Search

Content

Apie tylą šiuolaikinėje visuomenėje

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Estija, 2015

Gal paradoksalu, bet štai kalbėsiu su jumis apie tylą. Britų rašytoja Sara Maitland apie tai parašė visą knygą, pavadinusi ją (nieko netikėto) Tylos knyga ir iškėlusi keletą labai aktualių idėjų, kurių interpretacijomis noriu pasidalinti. 

Tyla yra "ne kalbos stygius, bet kitokia, skirtinga kalbos forma, ne garsų nesatis, bet buvimas kažko, kas nėra garsas". Tai pirmoji ir pagrindinė idėja, kurią aktyviai bando įrodyti autorė. Nes tyla dažnai suvokiama kaip žodžių nebuvimas, taigi, negatyvi erdvė (reikšme ne neigiama, bet nesanti) ar kartais - neutrali. Tačiau knygoje teigiama, kad tyla gali būti ne žodžių vakuumas, o labai aiškiai pajaučiama, pilna erdvė, suteikianti skirtingus pojūčius. Ir tai įdomu, nes kalbama apie tylą ne kaip šalutinį (ir dažniausiai ne itin malonų) bendravimo efektą, bet kaip apie gilią ir kompleksišką patirtį, kurios verta siekti.

Siekti verta, nes tyla išryškina aplink esantį pasaulį ir leidžia aktyviai išgyventi dabartį. "Ne galvojau apie vėją, bet klausiausi jo."  Ir tai yra smagu, tai skamba labai neprastai (kur galėčiau to užsisakyti?) Tačiau kiek kritiškiau pamąsčius iškyla praktinė problema - sunku gyventi visiškai tyliose erdvėse neišsikrausčius į laukus. Apart erdvės apribojimų yra ir kitas, dar aktualesnis aspektas - autorė pasakoja apie debesų formų bei avių kojų stebėjimą valandų valandas, bet akivaizdu, kad vargiai galim sau tai leisti turėdami mintyje savo laiko išteklius. Būtų gera žvelgti į upelį pusdienį, bet turiu kitų darbų. Iš kitos pusės, tokia mintis leidžia ir atsisukti į savo veiklas ir klausti kiek jos iš tiesų reikalingos. Dar Henry David Thoreau rašė, jog "turtą turėtume vertinti ne pagal tai, kiek jo turime ar kas mums priklauso, bet kiek turime laisvo laiko. Geriausias turto matas – tai mums liekantis laikas, patenkinus savo poreikius. Žinoma, tai reiškia, kad kuo mažesni jūsų poreikiai, tuo esate turtingesnis." Tad kritiškumas savo užimtumo atžvilgiu svarbus, nes, panašu, tampa labai populiaru būti užsiėmusiu, bet neįsigilinti, ar visas tas šurmulys tikrai reikalingas ir ar įmanoma išsiversti be jo. Kartais galvodama apie tai mėgstu laiką suvokti kaip valiutos atitikmenį - ribotą, vertingą, jį išleisti gali tik viena kryptimi vienu metu. Ir taip apmąsčius savus darbus kartais pasirodo, kad jie ne visi tokie būtini. Įdomūs, tobulinantys, plečiantys akiratį - taip, bet negali nuveikti visko, turi rinktis. Ir kartais gera turėti keletą valandų visiškos ramybės per savaitę. Tokiu atveju, atsirastų ir daugiau progų pievoje žvalgytis į debesis. Tačiau atidžiau pažvelgus, harmonija tarp veiklų ir neveiklumo, tarp laiko pajautimo ir laiko švaistymo taip pat turi būti. Ir menas visa tai suderinti.

Tokią poziciją ir norėčiau užimti - nuosaikią, bandančią suderinti veiklas ir kūrybinę ramybę, bendravimą ir poilsį. Knygos autorė šiuo atveju man rodosi gan radikali, triukšmo nebetoleruojanti nei gatvėse, nei oro balione. Ir kiek per daug akcentuojanti religinį kontekstą. "Kartą Trosthole vienas dzeno vienuolis man tarė: „Keista, visi sako norį sutikti šventąjį, bet iš tikro nė vienas nenori juo būti. Pernelyg išvargsti vien apie tai galvodamas.“" Nes man tyla neatitinka šventumo siekio, ar bandymo atsiskirti nuo visuomenės. Man tyla rodosi būdas dar aktyviau susisieti su pasauliu, dar gyviau jį patirti, jį išgirsti, tylą derinant su triukšmingais pokalbiais ir veiklomis, kaip trumpas akimirkas, ne tobulesnes, bet kitokias, suteikiančias kitokią perspektyvą. Man neatrodo, kad šiuo atveju priemonė turėtų tapti tikslu - noras patirti tylą virstų į gyvenimą duodant tylos įžadus, religinius ar visuomeninius. Atvirkščiai, tyla gali tapti dar vienu būdu suvokti pasaulį ir jį vertinti, kaip koks padidinamasis stiklelis ar šviesą laužianti prizmė. Dėl to neabejotinai pritariu, kad tyla gali būti pozityvi ir teikianti džiaugsmingą ramybę. Tyloje irgi galima atrasti santykius ir jauki tyla pokalbyje gali būti itin prasminga, bet aš nenoriu tylėti viso susitikimo metu, aš noriu išgirsti, kas dedasi tavo vidiniame pasaulyje, noriu dalintis patirtimi, noriu dainuoti ir garsiai skaityti pasakas, vaikams ar sau. 

Tyla ypatinga, nes joje išryškėja garsas. Ir tai suteikia progą vertinti tiek vieną, tiek kitą. Tad savotiškas vidurio kelias rodosi kuo puikiausias būdas išgyventi tai, kas geriausia šiuose skirtinguose, bet nepaneigiamai susijusiuose pasauliuose.


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas