Gediminas Grinius yra karys ir ultramaratonininkas. Ir tai, mano akimis, padaro jį itin įdomiu pašnekovu, ypač dėl to, kad jis drąsiai dalinasi savo bėgimo atradimu kaip pagalba gyvenant su patirčių Irake prisiminimais. O kalbėjimas tiek apie emocinę, tiek apie fizinę sveikatą yra itin reikalingas ir aktualus, tad esu labai laiminga, galėdama užduoti keletą klausimų Gediminui. Girdėti mintis apie kantrybę iš žmogaus, sugebančio vienu prasibėgimu įveikti šimtą kilometrų yra nekasdienė patirtis. Dėl šių ir kitų jo išsakytų minčių, tai yra vienas labiausiai įkvepiančių šio projekto interviu.
Jūsų dėmesiui - Gediminas Grinius.
Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?
Iš tikrųjų dabar net neprisimenu kuo aš norėjau būti užaugęs, bet man atrodo, kad tikrai ne tuo, kuo tapau.
Nežinau apie kokią profesiją šnekam, nes aš esu ir kariškis pagal profesiją, ir dabar daugelis mato mane kaip bėgiką, tad tikriausiai bandysiu daugiau elaboruoti apie savo bėgikišką pusę.
Manau, kad svarbiausias mano kaip bėgiko įgūdis yra kantrybė ir apsišarvavimas ištverme, atsparumas skausmui. O man tikriausiai juos pavyko įvaldyti per ilgą laiką - treniruotėse, gyvenime, nes man teko patirti įvairių išgyvenimų Irake, po kurių aš ir atradau bėgimą, ir be kantrybės, manau, nieko nebūtų pavykę. Tad manau, kad kantrybė yra vienas iš pagrindinių dalykų, ir svarbiausių.
Didžiausias mano pasiekimas yra, manau, šeima, nes aš turiu stiprią šeimą, kuri mane palaiko tiek ir liūdnais momentais, tiek ir džiugiais momentais, ir jie palaiko mane mano bėgikiškoje profesijoje, kartu vyksta į varžybas, praleidžia bemieges naktis padėdami man maitinėlėse. Kokie veiksmai man padėjo to pasiekti? Aš net negalėčiau taip atsakyti, tikriausiai meilė, nes visa šeima prasideda nuo meilės. Ir aišku meilė kažkada truputį apslopsta, bet tas prisirišimas, ta ištikimybė vienas kitam lieka ir tai yra svarbu, kad būtų ta ištikimybė ir tas prisirišimas iš abiejų žmonių pusės. Tad man tikriausiai labai pasisekė, kad tiek žmona, tiek vaikai yra lygiai vienodai atsidavę man, kiek ir aš jiems.
Kadangi aš minėjau, kad turiu dvi profesijas, tad, manau, savo kariškio profesijoje aš tiek daug laimės ir pasitenkinimo negaunu ir tai kompensuoju su savo hobiu dabar perėjusiu į profesiją. Manau, kad jis mano laimei duoda labai daug, nes aš bėgimo metu atsipalaiduoju, man bėgimas yra kaip meditacija, aš išsprendžiu įvairiausias problemas bėgdamas, taigi mano laimė tikrai labai stipriai priklauso nuo mano profesijos.
Jei pinigai neegzistuotų, tai aš tikriausiai daryčiau ką ir dabar darau, bet daryčiau tai dažniau ir ilgiau, ir tikriausiai persikelčiau į savo svajonių gyvenamą vietą kažkur kalnuose, kur šilta, kur nereiktų kęsti lietuviškų žiemų ir lietingo rudens.
Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?
Norėčiau būti dar ramesnis negu esu, nes aš galvoju, kad kartais esu per daug karštakošis ir kartais gal per daug aistringai ir emociškai reaguoju, tad norėčiau išsiugdyti ramybę, tą jogišką ramybę, kai gali į bet kokią situaciją reaguoti labai ramiai ir priimti sprendimus būdamas šalto proto.
Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?
Sau dvylikamečiam aš pasakyčiau: mažyli, tu svajok ir jeigu tu įdėsi kažkiek pastangų, tai tos tavo svajonės tikrai išsipildys.
Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?
Aš negalėčiau pasakyti, kokios disciplinos dabar trūksta mokykloje, visos disciplinos yra aišku geros, bet ko man trūksta, gal ne tiek mokykloje kiek Lietuvos įstatymuose, kad galimas būtų home-schooling'as, nes aš kaip tėvas matau, kad mano vaikų pasaulėžiūra ir jų sąmonė plečiasi daug labiau keliaujant ir pažįstant viską gamtoje. Ne tiktai mokykloje iš paveikslėlių sužinant, kas yra oro uostas, bet ir pabūnant oro uoste, ne tik paveikslėliuose pamatant per geografijos pamokas, kaip tie kalnai atrodo, bet nuvažiuojant į tuos kalnus, ne tiktai sužinant, kur yra ta Amerika, bet ir nuskrendant į Ameriką ir pabūnant toj Amerikoj. Tad manau, kad to home-schooling'o trūksta, nes kiekvienų tėvų pareiga ir tikriausiai kiekvienų tėvų noras yra suteikti vaikams kuo geresnį išsilavinimą ir juos supažindinti su gyvenimu į kurį jie eina, ir aš manau, kad tėvai darydami tai patys galėtų tai padaryt gerokai sėkmingiau nei kai kurios mokyklos ir mokytojai.
Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?
Aš manau, kad kūrybiškumas ir loginis mąstymas, gal jų visuma ar vienas kito papildymas ir būtų svarbiausia žmogaus išsilavinime. O priemonės ar metodai, kuriais mes lavinsime kūrybą ar loginį mąstymą, yra individualus reikalas ir kiekvienam piliečiui tai būtų galima parinkti atskirai.
Manau, kad mano paskaita būtų apie tai, kad reikia nebijoti daryti tai, ką tu nori daryti, kad reikia svajoti ir tikėti savo svajonėmis, ir kad nereikia vadovautis tomis dogmomis ar nusistačiusia tvarka, kurią nustato visuomenė ar valstybė, nes nebūtinai tai yra teisinga. Tai ką jūs jaučiate ir ko trokštate, ir tai, kaip jūs norite gyventi, yra daug svarbiau nei tai, ką primeta aplinka ir aplinkiniai žmonės.
Galbūt tikriausiai Biblija.
Mano ideali diena tai praleistas laikas su šeima kalnuose, kur aš galėčiau savo vaikus mokyti apie pasaulį, kuris iš tikrųjų yra vertas dėmesio ir kuris iš tikrųjų yra svarbus ir reikšmingas.
Daugiau apie Gedimino Griniaus veiklą http://www.trailrunningfactory.com/
Daugiau apie interviu projektą https://www.facebook.com/sviesult/
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą