Nuotraukos autorius Olivier Adam, šaltinis: http://www.olivieradam.net/ |
Ankstų rytą Briuselio centre jauna moteris stoviniuoja prie užvertų renginių bilietų biuro durų ir staiga pasisukusi į šalimais esantį pašnekovą maloniai jam prataria: „Laukimas eilėse atima šitiek kantrybės.“ Šypteli, nusisuka ir laukia toliau. Dažniausiai tokią frazę girdžiu ištartą su nekantriu susierzinimu, net šiek tiek agresijos, tačiau minia, kuri lūkuriuoja kartu su manimi, atrodo kuo taikiausia, sugebanti besimėgauti šiuo laukimu ir net kurtinančiais statybų garsais šalimais. Tuomet suprantu, kad tikrai nesupainiojau nei vietos, nei laiko, ir visas šis būrys čia susibūrė dėl to paties tikslo – atsiimti prieš mėnesių mėnesius užsakytus bilietus į konferenciją su Dalai Lama.
Įėjus į konferencijos pastatą – Bozaro menų rūmus – pasitinka apsauga, griežtesnė nei oro uostuose. Skenuojamas kiekvienas žmogus, kiekvienas krepšys ir kiekvienas daiktelis jame išnarstomas iki paskutinio siūlo. Jie paprašo atidaryti net vizitinių kortelių dėklus, tuomet labai maloniai palinki gražios dienos ir paleidžia į salės gilumą. Erdvė pildosi vyšnių raudonio drabužiais švytinčiomis budistų vienuolėmis ir oranžiniai rusvai pasidabinusiais vienuoliais, kostiumuotais verslininkais, neuromokslinkais, ekonomistais ir filosofais. Visų pastarųjų iš rūbų, tiesa, nepažinsi, bet žinau tai kaip faktą, nes puikiai suvokiu, į kokį renginį atvykau.
Ši konferencija, pavadinta „Galia ir rūpestis“ (angl. „Power and Care“), yra organizuojama „Mind and Life“ instituto, įkurto prieš beveik trejetą dešimčių metų Dalai Lamos iniciatyva. Jo Šventenybė labai domėjosi, kaip vakarietiško mokslo žinios galėtų būti sujungtos su budizmo praktikų išmintimi. Tad nuo to laiko kas kelerius metus perspektyviausi pasaulio mokslininkai ir Dalai Lama susiburdavo į susitikimus Jungtinėse Valstijose ir diskutuodavo apie aktualias globalias problemas iš biologinės, psichologinės, ekonominės, socialinės, filosofinės bei dvasinės perspektyvų. Po kiekvienos konferencijos būdavo išleidžiama pokalbių transkripcija, viena jų prieš keletą metų pakliuvo į mano rankas, taip sužinojau apie šių diskusijų prigimtį. Tad labai nustebau, kai vasarį aptikau žinią, jog ši konferencija bus organizuojama Europoje. Pagaliau sulaukiau renginio dienos, sulaukiau eilės bilietams įgyti bei apsaugai praeiti, ir štai jau esu milžiniškoje salėje su apšviesta scena ir puslankiu sustatytais krėslais, kurių centriniame sėdi Dalai Lama.
Jis sveikina publiką sudėjęs rankas ir besilenkdamas, jis atiduoda duoklę žurnalistams ir tuomet veja juos šalin, jis apkabina dalį jų lyg senus draugus, švelniai susiliesdamas kaktomis. Tai rūpesčio išraiška. Jo anglų kalbos tartis kiek neaiški ir šalia manęs sėdinti belgė greit praranda viltį ir ima labiau domėtis savo telefono turiniu, tačiau likusi publikos dalis palinkusi į priekį seka kiekvieną jo gestą ir mintį. Ir yra ką sekti.
Vien jau pirmąją konferencijos dieną vyko dvi sesijos, kur savo tyrimus pristatė Europos ir Šiaurės Amerikos mokslininkai.
Profesorius Fransas B. M. de Waalas dalinosi savo beždžionių elgesio tyrimų rezultatais. Emory universiteto psichologijos mokslų daktaras bei nacionalinio primatų tyrimo centro vadovas pasakojo, kaip galia ir valdžia yra susiję su rūpesčiu, kaip glaudžiai ir neatsiejamai. Ypač, pasak pranešėjo, žmogbeždžionių socialinėse sistemose. Nes grupės vadas turi turėti paramą, tam privalu burti koalicijas, dėl to svarbu palaikyti savo rėmėjų gerovę. Grupės vadas sustabdo net mažiausias kovas ir apsaugo silpnuosius. Tad silpnieji jį ima remti. Taip tarp tirtų beždžionių – daugiausia bonobo ir gorilų – išryškėja lyties skirtumai: patelės išreiškia daugiau rūpesčio ir paguodos. Tačiau aukščiausių vadų būryje būtent patinai išreiškia gausiausiai globos ir fizinio palaikymo. Tad beždžionių bendruomenių politikoje galia yra neatsiejama nuo rūpesčio. Ir rūpestis yra labai svarbi dalis – apsikabinimai yra kasdienis žmogbeždžionių elgesys. Pranešėjo cituoti tyrimai rodo, jog būtent daugiau rūpesčio vaikystėje patyrę gyvūnai suaugę jį yra linkę reikšti gausiau. Kas rodosi lyg ir akivaizdu, bet moksle nėra nieko akivaizdaus, kol to neįrodo studijos, tad tai yra svarbus momentas, norint suvokti elgesio principus ir jų reikšmę kasdieniams veiksmams.
Evoliucinės antropologijos profesorė Sarah Blaffer Hrdy iš Kalifornijos universiteto pratęsė šią mintį, kalbėdama, koks svarbus yra globėjų vaidmuo besirūpinant kūdikiais evoliuciniame kontekste. Jos tyrimai rodo, kad kuo daugiau grupės narių rūpinasi kūdikiu pirminėse bendruomenėse, tuo sveikesni jie išauga, su labiau išlavėjusiais socialiniais ir empatijos įgūdžiais. Sarah pasakojo ir apie oksitocino svarbą – tai hormonas, skatinantis rūpesčio ir meilės pojūtį, kuris išsiskiria mamoms gimus kūdikiui (tai, žinoma, smarkiai supaprastintas apibrėžimas, tačiau būtent ši jo dalis yra aktualiausia profesorės pranešime). Įdomu tai, kad šio hormono kraujyje vos išvydus kūdikį padaugėja ne vien kūdikio mamai, bet ir tėčiui, seneliams ir net įtėviams – taigi, net žmonėms, kurie biologiškai nėra susiję su kūdikio gimimu, tačiau kuriems labai rūpi jo gerovė. Tai rodo labai giliai įsišaknijusį, evoliuciškai užkoduotą rūpinimosi vaikais svarbą ir potencialą. Maža to, tai rodo, kad žmogus kaip būtybė yra iš prigimties nusiteikusi rūpintis, saugoti ir padėti. Kaip sakė šį pranešimą pakomentavęs Dalai Lama, tai teikia vilties.
Tuomet dėmesys nukrypo į Johano Rockstromo prezentaciją, kuri tapo vienu ryškiausių konferencijos akcentų, mat jis pasakojo apie dabartinę planetos aplinkosaugos padėtį ir jos sudėtingumo mastą. Stokholmo universiteto aplinkosaugos mokslų daktaras pateikė faktų, jog temperatūros vidurkio amplitudė, ilgą laiką svyravusi tarp -1 ir +1 laipsnio Celsijaus, artėja prie +3. Ir mūsų planeta tokioje padėtyje nebuvo per pastaruosius penkiasdešimt milijonų (taip, 50 000 000) metų. Tai gąsdina ir verčia nerimauti. Tačiau pranešėjas čia pat užsiminė, jog dalis žalos buvo pristabdyta po Monrealio protokolo susitarimų, tad tai yra puikus pavyzdys, jog pokyčiai įmanomi ir realistiški. Žinoma, daliai žmonijos klimato pokyčiai visiškai nerūpi, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Tad Johanas pabrėžia, jog tokiu atveju į aplinkosaugos problemą galima žvelgti ne tiek kaip gamtos saugojimą, kiek kovojimą dėl žmonijos išlikimo. Abu šie aspektai, žinoma, yra neatsiejami. Kitą konferencijos dieną rabinas Awrahamas Soetendorpas papasakojo istoriją, kurią labai tinka įterpti čia, kalbant apie visuotinį pasyvumą ir ryšių nebuvimo iliuziją.
Istorija skamba taip: vidury vandenyno plūduriuoja valtis, joje sėdi du žmonės. Staiga vienas ima gręžti skylę valties dugne. Jo pakeleivis kiek paklaikęs pašoka ir klausia, ką, po velnių, anas darąs. Skylės kūrėjas pažvelgia į nusigandusį draugą ir ramina jį – nebijok, sako, aš gręžiu skylę tik savo valties pusėje. Šio pasakojimo paradoksas ir absurdas yra toks akivaizdus, tačiau analogiškas požiūris diskusijose apie aplinkosaugą dažnai priimamas racionaliai. Dalai Lama, atsakydamas į pranešimą, sako, jog tam, kad būtume realistai, privalome pažinoti realybę. Tad faktai yra reikalingi, kad būtų įmanoma suvokti problemos mastą, o tuomet jau ne taip sunku atrasti motyvacijos ir asmeninės atsakomybės pojūtį bei imti planuoti realius veiksmus.
Ciuricho universiteto psichologijos mokslų daktarė Alexandra M. Freund grąžino diskusiją prie galios sąvokos, nagrinėdama ją iš teorinės psichologinės perspektyvos. Profesorė dalinosi savo tyrimų rezultatais, kalbėdama, kad galia valdžioje gali skatinti išnaudojimo polinkius, bet tuo pat metu, pasak jos atliktų tyrimų, valdžios pozicija įgalina patirti mažiau streso socialinėse situacijose ir greičiau atsigauti nuo jo, įgalina įgūdžius įžvelgti kitų žmonių jausmus ir mintis, taigi, savotišką empatiją. Taip pat ji pasakojo apie duomenis, jog daugiau galios savo kasdienėse pozicijose jaučiantys žmonės sakosi esą laimingesni, ne tokie vieniši, turintys daugiau socialinių ryšių. Ir tai yra svarbūs aspektai, nes galia ir valdžia neprivalo būti demonizuojama. Ir konferencijai įsisiūbuojant šių sąvokų gelmė ryškėjo vis labiau, pranešėjai vis detaliau padėjo klausytojams suvokti galios bei rūpesčio interakciją. Fundamentaliu požiūriu, galia yra gan neutrali sąvoka ir įrankis, galimas panaudoti skirtingiems tikslams. Svarbiausia yra tai, kad galia nėra objektyvi – užtenka jausmo, kad esi įgalus ir gebantis steigti pokyčius, jog asmeniniai veiksmai daro įtaką aplinkai. Tad viskas priklauso nuo požiūrio į turimus įrankius, ir būtent dėl to toks svarbus rūpesčio momentas ir asmeninė galios teikiama atsakomybė.
Būtent apie asmeninius pokyčius kalbėjo Leipcigo universiteto profesorė Tania Singer, vadovaujanti socialinių neuromokslų institutui. Ji perkėlė akcentą nuo psichologijos prie neuromokslų, pasakodama apie smegenų reakciją į skirtingus minčių pratimus. Ji pristatė studiją, rodančią, kaip patankėja smegenų pilkosios medžiagos sluoksnis jau po trijų mėnesių dėmesio valdymo pratimų. Maža to, po pratimų, skirtų įvaldyti skirtingas perspektyvas – kaip jaustumeisi kito žmogaus patiriamose situacijose – eksperimento dalyviai teigė besijaučią labiau altruistiški ir labiau besirūpinantys aplinkiniais. Taigi, pranešimą baigė profesorė, dvidešimt minučių dėmesio pratimų, ar meditacijos gali ne vien pakeisti subjektyvią žmogaus būseną ir perspektyvą, bet ir, labai objektyviai, jo smegenų struktūrą.
Klausydamas šių pranešimų Dalai Lama lingavo galva sakydamas, jog žmogui užtenka treniruoti savo protą, savo dėmesį ir atjautą ir aklai nepasikliauti jokiomis ideologijomis. Pasak Jo Šventenybės, Buda teigė, kad mokymai turėtų būti priimami po tyrinėjimų ir bandymų, o ne aklai ir vien iš atsidavimo mokytojo teiginiams. Kai idėjos nėra kvestionuojamos, tuomet gerokai mažiau pastangų įdedama į jų išbandymą ir įsitikinimą jų teisingumu, sakė Dalai Lama. Protas turi būti atviras ir objektyvus, dėl to mokslas yra šitokia pagalba ir toks puikus tikėjimo papildymas. Norint išjausti emocijas kokybiškiau, reikalingos kokybiškesnės žinios apie emocijas. Tokiais žodžiais pirmosios dienos sesijas užbaigė Dalai Lama.
Apskritai, taip žavu stebėti Dalai Lamą ant scenos, su šitokiu susidomėjimu nagrinėjantį kiekvieną grafiką, iliustruojantį tyrimo rezultatus, įsiklausantį į kiekvieno pranešėjo žodžius. Jo smalsumas ir humoro jausmas rodosi esą tie įrankiai, kurie jam padeda taip puikiai pažinti žmones ir pasaulį. Jį prajuokina šitiek dalykų ir jo juokas dažnai tęsiasi gerokai ilgiau, nei mums socialiai įprastos kelios sekundės. Dalai Lama juokiasi taip giliai ir nuoširdžiai, kad netrukus jau kvatoja visa salė, patys iki galo nesuprasdami, kodėl, bet per daug, tiesą sakant, dėl to ir nesirūpinantys.
Tai buvo viena įdomiausių auditorijų, kokią tik yra tekę sutikti kokiame renginyje. Žmonės, kuriems rūpi smegenų mokslai ir globalinė taika, EEG ir fMRI smegenų tyrimų technikas renginio prieigose diskutuojantys veganai, verslininkai, nusiteikę transformuoti tradicines valdžios struktūras pagal savo iniciatyvų principą, Nobelio taikos laureatai ir šviesių veidų budistai. Visi turėjome specialius konferencijos drobinius krepšius, tad, kai tą savaitgalį matydavau po Briuselį vaikštančius krepšių savininkus, pajausdavau, kad tai mano gentis, kuriai rūpi tie patys klausimai, kurie tiki panašiais sprendimo būdais. Tokios konferencijos buria bendraminčius į bendruomenes, skatina ir drąsina asmeninę atsakomybę už globalinius procesus bei labai lokalią, bet ne mažiau svarbią įtaką kaimynams, bendradarbiams ir šeimoms.
Taip iš antropologinės, neuromokslinės, psichologinės bei ekologinės pusės buvo aptartos globos ir galios sąvokos pirmąją konferencijos dieną. Kitą rytą penkių religijų atstovai nagrinėjo tarpreliginio dialogo svarbą visuomenei. Bet apie visa tai jau antrojoje straipsnių serijos dalyje.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą