Content

Kodėl taip greit išsenka įkvėpimas ir kaip jį susigrąžinti: mokslinė - filosofinė analizė (beveik) be saldžių citatų

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Latvija, 2015

Kartais rašau. Ir kai rašau, tekstuose vis vienom ar kitom formom kartojasi paskatinimas gyventi - drąsiau, margiau, ar kuo ramiau. Kaip norisi. Keista, nes tokios panašios išvados užsirašo kuo įvairiausio turinio tekstuose, kartais tai pasakojimas apie koalas zoologijos sode, kartais - apie prastą filmą ar traukinyje sutikto pakeleivio biografiją. Tema lyg ir skiriasi, o žodžiai subėga į tą pačią vagą. Kaip ir akivaizdu, kad taip bandau priminti sau pačiai tai, kas svarbu, ir tuo pačiu dalintis tuo su jumis. Tik štai šįvakar man kilo klausimas, kodėl taip dažnai siekiam įkvėpimo - kodėl norisi pažiūrėti įkvepiantį filmą kiekvieną penktadienį, perskaityti įkvepiantį straipsnį bent porą kartų per savaitę ar užsvaidyti save įkvepiančiomis citatomis radus laisvą minutę?

Klausimą kreipiu labiau ne į "kodėl mums to taip reikia", o į "kodėl įkvėpimas taip greitai išsenka" pusę. Pirmiausia galim atsisukti į mokslą, nes turbūt to reikia perskaičius žodį įkvėpimas pakartotą keturis kartus viename sakinyje. 

Mūsų emocinės būsenos nuolat keičiasi ir turbūt esat tą bent sykį pastebėję. Dėl to daugybė dailiai atliktų tyrimų rezultatų turėtų nestebinti - tiek laimėję loterijas, tiek suparalyžiuoti žmonės po metų grįžta prie panašios jausmų būsenos, su kuria gyveno prieš incidentą. Taip, laimėjęs loteriją žmogus kurį laiką bus (turbūt, kas ten žino) itin pakilios nuotaikos, bet ilgainiui grįš savos problemos ir rūpesčiai (realybėje ir/arba mintyse). Suparalyžiuotas žmogus pradžioje bus itin prislėgtas, bet ilgainiui vėl atras gyvenimo aspektus, kuriais visada mėgavosi labiausiai. Tyrimuose nesakoma, kad jie bus vienodai laimingi - ne, jie bus tiek laimingi, kiek jie buvo iki sukrečiančio įvykio ir čia norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, nes šis teiginys vėl parodo, kokia yra kiekvieno individo galia dorojantis su rūpesčiais. Viktoras Franklis, kurį labai mėgstu cituoti, yra sakęs, jog iš žmogaus gali būti atimta absoliučiai viskas, tik ne galimybė pasirinkti savo požiūrį į situaciją. Kas skamba gerokai įspūdingiau žinant, jog jis tai sumąstė būdamas koncentracijos stovykloje. Tad gan tiesiogine prasme iš jo buvo atimta viskas, bet jis įžvelgė tai, ką turi, įžvelgė valią, kurioje talpinta viltis išgyventi ir tikėjimas ta viltimi. Taigi, požiūris, šiuo atveju, yra velniškai svarbus aspektas - būsena gali kisti kas keletą dienų ar savaičių, tačiau turint tvirtą požiūrį ir principus įgaunama daugiau galios jai formuoti - net ne valdyti (nes bandymas suvaldyti visus savo jausmus ir būsenas skamba kiek liguistai), bet tiesiog pajausti kryptį, kuria apytiksliai norim judėti ir leisti sau tai daryti. Kaip koks upelis (upeliai, kaip jau supratot, man irgi labai patraukli metafora). Tuo pačiu metu šios idėjos rodo, jog kadangi būsena yra linkusi grįžti prie sau įprastos (kokiais būdais ta riba nustatoma irgi labai geras ir nagrinėjimo vertas klausimas), tuomet brangūs pirkiniai nelabai padės, reikia atrasti ar išsiugdyti kažką stabilesnio, kaži kokį vidinį variklį, kuris be paliovos primintų apie tai, kas svarbiausia, nepaisant aplinkybių.

Apart dažno pojūčių kitimo, kuris, nori nenori, motyvuojančios kalbos įžiebtoms akims ilgainiui leis apsiblausti, svarbi ir mūsų darbinė atmintis (taip, tai kognityvinės psichologijos sąvoka, tinkama ne vien kompiuterizuotų mašinų ypatumams apibrėžti). Nes vienu metu darbinėje atmintyje žmogus gali turėti tik šešetą (plius minus pora) objektų. Daugiau paprasčiausiai, na, netelpa. Ir netilpę objektai nenukeliauja į ilgalaikę atmintį, netampa prisiminimais ir neįsitvirtina mintyse. Tad dalykai, kuriems neskirta pakankamai dėmesio (o neskiriant pakankamai dėmesio dažnai ir lydinti emocija ne tokia stipri, o lydinti emocija irgi susijusi su cheminiais junginiais, skatinančiais atidžiau nagrinėti situaciją ir geriau ją įsiminti - jei įdomu, ištirta, jog neurotransmiteris dopaminas panašiai dirba atidumo atžvilgiu, bet tikiu, kad straipsnį pradėjote skaityti ne norėdami daugiau sužinoti apie dopaminą, tad tęskim), taigi, kaip rašiau, dalykai, kuriems neskirta pakankamai dėmesio nėra taip efektyviai įsisavinami, kaip ir koks neprastas straipsnis apie kvantinę fiziką perskaitytas (tiksliau, permestas akim) paraleliai maitinant kūdikį trintom morkom - turbūt morkų likučių ant rankovių liks daugiau, nei straipsnio komunikuotos idėjos. Taigi, dėmesys svarbus, atidumas svarbus, aplinka nepersotinta dirgikliais svarbi. Ir pačios įkvėpimo sąvokos suvokimas.

Nereikia įkvėpimo ir sumenkinti (ką kartais gal ir knieti padaryti), tai ne būtinai kursyvu parašyti žodžiai rožiniame fone (kurie irgi kažkam gali būti vertingi), tai gali būti ir straipsniai apie naujai atrastas planetas (kai perskaičiau apie Kepler-452b pašokau nuo lovos ir bėgau entuziastingu balsu dalintis tuo su kitais) ar tiesiog paspoksojimas į žvaigždes pernakt, bekalbant apie tūkstančius metų, kurie skiria jų ir mūsų laiko juostas. Įkvėpimu gali būti ir pokalbis su kaimynu, kuris sugalvojo atostogas prie jūros išmainyti į savaitės žygį pėsčiomis po nacionalinį parką (jei ką, tokio pokalbio nepatyriau ir tokio kaimyno neturiu, nors būtų visai įdomu). Kažkas iš pirmo žvilgsnio visiškai neįkvepiančio gali sukelti atvirkščią reakciją - gal sužinojot apie brangaus žmogaus nesėkmę ir supratot, kad dabar turit stengtis ne tik už save, bet ir už jį, taigi, stengtis dvigubai. Ir dirbti dvigubai. Taigi, kaip supratot iš šių pavyzdžių, įkvėpimą galima rankiotis iš aplinkos, visiškai artimos ir nutolusios šviesmečiais, ir kuo daugiau pastabumo ir detalių vertinimo į tai investuota, tuo daugiau šaltinių šiam tikslui gali būti pastebėta. Tad praplėtus ir pagilinus sąvokos ribas padaugėja ir paieškos rezultatų. Kas lyg ir smagu, bet čia dar ne pabaiga.

Lieka klausimas, kaip įkvėpimą paversti stabiliu srautu, kuris netrūkčiotų ir kurio nereiktų ieškoti. Ir į galvą ateina du pagrindiniai atsakymai: disciplina ir vidiniai resursai. Pradėti galiu nuo disciplinos, nes čia viskas labai paprasta ir realiai telpa į Nike šūkį. Nelaukti ypatingos nuotaikos ar gražios filmo pabaigos (kai šuo vis dėlto sugeba grįžta namo), bet pasitikėti savo jėgomis tiek, jog būtum ramus, kad darbas tikrai bus atliktas. Tvarkinga dienotvarkė ir tapimas patikimu žmogum pačiam sau. Skamba gal ne ypatingai, bet tai reikalauja darbo. Grožis yra tame, kad dažnai pradėtas darbas pats pradeda generuoti gerą jausmą - gauni atsiliepimų, patarimų ir paskatinimų, tiek įsitrauki, jog nori darbą atlikti kuo tobuliau, ignoruodamas aplinkybes (jau po vidurnakčio, o aš vis dar rašau, nes mintys nesibaigia - ir ko ne įkvėpimas). Bet viskas, kas vertinga reikalauja darbo, tad energijos indėlis kaip tik turėtų džiuginti - reiškia, bandai nuveikti kažką išties prasmingo. Iš esmės visa šiandieninė tema ir sukasi apie prasmę, nes jei turi vieną vienintelę, bet itin prasmingą priežastį būti visiškai nesustabdomu - to užtenka. Ir tai veda prie vidinių resursų, kuriuos minėjau ir prie Neil deGrasse Tyson - dar vieno didaus žmogaus, kurį mėgstu cituoti. Jis sakė, kad laimės, meilės, įkvėpimo ir kitų gražių dalykų nereikia ieškoti lyg jie būtų pakasti po kokiu krūmu ar mėtytųsi po suolu. Nes pats kuri meilę, kuri prasmę, kuri įkvėpimą. Dėl to nereikia tiek telktis ties išoriniais įvykiais ieškant geros nuotaikos ar darbingos būsenos. Diena saulėta, randi kelias monetas ant žemės, praeivis pasako kad žaviai atrodai, draugai įšvirkščia geros energijos, namuose randi obuolių pyrago, rytoj savaitgalis (tęskit mažų mielų dalykų sąrašą iki begalybės). Esmė ta, kad šie įvykiai ateina iš aplinkos, jų tiesiogiai kontroliuoti negalim, dėl to ir statyti savo laimę ant pamatų, kurie gali išnykti po akimirkos, neatrodo itin išmintinga. Tad kliautis tuo, ką kontroliuoti galim rodosi vertesnė dėmesio išeitis. Rasti būdus, kaip generuoti įkvėpimą, kad ir jau minėtos disciplinos būdu. Ir tai yra puiku, nes tai padeda pažinti save ir padeda suvokti, kad pats esi atsakingas už savo gyvenimą - ne lietingas oras, ne užsiėmę draugai ir ne obuolių pyrago trūkumas. Pagalba kitoms gyvoms būtybėms irgi labai įkvepianti patirtis, beje. Esmė ta, kad gali kimšti į save motyvuojančius filmus, knygas ir paskaitas, tačiau tas turinys neužsiliks, jei nepateks į mechanizmą, ištraukiantį iš viso to prasmę. Tokią savotišką vertės sulčiaspaudę. Tad mechanizmas turi būti sukurtas (ir/arba suvoktas), ir jis yra vidinis. 

Ir įkvėpimas ateina, nes iš tiesų jis ir nebuvo pranykęs, jis teka kraujyje, jei tik pakankamai tiki savimi ir jei tiki, jog gebi valdyti savo gyvenimą, jog gyvenimas nėra dramatiška kova tarp minčių ir emocijų, nes atsakymas visad esi tu, tu talpini visas savas mintis ir emocijas ir nelabai yra čia ką kvestionuoti (jei kažkas suteikia pagalbą gatvėje, padeda juk ne nepažįstamojo smegenys ar veido raumenys, o pats žmogus, kaip visuma). Kaip bebūtų, tokia ir yra mano kukli šio vakaro mokslinio-filosofinio tyrimo išvada - vidinis įkvėpimas išlieka, nes jis yra pastatytas tavęs paties, dėl to tinka tau tobulai, jį įgauti galima per aktyvų dėmesį aplinkai ir apskritai savęs pažinimą, jį sustiprinti galima per discipliną ir suvokimą, kad būsenos ateina ir praeina, ir nėra čia ko jaudintis, geriau nueiti išsivirti puodelį arbatos. Entuziazmas neprivalo nuolat trykšti iš akių, bet jį susikurti bei išlaikyti įmanoma, jei tik priežastis jam gyventi pakankamai svarbi. Ir kiekvienas turim atrasti savo priežastį.

Tad turiu įtarimą, jog jei išmainysim Čerčilio citatų skaitymo sesiją ir ilgą TED kalbą į darbą siekiant [įterpkit čia savo dabartinę svajonę-tikslą], tiek pakilios nuotaikos, tiek apčiuopiamų rezultatų bus gerokai daugiau. Nors Čerčilis buvo išmintingas žmogus, nepaneigsi.


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Atradimams

Užsisakyk Šviesu.lt naujienlaiškį

Vardas

El. paštas *

Pranešimas *

Archyvas