Kaip išmintingai naudoti savo laiką

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Australija, 2014.

Išmintingi žmonės byloja - saugok savo laiką! Ir verta tai išgirsti, nes dažnai minutės suteka į skubėjimą į niekur, į sukimąsi užimtumo rate, dėl kurio dienos pabaigoje jautiesi pavargęs, nors nė nežinai, ką ir dėl ko bandei nuveikti. Dvidešimt keturios valandos taip demokratiškai padalintos visiems po lygiai kartais rodosi lyg koks geras pusvalandis, kurį savo ruoštu padalinai keliems žmonėms ir prietaisams, nesvarbu, norėjai to ar ne. Dėl to būti sąmoningu laiko vartotoju yra svarbu, bet verta atidžiau pažvelgti į laiko saugojimo paskatinimą, nes laiko naudojimas - kitaip žinomas kaip gyvenimas - yra kiek įvairiapusiškesnis nei kartais rodosi. 

Man patinka minimalizmas. Idėja, jog užtenka to, ko reikia labiausiai - ir kad reikia visai nedaug. Esencializmas teigia panašias mintis ir aš jas palaikau. Tačiau beatodairiškas minimalizmo taikymas veiklų atžvilgiu kiek apriboja platesnį gyvenimo suvokimą. Jei mano laikas yra toks vertingas, tuomet jis nėra vertas X, Y ir Z veiklų, o veikla G yra neabejotinas laiko švaistymas. Tokio daugumai gerai pažįstamo perfekcionizmo pasekoje kartais gali nesunkiai išvystyti įprotį likti savo kambaryje, nes pokalbiai vakarienėje į kurią esi pakviestas bus turbūt per daug paviršutiniški, o vieša paskaita su tavo pamėgta neuromokslininke gali būti pakeista video įrašu (kurio, žinoma, taip niekad ir neprisėsi pažiūrėti). Staiga turi viso pasaulio laiką, bet jis nėra įprasmintas.

Negali atrasti ramybės vengdamas gyvenimo, teigė Virginia Woolf. Ir galbūt nevengi, tiesiog laiką saugai. Tačiau toks aktyvus prisirišimas prie minučių gimdo skubėjimą, gimdo perfekcionizmą, kai į gatvėje užduotą klausimą - kur yra artimiausia biblioteka - atsakai su šypsena, bet lyg ir jausdamas, kad jau puse minutės kažkur vėluoji, net jei kelionės tikslas neturi konkretaus sutarto laiko. Senekos skatinimas aktyviai kontroliuoti laiką siūlo idėją jog mano laikas yra mano, ir dėl to tobulas laiko naudojimo modelis gali būti visų akimirkų laikymas savose rankose, nepaleidžiant nė sekundės. Lyg laikas galėtų būti suskirstytas į išleistą man ir išleistą kitam. Man rodosi, jog laiko naudojimas kiek kompleksiškesnis (ir tuo pačiu metu gerokai paprastesnis) - nes svarbiausia patirties kokybė, laikas gali būti praleistas pokalbyje su kitu žmogumi arba galvojant apie kitą žmogų, skaitant knygą ar rašant laišką. Visų pastarojo sakinio pavyzdžių atvejais laikas išleistas santykyje su kitu žmogumi, tiesioginiame ar minčių, ir neįmanoma išmatuoti, kiek tai vertinga man ir kiek tai vertinga kitam žmogui, ir galų gale, to visiškai neverta matuoti! Nes visas laikas yra tavo, nesvarbu kaip jį išleidi, jis tavo gyvenimo dalis liudijanti tavo ryšį su pasauliu ir net jei visa patirtis tėra darbas kieno kito labui, toji patirtis lieka tau ir tavo kaip mokymosi, įgūdžių įgavimo ir kitokių nušvitimų procesas.

Jei laiko investiciją vertini tik pagal tai, kiek tau ši veikla yra vertinga dabar ir dėl to nusprendi veiklos atsisakyti, prarandi galimybę per naujas patirtis suvokti, jog turi ir kitų pomėgių, taigi, prarandi galimybę geriau pažinti save ir giliau pažinti pasaulį. Galbūt savanorystė, kuri dabar rodosi beprasmė, leis tau suvokti karjeros siekius, leis sutikti žmones, kurie liks tavo draugais visą likusį gyvenimą (ar bent artimiausius vienuolika mėnesių), leis ištobulinti bendravimo įgūdžius sudėtingose situacijose.

Jei laiko investiciją vertini tik pagal tai, kiek ši veikla yra vertinga tau pačiam ir dėl to nusprendi veiklos atsisakyti, prarandi galimybę pamatyti, kaip tavo pastangos gali padėti kitiems žmonėms ir kiek energijos teikia kitų žmonių tobulėjimas. Dar daugiau, prarandi galimybę susieti save su bendruomene ir dirbti tikslui didesniam nei tu pats, jaustis dalimi organizmo didesnio nei tu pats. Ir tame yra kiek magijos, nes tiesioginė ar netiesioginė pagalba grįžta atgal, per kitus žmones arba džiaugsmą kito žmogaus džiaugsmu. Dėl to laiko investavimas į kitus žmones yra vertingas, dvigubai. 

Nors energija yra baigtinis šaltinis, vaizduoti ją lyg indelį su penkiomis mėlynėmis, kurias išdalinus penkiems žmonėms nelieka nieko, būtų kiek netikslu. Nes pats dalinimo procesas kuria energiją, ir kartais net kitokią, nei suteiki pats - suteiki paaiškinimą kaip atlikti užduotį ir įgauni nuoširdžią padėką ar - dar geriau - liudijimą kito žmogaus tobulėjimo. Įduodi mėlynę, bet gauni žemuogę. Žinoma, kartais gali stengtis ir dienos gale jaustis išsekęs, kartais energija negrįžta taip paprastai ir tiesiogiai. Bet gali ilsėtis ir atsigauti arba gali matyti savo darbo vertę ilgalaikėje perspektyvoje. Nes net jei veikla dabar nesuteikia atlygio jokia forma, ilgalaikėje perspektyvoje indelis gali būti perpildytas žemuogėmis ir viena kita aviete. Pastangos kaupiasi, net jei ir ne uogų pavidalu.

Sudėtinga situacija ir veiklus gyvenimas nereiškia prastesnės patyrimo kokybės. Gali išmokti ramiai kvėpuoti bėgdamas, gali išmokti aiškiai mąstyti nerimaudamas. Ir to niekad nepadarysi pataikaudamas patogumui. Žinoma, save išsekinti irgi neišmintinga ir pusiausvyrą atrasti sunku, bet ieškoti verta, ir ne rašymu ar skaitymu, o gyvenimu, žengiant ant cemento ar kokios pievos ir einant. Bėgant. Skrendant. Mokantis per realų veiksmą ir plečiant pasaulio ribas sulig kiekvienu žingsniu.

Laikas turi įprotį tekėti, o veiklos turi polinkį sutilpti į parą. Ir dėl to atsisukus atgal dažnai tematai tai, dėl ko žengei papildomą žingsnį ir tai, dėl ko pasistiebei tiek, kiek tik atlaikė kojų pirštai. Dėl to verta save skatinti eiti toliau ir suvokti giliau.

Laikas teka nenumaldomai, tad teturi tai, ko nepaliauji kurti. Žodžiu, materija, santykiu. Tam tikra prasme, visos patirtys yra vertingos, jei tik išgyventos sąmoningai. Ir sąmoningumas man rodosi vienu ryškiausių išminties bruožų.