|
Atostogų proga išėjau pasivaikščioti. Savaitei. Per kelias dienas nuėjau apie šimtą penkiasdešimt kilometrų per kalvas, miškus ir laukus, palei greitkelius ir jūrą, senovinius miestus ir vietom pasitaikiusius kaimus.
Santiago de Compostela yra miestas Ispanijos šiaurėje į kurį kasmet atkeliauja minios žmonių, mat jis žymi ilgo bene tūkstantį kilometro siekiančio (žiūrint, kaip matuosi) Santiago tako pabaigą. Camino de Santiago. Arba tiesiog - Camino.
Galimas daiktas, esat apie jį girdėję, pamenu, mano svajonėse šis kelias jau buvo prieš gerą dešimtį metų, o gal ir anksčiau. Jis ilgas, jo istorijos įspūdingos - žmonės renkasi šį kelią norėdami pabūti su savimi ir atsigauti nuo didžių sukrėtimų, norėdami apmąstyti svarbius sprendimus ar atrasti, kas jiems svarbu. O kai kuriems žmonėms tiesiog labai patinka vaikščioti.
Tokios etiketės bėda ta, kad kelias šis rodosi toks didingas ir užimantis tiek laiko (jeigu jau eiti, tai eiti visą!), jog pamanai, kad tai vargiai įmanoma - kurgi čia gausi mėnesį atostogų pasivaikščiojimams! Tad mintį nustumi į šoną ir dažniausiai prie jos įgyvendinimo nebesugrįžti.
Kai šiemet svarsčiau, kur vykti atostogų, kilo mintis, kad Santiago yra kuo puikiausia idėja. Nesvarbu, kad turiu tik savaitę - sumaniau išsiaiškinti, ką galiu nuveikti su ja. Pasirodo, galiu nuveikti begalę dalykų, nes vienas gražiausių Santiago takų prasideda ten, kur baigiasi visi kiti ir veda prie vandenyno. Dėl to jis ramesnis, tylesnis, dar labiau apsuptas gamtos. Jo nulinis kilometras pažymėtas iškyšulyje, šalia švyturio, su vandenyno bangomis apačioje ir kalnais prieš akis. Kalnai, jūra, miškai ir jokio gulėjimo prie baseino? Supratau, kad atradau tobulų atostogų planą.
Tuomet atėjo rugsėjis ir prasidėjo kelias. Leiskit papasakoti apie tris suvokimus, kuriuos jis suteikė.
Kelias ir tavo sėkmė jame iš esmės priklauso nuo trijų aspektų: tavo kūno ir jo sveikatos, tavo daiktų ir naudojamos įrangos bei emocinės būklės, plačiąja prasme.
Kai kūnas tampa tavo vienintele transporto priemone, o dar ir naudojama visą dieną, nori nenori pajauti jį labiau nei įprasta. Supranti, kad jei pamirši valgyti ir gerti pakankamai dažnai, vakaro poilsis bus lydimas skaudančios galvos ir didelio nuovargio. Jei spausi per daug šiandien, ryt vargiai begalėsi eiti - šią pamoką išmokau skaudžiai, kai vieną dieną nuėjus 40 kilometrų kaitrioje saulėje vos vakarą nuvirtus į lovą ištiko baisios šalčio bangos, pranešusios apie pakilusią temperatūrą. Su visu tuo džiaugsmu teko keliauti ir kitą dieną, nes jokio autobuso toje vietovėje paprasčiausiai nebuvo. Tad geriau iš lėto. Kai pervargsti, net nebegali mėgautis grožiu, matai jį, bet nejauti. Man labai patinka kūno-minčių vientisumo ir susietumo tema ir tokios lėtos aktyvios patirtys leidžia ją neprastai patyrinėti.
Ne mažiau svarbūs tampa daiktai. Čia prasidės mano minimalizmo propaganda, tad jei jos nenorit matyti, užsimerkit ar šokit tiesiai į kitą pastraipą. Šiame kelyje žmones praleidžia savaičių savaites, tad milžiniška kuprinė atrodo kaip ir savaime suprantamas neabejotinai reikalingas pasirinkimas. Tačiau jei turi kiek keliavimo patirties, žinai, kad to, ko tau užtenka savaitei, tau užteks ir keliom savaitėm. Rūbus išsiplausi pakeliui, jei ką, dantų pastos galėsi nusipirkti papildomai. Nieko daugiau tau nereikia. Tikrai, patikėkit. Savo savaitę nuėjau su mažutėle vos keliolikos litrų kuprine. To visiškai užteko ir tas jausmas išlaisvina - turi, visko, ko tau reikia, o ir reikia visai nedaug - kelių rūbų, batų, dantų šepetuko. Be viso kito kuo smagiausiai išgyvensi. O jei staiga suvoksi, kad tau baisiai reikia kokio išganingo kremo ar ypatingų tamsoje šviečiančių kojinių, turėsi linksmą nuotykį tai susirasti, matot, viskas tik į gera. Nuostabiausias dalykas yra tas, kad net ir po kelionės jausmas lieka - suvoki, kiek nedaug tau reikia ir su džiaugsmu leki pro spintas, sudarinėji sąrašus, ko gali atsikratyti ir ko išvis nebepirkti, mąstyti, kas tau svarbu ir kas verta tavo pinigų ir laiko. Ir tokie mąstymo procesai visad labai vertingi.
Žinoma, kelyje turėsi poreikių, kurie neįeis į apčiuopiamų daiktų sąrašą. Sutikti žmonės, pokalbiai su jais ir apsikeitimas gero kelio linkėjimais (n kartų per dieną aidinčiu Buen Camino) yra viena gražiausių Camino de Santiago dalių. Pradėjus eiti visi šalia esantys žmones tampa tavo bendruomene. Jie daro tą patį, ką ir tu - keliasi anksti ryte, baiminasi pūslių, su džiaugsmu ilsisi po ilgos dienos kelyje. Kiekvieną kartą prasilenkdamas kelyje sakai Buen Camino. Nesvarbu, kas jie, kaip jie atrodo, ar matei juos anksčiau, kokiu greičiu jie eina, kokia kalba kalba, kiek draugiškai nusiteikę atrodo. Sakai Buen Camino, jie sako Buen Camino ir toliau tęsiat savo kelią, jau atskirai, bet tam tikra prasme, ir kartu. Kartais kurį laiką einat šalia, jie pasakoja, kodėl jie čia ir ką jie veikia gyvenime, tu klausaisi, atsakai, daliniesi, net nepastebėdamas, kaip greit lekia kilometrai, kai esi paskendęs kokiame pokalbyje ir eini ritmingai kartu. Vienas du. Vienas du. Buen Camino! Vienas du.
Visas Camino man pasirodė tokia graži metafora. Tai kelias, jame sutinki žmones, jame pavargsti, susiimi ir eini toliau, jame nutinka kas netikėto - netikėtai nuostabaus ir netikėtai nepatogaus, jame judi ir ilsiesi, mąstai ir bendrauji, jis prasideda ir baigiasi.
Per keletą dienų kelią pamilau ir jau surezgiau planą, kaip artimiausių kelių metų bėgy susiorganizuosiu mėnesį ar porą šiai veiklai (paskaičiavus ištiko nuostaba, kad mėnesį eiti, nakvoti ir valgyti kelyje yra gerokai pigiau, nei mokėti nuomą ir pirkti maistą mano dabartiniame mieste, kas šiaip jau gal ir neturėtų taip stebinti). Viskas pasiekiama, viskas prieinama, ir Camino de Santiago tai padeda suvokti.
Buen Camino!
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą