Apie jūrą, psichopatus ir mažas kasdienes pergales

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014

Pasaulyje egzistuoja dviejų rūšių žmonės. Tie, kurie lėtai brenda į jūrą bandydami apsitaškyt šaltu vandeniu, kol pasijus pakankamai patogiai, kad galėtų plaukti. Ir tie, kurie šoka į bangas iš karto. Kuriems priklausot jūs?

Tokiu klausimu paskaitą į pabaigą vedė Kevin Dutton, Oxford'o profesorius, žinoma, pridūręs, kad gal egzistuoja ir daugiau žmonių skirstymo galimybių, bet verta apsistoti ties tokiu variantu. Nes atliktas tyrimas, kuriuo įrodyta, kad daugiau skausmo patiria būtent iš lėto vandenyje bandančių apsiprasti organizmai. Šiuo pavyzdžiu jis iliustravo idėją, jau seniai pasigrobtą reklamos kampanijų: jei turi kažką padaryti - tiesiog daryk tai. Nesisukinėk aplinkui, nelauk tinkamos nuotaikos, oro sąlygų ar mistinio ženklo iš aukščiau. Nes delsimas suteikia daug daugiau diskomforto, nei pačios užduoties atlikimas. Tad tiesiog nerk į bangas. 

Jei netyčia susidomėjot pačia paskaita, ji neturėjo nieko bendro su prokrastinacija, drąsa ar jūromis. Paskaita iškalbingai vadinosi "Kaip būti psichopatu". Tad pati paskutinė paskaitos istorija, nieko netikėto, buvo apie vieną profesoriaus kartą kalbintą psichopatą, pasakojusį apie savo jaunas dienas pietų Londono gatvėse. Jis penktadienio vakarą susitikdavo su savo draugais ir eidavo į barus. Ir kas savaitę jie žaisdavo tą patį žaidimą. Jo tikslas - išgirsti kuo daugiau neigiamų merginų atsakymų. Atstumtasis daugiausia kartų yra vaišinamas gėrimais šeštadienio vakarą. Viskas kaip ir paprasta, bet ilgainiui draugai pradėjo pastebėti tendenciją, kad kuo labiau jie stengiasi išgauti savąjį "ne", tuo daugiau "taip" jie girdi. Nes, rodosi, kuo mažiau rūpiniesi, tuo daugiau pasitikėjimo įgauni ir bent tuo atžvilgiu tampi patrauklesnis. Tad jei kada pritrūksit pasitikėjimo savimi, galit pasinaudoti šia gan veiksminga vieno brito psichopato pasiūlyta technika.

Sudėjus abu patarimus kartu, galim pradėti kalbėti apie veiksnumą, netgi, sakyčiau, iniciatyvą. Nes kuo dažniau drąsiai šoksi į vandenį, tuo įprasčiau tau tai bus, reiškia, tuo maloniau tai bus patirti (ryšys tarp pažinimo ir patikimo gan stiprus, teigia mokslas), ir, galų gale, ilgainiui nebejausi tokio didelio diskomforto. Ir kai dingsta baimė (dažnai ir siūlanti veiksmus atidėlioti bent iki rytojaus ar rinktis pažįstamą kelią), kai dingsta nežinomybė (nes stačia galva į bangas šokta jau šitiek kartų), atsiranda vietos pasitikėjimui savimi ir situacija, atsiranda erdvės entuziazmui. Diena praleista su krūva darbų gali sukelti gerokai daugiau džiaugsmo, nei atsitiktinis neįpareigojantis sekmadienis. Taip nutinka kad ir mokantis egzaminams. Kiekviena maža pergalė (perskaitytas skyrius, naujas konspektas ar teisingai atsakytas testo klausimas) motyvuoja dar labiau, kol dienos gale esi nuvargęs, bet toks laimingas, toks, net, sakyčiau, galingas. Ir norintis rytoj pajudėti dar toliau į priekį. Entuziazmas skatina iniciatyvą, vykdoma iniciatyva tuo tarpu krauna dar daugiau atsakomybės ir toji, nešama sėkmingai, tik dar aktyviau pildo žmogų pasitikėjimu, kuris kelia dar daugiau entuziazmo, ir užsisuka toks smagus produktyvus ratas. 

Tad verta pasigauti ritmą, juo siekti mažų (ar milžiniškų) pergalių kasdien, taip stimuliuoti savo entuziazmą, taip skatinti tolesnes iniciatyvas, pasitikėjimą savimi ir tikėjimą, kad pasaulis gal jau ir ne tokia prasta vieta gyventi. Bent jau kol jį supa jūros ir vandenynai su pasirinkimo galimybėmis. 

(Keliu ranką su šokančiais į bangas).