Search

Content

Kaip lėktuvus išmainyti į traukinius arba Tu per jaunas, kad pasakytum ką nors išmintingo

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2019.

Prieš keliolika metų sėdėjau ant taburetės virtuvėje Vilniuje ir susirašinėjau su naujai atrasta bendruomene internetiniame forume. Internetinis pasaulis buvo didis atradimas - galėjau kalbėti su bet kuo iš bet kur, dalintis idėjomis, dalintis nuomone. Mano internetiniams praeiviams taip pat buvo labai smagu šnekučiuotis, jie gerbė mano nuomonę ir klausė, kur studijuoju ar dirbu. Kiekvieną sykį, kai vedama drąsos ir atvirumo pasakydavau, kad man trylika metų, mano idėjos jų akyse prarasdavo vertę ir pagarbą. Ar idėjos turi amžių? Ar svarbu, kas kalba, jei žodžiai lyg ir verti dėmėsio? Intuicija sako, kad ne, bet patirtis klykia, kad neabejotinai taip.

Dažnai esu jauniausias žmogus kambaryje. Kai apsidairau koncerte, mano amžius gerokai žemiau vidurkio. Kai apsidairau darbe, irgi. Bendraminčių susibūrimuose. Abstrakčios animacijos kino seansuose. Man tai įprasta, bene žavu, kiek tuose kambariuose išmokstu! Nors kažkiek gėdos turbūt nešuosi iki šiol - net kai prieš dešimtmetį pradėjau rašyti Šviesu.lt, visada gan sąmoningai vengiau sakyti kas aš, iš kur aš, ką veikiu, kur mokausi, kur dirbu, kokios mano politinės pažiūros. Kiek man metų. Tam tikra prasme kiekvieni praėję metai prideda kažkiek laisvės - mano nuomonė pagaliau turi legitimumo ir vertės. Kas šiaip jau yra gan juokingas žaidimas, nes jei seksi visuomenės požiūrį šiuo klausimu, turbūt tavo idėjos niekad netaps svarbios - iš pradžių būsi per jaunas, o po to, dar iki galo gal net ir nesubrendęs, tapsi per senas ir dėl to vėl nematomas, net nespėjęs išnirti iš po vandens paviršiaus. Dėl to balsas viduje svarbesnis už balsus išorėje.

Dėl to taip liūdna matyti, kai žmogaus balsas yra nutildomas dėl jo amžiaus. Ar lyties. Ypač balsas, kurį šiuo metu labai, labai reikia išgirsti. Žemė išgyvena ne geriausius laikus. Ir nors reikalingi kompleksiniai įstatymai ir susitarimai numatantys realias pasėkmes už jų nesilaikymą, kasdieniai dalykai, kuriuos darai tu, turi įtakos. Jei ne Žemei, tai bent tam, kaip jautiesi klimato krizės akivaizdoje, ir tai jau yra šis tas. Bene didžiausią įtaką atmosferai turi skraidymas. Gali nevalgyti mėsos metus ir visas sutaupytas CO2 bus kompensuotas vienintelio skrydžio per žemyną ar per vandenyną. Visas pastarųjų metų judėjimas man primena kuo gražiausią kelionę laiku, grįžimą prie daiktų tausojimo, gaminimo patiems, atsargesnio apdairesnio pamąstymo, ko reikia, ko nori, kas verta išteklių. Grįžimą prie truputį lėtesnio gyvenimo. Prie traukinių.

Traukiniai man visad kėlė kaži kokį susižavėjimą ir pastaruoju metu atradau naują žaidimą, kaip atrasti traukinio alternatyvą skrydžiui. Traukiniu keliauti dažnai patogiau, gali mažiau laiko praleisti patikrose ir šurmulyje prie vartų. Gali išvykti iš miesto centro ir patekti į miesto centrą. Gali grožėtis miestais ir šalimis lekiančiais pro šalį. Kai liepą važiavau į Roterdamą, pusę traukinio kelionės prakalbėjom su šalimai sėdėjusiu atsitiktiniu pakeleiviu apie technologijų kompanijų problematiką, geoinžineriją, grožinę literatūrą ir keliones traukiniu. Pasirodo, mes abu pasirinkom traukinį, o ne skrydį labai sąmoningai. Kai sausį važiuosiu į Amsterdamą, vėl rinksiuos traukinį. Traukiniu gali važiuoti ir iš Niujorko į Vašingtoną, iš Londono į Edinburgą. Kadaise traukiniai buvo pagrindinė transporto priemonė, jungusi visą žemyną. Paryžius, Viena, Konstantinopolis. Gal grįšim ir prie to. Keliavimo rečiau ir lėčiau, bet giliau ir didingiau. Beje, leiskit pasakyt, kad pasaulis sudėtingas ir dažnai skrydžių išvengti paprasčiausiai neįmanoma. Ypač kai šeima, draugai ir mylimieji yra išsibarstę po visą pasaulį. Būna Kalėdos, būna vestuvės ir dar aibė kitų progų, iš kurių neišsisuksi, o ir suktis nesinori, nes tai svarbu. Bet visad galima pasižiūrėti, į viską, kas lieka atfiltravus esmių esmes, ir jei tau nuoširdžiai rūpi, tuomet savaitgalio kelionę tikrai galima organizuotis traukiniu, o ne lėktuvu. O gal net pėsčiomis. Mano giliu įsitikinimu, kelionės pėsčiomis yra geriausios kelionės, bet čia jau kita tema.

Visa tai, tikiu, vienija pagarba. Ar gerbi žmones, esančius šalia, kad saugotum jų orą ir maistą. Ar gerbi žmones, esančius toli, kad saugotum jų ūkius ir sveikatą nuo sausrų ir potvynių. Ar gerbi dar negimusių kūdikių gerbuvį. Ar gerbi vaikų mintis ir pasakojimus. Ar gerbi juos pakankamai, kad klausytum, iš tiesų klausytum, ir apsvarstytum taip, kaip kokio autoriteto mintis. Ar gerbi tų vaikų tėvus, senelius ir prosenelius, nepaisant to, kiek skausmo ir pykčio kalba jų lūpomis. Ar gerbi save, savo idėjas versdamas veiksmais, ne vien kalbėdamas ir mąstydamas apie jas. Man rodosi, kad pagarba yra pagrindas. Nors pasaulio neišgelbėsim, bent galim padėti vieni kitiems šitame chaotiškame procese, ir tai jau yra didis, jei ne didžiausias, džiaugsmas.

0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas