Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Jungtinė Karalystė, 2015 |
Einu mediniu taku palei kanalą, pro mane važiuoja dviratis, vairuojamas moters su vienu mažu vaiku už nugaros ir dar mažesniu priekyje. Toks gan įprastas Olandijai vaizdas gabenti vaikus ant dviračių kuo netikėčiausiais būdais. Jiems mane lenkiant priekyje sėdinti maždaug trimetė mergaitė atsisuka, labai mandagiai pasisveikina - daug tobulesne olandų kalba nei mano, žinoma - spėju tik šyptėlt ir atsakyt tuo pačiu, kai dviratis pasuka už kampo. Ten, matau, eina mergina, ir iš tolo liudiju kaip mažutėlė mergaitė sveikinasi ir su ja, lyg tai būtų kuo svarbiausia pasaulyje užduotis patikėta būtent jai.
Pasakoju tai ne norėdama pabrėžti vaikų auklėjimo svarbą ar linksniuoti žmonių iš kitų šalių mandagumą, ne, neabejoju, kad mergaitei niekas kasryt nekartoja sveikinti kiekvieną praeivį. Siūlau šį trumpą nutikimą kaip ryšio užmezgimo su aplinka pavyzdį. Gali judėti, dairytis, kas aplink, akimis sveikinti dailius medžius ir pastatus, o žodžiais - žmones. Nes gera kartas nuo karto pajusti vienybę su nepažįstamaisiais. Smulkmena, pasakysit, bet šypsausi kai kas pasako labas rytas einant didelio miesto plačia gatve. Šypsausi ir kai prasideda pokalbis su autobusų pakeleiviais. Vakar važiuodama į oro uostą sutikau amerikietį keliaujantį iš Indijos į Prancūziją (su trumpu sustojimu Londone, mat dabar pats metas tenisui, dėl kurio mano naujojo pažįstamo šeima lengvai eina iš proto), su kuriuo kalbėjom apie smulkmes ir didžius dalykus - apie sustingusį eismą dėl metro streikų, apie Šiaurės Amerikos geografiją, apie neurotransmiterius ir kaip jie padeda iš lėto naikinti psichinių ligų stigmatizavimą, apie skirtingas kalbas ir kaip jų mokymasis padeda lavinti smegenis bei atrasti artimesnį ryšį su vietiniais keliaujant. Po kiekvieno panašaus pokalbio autobuse, traukinyje ir gatvėje susimąstau, kodėl pati dažniau neužkalbinu šalia esančių. Ir rodosi, kad to priežastis yra lūkesčiai.
Dažnai einu gatve paskendusi savose mintyse ir reikaluose ir nė nesusimąstau, kad ką tik pro mane praėjęs žmogus išgyvena tiek pat ir dar daugiau, ir dar giliau. Nė nesusimąstau, kad kiekvienas tų žmonių gali papasakoti įdomią istoriją. Kaip pasikeistų situacija, jei žinočiau, kuo tvirčiausiai, kad šalia sėdintis žmogus gali ir nori pasidalinti savo patirtimi, idėjomis, savo pasauliu, kad jis nešiojasi savyje unikalų pasakojimą, kad jis bus vienas įdomiausių iki šiol sutiktų žmonių? To nesitikiu, ir tiek. Kaip pasikeistų naujos pažintys, jei su kiekvienu naujai sutiktu žmogum bendrautum lyg jis būtų senas draugas? Į šypseną taip intuityvu atsakyti šypsena ir į draugiškumą bei entuziazmą taip norisi atsakyti tuo pačiu. Tam tikra prasme, su tokiu pozityviu santykiu užkalbindami žmogų patys prisidedam prie jo istorijų kūrimo - nes nebyliai siūlom, kad tai, ką jis papasakos, yra tikrai labai įdomu ir verta dėmesio, tiek, kad norim skirti dalį savo trumpo gyvenimo laiko tam, kad tas istorijas išgirstume.
Galimas daiktas, kad šia mintimi vėl pasiekta sąmoningumo ir atidumo tema - kiekviena užduotis, jei tik investuoju į ją pakankamai dėmesio, tampa įdomi ir svarbi. Jei atsiriboju nuo aplinkos ir sutelkiu visą dėmesį į prieš save esantį objektą, jis gaudamas nedalomą dėmesį pavirsta visa mano visata. Dėl to braškės valgymo patirtis daug gyvesnė ją uodžiant ir kramtant iš lėto, vienintelę. Dėl to sudėtingas ar ne itin dominančias prezentacijas paprasčiau parengti iš ties įsigilinus į temą ir atradus jos aktualumą sau. Būtent dėl to taip gera sutelkti visą dėmesį į šalia esančio pastato architektūrinį stilių ar šalia esančio žmogaus pasakojimą - nes jis akimirkai tampa vienintele visata, toks įdomus ir išskirtinis, koks tik gali būti. Jei suteiki galimybę kažkam tave maloniai nustebinti, jie būtinai (sąmoningai ar ne) tai ir padaro.
O kartais nė nereikia istorijų, kartais užtenka besisveikinančios mergaitės ant dviračio, ar būrio nepažįstamųjų mojuojančių kiekvienam praeiviui. Mojuoju, šypsausi ir akimirką aplanko mintis, kad apie tai ir yra gyvenimas.
Lietuvoje irgi galima bendrauti! Kaimuose ir kaimeliuose, miestuose ir miesteliuose. Skaniai perskaičiau, ką parašei, nes dabar man taip tai artima. Keliavau per dzūkiją, aukštaitiją, ir čia galima užšnekinti, tikimybė, kad apsjaus - visai nedidelė. Ir dar, jei keliauji visai be pinigų, galimas daiktas, kad pavalgydins ir apnakvindins. Tai taip veža, kad norisi net piknaudžiauti! Be tai vyksta iš tikrųjų, žmonės gilumoje yra vieni kitiems artimi, baikštūs, bet artimi :) Kaip šaunu, kad rašai!
AtsakytiPanaikintiIeva, būtent! Neparašiau atskiro sakinio teigiančio būtent tai, bet rašiau su ta mintim - jog realiai kur bebūtum, bendrauti ir ryšį atrasti tikrai gali ir jei atrodo, kad ne - tai tik nusiteikimo reikalas. (Čia rašiau šiek tiek apie tą užsienio stebuklų ir savo miesto nuvertinimo fenomeną http://cinamonasirvanile.blogspot.com/2014/07/apie-buvima-turistu-savame-mieste.html)
AtsakytiPanaikintiTad labai Tau pritariu!