Content

Ko išmokau lapkritį: Bėgti į problemą atviromis rankomis

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

Už penketo metrų jūra - šiais audringais laikais dera laikytis atstumo. Saulė leisis į ją už keturiasdešimt aštuonių minučių, nors ir pakyla taip neaukštai, kad visos nuotraukos rodosi kaip saulėlydžiai. Vienas amžinas saulėlydis. Ar saulėtekis. Perspektyva. Skamba operos arija. Galvoju, neprastas įrašas, tada suvokiu, kad nesigirdi jokių instrumentų. Apsidairiusi suprantu, kad netoliese atliekama opera šeštadienio popietę po pakrantę plaukiantiems praeiviams. Pamenu, vos prasidėjus masiniam pandemijos chaosui, opera tapo populiari, pamenu, kaip dar balandį žiūrėjau Sevilijos Kirpėją. Tik, pamanau, yra šioks toks skirtumas tarp operos stebėjimo ir operos atlikimo. Rodosi, tai du populiariausi du tūkstančiai dvidešimtųjų keliai. Ieškoti džiaugsmo pabėgime į kitą dimensiją arba generuoti džiaugsmą kuriant kitą dimensiją. Du lyg panašūs, bet labai skirtingi tikslai.

Gyvenimas yra sudėtingas video žaidimas, rašo E.C., visi bando žaidime išlikti kuo ilgiau, bet retai kas bando jį laimėti - tam, kad laimėtum, turi padėti kitiems (ir sau!) patirti kuo daugiau laimės, ir jei visi bent jau bandytų, gyventi būtų gerokai maloniau. Bet viskas ne taip paprasta, pasakysit, ir būsit teisūs (man rodos, čia viena tų frazių, kuri yra bene visad įkyriai teisinga). Paskaitose apie Senovės Graikijos filosofiją R.J. sakė, kad yra labai sunku būnant jaunam galvoti apie kažką kito nei save - nežinau, ar tai paaiškinimas, ar ir pateisinimas, bet turbūt ne taip svarbu, svarbiau suvokimas to, kaip mąstai ir, dar, svarbiau, kaip elgiesi. Kaip dažnai vertinam kitus žmones pagal jų veiksmus ar žodžius, o save, pagal savo mintis? Jei niekad to nedarėt, meskit į mane akmenį (ką, aišku, šiais saugaus atstumo laikais ne taip sunku pasakyti). Kuo daugiau kenti, tuo daugiau dėmesio natūraliai skiri sau, kad galėtum panaikinti savo skausmą ir grįžti prie šiokios tokios pusiausvyros, ir, žinoma, tuomet negali skirti dėmesio kitiems. Bet jei darytum prielaidą, kad visad truputį kentėsi, ir, dar svarbiau, darytum prielaidą, kad visi visados truputį kentės, tuomet paprasčiau sąmoningai pradėti kreipti žvilgsnį nuo savęs į pasaulį. Į boružę ant lapo, į aplinkinius žmones. Ypač į aplinkinius žmones. Ir kuo daugiau dėmesio kreipsi į aplinką, tuo mažiau galvosi apie save, dėmesys yra nedalomas - tikėkit manimi arba pasiskaitykit mokslinius straipsnius apie tai - mintims apie praeitį ar ateitį paprasčiausiai neliks tiek vietos. 

Skaitau istoriją parašytą prieš dešimtį metų. Joje rašoma, kad po pasaulinės gripo pandemijos, klimato krizės ir ekonominės sistemos chaoso, žmonija daugiausia laiko praleidžia virtualioje realybėje, nes gyventi realioje realybėje per daug skausminga ir daug mažiau smagu. Kam kentėti skurdą, ligas ir neviltį, kai gali skraidyti tarpgalaktinėse erdvėse? Tad kol žmonės bėga nuo skausmo, planeta toliau griūna. Nes skauda pasitikti problemas akis į akį, skauda jas spręsti, skauda pripažinti, kad jas spręsti labai sunku ir tam reikės aukotis, aukotis ne vien dėl savo ateities, bet ir dėl kitų, ypač dėl kitų, kuriems iškrito daug prastesnės geografinės ar socioekonominės kortos, visiškai atsitiktinai - gimimo loterija - galėjai gimti bet kur, bet kam, bet kada, kaip tau pasisekė, tu laimėjai loteriją, šitą pokerio partiją, bet šitiek žmonių gavo prastas kortas, ar negavo kortų išvis, o tu nori pasakyti, kad skirtumas tarp jūsų tas, kad jie yra jie ir tu esi tu? Jie yra tu ir tu esi jie, jus skiria viso labo atsitiktinumas. Ir, pripažinkim, atsitiktinumas nėra solidus argumentas. 

Skaitau istoriją, išleistą į pasaulį prieš savaitę. Žmonės bando išgelbėti pasaulį iš paskutiniųjų, kol kiti neria dar giliau į pabėgimą nuo realybės. Kodėl realybė yra vertingesnė nei jos simuliacija? Į šitą klausimą nėra taip paprasta atsakyti, kaip rodosi intuityviai. Ir kodėl gelbėti tai, kas jau beveik prarasta? To klausiama istorijoje, kuri vyksta du tūkstančiai keturiasdešimt šeštaisiais. Verta daryti tik tai, kas neįmanoma - byloja citata be patikimo šaltinio. Man ji velniškai patinka. Kaskart ją perskaičius mąstau, kad tikrai, tai, kas paprasta ir visuotinai priimta kaip įmanoma, bus daroma visų, visada, gal net nekreipiant į tai per daug dėmesio. Kai priimi, kad judi link to, kas gali būti neįmanoma, suvoki, kad nesi visagalis, kad gal reikia kelių gyvenimų, kad būtų nuveikta bent kas verta dėmesio, gal dėl to žmonija gyvena kaip bendruomenės, ne atskiri individai - tavo gyvenimas tęsiasi už tavo ribų, jį perima kiti, tokia egzistencinė estafetė. Galų gale, veiki ne tam, kad nuveiktum, veiki tam kad veiktum - šokio tikslas yra šokime, sakė A.W. 

Atmetus detales, skirtingas perspektyvas ir išimtis, tebandau pasakyti du dalykus - gali nuo pasaulio bėgti arba aktyviai jį kurti, gali daug dėmesio skirti sau, arba kitiems. Tiesa ta, kad detalės, skirtingos perspektyvos ir išimtys egzistuoja. Sakytum, filmai ir knygos yra eskeipizmo forma, bet juk yra tiek kvapą gniaužiančiai įkvepiančios literatūros ir kino, kurie tampa atspirties taškais mintims ir veiksmams. Juolab, norisi pusiausvyros - negali vien tapyti peizažų dainuodamas operą, bėgioti pakrante, kurti labdaringų organizacijų ir rašyti filosofinių veikalų. Tuo pačiu metu, turbūt nenori viso laiko atiduoti kitiems - verta skirti laiką analizuojant, ką ir kodėl darai, apart to irgi maža prasmės. Tas pats R.J. sakė, kad pirmiausia turi į save gerti pasaulį, kad vėliau galėtum jį išspindėti - mokymasis juk irgi tėra informacijos vartojimas, gal net šioks toks pabėgimas nuo realybės, sakytum, bet jis reikalingas (nors koks ir kaip, galima diskutuoti). 

Šie metai labai aiškiai parodė šitų kraštutinumų kontrastus. Žmonės atsiribojo nuo kitų arba puolė jungtis į kiekvieną Zoom vakarėlį. Žmonės ėmė aktyviai kurti, arba peržiūrėjo visus Netflix prieinamus serialus. Ir jei labai nori ieškoti pozityvumo pasaulinėje pandemijoje, galbūt gali sutikti, kad savo elgesio dėsningumų suvokimas yra labai sveikas reikalas. Ką darai, kai išgyveni klaikų stresą, nerimą, liūdesį, pyktį? Koks pirmas tavo veiksmas? Koks jausmas seka likusią dienos dalį? Taip aiškiai pamatom, ką reiškia gyventi sau ir su kitais, koks jausmas savaitei pasinerti į paralelinę realybę ar išbūti su mintimis ir kūnu, nepaisant, kur jie norėtų bėgti. 

Turint minty, kad tai vieną dieną baigsis (ir pagal apibrėžimą nieko nėra amžino), galėsim remtis į šį laikotarpį kaip kuo keisčiausią galimybę pažinti save ir galbūt priartėti prie tokios savo versijos, kuria norisi būti. Tuo žmogum, kuris kreipia dėmesį į aplinką, ir ne tik į boružes ant lapų, bet kitų žmonių mintis, skaito ne vien knygas, bet ir aplinkinių veidus, kuriuose šitiek užrašyta, bet lyg ir nedrąsu studijuoti žmones, kai gali analizuoti asfalto plyteles. Gal įmanoma pakelti akis, nebebėgti nuo problemų, apsisukti ir bėgti link jų, atvirom akim ir rankom, sakant, labas, problema, kaip gyveni, pasišnekam? Bėgti į žmones atvirom rankom, apskritai, bėgti, ne vien žiūrėti filmus apie bėgimą, arba eiti, įkvėpti orą nešamą nuo jūros, operos ariją nuo kranto ar atviro lango. Ir jei tai rodosi neįmanoma, gal tuomet tik dar labiau verta pabandyti. 


Norėtumėt straipsnius ir daugiau istorijų apie juos rasti savo pašto dėžutėje?

Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta jūsų (ir mano) laiko - naujausius tekstus, istorijas apie juos, įkvėpimą išmintingų knygų ir kitų žmonių minčių pavidalu. Kartą per mėnesį.

Jei norit išbandyti, rašykit adresu migle@sviesu.lt



2 komentarai (-ų):

  1. Labas,

    O kas slepiasi po inicialais E.C., A.W, R.J.? Čia kažkokie jūsų pažįstami asmenys ar kažkokie visuomeniniai veikėjai? Nelabai eina suprast neapsiskaičiusiam žmogui :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Sveiki, dėkui už klausimą - tikrai ne itin tikslu iš mano pusės, puiki pastaba.

    Pora rašytojų E.C. - Ernest Cline, A.W. - Alan Watts.
    R.J. Ričardas Jankauskas dėstantis meno istoriją.

    Ačiū, kad skaitot!

    AtsakytiPanaikinti

Atradimams

Užsisakyk Šviesu.lt naujienlaiškį

Vardas

El. paštas *

Pranešimas *

Archyvas