Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Olandija, 2014

Kartais tenka gyventi nežinioje. Kai nežinai, kokiu atsakymu grįš laiškas, kai esi sutrikęs, nes nė nenumanai kito žmogaus jausmų. Kartais tenka gyventi laukimu. Nes viskas, apie ką gali galvoti, yra tas laiškas ar pokalbis. Bet nežinia ar laukimas tėra tik forma ir tu kuri turinį, reiškia, neprivalu gyventi laukimu, jis gali egzistuoti - tu gali jam leisti egzistuoti - šalia. Ir tiek. O pats irtis per gyvenimą. Kartais irtis paliauni, nes norisi komforto ir puikiai žinai, kad visada yra erdvė, kur komfortą gali atrasti - tai tavo mintys, tavo vaizduotės filmai, piešiniai ir istorijos. Viskas lyg ir gražu, kol supranti, kad investuoji savo laiką ir energiją tekurdamas galimus ateities scenarijus. Kai tuo tarpu galėtum kurti pačią ateitį.

Vaizduotė, gamindama istorijas, gamina ir lūkesčius, tokį šalutinį produktą, kurio neišvengsi, kaip kokioje fotosintezėje neišvengsi kažkiek deguonies išlekiančio procese. O lūkesčiai stato ribas, stato tokias kartonines sienas, kurias privalu praeiti, bet kiti praeiviai nė nenutuokia, kokias sienas esi susistatęs ir vargiai gali padėti, net ir labai padėti norėdami. Tad galbūt neverta puoselėti lūkesčių, priklausomų nuo kitų praeivių. Taigi kiek nusukam veidrodėlį nuo savęs, kaip pasakytų R.J. ir pradedam žiūrėti į pasaulį. Išlipam iš minčių ir žengiam laukan.

Ir tikrai, ne taip lengva staiga apsigyvent vien realybėje, bet čia ir prasideda smagioji dalis – išsikraustęs iš vaizduotės į šį (meta)fizinį pasaulį ir sutelkęs energiją į jį, tu gali kurti realybę! Gali kviesti žmones į susitikimus ir eiti į didžiulius žalius parkus vaikytis žąsų arba vaikščiot aukštais tiltais saulei besileidžiant ir diskutuoti apie lėktuvus, Milgram'o eksperimentus ir “Mr. Nobody” su žmonėmis, kuriems tai irgi nuoširdžiai rūpi. Kitaip tariant, sveikas atvykęs į šį pasaulį! Čia gali įgyvendinti viską, kas tik kada nors užgimė tavo vaizduotėje. Nes vos pasirenki savo mintis įgyvendinti realybėje ir pradedi ties tuo dirbti, iš tiesų jas perkelti vieną po kitos į šį pasaulį, joms nebėra kur dingti! Mintys tiesiog sustatomos it koks namas iš plytų. Kur dėtis plytoms, kai jos jau sudėtos viena ant kitos? Telieka ten būti, ir tiek. Tad pakeitus savo minčių srauto kryptį galima statyti pasaulius. Tu turi šitiek energijos, tik kartais ji nuteka, o jei kiek kantriau ją prižiūrėtum, prieš tavo akis kiltų pilys, ir ne debesų, o akmens ar kokio atsinaujinančio energijos šaltinio. Jei gali apie tai svajoti, gali tai įgyvendinti, tikina Voltas Disnėjus. Ir aš Disnėjumi tikiu.

Sako, jei nėra gerai, tai dar ne pabaiga, bet siūlau kuo mažiau savęs sudėt ant lūkesčių svarstyklių (lyg kam priklausytų ateiti ir paversti pabaigą laiminga) ir kuo daugiau savęs investuot į patį gyvenimą ir į aktyvų ryšį su juo ir žmonėm, ir su savim – nepasiduoti kokiam pasimetimo jausmui, o kaip tik viską imti į savo rankas ir sakyti, kad mano šiandiena priklauso nuo manęs. Nesvarbu, kiek laiškų, šypsenų, pokalbių, ar kitokių meilės ir dėmesio patvirtinimų gausiu. Kyla klausimas: kas būtų, jeigu nepriklausyčiau nuo kažkieno meilės sąlygos? Arba priklausyčiau minimaliai? Gal prireiktų kokio objekto savo dėmesiui nukreipti: katino ant pagalvės, debatų pirmadienio vakarais ar tyrimų laboratorijoje ketvirtadieniais. Esmė ta, kad turbūt reiktų keisti ne objektą(us), o sistemą, kurioje tie objektai žaidžia. Tad meditacija yra puiki priemonė mintims nuraminti. Ėjimas laukan yra puikus būdas švelniai nuvarginti kūnui ir pasauliui pažinti. Skaitymas yra puiki priemonė atidumui, koncentracijai ir dėmesiui treniruoti. Ir atvirumas, po velnių, atvirumas, - atsiverti žmonėms, sakyti labas ir nuoširdžiai klausyti, ką kitas nori pasakyti. Tiesiog klausyti. Nesitikėti pokalbio, atskleisiančio, kad praeitame gyvenime buvom broliai ar kokie šalimais augę medžiai. Tiesiog klausyti. Nykstant lūkesčiams palengva blunka ir egocentriškumas. Nes nebenoriu naudoti žmogaus kaip būdo ar priemonės gauti dėmesio ir meilės, ne, aš kuriu meilę, aš skleidžiu meilę ir dėmesį. Taip paprastai. Noriu tapt nepriklausoma, nes tik kai turi emocinę nepriklausomybę gali ja su kažkuo pasidalinti. Ir tuomet, kai mažiausiai to tikiesi, kažkas įsėlina ir išjungia kalėdines lemputes penkiolika minučių po ketvirtos. Kad galėtum ramiai miegoti.

Dangus platus, ir mes visi po tuo pačiu dangum, ir mes visi esam dalys vieni kitų, ir mes visi augam, ir mes visi trokštam laimės. Ir kartais tereikia nusiramint, paglostyt katiną ir grįžt prie darbo. Kartais reikia gyvent, o ne gyvenimą simuliuoti. Kartais reikia nebe vien svajoti, bet ir statyti. Ir kartais yra dabar.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2014

Mano širdyje gyvena du vilkai. Vilkas meilei, vilkas neapykantai. Ir aš žinau, kad viskas priklauso tik nuo to, kurį vilką maitinu kasdien. 

Taip skamba senas indėnų pasakymas, kuris matomas ir populiariojoje kultūroje, matomas, bet ne itin dažnai apmąstomas. Idėjos, kurias dabar skaitysite, paremtos neįprastai įžvalgia neoropsichologo Rick Hanson knyga "Buddha's Brain" ("Budos smegenys"), kurioje pasakojama, kaip mintys ir jausmai keičia smegenų struktūrą, įrodant, kokia svarbi yra kiekviena patirtis. Kad ir žodžiai, kuriuos skaitote dabar.

Meilės vilkas žvelgia toli ir mato plačius horizontus, kuriuose visos būtybės priklauso tam pačiam ratui - mes. Neapykantos vilko ratas yra gerokai siauresnis, tad tik tos pačios tautos ar šeimos narys (ar net tik pats individas) telpa į savųjų ratą, apsuptą grėsmingų būrių kitų. Kartais ratas tiek susiaurėja, jog viena žmogaus dalis neapkenčia kitos.

Taigi, ratui siaurėjant, kyla klausimas - kas lieka už ribos? Kitos kultūros, kitos religijos žmonės? Kaimynai, su jums nepatraukliomis politinėmis pažiūromis? Sunkiai sukalbami giminaičiai ar kadaise įskaudinę draugai? Ir kai tik išstumiam ką nors iš savųjų rato, imam nuvertinti išstumtąjį ir pateisinti nekokį elgesį jo atžvilgiu. Ir tai žadina neapykantą, tai kelia neapykantos vilką ant kojų.

Ir tai natūralu. Kad ir pažvelgus evoliuciškai - bendradarbiavimas grupėje prieš tūkstančius metų buvo žūtbūtinė išlikimo sąlyga, kaip ir priešiškumas, nukreiptas kitos grupės adresu. Kitos - reiškia, nepažintos, reiškia, galimai keliančios grėsmę. Tad noras palaikyti atstumą tarp savęs ir įtartino individo iš kokių tolimų neregėtų kraštų yra visai suprantamas kaip tiesiog saugumo mechanizmas. Taigi, suprantama, bet ar dėl to verta vadovautis priešistorinėmis baimėmis?

Paeksperimentuojam? Pabandom pasekti savo mintis ir pabandyti pagauti save mąstant, kiek kartų per dieną skirstom žmones į "panašius į mane" ir "ne tokius kaip aš". Ir kas būtų, jei paliktumėm skirtumus ramybėje ir susitelktumėm ties tuo, ką turim bendro?

Jei dažniau bendrautumėm su skirtingų tautų, skirtingų socialinių sluoksnių, skirtingų profesijų, skirtingo amžiaus, skirtingų ideologijų žmonėmis, pamatytumėm, kokie mes visi panašūs. Pamatytumėm, jei panašumų ieškotumėm. Tas vyras su keista kepure, sėdintis autobuse už tavęs, kadaise lankėsi tavo gimtajame mieste ir nešiojasi dešimtis istorijų apie jį. Tas vaikinas su riedlente irgi dažnai mąsto apie globalią pasąmonę. Ta penkiametė venecijietė irgi dažnai žiūri į mėnulį ir svajoja ten nuvykti. Tavo kaimynė, kurios šaknys Irane, gimtadienį švenčia tą pačią dieną su tavim. Ir praeinantis budistų vienuolis oranžiniais rūbais nusišypso, nes abu mirkstat tam pačiam lietuje. 

Kartais gyvenam toje pačioje šalyje, kartais kalbam ta pačia kalba. Kartais dalinamės sentimentais pienui su medum prieš miegą. Ir kartais svajojam apie tuos pačius dalykus, tikimės tų pačių dalykų, tik žinoma, to nė nenumanom, tik praeinam pro šalį, ignoruodami ar net kiek susiraukdami, mat nepatiko praeivio kalba ar pasakota istorija. Bet žmogus yra daug daugiau nei kalba ar jo pasakojamos istorijos. Kiekvienas žmogus, net neabejoju, yra neišsemiamas ir ne iki galo pažinus, kiekvienas talpina šitiek daug. Ir rasti panašumų - tik atkaklumo ir noro, žinoma, reikalas.

Ta latvė irgi mėgsta saldainius "Miglė". Kas galėjo pamanyti. 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Lietuva, 2014

Ar pamenat tą kartą, kai išėjot šokti vidury nutryptos aikštelės (nors, techniškai, labiau buvot tiesiog nusitemptas ten), ir juokėtės iš savęs, ir juokėtės iš kitų, ir, trumpai tariant, mėgavotės kiekviena to proceso minute? Arba kai gūdų vakarą vykot į neaiškų rajoną, pas niekad anksčiau nesutiktus žmones, tik su pažadu, kad laukia įdomus vakaras (ir jis toks visad būdavo)? Ar kai išdrįsdavot dainuoti būriui žmonių, pernėrę per jaudulį ir nejaukumą ir išnėrę kažkur visai kitame krante, kur visa aplink ištirpę ir matyti tik šviečiančios aplinkinių akys? Kai pasirašėt pasiūlymui be jokių garantijų? Kai pažvelgėt nežinomybei į akis? Kai drąsiai žengi (gal pasimuistai pakeliui, bet nesustoji) į teritoriją, kur niekas neapsaugotas, kur niekuo nepasirūpinta iš anksto, susiformuoja kaži koks tikėjimas savim ir aplinka ir tokio veiksmo grąža bene visada būna maloniai netikėta. Nes tokiu būdu tampi visiškai pažeidžiamas. Ir tai yra pati geriausia visa ko dalis. Norint tapti pažeidžiamu, turi būti atviras aplinkai, patirčiai ir sau, o kai atsiveri, artyn ima plūsti kuo nuostabiausi dalykai. Ir ne tokie nuostabūs, tiesa, bet niekas nesako, kad būti pažeidžiamu yra patogu. Ne, tiesiog - būti pažeidžiamu yra būtina.

Kodėl? Tyrimuose, kuriais remdamasi rašau, pastebėta tendencija, kad neįmanoma ignoruoti (ar kokiu kitu būdu apmarinti) dalies jausmų. Rinktis jausti viena ir atmesti kita. Pavyzdžiui, aš noriu jausti džiaugsmą ir nejausti baimės. Tad bandau baimę slėpti, skandinti ir užsimerkti prieš ją, bet tokiu būdu pamažu (arba gal net visai sparčiai) numarinu ir džiaugsmą. Kažką panašaus, tik kiek kitais žodžiais, yra sakiusi ir Virginia Woolf - "You cannot find peace by avoiding life." Nes bandymas blokuoti vieną ar kitą jausmą rodo pastangą susikurti kuo daugiau komforto ir juo kažkaip uždangstyti savo pažeidžiamumą. Ir tai yra visiškai suprantama bei natūralu. Tik tame procese taip paprasta prarasti tą trapų subtilų ryšį su pasauliu ir savim, sukurtą per atvirumą, per erdvę, kur komforto kaip ir nėra, bet kurios nešamas džiaugsmas gerokai jį pranoksta. 

Paprasčiausia tai pastebėti nuolat rašant. Rašant apie pozityvius dalykus, nutikusius perdien, rašant apie dalykus, už kuriuos esu dėkinga, rašant apie tai, kas šiuo metu vyksta mano gyvenime. Ir keisčiausia to dalis - dažniausiai kuo daugiau komforto sau sukuriu, tuo mažiau turiu ką parašyti apie gėrį dienoje. Ir tas gėris nebūtinai tiesioginis - tai tegali būti kažkas, kas moko ir stato (pasi)tikėjimo aplinka ir savim pagrindą ateičiai. Galima tai pamatyt ir veliantis į kokias iniciatyvas, kurios iš pirmo žvilgsnio rodosi ne visiškai sava vieta, bet vėliau negali paliauti sau pačiam dėkot už taip suklostytas aplinkybes. Ir už dar vienos savos erdvės sukūrimą. Ir tai svarbu ne vien kalbant apie veiklas, bet ir apie (ypač apie) žmones. Koks jausmas bendrauti atvirai ir per daug po niekuo nesislapstant, sakyti, kaip žmogus tau rūpi, ir sakyti tai pirmajam, rašyti laiškus kaip necenzūruotą minčių srautą ir žinoti, kad tave supras. Ir sulaukti to paties. Nes kai tampi atviras žmogui (bendrąja prasme), tas santykis anksčiau ar vėliau užsimezga, vienoks ar kitoks. Ir įpranti taip ryšius užmezginėt vis dažniau, kartais visai atsitiktinius, kaip pusvalandžio trukmės pokalbis autobuso stotelėje ar traukinyje, bet dažniausiai - visai kasdienius. Išsivysto lyg koks refleksas siekti tikrumo, siekti skraidrumo santykyje su veikla ar žmogumi. Ir kol kas nieko nesu atradusi gražesnio.

Žinoma, nėra taip lengva atrasti pusiausvyrą tarp atsargumo-patogumo bei drąsos-pažeidžiamumo. Bet ieškoti verta. Bent bandyti, iš pradžių tik kartas nuo karto, vėliau gal kiek dažniau, nes ilgainiui vienaip ar kitaip išsivysto "kažko tikro" badas. Kažko prasmingo. Tad jei netyčiom kaip tik ieškote gyvenimo prasmės, visai galimas daiktas, kad ją tokiu būdu galite surasti. Savyje.