Ko išmokau rugsėjį: Tau netrūksta laiko, tau trūksta drąsos

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2020.

Mokytis verta, kai žinias pritaikai. Antraip tai didi nepagarba savo ribotam laikui. Jei investuoji keliasdešimt valandų, kad išanalizuotum naujausius miego kokybės tyrimus ir toliau miegi po penkias valandas per parą, koks tikslas buvo išleisti laiką skaitant tyrimus? Verčiau būtum pamiegojęs.

Kartais aktyviai stengiesi atrasti pamokas - skaitai knygas, eini į paskaitas, nagrinėji mokslinių tyrimų publikacijas ar kalbi su išmintinga močiute. Kartais pamokos šviesos greičiu tėškiasi į tavo veidą nori tu jų, ar ne. Ir tik nuo tavęs priklauso, ar pamoka pasinaudosi, ar leisi jai save pritrėkšti prie asfalto. 

Prieš dešimtmetį supratau, kad geriausi dalykai ateina tuomet, kai priimu sprendimą daryti kažką, kas atrodo per daug drąsu ir netikėta. Nauja veikla pripildo energija ir džiaugsmu, nors visad baisu, kad nedrįsi ar nesugebėsi suvaldyti laiko išteklių. Laikas yra keista medžiaga, jis plečiasi ir traukiasi priklausomai nuo subjektyvių aplinkybių - laikas visada prisitaiko. Ir tu prisitaikai prie jo. Laikas praeis. Patirtys liks. Bandyti save nustebinti visada verta. Bene dar svarbiau - prisiminti tuos atvejus, kad įtikintum save, jog verta tokius sprendimus priimti vėl.

Kai man buvo šešiolika, norėjau prisidėti prie emocinės sveikatos srities ir pradėjau keletą metų trukusią savanorystę psichologinės paramos centre. Tai buvo nemažos atsakomybės reikalaujanti veikla ir anuomet savanorystė nebuvo tokia dažna ir savaime suprantama. Tuomet suvokiau, koks galingas yra įsipareigojimas - savo parašu pažadi bent kelias dienas per savaitę po pamokų trenktis į kitą miesto galą, atsakyti į sudėtingus skambučius ir sutikti žmones sudėtingose būsenose. Ir tai buvo nuostabu - laikas būtų praėjęs bet kokiu atveju, bet mano pažadas (organizacijai ir sau) padėjo atrasti naujus pasaulius. Pamokas iš ten sau ir kitiems cituoju iki šiol, bet apie tai kitąsyk.

Kai man buvo aštuoniolika, norėjau keliauti ir toliau gilinti psichologijos žinias. Kadangi būdai buvo riboti ir darbas su vaikais buvo siūlomas kaip puikiausia psichologinių žinių praktika (nors dabar nebesugebu paaiškinti, kodėl), sugalvojau tapti Au Pair - gyventi su vietinėmis šeimomis padėdama prižiūrėti jų vaikus. Taip pusmetį praleidau Venecijoje, rūmuose ant Didžiojo Kanalo kranto ir dar keletą mėnesių blaškiausi Australijoje - nuo priedykumių su kengūromis kieme iki vandenyno kranto. Ar tai buvo paprasta? Ne. Ar tai buvo išmintinga? Tikrai ne iki galo. Bet tai buvo sprendimas, sudėliojęs struktūrą metams ir apsisprendusi nebeturėjau kur trauktis ir turėjau susidurti su savim ir pasauliu pačiom netikėčiausiom aplinkybėm.

Kai man buvo dvidešimt, norėjau tapti smegenų mokslininke. Nuo pat pirmos psichologijos studijų savaitės rašiau laiškus savo dėstytojams siūlydama pagalbą tyrimuose. Kildavau į pastato viršų, surinkdavau kodą laboratorijai atrakinti, po vieną priimdavau studentus ir kol jie savo sprendimais generuodavo duomenis didžioms mokslinėms mįslėms įminti, kalbėdavau su kitais tyrėjais mažame kambaryje stiklo sienomis. Po metų ėmiau rašyti laiškus ir į neuromokslų skyrių, taip išmokau dirbti su EEG (Elektroencefalografija) ir dienų dienas leidau tamsioje laboratorijoje, prijungdama elektrodus prie krėsle primenančiame dantisto kėdę sėdėjusių studentų, jiems krykštaujant, kai pasirodydavo jų smegenų bangos. Turbūt tai neskamba kaip idealus studijų metų leidimo būdas. Bet aš suvokiau, kaip veikia tyrimai ir mokslas, kokio vaidmens noriu tame. Jau net neminint fantastiškų pokalbių laboratorijoje ir jausmo, kad veiki kažką nuoširdžiai įspūdingo sau.

Kai man buvo dvidešimt dveji (šita kas dvimetinė struktūra nutiko visiškai atsitiktinai, ir visgi nutiko), apsiėmiau rūpintis viena didžiausių debatų organizacijų šalyje. Ar man trūko streso? Ar turėjau per daug laiko? Lyg ir ne. Bet vėl atsikartojo ta pati istorija - kai negrįžtamai prisiėmiau atsakomybę, gyvenimas tapo šešiolika kartų dinamiškesnis, laiko planavimo metodika patobulėjo bent šešiais tūkstančiais procentų ir suvokiau, kad visa investicija yra tokia verta jausmo, kai buri bendruomenę, suteiki galimybes žmonėms, kurie anksčiau jų neturėjo, kai pats jautiesi bendruomenės dalis, kai žaidi rimto žmogaus gyvenimą derindamas biudžetus ir tau visai gerai sekasi. Tai nebuvo sprendimas praturtinęs studijas, sveikatą ar laiką ieškant darbo po studijų. Bet tai buvo drąsus žingsnis nustebinęs mane pačią ir pakeitęs mano gyvenimą, kaip turbūt ir kiti čia išvardinti dalykai. Ir to užtenka.

Rugsėjį pasilikau laisvą. Kaip tarpą tarp ką tik baigto darbo ir tuoj prasidėsiančio naujo. Jei paklausit, ką nuveikiau, pateiksiu jums neprastai skambantį sąrašą, bet jame nebus nieko, ką pavadinčiau drąsiu, mane nustebinusiu sprendimu. Jei ką išmokau rugsėjį, tai atsigręžti atgal ir suvokti -

Tau nereikia daugiau laiko. 

Tau reikia drąsaus sprendimo, kuris džiugiai stebintų tave patį. Sprendimo, kuris įmestų tave į situaciją, kur privalėtum dirbti ties tuo, kas tau svarbu. Kur nebūtų paprasto kelio atgal. 

Laikas praeis. Patirtys liks.

Kaip paprasta tai pamiršti. Ypač kai esi nuvargęs, ir būkim atviri, mes taip dažnai nuvargę, ypač šįmet. Atrodo, kad vienintelis sveiką protą primenantis dalykas turėtų būti laiko taupymas ir šalinimas  visų veiklų, kurios nėra esminės. Bet tai priverčia pamąstyti, kas yra esmė ir dažnam žmogui, tikiu, ir jums, tai yra prasmingos veiklos, kurių trūksta kasdienybėje. Ne visi savo darbe gelbėja karo pabėgėlius, kovoja už žmogaus teises ir bando išgydyti vėžį. Ne visi to ir nori, bet tai ir svarbiausia - pagalvoti, ką iš esmės nori nuveikti. Jei galėtum išsirinkti tik keletą dalykų, jei galėtum išsirinkti tik vieną dalyką, kas tai būtų? Ką darai kasdien, kad priartėtum prie to? Jei kažko nori, bet tai ignoruoji, turbūt tai nėra geriausias pasaulyje jausmas. Dėl to kai pagaliau išvelki svajones į dienos šviesą ir pradedi ties jomis dirbti, darbas ne toks varginantis, laiko ne tiek gaila. Tas jausmas, tas jausmas, atperka viską.

Suprantu, kad tai skamba kaip labai privilegijuoto žmogaus pozicija - kai augini kelis vaikus ir turi kelis darbus, viskas, ko rodos reikia, ir yra daugiau laiko. Kokie drąsūs sprendimai. Kokie savęs stebinimai. Apie ką mes kalbam. Turbūt yra mažas procentas žmonių, kurie yra šioje grupėje, bet tie žmonės neskaitys šio teksto. Jei turit laiko ir, darau prielaidą, noro skaityti šį tekstą, jūs tarp privilegijuotųjų, kurie gali rinktis. Ir iki paskutinės sekundės rinktis galėsit. Ir kadangi visiškai neaišku kada bus toji paskutinė sekundė, ypač šiais pandemijos laikais, kodėl neatsigręžus į savo vertybes ir tikslus, ir neįmetus savęs į fantastiškai smagų nuotykį.

Ateities Tu Tau padėkos.

Norėtum straipsnius ir daugiau istorijų apie juos rasti savo pašto dėžutėje?

Naujienlaiškius skaitau retai, dėl to noriu jums siųsti tik tai, kas verta tavo (ir mano) laiko - naujausius tekstus, istorijas apie juos, įkvėpimą išmintingų knygų ir kitų žmonių minčių pavidalu. Kartą per mėnesį.

Jei nori išbandyti, rašykit adresu migle@sviesu.lt