Martynas Valtininkas: Tą patį nuobodų darbą galima atlikti kūrybiškai, nekasdieniškai

Nepamenu, kada pirmą sykį perskaičiau Martyno tekstus. Bet perskaičiau, ir man patiko minčių laisvė, man patiko savų rankų iliustracijos, patiko idėja kurti kiek netradicinio tinklaraščio idėją. Šiandien Martynas pasirašo Valtininko vardu, jis rašo, jis piešia. Jis yra ekonomistas. Ir man visada labai įdomu, kaip žmogaus veikloje dera meninė ir praktinė prigimtis. Prieš jūsų akis - išsamus šio amžinojo klausimo atsakymas.

Jūsų dėmesiui - Martynas Valtininkas.

Kuo norėjote būti užaugęs, kai buvote vaikas?

Pats pirmasis naivus noras buvo tapti kosmonautu. Aš vaikystėje labai domėjausi astronomija ir pasaulio sandara, taigi, noras tapti kosmonautu buvo visai natūralus. Daugelis kitų, "arčiau žemės" buvusių berniukų svajojo būti policininkais.

Vėliau buvo daug įvairių norų susijusių su visokiais laikinais pomėgiais: ir mokslininku, ir kino režisieriumi, ir dailininku, ir rašytoju. Manau, kad svarbiausia ne apie kokią profesiją svajojau konkrečiai, bet kaip aš tas profesijas įsivaizdavau. Juk iš kur aš tuo metu galėjau žinoti ką veikia tikras kino režisierius?

Visos tos svajonės telpa į du žodžius – tai kūryba ir pažinimas. Kosmonautas ir mokslininkas pažįsta pasaulį, jį tyrinėja, kino režisierius ar dailininkas kuria naują pasaulį, egzistuojantį tik jo mintyse.

Kokie įgūdžiai yra svarbiausi jūsų profesijoje ir kaip jums pavyko juos įvaldyti?

Manau daugelyje profesijų labai svarbus įgūdis yra idėjų generavimas. Siūlyti savo idėjas kaip patobulinti darbo aplinką, darbo procesus ir nebijoti tas idėjas apginti. Tik tai suvokus ir pradėjus daryti darbus pačiam, o ne todėl, kad „kas nors liepė“ pagerėjo ir mano darbo rezultatai ir atsirado daugiau pripažinimo.

Dažnai žmonės linkę vadinti savo darbus „nuobodžiais“ ir „nekūrybiškais“. Bet tokie dalykai priklauso tik nuo paties žmogaus. Tą patį nuobodų darbą galima atlikti kūrybiškai, nekasdieniškai, šitaip jis teiks daugiau džiaugsmo ir pačiam, bus geriau įvertintas klientų ir galbūt net kolegų.

Kaip tą kūrybiškumą ugdyti? Keliant klausimus ir ieškant atsakymų, bandant generuoti idėjas, mėginant galvoti, fantazuoti, svajoti, įsivaizduoti. Nesutalpinsiu šio mokslo į vieną sakinį...

Na, o finansų ir apskaitos teorijos, būtinos atlikti darbo funkcijas išmokau bedirbdamas per kelias savaites.

Ką laikytumėte savo didžiausiu pasiekimu ir kokie veiksmai jums padėjo to pasiekti?

Kol kas pats didžiausias mano pasiekimas yra iš kūrybinės srities – tai yra mano sukurtas tinklaraštis valtininkas.lt. Atrodo nuostabu, kai tos mintys kuriomis dalinuosi sulaukia žmonių dėmesio ir pripažinimo, kai jie mano rašiniuose randa atsakymus į juos kamuojančius klausimus, padrąsinimą, o gal ir paguodimą.

Viskas įvyko gan netikėtai, pats specialiai nedėjau daug pastangų reklamuotis ir populiarintis. Manau, kad nuoširdus mėgavimasis tuo ką darau, atsakingas požiūris į tai ką rašau, nuoširdžios pastangos šiandien parašyti dar geriau nei parašiau vakar leido mano projektui užaugti ir tapti didesniu už mane patį.

Manau, kad joks talentas ar joks gebėjimas nebus įvertintas ir netaps pasiekimu, jei nebus vystomas. Visų pirma reikia pradėti, žengti pirmąjį žingsnį, pasirūpinti, kad ant popieriaus skiautės brūkštelėta idėja taptu pirmuoju veiksmu, kad ir koks tas veiksmas būtų. O tada nesustoti tobulėti – mokytis, bandyti, keisti.

Kokią įtaką jūsų profesijos pasirinkimas turi jūsų laimei?

Ak, ta Laimė! Amžinai viliojanti iš už kampo, tačiau nesileidžianti pagaunama! Kaitinanti žmonių aistras ir skatinanti apie ją vis kalbėti ir kalbėti, lyg mėgautųsi visi šituo dėmesiu. Tačiau kas laimę sugavo už rankos, apie ją tyli – jie kalba apie įkvėpimą, motyvaciją, tobulėjimą, veiklas.

Aš nežinau ar pasirinkta profesija turėjo įtakos laimei, nes net neįsivaizduoju kaip mano gyvenimas susiklostytų jei turėčiau kokią kitą profesiją. Aš tiesiog tikiu, kad mokėjimas būti laimingu yra atskiras įgūdis, kurį reikia tobulinti nepriklausomai nuo profesijos.

Mokėjimas būti laimingu, tai racionalių apmąstymų apie tai „ar aš laimingas“ atsikratymas. Veikla į kurią galima pasinerti, būsenos kuriose galima užsimiršti leidžia grįžti prie šio jausmo. Aš, tiesa sakant, nežinau ar esu laimingas. Neturiu kada apie tai galvoti...

Kuo užsiimtumėte, jei pinigai neegzistuotų?

Na, turbūt beveik tuo pačiu kuo užsiimu ir dabar, tik gal šiek tiek mažiau tų veiklų už kurias man moka ir šiek tiek daugiau tų už kurias reikia mokėti.

Bet aš kaip ekonomistas jums pasakysiu – jei pinigai neegzistuotų, mes kaip nors kitaip turėtume keistis dalykais. Juk valgyti norisi. Norisi ir stogo virš galvos. Norisi ir internetu pasinaudoti. Pinigai nėra blogis, kuris trukdo mums siekti savo svajonių ar gyventi taip, kaip norime. Pinigai tik parodo, išryškina kas gyvena mūsų viduje.

Dosnus žmogus tapęs turtingu taps dar dosnesnis. Valdingas taps dar valdingesnis. O godus norės dar daugiau.

Dabar aš užduosiu klausimą – ką darytum, jei būtų nesvarbu ką šiandien valgysi, jei būtų vienodai kur nakvoti, jei nereikėtų interneto? Ar tenkintų benamio gyvenimas? Tai yra labai keista padėtis, kurią teko patirti keliaujant. Tai ir absoliuti laisvė eiti kur nori ir kartu didžiulis apribojimas, nes daug ko negali norėti – turi priimti tai ką randi kelyje. Ta laisvė ima riboti, tampa kliūtimi, trukdžiu. Tegu būna tie pinigai, jie patys nieko blogo nedaro, gobšuoliai rastų ką kaupti ir be jų.

Kokį naują įgūdį (susijusį ar nesusijusį su karjera) norėtumėte įgyti per artimiausius metus?

Aš jau nebenoriu naujų įgūdžių. Jau jų per daug. Norisi koncentruotis į tai ką pramokau, į tai ką sužinojau ir tobulintis toliau.

Paskutinis naujas įgūdis buvo tinklapių kūrimas,  per paskutinius metus sau ir kitiems sukūriau net tris. Šiais visuotinio interneto laikais yra gana svarbu nors šiek tiek suprasti kaip tos interneto technologijos veikia. Bet tai nėra nauja veikla kuria ketinu užsiimti – pramokau ir užtenka.

Man labiau norisi pasitobulinti viešo kalbėjimo įgūdžius. Vis dažniau esu kviečiamas kalbėti tiek prieš auditoriją, tiek per radiją, todėl labai nemalonu matyti, kai klausytojams per prezentaciją nuobodu. Tiesa sakant, viešasis kalbėjimas yra svarbus beveik bet kurioje veikloje – mokėti atsistoti prieš  kitus ir aiškiai bei įdomiai pasakyti tai, ką nori pasakyti. Kam tai nepagelbėtų gyvenime?

Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį dvylikamečiam sau, koks sakinys tai būtų?

Dalinkis tuo ką turi.

Atrodo, kad neturiu nieko arba kad tai ką turiu yra nevertinga. Bet tai netiesa. Tai kas tau atrodo savaime aišku ir įprasta kitam gali būti netikėta vertybė. Šitaip mano keistos mintys apie tai kaip pagerinti gyvenimą  sudomino žmones ir jie ėmė skaityti mano tinklaraštį.

Jei tikrai tikrai nieko neturi, nei jokių talentų, nei įgūdžių, nei jokių vertingų pažinčių, nei pinigų ... visada turi meilę ir draugiškumą. Visada turi pagarbą kurią gali atiduoti. Žmogus nešiojasi su savimi daug vertybių,  bet kartais gaili,  nes vis atrodo, kad jos ims ir pasibaigs. Juk vieną kartą pasakius gerą žodį, raidžių atsargos tavo galvoje nesumažės?

Atiduok pasauliui ką turi, ir pasaulis duos ką nors mainais. Tik stenkis, kad tai būtų kas nors gero.

Kokios disciplinos dėstymo trūksta mokyklose?

Labai daug disciplinų trūksta mokyklose!

Kodėl moksleiviai nėra mokinami elgtis su pinigais? Va taip ir gyvena paskui žmonės nuo atlyginimo iki atlyginimo tik pasvajodami apie keliones ar kitas nuostabias, bet kainuojančias patirtis, kurias galėtų turėti, jei turėtų nors elementarų supratimą apie finansus. Dabar pinigų mokslo mokina tik bankai, kurie turi savų interesų. Galbūt mano misija yra imti apie tai dažniau rašyti?

Kodėl nėra mokinama logikos?  Dabar pilna daug nesąmoningų nuomonių, kurių niekas nesugeba pagrįsti.

Kodėl nemokinama psichologijos – pažinti save, savo jausmus?  Ir blaškosi žmonės gyvenime nesuvokdami nei ko jie nori, nei ko jie bijo.

Būtų šaunu, jei tiesiog įvairūs žmonės galėtų dalintis savo patirtimi su moksleiviais ne iš kompiuterio ekrano ar nesislėpdami už rašytinės raidės. Ir kalbėtų ne tik su aktyviausiais, nebijančiais važiuoti į stovyklą ar seminarą, bet ir kuklesniais, kuriems to palaikymo labiausiai ir reikia.

Koks akademinis ar socialinis aspektas yra svarbiausias žmogaus išsilavinime?

Kritinis mąstymas.

Visur gyvenime pilna nuomonių, tos nuomonės kyšo iš visų pakampių kaip kokie kaktuso spygliai, jos tarsi sugalvotos tam, kad išmuštų tave iš vėžių, iš tavo pasirinkto kelio. Aš irgi turiu daug nuomonių ir bombarduoju jomis savo skaitytojus siekdamas pakreipti juos ten kur man atrodo eiti teisinga.

Tačiau socialiniame gyvenime retai kada viena tiesa galioja visada. Galbūt fizikoje vienas dėsnis tinka viskam, tačiau tikrai ne tokiems mokslams kaip ekonomika ar psichologija. Ten gali tvirtinti visokius keistus dalykus prieštaraujančius nusistovėjusiai nuomonei ir visai gali būti, kad jie bus teisingi.

Kritinis mąstymas visai nereiškia, kad reikia tas visas nuomones kritikuoti ir atmetinėti. Greičiau tai reiškia, kad niekada nereikia niekuo iki galo tikėti. Netgi tuo ką dabar sakau, nes kartais tik aklas tikėjimas viena ar kita idėja leidžia ją įgyvendinti.

Labai painu, ar ne? Vienas mano pažįstamas verslininkas pasakė taip: „Aš suprantu, kad mano dabartinis supratimas apie gyvenimą yra neteisingas, bet kol neturiu geresnio, gyvenu pagal jį.“

Jei vestumėte paskaitą visiems Lietuvos universitetams, apie ką ji būtų?

Apie gyvenimo prasmę. Greičiausiai.

Daugelis prasmę įsivaizduoja kaip tokį dalyką kurį reikia surasti, ir tik tada prasidės tikras gyvenimas! Tai yra labai žalingas požiūris. Žmogus visą gyvenimą pravargsta taip ir nesuprasdamas ko ieško.

Gyvenimo prasmė yra kuriama veiksmais ir darbais, tik atsisukus atgal ir pamačius savo pėdų įspaudus gali suprasti – tai va kokia ta prasmė buvo!

Jei per visą likusį gyvenimą tegalėtumėte skaityti vieną knygą, kokia knyga tai būtų?

Tai būtų „Mokytojo Džuang pamokymai“ arba „Zhuang Zi“

Šioje filosofiškų ir šmaikščių istorijų kupinoje senovės Kinijos knygoje,  kuri iš esmės nieko nepaaiškina ir nieko neteigia, radau daugumą atsakymų į man kylančius klausimus. Vieną kartą ją perskaičius supratau gal tik 1% to kas ten yra parašyta. Manau, šią knygą galima skaityti ir šimtą kartų.

Kaip atrodytų jūsų tobula diena?

Tobulų dienų gali būti daug ir įvairių. Tobula diena besikartodama kiekvieną mėnesį ir kiekvieną savaitę ilgainiui taptų rutina. Bet galiu pamėginti pafantazuoti...

... joje turėtų būti pieštukų – aš mėgstu piešti. Bet su jais galima ir rašyti. Šiek tiek lapų šnaresio, vėjo prisilietimo, vienas kitas saulės šypsnis. Daug judesio. Dar daugiau ramybės. Ir taika – taika savyje, taika su pasauliu.

Daugiau apie Martyno veiklą galite sužinoti http://www.valtininkas.lt/