Content

Ko išmokau sausį: Kodėl reikalingos ribos ir Kaip įsiklausyti į tai, kas svarbiausia

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Olandija, 2020.

Viskas gali netrukus baigtis. Sausis prasidėjo trečiojo pasaulinio karo grasinimais ir baigėsi žaibišku Corona viruso plitimo pagreičiu. Bet jei mūsų ir nepalenks karas ar virusai, visada gali nutrenkti automobilis einant per gatvę. Dėl to gyvenu suvokdama, kad smagu planuoti, bet gerai, kai planai ne baisiai tolimi - jei gali šiandieną paversti gan nuostabia diena, kam laukti du tūkstančiai dvidešimt antrųjų kovo šeštos (nežinau, kas nutiks tada, bet, tikiu, kažkas didaus). Ribos įkvepia prasmę. Jei gyventumėm amžinybę, gyvenimas prarastų vertę. Pabaigos leidžia egzistuoti pradžioms, dėl to labai gera žinoti, kad viskas yra laikina. Sprendimai, kuriuos būtum atidėliojęs, staiga gulasi prieš akis. Tai ir yra gyvenimo variklis, kintančios situacijos mus stumia į pokyčius, kitaip sėdėtumėm ant sofos ir smagiai gyventumėm, svajones palikę seno sąsiuvinio pirmam puslapy. Kaip gera, kai gauni antrą progą (ar trys tūkstančiai aštuoni šimtai penkiasdešimt septintąją).

Sausis buvo mėnuo, sugebėjęs iškreipti laiko ir erdvės kontinuumą - į jį visko tilpo tiek daug ir tęsėsi jis, rodos, bent keletą metų. Pagrindinis dalykas, kurio išmokau per pastarąsias savaites yra įsiklausyti į tai, ko nori ir drįsti tai daryti. Daryti ne tai, iš ko manęs tikimasi toje situacijoje, ne tai, ką dariau anksčiau tokiom aplinkybėm, o tai, ką šiaip jau seniai norėjosi nuveikt. Turbūt galėtumėt per kelias sekundes sugalvot visą sąrašą dalykų, kuriuos jau seniai reikėjo padaryti. Tas verslas, kurį reikėjo sukurti, ta sporto šaka, kurią reikėjo įvaldyti, ta šalis, kur reikėjo apsigyventi. Kadaise tai buvo esminiai tikslai ir džiaugsmo šaltiniai, pirma mintis nubudus ir paskutinė prieš užmiegant. Dabar tai nusivylimas nubarstytas kartėliu. Tikrai, gera idėja, bet man jau per vėlu. Žinot, kada pirmą kartą pasakiau, kad man kažkas per vėlu? Kai man buvo trylika metų ir aš mąsčiau apie meno mokyklą. Galvojau, kaip gerai tiems, kurie ją pradėjo laiku, man jau vėloka. Kur čia logika, paklausit? Prisijungsiu prie jūsų klausimo, nes atsakymo nežinau, viskas, kas čia aišku - visad atrodo, kad jau per vėlu, bet pagal laiko tėkmės apibrėžimą, dabar yra anksčiausias taškas, kuris tau yra pasiekiamas. Viskas po šio momento bus jau vėliau - sekunde, savaite, dešimčia metų. Nebent gyvenat nelinijinio laiko dimensijoje, tokiu atveju, sveiki, būtų smagu su jumis pasikalbėti, bet gal kitą kartą.

Klausimas, kaip įsiklausyti į tai, ko nori. Ir kaip išdrįsti veikti. Tam, kad įsiklausytum, reikia mažiau triukšmo. Reiškia, mažiau betikslės informacijos (straipsniai internete, pokalbiai apie nieką, serialai irgi apie ne kažin ką), daugiau galimybių susipažinti su tuo, kas jūsų mintyse (pasivaikščiojimai, meditacija, bėgimas - bet kas, kas nuima ausines ir leidžia laisvai keliauti idėjoms), daugiau galimybių susipažinti su pasauliu (dalykai, kurie uždeda ausines - filmai, podcastai, knygos, idant sužinotum, ką išmintingo yra atradę kiti šio pasaulio ieškotojai). Kai triukšmo kiek mažiau, pertraukų nuo chaoso kiek daugiau, pradeda brautis aiškumas. Kuris, dažniausiai, parodo, ką reikia keisti. Nes pradedi suvokti, kas tave išbalansuoja, kas grobia tavo džiaugsmą, kas išsiurbia visą energiją. Ir tuomet gali išdrįsti daryti pokyčius! Kiek žmonių drįsta? Turbūt tiek, kiek gyvena savo svajonių gyvenimus. Su visa derama pagarba žmonijai, ne itin daug. Bet visą savo sąmoningą gyvenimą pamokslavau apie džiaugsmo prasmę, darbo vertę ir savirealizaciją. Būtų labai liūdna tai pamiršti. Neseniai kalbėjau su draugu, minėdama, kad varginantis darbas nepadeda įgyvendinti senų svajonių. Jis nusijuokė sakydamas, kad varginantis darbas nepadeda absoliučiai jokioje srityje, apart banko sąskaitos. Atsakymas labai akivaizdus, bet tik tada supratau, jog yra dalykų, kurie yra tavo esmių esmė, ir tą esmių esmę švelniai žudyti kasdien yra mažų mažiausiai nepagarbu. Ypač jei tavo esmių esmė yra ištikimybė savoms vertybėms.

Kai vieną vakarą ėjau didelio miesto didele gatve, ant telefonų būdelės buvo užrašas - Įkvėpk. Iškvėpk. Tu čia. Man rodos, tai yra vienintelė nekvestionuotina tiesa. Jei dar gali kvėpuoti, tu čia. Ir jei tu čia, tu dar gali kvėpuoti. Ir jei tu gali kvėpuoti ir esi čia tarp mūsų, tau jau sekasi visai neblogai ir esi daug geresnėje padėtyje, nei milijonai (milijardai!) kitų, kurių molekulės jau sutekėjo atgal į upes, laukus ir vietines obelis. Kartais man rodosi, kad žmones taip traukia sensacingos antraštės, nes jos primena, kad gyvenimas gali būti permainingas ir įdomus. Ar virusas baisu? Labai! Bet koks didis pokytis būtų apsigyventi bunkeryje ir gamintis išmanias vakarienes iš ribotų maisto davinių, prie žvakės bandant skaityti pasaulio literatūros klasiką (neklauskit, kiek tai realistiška). Jei nori pokyčio, bet nedrįsti jo daryti, tokie ekstremalūs kontekstai ima atrodyti keistai patrauklūs.

Kaip išdrįsti? Turbūt kaip ir visa kita. Gerai išsinagrinėti kontekstą, apsvarstyti, paskaičiuoti, pasverti. Prisiminti, kodėl tai darai. Ir tuomet sukaupus drąsą pradėti duonos verslą, kraustytis į Kanadą, pradėti podcastą apie astrofiziką, pasistatyti namą, apsigyventi miške, parduoti namus ir iškeliauti į pasaulį ieškoti laimės. 

Įsiklausyti ir išdrįsti. Jei gerai įsiklausysi, jei nebebus jokio triukšmo, jei stos visiška tyla ir ramybė, išgirsi kaip įkvepi ir iškvepi. Tu čia. Ir jei atvirai, nieko daugiau ir nereikia.


0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Atradimams

Užsisakyk Šviesu.lt naujienlaiškį

Vardas

El. paštas *

Pranešimas *

Archyvas