Search

Content

H. Hesse ''Siddhartha'': laikas neegzistuoja

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Italija, 2013
Prieš tūkstančius metų (ir gerokai toliau, nei už devynių girių, devynių marių, sakyčiau, už kokių devyniasdešimt upių) gyveno princas vardu Sidharta Gautama ir vienąsyk prisėdęs po figmedžiu jis nušvito ir įgavo Budos vardą. Žinoma, viskas neįvyko taip greit ir paprastai, bet šitokia yra trumpoji istorijos versija. Tuo tarpu, kiek toliau nuo minėto figmedžio, gyveno kitas šviesus jaunuolis, taip pat vardu Sidharta. Tokį pasakojimo siūlą pradeda vynioti Hermann Hesse. Ir vynioja poetiškai, mintimi ir forma. Kerėdamas žodžių paprastumu ir grožiu, minčių paprastumu ir grožiu, idėjomis atverdamas ištisas visatas.

Sidharta augo ieškodamas. Nesvarbu, ar ieškojimai vedė prie asketo gyvenimo, ar prie pirklio, ar prie atsiskyrėlio, pati forma, rodos, nė neturi tiek reikšmės, tai tėra kelio dalis. Bet ji teikia patirties, kuri teikia išminties. Tad kiekviena patirtis gali tapti vertinga. Per kiekvieną patirtį galima augti. Nes nėra vienos tiesos, nėra vieno teisingo kelio, ką bedarytum - judi, ir suvokimas gilėja (galbūt net visomis trijomis (keturiomis?) dimensijomis). Todėl atrasti ramybę (laimę, nirvaną, nušvitimą) gali tik savo jėgomis, ne mokymais, ne istorijomis (ne TV laidų, filmų ar žurnalų pasakojimais), tik pats, eidamas, klysdamas, patirdamas. Tai labai graži Hessės įžvalga, naikinanti baimes (nes, rodos, kuriuo keliu bejudėtum, jei turi kiek sąmoningumo ir dar gyvą vidinį balsą - kryptis yra teisinga), leidžianti gyventi ir patirti, ir nesigailėti. Rodanti, kad visada yra dėl ko gyventi. Bent jau kol teka upės.

Upė moko. Tereikia klausytis, ką ji pasakys. Sidharta vienąsyk išgirdo paslaptį - upė pašnibždėjo, kad laikas neegzistuoja. Nes upė yra visur vienu metu: ištakose, prie šlaitų ir žiotyse, šalia laivų ir kalnuose, visur vienu metu, tad upei egzistuoja tik dabartis, joks kitas laikas. Kiekviena patirtis moko, kiekvienas daiktas moko: “love this very stone, and the river, and all these things we are looking at and from which we can learn. I can love a stone, Govinda, and also a tree or a piece of bark.” Tereikia įsižiūrėti, įsiklausyti. Ir išmokus, kad laikas neegzistuoja, kad galima mokytis iš kiekvieno daikto ar gyvasties, bandyti nusikratyti ir kitų nuostatų. “The world itself, what exists around us and inside of us, is never one-sided. A person or an act is never intirely Sansara or entirely Nirvana, a person is never entirely holy or entirely sinful. It does really seem like this, because we are subject to deception, as if time was something real. Time is not real, Govinda, I have experienced this often and often again. And if time is not real, then the gap which seems to be between the world and the eternity, between suffering and blissfulness, between evil and good, is also a deception.” Taip smagiai ir plūduriuojam amžinybėj, gimdami, mirdami ir atgimdami, nuolat, per visus laiko vienetus.

Upė tampa gyvenimo simboliu, bene omniprezenciniu: esančiu nuolatos, visur, visa apimančiu. Tokią paralelę vis naudoja ir Alessandro Baricco. Jis sako, kad "mes esame tik upės vingis, upės, atplaukiančios iš toli ir po mūsų niekada nesustojančios". Kitoje knygoje pridėdamas, kad upė vingiuoti privalo. Nors tekėdama vingiais ji sukoria tris kartus ilgesnį kelią, kiekviena vingiuoja, lyg būtų kokia taisyklė, rašo Baricco. Taisyklė, galinti galioti ir mums, nes "ir mes elgiamės panašiai, tas svyravimas į šonus, tarsi būtume išprotėję, ar, dar blogiau, pasimetę, iš tiesų yra mūsų būdas judėti tiesiai pirmyn, moksliškai tiksliai, sakytum iš anksto apibrėžtai, nors tai neabejotinai panašu į netvarkingą klaidų ar dvejonių seką, tačiau tik iš pažiūros, nes iš tiesų toks yra mūsų būdas eiti ten, kur privalome atsidurti." Hesse neklydo, upės išties moko.

Visas kūrinys - tai savotiška odė mąstymui, ieškojimams mintimis, asmeninės filosofijos kūrimui, nesiremiant jokia hierarchija ar kieno prikišta taisykle. Iš tokios laisvės kyla daugybė pasirinkimų, iš jų - daugybė patirčių, iš jų - mintis ir išmintis (rodos, neatsiejamos ir lingvistiškai). Visų savo ieškojimų atradimu Sidharta galiausiai įvardina vienio idėją: "to think every moment, while living his life, the thought of oneness, to be able to feel and inhale the oneness". Ir niekaip negalėčiau sugalvoti tinkamesnės kūrinio išvados. Kaip ir laiko nebūtis, taip ir vienio idėja (ir tai, drįsčiau teigti, galbūt tėra viena ir tas pats) teigia drąsą veikti savaip, klausant savo vidinio balso, teigia atjautą ir meilę kiekvienam gyvam (ir daiktų pasaulio) objektui. Nes jei laikas neegzistuoja, ateitis yra dabartis, ir vikšras tuo pat metu yra ir drugelis, valkata tuo pat metu yra ir Buda, kūdikis tuo pat metu yra ir išmintingas senelis. Tad ir elgtis su jais reikia atitinkamai. Kol egzistuoja galimybė, tol ji priimtina kaip realybė. Tad galbūt jau tapot tuo, kuo svajojot tapti. Galbūt viskas jau įvyko. Galbūt upė jau nuvingiavo savo nelygiu keliu, tapo jūra, tebūdama upe, tapo lietumi, tebūdama upe, nusileido ant žemės, tebūdama upe, ir pradėjo viską iš pradžių. Ir taip tūkstančius kartų. Nepaisydama laiko.

“The years passed by, and nobody counted them.”


3 komentarai (-ų):

  1. Ačiū. Nuostabiai perteikei savo santykį su knyga, to ir reikia knygų aprašymams - SAVO išgyvenimų pateikimo.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Gera girdėti. Ir ačiū už komentarą būtent šiai knygai, man rodos, karts nuo karto visai verta vis prie jos grįžti, tad dėkui už priminimą, - su laiku keičiasi santykis su tekstu, o idėjų kokybė išlieka.

    AtsakytiPanaikinti
  3. O, taip, Hesė ir manęs vis nenustoja stebinti savo įžvalgomis, tiksliai apčiuopiamomis, nors tuo pačiu niekaip nepasiekiamomis idėjomis. "Stepių vilkas", "Stiklo karoliukų žaidimas" - puikūs, genialūs kūriniai, kuriuos skaitydama visa savo esybe prie jų prisirišau. Perskaitysiu ir "Sidhartą". Kada nors. Niekada. Jau perskaičiau, nes šiandien=rytoj=vakar. Ačiū.

    AtsakytiPanaikinti

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas