Search

Content

2 komentarai (-ų)

Kaip Muhamedas Ali tapo geriausiu visų laikų kovotoju

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Olandija (Boijmans Van Beuningen), 2016.














Muhamedui Ali buvo dvylika metų, kai kaži koks vietinis nelabasis pavogė jo dviratį, kurį Ali (tuomet dar nešiojęs Cassius Clay vardą) itin brangino, nes buvo ką tik gavęs dovanų Kalėdoms. Ir niekas nemėgsta, kai jų Kalėdinės dovanos netikėtai pranyksta. Tad suirzęs Ali buvo nukreiptas į vietinį pareigūną, kuris, atsitiktinai, kaip tik turėjo mažą sporto salę rūsyje. Pareigūnas paaiškino Ali, užsidegusiam atrasti dviračio vagį ir atlyginti jam vienu kitu smūgiu, kad jis privalo išmokti kautis, prieš pradėdamas ieškoti progų kovoti. Tad Ali prisijungė prie vietinio bokso klubo, pradėdamas treniruotis kol kiti dar snausdavo ir išeidamas tuomet, kai visi kovotojai ir treneriai jau seniai būdavo pargrįžę į namus.

Tad tikslas svarbus, nes tikslas veiksmui teikia prasmę. Tačiau svarbūs ne vien asmeniniai tikslai. Muhamedui kovoti patiko ir sekėsi jam visai neprastai, kaip turbūt jums jau teko girdėti, ir dar karjeros pradžioje jis pradėjo siekti pergalių ringe ne vardan asmeninės šlovės, bet dėl fakto, kad pergalės suteiks jam progą būti išgirstam, suteiks jam balsą įgarsinti rasinės segregacijos problemas, taigi, suteiks jam progą kalbėti už minią. Tai buvo pagrindinis jo tikslas - savo įtaką naudoti tam, kad juodaodžiai žmonės galėtų valgyti tuose pačiuose restoranuose su baltaisiais, kad vaikai galėtų mokytis tose pačiose mokyklose, kad pastatai neturėtų keleto įėjimų, skirstančių žmones pagal odos atspalvį. Tad kai kiti boksininkai tylėdavo ar pasakodavo apie savo treniruočių rėžimą, Ali kalbėjo apie šias problemas. Kai Ali sakė, jog yra puikiausias, tuo pačiu jis sakė, jog žmogus gali būti geriausias nepaisant rasės, jog vidinės jėgos ir atsidavimas tikslui leidžia jam laikyti ateitį savo rankose. Kartą mažoje mokykloje Muhamedą Ali pasakojo savo istoriją ir ją išgirdo vienas berniukas. Po kurio laiko Ali pasiekė skambutis, jog berniukas buvo įkvėptas ir panoro treniruotis. Berniuko vardas buvo Maikas Taisonas.

Muhamedas Ali sakė, jog kiekviena būtybė turi paskirtį. Saulė yra tam, kad šviestų ir šildytų. Karvės irgi egzistuoja ne be reikalo. Kaip ir žmonės. Savo egzistencijos paskirtį Ali suvokė ryšyje su kitais žmonėmis, kovoje už savo ir jų principus, ir laisvę. Boksas buvo tik vienas kelių tai pasiekti. Tik vienas įrankių, kurį Ali naudojo, bet jo išskirtinumą apibrėžia ir tėčio, išbučiuojančio vaikus vos prabudusius, vaidmuo, ir, žinoma, žmogaus teisių gynimas. 

Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt septintaisiais Ali atsisakė stoti į armiją ir kovoti Vietname, sakydamas, jog jis pirmasis stotų ginti savo šalies jei vietnamiečiai pultų Amerikos Valstijas, tačiau nekaltų žmonių žudymas griežtai kertasi su jo religijos ir moralės nuostatomis. Už žodžio, religijos ir nuostatų laisvę Ali teko sustabdyti kovas ringe, bet tai nesustabdė jo įtakos ir pasisakymų. Ali grįžo į ringą tik dar tvirtesnis. Įrodęs, kad priežastis nesivelti į karus yra ne baimė, o drąsa kovoti už taiką.

Tad kai Ali atsistodavo ir šaukdavo, kad jis geriausias pasaulyje, tai nereiškia, jog jis manė, jog yra nuostabiausias pasaulyje individas dėl kiek per aukštos savivertės, ne, jo pasitikėjimas buvo didesnis nei visų kitų, nes jo pasitikėjimas buvo visų žmonių, kurie tikėjo juo suma, nes jo veikla buvo gerokai didesnė už jį patį. Ir kai tavo pasitikėjimas susideda iš milijonų tikėjimo vienetų, kai tavo tikslas lydimas milijonų žmonių, kuriems mirtinai svarbu, ar laimėsi, kai nori įrodyti, kad esi geriausias vien dėl to, kad geriausiu būti gali, nepaisant, kokia tavo rasė ar religija - tuomet nebelieka susikaustymo ar baimės. Ali tapo milžinu, nes jo veikloje atsispindėjo milijonų žmonių balsai ir poreikiai. Tokia atsakomybė nokautuoja baimę, nokautuoja abejones. Nes suvoki, kad esi neatsiejama dalis kažko, kas yra gerokai didesnis už tave. Tad ryte prabundi ne vien dėl to, kad privalai kovoti dėl savęs. Keliesi ir dėl milijonų kitų. Ir tai jau visai solidi paskata veikti.

Bet viskas prasidėjo nuo svajonės, nuo dvylikos metų berniuko, praradusio naują dviratį. Karjeros pradžioje Ali neturėjo viso pasaulio palaikymo. Karjeros pradžioje jis pats giliai tikėjo savimi, jis pats prognozavo, kaip baigsis vienas ar kitas jo kovojamas bokso raundas ir prognozės išsipildydavo, nes jis priversdavo save įvykdyti tai, kas iki tol rodėsi neįmanoma. Ali mėgo kalbėti apie žodį neįmanoma, nes tai tik žodis, kurį lengva vartoti, kai jautiesi per silpnas paversti idėją realybe, tad nekaltai mesteli kitam žmogui, jog įgyvendinti tokią idėją yra neįmanoma. Nes gerokai paprasčiau likti patogioje situacijoje, nei rasti būdų, kurių dar neatrado niekas iki šiol. Dėl to Ali vadina žodį neįmanoma tik nuomone. Ir iš tiesų, kas įrodė, kad X veiksmas yra neįmanomas? Kai begalė mokslinių studijų nustato, kad Y yra maksimalus greitis, kurį gali pasiekti bėgikas, galiausiai atsiranda bėgikas, kuris išvysto didesnį greitį. Didesnį, nei teoriškai leistų žmogaus jėgos. Atsiranda žmonės, kurie po ilgo treniravimosi ir susitelkimo sugeba nekvėpuoti ilgiau, nei leidžia apskaičiavimai. Ką jau kalbėti, kai kaimynas pasako, jog nesugebėsi tapti fizikos mokslų daktaru. Nesvarbu, ką sako kaimynas, nes jis fizikos mokslų daktaru niekad ir nebandė tapti, o jei ir bandė, tai nuleido rankas, kai pavargo. Verta klausytis žmonių, sugebančių įgyvendinti savo pažadus sau ir nesustojančių ties nepatogumais ar nuovargiu. Toks buvo Muhamedas Ali. Ir Ali sakė, jog sąvokoje neįmanoma slypi šitiek potencialo, kuris, akivaizdu, dar nėra išnaudotas, dėl to neįmanoma yra tik laikinas projekto ar pasiekimo statusas. Dėl to neįmanoma yra įmanoma. Ir tai ne graži citata kursyvu saulėlydžio fone, tai žodžiai žmogaus, kuris tapo pasaulio čempionu trejetą kartų. Jei būdamas vaiku sugebi sau pažadėti, kad tapsi geriausiu iš geriausių ir pažadą įvykdai, tavyje slypi šis tas daugiau, nei norėtų apibrėžti klampus žodis talentas, tavyje slypi jėga paversti gyvenimą tokiu puikiu, kaip tik išgali, ir ne vien sau, bet ir visiems kitiems aplink.

Tad ne visai teisinga būtų sakyti, kad Ali yra atrastas talentas bokse, ir būtent dėl to jis tapo toks didis. Muhamedas Ali tapo didis, nes jo požiūris į darbą buvo didis, jo ryžtas buvo didis ir jo valia buvo didi. Nes jo rūpestis kitais buvo neaprėpiamai didis. Tad jei Ali būtų tapęs teisininku, galimas daiktas, jis būtų buvęs savo srities meistras. Jame tilpo daug daugiau nei boksas. Tai buvo žmogus, kuris kasdien kilo anksti ir treniravosi, po to pabučiuodavo vaikus linkėdamas labo ryto, kuris eidavo per vietines gatves ir kalbėdavo su žmonėmis apie jų rūpesčius, tuomet skambiais žodžiais iš kantrybės vedė savo varžovus ir varė juos nuo kojų, kuris šaukė gatvėse žurnalistams, kad yra puikiausias visų laikų kovotojas, čia pat pridurdamas ir vieną kitą žinutę tautai, jis rašė eilėraščius ir rašė atvirai, net kai literatūros kritikai bandė grūmoti pirštais, sakydami, jog tai ne literatūra, kas Ali nerūpėjo, nes jis tenorėjo pasiekti žmones savo mintimis. Ir kartais viešas savo eilėraščio skaitymas gali reikalauti daugiau drąsos nei kova ringe su grėsmingai atrodančiu galingu varžovu, ypač jei esi vidutinio amžiaus vyras, kurio karjera netiesiogiai siūlo, jog kovotojas turėtų būti agresyvus, nejautrus ir ignoruojantis bet ką panašaus į meną. Ir ypač šiuolaikinėje visuomenėje. Bet tame ir slypi Ali įtakos grožis: mano oda tamsi ir dėl to aš taip puikiai atrodau, sakė Ali, mano oda tamsi ir aš esu geriausias iš geriausių, sakė Ali, aš esu kovotojas, bet nekovosiu Vietname, nes netikiu šios kovos teisingumu ir tikiu savo pasirinkimo laisve, sakė Ali, aš esu kovotojas, bet rašau eiles ir dainuoju miuzikle, sakė Ali, aš esu musulmonas ir man taip giliai rūpi pasaulio būvis ir taika, sakė Ali, aš vyras ir dažnai verkiu, sakė Ali. Visada yra sritis prie kurios pokyčių gali prisidėti, kokia maža ji bebūtų. Turbūt neverta pastraipos paversti visų -izmų ir fobijų sąrašu, tačiau svarbu suvokti, kad tai, kaip gyveni, jau skleidžia žinutę. Gali tapti pavyzdžiu. Kitiems. Ir sau. Tai teikia tikslą, tai teikia jėgą.

Muhamedas Ali sakė, jog kiekviena būtybė turi paskirtį. Su kokia paskirtimi gimei tu? kartą jis paklausė savo vos kelių metų dukters. Aš noriu padėti žmonėms, atsakė ji. Dabar ji yra socialinė darbuotoja. Ji padeda žmonėms. Intuityvus tikslo jautimas veda į priekį, verčia siekti stipriau, mokytis stipriau, dirbti stipriau, kovoti iki galo. Muhamedas Ali savo tikslo siekė iki galo. Jo įtaka pasiekė visą pasaulį. Ir jei visa tai rodosi tik vienetinis gabaus vaiko su palankiomis aplinkybėmis atvejis, siūlau grįžti į pastraipą numeris šeši. Jei žinai, dėl ko gyveni ir tiki tuo giliai, esi nesustabdomas. Jei nežinai, mokaisi iš knygų, senelių, praeivių, akademinių institucijų, tol, kol sužinai. Ir tampi nesustabdomas.




0 komentarai (-ų)

Kaip mes tyrinėjam filosofijas ir religijas: grupinė meditacija su vietiniais budistais

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Kambodža, 2014.

Kiekvienas yra buda, tik ne kiekvienas tai žino.

Taip sakė olandas prieš aštuonetą metų prisijungęs prie budistų bendruomenės, kad išsilaisvintų iš kančios ir priartėtų prie laimės. Žodis nušvitimas panaudotas nebuvo, kalbėjom apie laimę. Man nušvitimas ne visai ir būtinas, man laimės užtenka. Jam, rodos, irgi.

Vakaras prasidėjo man ir mano panašių interesų draugui Joeri susitinkant vienoje saulėtoje gatvėje, apsuptoje aukštų senų medžių, vietinės mokyklos ir krematoriumo. Sužiurom į gatvės pavadinimą ir namo numerį, darkart patikrinom duomenis - informacija sutampa. Būtent čia turėtų būti įsikūręs Roterdamo budistų centras. Durys atrodo kaip kuo įprasčiausios durys į niekuo dėtos šeimos namus. Mes stovim kitoje gatvės pusėje ir sekam praeivių srautą, mes kalbam apie individualizmą, budriai žvilgčiodami į tas kuo įprasčiausias duris, nes kaip ir jau laikas, tad kažkas įeiti turėtų, jei neįeina, turbūt pagavom neteisingą adresą. Šiandien mes nepatiklūs. Galiausiai išsikalbam pakankamai ir dar kartą akis nusukam paslaptingų durų link, nusprendžiam surizikuoti ir nuspausti skambutį. Mus pasitinka žmonės, kurių rankas spaudžiam, nors nuoširdžiai nepamenu nė vieno vardo. Dievaži, ir dar drįstu kalbėti apie akimirkos sąmoningumą ir dėmesį. Prisiminti vardą, kurį man kas sako spausdamas ranką turėtų būti pirmas žingsnis į sąmoningą atidumą. Tuomet judam olandiškais (tai yra, itin siaurais, itin stačiais, itin suktais) laiptais į antrą aukštą, kur šviesus kambarys, pro kurio langus matyti spalvotos vakaro vėjy plazdančios Tibeto budistų vėliavėlės. Mes atsitempiam žalsvų pagalvių iš kampo, mes geriam arbatą ir mūsų naujasis pažįstamas olandas mums pasakoja apie budizmą.

Istorija girdėta, ir vis tik gebu joje atrasti naujų aspektų, ar, tiksliau, naujų kampų girdėtuose teiginiuose, kuriuos norėtųsi panagrinėti. Jis pasakoja apie priežastingumo grandines, kad tu tesi savo praeities veiksmų pasekmės - naudodamas tai kaip argumentą, kad 'tavęs' kaip atskiro individo nėra, bet tai gerokai platesnė tema, kurią aptarsim kokį kitą kartą - ir viskas lyg savaime suprantama, bet kaip įdomu, kai pamąstai, jog realiai tavo mintys, žodžiai ir veiksmai turi tiesioginę įtaką tavo gyvenimui, kad jie formuoja tave ir kad mes, tiesiogine prasme, kasdien save kuriam. Ir tam pritaria ne vien filosofija, bet ir neuromokslas kalbėdamas apie smegenų plastiškumą sąlygotą mokymosi ar socialinių saitų ar meditacijos procesų. Ką jau kalbėti apie fiziką, chemiją, ar kasdienę patirtį, kuomet pasirinkimas šiandien nueiti į šį centrą ar pasirinkti bėgimą vietoj ilgesnio miego nulemia rytojaus kūno ir minčių būvį. Tad tam tikra prasme, kiekvienas veiksmas yra tikslingas, nes jis prisideda (nepaisant kokiu mažu procentu, bet prisideda!) prie tavo ateities būsenos. Išvada iš pastarojo sakinio - bene viskas yra pasirinkimas. Ne visada tiesioginis, tiesa.

Dar kalbam apie atjautą. Tai labai įdomi sąvoka, nes, kaip paaiškėja pokalbyje, vakarietiška atjautos idėja yra matant kenčiantį žmogų pradėti kentėti kartu su juo, ko pasekoje turim jau keletą kenčiančių žmonių, kas šiaip jau nėra mūsų tikslas. Labiau budistinė atjautos koncepcija yra matant kenčiantį žmogų ne perimti kentėjimą, bet suinvestuoti savo dėmesį į jį, galbūt išgyvenant net šiek tiek palengvėjimo ar švelnaus džiaugsmo, kad gali šiam žmogui padėti. Perimant kančią ar pyktį sunku valdyti save, sunku susitelkti ties kitu žmogumi ir jo poreikiais. Dėl to išlaikyta ramybė ir potencialas būti naudingu šioje situacijoje yra taip svarbu.

Galiausiai, paklausiu, kiek žmonių dažniausiai susirenka į šiuos pokalbių - grupinių meditacijų vakarus, ir man atsako, kad čia yra apie dvidešimt karts nuo karto užsukančiųjų, tad aš nusistebiu, nes, sakau, visuomenėje budizmas vis populiarėja ir rodos, kad dvidešimt žmonių nemažam miestui yra lyg ir kuklus skaičius. Bet man atsako, jog niekas nenori išgirsti, kad yra nelaimingas (o kančia yra viena prielaidų budizme, kartu su idėja, kad jos išvengti galima, bet turbūt mažai kas tesiklauso pakankamai ilgai, kad pasiektų antrą sakinio dalį). Susimąstau, kad turbūt dėl panašių priežasčių Sokratas buvo nuteistas. Nepažįstamos idėjos rodosi grėsmingos. Mąstymas ir ypač savirefleksija nėra taip populiaru kaip vakarais žiūrėti futbolą. Pašnekovo juokas grąžina mane į pokalbį, jis sako, kad užtektų, jei vienintelis faktas pasiektų žmones - faktas, kad gali kontroliuoti savo likimą, kančią ir laimę (nes, pirma, tavo veiksmai kuria tave, bet, dar svarbiau - esmė net ne nutikimuose, o kaip žvelgi į nutikimus ir kaip treniruojiesi juos suvokti, kaip suvoki savo ir savo minčių atskirtį, savo ir pasaulio atskirtį, taigi, viskas tavo rankose, net jei griežta 'tu' sąvoka ir neegzistuoja). Sako, kad nedaug žmonių tai išgirsta. Ir dar mažiau žmonių tai pritaiko. Ir man rodos tai yra svarbi mintis plačiąja prasme - mes žinom kaip būti laimingais, kaip būti sveikais, koks geras jausmas visa tai patirti ir kaip nesudėtinga yra įeiti į ritmą idant tos veiklos taptų rutina. Ir vis dėlto perskaitytų straipsnių apie sveikatą ir laimę kiekis nėra tiesiogiai proporcingas realiai sveikatai ir laimei. Jei turi žinias ir jų nenaudoji, realistiškai rezultatas tas pats, lyg jų neturėtum. O tai juk šitoks laiko ir potencialo švaistymas.

Kol šios mintys skrieja mano galvoje, į kambarį ima plūsti vis daugiau žmonių ir prasideda grupinė meditacija, kuri man rodosi gan neįprasta - dažnai tai būna kvėpavimo praktikos su lėtai ištariamomis instrukcijomis. Šiuo atveju sunkiai atlaikau galybę teksto skriejančio į mane iš kambario centro. Tai ir teoriniai teiginiai, ir šviesų vizualizacijos, ir om yaam haam garsai kuriuos visi kartu ima tarti pačiais netikėčiausiais momentais. Viskas baigiasi daina sudaryta iš trumpų skambių tibetiečių žodžių, kuri taip pat yra meditacijos dalis. Visi aplink ramūs ir susitelkę.

Dar vakaro pradžioje su Joeri kalbam apie individualizmo ir laimės sąsajas, sakau, kad giliai tikiu ir dažnai savo pavyzdžiu matau, kad jei esu laiminga, nesusitelkiu ties savimi, mano dėmesys ne ties mano kūnu ar įkyriomis mintimis, o ties aplinka, žmonėmis aplink, pokalbiais į kuriuos įkrentu, kvapais ir spalvomis. Tad jei esi laimingas, gali pajausti, kad daugiau laimės pajėgi suteikti kitiems. Ir Joeri apsuko šitą mintį iš kitos pusės, sakydamas, jog visa tai tiesa, bet iš esmės jam svarbiausia yra pasirūpinti savo laime vien tam kad galėtų padėti kitiems, tad individualizmas tampa priemone pasiekti savotiško kolektyvizmo tikslui. Tuomet tai nebe individualizmas. Panašus jausmas mane kartais lanko budizmo atžvilgiu - valandų valandos kasdienės meditacijos lyg ir liudytų susitelkimą ties savimi, tačiau meditacijos tikslas - atrasti, kad 'tavęs' nėra, atrasti, kad viskas laikina, kad kentėjimas turi priežastis ir gali būti panaikintas, atrasti, kad mes visi viena, buvom kada nors ar esam dabar - šis tikslas yra toks bendruomeninis, toks nutolęs nuo individualizmo.

Mes kalbam kas nutinka meditacijai iš jos išėmus budizmo aspektą, mes kalbam apie mokytojus ir susitelkimą, mes vėl grįžtam prie laimės. Man rodosi, jog dažnai ginčai kyla vien dėl apibrėžimų, vien dėl to, jog tie patys dalykai ženklinami skirtingais vardais ir tuomet sunku pamatyti, jog kalbama apie tą patį. Muhamedas Ali sakė, kad jog egzistuoja šitiek skirtingų upių ir ežerų, bet visi jie pilni to paties vandens. Man rodosi, jog yra šitiek kelių pasiekti laimę ir vienas tų kelių - laimės nė velnio nesiekti ir suvokti, kad tavęs jau yra gana, kad jau turi viską, kad būtum laimingas, net jei šią akimirką tai atrodo kaip naiviausia idėja. Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkas tai žino, byloja pastatas Vilniuje, kiekvienas yra buda, bet ne kiekvienas tai atrado, sutarėm mes vakarą, ir jau kažkiek ramiau dėl tokio paprasto, neįpareigojančio pasidalinimo laiku, erdve ir mintimis. 

Ant vakaro ima švelniai kristi sutemos, krentu ant lovos kiek paskaudusia nugara, rožių žiedlapiai krenta po langais. Pasaulis sukrenta į mano delnus, taip paprastai.




0 komentarai (-ų)

Kaip keliauti po pasaulį be santaupų: Italija, UK, Australija, Kambodža (III)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014.
Kai apsnūdusi nuo n-tojo filmo mažame lėktuvo ekrane pažvelgiau pro langą, virš dykumų jau aušo. Per praeitą parą mačiau Himalajus ir tvankų Guangzhou oro uostą, per praeitą parą laiko juostos patyrė egzistencinę krizę ir liovėsi bandyti įrodyti laiko ypatybes, mat ryto spinduliai virto į vakaro prieblandą vos per porą valandų, nebežinojau kada buvo vakar ir kada bus rytoj. Bet šita aušra buvo kuo tikriausia ir niekas nebesiruošė iš manęs atimti dienos ar valandos. Beveik žvalus pilotas entuziastingai nuspaudė raudoną mygtuką - ar bent norėčiau taip įsivaizduoti - ir mažutėliai ratai ėmė skrosti orą kol švelniai prilietė šiltą pakilimo taką. Tuomet nužengiau ant Australijos žemės.

Sidnėjaus oro uoste kabo didžiulis mėlynas plakatas, skelbiantis 'Sveiki atvykę namo'. Tai žadėjo gerą pradžią, nes svetingas sutikimas būnant nutolus nuo namų penkiolika tūkstančių kilometrų leidžia jaustis kiek jaukiau. Pro langus plūdo saulė, kaip ir pridera Australijai, atradau interneto ryšius, kad paliudyčiau, jog esu gyva ir laiminga. Po kelių valandų susigaudžiau skrydį į priedykumes, po dar kelių valandų kirtau laukus automobiliu ir už kelių metrų ta pačia kryptimi šokavo būrys kengūrų rausvų kalnų fone ir visas vaizdas buvo visiškai nerealistiškas, mano smegenys atsisakė tai priimti kaip realybę, lyg žiūrėtum vaidybinį filmą, bet manytum, jog tai animacija. Nes kengūrų būrių nesuvaidinsi. Bet jie buvo ten. Ir ilgainiui įpratau rytais pro langą matyti kengūras, busti nuo paukščių klyksmų, paukščių kuriuos iki tol mačiau tik mažuose zoologijos sodų narveliuose ar nemačiau niekur. Čia jie skraidė laisvėje, raudonai balti, melsvi ir ryškiai rožiniai, naktim po medžius laipiojo oposumai, tingūs milžinai driežai vilkosi per raudono smėlio takus, musės neleido ramiai kvėpuoti pravėrus duris, vorai - nuodingiausi pasaulyje gyveno kaip tik kaimynystėje - taip pat kartais aplankydavo, bet per daug nebaugino. Labiau gąsdino pasakojimai apie rudąsias gyvates, kurios kaip ir minėti vorai patenka į pasaulio nuodingiausiųjų sąrašo priekį. Bet mano akyse pasirodžius išgąsčiui šalia buvęs australas tik numodavo ranka sakydamas, kad jos nors nuodingos, bet gan taikios, užtat jo vaikystės namų regione gyveno gyvatės, kurios vaikėsi žmones lyg niekur nieko išėjusius pasivaikščioti kokią ramią popietę. Niekad nežinai, kuri popietė gali būti paskutinė. Ypač jei nepalaikai draugiškų ryšių su aplinkinėm gyvybės formom.

Draugiškus ryšius bandžiau palaikyti ir su žmonėmis. Nes nuo pat pirmos dienos Australijoje apsigyvenau su australo ir taivanietės šeima, auginusiais dvimetę tik kiniškai kalbančią mergaitę ir ketverto mėnesių jokia kalba nebendraujantį berniuką. Jų dėka išsiaiškinau kaip veikia Australijos politinė sistema ir kaip gaminti kiniškas sriubas, išmokau krauti hibridinio automobilio baterijas namų sąlygomis ir kaitalioti energijos šaltinius tarp saulės ir generatoriaus, dar išmokau migdyti sergantį kūdikį ir išsilaikyti ant žirgo jam vaikštinėjant po laukus. Gyvendamas su vietiniais gali pažinti kraštą, dirbdamas jiems gali pažinti krašto žmones ir aprūpinti save pakankamai, kad galėtum tame krašte keliauti. Tad skridau į šiaurę plaukioti barjeriniame rife ir vaikščioti po atogrąžų mišką. Kadangi kalbam apie keliavimą minimaliomis santaupomis, galiu paminėti, jog dažna mano mitybos dalis kelyje buvo riešutų sviestas, kuris yra gan nuostabus išradimas, turint minty tai, jog neužima daug vietos kuprinėje ir suteikia pakankamai energijos ir maisto medžiagų minimaliu tūriu ir kaina. Australijos maisto (kaip ir visko, kas toje šalyje) kainos yra gan nemažos, o ir kulinarinių aukštumų šalis dar nespėjo pasiekti (visgi, kilusi iš britų), bet riešutų sviestu siūlyčiau neapsiriboti, koks puikus jis bebūtų. Jie gamina kuo nuostabiausius daržovinius burgerius su burokėliais (nežinau, iš kur tiek meilės šitai daržovei), jie kasdien valgo papajas, naši, ir šaukšteliais skobia pasifloras. Ir visa tai yra verta išbandyti.

Keliavimas šalies viduje nėra vien hedonistinis spalvų ir kvapų pažinimas, tai ir būdas atrasti santykį su žmonėmis. Dėl to smagu važiuoti traukiniu, mat tau priskiriama vieta ir pakeleivis, nuo kurio negali pabėgti artimiausias šešias valandas, ir dažnu atveju tai labai kalbus žmogus pasiryžęs tave supažindinti su šalies istorija, su savo istorija ir išsiaiškinti tavąją. Man visada atrodė, kad svarbiausias kelionių aspektas yra bendravimas su vietiniais, nes būtent per juos gali atrasti kraštą. Ir tam, kad įgytum šias puikiausias patirtis tau nereikia mokėti ar daryti išankstinių užsakymų, užtenka atsakyti į 'labas', užtenka pačiam užkalbinti ir vynioti pokalbį apie tai, kas ateina į galvą. 

Po poros mėnesių rūpinimosi vaikais su savaitės pertrūkiu pakeliavimams, išsiskyriau su australo ir taivanietės šeima. Kaip kartais nutinka, mes tikėjomės vieni iš kitų skirtingų dalykų. Tad buvo toks keistas momentas toje tolimoje šalyje, kai vieną rytą atsidūriau traukinių stotyje su bilietu į Sidnėjų rankoje, su skrydžiu iš šalies vis dar už trijų savaičių, su gan daug streso ir baimės užsilikusių nuo pastarųjų dienų ir savaičių, ir gan mažai minčių, ką galėčiau daryti toliau. Blogiausiu atveju būčiau pagyvenusi mėnesį Sidnėjuje minimaliomis išlaidomis, kas, tiesą sakant, neskamba kaip tradicinis blogiausias atvejis. Bet aš norėjau santykio su vietiniais, norėjau reabilituoti Au Pair profesiją savo akyse, norėjau aplinkos, kuri primintų namus. Dėl to susisiekiau su keliomis šeimomis esančiomis regione, su kuriomis kalbėjau dar žiemą. Ir man atsakė amerikietė vardu Lisa, atsakė, jog labai smagu, jog parašiau, nes būtent šiandien išvyksta jų Au Pair. 

Taip, man sekasi.

Po kelių dienų susitikau su Lisa ir paskutines savaites Australijoje leidau su ja ir jos trimis dukterimis mažam pajūrio miestely, pro kurį migravo banginiai. Lisa man suteikė namus ir leido pasijausti naudinga ir reikalinga, ji priėmė mane į savo šeimą taip paprastai ir betarpiškai. Kartu vykom į koncertus, mokyklų šventes, gaminom risotto, gėrėm chai sojos latę ir išleidusios vaikus į avokadų fermą rengėm vakarėlius namie. Rytais eidavau prie jūros rankioti milžiniškų kriauklių ir skaityti kol nebeatlaikydavau vėjo. Vakarais skaitydavau penkiametei pasakas apie Australijoje labai populiarų kiškį. Jaučiausi saugi, ir tai buvo daugiausia, ką tuo metu man galėjo suteikti bet kuri aplinka.

Ir tai yra gan įdomus aspektas - taip, gera turėti finansines galimybes išnaršyti šalies kraštus ir atrasti jos virtuvę per prabangius restoranus, prisikimšti kišenes spalvotų suvenyrų, pirkti turus, pirkti pramogas, pirkti patirtis. Bet kartais daugiausia, ką gali įgauti iš ilgalaikės kelionės yra visiškai nemokama. Taip, lėktuvo bilietai kainuoja, bet tuomet gali iškeisti turą į pasivaikščiojimą su vietiniais, gali iškeisti geriau apmokamą darbą į gerokai kuklesnį, bet aprūpinantį tave laime, saugumu ir istorijomis, gali iškeisti erdvius viešbučius į nutrintus hostelius, pilnus žmonių išmaišiusių visą pasaulį ir siūlančių savo laiką ir energiją, kad galėtų savo istorija pasidalinti su tavimi, gali iškeisti muziejus į gyvųjų pasakojimus. Tai, kas mano mintyse išlieka ilgiausiai po kelionių yra žmonės, vienareikšmiškai. Ne vyriausybiniai pastatai, katedros, turistiniai autobusai ar kiek apdulkėjusios galerijos. Jie yra įdomūs ir naudingi, bet žmonės man rodosi esą esminis faktorius, kuris padeda iš tiesų atrasti kraštą.

Vieną rytą pažvelgiau į vandenyną, atsisveikinau su tąryt horizonte išnirusiais banginiais, atsisveikinau su Lisa ir jos mergaitėmis, kaimynais ir draugais, ir mano trečiaisiais namais šitame pasaulyje, ir iškeliavau į Sidnėjų susigauti skrydžio, nugabensiančio mane į Kambodžą. 

Kai išgirstu žodį 'Australija', mano galvoje kyla šitiek asociacijų, ir vis dėlto viena ryškiausių yra žvaigždynai giedrą naktį, kai per artimiausius penkiasdešimt kilometrų nėra jokios civilizacijos, kai per artimiausius šimtus kilometrų nėra jokio didesnio miesto - žvelgti į Paukščių taką gulint ant vis dar įšilusios žemės ir tyliai dainuoti Keistuolių teatro "Australijai valio". Kaip bebūtų, tai šitoks didus žemynas, kuriame atrasi tai, ką atrasti tikiesi. Kaip ir visur kitur, galimas daiktas.






0 komentarai (-ų)

Kaip keliauti po pasaulį be santaupų: Italija, UK, Australija, Kambodža (II)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Londonas, 2014.
Praeitąsyk pasakojau, kaip pusmečiui apsigyvenau Venecijoje. Dirbdama ir keliaudama Šiaurės Italijoje susitaupiau šiek tiek monetų, bet traukiniai ir skrydžiai turi savo kainas, o mano didysis metų tikslas - ištrūkti už Europos ribų - reikalavo kiek rimtesnių santaupų, nei auklės kišenpinigiai. Tad grįžusi namo Kalėdoms ėmiau planuoti kitą žingsnį - darbą, įgalinsiantį mane keliauti toli ir kontekstą darbui, kuris būtų įdomus ir dar nepatirtas. Bet pirmiausia norėjau susirasti geografinį tašką, kurio sieksiu artimiausiais mėnesiais.

Kadangi mano pirmoji Au Pair patirtis buvo tokia pozityvi, ėmiau ieškoti šeimų ir vėl, tik šįsyk - nebe Europoje. Aplikavau ir kurį laiką susirašinėjau su žmonėmis iš Čilės (itin miela jauna šeima), Kanados (jie gyvena pamiškėje, kur žiemomis matyti Šiaurės pašvaistės), Islandijos, Naujosios Zelandijos, Kinijos, Australijos. Australijoje, pasirodo, auklių paklausa buvo gan nemaža, ir jau vėliau išsiaiškinau masę priežasčių tam. Kaip bebūtų, kurį laiką bendravau su keliomis šeimomis, kol viena australų pora su kūdikiu ir dvimete mane itin entuziastingai paskatino atvykti. Jie gyveno priedykumėje, toli nuo civilizacijos, su kengūromis kieme. Jų entuziazmas mane priimti buvo toks didis, kad jie man panoro apmokėti skrydžių bilietus iš Europos į Australiją. Viskas skambėjo per gerai, kad būtų tiesa (eilinį sykį). Po dar kelių pokalbių pasakiau jiems taip. 

Atskira tema yra buvimo Au Pair saugumas - skristi per pusę pasaulio į nepažįstamų žmonių namus (ir dar, beje, gyvenančius toli nuo civilizacijos, kur nėra autobusų ar traukinių ir geriausiu atveju kokį transportą pasiektum po paros ėjimo), yra drąsus žingsnis (gal, pasakytumėt, net kiek lengvabūdiškas). Dėl to  privalu apmąstyti alternatyvas, blogiausio atvejo variantus, saugiklius, kuriuos gali įdiegti į savo kelionę. Mano jaunatviškas idealizmas man teigė, jog viskas bet kokiu atveju bus gerai ir iš esmės tai tiesa, tačiau negaliu praleisti progos pabrėžti, kaip atsakingai turėtų būti priimami tokie sprendimai. 

Visas šis laiškų siuntimo, skaitymo ir skambučių procesas vyko gruodžio pabaigoje - sausio pradžioje. Jau turėdama aiškų tašką žemėlapyje, galėjau susitelkti ties uždarbiu kelionei. Tuomet vėl kilo ir leidosi lėktuvai ir atvykau į Londoną.

Londonas yra žavi vieta, lietuviškame kontekste kiek apgadinta emigracijos atspalvio (mat pats žodis emigracija mūsų kalboje yra toks aptrintas, toks apkibęs sielvartu, desperacija ir dar balažin kokiomis ne itin konstruktyviomis asociacijomis). Mane jau nuo pirmo apsilankymo ten žavėjo erdvės ir tiltai, senos knygos pietinėje Temzės pakrantėje ir Camden'o turgaus labirintai, magiški neapglėbiami parkų medžiai, ryškios galerijos, ryškūs autobusai, ryškūs žmonės. Tad pagyventi kelis mėnesius ten atrodė kuo puikiausia idėja.

Sakoma, kad darbą Jungtinėje Karalystėje rasti sunku. Mano istorija kiek kitokia. Tiesa, neieškojau darbo investiciniame fonde ar avialinijų finansinio konsultavimo įmonėse, susitelkiau ties paprasčiausiais kvalifikacijos nereikalaujančiais darbais, kurie man atrodė įdomūs. Darbą įgavau per keletą valandų. 

Į šalį atskridau šeštadienį ir jau pirmadienį su pluoštu spausdintų gyvenimo aprašymų kuprinėje ėjau į šalia namų esančią gatvę, nes transportas šiame mieste, kaip žinia, gan brangiai atsieinantis, tad norėjau pirmiausia išbandyti jėgas netoliese. Ėjau į itališkus restoranus ir prancūziškomis apsimetančias kavines, į rūbų, gyvūnų ir interjero detalių parduotuves. Sakiau labas, ieškau darbo daliniu arba pilnu etatu, gal galėčiau pasikalbėti su jūsų vadovu. Ir jei jo nebūdavo, paprašydavau galimybės palikti savo gyvenimo aprašymą (koks žavus pavadinimas, kai pagalvoji) kartu su jais, per daug nesitikėdama skambučio, bet galimybę išnaudodama. Po rytinio prasiėjimo grįžau namo. Grįžusi namo gavau skambutį. Vienos kavinės savininkė sakė, kad ją sudomino mano gyvenimas popieriaus pavidalu ir kad ji mane kviečia į interviu-darbo išbandymą poryt. Turbūt šioje vietoje verta paminėti, kad neturėjau jokios patirties kavos virime (ir tai buvo pagrindinė darbo minėtoje kavinėje dalis), kad kavą vargiai gėriau ir neskyriau moccha'os nuo macchiato (ką jau kalbėti apie jų paruošimą). Visa tai jiems papasakojau apsilankiusi po dienos. Ir nepaisant atvirumo (arba dėl atvirumo, kas ten žino) darbą gavau.

Tačiau dar iki tol - po skambučio, bet prieš interviu - norėjau užsitikrinti alternatyvų, tad dalinau gyvenimo aprašymus toliau. Girdėjau ne ir sėkmės linkėjimus dešimtis kartų, girdėjau frazę mes jums paskambinsim dar keliolika, gavau dar kelis interviu: prabangių rūbų parduotuvėje, blyninėje, kur mane bandė suvilioti darbu be sutarties ir mažesniu už minimalų atlyginimu (taigi, ne itin viliojančiu pasiūlymu), mažoje šviesioje užkandinėje, kurios darbuotojai ir erdvės man itin patiko, bet trumpiausia sutarties trukmė neatitiko mano poreikių, nes planavau jau už kelių mėnesių atsidurti Australijoje. Darbo ieškojimas yra toks įdomus procesas, ypač šiuo atveju, kai bandai per akimirką patraukti jų dėmesį, nors prieš keletą sekundžių dar nežinojai, kad tokia įstaiga apskritai egzistuoja. Išmokau perlipti per save, nepaisydama fakto, jog toks ištęstas ekstravertiškumas man kiek neįprastas ir nepatogus. Truputį paaugau.

Per tą trumpą laiką bandžiau įsidarbinti net viename dideliame prekybos centre, kuris negarsėja geromis darbo sąlygomis. Po aplikacijų ir kiek juokingo telefoninio interviu (kaip jūsų draugai apibūdintų jus? ir panašūs validūs klausimai) patekau į vienos dienos testų ir interviu centrą, kuris sukėlė man tiek klausimų, kad dar pradžioje susivokiau, jog dalyvauju čia labiau dėl smalsumo, kaip veikia tokie mechanizmai, nei dėl realios aspiracijos gauti darbą. Iš ryto atvykus į prekybos centrą mane pasitiko darbuotojas, palydėjęs į reikiamą vietą. Pakeliui paklausiau, kaip jam patinka jo darbas. Atsakė, jog visai nieko, tik sukelia itin daug streso. Ir aš vertinu nuoširdumą. Po gausybės kiek per detalių dokumentų pildymo sekė video situacijų įvertinimas (ką daryti, jei klientas skundžiasi, jog nėra pomidorų) ir loginių-matematinių uždavinių sprendimas. Pastarasis mane sukrėtė labiausiai, kai absurdiškai paprastos lygybės buvo pristatytos kaip aukštoji matematika - sėdėjau kambaryje pilname studentų ir kostiumuotų keturiasdešimtmečių, dairiausi, kaip jie stulpeliu skaičiuoja sudėtį ir atimtį ir mąsčiau, jog prieš mėnesį turėjau interviu viename geriausių pasaulio universitetų keliasdešimt mylių į šiaurę, kur manęs prašė spręsti tikimybių uždavinius, kur diskutavom apie atmintį, neurologinius netikrų prisiminimų mechanizmus ir tyrimų etiką. Ir štai sėdžiu čia ir sudėtingiausio lygio klausimas manęs reikalauja išmąstyti, kiek bus šeši plius šeši minus du pavertus visa tai į alaus butelių dimensiją. Kiekviena veikla, kiekvienas darbas kažkur veda ir nėra nieko blogo atmesti pasiūlymą, kurio aukščiausi reikalavimai yra žemiau tavo esminių įgūdžių suvokimo ribos.

Tad sutikau dirbti kavinėje. Ji buvo maža, medinėmis pilkai dažytomis grindimis ir skirtingų spalvų puodeliais. Apskritai, jos darbo pobūdis buvo gan platus - čia buvo galima gauti kavos, šviežių pyragų, šaldyto jogurto, nusipirkti rankų darbo rūbų ir krepšių, sudalyvauti kūdikių jogos pamokose ir suorganizuoti savo vaiko gimtadienio šventę. Tokia visiška priešingybė minimalizmui, bet buvo jauku, žmonės šypsojosi ir dėvėjo spalvotas taškuotas languotas prijuostes. Ir nors tokio darbo nepavadinsi idealiu ar itin pilnu iššūkių, bet aš jiems dėkinga, kad suteikė man galimybę patekti į kiek neįprastą sau kontekstą. Nes išmokau virti kavą, skirtingai kaitinti pieną latte'ei ir cappuccino, gaminti puikius croissant'us su sūriu, ir taip išlavinau savo karšto šokolado gamybą, jog iki šiol didžiuojuosi savo įgūdžiais, kad ir nebenaudojamais. Norėjau šitą patirtį išnaudoti iki galo, tad vertinau progas mokytis ar tiesiog bendrauti - kalbėjau su ekscentriškais dizaineriais apie jų idėjas, su mamomis atvedusiomis savo dailiai uniformuotus vaikus popietės arbatai. Kai žmonių srautai paaugdavo ir darbas tapdavo konvejeriu, kai maišydavosi kasos mygtukai ir pieno kaitintuvas plikė odą, darbo ritmas ėmė kelti kiek streso. Bet ši veikla suteikė man pajamų šaltinį, ji suteikė man naujų įgūdžių, ji vedė mane į didžios kelionės realizavimą. Tad, tiesą sakant, tai buvo labai neprasta patirtis.

Apart darbo gan intensyviai planavau savo žygius Australijoje. Tiesa, šioje srityje streso irgi netrūko, nes Australijos viza, tipišką europietį pasiekianti per kelias valandas, manęs nepasiekė per kelias savaites ir tai ėmė kelti nerimą. Kadangi Lietuva neturi Australijos ambasados, skambinau į Londoną ir į Berlyną (Berlynas kaži kaip susijęs su Lietuvos-Australijos saitais, neklauskit kaip, nebepamenu), kurie nukreipdavo mane vieni į kitus, ar atgal į Australijos padalinį, kuris savo ruožtu nukreipdavo mane į elektroninę korespondenciją. Jie tepatarė laukti. Tad nors visuose pokalbiuose man tebuvo tvirtinama, kad jie man niekuo padėti negali, jau po kelių dienų skambučių maratono gavau atsakymus į ilgokai ignoruotus laiškus. Ir dar po kelių dienų gavau Australijos vizą. 

Pagaliau galėjau pradėti planuoti. Lėktuvo bilietus į žemyną ir jame, bilietus į plaukimą koralų rifo link ir traukinių maršrutus tarp kitų neįtikėtinai skambančių objektų. Taigi viriau kavą, planavau kelionę, skaičiau apie nuodingiausius Australijos gyvūnus (kaip ir pridera) ir ruošiausi didžiam nuotykiui. Trijų šalių mano kelionių metams būtų pakakę su kaupu, bet staiga susivokiau (draugų, padėjusių susivokti, dėka), jog tiesioginių skrydžių iš Londono į Australiją nėra, tad kažkur sustoti vis tiek teks. O jei jau sustoji kelioms valandoms, galima pabūti ir keletą dienų, nes, na, kodėl ne? Tad mano akys nukrypo į Aziją, aš žiūrėjau į žemėlapį ir tiesiog mąsčiau, kur norėčiau nuvykti. Lėktuvo kainos smarkiai nesiskyrė nuo sprendimo, o gyvenimo pietryčių Azijoje kainos gerokai mažesnės už europietiškas, tad viskas, ką man reikėjo padaryti, tai išsirinkti šalį, kurioje noriu apsilankyti. Ta pasirinkimo laisvė mane svaigino, gan tiesiogiai, ir po vakaro internetinių paieškų ir prioritetų dėliojimo supratau, kad tai bus Kambodža. Tad grįžtant iš Sidnėjaus į Londoną prisidėjo stotelė Siem Reap'e.

Bet Kambodža buvo dedikuota liepai, o planavimas vyko vėsų drėgną Londono vasarį. Iki didžiųjų skrydžių dar spėjau išfotografuoti neatrastą Londono gatvės meną ir priemiesčių parkus, susitikti draugus ir išvaikščioti paupius, leisti popietes Saatchi ir Tate Modern galerijose, skaityti Hessę nedrąsioje saulėje prasidedant pavasariui, pradėti tradiciją gimtadienius švęsti Londone, kurios nesulaužiau iki šiol net ten nebegyvendama.

Vos keli mėnesiai paprasto darbo, jo paieškų ir gyvenimo didžiuliame dinamiškame mieste patapo ne vien būdu finansiškai paremti savo kelionę, bet ir pažinti žmones bei pasaulį plačiąja prasme, suvokti kiek gali išmokti iš veiklos, net jei ji ir nekelia per daug intelektualinių iššūkių. Dar išmokau perlipti aplinkinių nuomones ir baimes, jog, pavyzdžiui, tam tikras kraštas yra nesaugus kelionei, kad kelionė kaip faktas nėra saugi, ir kartais toks nuogąstavimų ignoravimas yra gan emociškai sudėtingas, nes nelengva tikėti savo sėkme, kai aktyviai dėl tavęs baiminasi kiti. Bet būtent dėl to privalu turėti pakankamai informacijos ir pakankamai pasitikėjimo savo jėgomis bei įgūdžiais. Nes to šioje kelionėje prireiks. Ko, žinoma, tuo metu dar nė neįsivaizdavau.

Galiausiai išsprogo medžiai, kovas nuriedėjo į pabaigą ir prisėdau ties langu Heathrow oro uoste, kur tuo metu už stiklo kilo Air France lėktuvas. Nė nežinojau, ką jausti, nes visas kūnas tebuvo susirūpinęs faktu, jog šiąnakt palieku Europą kiek daugiau nei trejetui mėnesių, kad nenumanau, ką tai atneš ir kaip visai tai yra nesuvokiamai-kvapą-gniaužiančiai puiku. Tuomet įžengiau į Boeing 787, tuomet po kojom krito miestai arba aš pakilau virš jų, tuomet prasidėjo kelionė į Australiją. 





2 komentarai (-ų)

Kaip keliauti po pasaulį be santaupų: Italija, UK, Australija, Kambodža (I)


Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Italija, 2013.

Dažnai matau nuorodas į renginius, kuriuose žadama papasakoti, kaip apkeliauti pasaulį be jokių išankstinių santaupų. Tokie renginiai sulaukia šitiek dėmesio ir populiarumo, šitiek ilgesingų žvilgsnių ir atodūsių, šitiek laukimo, kol kažkas atsistos prieš auditoriją ir atskleis didžiąją paslaptį. 

Nežadu atskleisti jokių didžiųjų tiesų, viskas, ką galiu pasiūlyti - tai mano istorija, kaip metus keliavau ir gyvenau Venecijoje, Londone, rytinėje Australijos pakrantėje bei Kambodžoje. Be tūkstančių kišenėj, jokia valiuta. 

Man patinka pabrėžti pastarąjį sakinį, nes jis panaikina pasiteisinimus, kodėl labai norėtum, bet niekaip negali keliauti, kurių vienas dažniausių - finansinė situacija. Dar dažnas komentaras galėtų būti tau tiesiog pasisekė ir iš tiesų man pasisekė (ir vis dar sekasi), bet sėkmei nutikti pirmiausia reikia sudaryti sąlygas ir sėkmė gali pasireikšti šitiek skirtingų būdų, jog tikiu, kad ji yra ne toks retas atvejis. (Rimtai, kartais kvapą gniaužia kiek kartų per dieną sėkmingai pereinu gatvę, išgyvenu nesuvažinėta dviračio ar kokio projekto ir vakarą parsirandu namo (beveik) nesužalota. Ir kaip tai vadinti, jei ne sėkme).

Tad patraukiu į šalį sėkmės ir valiutų sąvokas ir pradedu istoriją. 

Kažkada dar būdama vaikas išgirdau apie aukles pakrikštytas prabangiu Au Pair vardu, keliaujančias į kokią vakarų Europos šalį, prižiūrinčias vaikus vietinėse šeimose ir smagiai gyvenančias. Išgirdau ir dingtelėjo, kad kada nors norėčiau tai išbandyti. Tokio noro realistiškumas buvo panašiame lygyje su 'kada nors norėčiau nuvykti į Antarktidą' ir 'kada nors norėčiau parašyti knygą' - kaip ir įmanoma, bet ne artimiausiu metu. 

Po neapibrėžto kiekio metų susivokiau, jog kadangi nebeturiu įsipareigojimo kasdien eiti į mokyklą ir kadangi dar nepradėjau jokio ilgalaikio darbo statančio puikią karjerą, keliauti yra pats metas. Žinojau, kad tuo pačiu metu noriu įgauti praktikos, susijusios su psichologijos sritimi, nes būtent su šiuo mokslu tuomet siejau save (dabar nuevoliucionavau prie neuro mokslo, bet apie tai kitą sykį). Tad tolimesnė minčių grandinė buvo gan aiški - psichologija, bendravimas, vaikai, kelionės.  Aš galiu būti Au Pair.

Tuomet susiradau kelis tinklalapius, kur šeimos suranda aukles, o auklės - šeimas. Ėmiau skaityti apie viską, ką reikia žinoti veliantis į šį reikalą - apie sveikatos draudimą ir saugumą, vizas ir kalbų kursus, sutartis ir anketas, ir daugybę kitų dalykų, kuriuos įvaldyti pridera prieš darant rimtus sprendimus. 

Kaip ir įprasta kiekvienam save gerbiančiam individui, kurį laiką tiesiog skaičiau ir svajojau. Vieną vakarą pasakojau savo broliui kaip puikiai viskas skamba ir kaip noriu pradėti tokį nuotykį.

Tuomet nustok kalbėti ir pradėk šiandien, pasakė jis.

Kaip matot, čia yra dar vienas sėkmės aspektas - turėti kažką kas paskatina pajudėti nuo minčių prie realybės. Man pasisekė. Tą patį vakarą užsiregistravau į vieną didžiausių Au Pair tinklalapių.

Visas paieškų ir aplikacijų procesas buvo gan natūralus. Man patinka piešti dainuoti fotografuoti, aš dirbau vaikų stovyklose ir psichologinės paramos organizacijose, šiek tiek moku prancūziškai ir visai neprastai bendrauju angliškai, aš domiuosi jūsų šalimi nes x y z (na, priklausomai nuo šalies). Mano reikalavimai šaliai buvo paprasti. Norėjau šalies susijusios su prancūzų kalba (Belgija, Šveicarija, Prancūzija) ir miesto prie jūros (nes kodėl gi ne). Galiausiai paieškas išplėčiau ir į Ispanijos, Portugalijos bei Italijos teritorijas. Pačioms šeimoms mano negausių kvalifikacijų dažniausiai visiškai pakakdavo, dažniausiai jie siūlydavo po keliasdešimt eurų per savaitę atlygį už buvimą su vaikais, ir turint minty, kad gyveni kartu ir išlaidos stogui ar maistui realiai neegzistuoja, didžiąją dalį tų monetų vadintų kišenpinigiais buvo galima sutaupyti.

Vieną dieną, po pusantro mėnesio pokalbių su draugiškais portugalais turinčius dvynius ir dar trejetą vaikų, veganais italais gyvenančiais kalnuose ir užsiimančiais meditacija kaip išgyvenimo šaltiniu, ir kitais entuziastingais pietų europiečiais, užmezgiau kontaktą su šeima, kuri skambėjo per gerai, kad būtų tiesa. Čia dar vienas sėkmės ženklas - kartais dalykai skamba per gerai, kad būtų tiesa, bet pasirodo esą kuo tikriausi.

Vaikų mamos vardas buvo Brittany, ji amerikietė, tad vaikai kalba angliškai, kas yra gan svarbu nemokant italų kalbos ir vykstant į Italiją. Vaikams dveji ir penkeri, du mažyčiai venecijiečiai, gyvenantys ant Didžiojo Kanalo kranto. Aš sėdėjau savo kambaryje Vilniuje kol pro langus brovėsi vos šylanti gegužė, o Brittany man pasakojo, jog savaitgaliais jie vyksta į namelį kalnuose, vakarais kartais plaukia laiveliu prie jūros, jog vos prieš metus atidarė trijų kambarių viešbutį ir kad turi nuostabią draugę lietuvę. Aš žiūrėjau į Brittany pro kiek mirgantį ekraną ir ji spinduliavo energija, rūpesčiu ir kaži kokiu gerumu pasauliui, tiek, kad apsisprendžiau gan greitai. Mes sutarėm, kad liepą nusileisiu Venecijoje, bent trims mėnesiams. (Užbėgant įvykiams už akių paminėsiu, jog Venecijoje išbuvau iki lapkričio pabaigos, beveik dvidešimt savaičių, tiek, kiek tik leido planai. Bet apie viską iš eilės.)

Tuomet atėjo liepa, tuomet kilo ir leidosi lėktuvai, tuomet nuleidau koją ant Venecijos žemės ir negalėjau atsistebėti viešuoju vandens transportu ir vaizdu pro namų langus, negalėjau atsigerėti vaikais, kurie nuoširdžiai buvo gražiausi vaikai kokius tik esu mačiusi. Sofija pasakojo istorijas apie šuolius į mėnulį, kur sakėm, naktį susitiksim. Ilgainiui prisijaukinau Vincentą. O šeima jaukinosi mane: mokė gaminti pasta rossa ir plukdė į salą netoliese savo draugų gimtadienio proga, palaikė italų kalbos besimokant ir parodydavo, kur geriausi ledai mieste, patardavo kokius aplinkinius kraštus geriausia pamatyti, supažindino mane su artišokais ir savo draugais.

Kartu su šeima keliavau po kalnus, o su naujais venecijiečiais draugais - po Venecijos kino festivalio ir Venecijos meno bienalės seansus. Vaikų močiutė man gamino vegetariškus apkepus, vaikų senelis pasakojo istorijas apie kasmetinius potvynius ir kaip jam patinka Čiurlionis, kaimynė pasakojo apie Romos parodas ir Fellini filmus, ir viskas, ko galiu tikėtis, tai kad sugebėjau jiems parodyti pakankamai dėkingumo. 

Penki mėnesiai yra netrumpas laiko tarpas, ypač turint minty, jog tai buvo pirmas kartas, kai buvau nuo namų nutolusi ilgiau nei savaitę. Tad kartais vidun įsiveldavo ilgesys, liūdesys, bene pyktis, kurį dar labiau sustiprindavo nuovargis, nes būti su vaikais yra gan iššūkis, ypač būti kokybiškai, ką ne visad sugebėdavau padaryti. Bet stengiausi. Mat galėjau plaukti vaporetto prie jūros ir važiuoti traukiniu prie kalnų ežero, galėjau eiti skaityti į Zattere, išbandyti savo italų kalbos pradmenis su kokiu praeiviu skvere ar fotografuoti salą paklydus užkampy. Galėdavau prisiminti kur esu, kiek laiko dar liko ir kokia esu už visa tai dėkinga, ir tai veikė. Dažniausiai. Realistiškumo čia reikia, tad svarbu pabrėžti, jog gyventi su žmonėmis, apie kurių egzistenciją prieš pusmetį dar nė nenutuokei, nėra taip paprasta ir supranti, kad tai nėra paprasta ir jiems, bet visi turėjom bendrų tikslų ir visi turėjom bendrų norų ir tais dalykais grįstas judėjo gyvenimas.

Galėčiau pasakoti istorijas apie Veneciją dar ilgą laiką, bet turbūt pastarųjų pastraipų užteko suvokti, kokia ryški patirtis tai buvo, kiek energijos tai suvartojo ir kiek energijos pati per tai įgavau. Viskas, ką žinau, tai kad lapkričio pabaiga atėjo greitai ir jau negalėjau nustygti vietoje laukdama grįžimo namo, tačiau paskutinei dienai persiritus į popietę į mane suplūdo viso pasaulio nostalgija. Ėjau San Marco aikšte, kol joje uždarbiavo akordeoninkai, saulė atsispindėjo bazilikos fasado aukse ir tokioje garso bei vaizdo idilėje (kuri galėjo būti labai dailus paveikslas arba labai prastas filmas) pajaučiau, kaip keista suvokti, jog čia nebegyvensiu ir, kas žino, galbūt niekad čia nė nebegrįšiu. Grįžau pas šeimą ir valgėm picą ir dairėmės kalėdinių dekoracijų, kalbėjom niekus, Sofija klykė nes filmo anonsas pasirodė esąs tik anonsas (po to tas filmas išgarsėjo Frozen vardu - mergaitė iš anksto jautė, jog pasaulis nuspręs, kad šis filmas dėmesio vertas), o manęs laukė paryčių traukinys, tai reiškė, kad reikia atsisveikinti dar vakarą, taip viskas ir nutiko. Paryčiais apsidairiau po kambarį ir kokias keturias minutes stovėjau tarpdury bandydama įsiminti kaip atrodo mano antri namai šitam žemyne.

Taip baigėsi pirmoji gyvenimo-ne-Lietuvoje metų ir keliavimo dalis. Per ją apkeliavau Veneciją (per sausras ir potvynius siekiančius iki kelių), aplink esančias salas (Burano, Murano, Torcello, Lido), kalnų miestus (Corvara, Bassano del Grappa), Veroną, Gardos ežerą, Romą, sutikau būrius kuo nuostabiausių žmonių, pramokau italų kalbos, pamėgau raudoną vyną ir suvokiau, kad geografinė vieta neapsprendžia vidinės būsenos. Saulė ir jūra yra puiku, bet liūdesys gali įsibrauti ir kuo gražiausiame paveikslėlyje, ilgainiui supranti, kad nuo būsenų ir minčių nepabėgsi tad tampi namais pats sau. Tuo tarpu gali grožėtis didžiuoju kanalu prabudęs. Tai neatsibosta.
Ir noras keliauti toliau tik auga.

(Laukite tęsinio)



Jei skaitymas apie Veneciją ir aplinkinius kraštus nepabodo, daugiau tekstų apie tai dar iš Venecijos laikų:




2 komentarai (-ų)

Kaip idėjos tampa realybe

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2013.

Nulis nulis keturiasdešimt aštuoni. Aktyvias pastangas užmigti švelniai ignoruoja idėjos, kurios netikėtai ima dygti galvoje. Staiga visos praeities patirtys, dabarties jausmai ir ateities planai yra susiję su šia visa apimančia teorija ir aplanko mažas nušvitimas. Taip gimsta teksto pradžia. Kartais, tiesa, idėjas įkvepia istorija, kurią išgirdau kokį niūkų rytą, kartais – prabangi literatūra ar galerijų apšvietimas. Dažniausiai nepasakoju iš kur idėja ateina ir kur ji veda, prieš jūsų akis – tik juodai baltos kiek idealistinės mintys. Ir man rodos, laikas tai kiek keisti.

Straipsnio formatas, žinoma, yra gan teorinis vien jau pagal apibrėžimą. Bet galima perkelti akcentą nuo idėjos prie patirties. Pavyzdžiai yra stipresni už hipotetinius svarstymus. Ir rodos, dažnas argumentas prieš bet kokias idėjas peržengiančias inertinės rutinos ribas, yra tai skamba gražiai, bet žodžiai lieka žodžiais, o realybė yra visai kitokia.

Aš noriu parodyti, kad realybė yra tokia, kokią tu sukuri. Ir kad tai nėra vien žodžiai.

Dėl to pasakosiu jums istorijas. Apie save - kaip sugebėjau keliauti po pasaulį be jokių santaupų, kokios patirtys leido suvokti, jog galiu pasiekti bet ką, kokią įtaką gyvenimas skirtingose šalyse padarė mano namų, santykių ir laimės sampratai. Pasakosiu ir pažįstamų žmonių istorijas. Kaip iš mažo miestelio kilusi amerikietė pamilusi italą persikraustė į kitą pasaulio kraštą ir ilgainiui įkūrė vieną garsiausių pasaulyje Venecijos viešbučių. Kaip lietuviai, olandai, vokiečiai ir kitų tautų piliečiai gebėjo paversti pomėgius savo neįtikėtinai sėkminga karjera, ir kodėl tai veikia taip puikiai – fotografija, rašymas, investicijos, debatai, aviacija. Visa to pasakojimus liudijau ir visus juos galiu perduoti jums.

Kalbėti apie atvirumą pasauliui yra puiku, bet sutikti su pasiūlymais, kuriuos įprastai atmeti yra kas kita.

Kalbėti apie saitus su žmonėmis yra puiku, bet sąmoningai šypsotis nepažįstamiesiems ir sakyti jiems labas rytas yra visai kas kita.

Kalbėti apie rūpestį ir dėmesį aplinkiniams yra puiku, bet pagirti kieno nors suknelę, šaliką ar skaitomą knygą bent keletą kartų per dieną yra visai kas kita.

Žodžiai ne visada virsta veiksmais. Tad noriu parodyti, kokia plonytė linija tarp minties ir jos realizavimo ir kiek kokybiškų patyrimų tos linijos peržengimas suteikia. Tad priimkit mane su pasakomis, socialiniais eksperimentais, interviu ir istorijomis. 

Jei tai gebėjo nuveikti vienas žmogus, tai gali nuveikti ir tu. Tam, kad tuo įtikėtum reikia pasakoti istorijas. Su pradžiomis ir pabaigomis, tikras, pririštas prie erdvės ir laiko kontinuumo. Tad anoniminę didaktiką versiu gyvų žmonių, gyvenančių visai šalia, liudijimais.

Pradedam?





Sekite elektroniniu paštu

Įkeliama...

Archyvas