Konferencija su Dalai Lama: Tarpreliginis dialogas

Nuotraukos autorius Olivier Adam,  šaltinis: http://www.olivieradam.net/

Naujas rytas, pildosi porą tūkstančių klausytojų talpinanti salė, Dalai Lama mojuoja žiūrovams, atsukusiems į jį savo išmaniuosius telefonus, Dalai Lama sudeda pirštus stačiakampiu ir žvelgia į publiką pro juos, lyg pats turėtų išmanųjį rankoje. Tuomet juokiasi. Tada juokiasi aplinkiniai, kišdami telefonus į kišenes ir žvelgdami į aplinką jau be papildomų kliūčių. Nuotaika salėje pakili.

Šios dienos diskusijos tema – tarpreliginis dialogas. Scenoje sėdi penkių tikėjimų atstovai. Rabinas Awrahamas Soetendorpas, įkūręs Jacobo Soetendorpo žmogiškųjų vertybių institutą (ang. „Jacob Soetendorp Institute of Human Values“) ir jam vadovaujantis. Šalia jo – katalikų kunigas brolis Thierry-Marie Courau, Paryžiaus katalikiškojo universiteto teologijos dekanas. Islamo tikėjimui atstovauja Alaa Murabit, įsteigusi organizaciją, ginančią Libijos piliečių teises, „Libijos moterų balsas“ (ang. „The Voice of Libyan Women“). Kaip ir dera renginyje, kurį lydi Dalai Lama, scenoje yra ir budistų vienuolis iš Nepalo Matthieu Ricardas – molekulinės genetikos mokslų daktaras, rašytojas ir fotografas. Galiausiai viena pagrindinių figūrų pokalbyje ilgainiui tampa pirmykščių tradicinių tikėjimų atstovė, Maorių genties vyresnioji Pauline Tangiora, prieš dešimtmetį nominuota Nobelio taikos premijai.

Sesiją pradeda Dalai Lama, sakydamas, kad vertybėms puoselėti reikalingi nuolatiniai tikslingi veiksmai ir praktika. Dėl to reikia praktikuoti atjautą, praktikuoti toleranciją, praktikuoti meilę. Ir religija yra vienas būdų, kaip abstrakčias sąvokas sudėti į kasdienę rutiną.

Religijų šiomis dienomis dažnai baiminamasi dėl teroristinių išpuolių. Dalai Lama kalba ir apie tai, sakydamas, jog jis gina ir gins islamą bei Koraną, nes šis tikėjimas propaguoja taiką. Pasak jo, neteisinga sakyti „islamo teroristas“ ar „budistų teroristas“ – jei žmogus yra teroristas, jis yra teroristas, ir tiek, nepaisant jo religijos, teigė Jo Šventenybė. Visuomenė, dėdama tokias etiketes ištisoms tikėjimo bendruomenėms, ne vien žeidžia jos narius, bet ir apsunkina galimybes megzti dialogą su ekstremistais. Tik per atvirą ir draugišką santykį gali pasiekti žmogų, ne per jėgą, apibendrino Dalai Lama. Tiesa, lyg jausdamas klausytojų skepticizmą, čia pat įsiterpė ir budistų vienuolis Matthieu Ricardas, papasakodamas apie atvejį, kai sykį panašioje konferencijoje Dalai Lama gavo klausimą iš publikos: atjauta skamba puikiai, bet jei dabar į šią salę įžengtų teroristas, nusitaikęs ginklu į jūsų galvą ar širdį, negi ir toliau kalbėtumėte apie atjautą? Dalai Lama atsakė, kad pašautų teroristo kojas, o tuomet prieitų prie jo ir paglostytų jo galvą.

Vienintelė konferencijos dalyvė, kuri sulaukė tiek pat ir gal net kiek daugiau plojimų nei Dalai Lama, buvo Maorių genties vyresnioji iš Naujosios Zelandijos Pauline Tangiora. Ji kalbėjo viso pasaulio pirmykščių genčių vardu. Išnaudojamų Kolumbijos aukštikalnių ir Tailando priekalnių gyventojų, Australijos aborigenų, kurių žemės suniokotos komercinių karjerų. Ji kalbėjo apie pirmykščių tikėjimų išsaugojimo svarbą, nes jų pasekėjai vertina gamtą kaip dievybę, Motina Žemė ir Motina Dangus jiems šventa. Sunku nusakyti Pauline žodžių svorį – ji jau solidaus amžiaus, kalba sodriu žemu balsu, iš lėto, savo kalbą pradėdama ir baigdama Maorių daina, laiminančia ją girdinčiuosius. Vienas pranešėjų kitą dieną minėjo, jog klausantis Pauline aplankė jausmas, lyg pati Žemė kalbėtų per ją. Ir ji pasakojo ne vien apie pirmykščių bendruomenių niokojimo siaubą bei katastrofišką planetos ekologinę padėtį. Ji pasakojo apie šių laikų visuomenę, apie savo anūką, kuris niekad nebandė laipioti medžiais. Tai išgirdusi Pauline atvedė jį prie artimiausio medžio, mostelėjo į jį ir tarstelėjo – štai, tai tavo medis, lipk į jį. Ir kai anūkas pas ją vieši, Pauline pasakojo, kaip pažadina jį vidurnaktį ir rodo pirštu pro langą į giedrą dangų, sakydama, kad čia yra žvaigždės, o žvaigždės yra mūsų protėviai. Pauline įsitikinusi, kad tik taip vaikas gali užaugti besijausdamas dalimi žemės, dalimi visatos.

Tas vienybės jausmas yra vienas pagrindinių religijos bruožų, teigė rabinas Awrahamas Soetendorpas. Visos religijos moko, kad mes susiję, jog artimus dera atjausti ir jog artimi yra visi. Dėl to, nepaisant kokios religijos, rasės ar seksualinės orientacijos yra žmogus, visi mes esame kartu ir išvien, turintys vienodas teises į pasaulį. Kiti diskusijos dalyviai aktyviai pritarė galvų linkčiojimais, buvo šitaip gera matyti didžiausių pasaulio religijų žymius atstovus, patraukusius šalin dažnai publikuojamas dogmas ir grįžusius prie esminių tikėjimo ištakų – visas sąmoningas būtybes jungia meilė ir supratimas, ir visa kita ne itin svarbu. Tas, kas išgelbėja vieną žmogų, išgelbėja visą pasaulį, šypteli savo kalbą baigdamas rabinas.

Apie meilę kalba ir kunigas Thierry-Marie Courau. Jis pasakoja, jog dažnai žmonės taip atkakliai ieško naujų idėjų, išgelbėsiančių pasaulį. Tačiau šitiek idėjų jau atrasta, jos tiesiog vis dar lieka neįgyvendintos. Jis žvelgia į klausytojus ir klausia, kodėl. Ir čia pat atsako, pritardamas Dalai Lamos anksčiau išsakytai idėjai – meilė tai ne vien noras, tai valia ir sprendimas kreipti širdį ir mintis kitų žmonių link ir priimti meilę prie jos neprisirišant. Toks lūkesčių nebuvimas, gavimas nesitikint gauti išgelbės pasaulį, viltimi pasidalino jis.

Žvelgiau į sceną ir staiga prisiminiau, kur man taip matyta Alaa Murabit – neseniai klausiau jos kalbos TED konferencijoje. Jos pranešimas ten buvo išrinktas kaip vienas labiausiai jaudinančių TED istorijoje, pasak laikraščio The New York Times. Ir greitai paaiškėjo, kodėl – ši jauna moteris, vos dvidešimt kelerių metų įkūrusi nevyriausybinę organizaciją, ginančią Libijos moterų teises bei pradėjusi bendradarbiauti su Jungtinėmis Tautomis, turi ką papasakoti. Vertinau jos indėlį į diskusiją, nes Alaa suteikė pokalbiui kiek pragmatiškumo, nesumenkindama jo vertės ir gelmės.

Ji kalbėjo apie keletą esminių pasaulinio masto problemų, siejamų su religija. Pirmiausia – religija dažnai bandomas pateisinti terorizmas. Ji teigė, jog toks elgesys pasako daug daugiau apie žmonijos, o ne religijos būklę. Pati religija yra neutrali ir gali būti naudojama kaip įrankis įvairiems tikslams siekti. Tačiau nuolatiniai teroro pranešimai verčia manyti, kad teigiama religijos įtaka sunkiai įmanoma, mat ji paprasčiausiai nematoma.

Antra – pabėgėlių problema. Alaa teigė, jog visuomenė bijo ne pačių pabėgėlių, bet nežinomybės, kurią jie atneša. Tad jie įkūnija visas savo baimes į minčių piešinį ir pavadina jį pabėgėliais. Būtent toji baimė trukdo į žmogų pažvelgti kaip į žmogų, o ne kaip potencialų pavojaus šaltinį. Žinoma, turime būti atsargūs, čia pat patikina ji, tačiau atjauta ir supratimas yra kiek per dažnai užgožiami pirminės baimės, kuri trukdo veikti grindžiant veiksmus savo vertybėmis, praktikuojant rūpestį, praktikuojant empatiją.

Trečia – santykis su laiku. Dažnai siūloma pamiršti praeitį, tačiau mes esame praeitis – religijos interpretacija pakito po kolonizavimo laikų ir tam, kad būtume įgalūs spręsti šiandienos problemas, privalome suprasti jų ištakas, o tam reikalingas giluminis praeities įvykių ir jų pasekmių suvokimas.

Po Alaa Murabit kalbos Dalai Lama priėjo prie jos ir užsimetė savo apsiausto skverną ant galvos, imituodamas jos dėvimą plaukus dengiančią skarą. Visos likusios konferencijos metu šis gestas man liko vienas ryškiausių ir simboliškiausių: aš – budistas, tu – musulmonė, aš irgi galiu atrodyti kaip tu, nes ne taip svarbu, kaip atrodome, mes – viena. Ir tiek.

Diskusiją apie tikėjimą Dalai Lama vainikavo sakydamas, jog jis tiki nuolatinėmis pastangomis, jis tiki išsilavinimu. Būtent išsilavinimas ir aktyvus asmeninių bei bendruomeninių vertybių propagavimas padeda suvokti žmonių ir religijų įvairovę kaip visuomenės privalumą bei skirtingų perspektyvų supratimo šaltinį. Svarbiausia – atrasti progų sutelkti skirtingų sričių atstovus prie vieno stalo ir leisti jiems atrasti bendrų sąlyčio taškų, tikslų ir poreikių. Ši diskusija tokią galimybę išnaudojo puikiai.