Paulius Skruibis yra psichologas, psichoterapeutas, dėstantis Vilniaus Universitete, vadovavęs Jaunimo Linijai, itin reikšmingai prisidėjęs prie savižudybių prevencijos iniciatyvos Nebijok Kalbėti gyvavimo ir kitų prasmingų su emocine sveikata susijusių veiklų. Paulių atsimenu dar iš Jaunimo Psichologinės Paramos Centro savanorystės laikų ir visad itin gerbiau jo aktyvumą visuomenėje, ne vien konsultuojant, bet ir kuriant projektus, pritaikant tyrimų radimus, kalbant apie nutylėtas problemas. Dėl to labai džiaugiuosi galėdama užduoti jam keletą klausimų apie psichologo profesiją bei požiūrį į švietimą.
Jūsų dėmesiui - Paulius Skruibis.
Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
Aiškiausias noras, kurį prisimenu – būti rašytoju. Tik čia jau ne visai vaikystėje, labiau paauglystėje. Vis dar norėčiau. Tik kol kas rašau mokslinius straipsnius ar įvairius kitus tekstus. Kasdien ką nors rašau, pvz. pastebėjimus po konsultacijų. Gal kada nors ateis laikas ir knygai.
Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?
Gebėjimas įsijausti į kito žmogaus perspektyvą turbūt yra ne visai įgūdis. Kad jį turiu, turbūt labiausiai mano tėvų nuopelnas. Aišku, dar labai daug dalykų padėjo jį lavinti: savanorystė „Jaunimo linijoje", asmeninė psichoterapija, grupinės psichoterapijos studijos, psichoterapinis darbas, artimi santykiai ir tiesiog visas gyvenimas.
Dar psichologo profesijoje man atrodo labai svarbu mokėti aiškiai suformuluoti problemos esmę. Jeigu galiu pamatyti žmogaus problemas iš platesnės perspektyvos ar kitu kampu, nei jis mato, jei sugebu tai suprantamai tai perteikti, paprastai tai suteikia svarbų impulsą sprendžiant šias problemas. To mokausi kasdien dirbdamas su klientais, taip pat daug naudos duoda praktiniai užsiėmimai su studentais.
Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?
Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad „Jaunimo linija" savarankiška ir stipri organizacija. Tačiau tai nėra mano pasiekimas. Kad taip būtų, labai daug darbo įdėjo visi „Jaunimo linijos" savanoriai, darbuotojai, valdybos nariai. Didžiuojuosi, kad vadovavau organizacijai pirmuosius savarankiškos veiklos metus nuo 2012 iki 2016 m. (prieš tai „Jaunimo linija" buvo trijų atskirų organizacijų dalis). Jaučiuosi labai daug išmokęs, visų pirma to, kad labai aiškių ir konkrečių tikslų turėjimas bei kryptingas jų siekimas leidžia pasiekti net ir tokių dalykų, kurie iš pradžių atrodo sunkiai įsivaizduojami.
Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?
Aš dabar gana daug dirbu. Kartais pagalvoju, o siaube, kas būtų, jei turėčiau dirbti nemėgstamą darbą. Dabar tik pavargstu, o tuomet tai kentėčiau. Kitaip tariant, tai kad galiu užsiimti man patinkančia veikla, labai prisideda prie laimės. Kol kas aš labai patenkintas savo profesija.
Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?
Nėra labai sunku tai įsivaizduoti – kartais kokia valstybinė institucija (ministerija ar pan.) bendrauja su manimi ir mano kolegomis taip, lyg pinigai neegzistuotų :) Juk turėtume būti tiesiog laimingi, kad kviečia padirbėti. O jei rimtai, tai manau, kad užsiimčiau panašia veikla, tik turbūt gerokai daugiau keliaučiau. Šiaip tai dar reikėtų gerai pagalvoti, ar būtų gerai, jei pinigai neegzistuotų. Beribis gyvenimas (laiko, galimybių prasme) skamba nelabai kaip.
Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Aš dabar studijuoju egzistencinę psichoterapiją, tai būtent ją ir norėčiau geriau išmanyti. Tik vėlgi, čia ne visai įgūdis, tai gerokai plačiau, visų pirma filosofija. Dar norėčiau įgusti greičiau bėgioti. :)
Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
Kiek pamenu, paauglystėje rašiau laiškus suaugusiam sau. Tik gal šiek tiek vėliau, kai kokie 15 buvo. Tuomet viskas atrodė labai rimta. Tai dabar, jei atsakyčiau sau, turbūt sakyčiau, kad viskas gerai, iš esmės gyvenimas klostosi netgi geriau nei būtum pagalvojęs, tik nereikia į viską taip rimtai žiūrėti. :)
Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Neabejoju, kad galėtume gyventi žymiai geriau ir išvengtume daugybės įvairiausių problemų, jei mokykloje rimtai užsiimtume ne tik kūno, bet ir emociniu lavinimu. Turiu galvoje, emocijų pažinimą, savikontrolės lavinimą ir pan. Tik tiek, kad net ir kūno kultūra mano mokykloje dažniausiai buvo tiesiog futbolo ar krepšinio žaidimas be jokios sistemos. O gaila.
Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Sunku ką nors gyvenime pasiekti, jei nėra pakankamos savikontrolės. Jei nelabai gražus žodis, man irgi nelabai patinka, būtų galima apibūdinti kaip gebėjimą kryptingai veikti, gebėjimą susikoncentruoti ir išlaikyti interesą ilgesnį laiką, mokėjimą užbaigti tai, kas pradėta. Be viso to, sunkiai seksis bet kokioje srityje. Netgi be dabar labai populiarių bendravimo įgūdžių gali lengviau išsiversti. Būtent tai ugdyti mokykloje ir būtų verta. Tiesą sakant, ir dabar tai ugdo tėvai, mokytojai, tik manau, kad galima būtų tai daryti kryptingiau ir sėkmingiau.
Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?
Neįsivaizduoju. Tiesą sakant, nemanau, kad turėčiau ką pasakyti visų Lietuvos universitetų studentams.
Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?
A. Camus „Sizifo mitas".
Kaip atrodytų jūsų tobula diena?
Rytoj ryte bėgsiu savo sekmadieninius 20 km, o tada su šeima keliausiu atostogauti į Siciliją. Tikiuosi, kad rytojus bus pakankamai tobulas :)
Daugiau apie Pauliaus veiklą - http://www.skruibis.lt/paulius,
Daugiau apie Jaunimo Liniją - https://www.jaunimolinija.lt/
Daugiau apie Interviu Projektą - https://www.facebook.com/sviesult
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą