Apie emocinę nepriklausomybę arba Kaip kurti realybę

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Olandija, 2014

Kartais tenka gyventi nežinioje. Kai nežinai, kokiu atsakymu grįš laiškas, kai esi sutrikęs, nes nė nenumanai kito žmogaus jausmų. Kartais tenka gyventi laukimu. Nes viskas, apie ką gali galvoti, yra tas laiškas ar pokalbis. Bet nežinia ar laukimas tėra tik forma ir tu kuri turinį, reiškia, neprivalu gyventi laukimu, jis gali egzistuoti - tu gali jam leisti egzistuoti - šalia. Ir tiek. O pats irtis per gyvenimą. Kartais irtis paliauni, nes norisi komforto ir puikiai žinai, kad visada yra erdvė, kur komfortą gali atrasti - tai tavo mintys, tavo vaizduotės filmai, piešiniai ir istorijos. Viskas lyg ir gražu, kol supranti, kad investuoji savo laiką ir energiją tekurdamas galimus ateities scenarijus. Kai tuo tarpu galėtum kurti pačią ateitį.

Vaizduotė, gamindama istorijas, gamina ir lūkesčius, tokį šalutinį produktą, kurio neišvengsi, kaip kokioje fotosintezėje neišvengsi kažkiek deguonies išlekiančio procese. O lūkesčiai stato ribas, stato tokias kartonines sienas, kurias privalu praeiti, bet kiti praeiviai nė nenutuokia, kokias sienas esi susistatęs ir vargiai gali padėti, net ir labai padėti norėdami. Tad galbūt neverta puoselėti lūkesčių, priklausomų nuo kitų praeivių. Taigi kiek nusukam veidrodėlį nuo savęs, kaip pasakytų R.J. ir pradedam žiūrėti į pasaulį. Išlipam iš minčių ir žengiam laukan.

Ir tikrai, ne taip lengva staiga apsigyvent vien realybėje, bet čia ir prasideda smagioji dalis – išsikraustęs iš vaizduotės į šį (meta)fizinį pasaulį ir sutelkęs energiją į jį, tu gali kurti realybę! Gali kviesti žmones į susitikimus ir eiti į didžiulius žalius parkus vaikytis žąsų arba vaikščiot aukštais tiltais saulei besileidžiant ir diskutuoti apie lėktuvus, Milgram'o eksperimentus ir “Mr. Nobody” su žmonėmis, kuriems tai irgi nuoširdžiai rūpi. Kitaip tariant, sveikas atvykęs į šį pasaulį! Čia gali įgyvendinti viską, kas tik kada nors užgimė tavo vaizduotėje. Nes vos pasirenki savo mintis įgyvendinti realybėje ir pradedi ties tuo dirbti, iš tiesų jas perkelti vieną po kitos į šį pasaulį, joms nebėra kur dingti! Mintys tiesiog sustatomos it koks namas iš plytų. Kur dėtis plytoms, kai jos jau sudėtos viena ant kitos? Telieka ten būti, ir tiek. Tad pakeitus savo minčių srauto kryptį galima statyti pasaulius. Tu turi šitiek energijos, tik kartais ji nuteka, o jei kiek kantriau ją prižiūrėtum, prieš tavo akis kiltų pilys, ir ne debesų, o akmens ar kokio atsinaujinančio energijos šaltinio. Jei gali apie tai svajoti, gali tai įgyvendinti, tikina Voltas Disnėjus. Ir aš Disnėjumi tikiu.

Sako, jei nėra gerai, tai dar ne pabaiga, bet siūlau kuo mažiau savęs sudėt ant lūkesčių svarstyklių (lyg kam priklausytų ateiti ir paversti pabaigą laiminga) ir kuo daugiau savęs investuot į patį gyvenimą ir į aktyvų ryšį su juo ir žmonėm, ir su savim – nepasiduoti kokiam pasimetimo jausmui, o kaip tik viską imti į savo rankas ir sakyti, kad mano šiandiena priklauso nuo manęs. Nesvarbu, kiek laiškų, šypsenų, pokalbių, ar kitokių meilės ir dėmesio patvirtinimų gausiu. Kyla klausimas: kas būtų, jeigu nepriklausyčiau nuo kažkieno meilės sąlygos? Arba priklausyčiau minimaliai? Gal prireiktų kokio objekto savo dėmesiui nukreipti: katino ant pagalvės, debatų pirmadienio vakarais ar tyrimų laboratorijoje ketvirtadieniais. Esmė ta, kad turbūt reiktų keisti ne objektą(us), o sistemą, kurioje tie objektai žaidžia. Tad meditacija yra puiki priemonė mintims nuraminti. Ėjimas laukan yra puikus būdas švelniai nuvarginti kūnui ir pasauliui pažinti. Skaitymas yra puiki priemonė atidumui, koncentracijai ir dėmesiui treniruoti. Ir atvirumas, po velnių, atvirumas, - atsiverti žmonėms, sakyti labas ir nuoširdžiai klausyti, ką kitas nori pasakyti. Tiesiog klausyti. Nesitikėti pokalbio, atskleisiančio, kad praeitame gyvenime buvom broliai ar kokie šalimais augę medžiai. Tiesiog klausyti. Nykstant lūkesčiams palengva blunka ir egocentriškumas. Nes nebenoriu naudoti žmogaus kaip būdo ar priemonės gauti dėmesio ir meilės, ne, aš kuriu meilę, aš skleidžiu meilę ir dėmesį. Taip paprastai. Noriu tapt nepriklausoma, nes tik kai turi emocinę nepriklausomybę gali ja su kažkuo pasidalinti. Ir tuomet, kai mažiausiai to tikiesi, kažkas įsėlina ir išjungia kalėdines lemputes penkiolika minučių po ketvirtos. Kad galėtum ramiai miegoti.

Dangus platus, ir mes visi po tuo pačiu dangum, ir mes visi esam dalys vieni kitų, ir mes visi augam, ir mes visi trokštam laimės. Ir kartais tereikia nusiramint, paglostyt katiną ir grįžt prie darbo. Kartais reikia gyvent, o ne gyvenimą simuliuoti. Kartais reikia nebe vien svajoti, bet ir statyti. Ir kartais yra dabar.