingą ir paiką stengiasi iš visų jėgų. Niekad negali žinoti, ką reiškia gyventi kieno kito galvoje ir kūne, niekad nežinai, nuo kur jie pradėjo - galbūt tai, kas tau atrodo gili moralinė duobė, jau yra nemažas progresas jo metų perspektyvoje. Ir šiaip, kurių velnių reikia teisti. Tiesiog daryk prielaidą, kad žmonės stengiasi ir stenkis jiems padėti, nepaisant kaip jie atrodo. Gerumas gimdo gerumą. Nes suvoki, kad yra visas pasaulis už tavo ribų - žmonės, kurie padės tau išgyventi, ir, dar svarbiau, žmonės, kuriems pats gali padėti. Tu nesi visatos centras, bet tu dalis visatos. Mes susiję, norim to ar ne. Dėl to pagalba yra toks abipusis veiksmas. Ir dėl to nustojus teisti kitus žmones už jų žodžius, veiksmus ir pasirinkimus pasidaro truputį lengviau gyventi, nes iš esmės nustoji teisti ir save (nors tada teisi teisiančius, kas yra jau kitas klampumo lygis, apie kurį galim pakalbėti kitąsyk).

Vasarį daug miegojau, nes žinau, kad miegas stiprina kūną ir mintis (nepamokslausiu, bet paskaitykit Why We Sleep jei kažkiek gerbiat savo sveikatą), vasarį kasdien meditavau, vasarį skaičiau Cohen poeziją. Man labiausiai patiko ne konkretus eilėraštis, o prierašas prie piešinio pavadinimu Kaip Pagaminami Perlai. Sako, Niekas neklausia austrės. Niekas neklausia smėlio smilties. Niekas neklausia perlo. Jokios laisvos valios, jokios pastangos, o viskas įvyksta kuo gražiausiai. Miegas turbūt yra panašus pavyzdys, meditacija taip pat. Tiesiog sudarai sąlygas įvykti kažkam, kas vertinga, ir leidi vykti procesui. Gyvenimo metafora.

Išvada? Padėk pasauliui padėti tau.




0 komentarai (-ų)

Ko išmokau sausį: Kodėl reikalingos ribos ir Kaip įsiklausyti į tai, kas svarbiausia

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Olandija, 2020.

Viskas gali netrukus baigtis. Sausis prasidėjo trečiojo pasaulinio karo grasinimais ir baigėsi žaibišku Corona viruso plitimo pagreičiu. Bet jei mūsų ir nepalenks karas ar virusai, visada gali nutrenkti automobilis einant per gatvę. Dėl to gyvenu suvokdama, kad smagu planuoti, bet gerai, kai planai ne baisiai tolimi - jei gali šiandieną paversti gan nuostabia diena, kam laukti du tūkstančiai dvidešimt antrųjų kovo šeštos (nežinau, kas nutiks tada, bet, tikiu, kažkas didaus). Ribos įkvepia prasmę. Jei gyventumėm amžinybę, gyvenimas prarastų vertę. Pabaigos leidžia egzistuoti pradžioms, dėl to labai gera žinoti, kad viskas yra laikina. Sprendimai, kuriuos būtum atidėliojęs, staiga gulasi prieš akis. Tai ir yra gyvenimo variklis, kintančios situacijos mus stumia į pokyčius, kitaip sėdėtumėm ant sofos ir smagiai gyventumėm, svajones palikę seno sąsiuvinio pirmam puslapy. Kaip gera, kai gauni antrą progą (ar trys tūkstančiai aštuoni šimtai penkiasdešimt septintąją).

Sausis buvo mėnuo, sugebėjęs iškreipti laiko ir erdvės kontinuumą - į jį visko tilpo tiek daug ir tęsėsi jis, rodos, bent keletą metų. Pagrindinis dalykas, kurio išmokau per pastarąsias savaites yra įsiklausyti į tai, ko nori ir drįsti tai daryti. Daryti ne tai, iš ko manęs tikimasi toje situacijoje, ne tai, ką dariau anksčiau tokiom aplinkybėm, o tai, ką šiaip jau seniai norėjosi nuveikt. Turbūt galėtumėt per kelias sekundes sugalvot visą sąrašą dalykų, kuriuos jau seniai reikėjo padaryti. Tas verslas, kurį reikėjo sukurti, ta sporto šaka, kurią reikėjo įvaldyti, ta šalis, kur reikėjo apsigyventi. Kadaise tai buvo esminiai tikslai ir džiaugsmo šaltiniai, pirma mintis nubudus ir paskutinė prieš užmiegant. Dabar tai nusivylimas nubarstytas kartėliu. Tikrai, gera idėja, bet man jau per vėlu. Žinot, kada pirmą kartą pasakiau, kad man kažkas per vėlu? Kai man buvo trylika metų ir aš mąsčiau apie meno mokyklą. Galvojau, kaip gerai tiems, kurie ją pradėjo laiku, man jau vėloka. Kur čia logika, paklausit? Prisijungsiu prie jūsų klausimo, nes atsakymo nežinau, viskas, kas čia aišku - visad atrodo, kad jau per vėlu, bet pagal laiko tėkmės apibrėžimą, dabar yra anksčiausias taškas, kuris tau yra pasiekiamas. Viskas po šio momento bus jau vėliau - sekunde, savaite, dešimčia metų. Nebent gyvenat nelinijinio laiko dimensijoje, tokiu atveju, sveiki, būtų smagu su jumis pasikalbėti, bet gal kitą kartą.

Klausimas, kaip įsiklausyti į tai, ko nori. Ir kaip išdrįsti veikti. Tam, kad įsiklausytum, reikia mažiau triukšmo. Reiškia, mažiau betikslės informacijos (straipsniai internete, pokalbiai apie nieką, serialai irgi apie ne kažin ką), daugiau galimybių susipažinti su tuo, kas jūsų mintyse (pasivaikščiojimai, meditacija, bėgimas - bet kas, kas nuima ausines ir leidžia laisvai keliauti idėjoms), daugiau galimybių susipažinti su pasauliu (dalykai, kurie uždeda ausines - filmai, podcastai, knygos, idant sužinotum, ką išmintingo yra atradę kiti šio pasaulio ieškotojai). Kai triukšmo kiek mažiau, pertraukų nuo chaoso kiek daugiau, pradeda brautis aiškumas. Kuris, dažniausiai, parodo, ką reikia keisti. Nes pradedi suvokti, kas tave išbalansuoja, kas grobia tavo džiaugsmą, kas išsiurbia visą energiją. Ir tuomet gali išdrįsti daryti pokyčius! Kiek žmonių drįsta? Turbūt tiek, kiek gyvena savo svajonių gyvenimus. Su visa derama pagarba žmonijai, ne itin daug. Bet visą savo sąmoningą gyvenimą pamokslavau apie džiaugsmo prasmę, darbo vertę ir savirealizaciją. Būtų labai liūdna tai pamiršti. Neseniai kalbėjau su draugu, minėdama, kad varginantis darbas nepadeda įgyvendinti senų svajonių. Jis nusijuokė sakydamas, kad varginantis darbas nepadeda absoliučiai jokioje srityje, apart banko sąskaitos. Atsakymas labai akivaizdus, bet tik tada supratau, jog yra dalykų, kurie yra tavo esmių esmė, ir tą esmių esmę švelniai žudyti kasdien yra mažų mažiausiai nepagarbu. Ypač jei tavo esmių esmė yra ištikimybė savoms vertybėms.

Kai vieną vakarą ėjau didelio miesto didele gatve, ant telefonų būdelės buvo užrašas - Įkvėpk. Iškvėpk. Tu čia. Man rodos, tai yra vienintelė nekvestionuotina tiesa. Jei dar gali kvėpuoti, tu čia. Ir jei tu čia, tu dar gali kvėpuoti. Ir jei tu gali kvėpuoti ir esi čia tarp mūsų, tau jau sekasi visai neblogai ir esi daug geresnėje padėtyje, nei milijonai (milijardai!) kitų, kurių molekulės jau sutekėjo atgal į upes, laukus ir vietines obelis. Kartais man rodosi, kad žmones taip traukia sensacingos antraštės, nes jos primena, kad gyvenimas gali būti permainingas ir įdomus. Ar virusas baisu? Labai! Bet koks didis pokytis būtų apsigyventi bunkeryje ir gamintis išmanias vakarienes iš ribotų maisto davinių, prie žvakės bandant skaityti pasaulio literatūros klasiką (neklauskit, kiek tai realistiška). Jei nori pokyčio, bet nedrįsti jo daryti, tokie ekstremalūs kontekstai ima atrodyti keistai patrauklūs.

Kaip išdrįsti? Turbūt kaip ir visa kita. Gerai išsinagrinėti kontekstą, apsvarstyti, paskaičiuoti, pasverti. Prisiminti, kodėl tai darai. Ir tuomet sukaupus drąsą pradėti duonos verslą, kraustytis į Kanadą, pradėti podcastą apie astrofiziką, pasistatyti namą, apsigyventi miške, parduoti namus ir iškeliauti į pasaulį ieškoti laimės. 

Įsiklausyti ir išdrįsti. Jei gerai įsiklausysi, jei nebebus jokio triukšmo, jei stos visiška tyla ir ramybė, išgirsi kaip įkvepi ir iškvepi. Tu čia. Ir jei atvirai, nieko daugiau ir nereikia.




0 komentarai (-ų)

Niekas nėra privaloma arba Neklausk savo inkstų kaip jiems sekasi

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2019.

Jau ruošiausi eiti lauk iš gydytojo kabineto, kai jis rekomendavo sveikatos tyrimus. Ar jie privalomi, paklausiau. Jo rimtas veidas net išspaudė kažką panašaus į šypseną. Niekas nėra privaloma, atsakė.
Žinoma, jis kalbėjo apie tyrimus, bet aš (būdama aš) niekaip negalėjau palikt tų žodžių jų neišanalizavus ir nepritaikius visam likusiam gyvenimui, kaip kitaip. Niekas nėra privaloma.

Ir tai nėra taip absurdiškai paprasta, kaip skamba iš pirmo žvilgsnio. Žinau, kad ir mano klausimas skamba gan neišmintingai (kai noriu pasakyti, kad kažkas yra kvaila, sakau, kad tai neišmintinga, prasmė panaši ir ne taip skauda širdį), bet užaugam tarp n taisyklių, kurios ne visad iki galo aiškios. Kai kurie dalykai privalomi, ir tiek. Būna, užaugi, o vis dar gyveni erdvėje atitvertoje tų taisyklių, vaikščiodamas paribiais ir nedrįsdamas jų peržengti.

Bet niekas nėra privaloma.

Studijuoti nėra privaloma.
Dirbti nėra privaloma.
Turėti namus nėra privaloma.
Būti santykiuose nėra privaloma.
Turėti vaikų nėra privaloma.

(Buvau parašiusi po eilę pavyzdžių kiekvienam punktui, bet jie skambėjo taip kontraversiškai, kad palikau punktus sau, pavyzdžius jums duos jūsų vaizduotė, pritaikiusi jums jūsų kontraversiškumo lygį.)

Viskas, kas privaloma, nutiks savaime. Memento mori. Dėl viso kito neverta rūpintis (čia tekstą šiaip jau galima ir baigti).

Jei padarai sąmoningą sprendimą, suvokdamas, kodėl nori daryti, tai ką nori, ir kokia bus to įtaka, tuomet bet koks sprendimas yra teisingas. Apie tai ir kalbam. Yra fantastiškų studijų, įkvepiančių darbų, jaukių namų, saugumą teikiančių santykių ir, tikiu, prasmės jausmą teikiančių vaikų. Tavo sprendimas. Žinoma, kartais sprendimas ne visai tavo, nes aplinkybės susimėto visaip, kartais taip, kad visai sudėtinga atrasti, kaip čia situaciją pakreipus, kad galėtum padaryti sprendimą savaip.

Bet niekas nėra privaloma.

Rasti teisingą sprendimą nėra privaloma. Rasti prasmę jame nėra privaloma. Turbūt, išvada yra ta, kad pats susikuri savo taisykles, ir svarbiausia yra atpažinti, kada ribą nupiešei pats ir nesumaišyti jos su tikra riba. Nors klausimas, ar tokių tikrų ribų būna, ar jos visos kažkieno nupieštos kokia sena kreidele. Kas išvis yra tikra. Bet čia jau kita tema.

Grįžkim pas gydytojus, ten, panašu, slypi nemažai išminties. Seselė, kuri nesibodėdama ėmė mano kraują šįryt pasakojo apie kompromisus. Svarbiausia, sakė, yra atrasti sprendimą, mes abu turim nuomones ir turbūt abu esam neteisūs, tad klausimas, kaip prieiti prie teisingo sprendimo, kaip atsisėsti ir pasikalbėti. Kaip atrasti atvirumo pokalbiui. Kai paklausiu, ar jos darbas labai įtemptas, ji sako, kad gali turėti apie aštuoniasdešimt (aštuoni ir nulis, įsivaizduojat) pacientų per dieną, bet darbas nekelia streso. Juk neklausi inkstų, ar jų diena varginanti. Jie veikia ir tiek. Taip ir tu, tiesiog dirbi savo darbą, darai tai, kas dabar prieš tave, ir tiek. Dirbi ne dėl to, kad tai privaloma, bet dėl to, jog suvoki, koks svarbus tavo indėlis, koks mažas jis bebūtų, ką jis reiškia bendruomenei ir pačiam tau. Arba negalvoji apie jokią svarbą ir įtaką. Tiesiog darai tai, ką gali. Inkstams kiekviena diena yra visai neprasta.

Ir čia turbūt jau kalbam apie tai, ką reiškia iš esmės užsiimti tuo, dėl ko gyveni ir kaip neleisti visam kitam savęs blaškyti, trikdyti ar varginti. Nes nesvarbu, kiek kliūčių pakeliui, jei žinai, kur eini. O pasakos su nuotykiais visad gerokai įdomesnės. Niekas nėra privaloma, bet išbandyti, patirti ir mokytis yra gan nuostabu, tiek pat, kiek puiku yra ištrinti tas kreidelių ribas, kurias kažkada nusipiešėm. Neprivaloma, bet taip gera suvokti galimybių gausą.

Beribių metų, bičiuliai.




0 komentarai (-ų)

Kaip atrasti niekur negirdėtą istoriją arba Vienas sapnas pasakoja apie vienus metus

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Graikijos salynas, 2019.

Einam. Vedu jį už rankos, vidurnaktis. Jis aklas. Praeinam mažutėlį dramblį. Sušunku, žiurėk! Žinoma, mano šūksnis jam ne itin padeda. Pasakoju jam, kaip atrodo dramblys. Ateinam prie vandenyno, nuo kurio pilasi šviesa. Aušta. Brendam į vandenį ir nebereikia nieko pasakoti, mes jaučiam vandenį supantį mūsų pėdas ir šviesą maudančią mūsų plaukus. Užlipam ant kalvos, aplink dar begalė vedamų ir vedančiųjų, nebežinau, kas veda ką, stebim, kaip namus ir minaretus dažo tekanti saulė. Atėjom.

Bėgam. Vedu ją už rankos, vidurdienis. Ji akla. Bėgam senos mokyklos koridorium. Ji visiškai manim pasitiki ir visu greičiu judam į priekį. Kai pasiekiam biblioteką, Ji randa knygą, kurios ieškojo. Mokytoja knygą atima ir ima pasakoti, ką istorija iš knygos reiškia, kaip ją suprasti, ką iš jos pasiimti. Mokytojas iš kambario gilumos prieina ir paima knygą iš mokytojos. Sako, leisk išbandyti. Nepasakok. Leisk išbandyti. Ir įduoda knygą Jai. Atbėgom.

Skrendam. Aš nieko nevedu, vis dar vidurdienis. Aš nesu akla, jei tik pasivarginu kartais pakelti akis ir apsidairyti, gal net suvokti ką matau. Vienintelis žmogus, kuris manim čia pasitiki, esu aš pati. Vienintelis žmogus, kuris man pasakoja, kaip atrodo pasaulis ir kaip gyventi, esu aš pati. Kartais visai verta tas istorijas padėti į šalį ir leisti sau pačiai išbandyti. Pačiai pajausti. Atskridom.

Kai prabudau paryčiais, šitas sapnas man pasirodė kuo didžiausia dovana ir pradėjau užsirašinėti detales. Viską, ko neužrašiau, pamiršau. Viskas, kas liko, tai jausmas, kai maudaisi ryto šviesoje atspindėtoje vandenyno, ir kai tavo autoritetas skatina tave mąstyti pačiai, tarsi sakydamas, žiūrėk, tu turėtum būti didesnis autoritetas sau, nei aš! Tarsi sakydamas, būk sau pats pavyzdžiu.

Jei skaitot ir kratot galvą (kas po velnių dalinasi savo sapnais su nepažįstamaisiais ir kodėl jūs savo laiką švaistot tai skaitydami, geriau jau paskaitytumėt kokį solidų straipsnį apie demokratijos žlugimą ar pradėtumėt ruošti silkę), galit šią istoriją matyti kaip didaktinę pasaką. Kaip svarbu matyti pasaulį atviromis akimis ar atvira širdimi. Kaip svarbu pasitikėti tiek, kad galėtum kartu bėgti visu greičiu, neregėdamas.

Visi šie metai man atrodo apie tai – kaip savo vertybes paversti veiksmais, kaip jas išjausti ir jomis gyventi. Kaip nustoti pasakoti sau istorijas ir leisti sau išbandyti pasaulį. Kaip leisti kitiems išbandyti jų pasaulius, neskubant savo istorijomis išbaidyti jų drąsos. Leisk išbandyti. Jau švinta.




Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas