Search

Content

Kalėdinės sostinės: Roma | Londonas | Vilnius

Nuotrauka iš asmeninio albumo. Italija, 2013
Šįmet Kalėdinis laikotarpis ypatingas aplankytais miestais. Pamatytom ir nugirstom šventinėm tradicijom. Ir pajautimu trijų skirtingų šalių, kurios visos, daugiau ar mažiau, leidžia pasijausti kaip namuose. Taigi - įspūdžiai iš Kalėdoms nusiteikusių Italijos, Jungtinės Karalystės ir Lietuvos.

Gruodį pasitikau Romoje. Ryškia saule ir prinokusiais mandarinais medžių viršūnėse. Sutemus sukrusdavo Kalėdinės mugės - ypač didžioji, esanti Piazza Navona. Aikštė pripildyta mažų medinių namelių, siūlančių saldumynus ir Kalėdinius žaislus. Ore maišėsi skrudintų kaštainių ir cukraus vatos kvapas. O sušalus būdavo smagu užsukti į rankų darbo Kalėdinių papuošimų parduotuves, taip primenančias apie artėjančias šventes. Nors palmės ir šiluma su šventine nuotaika gerokai disonavo.

Šilumos netrūko ir Londone, mačiau ten, tikėsit tuo ar ne, net ir kelias palmes. Tačiau atmosfera jau kita. Mat kvepia gatvės, kurių pakraščiuose nugulusios eglės. Net plaukiant su minia Oxford gatvėje, atsitiktiniai žodžiai ar aprangos elementai vis priversdavo šypsotis. Kaip ir vizitas į sausakimšą Winter Wonderland parką, kur Kalėdinė nuotaika, panašu, bandyta išreikšti greitu maistu, gėrimais ir pliušiniais žaislais. Ir tai nėra blogai, tik bevaikštant neišvengiamai kyla klausimas, kas yra Kalėdos. Ir į klausimą atsako likusi kelionės dalis, popietės ir vakarai kartu su žmonėmis, su kuriais būti gera. 

Vilniuje jau ne taip šilta, nematyti ir palmių. Tiesa, nėra ir sniego. Bet Kalėdinė nuotaika parkeliauja. Nes artimi žmonės yra čia. Šeima ir velniškai seniai nematyti draugai. Ir kiekvienas kavos ar arbatos puodelis, ar kokia vyno taurė, priartina prie pojūčio namų, pojūčio šventės. Ir man per daug nesvarbios dekoracijos Gedimino prospekte ar didžiosios eglės. Visa tai dailu. Tačiau mano pasaulyje šventę kuria pokalbiai ir žvilgsniai. Bendrumas. Toks, kokio neatradau dienom klajodama po Romą, toks, kurį atradau Londone, toks, kurį kultivuoju kasdien čia.

Dar bebūdama Venecijoje buvau sutikusi moterį, gyvenančią Prancūzijos Provanse kartu su savo dailininku vyru. Atrodo, kad tai puiki vieta gyventi, pasakiau jai. O ji nusišypsojo ir atsakė, jog kur bebūtum, visur kartu vežiesi save. Po pusmečio kelionių tai visiškai suprantu. Pamatyti ir keliauti įdomu, bet tai nėra laimės garantija, jokiu būdu. Nuo savęs nepabėgsi. Tad palengva mokiausi kurti sau namus, kur benukeliaučiau, taigi, kurti namus savyje. Jaustis drąsiai ir jaukiai įvairiose aplinkose. Su įvairiais žmonėmis.

Toks pasitikėjimas nenyksta ir grįžus namo. Ir sunku slėpti džiaugsmą, matant seniai matytus, taip numylėtus. Ir sunku slėpti džiaugsmą prisiminus visus sutiktuosius, visus metus, ypatingiausius mano gyvenime iki šiol. Tad džiaugsmo ir neslepiu, džiaugiuosi garsiai ir drąsiai. Ir nebijau teigti - žmonės yra svarbiausias dėmuo, kiekvienoje vidinėje ar fizinėje kelionėje. Tai gali būti žmogus šalia. Bet tai gali būti ir tu, pats sau suteikiantis šventę, nes esi, nes gyveni, nes dar turi ką mylėti. 

Šviesių švenčių, draugai. Ir drąsių metų.


2 komentarai (-ų):

  1. Koks gražus įrašas! Jaukių Tau švenčių :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū, nuoširdžiai. Tikiuosi, tokios bus ir Taviškės.

    AtsakytiPanaikinti

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas