Kaip atrasti niekur negirdėtą istoriją arba Vienas sapnas pasakoja apie vienus metus

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Graikijos salynas, 2019.

Einam. Vedu jį už rankos, vidurnaktis. Jis aklas. Praeinam mažutėlį dramblį. Sušunku, žiurėk! Žinoma, mano šūksnis jam ne itin padeda. Pasakoju jam, kaip atrodo dramblys. Ateinam prie vandenyno, nuo kurio pilasi šviesa. Aušta. Brendam į vandenį ir nebereikia nieko pasakoti, mes jaučiam vandenį supantį mūsų pėdas ir šviesą maudančią mūsų plaukus. Užlipam ant kalvos, aplink dar begalė vedamų ir vedančiųjų, nebežinau, kas veda ką, stebim, kaip namus ir minaretus dažo tekanti saulė. Atėjom.

Bėgam. Vedu ją už rankos, vidurdienis. Ji akla. Bėgam senos mokyklos koridorium. Ji visiškai manim pasitiki ir visu greičiu judam į priekį. Kai pasiekiam biblioteką, Ji randa knygą, kurios ieškojo. Mokytoja knygą atima ir ima pasakoti, ką istorija iš knygos reiškia, kaip ją suprasti, ką iš jos pasiimti. Mokytojas iš kambario gilumos prieina ir paima knygą iš mokytojos. Sako, leisk išbandyti. Nepasakok. Leisk išbandyti. Ir įduoda knygą Jai. Atbėgom.

Skrendam. Aš nieko nevedu, vis dar vidurdienis. Aš nesu akla, jei tik pasivarginu kartais pakelti akis ir apsidairyti, gal net suvokti ką matau. Vienintelis žmogus, kuris manim čia pasitiki, esu aš pati. Vienintelis žmogus, kuris man pasakoja, kaip atrodo pasaulis ir kaip gyventi, esu aš pati. Kartais visai verta tas istorijas padėti į šalį ir leisti sau pačiai išbandyti. Pačiai pajausti. Atskridom.

Kai prabudau paryčiais, šitas sapnas man pasirodė kuo didžiausia dovana ir pradėjau užsirašinėti detales. Viską, ko neužrašiau, pamiršau. Viskas, kas liko, tai jausmas, kai maudaisi ryto šviesoje atspindėtoje vandenyno, ir kai tavo autoritetas skatina tave mąstyti pačiai, tarsi sakydamas, žiūrėk, tu turėtum būti didesnis autoritetas sau, nei aš! Tarsi sakydamas, būk sau pats pavyzdžiu.

Jei skaitot ir kratot galvą (kas po velnių dalinasi savo sapnais su nepažįstamaisiais ir kodėl jūs savo laiką švaistot tai skaitydami, geriau jau paskaitytumėt kokį solidų straipsnį apie demokratijos žlugimą ar pradėtumėt ruošti silkę), galit šią istoriją matyti kaip didaktinę pasaką. Kaip svarbu matyti pasaulį atviromis akimis ar atvira širdimi. Kaip svarbu pasitikėti tiek, kad galėtum kartu bėgti visu greičiu, neregėdamas.

Visi šie metai man atrodo apie tai – kaip savo vertybes paversti veiksmais, kaip jas išjausti ir jomis gyventi. Kaip nustoti pasakoti sau istorijas ir leisti sau išbandyti pasaulį. Kaip leisti kitiems išbandyti jų pasaulius, neskubant savo istorijomis išbaidyti jų drąsos. Leisk išbandyti. Jau švinta.