Search

Content

0 komentarai (-ų)

Paulius Ambrazevičius: Sugalvok, ko tau pačiam trūksta Lietuvoje ir pradėk tai daryti

Visada labai įdomu kalbinti žmones neapribojančius savęs vienos profesijos rėmais, žmones užsiimančius veiklomis, kurios jiems įdomios ir dažnai kuriančios nemenką vertę visuomenei. Vienais ar kitais būdais. Paulius Ambrazevičius yra vienas jų - jis rašo tekstus ir veda laidas, jis rengia humoro pasirodymus ir intelektualius proto mūšius. Ir visa tai daro itin kokybiškai. Bei su pasimėgavimu. (Abu šie dėmenys, panašu, neprastai koreliuoja). Dėl to labai džiaugiuosi, kad Paulius sutiko atsakyti į keletą klausimų apie savo veiklas ir idėjas.

Jūsų dėmesiui - Paulius Ambrazevičius.

Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
Jei gerai pamenu, pirmoje klasėje reikėjo piešti savo svajonių profesiją, tai klasės draugai Liepalotų pagrindinėje mokykloje piešė mokytojus, pardavėjus, dainininkus ir kitus, o aš, dabar dėl pačiam nesuprantamų priežasčių, nupiešiau policininką. Iki šiol galvoju, kodėl turėjau tokią svajonę – aplinkoje nebuvo jokio policininko pavyzdžio, bet kažkuo ta profesija mane traukė. Bet jau kai ketvirtoje klasėje atgavom tuos piešinius, policininku būti nebenorėjau – apskritai nebežinojau, kuo noriu būti. Kiek vėliau atradau krepšinį ir galvojau, kad norėčiau tapti profesionalu, tik tada nežinojau, kad tapti geru krepšininku reikia ūgio, talento ir darbo – kaip tik šitų trijų dalykų ir neturėjau.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Turiu ne vieną ir ne dvi profesijas ir nė vienos konkrečios, bet tikriausiai būtų galima sakyti, kad visose veiklose – humore, protų mūšių rengime ir vedime, vertimuose, televizijos laidų vedime – reikia pastabumo, greitos reakcijos ir sugebėjimo bendrauti su labai skirtingais žmonėmis. Be to, reikia gerai mokėti rašyti ir aiškiai perteikti savo mintis. Visko išmokau tuos dalykus darydamas, praktiškai visi mano profesiniai įgūdžiai, kuriuos turiu gyvenime, buvo išugdyti daug ir sunkiai dirbant. 

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Nemažai dalykų, kuriuos darau ar padariau, yra tokie, kuriais verta didžiuotis, bet turbūt didžiausias dalykas, kurį dažnai draugams iš užsienio yra tas, kad kartu su kolegomis iš užsienio, į Lietuvą pradėjome vežti užsienio komikus ir supažindinome lietuvius su nelietuvišku, gyvu humoru. Viskas prasidėjo labai paprastai – tiesiog apsidariau ir sugalvojau, ko man, gyvenant Lietuvoje, trūksta ir pradėjau tai daryti. Jeigu kas nors klaustų mano patarimo, ką veikti gyvenime – taip ir atsakyčiau: sugalvok, ko tau pačiam trūksta Lietuvoje ir pradėk tai daryti. 

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Jaučiuosi labai laimingas, kad galiu daryti tuos dalykus, kurie iš tikrųjų patinka ir iš to gyventi. Esu bandęs dirbti keliose vietose, kur darbas tiesiog nedžiugino. Negali būti geresnės situacijos, kaip dabar.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Daryčiau labai daug tų pačių dalykų, bet tiesiog papildomai labai daug skaityčiau ir leisčiau laiką su mylimu žmogum.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Įgūdis labai paprastas, buitiškas, bet reikalingas ir mano profesijoje – pagaliau norėčiau išmokti vairuoti, kad nereikėtų prašinėti žmonių, kad šie nuvežtų į vieną ar kitą renginį, kuriame turiu pasirodyti ar vesti. Kartais vis pasigailiu, kad mokykloje, kai turėjau idealias sąlygas, nesilaikiau vairuotojo teisių – tiesiog atrodė, kad greitai jų neprireiks ir vis tiek ilgai negalėsiu sau leisti turėti automobilį.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
„Žinok, po maždaug dešimties metų Marijus Mikutavičius sakys tau – „o, sveikas, Pauliau, kaip sekasi?“

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Jeigu reikėtų išsirinkti tik vieną – siūlyčiau daugiau dėmesio skirti finansiniam moksleivių raštingumui. Kai pats mokiausi (nors praėjo jau nemažai laiko, mokyklą baigiau 2004 metais), pamokose tik paviršiumi praėjome per mokesčius ir panašius dalykus, o visus tokius dalykus baigus mokyklą būtų labai naudinga žinoti. Ir turiu omeny finansinį raštingumą platesne prasme – investavimas, akcijos, obligacijos, taupymas, pensijų fondai ir pensijų pakopos – viskas galėtų rasti vietą šitoje disciplinoje.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Man rodos, apskritai svarbiausias dalykas, ką gali išmokti žmogus – sugyventi su kitais žmonėmis. Kai moki tai – visa kita ateina savaime. Ir tai galima pasiekti tik nuolat bendraujant ir leidžiant laiką su žmonėmis.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Apie tai, kad jeigu jaučiatės ne savo vietoje, nereikia ten užsisėdėti.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Nebūsiu labai originalus – tai būtų kokia nors enciklopedija apie įdomius dalykus arba išsispausdinčiau “Wikipedia”. Jeigu tai turėtų būti grožinė – arba “Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai Pirmajame pasauliniame kare” arba “Dvylika kėdžių” – galėčiau išmokti kurią nors iš jų cituoti ištisai, kaip tą daro mano keletas gerų draugų.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Visos dienos man yra tobulos, nes darau tik tai, ką mėgstu, bet idealiu atveju turėčiau pabusti be žadintuvo, pavalgyti ilgus pusryčius ir skirti laiko knygai, filmui ar serialui, o diena pasibaigtų kokiu nors geros muzikos koncertu ar humoro pasirodymu. Žinoma, šalia visą dieną būtų mano draugė.





0 komentarai (-ų)

Andrius Mamontovas: Tik užsiimdami mylima veikla mes realizuojame save. O be savirealizacijos laimė neįmanoma


Andrius Mamontovas man visada rodėsi vienas geriausių lietuviškos muzikos tekstų autorių. Žodžiai kaip menas, žodžiai kaip patarimai, žodžiai kaip meditatyvios mantros. Kai paaugau ir ėmiau savanoriauti Nebijok Kalbėti renginiuose, galėjau liudyti kaip kantriai jis atsakinėja į minių klausimus, kurie gal panašūs ar besikartojantys, bet dėl to ne mažiau svarbūs, kaip jis pasakoja kelionių istorijas apie kraštus, kur žmonės neturi nieko, bet švyti. Tokios istorijos dar svarbesnės kai atrodo, jog turėjimas nusako viską. Dėl tokio meistriško dalinimosi istorijomis dainose ir pokalbiuose norėjosi Andriui užduoti keletą klausimų ir paprašyti dar kelių pasakojimų apie jo veiklas ir siekius.

Jūsų dėmesiui - Andrius Mamontovas.

Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
Norėjau būti kosmonautas arba roko muzikantas.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Aš neturiu profesijos. Tai greičiau gyvenimo būdas. Esu dainų autorius ir atlikėjas. Tai neskamba, kaip profesija. Įgudžiai - lankstumas, gebėjimas keistis, sažiningumas prieš patį save.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Nebūna vieno didžiausio pasiekimo, nes tai, ką mes juo vadiname, dažniausiai yra rezultatas daugelio ankstesnių pasiekimų. Vienas didžiausisų apdovanojimų, kurį esu gavęs yra A klasės tarptautinio Šanchajaus kino festivalio apdovanojimas už muziką filmui "Nereikalingi žmonės". Tačiau be kelio, kurį nuėjau prieš tai, šis pasiekimas būtų neįmanomas.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Jeigu žmogus pasirenka tą veiklą, kurią labiausiai myli, tai ir yra tiesioginė sąsaja su to žmogaus laime. Nes tik užsiimdami mylima veikla, mes realizuojame save. O be savirealizacijos laimė neįmanoma.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Tuo pačiu. Nebent gal turėčiau žymiai daugiau brangios įrangos :)

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Nesiblaškyti dėl smulkmenu, kurios kartais labai stipriai išmuša iš vėžių.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
"Neklausyk tėčio, kuris tau liepia mokytis vokiečių kalbą. Mokykis anglų" :)

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Mokyklose trūksta naujos dėstymo strategijos, kuri būtų lankstesnė ir nebūtų paremta konvejeriniu mokymo principu. Ir kad nebūtų jokių namų darbų.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Tai visada individualu. Mokymo sistema ir turėtų būti lanksti tiek, kad kiekvienas atvertų svarbiausias savo savybes ir pasirinktų iš jūsų minėtų aspektų pats.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Nesu paskaitų skaitytojas. Geriausių dalykų išmokau kelionėse. Liepčiau studentams apkeliauti aplink pasaulį, o pats važiuočiau į Romą gerti espresso kavos.

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Tai būtų visų kada nors žmogaus sukūrtų muzikos instrumentų ir įrašinėjimo įrangos katalogas.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Atitraukiu užuolaidas, pasižiūriu į už kelių metrų pliuškenančias vandenyno bangas ir einu į Malibu paplūdimio kavinę pusryčiauti.

Daugiau apie interviu projektą https://www.facebook.com/sviesult/




0 komentarai (-ų)

Konferencija su Dalai Lama: Tarpreliginis dialogas

Nuotraukos autorius Olivier Adam,  šaltinis: http://www.olivieradam.net/

Naujas rytas, pildosi porą tūkstančių klausytojų talpinanti salė, Dalai Lama mojuoja žiūrovams, atsukusiems į jį savo išmaniuosius telefonus, Dalai Lama sudeda pirštus stačiakampiu ir žvelgia į publiką pro juos, lyg pats turėtų išmanųjį rankoje. Tuomet juokiasi. Tada juokiasi aplinkiniai, kišdami telefonus į kišenes ir žvelgdami į aplinką jau be papildomų kliūčių. Nuotaika salėje pakili.

Šios dienos diskusijos tema – tarpreliginis dialogas. Scenoje sėdi penkių tikėjimų atstovai. Rabinas Awrahamas Soetendorpas, įkūręs Jacobo Soetendorpo žmogiškųjų vertybių institutą (ang. „Jacob Soetendorp Institute of Human Values“) ir jam vadovaujantis. Šalia jo – katalikų kunigas brolis Thierry-Marie Courau, Paryžiaus katalikiškojo universiteto teologijos dekanas. Islamo tikėjimui atstovauja Alaa Murabit, įsteigusi organizaciją, ginančią Libijos piliečių teises, „Libijos moterų balsas“ (ang. „The Voice of Libyan Women“). Kaip ir dera renginyje, kurį lydi Dalai Lama, scenoje yra ir budistų vienuolis iš Nepalo Matthieu Ricardas – molekulinės genetikos mokslų daktaras, rašytojas ir fotografas. Galiausiai viena pagrindinių figūrų pokalbyje ilgainiui tampa pirmykščių tradicinių tikėjimų atstovė, Maorių genties vyresnioji Pauline Tangiora, prieš dešimtmetį nominuota Nobelio taikos premijai.

Sesiją pradeda Dalai Lama, sakydamas, kad vertybėms puoselėti reikalingi nuolatiniai tikslingi veiksmai ir praktika. Dėl to reikia praktikuoti atjautą, praktikuoti toleranciją, praktikuoti meilę. Ir religija yra vienas būdų, kaip abstrakčias sąvokas sudėti į kasdienę rutiną.

Religijų šiomis dienomis dažnai baiminamasi dėl teroristinių išpuolių. Dalai Lama kalba ir apie tai, sakydamas, jog jis gina ir gins islamą bei Koraną, nes šis tikėjimas propaguoja taiką. Pasak jo, neteisinga sakyti „islamo teroristas“ ar „budistų teroristas“ – jei žmogus yra teroristas, jis yra teroristas, ir tiek, nepaisant jo religijos, teigė Jo Šventenybė. Visuomenė, dėdama tokias etiketes ištisoms tikėjimo bendruomenėms, ne vien žeidžia jos narius, bet ir apsunkina galimybes megzti dialogą su ekstremistais. Tik per atvirą ir draugišką santykį gali pasiekti žmogų, ne per jėgą, apibendrino Dalai Lama. Tiesa, lyg jausdamas klausytojų skepticizmą, čia pat įsiterpė ir budistų vienuolis Matthieu Ricardas, papasakodamas apie atvejį, kai sykį panašioje konferencijoje Dalai Lama gavo klausimą iš publikos: atjauta skamba puikiai, bet jei dabar į šią salę įžengtų teroristas, nusitaikęs ginklu į jūsų galvą ar širdį, negi ir toliau kalbėtumėte apie atjautą? Dalai Lama atsakė, kad pašautų teroristo kojas, o tuomet prieitų prie jo ir paglostytų jo galvą.

Vienintelė konferencijos dalyvė, kuri sulaukė tiek pat ir gal net kiek daugiau plojimų nei Dalai Lama, buvo Maorių genties vyresnioji iš Naujosios Zelandijos Pauline Tangiora. Ji kalbėjo viso pasaulio pirmykščių genčių vardu. Išnaudojamų Kolumbijos aukštikalnių ir Tailando priekalnių gyventojų, Australijos aborigenų, kurių žemės suniokotos komercinių karjerų. Ji kalbėjo apie pirmykščių tikėjimų išsaugojimo svarbą, nes jų pasekėjai vertina gamtą kaip dievybę, Motina Žemė ir Motina Dangus jiems šventa. Sunku nusakyti Pauline žodžių svorį – ji jau solidaus amžiaus, kalba sodriu žemu balsu, iš lėto, savo kalbą pradėdama ir baigdama Maorių daina, laiminančia ją girdinčiuosius. Vienas pranešėjų kitą dieną minėjo, jog klausantis Pauline aplankė jausmas, lyg pati Žemė kalbėtų per ją. Ir ji pasakojo ne vien apie pirmykščių bendruomenių niokojimo siaubą bei katastrofišką planetos ekologinę padėtį. Ji pasakojo apie šių laikų visuomenę, apie savo anūką, kuris niekad nebandė laipioti medžiais. Tai išgirdusi Pauline atvedė jį prie artimiausio medžio, mostelėjo į jį ir tarstelėjo – štai, tai tavo medis, lipk į jį. Ir kai anūkas pas ją vieši, Pauline pasakojo, kaip pažadina jį vidurnaktį ir rodo pirštu pro langą į giedrą dangų, sakydama, kad čia yra žvaigždės, o žvaigždės yra mūsų protėviai. Pauline įsitikinusi, kad tik taip vaikas gali užaugti besijausdamas dalimi žemės, dalimi visatos.

Tas vienybės jausmas yra vienas pagrindinių religijos bruožų, teigė rabinas Awrahamas Soetendorpas. Visos religijos moko, kad mes susiję, jog artimus dera atjausti ir jog artimi yra visi. Dėl to, nepaisant kokios religijos, rasės ar seksualinės orientacijos yra žmogus, visi mes esame kartu ir išvien, turintys vienodas teises į pasaulį. Kiti diskusijos dalyviai aktyviai pritarė galvų linkčiojimais, buvo šitaip gera matyti didžiausių pasaulio religijų žymius atstovus, patraukusius šalin dažnai publikuojamas dogmas ir grįžusius prie esminių tikėjimo ištakų – visas sąmoningas būtybes jungia meilė ir supratimas, ir visa kita ne itin svarbu. Tas, kas išgelbėja vieną žmogų, išgelbėja visą pasaulį, šypteli savo kalbą baigdamas rabinas.

Apie meilę kalba ir kunigas Thierry-Marie Courau. Jis pasakoja, jog dažnai žmonės taip atkakliai ieško naujų idėjų, išgelbėsiančių pasaulį. Tačiau šitiek idėjų jau atrasta, jos tiesiog vis dar lieka neįgyvendintos. Jis žvelgia į klausytojus ir klausia, kodėl. Ir čia pat atsako, pritardamas Dalai Lamos anksčiau išsakytai idėjai – meilė tai ne vien noras, tai valia ir sprendimas kreipti širdį ir mintis kitų žmonių link ir priimti meilę prie jos neprisirišant. Toks lūkesčių nebuvimas, gavimas nesitikint gauti išgelbės pasaulį, viltimi pasidalino jis.

Žvelgiau į sceną ir staiga prisiminiau, kur man taip matyta Alaa Murabit – neseniai klausiau jos kalbos TED konferencijoje. Jos pranešimas ten buvo išrinktas kaip vienas labiausiai jaudinančių TED istorijoje, pasak laikraščio The New York Times. Ir greitai paaiškėjo, kodėl – ši jauna moteris, vos dvidešimt kelerių metų įkūrusi nevyriausybinę organizaciją, ginančią Libijos moterų teises bei pradėjusi bendradarbiauti su Jungtinėmis Tautomis, turi ką papasakoti. Vertinau jos indėlį į diskusiją, nes Alaa suteikė pokalbiui kiek pragmatiškumo, nesumenkindama jo vertės ir gelmės.

Ji kalbėjo apie keletą esminių pasaulinio masto problemų, siejamų su religija. Pirmiausia – religija dažnai bandomas pateisinti terorizmas. Ji teigė, jog toks elgesys pasako daug daugiau apie žmonijos, o ne religijos būklę. Pati religija yra neutrali ir gali būti naudojama kaip įrankis įvairiems tikslams siekti. Tačiau nuolatiniai teroro pranešimai verčia manyti, kad teigiama religijos įtaka sunkiai įmanoma, mat ji paprasčiausiai nematoma.

Antra – pabėgėlių problema. Alaa teigė, jog visuomenė bijo ne pačių pabėgėlių, bet nežinomybės, kurią jie atneša. Tad jie įkūnija visas savo baimes į minčių piešinį ir pavadina jį pabėgėliais. Būtent toji baimė trukdo į žmogų pažvelgti kaip į žmogų, o ne kaip potencialų pavojaus šaltinį. Žinoma, turime būti atsargūs, čia pat patikina ji, tačiau atjauta ir supratimas yra kiek per dažnai užgožiami pirminės baimės, kuri trukdo veikti grindžiant veiksmus savo vertybėmis, praktikuojant rūpestį, praktikuojant empatiją.

Trečia – santykis su laiku. Dažnai siūloma pamiršti praeitį, tačiau mes esame praeitis – religijos interpretacija pakito po kolonizavimo laikų ir tam, kad būtume įgalūs spręsti šiandienos problemas, privalome suprasti jų ištakas, o tam reikalingas giluminis praeities įvykių ir jų pasekmių suvokimas.

Po Alaa Murabit kalbos Dalai Lama priėjo prie jos ir užsimetė savo apsiausto skverną ant galvos, imituodamas jos dėvimą plaukus dengiančią skarą. Visos likusios konferencijos metu šis gestas man liko vienas ryškiausių ir simboliškiausių: aš – budistas, tu – musulmonė, aš irgi galiu atrodyti kaip tu, nes ne taip svarbu, kaip atrodome, mes – viena. Ir tiek.

Diskusiją apie tikėjimą Dalai Lama vainikavo sakydamas, jog jis tiki nuolatinėmis pastangomis, jis tiki išsilavinimu. Būtent išsilavinimas ir aktyvus asmeninių bei bendruomeninių vertybių propagavimas padeda suvokti žmonių ir religijų įvairovę kaip visuomenės privalumą bei skirtingų perspektyvų supratimo šaltinį. Svarbiausia – atrasti progų sutelkti skirtingų sričių atstovus prie vieno stalo ir leisti jiems atrasti bendrų sąlyčio taškų, tikslų ir poreikių. Ši diskusija tokią galimybę išnaudojo puikiai.




0 komentarai (-ų)

Konferencija su Dalai Lama: mokslo ir filosofijos sankirta globalių pokyčių akivaizdoje


Nuotraukos autorius Olivier Adam,  šaltinis: http://www.olivieradam.net/

Ankstų rytą Briuselio centre jauna moteris stoviniuoja prie užvertų renginių bilietų biuro durų ir staiga pasisukusi į šalimais esantį pašnekovą maloniai jam prataria: „Laukimas eilėse atima šitiek kantrybės.“ Šypteli, nusisuka ir laukia toliau. Dažniausiai tokią frazę girdžiu ištartą su nekantriu susierzinimu, net šiek tiek agresijos, tačiau minia, kuri lūkuriuoja kartu su manimi, atrodo kuo taikiausia, sugebanti besimėgauti šiuo laukimu ir net kurtinančiais statybų garsais šalimais. Tuomet suprantu, kad tikrai nesupainiojau nei vietos, nei laiko, ir visas šis būrys čia susibūrė dėl to paties tikslo – atsiimti prieš mėnesių mėnesius užsakytus bilietus į konferenciją su Dalai Lama.

Įėjus į konferencijos pastatą – Bozaro menų rūmus – pasitinka apsauga, griežtesnė nei oro uostuose. Skenuojamas kiekvienas žmogus, kiekvienas krepšys ir kiekvienas daiktelis jame išnarstomas iki paskutinio siūlo. Jie paprašo atidaryti net vizitinių kortelių dėklus, tuomet labai maloniai palinki gražios dienos ir paleidžia į salės gilumą. Erdvė pildosi vyšnių raudonio drabužiais švytinčiomis budistų vienuolėmis ir oranžiniai rusvai pasidabinusiais vienuoliais, kostiumuotais verslininkais, neuromokslinkais, ekonomistais ir filosofais. Visų pastarųjų iš rūbų, tiesa, nepažinsi, bet žinau tai kaip faktą, nes puikiai suvokiu, į kokį renginį atvykau.

Ši konferencija, pavadinta „Galia ir rūpestis“ (angl. „Power and Care“), yra organizuojama „Mind and Life“ instituto, įkurto prieš beveik trejetą dešimčių metų Dalai Lamos iniciatyva. Jo Šventenybė labai domėjosi, kaip vakarietiško mokslo žinios galėtų būti sujungtos su budizmo praktikų išmintimi. Tad nuo to laiko kas kelerius metus perspektyviausi pasaulio mokslininkai ir Dalai Lama susiburdavo į susitikimus Jungtinėse Valstijose ir diskutuodavo apie aktualias globalias problemas iš biologinės, psichologinės, ekonominės, socialinės, filosofinės bei dvasinės perspektyvų. Po kiekvienos konferencijos būdavo išleidžiama pokalbių transkripcija, viena jų prieš keletą metų pakliuvo į mano rankas, taip sužinojau apie šių diskusijų prigimtį. Tad labai nustebau, kai vasarį aptikau žinią, jog ši konferencija bus organizuojama Europoje. Pagaliau sulaukiau renginio dienos, sulaukiau eilės bilietams įgyti bei apsaugai praeiti, ir štai jau esu milžiniškoje salėje su apšviesta scena ir puslankiu sustatytais krėslais, kurių centriniame sėdi Dalai Lama.

Jis sveikina publiką sudėjęs rankas ir besilenkdamas, jis atiduoda duoklę žurnalistams ir tuomet veja juos šalin, jis apkabina dalį jų lyg senus draugus, švelniai susiliesdamas kaktomis. Tai rūpesčio išraiška. Jo anglų kalbos tartis kiek neaiški ir šalia manęs sėdinti belgė greit praranda viltį ir ima labiau domėtis savo telefono turiniu, tačiau likusi publikos dalis palinkusi į priekį seka kiekvieną jo gestą ir mintį. Ir yra ką sekti.

Vien jau pirmąją konferencijos dieną vyko dvi sesijos, kur savo tyrimus pristatė Europos ir Šiaurės Amerikos mokslininkai.

Profesorius Fransas B. M. de Waalas dalinosi savo beždžionių elgesio tyrimų rezultatais. Emory universiteto psichologijos mokslų daktaras bei nacionalinio primatų tyrimo centro vadovas pasakojo, kaip galia ir valdžia yra susiję su rūpesčiu, kaip glaudžiai ir neatsiejamai. Ypač, pasak pranešėjo, žmogbeždžionių socialinėse sistemose. Nes grupės vadas turi turėti paramą, tam privalu burti koalicijas, dėl to svarbu palaikyti savo rėmėjų gerovę. Grupės vadas sustabdo net mažiausias kovas ir apsaugo silpnuosius. Tad silpnieji jį ima remti. Taip tarp tirtų beždžionių – daugiausia bonobo ir gorilų – išryškėja lyties skirtumai: patelės išreiškia daugiau rūpesčio ir paguodos. Tačiau aukščiausių vadų būryje būtent patinai išreiškia gausiausiai globos ir fizinio palaikymo. Tad beždžionių bendruomenių politikoje galia yra neatsiejama nuo rūpesčio. Ir rūpestis yra labai svarbi dalis – apsikabinimai yra kasdienis žmogbeždžionių elgesys. Pranešėjo cituoti tyrimai rodo, jog būtent daugiau rūpesčio vaikystėje patyrę gyvūnai suaugę jį yra linkę reikšti gausiau. Kas rodosi lyg ir akivaizdu, bet moksle nėra nieko akivaizdaus, kol to neįrodo studijos, tad tai yra svarbus momentas, norint suvokti elgesio principus ir jų reikšmę kasdieniams veiksmams.

Evoliucinės antropologijos profesorė Sarah Blaffer Hrdy iš Kalifornijos universiteto pratęsė šią mintį, kalbėdama, koks svarbus yra globėjų vaidmuo besirūpinant kūdikiais evoliuciniame kontekste. Jos tyrimai rodo, kad kuo daugiau grupės narių rūpinasi kūdikiu pirminėse bendruomenėse, tuo sveikesni jie išauga, su labiau išlavėjusiais socialiniais ir empatijos įgūdžiais. Sarah pasakojo ir apie oksitocino svarbą – tai hormonas, skatinantis rūpesčio ir meilės pojūtį, kuris išsiskiria mamoms gimus kūdikiui (tai, žinoma, smarkiai supaprastintas apibrėžimas, tačiau būtent ši jo dalis yra aktualiausia profesorės pranešime). Įdomu tai, kad šio hormono kraujyje vos išvydus kūdikį padaugėja ne vien kūdikio mamai, bet ir tėčiui, seneliams ir net įtėviams – taigi, net žmonėms, kurie biologiškai nėra susiję su kūdikio gimimu, tačiau kuriems labai rūpi jo gerovė. Tai rodo labai giliai įsišaknijusį, evoliuciškai užkoduotą rūpinimosi vaikais svarbą ir potencialą. Maža to, tai rodo, kad žmogus kaip būtybė yra iš prigimties nusiteikusi rūpintis, saugoti ir padėti. Kaip sakė šį pranešimą pakomentavęs Dalai Lama, tai teikia vilties.

Tuomet dėmesys nukrypo į Johano Rockstromo prezentaciją, kuri tapo vienu ryškiausių konferencijos akcentų, mat jis pasakojo apie dabartinę planetos aplinkosaugos padėtį ir jos sudėtingumo mastą. Stokholmo universiteto aplinkosaugos mokslų daktaras pateikė faktų, jog temperatūros vidurkio amplitudė, ilgą laiką svyravusi tarp -1 ir +1 laipsnio Celsijaus, artėja prie +3. Ir mūsų planeta tokioje padėtyje nebuvo per pastaruosius penkiasdešimt milijonų (taip, 50 000 000) metų. Tai gąsdina ir verčia nerimauti. Tačiau pranešėjas čia pat užsiminė, jog dalis žalos buvo pristabdyta po Monrealio protokolo susitarimų, tad tai yra puikus pavyzdys, jog pokyčiai įmanomi ir realistiški. Žinoma, daliai žmonijos klimato pokyčiai visiškai nerūpi, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Tad Johanas pabrėžia, jog tokiu atveju į aplinkosaugos problemą galima žvelgti ne tiek kaip gamtos saugojimą, kiek kovojimą dėl žmonijos išlikimo. Abu šie aspektai, žinoma, yra neatsiejami. Kitą konferencijos dieną rabinas Awrahamas Soetendorpas papasakojo istoriją, kurią labai tinka įterpti čia, kalbant apie visuotinį pasyvumą ir ryšių nebuvimo iliuziją.

Istorija skamba taip: vidury vandenyno plūduriuoja valtis, joje sėdi du žmonės. Staiga vienas ima gręžti skylę valties dugne. Jo pakeleivis kiek paklaikęs pašoka ir klausia, ką, po velnių, anas darąs. Skylės kūrėjas pažvelgia į nusigandusį draugą ir ramina jį – nebijok, sako, aš gręžiu skylę tik savo valties pusėje. Šio pasakojimo paradoksas ir absurdas yra toks akivaizdus, tačiau analogiškas požiūris diskusijose apie aplinkosaugą dažnai priimamas racionaliai. Dalai Lama, atsakydamas į pranešimą, sako, jog tam, kad būtume realistai, privalome pažinoti realybę. Tad faktai yra reikalingi, kad būtų įmanoma suvokti problemos mastą, o tuomet jau ne taip sunku atrasti motyvacijos ir asmeninės atsakomybės pojūtį bei imti planuoti realius veiksmus.

Ciuricho universiteto psichologijos mokslų daktarė Alexandra M. Freund grąžino diskusiją prie galios sąvokos, nagrinėdama ją iš teorinės psichologinės perspektyvos. Profesorė dalinosi savo tyrimų rezultatais, kalbėdama, kad galia valdžioje gali skatinti išnaudojimo polinkius, bet tuo pat metu, pasak jos atliktų tyrimų, valdžios pozicija įgalina patirti mažiau streso socialinėse situacijose ir greičiau atsigauti nuo jo, įgalina įgūdžius įžvelgti kitų žmonių jausmus ir mintis, taigi, savotišką empatiją. Taip pat ji pasakojo apie duomenis, jog daugiau galios savo kasdienėse pozicijose jaučiantys žmonės sakosi esą laimingesni, ne tokie vieniši, turintys daugiau socialinių ryšių. Ir tai yra svarbūs aspektai, nes galia ir valdžia neprivalo būti demonizuojama. Ir konferencijai įsisiūbuojant šių sąvokų gelmė ryškėjo vis labiau, pranešėjai vis detaliau padėjo klausytojams suvokti galios bei rūpesčio interakciją. Fundamentaliu požiūriu, galia yra gan neutrali sąvoka ir įrankis, galimas panaudoti skirtingiems tikslams. Svarbiausia yra tai, kad galia nėra objektyvi – užtenka jausmo, kad esi įgalus ir gebantis steigti pokyčius, jog asmeniniai veiksmai daro įtaką aplinkai. Tad viskas priklauso nuo požiūrio į turimus įrankius, ir būtent dėl to toks svarbus rūpesčio momentas ir asmeninė galios teikiama atsakomybė.

Būtent apie asmeninius pokyčius kalbėjo Leipcigo universiteto profesorė Tania Singer, vadovaujanti socialinių neuromokslų institutui. Ji perkėlė akcentą nuo psichologijos prie neuromokslų, pasakodama apie smegenų reakciją į skirtingus minčių pratimus. Ji pristatė studiją, rodančią, kaip patankėja smegenų pilkosios medžiagos sluoksnis jau po trijų mėnesių dėmesio valdymo pratimų. Maža to, po pratimų, skirtų įvaldyti skirtingas perspektyvas – kaip jaustumeisi kito žmogaus patiriamose situacijose – eksperimento dalyviai teigė besijaučią labiau altruistiški ir labiau besirūpinantys aplinkiniais. Taigi, pranešimą baigė profesorė, dvidešimt minučių dėmesio pratimų, ar meditacijos gali ne vien pakeisti subjektyvią žmogaus būseną ir perspektyvą, bet ir, labai objektyviai, jo smegenų struktūrą.

Klausydamas šių pranešimų Dalai Lama lingavo galva sakydamas, jog žmogui užtenka treniruoti savo protą, savo dėmesį ir atjautą ir aklai nepasikliauti jokiomis ideologijomis. Pasak Jo Šventenybės, Buda teigė, kad mokymai turėtų būti priimami po tyrinėjimų ir bandymų, o ne aklai ir vien iš atsidavimo mokytojo teiginiams. Kai idėjos nėra kvestionuojamos, tuomet gerokai mažiau pastangų įdedama į jų išbandymą ir įsitikinimą jų teisingumu, sakė Dalai Lama. Protas turi būti atviras ir objektyvus, dėl to mokslas yra šitokia pagalba ir toks puikus tikėjimo papildymas. Norint išjausti emocijas kokybiškiau, reikalingos kokybiškesnės žinios apie emocijas. Tokiais žodžiais pirmosios dienos sesijas užbaigė Dalai Lama.

Apskritai, taip žavu stebėti Dalai Lamą ant scenos, su šitokiu susidomėjimu nagrinėjantį kiekvieną grafiką, iliustruojantį tyrimo rezultatus, įsiklausantį į kiekvieno pranešėjo žodžius. Jo smalsumas ir humoro jausmas rodosi esą tie įrankiai, kurie jam padeda taip puikiai pažinti žmones ir pasaulį. Jį prajuokina šitiek dalykų ir jo juokas dažnai tęsiasi gerokai ilgiau, nei mums socialiai įprastos kelios sekundės. Dalai Lama juokiasi taip giliai ir nuoširdžiai, kad netrukus jau kvatoja visa salė, patys iki galo nesuprasdami, kodėl, bet per daug, tiesą sakant, dėl to ir nesirūpinantys.

Tai buvo viena įdomiausių auditorijų, kokią tik yra tekę sutikti kokiame renginyje. Žmonės, kuriems rūpi smegenų mokslai ir globalinė taika, EEG ir fMRI smegenų tyrimų technikas renginio prieigose diskutuojantys veganai, verslininkai, nusiteikę transformuoti tradicines valdžios struktūras pagal savo iniciatyvų principą, Nobelio taikos laureatai ir šviesių veidų budistai. Visi turėjome specialius konferencijos drobinius krepšius, tad, kai tą savaitgalį matydavau po Briuselį vaikštančius krepšių savininkus, pajausdavau, kad tai mano gentis, kuriai rūpi tie patys klausimai, kurie tiki panašiais sprendimo būdais. Tokios konferencijos buria bendraminčius į bendruomenes, skatina ir drąsina asmeninę atsakomybę už globalinius procesus bei labai lokalią, bet ne mažiau svarbią įtaką kaimynams, bendradarbiams ir šeimoms.

Taip iš antropologinės, neuromokslinės, psichologinės bei ekologinės pusės buvo aptartos globos ir galios sąvokos pirmąją konferencijos dieną. Kitą rytą penkių religijų atstovai nagrinėjo tarpreliginio dialogo svarbą visuomenei. Bet apie visa tai jau antrojoje straipsnių serijos dalyje.




2 komentarai (-ų)

Andrius Užkalnis: Talentas ir sugebėjimai yra kryptingos veiklos ir kartojimo rezultatas


Andrius Užkalnis man visada atrodė labai įdomi asmenybė - provokuojantis skaitytojus mąstyti, nebijantis pažaisti velnio advokato ir per daug nepataikaujantis tipiškam skoniui. Juolab, savo gyvenimą susikūręs kryptingais veiksmais ir gyvenantis kūryba, kas nėra taip dažnai realizuojama, bet labai dažnai svajojama. Dėl to džiaugiuosi galėdama pasidalinti su jumis mintimis apie ryžtą siekti savo tikslų, sąmoningai ir atsakingai.

Jūsų dėmesiui - Andrius Užkalnis.

Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
Niekada negalvojau apie profesijos pavadinimą arba pareigas, tik žinojau, kad noriu keliauti ir noriu būti žinomas. 

Pirmąjį norą sukėlė, manau, suspaustos į spyruoklę vaikystės svajonės apie tai, ko negalėjo mano tėvai (nors jie keliavo žymiai daugiau, nei vidutiniai ano meto sovietiniai žmonės). Tėvai retai kalbėdavo apie tai, kokių turėčiau norėti pajamų, tačiau kartojo, kad kai užaugsiu, turiu gyventi taip, kad galėčiau keliauti po visą pasaulį.

Noras būti žinomu - tai tik visiems, ar beveik visiems, aktualus pripažinimo ir įvertinimo troškimas. Esu tikras, kad dažniausiai žmonės kažko pasiekia gyvenime, siekdami pripažinimo ir įvertinimo. Talentas ir sugebėjimai yra kryptingos veiklos ir kartojimo rezultatas, o kryptingą veiklą sukelia vidinė motyvacija, dažniausiai iki galo neįsisamoninta. Mes tiesiog darom kažką, kas mums atrodo teisinga tuo momentu, ir laimingi yra tie, kieno atrodymas pasirodo esąs teisingas.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Mano profesija yra turinio kūrėjas, o mano turinys kyla iš vaizduotės ir skirtas vaizduotei: aš imu iš skaitytojo ir klausytojo vaizduotės produktą, mintį, ir iš jos fermentuoju ir užauginu naujas mintis, kurias ir siūlau skaitytojui ir klausytojui. Iš esmės esu minties amatininkas, svajonių skulptorius. Taip pat skulptoriai paima molį ir iš jo padaro meną, kuris vis dar yra molis. Kiekvienas gali paimti molį ir pakeisti jo formą, taip pat ir kiekvienas galėtų manipuliuoti svajonėmis, tačiau ne kiekvienas turi išsiugdęs savyje tuos įgūdžius.

Mano pagrindinis įgūdis yra įsivaizduoti dalykus greičiau ir plačiau, negu mano skaitytojai. Įgūdžius įgavau bandymo būdu, ir nuolatos kartodamas. Čia galioja 10 000 valandų taisyklė: jei nori būti vienas geriausių, privalai ta veikla užsiimti 10 000 valandų, ir tada ateina meistrystė. Ar esu jau 10 000 valandų rašęs? Manau, kad jau esu netoli to. Kitų kelių pasiekti meistrystei nėra. Talento dėka kartais gali anksčiau parodyti sugebėjimų pliūpsnius, tačiau meistrystė ateina po 10 000 valandų darbo. Tai nėra taip sudėtinga: daryk kažką po 10 valandų per dieną kasdien, ir po trijų metų būsi ten, kur nori būti. Aš rašymui skyriau mažiau laiko, todėl man užėmė ilgiau.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Mano pasiekimas yra ne tai, kad esu žinomas ir kad esu brangiausiai apmokamas iš lietuviškai rašančių autorių. Pinigai yra tik gretutinis rezultatas, savotiška skaitmeninė sėkmės išraiška. Man asmeniškai stebuklas yra tai, kad aš galiu gyventi iš rašymo ir vaizduotės. Dar prieš dešimtį ar 15 metų turbūt būčiau sakęs, kad tai nėra įmanoma. Kad reikia užsiimti kažkuo normaliu, o rašymas ir svajojimas yra šiaip.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Turi visišką įtaką. Jei dirbčiau tai, ko nemėgstu, būčiau absoliučiai nelaimingas (kaip ir tie žmonės, kurie užsimiegoję iš negražių namų važiuoja į nemėgstamą darbą, kur atsėdi valandas ir daro ne tai, ką reikia, o kažką, kad viršininkas nepyktų). Dabar esu absoliučiai laimingas. Aš negalėčiau būti laimingesnis, nei esu dabar, nors, žinoma, man dažnai būna sunkių momentų.

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Jei pinigai neegzistuotų, mes vis tiek turėtume kokias nors priemones keistis paslaugomis ir prekėmis, ir aš, turbūt, daryčiau lygiai tą patį, ką darau dabar. Jūsų klausimas labai geras, nes tai yra puikiausias (ir vienintelis sėkmingas) būdas rinktis profesiją: galvok, ką norėtum veikti, jei nerūpėtų užsidirbti. Tu greičiausiai norėsi veikti kažką, kas tau geriausiai gaunasi (nes niekas juk nenorės užsiimti tuo, kas jam blogai gaunasi, išskyrus kai kuriuos Lietuvos aktorius ir dainininkus, kurie nemoka dainuoti, bet vis tiek yra scenoje). Kai veiksi tai, kas geriausiai gaunasi, netrukus atsidursi priekyje. Kai būsi priekyje, jausies laimingas, nes bus patenkintas savęs patvirtinimo ir įvertinimo troškimas.

Norėjau sakyti, kad norėčiau fotografuoti, bet prisiminiau, kad ir taip labai daug fotografuoju, nes man patinka, nors už tai negaunu pinigų. Šios veiklos prasme pinigai man lyg ir neegzistuoja.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Išmokti gerai jodinėti, nardyti su akvalangu, išmokti susišnekėti japoniškai, išmokti geriau orientuotis su žemėlapiu (aš kelią randu, bet man tai kainuoja labai daug pastangų), išmokti groti muzikos instrumentu, išmokti dainuoti, bent jau pataikant į melodiją, išmokti montuoti audiovizualinę medžiagą, įgauti labai gerus šaudymo įgūdžius. Man viskas įdomu, nes man kiekviena veikla yra medžiaga svajojimui ir rašymui. Aš galėčiau vardinti labai ilgai.

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
Kai man buvo 12 metų, aš buvau sugalvojęs mokytis italų kalbos. Tačiau į tai niekas rimtai nežiūrėjo, ypač tėvai. Sakyčiau, Andriau, tu tik mokykis, žinok, kiekvienas išmoktas žodis ar gramatinė forma kažkada tau bus didelė laimė vėliau, kai važinėsi į Italiją kasmet.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Manau, populiariosios psichologijos. Išaiškinti pagrindus: kaip ir kodėl žmonės elgiasi, kas juos spiria, kas motyvuoja, ir kokie yra pagrindiniai psichopatų požymiai.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Sėkmingam išsilavinimui reikia nuolatinės refleksijos, nuolatinio klausinėjimo: ką aš noriu veikti, ir ko reikės, kad tai galėčiau daryti geriau už kitus? Išsilavinimas yra būsimos veiklos instrumentų rinkimas ir mokymasis jais naudoti. Jei viskas, ką išmoksti aukštojoje mokykloje, yra bakalaurinio arba kursinio darbo rašymas pagal idiotiškus nurodymus apie paraštes, antraštes, bibliografiją ir šrifto dydį (tuos nurodymus labiausiai prižiūri idiotai, kurie dirba dėstytojais, nes kitur jų nereikia - mat tie nurodymai ir reikalavimai yra viskas, ką jie sugeba), tai po aukštosios baigimo teturėsi tą niekam nereikalingą ir nepritaikomą instrumentą. Nori to? Tada tikėk savo dėstytoju apie tai, kad paraštės labai svarbu, ir neklausyk savo proto balso. Tai ir būsi kaip tas dėstytojas, kuris laikosi įsikibęs savo darbelio, nes niekur kitur jis niekam nereikalingas, tik savo dirbtinai palaikomame darbe.

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Apie tai, kaip uždavinėti teisingus klausimus gyvenime sau pačiam, apie patį save: ką veikiu, kodėl, kas iš to gaunasi, ir ar reikia man kažką keisti. Žmonės blogiausius, žalingiausius dalykus gyvenime daro tik todėl, kad nesusimąsto apie savo veiksmus. "Kam taip darai?" - "nežinau, nu tiesiog, kažką reikia daryti".

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Manau, kad enciklopediją arba išsamų psichologijos vadovėlį.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Manau, tai būtų tokia diena, kai nuveikčiau dar daugiau, negu planavau. Anksti atsikelčiau ir daryčiau visokius darbus, ir vakare, pažvelgęs atgal, galėčiau pats sau paploti per petį, kiek aš daug nuveikiau.

***

Taip baigėsi dvylika klausimų, kuriuos tradiciškai užduodu. Toks interviu formatas lyg patogus, bet kartais gavus atsakymus taip norėtųsi, jog tai būtų buvęs gyvas pokalbis, kad iš atsakymų būtų buvę galima kelti naujus klausimus. Bet dažniausiai nesinori pašnekovų, ir taip jau investavusių savo laiką ir mintis, trukdyti darsyk. Šįkart nutiko kiek kitaip. Man užsiminus, kad būtų įdomu išgirsti kelių idėjų papildymus, Andrius maloniai sutiko atsakyti ir į juos. 

Kai pasakojate apie įgūdžius ir pasiekimus, užsimenate apie laiko investicijas ir užsiėmimą veikla, kuri sekasi puikiai. Kaip jums pavyko suvokti, kad rašymas yra ta sritis, prie kurios norisi ir verta likti, ir investuoti laiką bei energiją? Ar tai tiesiog vidinis balsas ir variklis, ar skaitytojų atsiliepimai, ypač jūsų karjeros pradžioje?
Tiesą sakant, tik tada, kai išleidau savo pirmąją knygą (dar tada dirbau savo valdišką darbą BBC Anglijoje), ir visą pirmąjį tiražą išpirko per savaitę, ir net neliko Kalėdų prekybai. Ir kai pradėjau važinėti su knyga po Lietuvą, po susitikimus su skaitytojais, ir ateidavo daug žmonių. O paskui atėjo tokia diena, kai mano banko sąskaitoje Lietuvoje pradėjo daugėti pinigų, ir vieną dieną jų ten pasidarė daugiau, nei mano angliškoje banko sąskaitoje. Džiugino ne patys pinigai, džiugino tai, kad gavau įtikinamą monetarinį įvertinimą savo veiklai, savo kūrybai. Rašytojas Stephen King yra pasakęs, kad gali laikyti save talentingu tada, kai parašai ką nors, gauni už tą parašymą honoraro čekį, nuneši jį į banką, pinigai įskaitomi į sąskaitą ir tu iš jų gali apmokėti elektros sąskaitą.

Mano vidinis balsas labai tykus, jis išdrąsėja, kai būna patvirtinimai.

Kartais man įdomu žvelgti į atskirtį tarp dalykų, kurie yra man natūraliai įdomūs ir patinkantys, ir dalykų, kurie įvaldyti, pažįstami, įprasti, ir patinkantys dėl to. Šiame kontekste, kaip manote, kaip suvokti, jog karjeros ar veiklos pasirinkimas nėra tiesiog lengvesnio kelio pasirinkimas, kreipiant dėmesį į įgūdžius, kurie jau išlavinti, ir dėl to atrodo patrauklūs dabar (vietoj mąstymo apie sritis, kurios visiškai nepažintos, baugios, bet galėtų tapti patrauklios ateityje). Iš kitos pusės, galbūt lengviausias kelias ne visada turėtų būti vertinamas neigiamai.
Ta atskirtis, jos suvokimas, yra bręstančios meistrystės požymis. Tai yra momentas, kai suvoki skirtumą, kad štai šie dalykai man gaunasi labai lengvai, ir aš juos jau darau geriau už kitus, bet tikslas yra žymiai toliau, ir jis pasiekiamas tik per ilgo kelio nuėjimą. Tikslas negali būti geriausiai rašyti rašinėlius mokykloje, arba būti geriausiu savo studentiškos krepšinio komandos nariu. Tai per menkas tikslas.

Sakėte, jog prieš penkiolika metų nė nebūtumėte manęs, jog dabartinė jūsų veikla ir išgyvenimas iš kūrybos bus įmanomas. Koks konkretus įvykis - ar karjeros etapas - jums leido patikėti savo jėgomis ir suvokti, kad visuomenės teigiama nuomonė šiuo klausimu nėra itin reikšminga?
Kai 2011 metais grįžau į Lietuvą liepą, tai neturėjau kokių nors konkrečių planų, bet jau nuo to rudens gavau vesti laidą per BTV. Kai baigėsi sezonas 2012 pavasarį, žinoma, televizijos pajamų nebeliko, tačiau pamačiau, kad man visiškai užtenka kitų pajamų - iš rašymo, viešojo kalbėjimo.

Tokių momentų buvo keli, kai viskas išsisprendžia, pinigai atsiranda, ne vienas užsakymas, tai kitas, ne viena veikla, tai kita, ir tada dar kartą patvirtini pats sau, kad taip, aš čia darau viską teisingai.

Apskritai, jei kažką darai teisingai, ir darai tai geriau už kitus, anksčiau ar vėliau tave pinigai susiras. Tikrai. Jei kažką darai, ir niekam nereikia, ir niekas už tai nesiūlo pinigų - turbūt darai kažką ne taip.

simenate ir apie tradicinių universitetų veiklos principus, dažnai prasilenkiančius su gero išsilavinimo tikslais. Kokias alternatyvias švietimo priemones įsivaizduotumėte, kad ir labai neformalias?
Praktika tikrame darbe - tai geriausias atsakymas. Net ir nemokama praktika. Jei tėvai už ką nors gali sumokėti, tegu apmoka jūsų pragyvenimo išlaidas tuo metu, kai jūs dirbsite nemokamai tą darbą, kuris jums labiausiai rūpi. Kiekviena diena yra aukso vertės. Ketveri metai leidybos studijų išmoko mažiau, nei keturios savaitės praktinio darbo, leidžiant leidinį.

Taip yra todėl, kad tik dirbdamas norimą darbą, žmogus jau įsivaizduoja, ką jam reikia žinoti, ir sąmoningai ieško tų žinių - klausia, skaito, gilinasi. Krauti "žinių bagažą" yra tokia pati nesąmonė, kaip įsivaizduoti, kad galėsi pradėti žaisti futbolą, prieš tai ketverius metus įdėmiai studijavęs teorinę literatūrą, klausęs futbolininkų paskaitų ir stebėjęs, kaip kiti žaidžia. 


Daugiau apie Andriaus Užkalnio veiklą galite skaityti http://www.protokolai.com

Daugiau apie interviu projektą https://www.facebook.com/sviesult/




2 komentarai (-ų)

Martynas Valtininkas: Tą patį nuobodų darbą galima atlikti kūrybiškai, nekasdieniškai


Nepamenu, kada pirmą sykį perskaičiau Martyno tekstus. Bet perskaičiau, ir man patiko minčių laisvė, man patiko savų rankų iliustracijos, patiko idėja kurti kiek netradicinio tinklaraščio idėją. Šiandien Martynas pasirašo Valtininko vardu, jis rašo, jis piešia. Jis yra ekonomistas. Ir man visada labai įdomu, kaip žmogaus veikloje dera meninė ir praktinė prigimtis. Prieš jūsų akis - išsamus šio amžinojo klausimo atsakymas.

Jūsų dėmesiui - Martynas Valtininkas.


Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
Pats pirmasis naivus noras buvo tapti kosmonautu. Aš vaikystėje labai domėjausi astronomija ir pasaulio sandara, taigi, noras tapti kosmonautu buvo visai natūralus. Daugelis kitų, "arčiau žemės" buvusių berniukų svajojo būti policininkais.
Vėliau buvo daug įvairių norų susijusių su visokiais laikinais pomėgiais: ir mokslininku, ir kino režisieriumi, ir dailininku, ir rašytoju. Manau, kad svarbiausia ne apie kokią profesiją svajojau konkrečiai, bet kaip aš tas profesijas įsivaizdavau. Juk iš kur aš tuo metu galėjau žinoti ką veikia tikras kino režisierius?
Visos tos svajonės telpa į du žodžius – tai kūryba ir pažinimas. Kosmonautas ir mokslininkas pažįsta pasaulį, jį tyrinėja, kino režisierius ar dailininkas kuria naują pasaulį, egzistuojantį tik jo mintyse.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Manau daugelyje profesijų labai svarbus įgūdis yra idėjų generavimas. Siūlyti savo idėjas kaip patobulinti darbo aplinką, darbo procesus ir nebijoti tas idėjas apginti. Tik tai suvokus ir pradėjus daryti darbus pačiam, o ne todėl, kad „kas nors liepė“ pagerėjo ir mano darbo rezultatai ir atsirado daugiau pripažinimo.
Dažnai žmonės linkę vadinti savo darbus „nuobodžiais“ ir „nekūrybiškais“. Bet tokie dalykai priklauso tik nuo paties žmogaus. Tą patį nuobodų darbą galima atlikti kūrybiškai, nekasdieniškai, šitaip jis teiks daugiau džiaugsmo ir pačiam, bus geriau įvertintas klientų ir galbūt net kolegų.
Kaip tą kūrybiškumą ugdyti? Keliant klausimus ir ieškant atsakymų, bandant generuoti idėjas, mėginant galvoti, fantazuoti, svajoti, įsivaizduoti. Nesutalpinsiu šio mokslo į vieną sakinį...
Na, o finansų ir apskaitos teorijos, būtinos atlikti darbo funkcijas išmokau bedirbdamas per kelias savaites.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Kol kas pats didžiausias mano pasiekimas yra iš kūrybinės srities – tai yra mano sukurtas tinklaraštis valtininkas.lt. Atrodo nuostabu, kai tos mintys kuriomis dalinuosi sulaukia žmonių dėmesio ir pripažinimo, kai jie mano rašiniuose randa atsakymus į juos kamuojančius klausimus, padrąsinimą, o gal ir paguodimą.
Viskas įvyko gan netikėtai, pats specialiai nedėjau daug pastangų reklamuotis ir populiarintis. Manau, kad nuoširdus mėgavimasis tuo ką darau, atsakingas požiūris į tai ką rašau, nuoširdžios pastangos šiandien parašyti dar geriau nei parašiau vakar leido mano projektui užaugti ir tapti didesniu už mane patį.
Manau, kad joks talentas ar joks gebėjimas nebus įvertintas ir netaps pasiekimu, jei nebus vystomas. Visų pirma reikia pradėti, žengti pirmąjį žingsnį, pasirūpinti, kad ant popieriaus skiautės brūkštelėta idėja taptu pirmuoju veiksmu, kad ir koks tas veiksmas būtų. O tada nesustoti tobulėti – mokytis, bandyti, keisti.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Ak, ta Laimė! Amžinai viliojanti iš už kampo, tačiau nesileidžianti pagaunama! Kaitinanti žmonių aistras ir skatinanti apie ją vis kalbėti ir kalbėti, lyg mėgautųsi visi šituo dėmesiu. Tačiau kas laimę sugavo už rankos, apie ją tyli – jie kalba apie įkvėpimą, motyvaciją, tobulėjimą, veiklas.
Aš nežinau ar pasirinkta profesija turėjo įtakos laimei, nes net neįsivaizduoju kaip mano gyvenimas susiklostytų jei turėčiau kokią kitą profesiją. Aš tiesiog tikiu, kad mokėjimas būti laimingu yra atskiras įgūdis, kurį reikia tobulinti nepriklausomai nuo profesijos.
Mokėjimas būti laimingu, tai racionalių apmąstymų apie tai „ar aš laimingas“ atsikratymas. Veikla į kurią galima pasinerti, būsenos kuriose galima užsimiršti leidžia grįžti prie šio jausmo. Aš, tiesa sakant, nežinau ar esu laimingas. Neturiu kada apie tai galvoti...

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Na, turbūt beveik tuo pačiu kuo užsiimu ir dabar, tik gal šiek tiek mažiau tų veiklų už kurias man moka ir šiek tiek daugiau tų už kurias reikia mokėti.
Bet aš kaip ekonomistas jums pasakysiu – jei pinigai neegzistuotų, mes kaip nors kitaip turėtume keistis dalykais. Juk valgyti norisi. Norisi ir stogo virš galvos. Norisi ir internetu pasinaudoti. Pinigai nėra blogis, kuris trukdo mums siekti savo svajonių ar gyventi taip, kaip norime. Pinigai tik parodo, išryškina kas gyvena mūsų viduje.
Dosnus žmogus tapęs turtingu taps dar dosnesnis. Valdingas taps dar valdingesnis. O godus norės dar daugiau.
Dabar aš užduosiu klausimą – ką darytum, jei būtų nesvarbu ką šiandien valgysi, jei būtų vienodai kur nakvoti, jei nereikėtų interneto? Ar tenkintų benamio gyvenimas? Tai yra labai keista padėtis, kurią teko patirti keliaujant. Tai ir absoliuti laisvė eiti kur nori ir kartu didžiulis apribojimas, nes daug ko negali norėti – turi priimti tai ką randi kelyje. Ta laisvė ima riboti, tampa kliūtimi, trukdžiu. Tegu būna tie pinigai, jie patys nieko blogo nedaro, gobšuoliai rastų ką kaupti ir be jų.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Aš jau nebenoriu naujų įgūdžių. Jau jų per daug. Norisi koncentruotis į tai ką pramokau, į tai ką sužinojau ir tobulintis toliau.
Paskutinis naujas įgūdis buvo tinklapių kūrimas,  per paskutinius metus sau ir kitiems sukūriau net tris. Šiais visuotinio interneto laikais yra gana svarbu nors šiek tiek suprasti kaip tos interneto technologijos veikia. Bet tai nėra nauja veikla kuria ketinu užsiimti – pramokau ir užtenka.
Man labiau norisi pasitobulinti viešo kalbėjimo įgūdžius. Vis dažniau esu kviečiamas kalbėti tiek prieš auditoriją, tiek per radiją, todėl labai nemalonu matyti, kai klausytojams per prezentaciją nuobodu. Tiesa sakant, viešasis kalbėjimas yra svarbus beveik bet kurioje veikloje – mokėti atsistoti prieš  kitus ir aiškiai bei įdomiai pasakyti tai, ką nori pasakyti. Kam tai nepagelbėtų gyvenime?

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
Dalinkis tuo ką turi.
Atrodo, kad neturiu nieko arba kad tai ką turiu yra nevertinga. Bet tai netiesa. Tai kas tau atrodo savaime aišku ir įprasta kitam gali būti netikėta vertybė. Šitaip mano keistos mintys apie tai kaip pagerinti gyvenimą  sudomino žmones ir jie ėmė skaityti mano tinklaraštį.
Jei tikrai tikrai nieko neturi, nei jokių talentų, nei įgūdžių, nei jokių vertingų pažinčių, nei pinigų ... visada turi meilę ir draugiškumą. Visada turi pagarbą kurią gali atiduoti. Žmogus nešiojasi su savimi daug vertybių,  bet kartais gaili,  nes vis atrodo, kad jos ims ir pasibaigs. Juk vieną kartą pasakius gerą žodį, raidžių atsargos tavo galvoje nesumažės?
Atiduok pasauliui ką turi, ir pasaulis duos ką nors mainais. Tik stenkis, kad tai būtų kas nors gero.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Labai daug disciplinų trūksta mokyklose!
Kodėl moksleiviai nėra mokinami elgtis su pinigais? Va taip ir gyvena paskui žmonės nuo atlyginimo iki atlyginimo tik pasvajodami apie keliones ar kitas nuostabias, bet kainuojančias patirtis, kurias galėtų turėti, jei turėtų nors elementarų supratimą apie finansus. Dabar pinigų mokslo mokina tik bankai, kurie turi savų interesų. Galbūt mano misija yra imti apie tai dažniau rašyti?
Kodėl nėra mokinama logikos?  Dabar pilna daug nesąmoningų nuomonių, kurių niekas nesugeba pagrįsti.
Kodėl nemokinama psichologijos – pažinti save, savo jausmus?  Ir blaškosi žmonės gyvenime nesuvokdami nei ko jie nori, nei ko jie bijo.
Būtų šaunu, jei tiesiog įvairūs žmonės galėtų dalintis savo patirtimi su moksleiviais ne iš kompiuterio ekrano ar nesislėpdami už rašytinės raidės. Ir kalbėtų ne tik su aktyviausiais, nebijančiais važiuoti į stovyklą ar seminarą, bet ir kuklesniais, kuriems to palaikymo labiausiai ir reikia.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Kritinis mąstymas.
Visur gyvenime pilna nuomonių, tos nuomonės kyšo iš visų pakampių kaip kokie kaktuso spygliai, jos tarsi sugalvotos tam, kad išmuštų tave iš vėžių, iš tavo pasirinkto kelio. Aš irgi turiu daug nuomonių ir bombarduoju jomis savo skaitytojus siekdamas pakreipti juos ten kur man atrodo eiti teisinga.
Tačiau socialiniame gyvenime retai kada viena tiesa galioja visada. Galbūt fizikoje vienas dėsnis tinka viskam, tačiau tikrai ne tokiems mokslams kaip ekonomika ar psichologija. Ten gali tvirtinti visokius keistus dalykus prieštaraujančius nusistovėjusiai nuomonei ir visai gali būti, kad jie bus teisingi.
Kritinis mąstymas visai nereiškia, kad reikia tas visas nuomones kritikuoti ir atmetinėti. Greičiau tai reiškia, kad niekada nereikia niekuo iki galo tikėti. Netgi tuo ką dabar sakau, nes kartais tik aklas tikėjimas viena ar kita idėja leidžia ją įgyvendinti.
Labai painu, ar ne? Vienas mano pažįstamas verslininkas pasakė taip: „Aš suprantu, kad mano dabartinis supratimas apie gyvenimą yra neteisingas, bet kol neturiu geresnio, gyvenu pagal jį.“

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Apie gyvenimo prasmę. Greičiausiai.
Daugelis prasmę įsivaizduoja kaip tokį dalyką kurį reikia surasti, ir tik tada prasidės tikras gyvenimas! Tai yra labai žalingas požiūris. Žmogus visą gyvenimą pravargsta taip ir nesuprasdamas ko ieško.
Gyvenimo prasmė yra kuriama veiksmais ir darbais, tik atsisukus atgal ir pamačius savo pėdų įspaudus gali suprasti – tai va kokia ta prasmė buvo!

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
Tai būtų „Mokytojo Džuang pamokymai“ arba „Zhuang Zi“
Šioje filosofiškų ir šmaikščių istorijų kupinoje senovės Kinijos knygoje,  kuri iš esmės nieko nepaaiškina ir nieko neteigia, radau daugumą atsakymų į man kylančius klausimus. Vieną kartą ją perskaičius supratau gal tik 1% to kas ten yra parašyta. Manau, šią knygą galima skaityti ir šimtą kartų.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Tobulų dienų gali būti daug ir įvairių. Tobula diena besikartodama kiekvieną mėnesį ir kiekvieną savaitę ilgainiui taptų rutina. Bet galiu pamėginti pafantazuoti...
... joje turėtų būti pieštukų – aš mėgstu piešti. Bet su jais galima ir rašyti. Šiek tiek lapų šnaresio, vėjo prisilietimo, vienas kitas saulės šypsnis. Daug judesio. Dar daugiau ramybės. Ir taika – taika savyje, taika su pasauliu.

Daugiau apie Martyno veiklą galite sužinoti http://www.valtininkas.lt/




Sekite elektroniniu paštu

Įkeliama...

Archyvas