Kaip atrasti ryšį su nepažįstamaisiais arba Vėl rašau apie meditaciją

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Ispanijos oro erdvė, 2019.

Laiptinė tamsi, pro praviras duris pilasi šviesa. Įeinu ir mane pasitinka pirmas apkabinimas dar nespėjus nusiauti batų. Medinėm grindim judu per svetimus namus. Sako, sveika sugrįžus namo. Pro milžiniškus langus girdisi eismo triukšmas ir sirenos, pasieniais milžiniški vijokliai ir knygos apie architektūrą. Dar už keliolikos minučių susirenka daugiau žmonių, mes sėdam ir nutylam.

Vakaro struktūra paprasta. Valanda meditacijos, valanda dalinimosi mintimis, valanda vakarienei. Kartais tos valandos išsitempia ar susitraukia, kaip jau kartais neišvengiamai nutinka su laiko ir erdvės kontinuumu.

Pirma valanda visad yra bene tobula ramybė. Niekas neaiškina ką tau daryti, apie ką mąstyti ar nemąstyti, kaip kvėpuoti ar sėdėti. Ir kaip gera valandą tiesiog būti tyloje kartu su kitais. Prietemoje girdi kaip šalia sėdintys giliai kvėpuoja ar užsnūsta. Girdi, kaip prisijungia vėluojantys, žengdami pro tas pačias praviras duris. Suprantu, kiek pasitikėjimo mes investuojam vienas į kitą. Aš sėdžiu užmerkusi akis tarp nepažįstamų žmonių, namuose plačiai atidarytomis durimis, visiškai atsipalaidavusi. Panyru į kvėpavimą, bet per daug nesistengiu nuraminti minčių, stebiu, kas ateina į galvą, rodosi nesąmoningai bandau suvirškinti viską, kas pastaruoju metu įvyko. Panašiai mane veikia koncertai, per kiekvieną atrandu atsakymus, kurių tuo metu ieškau. Reikia tik klausytis.

Antroji valanda yra apie klausymą. Visi ratu dalinasi mintimis. Ir kaip sunku klausytis, kai pats imi galvoti, ką norėsi pasakyti, į ką atsakyti, ką atliepti. Galvoji tiek, kad susivoki, jog jau neišgirdai dalies pasakojimo. Ir susitelki vėl, bandydamas paleisti tą vidinį balsą, kuriam labai svarbu surasti mintį, kuri padarytų įspūdį šalia sėdintiems. Nors jie klausys nepaisant to, ką sakysi, kaip sakysi, jei sakysi. Kitas įdomus dalykas yra atvirumas. Mano intuityvi reakcija yra kalbėti apie idėjas iš knygų ar filosofų, ar filosofų knygų. Bet kiekvieną kartą, kai perlipu per save ir papasakoju kažką, kas tuo metu man nuoširdžiai svarbu, pajuntu daug daugiau artumo. Kalbėti apie tai, kaip užaugai, apie tai, dėl ko dabar nerimauji, ką bandai nuveikti, ko bijai, dėl ko esi dėkingas, iš esmės. Būti kiaurai atviram. Su nepažįstamaisiais. Tai pamažu tampa mano asmeniniu eksperimentu, kiekvieną kartą, kai pradedu bendrauti besąlygiškai atvirai, kai pradedu meta-pokalbius (kalbėdama apie tai, kaip jaučiuosi šiame pokalbyje), per neįtikėtinai trumpą laiką pajaučiu, kad užauga labai stiprus ryšys. Aš dalinuosi, dėl to tu manim pasitiki, ir tu daliniesi, dėl to aš tavim pasitikiu, mes abu atrandam vienas kitą, ir tai jau neeilinė patirtis, nors tai tik pradžia. Kažkas turi pradėti. Seniau pradėdavo kažkas kitas, dabar pradedu pati. Taip ir augam.

Trečioji valanda yra maistą ir dažniausiai ji užsitęsia ilgiausiai. Sėdam aplink stalą ir valgom špinatų salotas su braškėm, karštą karį, rankų darbo šokoladą. Per stalą ritasi pasakojimai. Charlie pasakoja, kaip bando kurti savo šokolado verslą ir kaip neturėjo atostogų jau porą metų. Vicky pasakoja, kaip bando atrasti naują kryptį savo nepelno siekiančiai organizacijai. Sako, bando mąstyti apie ją kaip apie gyvą kvėpuojantį organizmą, kuris pats turi savo poreikius. Gal sunku vystyti dabartinius planus dėl to, kad organizacija turi savo planų. Galbūt tai skamba naiviai, bet šitų žmonių atvirumas yra tai, dėl ko čia grįžtu. Sąmoningas išjaustas naivumas yra tai, ko trūksta pasauliui. Nes tai reiškia, jog esi atviras žmonėms ir idėjoms, per daug jų neteisdamas. Kiti pasakoja, kaip ieško svajonių darbo arba planuoja viską mesti ir kraustytis į Seviliją. Kalbėjom apie tai, kad tu esi visata (skleidžiau budistinę propagandą), ir apie minimalizmą. Dar apie kojinių derinimą. Ir neuromokslą. Ir žinojimą, kad galų gale, viskas bus gerai.

Aunuosi batus, apkabinu draugus ir žmones, kurių vardų nebeatsimenu ir artėjant vidurnakčiui einu per didelį miestą namų link. Kiek daug žmonių ir istorijų tavęs laukia už kampo, atvirom rankom, atvirom širdim. Turi daug daugiau namų nei gali numanyti. Telieka juos atrasti.