Search

Content

Išgyventi pasaulį, kol jis netapo įpročiu

"Kol esame vaikai, turime gebėjimą išgyventi mus supantį pasaulį. Bet paskui visas pasaulis tampa įpročiu. Suaugti - tas pats, kas apgirsti nuo pojūčių."

Tokia, pasisotinusi pojūčiais, jaučiuosi ir dabar. Pasisotinusi, bet ne persisotinusi. Nes ką jau ką, o įspūdžius net ir mažiausios kelionės garantuoja. Grįžau iš Alpių pasakos. Miestelių, kalnų ir pievų sodrumo. Iš ledynų ir sostinių, išragavusi ir pajautusi. Pasisėmusi šviesos. Patyrusi idėjų ir minčių, rodos, kūliais virstančių galvoje, antplūdį. 

Kai vieną vakarą temstant išklydom iš kelio, nepaisydama apšvietimo trūkumo nepalioviau skaityti Jostein Gaarder "Kortų paslapties". Autoriaus, kuris manęs nepaliauja žavėjęs, kūrinio. Kūrinio, kurio dabar nebegaliu nustot cituoti. Skaitai, ir gyvenimo džiaugsmas veriasi prieš akis. Žvilgteli pro langą - ir vaizdai pro jį tai tik patvirtina. Gyventi gera.

Čia pasakojama apie berniuką ir jo tėtį, keliaujančius į Europos pietus, filosofų tėvynę, tam, kad susigrąžintų pabėgusią ieškoti savęs mamą. "Visiems, kurie nori surasti save, galiu patarti ir toliau likti toje pačioje vietoje. Kitaip kyla didelis pavojus pasimesti amžiams." - išmintingai tarsteli berniukas, akivaizdu - filosofo sūnus. Viename miestelyje jis netikėtai gauna mažutėlę knygutę, kurioje veriasi sunkiai paaiškinamos pasakos, kurios, pasirodo, turi ryšių ir su juo pačiu, jo šeima, jo likimu. Joje pasakojama apie daugybę stebuklų, tarp kurių yra ir purpurinis limonadas, turintis kiek neįprastą limonadui poveikį. "Atrodė, kad mano kūne telpa visas pasaulis, lyg pats ir būčiau viso pasaulio kūnas." Bet kas per daug - tas nesveika, užtikrintai teigia autorius, paaiškindamas: "nes kas burnoje turi visą pasaulį, galiausiai pamiršta, kad turi burną. O kas rankose ir kojose junta viso pasaulio skonius, pamiršta, kad yra paslaptinga lėlė." Prarasti save, prarasti pasaulio paslaptingumo matymą - daug blogiau, nei malonumo nepatyrimas. "Mes gyvename nuostabioje pasakoje, pamaniau. Vis tiek dauguma žmonių mano, kad pasaulis "normalus". Užtat jie nuolat ieško ko nors nenormalaus - pavyzdžiui, angelų ar marsiečių. Bet taip elgiasi tik todėl, kad nemato, jog pasaulis - tai mįslė." Pasaulis - mįslė, mes - dar mįslingesni padarėliai, gyvi, neaišku kodėl, kaip ir iš kur. "Savo kūną išgyvenau kaip kai ką keista ir svetima. Kaip galiu stovėti čia, kajutėje, ir mąstyti visas tas keistas mintis? Kaip ant manęs gali augti oda, plaukai ir nagai? Ką jau kalbėti apie dantis! Man buvo nesuvokiama, kad mano burna pilna emalio ir dramblio kaulo ir kad visos šios kietos dalys - tai aš." Nes kai esi smalsus kaip filosofas, atviras pasauliui kaip vaikas, nereikia nė paslaptingų gėrimų, užtenka atvirų minčių.

Laimė - atrasti žmogų, stebėti ir išgyventi, pažinti save. "Ir net jeigu sode nesusidursi su marsiečiu, gali būti, kad susidursi su savimi. Tą dieną, kai tai nutiks, galbūt taip pat suriksi nesavu balsu. Ir nenuostabu, nes juk ne kasdien suvoki, kad esi gyvut gyvutėlis planetos gyventojas mažoje visatos salelėje." Laimė - kiekvieną dieną išgyventi kaip beprotišką pasaką, kiekvieną dieną, be paliovos, nenustoti stebėtis, nenustoti būti alkanam pasaulio (kaip ir sakė S. Jobs - "Stay Hungry. Stay Foolish"). Kiekvieną dieną. Retam tai pavyksta. Laimė - atrasti prasmę, pajausti ją ir ja gyventi. "Iš tikrųjų turėtume aliai vieną keleivį paklausti, ar galėtų mums atsakyti, kodėl gyvena. Tuos, kurie negalėtų atsakyti, tiesiog išmestume už borto." Po tokio tėčio pareiškimo sūnus paklausė, kaip dėl vaikų. Tėtis jam atsakė, kad vaikai neturėtų jokių problemų, atsakydami į šį klausimą. Svarbiausia -  idėja, tikėjimas ("Regi tai, kuo tiki" - sako berniukas). Nepamainomi ir ryšiai tarp žmonių. Nes ir po ilgų dienų keliaujant  galvoje išlieka ne vien viršukalnės, miestai ir ežerai, o žmonės. Nepažįstami, bet bendraujantys, jei tylintys - besišypsantys (ir kaip smagu nusišypsot nepažįstamam žmogui ir laukt jo reakcijos! Iš patirties - retas susilaiko neatsiuntęs šypsenos atgal). Visi mes šalia, visi susieti, visi - viena jėga. "Nors mūsų gyvenimas Žemėje gali atrodyti nepaprastai trumpas, mes dalyvaujame bendroje istorijoje, kuri pergyvena mus visus, nes mes gyvename ne tik savo gyvenimą."

Žavi knyga su fantastikos, mistikos ir filosofijos elementais, susivalganti skaniai lyg prinokęs arbūzas, o duodanti minčių gerokai daugiau nei pastarasis. Knygos lengvumo/išmintingumo santykis yra puikus, tad šiuo sakiniu skatinu skaityt ją ir sąmoningai gyvent savo nepakartojamus gyvenimus.

Vasara bėga, laikas bėga, nelaukia, neatsisuka, nepristabdo, tad kiekvieną dieną norisi gyventi atvirom akim, norisi pripildyti ją mįslių ir atradimų. Ir nebūti išmestam už borto. Juk koks atsitiktinumas būti čia, gimusiu, gyvenančiu, ne vien egzistuojančiu. Koks atsitiktinumas - ir kokia laimė.

"Susiprotėjau pasveikinti jaunąją mamą, bet iš tikrųjų reikėtų sveikinti vaiką. Reikėtų pasilenkti prie kiekvieno naujo pasaulio piliečio - ir tarti: "Sveikas atvykęs į pasaulį, drauguži! Tau nepaprastai pasisekė, kad galėjai čia ateiti."

Mums nepaprastai pasisekė, kad galėjome čia ateiti.


2 komentarai (-ų):

  1. suintrigavonuorodos...sudomino ir patiko mintys :)..

    AtsakytiPanaikinti
  2. Smagu girdėti tokį įvertinimą :) Jei patiko mintys, tuomet rekomenduoju perskaityti ir čia minėtą knygą!

    AtsakytiPanaikinti

Sekite elektroniniu paštu

Atradimams

Archyvas