Vienintelis būdas tapt nemirtingu

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2015.

Vakar galvojau, ar šie metai kol kas lengvesni už praeitus. Turbūt skiriasi tik sunkumo atspalvis. 

Lyg bėgum maratoną - ir jei pradžioje nutinka kas netikėto, pavyzdžiui, koks vinis sulenda į bato kulną, turi greitai reaguoti ir rasti būdus kaip tvarkytis su skausmu, šoku ir neužtikrintumu, ar maratoną pavyks baigti. Čia du tūkstančiai dvidešimtieji. Netikėtumas, skausmas, šokas, neužtikrintumas. 

Po pirmųjų sprendimų ir kilometrų, prie skausmo pripranti, ir viskas gal net kiek prašviesėja, nes suvoki, kad jau esi pusiaukelėje. Bet tada laiko ir edvės kontinuumas kiek išsikreipia ir rodosi, kad paskutiniai kilometrai tęsiasi keletą amžinybių. Ir tai, kas rodėsi pakenčiama, pradeda pasiekti ir peržengti ribas - gilus kūno ir minčių nuovargis įsiskverbia ir neapleidžia, nebežinai, ar finišo liniją pasieksi išvis. Ir čia aš matau du tūkstančiai dvidešimt pirmuosius, tiksliau, mus visus du tūkstančiai dvidešimt pirmaisiais, iš paskutiniųjų tempiančius save prie tos beveik mitinės finišo linijos, kuri turėtų būti lyg ir netoli, bet jos vis dar nesimato, ir kojos vos velkasi, mintys vos juda.

Visi truputį sulaužyti. Visi ant ribos. Visi truputį per vieniši. Kas, žinoma, skamba paradoksaliai. Bet sunku galvoti apie kitus, kai jauti, kad kasryt lūžta dar vienas kaulas ar dūžta vilties likučiai. Skausmas neišvengiamai gimdo egoizmą, ne kaip kokią nedorybę, tiesiog kaip dėmesio sutelkimą ties savimi - nes kaip kitaip savimi pasirūpinsi. Problema, kai dėmesys nuteka vien į save, kai tampi savo visatos centru, tuomet viskas, ką tematai, ir esi tu - ir yra tas skausmas.

Bet man rodosi, kad čia ir esmė, čia ir didžioji pamoka, čia ir vieta, kurioje verta stabtelėti.

Yra viena daina, kurios žodžius dažnai vartoju savo gyvenimo prasmei apibrėžti. 

Sako tu padaugink, o paskui dalinki

Dar sako niekad nieko neatimk

Net kai pridėsi visko visko priauginsi

Vis tiek tiktai dalink dalink, dalink

Sako visą save atiduoki

Negailėk iki trupinio paskutinio

Išdirbk, iškentėk, išdainuoki

Ir visą visą save atiduoki

Bet jeigu aš bus visas visas atiduotas

Nudirbtas, iškęstas ir visas visas išdainuotas,

Tai kas tada numirs - kas numirs?

Jeigu aš visas atiduotas, kas tada numirs?

(Ją parašė Liūdni Slibinai. Ir aš ją cituoju, nes ji verta valstybinio egzamino rašinio literatūrinės analizės (šiaip jau, ji verta daugiau) - ir kiek žiūrėjau, neradau pačių žodžių internete, tad šia citata tiesiog darau internetui paslaugą. Ir jums, jei dainos negirdėjot).

Kai šiandien paskendusi neišmintingoje savigailoje žiūrėjau pro langą, suvokiau, kad atsakymas vis dar toje dainoje. Nes iš tiesų visiškai nesvarbu, ko tu tikiesi, viliesi, ko lauki, ko nori. Mes įpratę prie tokio dvikrypčio eismo. Tu man, aš tau. Aš tau, tu man. Tu pasauliui, jis tau. Visur paslėptas lūkestis. Bet esmė save išdalinti. Žodžiais, veiksmais, pagalba. Apkabinimais, obuoliais, meile. 

Išdalinti ir nesitikėti nieko atgal. Tai dovanos apibrėžimas. Aš tau dovanoju, nes dovanoti noriu, tu man neprivalai nieko duoti atgal, jokių įsipareigojimų. Dovanas vertinam. Jas imam atsargiai ir iš lėto, nes dvejojam, ar nusipelnėm, nejaučiam, kad jos mums pirklauso. Visa kita pasauly mums rodosi, jog priklauso, dėl to imam ir tiek. Bet niekas neprivalo nieko dovanoti. Dovanos mums nepriklauso. Žmonės mums nepriklauso.

Tai vienas tų retų dalykų, kurie nors nepriklauso mums, bet priklauso nuo mūsų. Galim rinktis dalintis daugiau. Ir išdalinti save. Po žodį, po žingsnį. Kol galiausiai gyveni begalėje žmonių, begalėje prisiminimų, begalėje vietų, begalėje veiklų. Tavo žodžiai skamba žmonių mintyse ir lūpose, tavo veiksmai sukūrę daiktus, nutikimus, idėjas, tu juose įspaustas kaip kokia fosilija.

Ir jei pasidalini viskuo, ką turi, jei atiduodi viską, ką turi, jei gyveni žmonėse, daiktuose ir nutikimuose, kam tada lieka numirti, ar išvis gali numirti?

Man rodos, tai vienintelis būdas tapt nemirtingu.

Ir ramiu. Nes mes kalbam apie išdalinimą, o ne davimą ir tikėjimąsi gauti atgal. 

Vienpusis eismas. 

Gal tai rodosi kažkaip nesąžininga iš pirmo žvilgsnio - taip gali atrodyti, nes mes galvojam, kad viską išmanom. Iš tiesų galbūt viskas grįžta visai kitais būdais.

Eismas keliais aukštais, keliom dimensijom. Išvažiavai automobiliu, į tave atskrido oro balionas, išėjai pėsčiom, štai jau parplaukia laivas.

Nežinau, ar dar sekat metaforas, bet bandau pasakyti, kad šiaip mes esam gan neišmintingi. Mes nežinom visko. Šiaip jau, mes nežinom beveik nieko. Ir vien todėl, kad mums rodosi, jog dalykai turi klostytis taip ir ne kitaip, nereiškia, kad taip išties geriausia. Dalykai žino geriau. Ir jie dėliojasi. Tad neverta prisirišti prie savo neišmintingų lūkesčių.

Nesiekti, nesikabinti, palikti.

Dėl to ir kančia turi prasmę - būti iškentėta. Gal tai išvis gan praktiškas požiūris į resursus: išnaudok tai, ką turi - išnaudok galimybes, ištobulink talentus, išjausk išgyvenimus. Viskas turi savo vietą, viskas turi savo vertę, ir kvaila būtų išmesti nutikimą ar jausmą, vien dėl to, kad tau truputį nepatogu ar nesmagu.

Tuomet su laiku ima blukti ir skausmas, nes visatos centras nebe tiek tu, kiek pasaulis, kurio dalis esi, nes kai esi mažiau lūkesčių priraišiojęs prie savęs ir kitų, truputį paprasčiau judėti. Ir gali tiesiog vertinti tai, kas yra ir buvo, save čia ir dabar, save jau išdalintą, save gyvenantį ne vien savyje, ne vien už save - ir turbūt nėra gražesnio būdo atrasti vienį tarp savęs ir pasaulio. Viskas girdėti vėjy.