Content

Ko išmokau gruodį: Kaip šie metai atrodys iš 2021 perspektyvos?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

Atrodytų, kad šįmet tapom atriboti nuo likusio pasaulio - nekeliavom, neapkabinom artimųjų, atšaukėm daugumą planų nuveikti ką naujo ir įspūdingo. Bet gal nutiko visai atvirkščiai - ribos nusitrynė ir saitai sustiprėjo. Klausiausi Kalėdinių giesmių transliuojamų iš Čikagos, džiazo iš Ženevos ir operos iš Niujorko. Kalėdų rytą išėjus pasivaikščioti, praeiviai nepaliovė sveikintis ir linkėti smagių švenčių. Tai visai nauja ir įspūdinga.

Kalėdos ateina nepaisant nieko. Nori to ar ne. Gali džiūgauti ar voliotis nevilty, išaušus gruodžio dvidešimt penktąjai prasidės Kalėdos, ir nieko joms nepadarysi. 

Mažai ką gali suvaldyti. Girdėjau budistinį pasakymą - bloga žinia ta, kad tu krenti žemyn, be apsaugos, be parašiuto; gera žinia ta, jog apačioje nėra žemės. Rodosi, kad esi nuolatiniame chaose, kuris gali kelti nemažai nerimo, nerimas visada bus šalia, bet didelė to nerimo dalis neturi realaus pagrindo, neturi pasekmių - neatsitrenksi į žemę. Mintis, kuri gąsdina ir išlaisvina, kaip ir daugelis minčių šįmet. Man rodos, tie du jausmai dažnai vaikšto kartu. 

Drąsa reikalinga idant nuveiktum ką svarbaus. Bet sunku nuveikti ką įspūdingo iš pradžių įspūdingai nesusimovus. Išties, sunku išvis kažką nuveikti nepajautus gėdos ar nejaukumo, ir nepanaudojus visų drąsos resursų, kad iki to taško nusigautum. Tad iš vienos pusės, visi prisiminimai, kurie verčia raukytis ir galvoti, kaip galėjai taip kvailai elgtis ir mąstyti atrodo lyg klaidos, kurias norėtum panaikinti, bet iš kitos pusės, suvokiu, kad siekdama elgtis ir mąstyti drąsiai negaliu to išvengti, jie surišti kaip priežastys ir pasekmės. Jei išlįsi už įprasto scenarijaus ribų, pokalbis taps nejaukus, nes netikėta, neaišku kaip su tuo dorotis. Jei darysi netradicinį sprendimą, bus neramu, nes nepažįstama, neaišku kaip su tuo dorotis. Priežastis ir pasekmė. Negali siekti vienos pusės, bandydamas nuneigti kitą.

Kai galvoju apie tai, apima šioks toks paralyžius - gal geriau nesistiebti per aukštai (Aukštai kilęs žemai krisi sako lietuvių liaudies patarlė, tiek pat pamokanti ir paskatinanti kaip Daug žinosi, greit pasensi - kartais atrodo, kad dauguma patarlių buvo sukurtos laikotarpiu, kai liaudies nuotaika buvo labai nekokia). Bet jei pagalvoji geriau, kiekvienas didesnis pasiekimas reikalavo pastangų ir, dažnai, drąsių sprendimų. Dėl to man rodosi verta bandyti, nusišinekėti, daryti dalykus, kurie po penkmečio gali atrodyti kaip klaidos - bet daryti. Tobulybės siekis yra pagrindinis stabdis, kurį matau aplinkiniuose ir savyje. Kiek tikslų būtum jau įgyvendinęs jei nebijotum pradėt ties jais dirbti? Pripažink, bijai. Aš irgi bijau. Kiekviena gera idėja mano mintyse gauna bent penkis argumentus, kodėl ji nepakankamai įdomi, originali ar veiksminga. Jei ji neturėtų būti pakankamai įdomi, originali ar veiksminga, galėčiau bent bandyti pradėti ją kalbinti. Bet kol idėjos turi būti tobulos, tol liksiu sustingus, nepradėjus pirmo knygos puslapio, pirmo organizacijos misijos sakinio, pirmo sakinio žodžio. Drąsa ir nejaukumas eina koja kojon. Jei priimtum netobulumą ir nejaukumą kaip proceso dalis, drąsą irgi būtų kiek paprasčiau prisikalbinti. Senovės Graikijoje ir Romoje stoikai savo noru susikurdavo sudėtingesnes, nepatogesnes gyvenimo aplinkybes, kad būtų pasiruošę, kai užklups tikri rūpesčiai. Tad galima žiūrėti į savo sprendimų drąsą kaip būdą pasiekti tikslus, bet tai gali būti ir tiesiog praktika, pratimai sustiprėjimui, kaip bėgimas ar svorių kilnojimas. Vienas nepatogus sprendimas kasryt. 

Kuo labiau apsiprantam su nepatogumu, tuo daugiau galim atrasti. Šie metai daugeliui žmonių padėjo atrasti, kas jiems iš tiesų svarbu. Kaip atrodysi, kai tavęs nieks nematys - ar ieškosi išvaizdos tobulumo, ar rūbų patogumo? Kaip švęsi, kai būsi vienintelis prie šventinio stalo - kaip formuosi savo tradicijas, ar gaminsi ir veiksi tai, kas tau patinka, ar tai, ko tikisi kiti? Kaip apskritai dėliosi savo gyvenimą, kai tavo veiksmai dominuoja kalendoriuje ir niekas kitas nebediktuoja jų ritmo? Nusilupa sluoksnis po sluoksnio beprasmio triukšmo, pasirodo, ne taip svarbu dėvėti blizgančius batus, bet svarbu kartą per kelias savaites pasikalbėti apie pasaulį su žmonėm, kuriuos myli. Ne taip svarbu pagaminti 274 patiekalus, bet svarbu pasveikinti vienas kitą sveikai ir laimingai sulaukus švenčių, nuoširdžiai linkint kuo didžiausio džiaugsmo. Ne taip svarbu dovanoti dovanas, bet taip svarbu dovanoti dėmesį ir laiką, ne taip svarbu atitikti lūkesčius, bet taip svarbu jausti palaikymą, ne taip svarbu pirkti daiktus, bet taip svarbu būti apsuptam kultūros ir meno - literatūros, filmų, muzikos ir visais kitais kūrybiniais pavidalais.

Apskritai, kokia pamoka apie perspektyvą! Praeitų metų gale turėjom didžias viltis ir didžius planus. Šių metų gale didžiausias noras yra grįžti į praeitų metų galą, į tą tuo metu neutralų tašką, kuris dabar rodosi nutolęs keleto stebuklų atstumu - vakcinos, kuri prieinama visiems ir priimama visų, žmonių elgesio, kuris atsargus ir apgalvotas, teikiant prioritetą kaimyno apsaugojimui. Praeitais metais visai nereikėjo akimirksniu išrastos vakcinos ir racionalaus elgesio - visa tai turėjom (apart racionalaus elgesio, žmonės lieka žmonėm), ir vis tiek norėjom daugiau. Dabar, turbūt, nemažai atiduotumėm, kad grįžtumėm į gruodžio trisdešimt pirmosios dieną du tūkstančiai devynioliktaisiais, kai galėjom šitiek daug, bet visa tai priėmėm kaip duotybę, kuri neverta dėmesio. Ar ir dabar ignoruojam dalykus, kurie laikini? Ar po metų žiūrėsim į gruodžio trisdešimt pirmąją du tūkstančiai dvidešimtaisiais ir galvosim, kiek daug turėjom ir kiek nevertinom?

Geriausias būdas to išvengti turbūt yra vertinti viską ir visuomet, kiek įmanoma labiau, ir nieko nepriimti kaip duotybės (jei visi to imtųsi, visuomenės struktūros galimai greit sugriūtų, tad nepriimkit to visiškai už gryną pinigą - pritaikykit tai gal kokiais aštuoniasdešimt procentų.) Kiti metai gali ir neateiti, dievaži, rytojus gali ir neateiti, tavo mintys niekad nebus išgirstos, jei jų neišsakysi, tavo svajonės niekad nebus įgyvendintos, jei ties jomis nedirbsi - tavo ir visų, į kuriuos esi bent sykį pažvelgęs, laikas yra labai ribotas, bet tu laisvas tose ribose žaisti. 

Pagalba nėra garantuota, sveikata nėra garantuota, laimė nėra garantuota. 

Grožis nėra garantuotas, bet kaip gera staiga apsidairius suvokti, kad aplinkui šitiek grožio.

Sukurkit kuo gražiausius du tūkstančiai dvidešimt pirmuosius. 


Norėtum straipsnius ir daugiau istorijų apie juos rasti savo pašto dėžutėje?

Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta tavo (ir mano) laiko - naujausius tekstus, istorijas apie juos, įkvėpimą išmintingų knygų ir kitų žmonių minčių pavidalu. Kartą per mėnesį.

Jei nori išbandyti, rašykit adresu migle@sviesu.lt



2 komentarai (-ų):

  1. Labai gilu. Ačiū tau. Kažkodėl sunkmečiu atėjus prisiminiau būtent tavo tinklaraštį. Kažką tokio brandaus ir raminančio jis turi. Nesustok.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū - be galo gera girdėti. Nesustosiu.
    Kuo šilčiausi linkėjimai.

    AtsakytiPanaikinti

Atradimams

Užsisakyk Šviesu.lt naujienlaiškį

Vardas

El. paštas *

Pranešimas *

Archyvas